Tautinio identiteto sklaida

TURINYS

ĮVADAS ..............................2
I. LIETUVIŲ TAUTINĖ SAVIMONĖ IR IDENTITETAS BEI EUROPINĖ SAVIMONĖ

IR TAPATYBĖ ..............................4
II. TAUTINIO IDENTITETO FORMAVIMASIS .......................6
1. Kalbos įtaka tautiniam identitetui ........................6
2. Tautinis bendruomeniškumas ....................7

III. TAUTINĖS KULTŪROS PAVELDO SKLAIDA .....................8

1. Etnokultūra ir jos vieta lietuvių kultūroje ...................8
2. Etninės kultūros reikšmė vaikų ugdymui ...................9
3. Etninės kultūros ugdymo galimybės pradinėje mokykloje ..........11
4. Etninis ugdymas ikimokyklinėse įstaigose ..................12
5. Tradicijų ir papročių įtaka tautos savitumui išsaugoti .............14
6. Tautinio identiteto sklaida švenčių, vakaronių metu .............15
IV. MOKINIŲ TAUTINĖS VERTYBĖS .............................21
IŠVADOS ..............................23
LITERATŪRA ..............................21

ĮVADAS

Kiekvieno žmogaus gyvenime, kur jis begyventų, didelę įtaką daro valstybė, jos vykdoma politika beei ideologija, jos istorija. Visais laikais didžiosios valstybės pajutę savo galybę nepaisė mažųjų tautų ir kiekviena norėjo pasijusti jos šeimininke. Ne vieną dešimtmetį Lietuvą valdė kitos valstybės. Per tuos metus buvo varžomos lietuvių teisės, vykdoma nutautinimo politika, žinoma, vienokią ar kitokią įtaką kultūriniam, visuomeniniam bei socialiniam gyvenimui tai padarė, tačiau joms nepavyko pilnai realizuoti savo nei ideologinių nei politinių tikslų.
Šiu laikotarpiu vykstant globalizacijai vėl gi iškyla grėsmė tautiniam identitetui, tad iškyla būtinybė atsigręžti į savo praeitį ir pamąstyti, kas padėjo Lietuvai iššlikti iki šių dienų, kokios buvo vertybės, kurių pagalba mes šiandieną galime didžiuotis savo buvimu tarp tokių galingų valstybių kaip Rusija, Prancūzija, Belgija, Vokietija.
Šių metų gegužės 1 –ąją dieną Lietuva tapo Europos Sąjungos nare ir mūsų šaliai prasidėjo naujas etapas, tačiau ka

artu su juo daugeliui žmonių, mokslininkų, pedagogų, politikų rūpi klausimas, ar Lietuvai tapus šios galingos sąjungos nare neišnyks lietuvių tautinis identitetas, kultūra, kalba, tradicijos ir papročiai.
Atkūrus Lietuvos valstybingumą ir prisijungus prie Europos Sąjungos iš tikrųjų iškyla nauji pavojai tautiniam identitetui. Visuomenė ilgą laiką buvusi sovietinės ideologijos įtakoje, praranda etninių ir bendražmogiškų vertybių poreikį. Individai, nutraukę ryšius su savo tauta, jos istorija, kultūra, papročiais, nutautėja. Dažnaiusiai tai jauni, etninio atsparumo neturintys žmonės, laikantys save laisvais nuo bet kokių įsipareigojimų savo tėvynei.
Atsivėrusi laisva rinka, atviras pasaulis, naujos komunikacinės technologijos, krašto ekonominiai sunkumai skatina plėtoti kosmopolitines idėjas. Didėja jaunimo agresyvumas, pervertinamos materialinės gėrybės, stiprėja Vakarų masinės kultūros įtaka, mažėja savos kultūros pažinimo poreikis. Daugėja pilietinio pasyvumo, tautinio nihilizmo apraiškų. Šeimos dažnai nesugeba perteikti vaaikams ankstesnių tradicijų, dorovinių nuostatų, nejaučia atsakomybės už savo tautos, valstybės ateitį. Todėl reikia ieškoti būdų atkurti pažeistą tautos ir šeimos ryšį bei jų sveikatą, skatinti jaunimą atsigręžti į tautos šaknis, puoselėti tradicinę kultūrą, išsaugoti tautinę ir pilietinę tapatybę.
Taigi Lietuvos istorinė praeitis ir dabartis skatina visokeriopai ugdyti lietuvių tautos atsparumą, gyvybingumą, tautos dvasią ir patirtį perteikti jaunajai kartai, kad ji galėtų išlaikyti ir stiprinti savo tautos tautinį identitetą.

Šio darbo objektas – tautinis identitetas.

Darbo tikslas – paanalizuoti tautinio identiteto sklaidą vaikystėje.

Pagrindiniai uždaviniai:
 išanalizuoti ir ap

pibendrinti mokslinę ir didaktinę literatūrą apie tautinio identiteto sklaidą vaikystėje;
 apibendrinti tautinio identiteto skalaidos patirtį;
 padaryti darbo apibendrinamąsias išvadas.

Pagrindinis darbo metodas – literatūros analizė.

LIETUVIŲ TAUTINĖ SAVIMONĖ, IDENTITETAS BEI EUROPINĖ SAVIMONĖ IR TAPATYBĖ

Tautinės savimonės formavimasis lietuvių istorijoje vis dar labai tebediskutuojamas. Kalbant apie tautinę savimonę pirmiausiai reikia išsiaiškinti sąvokas kas yra tauta ir kas yra savimonė.
Tauta (graik. ethnos) didelė žmonių grupė, kuriai būdinga kalba, papročiai, tradicijos, istorinis likimas. Tauta reiškia save suvokiančią, savo vardą turinčią savimainingai istoriškai susidariusią kultūrinę žmonių bendriją.
Pasak L. Jovaišos, “tauta – žmonių evoliucijos ir istorijos sukurta savita sutelktinė būtybė, susidedanti iš šeimų, susieta bendra kalba, papročiais, istoriniu likimu.
Filosofas B. Kuzmickas teigia, “Kad tauta – tai istorijos raidoje susidaręs pagrindinis etninio žmonių bendrumo vienetas, tarpusavyje sujungtas tęstinumo perimamumo saitais”.
Savimonė “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne aiškinama kaip savo esmės, savybių ir vaidmens supratimas. Pasak. L. Jovaišos “tai yra aukščiausia sąmonės išsivystymo pakopa ir sąmonės vystymosi sąlyga”.
“Tautinė savimonė – tai kultūrinė ir socialnės elgsenos tradicija, tautos socialinės elgsenos tradicija, tautos socialinės organizacijos kokybę, jos susiorientavimą kintančiame pasaulyje reiškiantis bruožas”. Tautinė savimonė reiškiasi meno ir mokslo kūriniuose, materializuotuose ir idealiuose istorijos ir kultūros paminkluose, mokymo ir studijų programose ir pan.
Nuo savimonės negalima atskirti tapatybės, arba identiteto. Nuo savimonės negalima atskirti tapatybės, arba identiteto. Tautinės tapatybės įsisamoninimas yra pa

agrindinė tautinės savimonės apraiška. Tai įsisąmoninimas ir suvokimas dvasinio ryšio su tuo, kokia yra tautos patirtis, kokie jos darbai ir ko ji siekia ateityje. Tautinis identitetas – tai savojo “aš” priskyrimas, susitapatinimas su tam tikra grupe. Individo tautinė savimonė remiasi objektyviu individų bendrumu, ir ši savimonė reiškiasi per kultūrą. Tautinis identitetas yra vienas svarbiausių veiksnių, vienijančių individus į grupes. Šis identitetas formuojasi, įtakojamas kalbos, grupės įvaizdžio bei istorinės etninės kultūros (arba tautos) patirties.
Formuojantis europinio bendrumo kultūroms, dėmesys skiriamas ir europinei tapatybei bei savimonei. Europinio identiteto formavimasis susijęs su tradiciniu tautinių tapatybių ir savimonių likimu ir vieta Europoje. Kiekviena tauta vis labiau stengiasi išlaikyti tautinį tapatumo savitumą. Esant Europoje , europinės tendencijos poveikis turėtų ne silpninti lietuviškąją tapatybę, bet padėti jai stiprėti. Kaip Antanas Maceina rašė: “Kaip šeima nedingsta tautoje, taip tauta nedingsta žmonijoje. Žmonija atsiremia į tautą, ją pratęsia ir papildo. Kaip atskiras žmogus asmeninį gyvenimą įprasmina tik ryšiu su šeima ir tėviške, kaip šeima savo buitį semia iš tautos ir tėvynės, taip tauta savo galutinį atbaigimą randa tik žmonijoje ir pasaulyje.”

TAUTINIO IDENTITETO FORMAVIMASIS

Kalbos įtaka tautiniam identitetui

“Kalba yra visų didysis tautos jos pačios pastatytas paminklas” J. Jablonskis
Lietuvių tautinė savimonė pirmiausia pasireiškia kaip kalbos savimonė. Kalba yra svarbiausias ir pastoviausias tautos savitumo požymis. Tai ryškiausias li

ietuvių tautos nacionalumo požymis ir didžiausia vertybė. Nykstant kalbai, nyksta ir pati tauta.
Lietuvių kalba ilgą laiką turėjo kovoti, kad nebūtų paniekinta, užgožta ir sunaikinta, nes kalbos likimas tai ir tautos likimas. Mūsų kalba daro ryškiausią įtaką tautinio identiteto formavimuisi. Tad norint išlaikyti ir stiprinti savo tautinį identitetą mes turime mokytis, vartoti ir išlaikyti savo kalbą.
Labai gražiai apie kalbos įtaką tautai yra parašęs kanauninkas Mikalojus Daukša: “.Ne žemės derliumi, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir varodamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę”.
Tautinės savimonės formavimasis prasideda šeimoje. Universaliausias tautinės savimonės ugdymo instrumentas yra kalba. Nuo pirmųjų viena ar kita kalba ištartų žodžių prasideda žmogaus kelias į tautinio identiteto stiprinimą, ir prasideda šis kelias šeimoje.
Per kalbą žmogus sutampa su nenutrūkstama kartų eile, kuri sudaro tautą praeityje, dabartyje ir ateityje. Kalbos gyvas organizmas yra tautinės kultūros saugotojas ir tarpininkas jai einant iš kartos į kartą. Kalba įgauna didelę kultūrinę rolę, kai su ja yra jungiamas tautosakos ir literatūros mokslas.
Tauta, atitrūkusi nuo praeities, nežino savo kelio, kuriuo ji nuėjo. Kalboje glūdi visi tautos minčių turtai, tautos dvasia, papročiai, tradicijos, gyvenimo būdas, tautos sielvartas ir džiaugsmas, žmonių pažiūra į dvasines vertybes. Kalba mus jungia su tautos kultūra, vienija praeities, dabarties ir ateities kartas į istorinę bendriją.

Tautinis bendruomeniškumas

Tauta tai istoriškai susiformavusi žmonių grupė, kurią sieja bendruomeniškumo, sugyvenimo, kultūros kūrimo ir vartojimo jausmai. Bendruomeniškumas yra labai svarbi priemonė grupės susiskaldymui, susvetimėjimui užkirsti, kas ypač yra aktualu mūsų visuomenei pastaraisiais metais. Nunykęs bendruomeniškumas, grupės susiskaldymas reiškiasi nepagarba kitam asmeniui, abejingumu kito nesėkmei, nepagarba aplinkai. Taigi, dingsta bendra, visus vienijanti kultūra, jos dvasia. O juk dvasingumas turtina tautinį identitetą – ištikimybę savo kalbai ir papročiams, meilę tėvams, protėviams, savo aplinkai. Ir silpstant tarpusavio ryšiams , kartų ryšiams kartu silpnėja ir tautinis identitetas.

TAUTINĖS KULTŪROS PAVELDO SKLAIDA

Etnokultūra ir jos vieta lietuvių kultūroje

Dvasinio kultūrinio paveldo pažinimas – tai mūsų ateities garantas. Norint išlikti savimi, skleidžiant tautinį identitetą, svarbu pažinti, saugoti ir gerbti savo istorines ištakas.
Manau, kad viena svarbiausių tautinio identiteto išraiškų yra etninė arba tautinė kultūra.
Tautinė kultūra priklauso nuo mūsų pačių. Mes galime ją puoselėti kaip dvasinę vertybę, galime stengtis ją numarinti kaip šiuolaikinio kosmopolitinio pasaulio atgyveną arba nekreipti dėmesio į jos likimą.
Etninė kultūra – tai tautos dvasinių ir materialinių vertybių visuma, kuri daro įtaką tautos gyvensenai, tarpusavio santykiams, ryšiams su kitomis tautomis, gamta. Kiekvienos tautos įgyta materialinė ir dvasinė patirtis yra ir kiekvieno tos tautos nario dalis. Nepaisant savosios etninės kultūros reiškia prarasti tautinį tapatumą. Ir jeigu jaunajai kartai nuo vaikystės yra skiepijama meilė ir pagarba tautos kultūriniam palikimui, ji išsiugdo tautinę savimonę. Tautinė savimonė skatina norą puoselėti ir kurti savąsias kultūros vertybes.
Etnokultūrą sudaro žmogaus išsiugdyti darbo įgūdžiai, pasidaryti įrankiai, maistas, drabužiai, sukauptos agrotechnikos, medžioklės, medicinos, pedagogikos, meteriologijos ir kitos žinios, architektūra, žmogaus rankomis suformuotas kraštovaizdis, papročiai, etika ir moralė, religja ir mitologija, įvairi meninė kūryba.
Ši kultūra buvo kuriama kolektyviai visų bendruomenės narių ir tradicijos būdu perduodama iš kartos į kartą.
Etninė kultūra yra visų tautos socialinių sluoksnių istorijos eigoje sukurta, istorine savimone paremta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atsinaujinanti materialinės ir dvasinės veiklos vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį identitetą ir atverianti galimybę kūrybiškai dalyvauti pasaulio tautų bendrijoje.
Etninės kultūros panaudojimas dabartinę kultūrą paįvairina, leidžia sukurtąsias vertybes perduoti iš kartos į kartą, gaivina kultūros savitumą ir tautiškumą.
Natūralus tautinės kultūros tąsos procesas nutrūko 1940 m. Lietuvai įsijungus į TSRS. Nors liaudies kūryba ir buvo oficialiai pripažinta, ji nebeteko gyvybinių šaknų.
Nuo mokyklos suolo mums buvo kalama , kad etninė kultūra – tai tik muziejinę vertę teturintys medžiaginiai objektai.
Tarybų valdžios metais etninės kultūros reikšmė buvo sąmoningai menkinama, o supratimas – suvulgarinamas. Ir mes net nepajutom, kaip per tuos okupacijos metus pamiršom iš tėvų paveldėtus papročius ir tradicijas, pasidarėme grubūs, susvetimėję, ėmėme darkyti savo gimtąją kalbą, nutilo dainos ir pasakos, nykus pasidarė kraštovaizdis, sunyko visa etninė kultūra. Išnyko daugelis jos sričių. Nykstant etninei kultūrai, nuskurdo mūsų dvasia, išblėso tautinė savimonė ir savigarba.
Per visą savo istorijos laikotarpį lietuvių tautai teko kovoti ir su kitų kraštų politine, kultūrine espancija, saugoti savo savarankiškumą, kalbą, raštą, papročius, tradicijas. Visa tai padarė didžiulę žalą lietuvių tautos materialinei ir dvasinei kultūrai. Išblėso lietuvių tautinė savimonė. Tačiau nepaisant to lietuvių tauta išliko, nes jai padėjo tautinė kultūra.

Apie etninių kultūros tradicijų įtakos reikšmę rašė Vydūnas, A. Maceina, S. Šalkauskis, J. Grinius, L. Laužikas, M. Mažvydas, M. Daukša, S. Daukantas, M. Valančius ir kiti žymūs švietėjai. A. Žygas Lietuvos kultūros kongrese kalbėjo: “ Ar nebūtų nuostabu, jeigu šita mažytė Europos dalis (Lietuva) neįtirptų į beveidį europietiškos kultūros katilą, bei išsaugotų ir brangintų savo savitumą. Jisai pasireiškia tiktai etninėje kultūroje ir etninės kultūros vertybėse”.

Etninės kultūros atgaivinimo, jos grąžinimo į šiuolaikinę kultūrą bei švietimą problemas Lietuvoje kėlė K. Stoškus, N. Vėlius, I. Čepienė, A. Gaižutis.

Dabar daugelis šeimų prarado ryšį su etnine kultūra, neišsaugojo šeimos tradicijų ir neperteikia jų vaikams. Tarp jaunimo plinta dorovinis nuosmukis, nesugebėjimas atsispirti dehumanizuojančios masinės kultūros įtakai.

Manau, I. Čepienė labai teisingai pasakė, kad reformuotoje Lietuvos mokykloje ugdant bendrąsias žmogaus vertybes reikia asigręžti į savo tautos kultūros paveldą ir iš jo semtis liaudies patirties.

Ugdymas yra vientisas procesas, kurio metu perduodama žmonijos sukaupta patirtis, žinios, įgūdžiai, vertybės, siekiama, kad žmogus taptų fiziškai ir dvasiškai stipria, dora, pilietiška, aktyvia ir kūrybinga asmenybe. Glaudžiai bendradarbiaujant su šeima ugdymą grindžiant tautinės kultūros vertybėmis sudaryti prielaidas plėtotis, bręsti, socializuotis vaiko individualybei.

Etninės kultūros reikšmė vaikų ugdymui

Etninę kultūrą į mokyklą siekiama integruoti dėl objektyvios tos kultūros reikšmės kiekvieno žmogaus ir visos tautos gyvenimui, dėl tautinio identiteto stiprinimo.

Etninė kultūra yra suvokiama ir kaip mūsų kultūros paveldas, sukaupęs ilgaamžes žmogiškąsias vertybes ir kaip gyvoji dabartinės kultūros tradicija. Taodėl laikantis nuostatos, kad Lietuvos mokyklos mokymo turinį turi sudaryti tautinė kultūra, mes turime atsigręžti į etninę kultūrą.
Etninės kultūros dėstymas bendrojo lavinimo mokykloje:
 padeda suvokti dėstomų mokslų kilmę ir jų ryšį su krašto žmonių kultūros tradicija;
 padeda suprasti bendras, visą kultūrą vienijančias šaknis,
 padeda pažinti savo tautą, jos charakterį, ; kartu ir patį save kaip tautos atstovą;
 ugdo istorinę atmintį, moko suprasti neįkainojamą tradicijos vertę ir kultūrinės pažangos prasmę;
 ugdo pagarbą savo kultūrai, tautinę savimonę ir tautinio orumo jausmą;
 stiprina ištikimybę gimtąjam kraštui, Tėvynei, tėvų ir protėvių idealams bei vertybėms;
 skatina tapatinti save su tauta, stiprina tautinį identitetą, palaiko atsparumą destruktyviems masinės kultūros reiškiniams;
 moko suprasti ir įvertinti kitų tautų kultūros savitumą, išskirti įvairių kultūrų skirtumus ir bendrybes.
Gilindamasis į liaudies kūrybą, žmogus perpranta gimtosios kultūros šaknis, emociškai pajunta savo priklausomumą jai.
Suvokus savo tautos palikimą, galima suprasti ir bendražmogiškąją kultūrą. Dar Antikos laikais Sokratas teigė, kad be kultūros nėra dorovės, be dorovės nėra žmogaus.
Mūsų tauta yra sukaupusi ir išsaugojusi ilgametinę dvasinę patirtį. Dainos pasakos, patarlės, priežodžiai mįslės aukština geruosius žmogaus bruožus – sąžiningumą, jautrumą, gailestingumą, darbštumą, atsakomybės jausmą, moko suprasti ir vertinti grožį ir gėrį.
Ugdymas turi būti pagrįstas tautos etnosu. Potraukį tautiniam menui reikia ugdyti nuo pat vaikystės, kada pradeda formuotis asmenybė, vertybinės orientacijos bei estetinis skonis. Koks skurdus būtų dvasinis žmogaus pasaulis, jei vaikystėje nebūtų girdėjęs švelnios motinos lopšinės, nežaidęs liaudies žaidimų, ratelių su draugais, nemuzikavęs šeimoje. Su liaudies daina, skambėjusia vaikystėje, siejama viskas, kas žmogui gražiausia, geriausia, labiausia brangintina. Gilus liaudies dainos, muzikos suvokimas gali prisidėti prie dorovinio vaiko auklėjimo.
Doroviniu auklėjimu siekiama išugdyti žmoguje žmogų: jį sudvasinti ir sutaurinti. Dorovinis auklėjimas prasideda pirmiausia šeimoje, o jau sukurtu jos pagrindu vėliau remiasi ir kitos auklėjimo sritys. Taigi šeima yra visa ko pagrindas. Tik po jos eina darželis, mokykla. Žmogaus doroviniai pagrindai yra dedami ikimokykliniame amžiuje. Tėvai praturtina savo vaikų dvasinį pasaulį. Tačiau norint duoti, reikia turėti.
Tradicija perduoti dainą iš lūpų į lūpas nyksta. Anksčiau žmonės dainuodavo daug daugiau ir namuose ir mokyklose, žmonės nebuvo taip atitolę nuo tautos meno, kaip dabar. Naujos kartos ryšys su liaudies daina silpnas, todėl jaunimas negali natūraliai perimti.
Dabar yra šiek tiek stipriau suvokima didžiulė tautosakos reikšmė. Juk tautosaka – unikalus tūkstantmetinės patirties lobynas, universali auklėjimo ir lavinimo sistema.
Kiekviena tauta savo literatūroje, pradedant daina, patarle, pasaka ir baigiant drama bei romanu, išreiškia savo įsitikinimus, koks, jos supratimu turi būti žmogus. Todėl labai svarbu kuo greičiau panaudoti tautosakos teikiamas galimybes vaikų auklėjimui.
Tautosaka siekia išugdyti darbštų ir dorą žmogų. Šis tikslas užkoduotas kiekvienoje dainoje, patarlėje, priežodyje. Doras gyvenimas yra svarbiausia vaikų dvasinio tobulumo sąlyga.
Liaudies pedagogika – etninės kultūros dalis, kuri reikšminga ne tik kiekvienam žmogui, perimančiam patirtį iš savo tėvų, bet ir mokytojui, skatinančiam mokiniu geri elgtis, gerai mokytis.
Etnokultūros reikšmė vaikų ugdymui yra didžiulė. Todėl pedagogų uždavinys – “tirti liaudies pedagogikos patirtį, grąsias tradicijas ir jas naudoti jaunosios kartos ugdymui, taikyti prie dabartinio visuomenės gyvenimo, žmonių veiklos, tarpusavio bendravimo būdų ir, atsižvelgiant į naujos visuomenės perspektyvą, kurti vientisą pedagoginę jaunosios kartos ugdymo teoriją”,- teigė J. Vaitkevičius.

Etninės kultūros ugdymo galimybės pradinėje mokykloje

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos nuostatuose etninis ugdymas įvardytas kaip besimokančiųjų teisė – moksleiviai turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius bei tradicijas.
Tautinio ugdymo reikšmė ir etninės kultūros integravimas į privalomųjų dalykų ugdymo turinį aprašytas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose. Apibūdinant mokyklos paskirtį ir pagrindinius ugdymo tikslus nurodoma, kad mokykloje organizuojamas pilietinis ugdymas padeda mokiniams “pažinti, suprasti ir perimti lietuvių tautos istorinį bei kultūrinį palikimą, išsiugdyti meilę Tėvynei, tautinį tapatumą ir tautinę savimonę”. Ugdydama kultūrinę savimonę mokykla skatina suprasti kultūros ir tautos egzistencijos ryšį, kultūros sąveikos ir raidos dėsningumus, drauge puoselėja kritišką požiūrį į kultūrinį izoliuotumą, etnocentrizmą, svetimos masinės kultūros apraiškas.
Gimtosios kalbos programoje svarbi reikšmė tenka tautiniam ugdymui. Joje nurodyta, kad ugdymo turinio tikslai turi skatinti mokinius pažinti ir suprasti gimtąją kalbą ir literatūrą kaip tautos kultūros dalį, suvokti jos tradicijas ir gebėti jas plėtoti, įgyti brandžią tautinę ir pilietinę savimonę. Etninio ugdymo poreikis ir galimybės, atitinkančios įvairių dalykų turinį, matyti ir istorijos, pilietinės visuomenės pagrindų, etikos meninių disciplinų bendrosiose programose.
Tai skatina mokinius mokykloje susipažinti su savo tautos tradicine kultūra, ugdyti gebėjimus ją interpretuoti, vertinti, jos pagrindu kurti naujas tautinės kultūros vertybes. Ugdymo procese mokykla gali daryti poveikį mokinių šeimoms, praradusioms etnines šaknis, tradicijas.
Etninė kultūra, kaip tautos tradicinės kultūros vertybių visuma, siejama su šiuolaikinės kultūros pažinimu. Tinkamiausias tam būdas – etninę kultūrą integruoti į atskirus mokymo dalykus.
Integravimo metodas plačiai taikomas pradinėje mokykloje, kur su vaikų klase nuolat dirba vienas pedagogas, o etninė kultūra integruojama į ugdymo turinį natūraliai, dėstant pirminį gamtos pažinimą. Susipažįstama su artimiausia aplinka, mokomasi gimtosios kalbos, įgyjama žinių apie gimtinės gamtą, istorinę, sociakultūrinę aplinką. Tai – visuminio kultūros ugdymo pradžiamokslis, nes vaikas, pažindamas gimtinę, formuoja kultūrines vertybes, kurios stiprina tautinį identitetą.
Išanalizavus pradinės mokyklos pogramas, pradinių klasių vadovėlius bei pratybų sąsiuvinius, galima daryti išvadą, kad juose pateikta daug ir įvairios tautosakos. Daugiausia tai patarlės, mįslės, pasakos, sakmės,liaudies dainos, kurios padeda ne tik lietuvių kalbos mokymui ar mokymuisi, kalbos turtinimui, bet ir ugdo vaikų tautinę savimonę, vyksta tautinio identiteto sklaida.

Etninis ugdymas ikimokyklinėse įstaigose

Kartu su Nepriklausomos Lietuvos atkūrimu pribudo ir tautos dvasia, prasidėjo laisva įvairių idėjų migracija, kultūriniai ryšiai tarp atskirų šalių. Kompiuteriai, telekomunikacija suteikia plačias raiškos galimybes, bet kartu tai yra ir masinės kultūros skleidėjai. Galime matyti, kad jau kūdkystėje vaikai neatitraukiami nuo kompiuterinių žaidimų, kurie skatina agresiją, amoralumą.
Mūsų tauta yra viena iš bene geriausiai išsaugoję etnines šaknis. Jei kiekvienoje šeimoje bus ugdoma meilė supančiai aplinkai, tai tolesnė kultūrinė seka darželyje ir mokykloje turės gerą pagrindą dvasinei ir materialinei veiklai.

Ugdytojui tenka labai svarbus vaidmuo, nes šios kartos tėveliai dažniausiai neturi laiko bendrauti su vaiku, todėl vaikui reikia šilumos, išklausymo, supratimo ir jis to tikisi iš savo auklėtojo. Auklėtojo uždavinys – mokyti gimtosios kalbos, supančios aplinkos pažinimo, supažindinti su vaizduojamojo meno šaknimis, liaudies menu, parodyti jo savitumą, glaudų ryšį su pasaulėžiūra, papročiais, ugdyti estetinį grožį, atsparumą kitčui.
Lietuvos etninėje kultūroje grožio kūrimas siejamas su praktiniu tikslu – audimas, keramika, medžio dirbiniai. Medžiagos paprastos, randamos ar ruošiamos supančioje aplinkoje, santūri spalvinė gama. Tai dvasiai pajusti padeda išvykos į liaudies meistrų kūrinių parodas, etnografinius muziejus, meno albumų, iliustracijų rodymas. Mūsų etnografija yra labai turtinga, tad norėdami sužadinti fantazijas galime papasakoti padavimą ar legendą.
Norint pasiekti gerenių rezultatų, reikia pratinti vaikus stebėti gamtą, jos formas, spalvas, įtraukti mokinius į kultūrinį tautos gyvenimą, skatinti dalyvauti kalendorinių, tautinių švenčių apeigose, nagrinėti savo vietovės papročius, tradicijas. Būtina lankyti seniausias apylinkės sodybas, kapines. Skatinti vaikus domėtis savo geneologijos medžiu. Vaikus labai džiugina parodų rengimas.
Kultūroje liaudies kūryba užima labai svarbią vietą. Juk liaudies kūryba yra tautinio savitumo išlaikymo prielaida, kupina laiudies išminties, fantazijos, poetiškumo.
Per visą žmonijos istoriją dvasinio gyvenimas ir dvasinė kultūra nenykstanti vertybė, ugdanti ir palaikanti žmogiškumą, perduodanti ilgaamžę patirtį. Pastaraisiais dešimtmečiais auklėjimo bei mokymo procese darbas, kūryba ir daorovinio ugdymo principai buvo atsieti vienas nuo kito. Tai neigiamai atsiliepė pažangai, mokymas vaikams tapo nepatrauklus. Tačiau dabar per pamokas, būrelius darbas yra jungiamas su kūryba ir vaikų iniciatyva ir kūrybinė fantazija vėl didėja. Vaikai į laiudies kūrybą yra įtrukiami per kalbos, literatūros, darbų, muzikos pamokas. Tokiu būdu kartu yra ugdoma pagarba ankstesnių kartų kūrybiniam palikimui.

Tradicijų ir papročių įtaka tautos tapatumui ir savitumui išsaugoti

Nuo pat gimimo vaiką supa jo šeimos nariai, kiti jo artimieji, tautiečiai. Augdamas žmogus girdi aplink kalbančius žmones, mato jų elgseną. Palengva ir jis pats įauga į tą socialinę aplinką, perima jos papročius ir tradicijas.
Papročiai – tai įprasti, nusistovėję žmonių bendrijos poelgiai, kurie padeda išsaugoti visuomenės kultūrą, žinias, patirtį, bendravimo formas. Mes turime daug lietuvių papročių, kurie atėjo iš praeities. Kadangi laikas nestovi vietoje, keičiasi, todėl vieni papročiai pasikeitė, kiti įsitvirtino.
Žmogus natūraliai yra tų papročių tęsėjas. Taip atsiranda tėviškės ir Tėvynės sąvokos. Tėviškė – tai ta paprasta, miela ir jauki vieta, kur žmogus gimė. Ji sieja artimus žmones kalba, papročiais, tradicijomis ir apeigomis. Tai bendrumo, dvasinio įsipareigojimo su tėvynainiais jausmas.
Tėvynė neišvengiamai siejasi su tautos sąvoka. Ją jungia prigimties bendrumas, kraujo ryšiai. Žmogus, kaip socialinė būtybė ir tautos dalis įgyja daug išskirtinių požymių per dvasinę tautos raišką, kuri prasideda nuo liaudies kultūros šaknų.
Bendros tautos kultūros gajumas – lemiamas jos susitelkimo ir išlikimo veiksnys. Valstybę laikinai galima sunaikinti, bet tautos – ne. Ir iš mūsų buvo atimta valstybė, tačiau daugelio tradicijų ir religijų dėka, kurių lietuviai taip uoliai laikėsi, mūsų tauta atgimė ir atgavo savo valstybę.

Deja, atgavus nepriklausomybę, lietuvių tautai iškilo nauja grėsmė prarasti ar labai sumenkinti savo identitetą grėsmė.

Papročių ir tradicijų laikymasis nulemia žmonių elgesį. Taip pat turi lemiamą reišmę ir asmenybės, kuri savo ruožtu įtakoja tautos likimą, jos kultūrą, formavimuisi. Taip vyksta savotiškas kultūrinis ratas, kai žmogus ką perima iš tautos, savo veikla praturtina ir vėl grąžina.

Tauta, jos kultūra prasideda nuo šeimos tradicijų ir išsaugojimo ir tęstinumo. Šiandien šeimoje jaučiamas susvetimėjimas, skirtingų kartų interesai, todėl blėsta tiek amžių kaupta patirtis, papročiai ir tradicijos, kurias stengiasi išstumti įsigalėjęs miesčioniškumo kultas. Visa tai mato mūsų vaikai ir laikui bėgant vis gilėja praraja tarp tautos sukurtų vertybių.

Norėdami išsaugoti savo tautos didžiąją vertybę mes turime siekti nuoseklumo, aiškumo, ryšio ir tikslingo pritaikymo dabartyje. Viena iš dvasinių vertybių, per kurią pažindinami ir ugdomi vaikai yra folkloras. Folkloras ugdo tautinę savimonę, daro didelį poveikį vaiko dvasiniam tobulėjimui. Tai vieta, kur vaikai yra skatinami neužmiršti tradicijų ir papročių, kur jie yra mokomi mylėti artimą, gamtą, dorai elgtis, gerbti istorinę atmintį.

Taip pat tradicijos ir papročiai yra perduodami kalendorinių švenčių, vakaronių metu, kur formuojasi teisinga samprata apie tautines vertybes. Vaikas tampa ne tik kultūros vartotojas, bet ir tradicijų išsaugotojas, puoselėtojas, tęsėjas.

Didelę įtaką tradicijų ir papročių išsaugojimui jaunojoje kartoje turi etninio kampelio turtinimas buities – kultūros daiktais.

Dar didesnės įtakos platesniam savo tradicijų ir papročių pažinimui turi išvykos į architektūros ir gamtos paminklų lankytinas vietas, susitikimai su tautosakos pateikėjais, amatininkais.

Daug žinių, įgytų per folklorą, vaikai parneša į šeimą, taip gaivindami papročius ir tradicijas. Vaikų domėjimasis folkloru, jo teikiamomis tradicijomis ir papročiais padeda suprasti etninės kultūros savitumą ir taip vyksta identiteto sklaida jau nuo pat mažų dienų. Juk folkloras tai vienas ryškiausių tautos bruožų, per kurį formuojamas tautinis mąstymas, nacionalinis būdas, etninė kultūra, kuri pasireiškia per tradicijas, papročius.

Tautinio identiteto sklaida švenčių, vakaronių metu

Kiekviena tauta turi švenčių, kurios yra svarbios tik jai vienai. Tai:
 tautinės šventės, tokios kaip nepriklausomybės šventė, šventės susijusios su svarbiom istorinėm datom;
 kalendorinės šventės, kurios susiję su tradicijomis ir papročiais.
Šventės įvairios popietės, vakaronės užima labai svarbią vietą ugdyme, kurių dėka yra ugdoma vaikų tautinė savimonė, stiprinama tautinė tapatybė, plečiamos istorinės žinios.
Išradingai surengtos šventės mokyklos ar darželio bendruomenėje, panaudojus etnokultūros žinias yra efektyvus priešveiksmis prieš žiniasklaidos brukamas kitų šalių šventes.

Noriu pateikti scenarijų, kuris tinka ir darželio vyresnių grupių ir pradinių klasių mokiniams. Tai popietė, kuri yra labai gražus pavyzdys kaip auklėtoja puoselja vaikams tėvynės ir tautos meilę, perteikia papročius ir tradicijas, kurios yra pradžia į tautinę savimonę. Šiame scenariuje aiškai išryškėja pagrindiniai lietuvių tautos požymiai: istorija, kalba, papročiai, tradicijos. Labai išryškėja lietuvių bruožai kaip darbštumas, svetingumas, bendravimas ir bendradarbiavimas tarp kartų.

PASISVEČIUOKIME LIETUVAITĖS PIRKIOJE
scenarijus

Salėje stovi stalas, apdengtas senovine staltiese, ant sienos pakabinta lentyna, pridėt molinių indų, medinių šaukštų, pastatyti kiti senoviniai rakandai (ratelis, krepšys su siūlais, skrynia), pakabintas lopšys.
Vaikai ir auklėtojos pasipuošę tautiniais rūbais, dainuodami įeina į salę. Dainuoja lietuvių liaudies dainą “Aš pasėjau du linuku”
Vedėja:
Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų
Ir išgirsti nors vieną žodelį
Iš senųjų laikų!
(Maironis)
Mieli vaikai, vaikystės džiugesį pasiimkime į didžiąją kelionę – praeitį. Svečiuojamės lietuvaitės pirkioje. (Vaikai apžiūri “kambarį”)
1-oji teta:
O kur šeimininkė? Turbūt vis darbų nebaigia, atsisėskime ir palaukime.
Įeina ir šeimininkė, nešina krepšiu, braukdama nuo kaktos prakaitą. Pasisveikina, stebisi, kad tiek daug prisirinko svečių:
Šeimininkė:
Smagu po darbų sueiti, pavakaroti, padainuoti, mįsles minti, papokštauti. (moterys mezga, siuvinėja, veja siūlus, suka kastinį. Visų šių darbų mokomi vaikai.)
2-oji teta:
O aš prieš darbą noriu mįslę užminti, – sako laikydama linų kuokštelį:
– Lygus lygus ąžuolėlis, ant viršūnės gurguolėlis. (linas)
Iš linų verpia siūlus, audžia drobeles (parodo austas juostas, drobes).
Vedėja:
Kad darbas sparčiau eitų, padainuokime lietuvių liaudies dainą “Aš pasėjau linelius”.
3 – oji teta:
Vaikai, matote, kiek daug reikia dirbti, kad išaustume tokias drobeles. Reikia linus pasėti, užauginti, rauti, išminti, išbrukti, iššukuoti, suverpti ir tik tada austi drobes.

Šeimininkė:
Pasisodina vaiką ant kelių, supa ir dainuoja ratavimą:
Ratu ratu ratelius
Pasiūs tėvas batelius.
Jei bus geri lineliai,
Bus valyvi bateliai.
Jei bus prasti lineliai,
Bus mediniai klumpeliai.
Ne tik drobes audėm, marškinėlius siuvom. Sunku buvo gauti batus. Prisimenu, išdrožė medines klumpes – ir klebekšt paklebekšt per kiemą.
4 – oji teta:
O man močiutė vyžas nupynė. Kai tik sekmadienis – bėgam į bažnytėlę apsiavusios.
1 – oji teta:
Kas tos vyžos – čeverykos? Pažaiskim liaudies žaidimą “Čeverykos”.
Į seklyčią veda veda
Čeverykus žada žada. (Eina poromis rateliu, susikibę rankomis)
Čeverykai nauji nauji
Užkulnėliai kiauri kiauri. (Sustoja vieni prieš kitus, rodo “čeverykus”)
Prastas kurpius buvo,
Kad tokius pasiuvo. (Berniukai suploja rankomis, mergaitės apsisuka.)
Vedėja:
Kokia lietuvaitė be rūtų darželio! Mergaitės viena už kitą stengdavosi gražiau tvarkytis, mat kurios darželis gražesnis, toji – darbštesnė, tokios ir šelmis bernelis neaplenkdavo. O kur jaunimėlis – ten dainos, žaidimai, pokštai. Pažaiskim ir mes!
(Žaidžiamas žaidimas “Tek saulelė”)
Tek saulelė pro kalnelį,
Žiūr mergelė pro langelį. (Du rateliai – mergaičių ir berniukų – sukasi į priešingas puses.)
Susitiko graži pora – Mykoliukas su Barbora.
(Susitikusios poros eina ratu viena paskui kitą.)
Aš tau duosiu riešutų,
Kad tu neitum prie kitų. (Sukasi susikibę už parankių į vieną ir į kitą pusę.)
Mykoliukas be dantų,
Neįkanda riešutų. (Ploja)
Kol vaikai susėda ant kilimėlio, vedėja deklamuoja eilėraštį apie tėvų namus (“Laimingas aš esu”).
3- oji teta klausia šeimininkę: “Močiute, o kokius naminius gyvulius ar paukščius jūs auginate?
Šeimininkė:
Nagi, atspėkit, vaikai!
– Mū-mū, noriu dobilų. (Karvutė)
– Mo-mo-mo, noriu namo.(Veršiukas)
– Kriu-kriu-kriu.(Kiaulė)
– Me-me-me, trumpa žolė.(Avinėlis)
– Kakariekū!
Neturiu griekų!
Kakariekū!
Nebus svečių!
Balto pyrago,
Ilgo botago!(Gaidys)
– Kapa kapa kapa su dešimčia. (Višta)
– Miau-miau, tarnavau. (Katinas)
3 – oji teta:
Ūkis nemažas, daug darbo turite, kol apeinate .
Šeimininkė:
Lietuviai darbo nebijo. O jei, vaikai, padainuotumėt dainą apie karvutę, aš jus šviežiu pieneliu pavaišinčiau.
Vaikai dainuoja lietuvių liaudies dainą (Ėsk, karvute)
Padainavę vaikai vaišinasi pienu. Tuo metu 4-oji teta pasakoja nutikimą:
Man, kartą grįžtant iš vakarėlio, štai kaas atsitiko. Ėjau aš per mišką, tik kupšt kupšt kažkas, brakšt, ū-ū-ū! Aš išsigandusi bėkt, lėkt, skarelę pamečiau. Ką jūs manot, kas mane taip išgąsdino?
Vaikai:
Vilkas!
Šeimininkė:
Tai gal tas pats vilkas neseniai mano žąsis išgaudė?
Vaikai:
Močiute, mes mokam žaidimą apie vilką ir žąsis!
Žaidžiamas lietuvių liaudies žaidimas “Vilkas ir Žąsys”
Po to du vaikai sako: “Mudu dar nemokam paerzinti”.
– Ar buvai miške?
– Buvau.
– Ar matei vilką?
– Mačiau.
– Ar nebijojai?
– Nebijojau.
(Pliaukšteli rankomis, vaikas prisimerkia, “išsigąsta”)
– Bijojai, bijojai.
2 – oji teta:
Kol pailsėsit, aš kai ką papasakosiu. (Melavimas “Giedantis vėžys):
Kartą nuėjau pameškerioti. Užmečiau meškerę ir laukiu. Žiūriu – trukt-trukt. Aš kilst meškerę; tik spurdu-spurdu. Koks didelis daiktas užkibęs! Žiūriu – varna. Galvoju, kaip tai galėjo atsitikti? Tuo metu kad ėmė rėkti kažkas virš galvos. Pakeliu galvą, gi lydys kad vejasi aukšlę, kad vejasi, o ta kad rėkia, kad šaukia, net laukai plyšta. Laimei, aukšlė suskubo pasprukti į mišką ir taip išliko gyva.
Kol žiūrėjau, kaip aukšlė lėkė nuo lydžio, meškerę buvau drūtgaliu įrėmusi į žemę. Tą meškerę jau imsiu, o ji – giliai šaknis į žemę suleidusi, bešakojanti, belapojanti, jos šakose kad gieda, kad čiulba taip gražiai. Pakeliu galvą – ant vieno lapo tupi didžiulis vėžys ir gieda. Parsinešiau vėžį namo – jis ir šiandien tebegieda.
Tetos ir vaikai:
Meluoji, meluoji!
Vaikas:
O mes apie tikrą teisybę galim padainuoti.
Dainuojama lietuvių liaudies daina “Ar sakyti man teisybę”
2 – oji teta:
Tai kad ir jūs, atrodo, meluojat.
Vedėja:
Man regis, jau reikia autis klumpes ir bėgt namo. Bet dar pakvieskime šeimininkę ir visas tetas pašokti “Klumpakojį” (Vieni šoka, kiti pritaria trikampiu, triūba, barškučiais ir kt.)
Šeimininkė:
Tai smagu buvo, bet aš savo svetelių net nepavaišinau, pamiršau. Dar palūkėkit, atpjausiu šviežios duonos, užtepsiu medaus, dar ir sūrio duosiu. Prašom prieš kelionę pasistiprinti. Visi vaišinasi. Po to šeimininkė sako:
– Vaikai, pareisit namo, vakare gulsit į loveles, o ar mamytė dainuos jums lopšinę? O aš jums padainuosiu:
Lylia lylia, mažuti,
Lylia lylia, gražuti.
Aš tau išsiūruosiu,
Aš tau išliūliuosiu.
Karveles ganysi,
Mano sūnukėli,
Tai mano mažutis,
Mano gražutėlis.
Lylia lylia, kūdikėli,
Lylia lylia gražutėli.

Vaikai bei kiti svečiai padėkoja šeimininkei ir atsisveikina.

MOKINIŲ TAUTINĖS VERTYBĖS

Įsiliejus į galingą sąjungą labai svarbu svarbu grįžti prie ištakų, nuo kurių nutolome. Mokykla yra įsipareigojusi tautos kultūrai. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrose programose pažymėta, kad mokykla rūpinasi tautinės tapatybės išsaugojimu. Mokykla siekia mokiniams “pažinti, suprasti ir perimti Lietuvos tautos istorinį bei kultūrinį palikimą, išsiugdyti meilę tėvynei, tautinį tapatumą ir tautinę savimonę. Integruotos programos “ Aš ir pasaulis” paskirtis – padėti mokiams ugdyti domėjimąsi savo tautos ir pasaulio patirtimi, meilę ir pagalbą praeities kartų kultūriniam palikimui, suvokti savo tautinį, kultūrinį identitetą, išsiugdyti tautinę, kultūrinę savimonę. Vienas iš pagrindinių švietimo uždavinių – išugdyti žmogų savo tautai.
Sovietinis dvasinis genocida naikino tautinę savimonę ir mokykla buvo viena iš labiausiai nusiaubtų tautos raiškos sričių. Dabar esant Europos Sąjungoje lietuvių tauta gali lengvai “ištirpti” kur kas stipresniame Vakarų Europos superetnose. Tačiau lietuvių tauta, kuri turi savo patirtį, išgyvenusi istorines dramas, turėtų tai paversti savu indėliu ir kapitalu į Europos tautų kultūros bei patirties lobyną. Reikia aiškintis, kokia yra tautos būklė, kokie mes esame, kuo save laikome, kuo tikimės būti. Jaunimo tautinių vertybių ugdymas turi labai didelę reikšmę. Jis aktualus ir vaikystėje, nes padeda augančiam vaikui kurtis vertybines nuostatas. Todėl vienas pagrindinių mokyklos siekių turėtų būti tautiškai susipratusios jaunuomenės ugdymas.
Mokytojas – tautinių vertybių ugdytojas, kuris ugdo ir pavyzdžiu ir žodžiu. Tautines vertybes mokytojas ugdo per pamokas ir įvairių renginių metu. Tautos gyvenimas taip pat daro didelę įtaką ugdymui.
“Pasaulio pažinimo” pamoka, klasės įrengimas ir aplinka, mokytojo rodomas pavyzdys įveda vaiką į tautos gyvenimą, pažadina jo sąmonę, išugdo tautines jo ypatybes, perteikdama tautos kultūrą.
Kurso “Aš ir pasaulis” paskirtis – suteikti elementarių žinių apie Lietuvos istorinę ir geografinę aplinką, skatinti vaikų tautinę savimonę, tautines emocijas, ugdyti tautines vertybes, supažindinti su pagrindinėmis žmonijos kultūros raidos gairėmis.
Peržvelgus Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrųjų programų, I- IV kl. “Aš ir pasaulis” programos bei “Pasaulio pažinimo” vadovėlių turinį, paaiškėjo, kad I- IV klasėse yra ugdomos tokios tautinės vertybės kaip:
– šeima;
– gimtoji kalba;
– santarvė su gamta ir jos išsaugojimas;
– pagarba tradicijoms ir jų išsaugojimas;
– darbas;
– kūrybiškumas;
– bendradarbiavimas;
– atsakomybė;
– meilė Tėvynei;
– meilė savo tautai;
– Lietuvos istorija;
Rečiau yra minimas siekimas išsaugoti asmens, tautos, tikėjimo tapatumą, drąsa ir aukojimasis dėl savo tautos, valstybės simboliai ir šventės, tautų bendravimas ir bendradarbiavimas žmonijos labui ir kt.

Antroje, ypač trečioje klasėse mokiniai susipažysta su tautos sąvoka ir tautos požymiais. Mokiniai kalba apie tradicijas, papročius, kilmę, kalbą, bendrą likimą. O ketvirtoje klasėje šias žinias gilina, plėtoja kalbėdami apie kitų tautų kultūrą.

Tautinių vertybių , mokinių tautinio sąmoningumo, identiteto ugdymas vyksta per daugelį pasaulio pažinimo temų. Analizuojant I – IV klasių “Pasaulis ir aš” vadovėlių turinį, išryškėja temos, kurios yra ypatingai palnkios ugdant tautines vertybes:
– Tauta ir valstybė – 2 klasė;
– Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę – 2 klasė;
– Mūsų papročiai, tradicijos, šventės – 3 klasė;
– Lietuviai kuria savo valstybę – 3 klasė;
– Vytauto Lietuva. Žalgirio mūšis – 3 klasė;
– Tautinis atgimimas – 3 klasė;
– Lietuviai atkuria savo valstybę – 3 klasė;
– Žmonijos įvairovė – 4 klasė;
– Lietuva pasaulyje – 4 klasė;
– Mes ir mūsų kaimynai – 4 klasė;
– Mes gyvename drauge – 4 klasė.
Praktiškai veikdamas mokinys geriau perimas tautos vertybes.tautinius jausmus skatina tradicinės šventės, tradicijų ir papročių puoselėjimas. Tautinių vertybių ugdymas turi įtakos mokinių tautinei savimonei, tautiniam identitetui, požiūriui į savo tautą, jos kultūrą.

IŠVADOS

Mūsų visuomenė ilgą laiką buvo sovietinės ideologijos įtakoje, tačiau atgavo savo nepriklausomybę, įstojo į tokias galingas sąjungas kaip NATO ir ES. Lietuviams atsivėrė laisva rinka, naujos komunikacinės technologijos, tačiau kartu su tuo stiprėja Vakarų kultūros įtaka, didėja pilietinis pasyvumas, dažnai nebepaisoma tradicijų, dorovinių nuostatų, nejaučiama atsakomybė už savo tautos, valstybės ateitį, todėl iškyla pavojai tautiniam identitetui.

Tautinis identitetas arba tapatybė – tai savojo “aš” priskyrimas, susitapatinimas su tam tikra grupe. Tautinė tapatybė yra pagrindinė savimonės apraiška.

Tautinė savimonė – tai savo esmės, savybių ir vaidmens suvokimas.

Tautinis identitetas formuojasi įtakojamas kalbos, nes kalba yra svarbiausias ir pastoviausias tautos savitumo požymis ir vertybė. Per kalbą žmogus sutampa su tautos kultūra, vienija visas kartas į istorinę bendriją.

Tik ta tauta, kurią sieja bendruomeniškumo, sugyvenimo, kultūros kūrimo ir vartojimo jausmai gali turtinti savo tautinį identitetą.

Norint išlikti savimi, skleidžiant tautinį identitetą, svarbu pažinti ir gerbti savo istorines ištakas. Viena svarbiausių tautinio tapatumo išraiškų yra etninė kultūra, kuri yra tautos dvasinių ir materialinių vertybių visuma, daranti įtaką tautos gyvensenai, tarpusavio santykiams, ryšiams su kitomis tautomis, gamta. O nepaisymas savosios etninės kultūros yra tautinio tapatumo praradimas.

Apie etninių kultūros tradicijų reikšmę rašė daugelis mūsų žymių tautos šviesėjų.

Ugdymas yra tas vientisas procesas, kurio metu perduodama žmonijos sukaupta patirtis, žinios, įgūdžiai, vertybės, siekiama, kad žmogus taptų fiziškai ir dvasiškai stipria, dora, pilietiška, aktyvia ir kūrybinga asmenybe.

Etninę kultūrą į mokyklą siekiama integruoti dėl kultūros reikšmės tautos ir kiekvieno žmogaus gyvenimui ir dėl tautinio identiteto stiprinimo. Ugdymas yra grindžiamas tautos etnosu.

Tautinis ugdymas ir etninė kultūra yra integruojama į mokomųjų dalykų ugdymo turinį, ypač per gimtosios kalbos, muzikos, dailės ir darbelių, pasaulio pažinimo pamokas.

Mokiniai yra įtraukiami į kultūrinį tautos gyvenimą, pratinami stebėti gamtą, jos formas, skatinami dalyvauti kalendorinių, tautinių švenčių apeigose, nagrinėti savo vietovės papročius, tradicijas, skatinami lankyti seniausias apylinkės sodybas, kapines, muziejus, raginami kurti etnokultūrinius kampelius, rengiami susitikimai su liaudies meistrais.

Didelę reikšmę tautinio tapatumo sklaidai jau nuo mažų dienų turi tradicijos ir papročiai. Ypač šios vertybės yra ugdomos per folklorą. Vaikų domėjimasis folkloru, jo teikiamomis tradicijomis ir papročiais padeda suprasti etninės kultūros savitumą.

Šventės – dar viena tautinio identiteto išraiškos formų, kurių metu taip pat yra ugdoma vaikų tautinė savimonė.

Lietuvos bendrojo lavinimo mokykla yra įsipareigojusi tautos kultūrai ir rūpinasi tautinės tapatybės išsaugojimu. Mokykla siekia perduoti mokiniams Lietuvos tautos istorinį ir kultūrinį palikimą, išugdyti meilę tėvynei, tautinį tapatumą ir tautinę savimonę.

Vaikystėje svarbiausios tautinės vertybės yra gimtoji kalba, meilė savo tautai, Tėvynės laisvė, pagarba tradicijoms jų išsaugojimas, meilė Tėvynei, draugystė.

Ugdant tautines vertybes įtakos tui praktinė mokinių veikla ir emociniai išgyvenimai.

Svarbu ir būtina skiepyti jau vaikystėje tautinius, patriotinius jausmus, rendti vaikus atsakingais valstybės piliečiais, ugdyti lietuvio-europiečio savimonę bei tapatybę. Nes tik išvystyta tautinė tapatybė ir saviminė leidžia tautai suvokti save kaip vertybes kuriančią, nešančią, jų siekiančią.

LITERATŪRA

1. Astra L. Šiuolaikinės lietuvių vertybės // Kultūra – tautos būties pagrindas. -V. 1994.
2. Bindokienė D.B. Lietuvių papročiai ir tradicijos.- Chicago, Illinois. 1989.
3. Etninės kultūros respublikinė mokslinė praktinė konferencija. Tautiškumas kaip verybė tūkstantmečių sandūroje. – V. 2002.
4. Grigas R. Tautinė savivoka. –V. 2001.
5. Jonynienė V. Aš ir pasaulis. Vadovėlis I klasei. – K. 1998.
6. Jonynienė V. Pasaulis ir aš. Vadovėlis II klasei. – K. 1997.
7. Jonynienė V. Mūsų pasaulis. Vadovėlis III klasei. – K. 1995.
8. Jonynienė V.Vienas pasaulis. Vadovėlis IV klasei. – K. 1995.
9. Jonynienė V. Vienas pasulis. Vadovėlis IV klasei. – K. 1996.
10. Kuzmickas B. Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė. – V. 1996.
11. Lamanauskas V., Railienė R. Vertybinės moksleivių orientacijos: tautinio ugdymo aspektas // 12. Tautinis ir religinis ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje (Respublikinės mokslinės praktinės konferencijos straipsnių rinkinys). – Šiauliai, 2001.
13. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos.- V. 2003.
14. Lietuvos kultūros ministerija, lietuvos mokslinis metodinis kultūros centras. Vaikai ir liaudies kūryba.- V. 1989.
15. Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institutas. Lietuvių etnogenezė ir tautinė savimonė. – V. 1998.
16. Maceina A. Tautinis auklėjimas. – K. 1991.
17. Pedagoginės psichologijos etiudai. – V. 1997.
18. Toleikis V. Provokacija piletinės visuomenės brandai. Mokykla Nr. 9.- V. 2000.
19. Zulumskytė A. Edukologijos pagrindinių studijų mokslinių darbų rengimo metodinės rekomendacijos. – Klaipėda, 2003.

Leave a Comment