Kaip galima edukologija?

Turinys

Įvadas ....................... 3
Kas yra edukologija? Edukologijos istorija ....... 4
Moderniosios edukologijos atsiradimo priežastys ... 5
Moderniosios edukologijos teorinės prielaidos ...... 6
Edukologijos objektas moderniojo mokslo požiūriu .. 8
Išvados ....................... 8
Literatūros sąrašas ....................... 10Įvadas
Ugdymas yra svarbiausia žmonijos egzistencijos forma. Ugdymas yra neišspręsta mokslinė problema, nes nuo seno gilintasi ne tiek į ugdymo prigimtį, kiek į filosofinius idealus ir valstybės politiką, taigi ugdymo tikrovė, kaip mokslinio pažinimo objektas, nėra pakankamai apibrėžta.
Dar viena ugdymo problema, su kuria susiduria ugdytojai – tai besiugdančių žmonių aprūpinimas saviraiškos priemonėmis ir tų priemonių tinkamas ir efektyvus panaudojimas sudarant sąlygas žmonėms uggdytis.
Taip pat yra keletas ugdymo tikslo problemų. Viena iš jų – žmogus ir jo prigimtis: vieniems ji netobula, nuodėminga, kitiems – tobula, gera, tretiems – laukiniška, bloga.

Tikslas yra siekimo priežastis. Vienas ugdymo tikslų – išskleisti visas žmogaus savirealizacijos galimybes. Ugdymo tikslai siejasi su ugdymo uždaviniais: ugdymo tikslai tarsi suskyla į uždavinius, kuriuos išsprendus artėjama prie tikslo.
Ugdymo mokslo istorijoje buvo įvairių ugdymo tikslų, kuriuos lėmė filosofinės pažiūros į žmogų. Antikos laikais ugdymo tikslas buvo harmoningo žmogaus ugdymas. Viduramžiais svarbiausi ugdymo tikslai buvo susiję su religija. Reenesanso epochoje buvo pabrėžiama visapusiško, plataus akiračio, blaivaus proto žmogaus ugdymo tikslai. Švietimo epochoje susidūrė racionalizmas su empirizmu. I.Kantas, bandęs sutaikyti šias dvi filosofines pažiūras, iškėlė tikslą, kad ugdymas turi išskleisti žmogaus prigimtį – žmogiškumą. XX amžiuje iškeltas šiek tiek kitoks, ta

ai yra pragmatinis ugdymo tikslas, kurio esmė – pritaikyti žmogų prie realaus gyvenimo, išmokyti jį problemiškai mąstyti ir veikti konkurencijos sąlygomis (Dž.Diujis).
Apibrėžiant ugdymo tikslus, reikia juos kildinti iš integralaus požiūrio į tikrovę, į ugdymo procesą, kurio centras yra žmogus.
Galutinis ugdymo tikslas – tobula asmenybė, tai yra visapusiškai išugdyta asmenybė, turinti amžinas žmoniškąsias vertybes – teisingumą, darbštumą, savarankiškumą, dvasingumą, tautiškumą, išmintingumą, kūrybingumą, dorumą ir kitas. Toks žmogus vadinamas „integruota asmenybe“, o vidinė vertybių integracija užtikrina dvasinį klestėjimą.

Svarbiausias edukologijos metodikos uždavinys – įgalinti žmogų sėkmingai veikti atliekant praktines ir teorines užduotis, nes nuo veiklos kokybės priklauso ir gyvenimo kokybė.
Dar vienas edukologijos uždavinys, kurį turi atlikti švietimas ir jo institucijos, yra parengti žmones, suteikti jiems kvalifikaciją, kad jie galėtų įsisavinti ir valdyti didelius informacijos srautus.
Kitas mokymo arrba ugdymo uždavinys – įvesti žmogų iš buitinio gyvenimo į kultūrinį: ugdymo pagalba žmogus turi perimti kultūrines vertybes, jas ne tik naudoti, bet ir kurti.
Taip pat nelengvas ugdymo uždavinys yra žmogaus charakterio keitimas, ugdymas formuojant vertingas nuostatas, įpročius, šalinant įgimtus ir įgytus trūkumus.
Teisingų įsitikinimų suformavimas yra baigiamoji ir aukščiausioji ugdymo dalis, kitaip sakant, tai – svarbiausias ugdymo uždavinys, kad žmogus galėtų adekvačiai suvokti tikrovę ir susidaryti ją atitinkančias pažiūras bei gyventi taip, kad jam pasaulis atrodytų kaip harmoninga visuma, kur viešpatauja tiesa ir

r tikėjimas, grožis ir viltis, gėris ir meilė.Kas yra edukologija? Edukologijos istorija
Edukologija – tai žmogaus ugdymo mokslas. Žodis „edukologija“ sudarytas iš lotynų kalbos žodžio „educatio“ – auklėjimas, ugdymas, ir graikų kalbos žodžio „logos“ – mokslas, mintis, žodis. Lietuviškas žodžio „edukologija“ atitikmuo – „ugdymo mokslas“. Ilgus amžius ugdymo teorija buvo suprantama kaip vaikų ugdymo meno teorija. XVIII amžiuje pradėtas vartoti „pedagogikos“ terminas, reiškęs vaikų ugdymą (graikų kalbos žodžiai „paidos“ – vaikai, „agein“ – vesti). Tik XIX amžiuje pereita prie suaugusiųjų mokymo, kurį J.F.Herbartas pavadina „andragogika“. XX amžiuje suaugusiųjų švietimas įgyja naują pobūdį, nes mokslo ir technologijos pažanga reikalauja tokio ugdymo, kuris tęstųsi visą gyvenimą, taigi atsiranda naujų tęstinio mokymo idėjų, išpopuliarėja sąvoka „permanentinis ugdymas“ (nuolatinis ugdymas).
Ugdymo esmė – tai žmogaus visavertiško gyvenimo kūryba jo paties jėgomis, kitaip sakant – saviugda. Belieka žmogų aprūpinti saviraiškos priemonėmis, ir jis savarankiškai sieks fizinio ir dvasinio tobulėjimo, nes ugdymasis yra įdiegtas į žmogaus prigimtį. Ugdymas – socialinis reiškinys, tai yra žmogaus ar žmonių grupės veikdinimas, formuojantis naujas jų savybes švietimo, mokymo, prusinimo, lavinimo, aprūpinimo, globos ir auklėjimo procese.
Edukologijos mokslo raida sudėtinga ir įvairialypė. Pirmykštėse visuomenėse ugdymas buvo neatskiriamas nuo filosofinio požiūrio į gyvenimą. Ugdymo mokslas užsimezgė tada, kai priešistorinė žmonija įgijo gyvenimo patirties, kurią galėjo apibendrinti, teoretizuoti. Atsiradusi raštija įgalino užfiksuoti tuos apibendrintus pamokymus (H
Hamurabio įstatymai, indų šventraščiai, Konfucijaus raštai, Budos pamokslai).
Pirmosios ugdymo teorijos Europoje atsirado VI – IV amžiuje prieš mūsų erą Antikinėje Graikijoje. Ugdymo mokslo pradininku laikomas Aristotelis. Pirmieji pedagogai ugdymą siejo su religija (Pitagoras) arba su visuomenės gyvenimo tobulinimu (Platonas, Aristotelis, Sokratas). Graikai kėlė tikslą ugdyti harmoningą, tobulesnį žmogų (humanistinė idėja).
Viduramžiais auklėjimas ir švietimas užėmė svarbiausią vietą. Visko pagrindas buvo Šv. Raštas. Asmuo, ypatingai pasižymėjęs ugdyme, buvo šv. Tomas Akvinietis (XIII a.).
Renesanso epocha atgaivino Antikos humanistinę mintį, buvo paskelbta daug originalių pedagoginių idėjų (E.Roterdamietis, F.Rable, T.Moras – XV – XVI a.). Ispanas Ch.Vives atkreipė dėmesį į psichologijos reikšmę ugdyme. Kiti švietėjai (reformatoriai) M.Liuteris, A.Kulvietis, M.Mažvydas taip pat prisidėjo prie ugdymo tobulinimo. Prieš reformaciją kovojęs Jėzuitų ordinas įsteigė Vilniaus universitetą.
Pirmoji ugdymo mokslo sistema sukurta XVII amžiuje J.A.Komenskio, kuris yra laikomas pedagogikos klasiku.
XVII amžiuje prancūzų filosofas R.Dekartas pažinimo įrankiu laikė ne pojūčius, o protą (racionalistinė filosofija). Kaip priešprieša racionalizmui iškilo empirizmas, o su juo garsus anglų švietėjas Dž.Lokas. Jis teigė, kad Dievas žmogui davė pojūčius ir mąstymą, taigi patirtį gauname per pojūčius, o iš jų suformuojame žinias.
XVIII amžius ypač svarbus ugdymo mokslo plėtotei. Ž.Ž.Ruso sukūrė natūralaus ir laisvojo auklėjimo teoriją, kurios esmė – vaiko ugdymas laisvės sąlygomis, tai yra leidžiant jam būti tokiam, koks jis yra, ne
ebausti, gerbti vaiko asmenybę, tenkinti jo interesus. I.Kantas sukūrė teorinės pedagogikos sistemą. Jis pabrėžė intelekto, proto ir sprendimo galių lavinimą. I.Kantas nurodė būdą, kaip pedagogika gali išsivaduoti iš filosofijos globos ir tapti savarankišku mokslu.
Lietuvoje XVIII amžiuje įkurta Edukacinė komisija.
XX amžiuje ugdymo mokslui daug įtakos turėjo J.F.Herbarto idėjos ir nuopelnai. Jis pedagoginę sistemą grindė ontologija (filosofine būties teorija), etika ir psichologija. J.F.Herbarto manymu, kad mokymas būtų sėkmingas reikia valdyti valingą dėmesį, telkti tikslingas ugdytinių pastangas.
Lietuvoje XIX amžiuje ugdymo mokslą plėtojo S.Daukantas, M.Valančius, J.Šliūpas ir kiti garsūs visuomenės veikėjai.
Pedagogika iš vaikų ugdymo men.o ir mokslo peraugo į visų žmonių ugdymo mokslą – edukologiją. XIX – XX amžiuje ugdymo mokslas labai išsišakojo.Moderniosios edukologijos atsiradimo priežastys
Pagrindinės ugdymo mokslo atsiradimo priežastys, arba pagrindai, yra filosofinės, sociokultūrinės ir psichologinės kilmės.
Gyvenimas dažnai žmogui kelia klausimą – „kodėl reikia gyventi taip, o ne kitaip?“. Į šį ir panašius kitus klausimus gali atsakyti filosofija, viešpatavusi kaip visa apimantis mokslas daugelį amžių. Filosofija ugdymo teorijai ir praktikai nutiesė kelią, kuriuo eidami ugdytojai ir ugdytiniai pasiekia pilnutinio gyvenimo supratimą. Filosofija yra pagrindinių būties, žmogaus egzistencijos, visuomenės gyvenimo ir kultūros reiškinių aiškinimas ir interpretavimas, taigi ugdymui būtina remtis filosofijos teorijomis norint pažinti pasaulį.
Kita edukologijos kilmės priežastis arba pagrindas – sociumas (socialinė aplinka), kuris yra būtina žmogaus gyvavimo sąlyga, o viena grandžių, jungiančių žmones į šią bendriją, yra ugdymo institucija. Vienas pavyzdžių, kodėl reikėjo sukurti ugdymo mokslą, yra ekonominė tvarka, kuriai užtikrinti reikia kompetentingų žmonių, o kompetenciją teikia specialios žinios ir patirtis ugdymo proceso metu. Skatinant ir tinkamai panaudojant žmogaus jėgas – veiklumą, iniciatyvą ir kūrybingumą – užtikrinama gyventojų gerovė ir valstybės pajėgumas. Ugdymo mokslo atsiradimui taip pat didelę reikšmę turėjo sparti technologijos plėtra XIX – XX amžiuje.
Sustiprėjęs religijos vaidmuo taipogi turėjo įtakos švietimo įsigalėjimui. Kita vertus, kai kuriais istorijos tarpsniais paplitęs ateizmas vėlgi rėmėsi ugdymu ir žmogaus proto aukštinimu.
Dar viena ugdymo mokslo atsiradimo priežastis – susidomėjimas žmogaus psichika ir jos ypatybėmis. Noras tobulėti psichologijos srityje siekiant pažinti žmogaus dvasinį pradą, padėti žmogui ar formuoti jo elgesį ir mąstymą ugdymo proceso metu turėjo didelės reikšmės ugdymo mokslo plėtotei.
Visais amžiais buvo ugdoma tam tikrame socialiniame, politiniame ir kultūriniame kontekste.Moderniosios edukologijos teorinės prielaidos
Ugdymo tikrovė – tai procesas, kuriame brandinama asmenybė. Ugdymas vyksta tik tada, kai atskiri vidiniai ugdytinio įvykiai keičia jį tobulėjimo kryptimi. Ugdymo tikrovei yra būtinos šios sąlygos: ugdomasis subjektų susitikimas, nusiteikimas bei atvirumas informacijai, keitimasis informacija. Subjektų susitikimui yra labai svarbios emocijos – teigiamos emocijos pašalina pasąmonės užtvarą produktyviam ugdomajam poveikiui. Be tinkamo bendravimo yra neįmanomas ugdomasis įvykis, tai yra keitimasis ugdomąja informacija. Būtina sąlyga optimaliai pedagoginei sąveikai yra bendras sąveikaujančių subjektų dvasinis pakilimas. Ugdymo tikrovę sudaro ugdomasis informacinis įvykis, materialinė ir dvasinė aplinka, ugdymo sąlygos bei priemonės ir metodai.
Mokymasis yra prigimtinis poreikis, todėl ugdytojas turi padėti žmogui šį poreikį realizuoti. Mokymosi ir išmokimo sėkmę dažniausiai lemia ne intelektinių sugebėjimų lygis, o veiklos motyvacija ir aktyvus siekis išmokti, taigi ugdytojas turi stiprinti savo ugdytinių motyvaciją. Kitas svarbus dalykas ugdimuisi yra pojūčiai. M.Montesori parengė specialią pojūčių lavinimo metodiką: pojūčių imlumo didinimas darytų išsamesnius sąvokinius, aiškesnius vaizdinius, turtingesnę atmintį, sustiprintų sąvokų jutiminį pagrindą, sudarytų sąlygas mąstymo operacijų plėtotei.
Žmogaus ugdimuisi yra svarbu kalbos lavinimas. Kalboje atsispindi ne tik turimos informacijos gausa, bet ir mąstymo logika, emocijos. Svarbu ne tik išklausyti ugdytinį, bet ir įsiklausyti į jo kalbą, asmenybės išmintį, išgyvenimus, sunkumus, adekvačiai jį suprasti.
Intelektas, motyvacija, kalba ir praktinis veikimas – neatsiejami dalykai, taigi lavindama žmogų mokykla turėtų susistemintas žinias besąlygiškai integruoti su technologinėmis žiniomis bei praktiniu jų pritaikymu.
Kartu su savimone turėtų būti ugdoma ir savidrausmė, kuri ugdo pareigos, atsakomybės jausmą. Svarbi socialinių santykių tobulinimui yra darbo drausmė, kuri ugdo teigiamą požiūrį į darbą. Mokymas – gera darbinio auklėjimo priemonė. Svarbiausias mokyklos pašaukimas – ne krauti žinias į mokinių galvas, o išmokyti juos atsakingai, kokybiškai ir kūrybiškai dirbti. Čia svarbu ugdyti ekonomišką mąstymą, tai yra siekimą mažiausiomis laiko, medžiagų ir energijos sąnaudomis pasiekti geriausių rezultatų. Be to darbo drausmė padeda ugdyti ir visuomeninę drausmę – santarvės, kompromisų ir tolerancijos meno mokant nuo mažens, išugdoma morali visuomenė.
Žmogui taip pat svarbus yra ir kultūrinis lavinimas. Vaikų kultūrinis lavinimas turi plėtoti papročių, tautosakos ir moralės žinojimą, supratimą, išmokyti atitinkamo elgesio. Be to kultūringas žmogus turi išmanyti civilinės ir baudžiamosios teisės, valstybinės ir tarptautinės teisės reikalus, laikytis įstatymų, vykdyti piliečio pareigas.
Žmogaus kultūrinei brandai didelę reikšmę turi meninis lavinimas. Šeima ir mokykla turėtų sudaryti sąlygas vaikams ugdyti muzikos, dailės, literatūros, choreografijos sugebėjimus, siekti, kad jaunimas būtų bent vienos meno srities geras atlikėjas ar net kūrėjas. Meninis lavinimas įgyja svarbią estetinę ir dorovinio auklėjimo funkciją.
Asmenybės ugdymas apima jos mokslinimą, technologinį, socialinį, meninį, etinį ir teisinį lavinimą. Be viso šito žmogui turi būti suteikiamas ir dvasinis auklėjimas. Dvasingumas prasideda nuo dorovės, dorovė – nuo meilės ir švelnumo, o meilė yra svarbiausia ir aukščiausioji dorovinė vertybė. Doroviškai auklėjama nuo mažens diegiant supratimą, kas gera ir kas bloga. Dorovinis auklėjimas turi išugdyti žmogaus sąmonės ir elgesio dorybes, kelios iš jų – atsakingumas, pagarba žmogui, dosnumas, gailestingumas, ištikimybė, sąžiningumas. Dorovinis auklėjimas yra susietas su estetiniu auklėjimu, kuris turi išugdyti sugebėjimus išgyventi grožį ir jį kurti gyvenime, meno kūriniuose.Edukologijos objektas moderniojo mokslo požiūriu
Edukologijos mokslo objektas – žmonių ugdymas, kuris turi įveikti žmogaus bejėgiškumą, silpnumą, nepasitikėjimą savimi, asmenybės tobulėjimo sunkumus. Ugdymo požiūriu, žmogus – tai būtybė, kuri tobulėja sąveikaudama su aplinka. Ugdydamasis žmogus tarsi išeina iš buitinio, kasdienio gyvenimo ir pasiekia aukštesnį kūno ir dvasios gyvenimą. Žmogus yra laikinasis Kūrėjas, o ugdymas įgalina jį kurti žmonių pasaulyje.
Ugdymo institucijos gali ugdyti vieną žmogų (vaiką, jaunuolį, suaugusį žmogų) arba žmonių grupes (šeimą, mokyklos klasės mokinių grupę, mokytojų kolektyvą, kvalifikacijos tobulinimo kursų grupę, bendruomenę, darbininkų ar inžinierių perkvalifikavimo grupę ir t.t.).
Žmogus turi aktyvią prigimtį ir saviraiškos poreikį, kurį siekia realizuoti. Tobulėti ir realizuoti save žmogui turi padėti, tai yra sukurti tinkamas sąlygas, kitas ugdymo sąveikos dalyvis – ugdytojas, kuris privalo kreipti ugdytinio pastangas produktyvia linkme, skatinti jo motyvaciją taip, kad jis pats sau keltų tikslus, mąstytų, kaip juos pasiekti, imtųsi praktinių veiksmų. Taigi mokytojas turėtų būti savo mokiniams ne vadovas, o padėjėjas.Išvados
Edukologija – tai sudėtingas ir išsišakojęs mokslas, tiriantis nuolatinį žmogaus ar žmonių grupės ugdymą. Ugdymo sąveikos dalyvis, tai yra žmogus, kaip socialinė ir kultūrinė būtybė, siekia plėtoti savo prigimties galias, tobulėti fiziškai ir dvasiškai, socialiai ir profesiškai, o tai daryti jam padeda ugdymas pasitelkdamas mokslą, meną, religiją ir techniką. Ugdymas yra integralus procesas.
Edukologija turi orientuotis ne tik į bendrojo lavinimo mokyklos jaunimo rengimą tolesnėms studijoms, bet ir į visą suaugusio žmogaus gyvenimą besikeičiančioje darbo, socialinės būties ir kultūros tikrovėje, kad jis lengvai galėtų adaptuotis kintančioje aplinkoje.
Ugdymo esmė – tai žmogaus visavertiško gyvenimo kūrimas jo paties jėgomis, kitaip sakant – saviugda. Ugdymasis yra įdiegtas į žmogaus prigimtį.
Ugdymo mokslas užsimezgė tada, kai priešistorinė žmonija įgijo gyvenimo patirties, kurią galėjo apibendrinti, teoretizuoti. Vėliau ugdymo mokslo formavimasis priklausė nuo socialinių, politinių, kultūrinių ir religinių veiksnių.
XIX amžiuje ugdymo mokslas, tai yra edukologija, atsiskyrė nuo daugelį šimtmečių viešpatavusios filosofijos ir tapo savarankišku mokslu.
Ugdymo tikrovė – tai procesas, kuriame brandinama asmenybė. Ugdymo tikrovei yra būtinos šios sąlygos: ugdomasis subjektų susitikimas, nusiteikimas bei atvirumas informacijai, keitimasis informacija. Būtina sąlyga optimaliai pedagoginei sąveikai – bendras ugdytojo ir ugdytinio dvasinis pakilimas.
Asmenybės ugdymas turėtų apimti jos mokslinimą, technologinį, socialinį, meninį, etinį, teisinį ir dvasinį lavinimą.
Edukologijos mokslo objektas – žmonių ugdymas, kuris turi įveikti žmogaus bejėgiškumą, silpnumą, nepasitikėjimą savimi ir asmenybės tobulėjimo sunkumus.
Žmogaus siela siekia išskleisti savo socialinę, profesinę ir kūrybinę kultūrą. Jos lūkesčius patenkinti padeda ugdymo mokslas – edukologija.Literatūros sąrašas
1. Edukologijos įvadas. Leonas Jovaiša. Kaunas, 1996 m., „Technologija“.
2. Edukologijos praktikumas. Vincentas Lamanauskas. Šiauliai, 2000 m.

Leave a Comment