Socializacija

Turinys

Įvadas 3
Socializacijos samprata 4
Pirminė ir antrinė socializacija 4
Veidrodinis aš 6
Socializacijos veiksniai 8
Socializacijos tipai 10
Išvados 12
Literatūros sąrašas 13Įvadas
Socializacija yra labai ilgas ir visas žmogaus gyvenimo sferas apimantis procesas. Socializaciją nagrinėjo ir apie jos sampratą, reikšmę bei įtaką daug rašė dauguma sociologų, pedagogų, ir kitų sričių specialistų.
Šio darbo tikslas – atskleisti socializacijos esmę ir ją įtakojančių pagrindinių faktorių įtaką žmogaus socializacijoje, palyginti skirtingų autorių požiūrį į socializaciją, jos apibrėžtis, bei socializaciją veikiančius faktorius.
Darbo uždaviniai – atskleisti socializacijos sąvoką, jos reikšmę tiek visuomenei, tiek atskiram individui, palyginti, kaip ją apibūdina įvairūs autoriai, iššsiaiškinti, kaip socializacija vyksta žmogaus raidoje, kaip visuomenę ir individą įtakoja pagrindiniai socializacijos proceso veiksniai (šeima, mokykla, žiniasklaida, bendraamžiai ir darbovietė).
Panaudotas metodas – literatūros analizė ir įvairių autorių naudojamų socializacijos apibūdinimų palyginimas.Socializacijos samprata
Socializacija yra būtina ir ypač svarbi kiekvienos visuomenės funkcionavimo sąlyga, tai – viso gyvenimo esmė ir kultūros, ir socialiniu atžvilgiu. Socializacija – tai procesas, kurio metu asmuo, perimdamas visuomenės vertybes, nuostatas, normas ir kitą socialinį patyrimą, išmoksta elgtis pagal tam tikras normas, perima įvairius reikalingus įgūdžius, tampa tos visuomenės nariu. Kūdikystėje ir vaikystėje vyksta didžiausia ir intensyviausia socializacija, žmonėms būdingas priklausomybės periodas. Kiekviena karta, kiekvienas individas privalo išmokti atitinkamai socialiai elgtis tam tikrose situacijoje, priklausomai nuo vietos ir laiko. Žmogus privalo išmokti būti pilnaverčiu savo visuomenės nariu. Socializacijos metu individas pe

erima savo socialinę prigimtį. Šis procesas vyksta ne tik ankstyvajame žmogaus vystimosi periode, bet visą gyvenimą – nuo gimimo iki mirties. Per šeimos narius (ypač tėvus), per draugus, mokykloje ir darbe visą gyvenimą formuojasi žmogaus asmenybė. Socializacijos metu kiekvienas individas privalo perimti pagrindinius socialinio gyvenimo šaltinius, tarp jų ir kalbą, mokymosi dalykus, elgesio taisykles, įgūdžius, vertybes, siekius ir vaidmenis.
Iš dalies socializacija ir subrendimas yra panašūs procesai. Tačiau Leonard Broom knygoje „Sociologija – esminiai tekstai ir pavyzdžiai“ teigia, kad socializacija ir subrendimas nėra tas pats reiškinys, tačiau šie abu procesai yra neatsiejami ir vyksta kartu. Kaip pavyzdį jis pateikia vaiko išmokimą naudotis tualetu: „Brendimo procesas suteikia vaikams galimybę kontroliuoti veiklą antraisiais savo gyvenimo metais; mažai ką pasieksime, pradėdami mokyti atlikti veiksmus tualete ankščiau. Beet kartu su brendimu, socializacija moko vaikus tinkamai naudotis tualetu. Taigi du procesai, socializacija ir brendimas vyksta kartu“.
Kultūros perėmimas yra pagrindinė socializacijos dalis. Vertybės bei normos visiškai tampa vaiko asmenybės dalimi ir taip formuoja jo elgesį. Juk kūdikiai automatiškai netampa žmonėmis, jiems reikia perimti savąją kultūrą iš kartos į kartą, užtikrinti kultūros perimamumą.
Daugelis sociologų socializaciją laiko svarbiausiu procesu, nulemiančiu individo gebėjimą suprasti socialinį pasaulį.Pirminė ir antrinė socializacija
Pagal P. L. Berger ir Luckman, atsižvelgiant į asmens socializacijos amžių ir reikšmingumą, socializacija yra sk
kirstoma į pirminę ir antrinę socializaciją. Pirminė socializacija suprantama kaip pagrindinių nuostatų perėmimo laikotarpis ir siejama su ankstyvąja vaikyste. G. Kvieskienė savo knygoje „Socializacija ir vaiko gerovė“ teigia, kad antrinė socializacija skiriasi nuo pirminės tuo, kad ji siejama su tuo asmens laikotarpiu, kai į jo ugdymą įsitraukia kitos socialinės grupės, asmenys, daug daugiau įtakos turi kultūros procesai, pavyzdžiui, visuomenės komunikavimo priemonės.
Pirminė socializacija yra pati svarbiausia, nes šio proceso metu susiformuoja visos bazinės asmens nuostatos, vertybės, įgūdžiai, įsitikinimai, normos ir t.t. V. Leonavičius knygoje „Sociologija“ rašo, kad kiekvienas individas gimsta objektyviai egzistuojančioje socialinėje struktūroje, kurioje jis sąveikauja su jam reikšmingais asmenimis, atsakingais už jo socializaciją. Tokie asmenys gali dažnai būti tėvai, seneliai, broliai ir seserys, kiti giminaičiai , mokytojai, draugai ir taip toliau. Kiekvienas asmuo gimsta ne tik išoriškai egzistuojančioje visuomenės struktūroje (socialinė klasė, gyvenamoji vietovė, tėvų pajamos), bet ir objektyvioje socialiai konstruojamoje tikrovėje (vertybės, nuostatos, suvokimo kategorijos ir kt.). Socializacijai reikšmingi kiti asmenys yra tarpininkai tarp socialinio pasaulio ir socializuojamo asmens. Tokio tarpininkavimo metu jie keičia asmens pasaulį.
Pirminėje socializacijoje yra ypač svarbus asmens emocinis santykis su aplinka. Be emocijų, be emocinio santykio su individui reikšmingais asmenimis apskritai nebūtų įmanomas socializacijos procesas. Vaikai su kitais asmenimis tapatinasi jausmų ir emocijų pagalba. Pasak Le
eonavičiaus, pirminė socializacija vaiko sąmonėje kuria progresyviai kintančią abstrakčią nuo konkretaus vaidmens nuostatų iki bendrų vaidmenų ir nuostatų. G. Meadas šiam procesui panaudojo apibendrintų kitų sąvoką. Ši sąvoka apibūdina tokį procesą, kai asmuo ima save tapatinti ne su konkrečiais vaidmenimis ar nuostatomis, bet su visuomene. „Pirminės socializacijos metu perimta tikrovė yra asmens „pamatinis pasaulis“, nes jis grindžia esminius jo socialinės kilmės pamatus.“ – teigia V. Leonavičius.
Pagrindiniai pirminės socializacijos uždaviniai yra kalbos įgūdžių suformavimas, esminis asmenybės susiformavimas ir pagrindinių normų bei vertybių išmokimas. Taigi pirminė socializacija ir asmens vystimasis vaikystėje yra ypatingai svarbūs individui, nes tai yra pamatai būsimajam socialiniam gyvenimui.
Tuo tarpu antrinė socializacija – tai asmens prisitaikymas viešojoje socialinėje aplinkoje. Pagal P. L. Berger, šis procesas apima konkrečius vaidmenis, kurie yra tiesiogiai susiję su darbo pasidalijimu, žinojimo perėmimu. Darbo pasidalijimo nulemti skirtingi vaidmenys turi sudėtingas socialinio žinojimo sistemas, apimančias įgūdžius, žinias, gebėjimus, kalbą, nuostatas, lūkesčius ir taip toliau.
Antrinėje socializacijoje nėra toks svarbus emocinis santykis, kaip pirminėje. Žinoma, pirminė socializacija įtakoja antrinę, todėl dažnai pirmojo proceso metu perimtas tėvų pasaulis antrinės socializacijos metu gali sukelti sudėtingus, dramatiškus pergyvenimus. Asmuo yra emociškai susijęs su pirminės socializacijos reikšmingais asmenimis. Kai vaikas paauga, jis supranta, kad jo tėvų pasaulis nėra vienintelis pasaulis ir ka
ad tėvų pasaulis priklauso žemesniųjų klasių pasauliui. Anot V. Leonavičiaus vaikas gali siekti keisti pirminės socializacijos metu internalizuotą turinį bei tapatybę. Vaikas gali keisti įgautas normas, vertybes, pažiūrį ir kita.
„Pagal turinį socializacija vaikystėje yra. susijusi su biologinių troškimų reguliavimu; paauglystėje – su vertybių perkainavimu ir savivoka; o suaugus ji apima aiškesnes specifiškesnes normas bei elgesį (pavyzdžiui, susijusį su darbo pobūdžiu) bei paviršutiniškesnius asmens bruožus“ – Mortimer and Simmons, 1978.
Suprantama, kad socializacija vaikystėje negali pa.rengti daugybei vaidmenų, kuriuos žmogus atlieka šiuolaikinėje visuomenėje. Visą gyvenimą mes nuolat keičiame vaidmenis – vienų atsisakome, o kitų – naujų – nuolat mokomės. Pagal tai galima spręsti, kad socializacijos būdu perimtos normos, vertybės ir požiūris į tam tikrus reiškinius gali keistis visą gyvenimą priklausomai nuo aplinkos ir kitų asmenų.Veidrodinis aš
Socializacijos proceso metu formuojasi asmens savęs suvokimas arba asmens aš vaizdas. Amerikiečių sociologas Hortonas Ch. Cooley tyrinėjo asmens aš vaizdo formavimąsi. Jis sukonstravo asmens savimonės formavimosi teoriją ir įvedė veidrodinio aš sąvoką. Teorija išreiškia asmens aš vaizdo formavimąsi ir apibūdina procesą, kuris turi tris pagrindines dalis:
 Kito asmens suvokimas (artimieji, draugai ir t.t.)
 Suvokimas, kad mus kažkas suvokia ir vienaip ar kitaip vertina
 Reakcija į kitų žmonių apie mus susidarytą ir vertinamą vaizdą.

Veidrodinio aš vaizdo teorija atskleidžia, kaip kitų nuomonė apie asmenį formuoja jo aš vaizdą. Toks procesas, kai formuojasi asmens aš vaizdas, yra dinamiškas procesas. Be to jis nėra ir negali būti užbaigtas. Pavyzdžiui, pasak V. Leonavičiaus, studentas, matydamas, kad dėstytojas griežtai elgiasi su juo, gali susidaryti apie savo žinias ir patį save prastą nuomonę. Tačiau, kai studentas gauna aukščiausią egzamino įvertinimą, tokia jo nuomonė gali pasikeisti. Savojo aš suvokimas arba savimonė, kurią nuolat formuoja sąveika su aplinkiniais žmonėmis, leidžia konstruoti, keisti arba išlaikyti asmens tapatybę.
Kitas amerikiečių sociologas George‘as Meadas asmens vystimosi požiūriu išskyrė tris aš vaizdo arba savimonės formavimosi pakopas. G. Meadas teigė, kad yra dar pats ankstyviausias paruošiamasis etapas. Šio etapo metu vaikas mechaniškai pamėgdžioja aplinkinius. Taip jis perima paprastus kitų aplinkinių individų vaidmenis, išmoksta kalbėtis ir naudoti įvairius simbolius.
Pirmoji iš sociologo G. Meado išskirtų pakopų – vaidybos pakopa. Šios pakopos metu vaikas ne tik mėgdžioja, bet ir ima suvokti poelgių ir veiksmų reikšmę. Tai yra pirmas vaiko laipsniškojo vystimosi etapas, nuo bendravimo gestų pagalba iki brandaus sugebėjimo naudoti reikšmingus simbolius bendravimo sąveikoje. Nors savo vaizduotėje vaikas išmoksta pastatyti save į kito padėtį, tačiau kaip teigia V. Leonavičius, vaikas dar negali susieti vaidmenų, kuriais bendrauja vienas su kitu šalia jo esantys individai.
Antroji – žaidimo pakopa. Šio proceso metu vaikai ima suvokti sudėtingą socialinę situaciją, santykinius aplinkinių asmenų vaidmenis. Vaikas ima elgtis jau turėdamas kitų žmonių vaidmenų vaizdus, kurie yra pakankamai abstraktūs aplinkinių modeliai. Atskiri individai jau nebetapatindami su konkrečiu vaidmeniu, o tik kaip galintys įgyti įvairius vaidmenis. Vyksta komandinis žaidimas, kuris apibudinamas įvairių vaidmenų ir taisyklių sąveika. Kai vaikas pradeda suvokti ir naudotis visais situacijose esančių dalyvių vaidmenimis, tuomet atsiranda į komandinį žaidimą panaši vaiko ir aplinkinių individų sąveika. Esminis skirtumas tarp abiejų savimonės raidos pakopų yra skirtingas dalyvių ir vaidmenų kiekis. Pirmosios pakopos metu sąveikauja vienas, o tuo tarpu antrajame etape sąveika turi taisykles ir daug dalyvių. Dviejų asmenų sąveika turi paprastus vaidmenis, o daugelio asmenų sąveika reikalauja priimti apibendrinto kito vaidmenį. Apibendrintas kitas – tai sąvoka , kuri išreiškia sąveikos dalyvio vaidmenį, apimantį kiekvieno kito dalyvio vaidmens požiūrius į kitus dalyvius bei kiekvieno kito dalyvio požiūrį ir į patį save. Per žaidimo taisykles vaikas išvysto sugebėjimus priimti visų kitų žaidėjų vaidmenis ir veikti jų reakcijas. Kaip sako George Meadas, taisyklės yra reakcijų, kurias tam tikras požiūris sukelia, rinkinys.
Trečioji pakopa – galutinis vaiko brendimo proceso etapas susiformuoja, kai individas ima suvokti visos visuomenės elgesio taisykles. Šioje G. Meado išskirtoje pakopoje individas socialiai subręsta ir įeina į suaugusiųjų pasaulį. Neatsiejamas įėjimo į suaugusiųjų pasaulį aspektas – atsakomybės suvokimas. G. Meadas pabrėžia, kad visiškai subrendęs asmuo ne tik priima kitų individų, kitų jam reikšmingų asmenų požiūrius į jį ir vienas į kitą, bet jis taip pat turi priimti požiūrius į įvairius bendros socialinės veiklos, į kurią jis kaip visuomenės narys yra įtraukiamas, momentus, aspektus. Anot G. Mea.do, tik tuomet gali formuotis asmens dorovinis santykis su aplinka, kai internalizacijos proceso metu individas ima save tapatinti su konkrečiu apibendrintu kitu.

.Socializacijos veiksniai
Daugybė žmonių dalyvauja socializacijos procese. Žmogui vystantis socializaciją veikiančių jėgų ratas vis didėja. Visa tai, kas prisideda ir įtakoja socializacijos procesą, yra vadinama socializaciją veikiančiomis jėgomis. Skirtingi mokymosi būdai ir skirtingai socializaciją veikiančios jėgos papildo vieni kitus per visą individo gyvenimą.
Svarbiausi socializacijos veiksniai – tai dariniai, atliekantys esminį vaidmenį individo socializacijos procese. Dažniausiai skiriami penki socializacijos veiksniai: šeima, mokykla, bendraamžiai, žiniasklaida bei darbovietė.

• Šeima – tai pagrindinis socializacijos veiksnys, nes šeimoje formuojasi daugelis socialinio gyvenimo įpročių, įgūdžių ir žinojimų. Būtent šeimoje pradedamasi ruoštis šeimyniniam gyvenimui, tėvystei ar motinystei. Tačiau kaip bebūtų gaila, šiuolaikinė šeima nėra stabili ir pastovi. Šeimos skiriasi ir vėl tuokiasi, dėl to vaikai bendrauja ne tik su tėvais, kurie gyvena kitoje šeimoje, bet ir su patėviais ir pamotėmis. Tokie padariniai, besikeičianti šeimos socializacija neišvengiamai turi poveikį vaiko socializacijos procesui. Visų pirma keičiasi reikšmingų asmenų kiekis ir poveikis.
Šeimoje vyksta atvirkštinė socializacija. M. Meadas teigė, kad atvirkštinė socializacija gali vykti tik modernioje visuomenėje, nes tokia socializacija, anot jo, priklauso nuo socialinės raidos intensyvumo. Jei tėvai paauglystėje pergyveno konfliktus su savo tėvais, tuomet jie gali suvokti požiūrių ir nuostatų santykinumą ir tolerantiškiau traktuoti savo vaikų elgesį bei prie jų derintis.

• Mokykla. Kaip ir šeima, mokykla taip pat yra ypač svarbi socializacijos procesui, turi formalią teisę socializuoti. Taip pat ir mokykloje gali vykti atvirkštinė socializacija. Kaip teigia V. Leonavičius, nuo šeimos mokykla skiriasi tik tuo, kad mokykloje yra suteikiami baziniai žinojimai. Vaikas išmoksta ne tik skaityti, rašyti, gauna svarbiausių įvairių sričių žinių, kurios būtinos visuomenės nariams, bet taip pat šalia žinių vaikai gauna daug konkrečiai visuomenei būdingo socialinio elgesio įgūdžių. Mokykloje vaikai yra mokomi ir pagrindinių etiketo taisyklių, punktualumo, drausmės, pareigingumo, įvairių vaidmenų taisyklių. „Mokykla suteikia ne tik formalų, apgalvotą ir sistemingą lavinimą, bet ir supažindina su neformaliomis, nerašytomis vertybėmis bei nuostatomis“ – teigia Vytautas Dumbliauskas.

• Bendraamžių draugų grupė – socializacijos veiksnys, kuris ypatingai yra svarbus paauglystėje. Šiuo gyvenimo laikotarpiu asmuo yra jau pakankamai savarankiškas, todėl jau gali kritiškai vertinti ir vaikiško gyvenimo poreikius, ir taip pat savo nepilnavertišką padėtį suaugusiųjų pasaulyje. Todėl tapatumo paieškos ir savęs realizacija yra vykdoma bendraamžių tarpe. Žinoma, bendraamžių vaikų tarpusavio bendravimo santykiai yra demokratiškesni nei vaikų ir suaugusiųjų santykiai. Kaip teigia Leonard Broom, ryšiai su bendraamžiais paaugliams yra svarbesni, kadangi draugai išmoksta atpažinti ir gerbti jų asmeninius skirtingumus.
V. Dumbliauskas savo knygoje „Sociologija“ teigia, kad bendraamžių grupės atlieka šias funkcijas:
1) suteikia erdvę, kurioje vaikas gali būti nepriklausomas nuo suaugusiųjų;
2) suteikia patyrimo bendraujant su kitais kaip su lygiais;
3) sukuria sferą, kurioje vaiko padėtis nėra marginalinė;
4) suteikia neformalią informaciją apie seksą, deviaciją, madas ir taip toliau.

• Žiniasklaida. Per pastaruosius metus radijas, televizija, spauda bei elektroninės žiniasklaidos priemonės tapo vienu iš svarbiausių socializacijos veiksnių. Šiandien visų amžiaus grupių asmenys praleidžia didelę savo laiko dalį prie televizorių. „Tokios masinės informacijos priemonės yra galingos socializaciją veikiančios jėgos“, – teigia Charles M. Bonjean. Skirtingai nuo kitų socializacijos veiksnių, žiniasklaida yra demokratiškiausias socializacijos veiksnys. Tuo tarpu žiniasklaida turi ir trūkumų. Žiniasklaida silpniau ugdo sudėtingas ir aktyvias išmokimo formas. Žiniasklaidos poveikio tyrimai vi.enareikšmiškai neatsako, kokia jos įtaka socializuojamiems vaikams. Vieni teigia, kad smurto laidos, šiuolaikiniai animaciniai filmukai ir siaubo filmai skatina prievartą ir agresiją, kiti nėra tokie kategoriški. Pasak Dumbliausko, masinio informavimo priemonės atlieka diskutuotiną vaidmenį socializacijoje: teigiamas jų poveikis persipynęs su neigiamu. Tačiau vis dažniau tyrimai parodo, kad vaikai daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus ar interneto, negu mokykloje. Mano nuomone, būtent toks informacinių priemonių poveikis daro neigiamą įtaką vaiko socializacijos procesui.

• Darbovietė. Profesijos įsigijimas, įgūdžių išsiugdimas, kvalifikacijos kėlimas yra apibudinami kaip profesinė socializacija, vykstanti per visą profesinę veiklą. (V. Dumbliauskas). Darbas yra universalus visų visuomenių ypatumas. Nėra tokios visuomenės, kurioje nebūtų darbinės veiklos. Mūsų tradicinėje visuomenė darbinė veikla ir šeima yra labai glaudžiai susiję, tuo tarpu industrinėse visuomenėse darbovietė yra už šeimos ribų. Kaip teigia V. Leonavičius, šeimos ir darbo poveikis vaiko socializacijai tradicinėse visuomenėse yra sunkiai atskiriami.

Taigi žmogaus socializacija vyksta sąveikaujant su įvairiais veiksniais, įvairių mechanizmų pagalba. Jų funkcijos, vieta ir vaidmuo socializacijos procese skirtinguose amžiaus tarpsniuose ne tik papildo viena kitą, bet ir viena kitai prieštarauja. Visa tai būtina asmenybės formavimuisi, kad ji sugebėtų savarankiškai priimti sprendimus, atlaikyti išorinį spaudimą ir t.t.Socializacijos tipai
Asmens socializacija įvairiomis formomis trunka visą žmogaus gyvenimą . Galima pasakyti ir taip, kad pasaulis aplink mus keičiasi, o mes taip pat keičiamės. Socializacijos procesas yra vienas svarbiausių sąlygų sukonstruojant žmonių socialinę prigimtį. Jis individą paverčia biologine būtybe ir užtikrina žmogaus laisvės galimybę.
Visuomenėje socializacija vyksta visur ir visada, todėl galima tipologiškai išskirti ryškesnius socializacijos atvejus. V. Leonavičius išskiria šiuos socializacijos tipus:
 Numatanti socializacija;
 Resocializacija;
 Totališkai institualizuota resocializacija;
 Atvirkštinė socializacija.

Numatanti socializacija apibudina išankstinį pasiruošimą brandai vaikystėje ir paauglystėje. Šio proceso metu vaikas yra supažindinamas su tėvų profesija. Šios socializacijos tipas yra dažniausiai aptinkamas šeimose, kurios stengiasi puoselėti paveldimas profesijas.

Resocializacija – tai procesas, kurio metu pasikeičia tikrovės vaizdas, sukonstruotas pirminės socializacijos metu. Resocializacijos sėkmė priklauso nuo to, kokios socializacijos turinys yra keičiamas. Jei keičiamas pirminės socializacijos turinys, tai resocializacija yra sudėtingesnė, jei antrinės – tai lengvesnė. Tačiau bet kuriuo atveju atskiram individui resocializacija yra gana sudėtingas procesas. Jei visapusiškai ar totaliai pasikeičia aplinka, tai tokiu atveju resocializacija gali vykti žymiai paprasčiau. „Jeigu berniukas šeimoje auklėjamas, kad vaikų priežiūra ir namų ruoša yra moters darbas, tai vedęs moterį, kuri nesutinka viena dirbti namų ruošos darbų, jis bus priverstas keisti savo požiūrį arba žmoną, jei požiūrio nepakeis žmona.“, – kaip pavyzdį resocializacijai pateikia V. Leonavičius. L. Broom teigia, kad resocializacijos metu žmogus atsisako vieno gyvenimo būdo vardan kito, kuris labai skiriasi nuo pirmojo. Žmogui, pereinančiam į kitą visuomenę, reikės resocializuotis, kad perimtų naują kultūrą ir pritaptų prie naujo gyvenimo būdo.

Totališkai institualizuotos resocializacijos terminą pasiūlė Ervingas Goffmanas. Totališkai institualizuota resocializacija gali vykti tokioje institucijoje, kurioje visi veikėjai yra priversti elgtis pagal universalias taisykles. Tokiomis institucijomis gali būti, pavyzdžiui, ligoninė, kariuomenė, skautų stovykla ir taip toliau. E. Goffmanas išskyrė keturis totalios institucijos požymius:
 institucijos visos veiklos yra reguliuojamos iš vieno centro ir vienos valdžios;
 institucijos kiekviena veikla yra vykdoma bendrai ir tomis pačiomis aplinkybėmis;
 institucijos taisyklės ir tvarkaraščiai nustatyti be tiesioginio dalyvių dalyvavimo;
 institucijos gyvenimo visos sritys priklauso nuo institucijos tikslų.
Pasak L. Broom, totalinės institucijos ne tik atskiria individus nuo išorinio gyvenimo, bet ir reikalauja laikytis kraštutinės socializacijos dalykų, t.y. griežto rėžimo, vieno autoriteto vadovavimo ir elgesio visiems gyvenimo aspektams vienoje vietoje. Anot E. Goffman, kuomet įgyjamas toks kraštutinis patyrimas, gali pasikeisti net giliausi sutapimo aspektai.

Atvirkštinė socializacija yra aptinkama tais atvejais, kai yra priverstas keistis pats socializacijos veiksnys, pavyzdžiui, tėvai, mokytojai ir kt. Tam tikrais atvejais socializuojamas vaikas verčia keistis tėvus ar mokytojus. Būtent toks socializacijos tipas yra būdingas tik šiuolaikinėms visuomenėms. Anot V. Leonavičiaus, tradicinėse visuomenėse atvirkštinė socializacija neįmanoma arba ji labai nežymi, nes jų socialinė raida yra labai lėta. Iš esmės tomis pačiomis sąlygomis yra socializuojama kiekviena karta, todėl suaugusieji visuomet turi žinių ir yra pranašesni savo patirtimi prieš vaikus.
Ne visuomet vyresnioji karta yra linkusi resocializuotis ir kaltina jaunimą nepagarba tradicinėms visuomenės vertybėms. Tai vyksta todėl, kadangi socializacija kėsinasi pakeisti tėvų ar kitų reikšmingų asmenų pirminės socializacijos metu sukonstruotą tikrovę. Kai tėvai ir vaikai yra socializuojami skirtingomis socialinėmis sąly.gomis, tik tuomet yra galimas kartų konfliktas.Išvados
Socializacija – tai žmogaus vystimasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso.
Socializacija yra būtina ir visuomenei, ir jos nariams. Ji ypatingai reikalinga tam, kad visuomenė tinkamai funkcionuotų. Ji leidžia individams suprasti socialinį pasaulį. Visą gyvenimą keičiasi žmonių požiūriai, vertybės ir savivoka, jiems imantis naujų vaidmenų ir įgyjant naujų patyrimų. Žmonės socializaciją paverčia ne tik vienos ar kitos visuomenės nariais, bet ir garantuoja jiems galimybę žmogiškai išreikšti save, nes tik tapę kultūros atstovais žmonės patys gali tapti kultūros kūrėjais. Būtent tokia yra socializacijos reikšmė visuomenės nariams ir, žinoma, pačiai visuomenei. „Socializacijos esmė yra ta, kad ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Kiekviena visuomenė stengiasi formuoti jai tinkantį žmogų, visuomenės socialinius, kultūrinius, religinius, etinius idealus“, – I. Leliūgienė, 1997.
Kadangi socializacijos procesas vyksta visą gyvenimą, šis vyksmas, o ypač pirminė socializacija, kadangi ji vyksta vaikystėje, gali nulemti individo asmens aš vaizdą, vertybes ir požiūrį į gyvenimą. Žinoma, daugybė žmonių dalyvauja socializacijos procese. Socializacijos veiksniai, o ypatingai šeima ir mokykla, formuoja žmogaus asmenybę ir pasaulio suvokimą.
„Žmonės mokosi, keičiasi, vystosi ir prisitaiko visą savo gyvenimą. Bet ne visi asmeniniai pasikeitimai vyksta per socializaciją; kartais žmonės prisitaiko prie pasikeitusių savo gyvenimo sąlygų, nesivadovaudami visuomenės lūkesčiais ar vaidmenimis“ – Kerckhoff, 1983.Literatūros sąrašas
1. „Sociologija“. Vylius Leonavičius, Kaunas, 2004 m., VDU leidykla.
2. „Sociologija. Esminiai tekstai ir pavyzdžiai.“ Leonard Broom, Charles M. Bonjean, Dorothy H. Broom. Kaunas, 1992 m. Litera.
3. „Sociologija“. Vytautas Dumbliauskas, Vilnius, 1999 m., VPU leidykla.
4. „Sociologija. Teorija ir praktika.“ Valdas Pruskus, Vilnius 2003 m.
5. „Socializacija ir vaiko gerovė“ Giedrė Kvieskienė, Vilnius 2003 m. VPU leidykla.

Leave a Comment