Kalbėsime apie laimę. Laimė – tai ne žemiška paukštė, o dangiška, ir nutupia ji ne ant kiekvieno palangės. Kai kurie taip ir pragyvena ištisą gyvenimą nežinodami, kas yra laimė. Žmonės visuomet žinojo, kaip sunku siekti laimės. Dar Aristotelis mokė: „išminčius siekia ne malonumo, o kančios nebuvimo“, mūsų amžininkai rašo, kad „laimė – tai nelaimės tylėjimas. Aš sutinku su tuo, kad jei pasaulyje nebūtų nelaimių, negandų žmonės būtų laimingesni. Tačiau laimę kiekvienas suprantame skirtingai ir kiekvienas jaučiamės laimingas dėl skirtingų dalykų, bet, aš galvoju, negali būti taip, kad vienas žmogus galėtų jaustis laimingu tarp visų kitų nelaimingų. Kiekvieno žmogaus laimė, taip pat ir mano laimė yra neatsiejama nuo kitų, nuo visos žmonijos laimės. Galbūt kiti žmonės mums padeda suprasti kas yra laimė ir padeda mums tapti laimingais. Aš manau, kad laimė yra žmonių gerumas, asmuo gali būti laimingas tada kai jį supa visuotinis žmonijos gėris, ir, manau, kad neįmanoma būti laimingam kai aplink tave yra skausmas, pyktis, nelaimės ir panašiai.Tomas Akvinietis teigia, kad „laimė yra tam tikras žmogaus gėris, kuris gali būti trejopas: išorinis, kūno ir sielos. Tačiau laimės neteikia nei išorinė, nei kūno gerovė. Taigi ją teikia sielos gėris“. Kartais man atrodo, kad mano laimė ir yra kitų žmonių laimė, aš esu laimingas jei mano artimam žmogui viskas yra gerai, kai jis džiaugiasi savo gyvenimu, jei ištiko nelaimė liūdi kartu su juo. Negali jaustis gerai jei artimui yra bėda. Ir kaip galėtum atskirti savo laimę nuo visos žmonijos laimės, juk aš ir esu tos žmonijos mažutė dalis. Jei mane atstumtų žmonija aš tikrai negalėčiau jaustis laimingas, nes galvoju, kad atstumtieji negali būti laimingi. Paimkim paprastą pavyzdį, kalėjimą ten yra žmonės atstumti didžiosios dalies žmonijos ir tikrai jie ten nėra laimingi, kita dalis juos ignoruoja ir dažniausiai net patys artimiausi jiems žmonės stengiasi atsiriboti nuo jų, jų bijo, nesijaučia gerai šalia jų, o jei artimieji negali jaustis gerai šalia tavęs ar tu gali pats gerai jaustis?
Filosofas Alain sakydavo: Reikia norėti ir stengtis būti laimingam. Jei liekame nešališko žiūrovo pozicijoje ir paliekame laimei tik įėjimą ir atviras duris, per jas įeis liūdesys“. Visų pirma, manau, kad stengiantis būti laimingu reikia būti ramia sąžine prieš save ir prieš visus kitus. Taip sakau, kadangi, galvoju, kad tik geras, kažkam nenusikaltęs žmogus gali būti laimingas. Kaip galėtum būti laimingas jei tave persekiotų kažkieno pyktis tau neduotų ramybės tavo sąžinė, tu nesijaustum ramus. Nereikia norėti, kad neįdėjus jokių pastangų jaustumeis laimingas, niekas tavęs nepadarys laimingu jei pats to nenorėsi. Pasiduoti liūdesiui yra daug lengviau – tam nereikia daug pastangų, o dėl laimės reikia kovoti. Tačiau kovodamas vienas žmogu su visomis negandomis daug pasiekti negalės, dėl laimės, dėl gyvenimo, reikia kovoti visai žmonijai, tik taip bus galima sukurti laimę. Juk net yra posakis, kad kare vienas ne karys. Ką gali padaryt vienas prieš blogį? Gali tik tuo atvėju, jei tas blogis yra tavyje, bet jei jis yra kur kas didesnis, kaip pavyzdžiui karas, smurtas kas tada? Tada, manau, kad tik didžioji dalis žmonijos gali kažką padaryti, problemas spręsti civilizuotai, be smurto, įsikišti tarp kariaujančių šalių ir sustabdyti karą, smurtą. Juk karas ir yra pati didžiausia žmonijos nelaimė, netgi ir po jo, žmonės dar ilgai negali atsigauti ir jaustis laimingais.Floberas apie laimę rašė „Ar pagalvojai, kiek dėl šio baisaus žodžio buvo išlieta ašarų? Be šio žodžio miegotumėm ramiau ir gyventume patogiau“. Laimės siekis neturi nukrypti į apsėdimą, neturi peraugti į laimės pareigą. Žmogus apsėstas minties, kad jis būtinai turi pasiekti laimę, pradeda per gyvenimą bėgti dideliais žingsniais ir jau jo nebepastebėti, nebepastebėti, kad jis jau dabar yra laimingas ir tampa pats nelaimingiausias, tuo pačiu priversdamas taip jaustis ir aplinkinius žmones. Manau, kad norint būti laimingu reikia išmokti matyti tai kas yra gražu, išmokti pamatyti smulkmenas, mokėti išgyventi kitų žmonių laimę ir išmokti pasidžiaugti kartu, be pavydo, be apmaudo. Juk atsikėlęs rytą ir pamatęs, kad šviečia saulė tu gali pasidžiaugti, kad šiandien gražus rytas ir pasimėgauti juo, juk tokios smulkmenos susideda į tą didelį jausmą – laimė. Aš manau, kad šiuo metu didžiausia visos žmonijos nelaimių priežastis yra ta, kad mes visi tapom labai dideliais materialistais. Dabar dažnas žmogus paklaustas ar jis yra laimingas pasako, kad ne, o paklaustas kodėl, atsako neturiu pinigų. Taip, sunku gyveti be pinigų, šito nepaneigsi. Tačiau yra kita problema, tie žmonės, kurie pinigų turi mažai, nesakykime, kad niekada, bet tikrai daug rečiau skundžiasi už tuos, kurie turi jų pakankamai. Juk dėl pinigų, dėl turto dažniausiai ir kyla karai tarp tautų, nesutarimai tarp giminių, draugų. Dėl jų dažniausiai žmonės susitepa savo sąžines ir tada tampa tikrai nelaimingais žmonėmis. Horacijus paskė: „naudokis šia diena, nelaukdamas ateities, naudokis proga“. Tad visiems, manau, būtų daug geriau ir visi būtume daug laimingesni jai išmoktume džiaugtis tuo ką turime.Geriausias ir maloniausias ginklas nuo nelaimės yra, be abejo, mėgavimasis gyvenimo suteikiamomis geromis akimirkomis. Laimės reagavimas, stiprinimas, brandinimas yra puiki vakcina nuo nelaimės jausmo. Filosofas Andre Comte – Sponville pastebėjo, kad sunku būti laimingam, kai viskas klojasi gerai. Nelaukime, kad nesėkmė primintų, jog gyvenimas gali būti gražus, ir neapgailestaukime, kad to neišnaudojome…Literatūros sąrašas
1. Anzenbacher A. Etikos įvadas. Vilnius: Aidai leidykla, 1998.2. Bagdonavičius V. Tomo Akviniečio dorovės filosofija. Vilnius: Logos ledykla,1997.3. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto Alba leidykla, 2002.4. Psichologija tau, 2003‘4 liepa/rugpjūtis.