Kuprelis

Ignas Šeinius Kuprelis

Ignas Šeinius (tikroji pavardė Jurkūnas, 1889-1959), aktyvus ,,Vaivorykštės”, ,,Pirmojo baro” bendradarbis, meną laikė paslaptingu įkvėpimo vaisiumi, individo sielos išraiška, iškilusią virš laiko ir erdvės. Ši pažiūra sutapo su ano meto estetizmo programa ir individo kultu, o jos šaknų būtų galima ieškoti F. Ničės filosofijoje, kuri veikė Šeinių. Šeiniaus pasaulėžiūra formavosi ant pozityvistinio racionalizmo griuvėsių, kada, jo paties žodžiais tariant, susivokta, kad ,,Einšteinas ne tik fizinėje visatos sandaroje atrado reliatyvumą”. Reliatyvumo sūkuryje rašytojas matė vienintelę pastovią vertybę – žmogaus intuiciją ir išgyvenimus. Jis jau pačioje pradžioje nusigręžė nuo buitinio ir etnografinio aprašinėjimo ir kūrė meninius vaizdus, pasiremdamas prieštaringais, nuolat kintančiais ir sunkiai užfiksuojamais įspūdžiais, pagavomis, nuotaikomis. Pasakodamas Šeinius mėgdavo susilieti su herojaus jausena ir būsena (dažnai pasakodavo pirmuoju asmeniu), nedaryti iš šalies jokių sprendimų, todėl jo pasakojimas sukelia betarpiškai stebimo vyksmo iliuziją. Betarpiškumo iliuzijai sukurti ypač daug padeda savitas rašytojo stilius. Šeinius – pirmas ryškus prozinės kalbos stilizuotojas ir eksperimentuotojas, siekęs pasakojimo grakštumo, lankstumo, poetiškumo, muzikalumo. Skaitytoją jis veikia pačiu kalbos būdu – inversijomis, užuominomis, nutylėjimais, sutrūkusiomis frazėmis, nervingai vibruojančia vaizdų tėkme, laukimo ir nežinios atmosfera, subtiliai pajaustais spalvų, garsų ir judesių niuansais, personifikuotais lyriniais peizažais. Kaip ir kiekvieno impresionisto, Šeiniaus kūrinių pasaulis suskilęs daugybę gabalų ir gabalėlių, apgaubtų kažkokio rūko. Kiekvienas toks gabaliukas rašytojui žadina naujas emocijas ir asociacijas, todėl vaizduojamas stambiu planu, lyg per didinamąjį stiklą: matomi smulkiausi bruoželiai, girdimi tyliausi šnabždesiai. Eidamas šiuo keliu, Šeinius neretai praranda saiką ir kūrinio visumos pajutimą, nukrypsta į nereikalingus ekskursus, nereikšmingas, pasikartojančias smulkmenas.

Meilės, gamtos, gėrio, gyvenimo prasmės, grožio, dvasios harmonijos temas Šeinius traktavo romantiškai, pabrėždamas tragiškąjį momentą, bet į daug ką jau žiūrėjo modernisto akimis, teikdamas nemažą reikšmę nevalingiems pasąmonės impulsams. Jo herojai neretai savęs klausia – kodėl, bet autorius nei jiems, nei skaitytojui nesistengia aiškiai atsakyti: jis nesijaučia turįs raktą į visas moralines bei psichologines problemas. Logines išvadas Šeinius keičia emocinėmis: jis pasitenkina, sukėlęs skaitytojui eleginę nuotaiką, privertęs jį žiūrėti į pasaulį susirūpinusiu žvilgsniu. Vaizduodamas herojų santykius, rašytojas užgriebė ir aktualių socialinių, tautinių, visuomeninių, filosofinių klausimų, kūrė įdomius inteligentų, dvarininkų, miestiečių portretus, bet svarbiausias jo kūrybos tikslas – pademonstruoti žmogaus nuotaikų keitimosi kreivę ir trapiu impresionistiniu stiliumi sukurti poetišką atmosferą. Rašytojo impresionisto vardą Šeiniui pelnė pirmieji jo raštai: romanas ,,Kuprelis” (1913), apysakos ,,Bangos siaučia”, ,,Vasaros vaišės” ir novelių bei etiudų knyga ,,Nakties žiburiai” ,,Kuprelis” sukurtas aprėmintų pasakojimų principu: romantiškoje dūzgiančio malūno aplinkoje, šėlstant ir rimstant audrai, klaidžiojant keistiems šešėliams, malūnininkas kuprelis Olesis pasakoja autoriui savo nelaimingos meilės ir gyvenimo prasmės ieškojimo istoriją. Olesio, jaunystėje gabaus muzikanto, bet gamtos fiziškai nuskriausto, apvilta meilė traktuojama kaip kažkas neišvengiama kiekvieno menininko likime, nulemtame kontrastingų pasaulių – susikurtoje ir realioje – traukos. Gyvendamas susikurtame pasaulyje, menininkas geriausiai išreiškia save, bet kai ką praranda kaip socialinis ir biologinis individas; paklusęs žmogiškiesiems instinktams, jis kai ko netenka kaip menininkas. Olesis mylėjo savo žaviąją Gundę tik kaip menininkas: jis nenorėjo ir nemokėjo nusileisti ant žemės, kad viskas nesupaprastėtų, nepranyktų paslaptis, žadinanti jo vaizduotę, dvasinę įtampą, kūrybingumą. Bet gundė buvo šios žemės dukra. Romantiška meilė negalėjo užpildyti jos esybės, ją sužavėjo naujos paslaptys – erotika, vyriškumas, rizika, ir Olesis jos neteko. Šią temą vystydamas, Šeinius pasirodė esąs gabus psichologas. Antroji tema – gyvenimo prasmės ieškojimo motyvas – rodo autorių tuos dalykus daugiau protu suvokus, negu išgyvenus. Pamatęs žemiškųjų pagundų, tarp jų ir meilės, prieinamumą, romano herojus sakosi dvasinę pusiausvyrą atradęs vienatvėje – pasinėręs į I. Kanto, L. Fojerbacho, V.Vunto filosofinius veikalus, įsiklausęs į amžiną gamtos ritmą.
Po Pirmojo pasaulinio karo Šeinius perėjo į diplomato tarnybą (atstovavo buržuazinės Lietuvos vyriausybei Danijoje, Suomijoje, Švedijoje), o grįžęs prie literatūros, nebepajėgė tarti naujo žodžio. Jo novelių rinkinyje ,,Aš dar kartą grįžtu” ir atsiminimų knygoje ,,Tėviškės padangėje” nebėra tiek nuoširdumo ir žodžio skambesio. Reikšmingesnis romanas ,,Siegfried Immerselbe atsijaunina”, satyriškai vaizduojantis vokiečių nacistinę ideologiją ir praktiką. Diplomato tarnyba paveikė ir Šeiniaus pažiūras. Kiek jaunystėje jis buvo indiferentiškas politikai, tiek į senatvę pasidarė politikierius propagandistas: 1940m. emigravęs į Švediją (čia ir mirė), jis švedų kalba parašė publicistinių knygų, kuriuose pasirodė ir kaip antitarybiškai nusiteikęs buržuazinis ideologas.

Darbą ruošė: Andrius Dovydaitis 10a