Įvadas:
Šiame darbe aš palyginsiu dviejų teoretikų K. Horney (sociokultūrinė psichoanalizė) ir G. W. Allport (dispozinė teorija) požiūrį į žmogaus prigimtį ir asmenybę. K.Horney, kalbėdama apie asmenybę, pabrėžia, kad jos vystymuisi didelę įtaką daro sociokultūrinė aplinka, o veiksnys, lemiantis vystymąsi, yra socialiniai santykiai tarp vaiko ir tėvų. K.Horney labiau kreipia dėmesį į neurotinę asmenybę, o neurozę aiškina kaip unikalių tarpasmeninių santykių sutrikimą. Neurozės pagrindą, pasak Horney, sudaro konfliktas tarp pykčio ir nerimo. G.W.Allport teigia, kad asmenybė – tai vidinė, dinaminė individo psichofizinių sistemų organizacija, lemianti jo unikalų prisitaikymą prie aplinkos, elgesį ir mąstymą; asmenybė yra tai, kas slepiasi po išorinėmis savybėmis ir elgesiu. Dviejų vienodų asmenybių negali būti. Pasak Allport, apskritai psichologijos tikslas – sumažinti nesantarvę tarp filosofijos krypčių.Abiejų teoretikų požiūrį į žmogaus prigimtį galima apibrėžti devyniomis poliarinėmis sąvokomis. Kiekviena asmenybės teorija turi savo poziciją tarp kraštinių polių.
1. Laisvė – determinizmas
Kriterijaus išreikštumas:Mažai G. W. AllportTruputį Vidutiniškai Daug K. Horney
Laisvė ir determinizmas – tai vieni iš pagrindinių teiginių, kurie daug pasako apie asmenybės prigimtį, kelia klausimą, kiek žmogaus elgesys yra nulemtas jo sąmonės ir pasąmonės, kiek jis turi vidinės laisvės kontroliuoti savo mintis ir elgesį. Tai yra, kiek žmogus yra laisvas rinktis savo elgesį, o kiek jo elgesys nulemtas neįsisąmonintų veiksnių. Pasak G.W.Allport, žmogus turi mažai laisvės pasirinkti, bet jis vis dėlto gali rinktis. Pavyzdžiui, kai žmogus susiduria su kliūtimi, tada jis nusprendžia ką jam daryti ir nugali sunkumus. Veikėjas nesugeba apžvelgti savo veiksmų didžiulėje erdvės ir laiko matricoje. Jis veikia pasirinkimo, o ne likimo sistemoje. Laisvė priklauso nuo to, ar individas turi daug elgesio pasirinkimo galimybių. Taigi tik vieną sugebėjimą turinčiam, tik vieną sprendimą žinančiam asmeniui prieinama tik vienas laisvės laipsnis. Labai patyrusiam asmeniui, žinančiam daug elgesio krypčių, pasiekiami ir aukštesni laisvės laipsniai, t.y. plačiai išsilavinęs žmogus laisvesnis už siaurai išsilavinusį. Žmogus gali valdyti savo emocijas, nes jis yra laisvas. Priešingai negu K.Horney, G.W.Allport teigia, kad apie žmogų galima daugiau sužinoti tyrinėjant jo sąmoningus planus, nei išstumtus į pasąmonę vaikystės prisiminimus. Suaugęs žmogus suvokia, ką jis daro ir kodėl, t.y. jis žino savo tikslus. Vadinasi, žmogaus elgesys, pasak G.W.Allport, nėra determinuotas.
Tačiau K.Horney mano, jog žmogaus elgesys yra visiškai determinuotas. Asmuo laisvės pasirinkti neturi, nes jo elgesį lemia pasąmonė, bei sociokultūrinė aplinka. Kiekvienos kultūros gyvenimo sąlygos sukelia tam tikras baimes. Jas gali sukelti išoriniai pavojai (gamta, priešai), socialinių santykių formos (išaugęs priešiškumas, sukeltos priespaudos, neteisingumas, priverstinė priklausomybė, frustracijos), kultūrinės tradicijos (tradicinė demonų baimė, baimė sulaužyti tabu) nepriklausomai nuo jų kilmės. Individas gali daugiau ar mažiau pasiduoti šioms baimėms, kurios veikia jo mąstymą ir elgesį, ir, pasak K.Horney, niekas negali jų išvengti. Kitas svarbus žmogaus mąstymą ir elgesį determinuojantis veiksnys yra individo pasąmonė, t.y. į pasąmonę išstumtas priešiškumas, sukeliantis kaltės jausmą ir pasireiškiantis nerimu. Nerimas gali tapti lemtingu mūsų gyvenimo veiksniu. Nerimas yra slopinamas, jei asmeninis slopinimas sutampa su kultūros įtvirtintomis slopinimo formomis ar egzistuojančiomis ideologijomis, gali būti neįmanoma suvokti šį vyksmą. Taigi žmogaus elgesį determinuoja pasąmonė. Pavyzdžiui, vienas labai drovėjęsis prisiartinti prie moterų pacientas nė neįtarė, kad jo elgesyje pasireiškia slopinimas, nes savo elgesį jis suvokė pripažintos idėjos apie moters šventumą kontekste. Lygiai taip gali likti nepastebėtas kritiško mąstymo apie politikos, religijos, ar kokios nors atskiros srities dogmas slopinimas; galime nesuvokti, kad bijome bausmės, kritikos ar izoliacijos. Mūsų kultūra primeta vaikui kaltės jausmą dėl bet kokio pasipriešinimo, nepritarimo, jausmų bei jų reiškimo: savo akyse jis verčiamas jaustis kaltu dėl to, kad parodo ar jaučia pasipiktinimą tėvais. Žmogaus paklusnumas sociokultūrinės aplinkos normoms tampa determinuojančiu visos elgsenos motyvu.2. Racionalumas – iracionalumas
Kriterijaus išreikštumas:Mažai Truputį Vidutiniškai Daug K. Horney; G. W. Allport
Racionalumas ir iracionalumas kalba apie tai, kokiu laipsniu mūsų sąmoningas protas veikia kasdienini elgesį. Jei žmogus yra racionali būtybė, jo elgesį visada lydi samprotavimai ir apmąstymai. Iracionali būtybė yra kontroliuojama giluminių, iracionalių jėgų, apie kurių egzistavimą nieko nežino.G.W.Allport mano, kad žmogus yra visiškai racionali būtybė, kuri remiasi savo logiškais samprotavimais, priimdama sprendimus, apmąstydama įvykius. Žmogus gali save racionaliai valdyti, tai yra – rasti protingą problemų sprendimą, planuoti tikslus, tinkamai prisitaikyti prie aplinkos. Žmogaus elgesį palaiko mąstymo procesai – planavimas ir ketinimai. Taigi dauguma žmonių yra užsiėmę savo gyvenimo ateitimi, žmogaus tikslai, planai, ketinimai ir pasirinkimai yra nukreipti į ateitį. Kalbėdamas apie racionalumą G.W.Allport remiasi J.Locke‘u ir Leibnitzu teiginiais apie intelektą. Leibnitzo manymu, intelektas yra savaime nuolatos aktyvus, pratęs racionaliai spręsti klausimus. Aktyviam asmeniui yra būdingas intelektas, racionalus mąstymas. Asmenybę valdo ne tik žmogaus rūšiai bendrų potraukių negausų paveldą veikiantys stimulai. Asmenybės tapsmo procesą valdo dar ir dispozicija suprasti savo galimybes. Tai yra, visuose savo raidos etapuose tapti būdinga žmogiška būtybe. Vienas pačių būtiniausių sugebėjimų – tai individuacija, individualaus gyvenimo būdo formavimas. Tiems, kas to stiliaus laikosi, būdinga save įsisąmoninti, kritiškai vertinti ir ugdyti. Daugelis filosofų racionaliąją asmenybės prigimtį laikė pačia ryškiausia asmenybės savybeK.Horney palaiko visiškai priešingą požiūrį, pasak jos žmogus yra iracionali būtybė, valdoma nerimo. Kai kurie žmonės sunkiau susitaiko su tuo, kad juos kontroliuoja iracionalūs veiksniai, tai ypač sunku pakelti tiems, kurie yra įpratę prie griežtos iracionalios savikontrolės, mąstyti racionaliai. Labai besirūpinanti savo vaikais motina užuot prisipažinusi, kad jos elgseną valdo iracionalūs elementai, jaučiasi besielgianti racionaliai ir pateisinamai. Nerimas kaip iracionali jėga sukelia įtampą, nuovargį, išsekimą ir apsunkina darbo efektyvumą. Pavyzdžiui, raitelis, kuris nerimaudamas lipa ant žirgo, nepajėgs jo suvaldyti. Štai akivaizdus skirtumas tarp racionalaus ir iracionalaus elgesio: pastūmėti tiesioginio noro pasitenkinti, elgsimės spontaniškai ir atsirinkdami, tačiau jei mus stumia nerimas, mūsų jausmai ir veiksmai bus kompulsyvūs ir akli. Individo iracionalumas pasireiškia dėl nerimo susikurtais vidiniais draudimais – jis sąmoningai arba nesąmoningai nesugeba daryti, jausti, galvoti apie dalykus, sukeliančius nerimą.
3. Holizmas – elementarizmas
Kriterijaus išreikštumas:Mažai Truputį G. W. AllportVidutiniškai Daug K. Horney
Holizmas reiškia visybiškumą. Pasak holizmo šalininkų žmogų galima pažinti ir paaiškinti tik analizuojant asmenybę kaip nedalomą ir vieningą visumą. Elementalizmas t.y. – analitiškumas atskleidžia priešingą požiūrį. Šio požiūrio atstovai mano, kad žmogaus elgesį galima paaiškinti analizuojant kiekvieną elgesio aspektą atskirai.Holizmo šalininkai yra abu teoretikai – ir K. Horney, ir G. W. Allport. G.W.Allport laikosi nuosaikesnio požiūrio. K.Horney – priešingai. Ji yra absoliuti holizmo šalininkė.G.W.Allport teigia, kad individualios dispozicijos – tai individualūs asmenybės bruožai, tai yra tokios individo savybės, kurių negalima palyginti su kitais žmonėmis, tai unikalūs kiekvieno žmogaus bruožai. Dispozicijos asmenybėje yra susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. G.W.Allport mano, kad visas asmenybės dalis į visumą organizuojanti jėga yra propriumas. Tai pozityvi, kūrybinga, besivystanti žmogaus prigimties savybė, tai reikšmingiausios ir centrinės asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės. Trumpiau tariant tai – savastis. Taigi norint suprasti asmenybės elgesį reikia tyrinėti jį kaip visumą, nes visos jo savybės yra susietos. Kaip psichoanalitikė, K.Horney palaiko tą pačią asmenybės struktūrą kaip teigia Z.Freud. Pasak jo, asmenybės struktūrą sudaro id, ego ir superego. Ji netyrinėja atskirų žmogaus elgesio apraiškų ir akcentuoja asmenybę kaip visumą. K.Horney neapsiriboja aiškinti asmenybės elgesį vien pasąmonės veikimu, bet akcentuoja ir socialinių veiksnių bei šiuolaikinės kultūros reikšmę asmenybės funkcionavimui.
4. Konstitucionalizmas – Invaironmentalizmas
Kriterijaus išreikštumas:Mažai Truputį Vidutiniškai G. W. AllportDaug K. Horney
Konstitucionalizmas t.y. paveldimumas ir invaironmentalizmas t.y. aplinka – tai du skirtingi požiūriai, kurie kelia daug diskusijų. Teoretikai laikosi skirtingų požiūrių, K.Horney mano, kad asmenybė yra aplinkos rezultatas, o G.W.Allport laikosi nuosaiklaus požiūrio ir mano, kad žmogus yra ir genetinių faktorių ir auklėjimo rezultatas.
G.W.Allport perėmė J.Locke mintį, kad žmogus gimsta tabula rasa, taigi ankstyvasis įspaudas yra labai reikšmingas, pirminės idėjos nesiliauja buvusios tolesnio psichinio gyvenimo elementais. Kartais aplinkos sąlygos labiau veikia elgesį nei asmenybės bruožai. Pavyzdžiui, jei vėluojate į traukinį, tai nepulsite tvarkyti kambario. Kita vertus G.W.Allport sutinka, kad asmenybę ir jos vystymąsi veikia ir genetiniai veiksniai. Nuo genų priklauso asmenybės unikalumas, atsiskleidžiantis anksčiau negu išryškėja kultūros ir aplinkos skirtumai. Dėl paveldimumo mes skiriamės temperamentais, kurie turi didelę įtaką kaip žmogus reaguos į jį supančią aplinką. K.Horney teigia, kad asmenybės vystymąsi veikia sociokultūrinė aplinka. Ypač daug ji rašė apie socialinius santykius tarp vaiko ir tėvų. Jeigu šeimoje vaikas jaučia pavydą broliui, seseriai ar vienam iš tėvų, tai šie jausmai turės įtakos tolesniam jo gyvenimui. Pavydas – tai žmogiškos reakcijos, bet jas dirbtinai skatina atmosfera, kurioje vaikas auga. Pavydą kursto tokie veiksniai kaip žmogiškos šilumos stygius ir konkurencija. Tokia situacija atsiranda šeimoje, kai tėvai būna nusivylę savo gyvenimu. Jeigu vaikas dėl kokių nors priežasčių jaučia priešiškumą kuriam nors šeimos nariui, tačiau vietoj to, kad maištautų, tą priešiškumą išstumia į pasąmonę, jam kyla pavojai tokie kaip jausti kaltę ir nesijausti vertam meilės. Vėlesniame gyvenime išstumtas priešiškumas gali sukelti nerimą. Priešiškumą išstumti į pasąmonę taip pat verčia bejėgiškumas, baimė, meilė, kaltės jausmas. Vaiko gyvenime turi įtakos priklausomybė nuo tėvų. Tai lemia tėvų, auklėjančių savo atžalą, siekiai – ar jie nori išauklėti vaiką stiprų, drąsų, nepriklausomą, apsukrų įvairiomis aplinkybėmis, ar labiausiai stengiamasi jį pridengti, padaryti klusnų, neleisti pažinti tikro gyvenimo, kitaip tariant įsprausti jį į vaikiškumą iki sulauks dvidešimties ar ilgiau. Galiausiai kuo labiau vaikas stengiasi maskuoti neapykantą savo šeimai, pavyzdžiui, taikydamasis prie tėvų pažiūrų, juo stipriau jis projektuoja savo nerimą į išorinį pasaulį ir šitaip įsitikina, kad „pasaulis“ apskritai yra pavojingas ir grėslus, o žmogus jaučiasi vienišas, bejėgiškas priešiškame pasaulyje.5. Kintamumas – pastovumas
Kriterijaus išreikštumas:Mažai Truputį Vidutiniškai G. W. AllportDaug K. Horney
Kintamumas ir pastovumas atskleidžia, kiek žmogus gali pasikeisti per savo gyvenimą. Vieni teoretikai, palaikantys asmenybes kitimo požiūrį, pateikia asmenybės vystymosi mechanizmus. Kiti palaiko asmenybės pastovumo požiūrį. Šio požiūrio šalininkė yra K. Horney. Ji kalba apie nekintančias asmenybės struktūras, kurios išlieka asmenybės branduoliu visą gyvenimą. G.W.Allport šiuo klausimu nesilaiko vieno ar kito požiūrio. Jo nuomone, asmenybė yra kintanti ir kartu pastovi per visą gyvenimą.G.W.Allport teigia, kad asmenybė yra dinamiška, ji auga ir keičiasi – ji tarsi besivystanti sistema. Dinamiką jai suteikia motyvai. Žmogus per savo gyvenimą kelia daug tikslų, plėtoja interesus ir taip jis keičiasi, tobulėja, tampa brandesnis. Individo kaita įmanoma tiek, kiek plėtojasi jo savivaizdžio ir vertybių sistemos. Mūsų intelektinės brandos metas – tai gebėjimas justi menkesnį pasitenkinimą savo atsakymais į vis sudėtingesnius klausimus. Kai šeštais vaiko gyvenimo metais susiformuoja identitetas, kuris per tolesnį gyvenimą keičiasi, „aš “vaizdas pilnėja. Pastovumas G.W.Allport teorijoje pasireiškia tuo, kad žmogaus temperamentas, įgimtos savybės išlieka nepakitę per gyvenimą. K.Horney sutiko su Z.Freud, kad asmenybės formavimuisi yra svarbūs vaikystės išgyvenimai, tačiau neigė psichoseksualinio vystymosi dėsningumus. Ji pabrėžia, kad asmenybės vystymąsi ir charakterio formavimąsi lemia sociokultūrinė aplinka, kurią tėvai vaikui sukuria vaikystėje. Suaugusiojo žmogaus problemos – tai neteisingo vaiko auklėjimo pasekmė: gąsdinimai, nepelnytos bausmės, dėl kurių vaikas jaučia priešiškumą tėvams. Kadangi mūsų kultūroje nėra priimtina pykti ant tėvų, vaikas, jausdamas kaltę, priešiškumą išstumia į pasąmonę. Išstumtas priešiškumas pasireiškia nerimu ir persekioja žmogų įvairiose gyvenimo situacijose. K.Horney teigia, žmogus nejaustų tokio stipraus nerimo jeigu jis būtų teisingai auklėjamas vaikystėje – mylimas tėvų, nors baudžiamas, bet teisėtai. Vaikystės išgyvenimai turi labai didelę reikšmę tolesniam asmenybės formavimuisi, todėl suaugęs žmogus turi iš vaikystės atsineštą jo psichinių savybių modelį, kuris mažai keičiasi per visą jo gyvenimą – taip pasireiškia asmenybės struktūros pastovumas.
6. Subjektyvumas – objektyvumas
Kriterijaus išreikštumas:Mažai G. W. Allport; K. HorneyTruputį Vidutiniškai Daug
Šią skalę apibūdina klausimai – ar žmogus gyvena savo subjektyviame pasaulyje, kuris labiausiai ir veikia jo elgesį; ar žmogaus elgesį labiau veikia objektyvūs, išoriniai veiksniai.Šiuo klausimu, abu teoretikai laikosi tos pačios nuomonės – ir K. Horney, ir G. W. Allport mano, kad žmogus gyvena daugiau savo subjektyviame pasaulyje, yra jo veikiamas labiau nei kaip išorinių, išmatuojamų faktorių. G.W.Allport sutinka, kad žmogus gyvena savo subjektyviame pasaulyje ir turi savo gyvenimo filosofiją. Brandi asmenybė sugeba pažinti save ir matyti bendrą savo vaizdą, nes iš savo gyvenimo patirties gali išskirti tai, kas reikšmingiausia. Žmogaus patirtis atsiranda dėl draudimo, baimės, privalomybės kažką daryti. Pasak K.Horney, žmogus yra auklėjamas aplinkoje, kuri suformuoja jo patirtį, požiūrį į pasaulį, jausmus ir jis tuo vadovaudamasis reaguoja į jį supantį pasaulį. Pavyzdžiui, du vaikai augo skirtingose šeimose. Vienas buvo mylimas, skatinamas tėvų veikti, buvo teisingai baudžiamas, todėl nejautė didelio priešiškumo šeimos nariams, o kitas priešingai – patyrė daug draudimų, gąsdinimų ir nepelnytų bausmių. Pirmasis vaikas užaugęs pasitikėjo aplinkiniais, buvo savarankiškas, komunikabilus, o antrasis žiūrėjo į pasaulį kaip į priešišką jam, jautė nuolatinį nerimą. Skirtinga sociokultūrinė aplinka suformavo tų vaikų skirtingą vidinį pasaulį ir tai lėmė jų elgesį, vadovaujantis subjektyvia patirtimi.
7. Proaktyvumas – reaktyvumas
Kriterijaus išreikštumas:Mažai Truputį K. HorneyVidutiniškai Daug G. W. Allport
Proaktyvaus požiūrio šalininkai mano, kad žmogaus elgesį skatina vidiniai asmenybės veiksniai. Tai yra, žmogus veikia skatinamas kažkokios jėgos iš jo vidaus, o reaktyvaus požiūrio šalininkai teigia, kad asmens elgesio priežastis yra aplinka, jie elgesį interpretuoja kaip reakciją į išorinius stimulus. K. Horney ir G. W. Allport mano, kad asmenybė veikia skatinama vidinių veiksnių. Tik G.W.Allport šiuo klausimu pasisako griežčiau nei K.Horney, kuri pasisako ne taip griežtai.
G.W.Allport neneigia nesąmoningų procesų egzistavimo ir svarbos, bei pripažino faktą, kad kai kurie motyvai yra nulemti paslėptų impulsų. Jis skiria aštuonis procesus, kurie nėra funkciškai autonomiški. Funkcinė autonomija – priežastys, kodėl žmogus elgiasi vienaip ar kitaip, nepriklauso nuo to, kokios priežastys iš pradžių jį paskatino šitaip elgtis. 1) biologinės paskatos (valgymas, miegas); 2) tiesiogiai su biologinėmis paskatomis susiję motyvai; 3) refleksiniai veiksmai (kvėpavimas, mirksėjimas); 4) įgimtos savybės (kūno sudėjimas, intelekto savybės, temperamentas); 5) besiformuojantys įpročiai; 6) šabloniniai veiksmai, kuriems reikalingas pirminis paskatinimas; 7) neproduktyvus elgesys (fiksacija ir regresija); 8) sublimacija, kuri gali būti atsiradusi dėl vaikiškų seksualinių norų. K.Horney, rašydama apie neurotinę asmenybę, pabrėžia, kad žmogui būdingas siekis slopinti nerimą ir naudoti gynybos strategijas prieš jį. Pasak Horney, tai skatina individą veikti. Ji išskyrė keturis gynimosi nuo nerimo būdus – 1) nerimo racionalizavimas – tai atsakomybės vengimas, nerimas paverčiamas racionalia baime; 2) nerimo egzistavimo neigimas – nerimas yra vien tik neigiamas t.y. pašalinamas iš sąmonės. Tada pasireiškia fiziniai nerimo ar baimės palydovai – drebulys, prakaitas ir kt.; 3) nerimo slopinimas kvaišalais – yra du būdai – tiesioginis t.y. alkoholio, narkotikų vartojimas; netiesioginis būdas – esant vienatvės baimei žmogus pasineria į visuomeninę veiklą arba tampa darboholiku; 4) galinčių nerimą sukelti minčių, jausmų, impulsų ir situacijų vengimas – žmogus vilkina kai kuriuos reikalus, kurie jam kelia nerimą, pavyzdžiui, atidėlioja sprendimą, vizitą pas gydytoją ar parašyti laišką. Slopinimas pasireiškia negalėjimu daryti, jausti ar galvoti apie tam tikrus dalykus, o jo funkcija – padėti žmogui išvengti nerimo, kuris kiltų, jei jis bandytų tai daryti, pajusti ar apie tai pagalvoti. Šiuo atveju žmogus „neveikia“, nes jis skatinamas nedaryti kažko.8. Homeostazė – heterostazė
Kriterijaus išreikštumas:
Mažai Truputį Vidutiniškai Daug G. W. Allport; K. HorneyŠi skalė rodo asmenybės motyvaciją. Homeostazės polius rodo, kad žmogus siekia įtampos sumažinimo ir vidinės pusiausvyros išsaugojimo. Su šiuo požiūriu sutinka ir K.Horney.Heterostazės polius rodo, kad žmogus yra motyvuotas į vystymąsi, naujų stimulų paiešką ir savirealizaciją. Priešingai nei K.Horney, G.W.Allport laikosi visiškai priešingo poliaus – žmogus motyvuotas į keitimąsi, saviaktualizaciją. G.W.Allport pabrėžia veržimąsi į savastį, todėl motyvacija yra pagrįsta savęs aktualizacija (propriumu), t.y. centrine žmogaus dispozicija. Savęs aktualizacijos motyvai yra pagrįsti įtampos didinimo poreikiu. Brandi asmenybė siekia įgyti naujas motyvacines sistemas. Kūdikis yra tik biologinis organizmas, kuris vėliau transformuojasi į individą: išauga ego, prasiplečia bruožų struktūra, išryškėja individo tikslai. Tokiu būdu individas pasikeičia iš gyvenančio pagal įtampos mažinimo principus (kūdikystėje) į gyvenantį pagal autonomiškus motyvus, neturinčius ryšio su įtampos sumažinimu. Žmogus ieško situacijų, kur galėtų pasireikšti jo bruožai, pavyzdžiui, komunikabilus žmogus ieškos kontaktų, kalbins žmones. K.Horney teigia, kad vaikystėje yra svarbūs du poreikiai: 1) pasitenkinimo arba fiziologiniai poreikiai – tai biologiniai (maisto, miego) poreikiai, kurie nėra pagrindiniai asmenybės vystymuisi; 2) saugumo poreikiai – poreikiai būti mylimam, apgintam nuo išorinio pasaulio. Šie poreikiai yra susiję su įtampos mažinimu ir vidinės pusiausvyros atstatymu. Nepatenkinus šių poreikių vaikystėje, suaugusiojo gyvenime atsiranda nerimas, kuris sukelia įtampą. Kad žmogus išvengtų nerimo ir sumažintų įtampą, naudoja gynybos strategijas. K.Horney aprašė dešimt gynybos strategijų, kurias pavadino neurotiniais poreikiais. Šios gynybos strategijos būdingos visiems žmonėms. Juo labiau vargina nerimas, juo tvirtesnės turi būti apsaugos priemonės. Mūsų kultūroje išsiskiria keturi pagrindiniai būdai, kuriais žmogus bando apsiginti nuo nerimo: 1) meilė ir prielankumas (moto – jei mane myli, tai neskaudinsi); 2) nuolankumas (moto – jei nusileisiu, manęs neskaudins); 3) galingumas (moto – jei aš galingas, manęs niekas neįskaudins); 4) atsitraukimas (moto – jei aš pasitrauksiu, manęs niekas neįžeis).
Instinktyvių potraukių, pvz.: alkio ar sekso patenkinimas teikia malonumą, bet jei žmogus ilgai kentė fizinę įtampą, tai pasiekiamas pasitenkinimas labai panašus į atslėgusį nerimą. Abiem atvejais palengvėja po nepakeliamos įtampos, atgaunama pusiausvyra. Seksualinis pasitenkinimas gali būti toks pats stiprus, kaip ir gilų nerimą nusipurčiusio žmogaus.9. Pažinonumas – nepažinonumas
Kriterijaus išreikštumas:Mažai Truputį G. W. AllportVidutiniškai Daug K. Horney
Pažinumo ir nepažinumo teiginys klausia,ar žmogų galima pažinti per mokslą, ar žmogaus pažinti negalima mokslo būdu, nes tai viršija jo galimybes. Šiuo metu yra dar daug dalykų nežinomų teoretikams, bet yra keliamas klausimas, ar kada nors bus galima pilnai pažinti žmogų. G.W.Allport ir K.Horney tiki, kad asmenybę galima pažinti mokslinių tyrimų pagalba. Kad mokslas pajėgus pažinti žmogų, labiau tiki K.Horney. G.W.Allport sukūrė vertybių tyrimo testą – tai asmenybę sudarančių vertybių pamatavimas. Jis pasinaudojo E.Šprangerio išvestais šešiais pagrindiniais vertybių tipais, kurie yra būdingi visiems žmonėms tik skirtingu laipsniu ir skirtingose kombinacijose. Vertybės: 1) teorinė (žmogus – tiesos ieškotojas, racionalus, kritiškas, intelektualus); 2) ekonominė (labiausiai vertina tai, kas naudinga, kaip daryti pinigus); 3) estetinė (vertina grožį, harmoniją); 4) socialinė (labiausiai vertina žmonių meilę, altruistas; meilė – tai vienintelė tinkama žmonių bendravimo forma); 5) politinė (labiausiai vertina valdžią ir garbę); 6) religinė (labiausiai suinteresuoti gyvenimo kaip vieningos visumos supratimu). Vertybės vertinamos 45 klausimų testu. Pasak G.W.Allport individą galima pažinti stebint. Iš interesų, meilės ir ištikimybės objektų galima pažinti suaugusiojo žmogaus asmenybę, tyrinėjant jo biografiją, analizuojant laiškus, dienoraščius; statistiniais metodais nustatant, kaip dažnai reakcija atitinka stimulą. Šiais metodais patvirtinama tai, kad kiekviena asmenybė turi tam tikrų bruožų. K.Horney pažinti ir gydyti asmenybei naudojo laisvųjų asociacijų metodą. Tai, kad žmogus sakydamas viską, kas jam ateina į galvą, gali atskleisti daug informacijos apie savo asmenybę ir pasąmonę, pripažįsta daugelis psichoanalitikų.
1. Kokiom savybėm žmonės skiriasi vienas nuo kito?
G.W.Allport teigia, kad žmogus yra unikalus – dviejų vienodų asmenybių negali būti. Tyrinėjant, kas yra žmonės ir kuo jie skiriasi vienas nuo kito geriausia naudoti analizės vienetą, kurį G.W.Allport vadina „bruožu“. Bruožas – tai polinkis elgtis panašiai plačiame situacijų diapazone. Bruožas reguliuoja žmogaus elgesį panašiose situacijose, pvz. jei žmogus yra drovus, tai jis droviai elgsis ir klasėje, ir kavinėje, ir bendraudamas su draugais. Patvirtinti tai, kad žmonės skiriasi vieni nuo kitų, G.W.Allport jų bruožus suskirstė į dvi grupes: 1) bendri bruožai (tai bet kokios savybės, būdingos tam tikros kultūros žmonėms, veikiamiems panašių socialinių poveikių, pagal tas savybes vienus žmones galima palyginti su kitais); 2) individualūs asmenybės bruožai (tai unikalūs kiekvieno žmogaus bruožai, kurių negalima palyginti su kitų žmonių bruožais; individualius bruožus jis pavadino individualiomis dispozicijomis). K.Horney teigia, kad visi žmonės jaučia didesnį ar mažesnį nerimą todėl jie visi naudoja gynybos strategijas. Žmonės skiriasi pagal tai kokias gynybos strategijas jie pasirenka. Teoretikė šias strategijas padalijo į tris pagrindines kategorijas, turinčias orientaciją kitų žmonių atžvilgiu. Pagal šias kategorijas galima skirti žmonių tipus: 1) orientacija į žmones (nuolaidžiaujantis tipas, priklausomas nuo kitų, neryžtingas, tokiam žmogui yra būtina, kad jį mylėtų, gintų; žmogus bendrauja su kitais, kad išvengtų vienatvės, beviltiškumo, nereikalingumo jausmo); 2) orientacija nuo žmonių (atsiskyręs tipas, kuris nesidomi žmonėmis, siekia atsiskyrėliškumo, nepriklausomybės); 3) orientacija prieš žmones (priešiškas tipas, dominuojantis, išnaudojantis kitus; toks žmogus gali elgtis draugiškai, tačiau jo tikslas – valdžia, ambicijų tenkinimas).
2. Koks žmogus yra adaptuotas?
Pasak G.W.Allport, individas unikaliai prisitaiko prie aplinkos, įprasmina ją ir sąveikauja su ja taip, kad aplinka yra priversta prisitaikyti prie žmogaus. Žmogui prisitaikyti prie gyvenimo reikalavimų padeda bruožai, kurie reguliuoja jo elgesį įvairiose situacijose. Kad žmonės adaptuotųsi prie savo kultūrinės aplinkos, jiems išsivysto panašūs elgesio modeliai (vertybės, konformizmas, kalba). Be to žmogui prisitaikyti prie aplinkos padeda jo racionalus mąstymas – sugebėjimas priimti tinkamus sprendimus, išsikelti tikslus ir jų siekti.
G.W.Allport pabrėžia brandžios asmenybės bruožus, taigi save aktualizavusi asmenybė ir yra adaptuotas žmogus. Brandi asmenybė yra motyvuota sąmoningų siekių, ji domisi viskuo, kas jai yra reikšminga, palaiko šiltus socialinius santykius, teigiamai žiūri į save, priima savo trūkumus, valdo emocijas ir turi realistišką patirtį, suvokia savo stiprybę bei silpnybes. Žmogus, pasak K.Horney, yra priverstas prisitaikyti prie visuomenei priimtų normų. Pvz.: kadangi mūsų kultūroje yra priimta vaikui įteigti, kad negalima reikšti ir jausti nepasitenkinimo savo tėvais, todėl atsiradusį priešiškumo jausmą vaikas išstumia į pasąmonę. K.Horney daugiausiai analizuoja neurotišką asmenybę, tačiau savaime aišku, kad sveika asmenybė yra labiau adaptuota, t.y. geriau prisitaikiusi prie aplinkos sąlygų. Sveikas žmogus perima visuomenės elgesio modelį, pasižymi visuomenei priimtomis reakcijomis, elgesio kontrole, normaliais socialiniais santykiais.3. Kaip visuomenė veikia poelgius?
G.W.Allport teigia, kad nors vaikas trokšta meilės ir saugumo, nepageidauja, kad jie varžytų jo impulsus, laisvę ar pasirinktus veikimo būdus. Nuo pat savo gyvenimo pradžios vaikas priešinasi stelbiančiam socialinės aplinkos veikimui. Nors jis laikosi kuklumo, padorumo ir savikontrolės normų, turi daug įpročių, kuriančių jį kaip namų, klasės ir kultūrinės gyvensenos veidrodinius atvaizdus, tačiau siekia autonomijos. Visą savo gyvenimą žmogus bando sutaikyti dvi tapsmo formas – tribinę ir asmeninę: tą, kuri iš jo daro veidrodį, ir tą, kuri įžiebia individualumo žiburį. K.Horney pripažįsta, kad asmenybės vystymuisi ir elgesiui didelę įtaką daro sociokultūrinė aplinka. Teoretikė teigia, kad kultūrinės sąlygos, kuriomis gyvename, gali būti netgi vienas iš neurozes sukeliančių veiksnių. K.Horney tvirtina, kad kiekviena kultūra laikosi įsikibusi įsitikinimo jog jai būdingi jausmai ir potraukiai yra vienintelė normali „žmogaus prigimties“ išraiška. Mūsų jausmus ir požiūrius smarkiai lemia neatskiriamai susipynusios kultūrinės ir asmeninio gyvenimo sąlygos.
4. Ar keičiasi suaugęs žmogus?
G.W.Allport teigia, kad žmogus vystosi nuo kūdikystės iki brandos, kol stabilizuojasi savęs identifikacija. Žmogus yra kintanti ir kartu pastovi būtybė. Asmenybės kintamumas pasireiškia jo ateities planuose, tikslų realizavime. Be to žmogaus „aš“ vaizdas pilnėja, asmenybė įgyja naujų bruožų, individas turi motyvaciją tobulėti, save realizuoti. Kita vertus, žmogus yra pastovus tuo, kad gimdamas atsineša temperamentą, individualius bruožus. K.Horney teigia, kad žmogus yra pastovus. Suaugusio žmogaus gyvenimui didelę įtaką turi vaikystės patirtis, taigi pamatiniai asmenybės charakterio bruožai susiformuoja vaikystėje. Vėliau žmogus mažai kinta.
5. Koks vaikystės patyrimas veikia suaugusįjį visą gyvenimą?
Nors G.W.Allport daug nekalba apie vaikystės patyrimą, tačiau jis pabrėžia ankstyvosios afiliacijos svarbą žmogaus gyvenime. Afiliacija – tai žmogaus potraukis ir pastangos artimiau bendrauti, draugauti. Ją suformuoja kūdikystėje patirti vaiko ryšiai su motina. Sutrikę afiliatyvūs santykiai gali palikti žmoguje neišdildomą randą. Gali būti, kad patologinis nerimas, kaltės jausmas, suaugusiam žmogui yra neišsklaidyto kūdikiško sielvarto apraiškos. Tačiau normalų afiliacinį pamatą turinčio vaiko situacija kitokia. Taigi vaiko santykiai su motina turi labai didelę reikšmę individo santykiams su kitais žmonėmis gyvenime vėliau. K.Horney mano, kad pastovią frustraciją dėl neteisingo auklėjimo jaučiantis vaikas atsiduria lyg tarp dviejų ugnių: jis yra priklausomas nuo tėvų, kita vertus, vaikas pyksta ant jų (dirbtinai skatinamas vaiko nesavarankiškumas, emocinė nepriklausomybė nuo tėvų, baudimas, gąsdinimas sukelia vaiko priešiškumą). Nesaugumas, pastovi baimė prarasti tėvų meilę ir nenoras jausti kaltę, veda prie pykčio išstūmimą į pasąmonę. Išstumtas pyktis pasireiškia visuose vaiko santykiuose su kitais žmonėmis tiek vaikystėje, tiek vėliau suaugusiojo gyvenime.
Išvados:
K.Horney – sociokultūrinės psichoanalizės teorijos kūrėja, viena talentingiausių psichoanalizės kūrėjo Z.Freud sekėjų, išplėtusi jo teoriją socialiniais veiksniais, atkreipusi mokslo dėmesį į moters psichologiją, bei sukūrusi savitą neurozės koncepciją, atkreipdama dėmesį pirmiausia į visuomenės ir kultūros sąlygas, laikydama neurozę būdu žmogui „gyvenimą daryti sau pakenčiamą“.G.W.Allport – dispozicinė teorijos kūrėjas, sukūręs individualybės psichologiją, akcentavęs individualius asmenybės bruožus, nuolatinį tobulėjimą, savirealizaciją, vystymąsi nuo kūdikystės iki brandos – visa tai įvardindamas žodžiu „tapsmas“. Svarbiausia tapsmo psichologijos problema – nustatyti, kaip vyksta transformacija, kurios dėka nesocialus kūdikis tampa suaugusiu žmogumi, kurio meilė, neapykanta, ištikimybė ir interesai sustruktūrinti ir kuris sugeba užimti savo vietą kompleksiškai organizuotoje visuomenėje.
Naudota literatūra:
1. Allport G.W. Tapsmas. Svarstymai apie asmenybės psichologiją. 1998, Vilnius. Vaga.2. Horney K. Neurotiška mūsų laikų asmenybė, 2004, Vilnius. Apostrofa.3. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. Asmenybė ir sveikata: teorinis savadas. 2004, Kaunas.4. Psichologijos žodynas. 1993, Vilnius.