Jutimo psichologija

Jutimo ir pojūčio samprata
Sensualizmas psichologijoje – mokymas, teigiantis, kad psichinio gyvenimo esmę sudaro jutiminiai vaizdiniai. Svarbiausias pažinimo šaltinis – pojūtis.
Materįalistai tvirtina, kad pojūtis, daiktų ir reiškinių savybių atspindėjimas, jiems tiesiogiai veikiant jutimo organus, yra pirmoji sensomotorinė organizmo reakcija ir pirmoi pažinimo pakopa.
Racionalizmas teigė, kad pažinimas nėra grindžiamas pojūčiais.
Ženklų teorijos ( autorius Helmholcas) teigė, kad tarp objekto ir jo atvaizdo akies tinklainėje bei pojūčio nėra ir negali būti tapatybės. Taigi buvo neigiamas ryšys tarp jutiminio ir loginio pažinimo. Šių teorijų atstovai lyg ri atskyrė juutiminį pažinimą nuo mąstymo.
Bihevioristai teigė, kad individo elgesį pirmiausia lemia sensorinė info. Ananjev teigimu, vien sensorinės info nepakanka. Jutimo organais gaunant daug info apie aplinkos daiktus, jie atpažįstami ir žmogus ima veikti, bet ne tik pagal tai, kas tiesiogiai jaučiama, bet ir pagal tai, kas žinoma apie objektą.
Jutimas – psichinis procesas, kurio esmė – materialaus pasaulio objektų ir reiškinių, bei vidinės organizmo būklės atspindėjimas konkretiems dirgikliams tiesiogiai veikiant jutimo organus.
Asocianizmo krypties atstovų teigimu, iš elementarių jutimų atsiranda sudėtingesnės psichikos formos, neet sąmonė.
Pojūtis – jutimo rezultatas, dirgiklio vaizdas smegenyse. Fiziologinis pojūčio pagrindas yra nervinis procesas, susidaręs dirgikliui veikiant kurį nors analizatorių.
Analizatorius – tai genetiškai determinuota sensorinių dirgiklių priėmimo, apdorojimo ir kodavimo sistema.
Analizatorių sudaro 3 dalys:
• Receptoriai
• Įcentriniai ir išcentriniai nerviniai takai
• Centrinis analizatoriaus skyrius sm

megenyse
Pojūtis yra tik pirmoji pažinimo pakopa, kadangi info gautą pojūčiai apdoroja smegenys. Tačiau adekvačiam pojūčiui patirti nepakanka vien materialaus dirgiklio, būtinas tam tikras paties organizmo aktyvumas, pasireiškiantis kaip palengvinanti dirgiklio priėmimą veikla ir kaip atsakomoji organizmo reakcija į dirgiklį. Su jutimo organais labai susiję judėjimo organai, kurie pasireiškia ir kaip info priėmėjai ir kaip vykdytojai.
Percepciniai veiksmai – pagrindiniai pojūčių suvokimo struktūriniai vienetai, objekto 9dirgiklio) sensorinis tyrimas, siekiant aptikti ir identifikuoti informatyviausias daiktų savybes, orientuojantis į sensorinius etalonus – spalvą, dydį, formą. Pvz.: rankos veiksmai, lytėjimu tiriant daiktą, akių judesiai fiksuojant ir sekant objektą, galvos pasukimas į garso šaltinį. Šie veiksmai dažniausiia būna polimodaliniai – vienu metu dalyvauja kelios sensorinės sistemos.
Sensoriniai etalonai yra spalvų spektras,geometrinės formos, dydžiai, muzikos garsų gama.

Jutimų ir pojūčių klasifikacija
Jau antikos laaikais Aristotelis skyrė 5 žmogaus jutimus: regėjimo, klausos, uoslės, lytėjimo ir skonio. Tačiau dabar yra išskiriamos 6 didelės pojūčių grupės:
I. Biologinių poreikių pojūčiai ( troškulio ir jo patenkinimo, alkio ir jo patenkinimo, apetito, sotumo, lytinio potraukio ir jo patenkinimo, šlapinimosi, miego ir t.t.)
II. Organizmo sutrikimų pojūčiai ( karščio, dusimo, smaugimo, pykinimo, apsinuodijimo, nuovargio, poilsio, žiovavimo, drebulio ir t.t)
III. Lytėjimo pojūčiai ( lygumo, šiurkštumo, sausumo, kutenimo ir t.t.)
IV. Propriorecepciniai ir erdvės pojūčiai ( nesvarumo, pagreičio, judėjimo pradžios ir pabaigos, posūkio ir t.t.)
V. Sonio ir uodimo pojūčiia ( skonio teikiamos teigiamos ir neigiamos emocijos, kv

vapų teikiamos emocijos)
VI. Girdėjimo pojūčiai
Kadangi pojūčiai kyla dirgiliams veikiant receptorius, jie skirstomi pagal receptorių buvimo vietą:
• Eksteroreceptiniai pojūčiai (receptoriai kūno paviršiuje), kurie skirstomi į:
Kontaktinius (taktiliniai ir uoslė)
Distancinius
• Interoreceptiniai pojūčiai (receptoriai viduje)
• Proprioreceptinai pojūčiai ( receptoriai raumenyse)

Pojūčių specifiniai ypatumai ir bendrosios savybės

Modalumas – viena iš pagrindinių pojūčio savybių, pojūčio tipas ( spalva – regos modalinė savybė, tonas – klausos). Jutimo organai priima ir apdoroja tik adekvataus modalumo informaciją ( akis tik optinius dirgiklius).
Intramodaliniai procesai – vykstantys vienos sensorinės sistemos viduje.
Praktiškai pojūčiai visada siejami su suvokimo procesais, o suvokimas grindžiamas daugeliu pojūčių, gaunamų skirtingais jutimo organais.
Intermodaliniai jutimo procesai – dalyvauja keli modalumai.
Veikiant vienai sensorinei sistemai, kinta kitų jautrumas. Tai vadinama pojūčių savoka. Pvz.: regėjimo jautrumas padidėja veikiant silpniems akustiniams dirgikliams, o susilpnėja veikiant stipriems akustiniams dirfikliams.
Analizatorių jautrumo kitimas priklauso nuo dirgiklio intensyumo, jo biologinės reikšmės organizmui, nuo dėmesio koncentracijos ir kitų ypatybių. Galima ir to paties modaumo pojūčių sąveika, pvz.: intensyvūs saulės spinduliai veikia regėjimo jautumą.
Sinestezija – nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš jų receptorius; sukeliamas ne tik specifinis dirgikliui jutimas, bet ir gretutinis, būdingas kitams jutimo organui. Vienas iš geriausiai žinomų sinestezijos reiškinių – spalvinė klausa, kai garsiniai dirgikliai sukelia spalvos pojūtį. Sinestezija pasireiškia ri spalvos ir temperatūros pojūčiai: daugeliui žmonių oranžinė spalva sukelia šilumos pojūtį.
Skirtingo modalumo pojūčiams bū

ūdinga ne tik specefiškumas, bet ir bendros savybės, tokios kaip: kokybė, intensyvumas, erdvinė padėtis, jautrumas, trukmė.
Kokybės požiūriu įvairaus modalumo pojūčiai yra daugiaplaniai. Pvz.: regėjimo pojūčiai susiję su sudėtingomis aplinkos objektų savybėmis. Vien tik spalvos jutimu galima skirti daugelį spalvų, atspalvių ir jų derinių. Girdimieji pojūčiai kokybiškai skiriasi tokiomis savybėmis kaip garsumas, tembras, aukštis, garsų derinys.
Pojūčių intensyvumas susijęs su dirgiklio skleidžiamos energijos jėga.
Erdvinė padėtis leidžia nustatyti dirgiklio veikimo vietą ar kryptį.
Pojūčio trukmė – tai jo charakteristika pagal poveikio greitį ir laiko trukmę. Ją lemia tai, kaip ilgai jutimo organus veikia dirgiklis. Tačiau dirgiklio poveikio ir pojūčio atsiradimo pradžia ne visada sutampa, o nustojus veikti dirgikliui pojūtis ne iškart išnyksta.
Latentinis sensomotorinių reakcijų laikas yra paslėptas pojūčio periodas, laiko tarpas nuo faktiško dirgiklio veikimo pradžios iki pojūčio atsiradimo. Reakcijos į dirgiklius laikas ir trukmė susijęs su jutimo organų jautrumu.
Jautrumas (sensityvumas) – tai jutimo organų reagavimo į dirgiklį ir jo kitimus ypatumas; sensorinių sistemų veiklos produktyvumo ir kokybės rodiklis.
Bendrą pojūčių sensityvumo lygį rodo:
• Sensomotorinių reakcijų tempas ( atsiradimo greitis, veikimo laikas, efektyvumas)
• Psichomotorinės veiklos ritmas
• Sensorinių veiksmų plastiškumas
• Sensorinių reakcijų jėga
• Jaudinimo ir slopinimo reakcijų greitis ir emocinis fonas
Individualūs sensorinio jautrumo skirtumai nėra įgimti. Kūdikių to paties analizatoriaus jautrumo skirtumai nėra dideli. Pirmaisiais gyvenimo metais vyrauja taktiliniai ir kinesteziniai jutimai, o priklausomai nuo va
aiko aktyvumo vėliai suaktyvėja ir pradeda dominuoti regėjimas ir klausa.
Jautrumo slenkstis – tai pojūčio priklausomybė nuo dirgiklio jėgos; minimalaus arba maksimalaus pagal intensyvumą dirgiklio sukeltas pojūtis. Taigi:
• Minimalaus intensyvumo dirgiklio sukeltas vos pastebimas pojūtis rodo žemutinį jautrumo slenkstį
• Maksimalaus intensyvumo dirgiklis, sukeliantis jau ne adekvatų, bet dažniausiai skausmo pojūtį, apibūdino viršutinio jautrumo slenkstį.
Absoliučiu jautrumo slenksčiu vadinama ta riba, kuri skiria dirgiklio veikimo pradžią ir minimalaus pojūčio atsiradimą. Plačiausią intensyvumų diapozoną turi klausos ir regos sensorinės sistemos.
Dar vienas sensityvumo rodiklis yra pojūčių skyrimo slenkstis. Žmogus skiria du svorius vieną nuo kito, kai skirtumas tarp jų būna 1:30.
Itin stiprūs kurio nors modalumo dirgikliai sukelia žmogaus gynybines realcijas, apsaugančias receptorius nuo pažeidimo.
Tiek viršutinis, tik žemutinis jautrumo slenkstis nevienodi ir priklauso nuo veiklos pobūdžio ir sąlygų. Pvz.: degustatorių uoslės, skonio receptorių jautrumas itin aukštas.
Kontrastinis jautrumas. Paprastai dirgiklis veikia kitų dirgiklių fone. Kuo labiau skiriasi kartu veikiantys dirgikliai ( rtškumu, intensyvumu), tuo jų požiūriu jautresni jutimo organai. Pvz.: baltas popieriaus labas daug ryškiaus matosi, kai jis yra uždėtas ant spalvoto popieriaus, o ne ant balto.
Sensorinė adaptacija – jautrumo kitimas, prisitaikant prie veikiančio jutimo organus dirgiklio intensyvumo. Fiziologiniu požiūriu adaptacijos mechanizmai didina organizmo atsparumą įvairiems išoriniams pokyčiams. Adaptacija gali būti dalinė arba visiška, kai visiškai išnyksta pojūtis. Psichologiniu požiūriu adaptaciją gali traktuoti kaip žmogaus organizmo gynybinę reakciją į stiprius, ilgai trunkančius veiksnius, vadinamus stresoriais. Psichologinės adaptacijos raida turi 3 stadijas:
1. nerimo
2. priešinimosi
3. baigiamają (būsena stabilizuojasi)
Sensibilizacija – išorės dirgiklių sukeltas jutimo organų jautrumo padidėjimas. Sensibilizacija gali vykti natūraliai bei dirbtinai, t.y. treniruojant, lavinant analizatorių funkcijas. Žmogus savo pojūčius lavina tam tikroje veikloje. Sensibilizuoti receptorių – tai reiškia padidinti jo jautrumą.

Regėjimo jutimas
Regėjimu žmogus orientuojasi erdvėje. Vertina nuotolį, kryptį, daiktų erdvinius ryšius ir t.t. savo sandara ir funkcijomis tai yra pati sudėtingiausia sensorinė sistema, sąveikaujanti su judėjimo, taktiliniu, klausos analizatoriais. Regos jutimo organą sudaro:
1. periferijoje esantys regėjimo organai – akių obuoliai (susideda iš kapsulės ir branduolio) bei juos apsaugančios ir judinančios struktūros. Akies obuolio kapsulę sudaro 3 sluoksniai: 1. skaidulinis jungiamojo audinio dangalas; 2. kraujagyslių dangalas; 3. tinklainė. Akies branduolį sudaro skaidrios, šviesą laužiančios terpės.
2. regėjimo nervas, siunčiantis impulsus regėjimo kanalais į regėjimo centrus smegenyse ir iš jų;
3. regos centrai, esantys vidurinėse ir tarpinėse smegenyse, bei smegenų žievėje.
Šviesos spindulys, krisdamas į akį pro rageną, kuri yra stipriausiai šviesą laužiantis akies organas, patenka į tinklainę, kurioje fokusuojami matomų daiktų vaizdai.. nuo artimų daiktų spinduliai į akį sklinda didesniu kampu, todėl ryškiam vaizdui gauti jie yra stipriau laužiami. Nuo toliau esančių daiktų spinduliai sklinda beveik lygiagrečiai, todėl jie yra laužiami silpniau. Svarbiausi regos analizatoriaus funkciniai parametrai, tiesiogiai lemiantys regėjimo pojūčių kokybę, yra:regėjimo aštrumas, regėjimo laukas ir regėjimo kampas.
Regėjimo aštrumas. Šviesos ir spalvos kontrastas lemia suvokiamo objekto kontūrų, formų ir kitų parametrų ryškumą. Jie turi svarbiausia reikšmę regėjimo suvokimui.
Regėjimo aštrumas – tai suvokiamų objektų matymo ryškumo laipsnis. Aštrumas paprastai tiriamas
Landolto lentelėmis, kurias sudaro įvairaus dydžio raidžių, žiedų ar kitų specialių ženklų eilės. Keikvienos eilės dydis skiriasi 0,1 proc. Tiriamasis turi atpažinti raides arba pasakyti kur Landolto žieduose yra tarpas. Priklausomai no suvokiamo Landolto žiedo ar kito simbolio dydžio priklauso regėjimo aštrumas. Normalus regėjimo aštrumas prilyginamas 1. regėjimo aštrumas gali kisti priklausomai nuo išorinių suvokimo sąlygų ( objekto dydžio, nuotolio, judėjimo erdvėje greičio, apšvietimo ir t.t.) ir nuo regos analizatoriaus būklės ar kitų parametrų. Regėjimo aštrumas gali būti susijęs su binokuliarinio regėjimo kokybės.
Binokuliarinis regėjimas padeda suvokti objektų padėtį erdvėje, jų tarpusavio snatykius, daiktų formas, nuotolį, apimtį ir kitus erdbinius parametrus.
Regejimo laukas – tai matomas plotas esant fiksuotam žvilgsniui ir stabiliai galvos padėčiai. Į akies tinklainę tuo pat metu patenka daug optinių signalų ne tik iš stebimo taško, ber ir iš gretimų, taigi jie šviesos bangomis pasiekia tinklainę įvairiu kampu. Kuo daugiau tokių signalų skirtingose erdvės vietose aprėpia akis, tuo platesnis regėjimo laukas. Normalus binokuliarinio regėjimo laukas horizontaliai apima 180 laips. , vertikaliai 110-120 laips.
Regėjimo kampas yra matuojamas atstumo iki stebimo daikto ir daukto dydžio santykiu. Objektyviam daiktų formos, dydžio, nuotolio suvokimui didelę reikšmę turi normali akies akomodacija – gebėjimas keisti regėjimo kampą artėjant ar tolstant objektui bei binokuliarinis matymas. Sutrikus binokuliariniam matymui, objektas abiem akimis fiksuojamas nevienodu kampu, todėl matomas netiksliai.
Aplinka – tai pralaidi šviesos spinduliams terpė, kurioje į visas puses sklinda spinduliai, atsispindėję nuo kiekvieno daikto, esančio erdvėje. Spinduliai, susidūrę su akies audiniais, lūžta. Lūžimo kampas lemia objekto atvaizdo kokybę akies tinklainėje. Bendriausias visų regėjimo pojūčių matavimo parametras yra šviesumas, kitos savybės yra šviesų kontrastas, šviesos tonas, sodrumas. Itin svarbi regos pojūčių savybė yra daiktiškumas, t.y. spalvinio tono šviesumo ir sodrumo susiliejimas su objektu, šių savybių projektavimas į konkretų daiktą, veikiantį analizatorių.
Šviesos pojūčiai susiję su šviesos srauto ir jų savybių atspindėjimu. Skiriami absoliutūs ir skiriamieji pojūčių slenksčiai.
Absoliutus slenkstis – taio minimalus šviesos stimulo jutimas visiškos tamsos sąlygomis.
Skiriamasis slenkstis – minimalus matomos šviesos skirtumas tarp šviesos dirgiklio ir fono. Šviesos kontrasto skyrimas – svarbi regėjimo savybė, be kurios žmogus matytų neryškias daiktų formas, miglotas arba mišrias šviesų dėmes.
Regėjimo sistemai būdingas tam tikras inertiškumas. Pradėjus veikti akis šviesos dirgikliais, šviesos pojūtis atsiranda ne iš karto, o po tam tikro laiko, kuris vadinamas latentiniu. Nustojus veikti dirgikliui, regėjimo jutimas dar kurį laiką iš inercijos išlieka , ir yra vadinamas povaizdžiu.
Spalvos pojūčiai. Kiekvienam regėjimo dirgikliui būdingi 3 ypatumai:
1. spalvinis tonas
2. sodrumas arba grynumas
3. šviesumas arba ryškumas
spalvinį toną lemia šviesos bangos ilgis. Žmogaus akis skiria 7 pagrindinias spalvas (raudoną, oranžinę, geltoną, žalią, žydrą, mėlyną, violetinę) ir jų atspalvius, kurių priskaičiuojama per 150. visa atspalvių įvairovė gali būti gaunama maišant 3 pagrindines spektro spalvas – raudoną, žalią ir mėlyną. Psichologijoje žmogaus gebėjimas skirti spalvas grindžiamas optinio spalvų maišymo dėsniais:
1. kiekviena spektro spalva turi savo konkrečią (papildančią) spektro spalvą, jas sumaišius gaunama balta arba pilka spalva.
2. maišant dvi artimas spektro spalvas, gaunama tarpinė spalva.
3. sumaišius dvi poras spalvų, jos duoda vienodai atrodančią spalvą, nepriklausomai nuo maišomų spalvų sudėties.
Regos aparate aptinkamos 3 rūšių nervinės ląstelės: vienos jautrios tik raudonai šviesai, kitos – žaliai, o kitos – mėlynai. Jautrumas spalvoms kinta šviesos skyrimą lemia tiek aplinkos spalvų ypatumai (tonai, pustoniai, jų intenstvumas), tiek ir suvokimo sąlygos ( apšvietimas, regėjimo kampas). Kaip ir šviesos pojūčiams, spalvos pojūčiui svarbus spalvinio kontrasto reiškinyus. Kuo labiau spalvinis fonas skiriasi nuo stebimo objekto spalvos, tuo ryškesni pojūčiai, geriau suvokiamas atstumas tarp onjekto ir fono. Spalvų kontrasto skyrimas gerėja mažinant regėjimo kampą ir silpnėja jį didinant. Spalvų poveikis regėjimo nuovargiui nevienodas. Labiausiai vargina mėlyna ir violetinė spalva, o mažiausiai raudona ir žalia. Spalvas skirti pradedama jau pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais. 2 metų vaikai gali skirti žalią ir raudoną spalvas, o pagrindinės spalvos skiriamos 4-5 metais.
Regimieji erdvės pojūčiai. Svarbiausi erdvės parametrai. Skiriami regėjimu yra giluminis matymas, objektų dydžių, formų, erdvinių ryšių, nuotolio, judėjimo krypties, greičio jutimai. Erdvės pojūčių kokybė priklauso nuo regėjimo aštrumo, regėjimo lauko ir kampo.
Objekto padėties kitimas stebėtojo atžvilgiu reiškia objekto judėjimą.

Klausos jutimas
Klausos jutimas – skirtingo dažnumo garso bangų pojūtis klausos analizatoriumi. Žmogus girdi plataus diapozono garsus, kurių dažnis nuo 16-20 Hz iki 16000-20000 Hz. Klausos jautrumas nustatomas pagal absopliutųjį ir skyrimo slenkstį. Garsumo skirtumas suvokiamas 1/10 susilpnėjus arba sustiprėjus garsumui. Klausos pagrindu formuojasi kalba, todėl skiriamos dvi posistemės:
1. kalbinė klausa – gebėjimas skirti ir analizuoti kalbos garsus;
2. nekalbinė klausa – gebėjimas skirti muzikos garsus ir triukšmus.
Klausos analizatorius. Filogenetiškai susiformavo 3 pagrindinės klausos analizatoriaus dalys:
1. išorinė ausis – priima, sustiprina ir nukreipia garsinius dirgiklius. Svarbi vidinės ausies funkcija – pusiausvyros jutimas.
2. vidurinioji ausis – garso bangas paverčia nerviniais impulsais
3. vidinė ausis – perduoda impulsus į galvos smegenis
Klausos pojūčių savybės: stiprumas, dažnis, tembras, ilgis ir garso šaltinio lokalizavimas.
Garso stiprumas priklauso nuo signalo intensyvumo ir nuo dažnio. Garsumo pojūčiai tai pat priklauso ir nuo žmogaus individualių savybių, pirmiausia – nuo klausos aštrumo.
Klausos aštrumas traktuojamas kaip minimalus konkretaus dažnio garso girdimumas ( gebėjimas išgirsti).
Garso aukštumą lemia ne tik garso dažnis ,bet ir intensyvumas bei ilgis.
Garso tembras reiškia tokią klausos pojūčių savybę, kuria juntamas dviejų garsų, vienodų pagal garsumą ir aukštumą, skirtumas, pvz.: žmogaus balsas yra skirstomas į altus, bosus ir t.t.
Svarbi klausos pojūčių savybė – gebėjimas lokalizuoti garso šaltinį. Garso šaltinio kryptį padeda nystatyti binauralinė klausos analizatoriaus sandara. Dirgiklio buvimo kryptis nustatoma pagal tai, į kurią ausį anksčiau patenka garsas. Garsų nuotoliui nustatyti įtakos turi dirgiklio intensyvumas, fonas, jo atstumas iki klausos organų, garsą gali iškreipti kelyje pasitakančios kliūtys, garso atspinžiai nuo sienų, lubų, kitų objektų akustinės savybės, pasikartojantys garso atspindžiai, keičiantys garso kryptį ( aido efektas).
Kalbinės klausos struktūroje skiriami 2 komponentai:
1. foneminė klausa – gebėjimas klausa skirti bei suvokti kalbos garsus.
2. intonacinė klausa – susijusi su muzikine klausa.
Muzikinė klausa – tai ypatingas žmogaus gebėjimas skirti muzikos garsus. Egzistuoja ir absoliuti muzikinė klausa, kurią palyginti retai turi net profesionalūs muzikai, ji yra įgimta savybė, kuri pasireiškia kaip gebėjimas įvardyti garsus ir juos atgaminti, nesiremiant jokiu kitu garsu ar garsiniu fonu. Sudėtingesnėsmuzikinės klausos formos yra melodinė ir harmoninė klausa. Muzikos suvokimo pagrindas yra melodinė klausa – gebėjimas skirti ir suvokti garsų sąskambius ar daugiabalsę muziką. Harmoninė klausa – pasireiškia garsų derinimo pojūčiais.

Uoslės jutimas
Uoslė – chermorecepcijos rūšis, kvapų jutimas ir skyrimas. Pagal savo struktūrą tik nedaugelis cheminių elementų yra savarankiški kvapų šaltiniai. Didžioji visų kvapų dalis yra cheminių junginių rezultatas, didižiausią reikšmę kvapų formavimuisi turi tai, kokios atomų jungtys ją sudaro. Be šių savybių, kvapų formavimąsi lemia ir fizinės medžiagos savybės. Bet kuri medžiaga tampa kvapi tik tuomet , kai ji pasklinda aplink žmogų esančioje oro terpėje, yra labai kvapios medžiagios ir yra tokios, kurios beveik neturi jokio kvapo.aplink žmogų esantys negyvosios gamtos objektai ir patys turi savybę sugerti kvapus. Objektai, turintys daug porų savo paviršiuje, sugeria kur kas daugiau kvapų, ilgiaus juos išlaiko ir skleidžia. Kuo labiau vienalytė, standesnė ar kietesnė medžiaga, tuo mažiau aplinkos kvapų ji sugeria. Žmogui kvapų pojūčiai turi konkrečią daiktinę reikšmę, todėl jie skiriami ne pagal bendrąsias savybes, bet pagal jų priklausymą objektams.
Uoslės receptoriai yra viršutiniame nosies ertmės trečdalyje. Uoslės srityje yra atraminių ir receptorinių ląstelių, kurios panašios į kuokelius ir baigiasi žiuželiais, išlendančiais į gleivinės paviršių; jie padidina uodžiamąjį paviršių ir dėl to geriau suvokiami kvapai.
Uoslės ląstelės – tai chemoreceptoriai, kuriuos dirgina cheminės medžiagos. Tam kad žmogus užuostų, cheminė medžiaga turi būti laki.
Uoslės pojūčių savybės: kvapų jutimo kokybė,intensyvumas, jautrumas, trukmė, dirgiklio vietos lokalizavimas.
Uoslės jutimo kokybė – gebėjimas uosle nustatyti indivisualius konkrečios cheminės medžiagos ypatumus ir signalizuoti apie tą ar kitą objektą.
Uoslės pojūčio intensyvumas – gebėjimas atspindėti cheminio dirgiklio poveikio jėgą.
Kaitaliojant skirtingus uoslę dirginančius kvapus, vieni jų užgožia kitus. Tai dažniausiai vyksta tada, kai tarp kelių kvapų vienas jų dominuoja, yra intensyvesnis.

Skonio jutimas

Skonis – skystų arba vandenyje tirpstančių cheminių medžiagų, veikiančių skonio analizatoriaus receptorius jutimas ir suvokimas. Skonio ir uoslės jutimai yra beveik neatsiejami. Kai sergama sloga nejaučiama ne tik maisto kvapo, bet ir skonio. Uoslės ir skonio analizatoriai priklauso limbinei sistemai, kuri reguliuoja emocijas, elgesį, nuotaiką, medžiagų apykaitą. Todėl vieni kvapai nuteikia maloniai, kiti sukelia šleikštulį.
Skonio receptoriai yra skonio svogūnėliuose, kurių daugiausia yra liežuvyje. Pavienių svogūnėlių yra gomurio, ryklės ir net gerklų gleivinėje. Be to, skonio receptoriai reaguoja tik į skystas ar tirpstančias skystyje chemines medžiagas. Skonio svogūnėliai jungiasi su atitinkamomis nervinėmis skaidulomis, iš kurių skonių jutimai nervinių impulsų pavidalu sklinda į smegenis. Smegenų žievėje suvokiama maisto konsistencija, temperatūra, aštrumas, švelnumas. Skonio pojūčiams būdingos savybės: kokybė, intensyvumas, laiko trukmė ir erdvinė padėtis.
Kokybiniu požiūriu skiriami 4 pagrindiniai skonio pojūčiai: kartus, rūgštus, saldus, sūrus. Taip pat skonio pojūčiai atspindi ne tik maisto chemines savybes, bet ir fizines: temperatūrą, tankį.
Skonio pojūčiams yra labai svarbi maisto temperatūra, kintant temperatūrai, keičiasi skonis.

Skonio pojūčių intensyvumą lemia medžiagos tirpalo koncentracija ir jo fizinės savybės, labiausiai temperatūra.
Kai maisto temperatūra 37 laips., skonio pojūčiai stiprėja, o esant aukštesnei maisto temperatūrai, jie silpnėja. Kai temperatūra 50 laips. Ir daugiau, tirpalas praranda skonį.
Skonio pojūčių laiko parametrai nurodo, kiek ilgai skonio receptorius veikia viena ar kita medžiaga. Skonio pojūčių latentinis laikas tuo ilgesnis, kuo arčiau liežuvio šaknies veikia dirgiklis.
Dirgiklių poveikio skonio receptoriams laikas sukelia skirtingus reiškinius. Adaptacija vienai medžiagai didina jautrumą kitai medžiagai ( rūgščiai ar saldžiai). Kitu atveju skonio intensyvumo pojūtis gali stiprėti, valgant didelį kiekį sūraus maisto, ilgainiui jautrumas druskai padidėja.
Skonio pojūčių erdvinė padėtis nusako, kurios liežuvio ir burnos ertmės dalys yra veikiamos. Saldžioms medžiagoms jautriausias yra liežuvio galas, rūgščioms – liežuvio kraštai, karčioms – liežuvio šaknis, sūrioms – liežuvio galas ir kraštai.
Absoliutus skonio jautrumo slenkstis – minimali cheminės medžiagos koncentracija, sukelianti skonio pojūtį.
Skonio pojūčių jautrumas priklauso ir nuo žmogaus būsena – sotumu ar alkiu, nuovargiu ir t.t.žinomas dėsningumas, kad žmogui būdingas gerokai didesnis jautrumas kartumui ir rūgštumui, nei saldumui ir sūrumui.
To paties žmogaus absoliutus jautrumas skoniui kinta priklausomai nuo būsenos. Tai labai priklauso nuo žmogaus mitybos, taip pat nuo medžiagų apykaitos reakcijų. Išalkus padidėja jautrumas saldumui, o pasisotinus – jautrumas rūgštumui.
Skonio receptorių jautrumas padidėja sudirginus uoslę kvapais.

Lytėjimas
Lytėjimas – viena pagrindinių jutimo rūšių. Tai gebėjimas justi ir suvokti mechaninius ir terminius dirgiklius.
Lytėjimo sąvoka vartojama dviem prasmėmis:
• Lytėjimas traktuojamas kaip odos jautrumas, nagrinėjamos odos jautrumo rūšys: jautrumas temperatūrai, skausmui, taktilinis jautrumas, odos receptorių sandara, jautrumo slenksčiai.
• Lytėjimas traktuojamas kaip haptinis jutimas, apimantis 2 komponentus: taktilinį ir kinestetinį; haptinis jautrumas pasireiškia aktyviai tiriant (čiupinėjant) ranka.
Į lytėjimo kompleksą įeina:
• Taktilinis jautrumas ( receptoriai odoje): skausmo, temperatūros, slėgimo;
• Proprioreceptinis jautrumas ( receptoriai raumenyse, sąnariuose, sausgyslėse): raumenų ir sąnarių arba judėjimo – kinestetiniai – pojūčiai.
Manoma, kad egzistuoja odos jautrumas šviesai ir spalvai.
Lytėjimas padeda nustatyti objektų: Dydį, paviršiaus savybes, temperatūrą, padėti erdvėje.
Receptoriai išsidėstę odoje labai tankiai, kokį nors daiktą liečiant, dirginami daugelis nervų.
Dažniausiai odos receptoriai yra specializuoti:
• Reaguoja į mechaninį dirginimą, spaudimą
• Prisilietimą
• Temperatūros pokyčius
• Medžiagų koncentracijos kitimą
Jautrumas dirgikliams įvairiose kūno paviršiaus vietose skirtingas.
Lytėjimo būdai
Pasyvus lytėjimas – ypatinga lytėjimo forma, taktilinių pojūčių formavimasis objektui liečiant ar judant kūno paviršiuje. Pasyvaus lytėjimo aštrumą apibūdina organizmo reakcija į minimalius įvairių kūno dalių dirginimus. Aukščiausias lytėjimo aštrumas rastas lūpose ir pirštų galuose, o žemiausias suragėjusiose kojos pėdos dalyje.
Aktyvus ( haptinis) lytėjimas – tai aktyvus kontaktinis objekto tyrimas apčiupinėjant jį ranka arba abiem. Aktyvaus lytėjimo pagrindas – taktiliniai pojūčiai kartu su kinestetiniai pojūčiais.
Daiktą tyrinėjant aptiškai, aktyviai dalyvauja pirštai ir delnai. Pirštai atlieka ne vienodas funkcijas: didysis pirštas vykdo atramos funkciją, rodomasis ir vidurinis pirštas atlieka daugiausia liečiamųjų judesių. Bevardis ir mažasis pirštai dalyvauja lytėjimo procese epizodiškai.
Monomanualinis lytėjimas – taktilinis daikto tyrimas viena ranka. Skiriami 2 monomanualinio lytėjimo etapai: orientacinis, kai smulkiais rankos pirštų judesiais diferencijuojamos informatyviausios detalės, bei apžvalginis, kai platesniu rankos judesiu susidaromas daikto taktilinis vaizdas.
Bimanualinis lytėjimas – tai sinchroniškas daikto tyrimas abiem rankom. Šis Bimanualinis objekto tyrimas pranašesnis: pasiekiamas didesnis lytėjimo laukas, čiupinėjama greičiau, įvairesniais suderintais judesiais, padidėja suvokimo galimybės. Viena ranka atlieka atramos ir atskaitos funkciją, kita čiupinėjimo.
Instrumentinis lytėjimas – taktilinis erdvės pojūčių skyrimas naudojant kokį nors tarpinį įrankį.
Taktiliniai pojūčiai – jautrumas odos receptorius veikiantiems dirgikliams.
Pagrindiniai kokybiniai parametrai, atspindimi taktiliniai pojūčiais yra: prisilietimas, spaudimas, vibracija.
Erdvinis taktilinių jautrumo slenkstis nustatomas pagal minimalų atstumą tarp dviejų tuo pat metu veikiančių dirgiklių, sukeliančių skirtingus pojūčius.
Minimalus laiko slenkstis nustatomas pagal minimalų laiko intervalą tarp dviejų taktilinių dirgiklių, veikiančių tą pačią odos vietą ir sukeliančių skirtingus pojūčius.
Taktilinis jautrumas didžiausias rankų ir kojų pirštuose.
Ilgesnį laiką veikiant taktilinius receptorius tam pačiam dirgikliui, prisilietimo pojūtis susilpnėja.
Terminiai pojūčiai – odos pojūčių sritis, odos jautrumas šalčiui ir šilumai.
Jautrumas temperatūrai yra susijęs su izotermijos reiškiniu. Izotermijos esmė yra ta, kad žmogaus organizmas geba išlaikyti tą pačią temperatūra įvairiomis aplinkos sąlygomis.
Sąlyginai jautrumą temperatūrai galima skirstyti į jautrumą šalčiui ir šilumai. Šalčio ir šilumos receptoriai skiriasi, šalčio receptorių yra daug daugiau.
Atskirų žmonių jautrumas temperatūrai skiriasi.
Organizmo gyvybiniai mechanizmai patys reguliuoja temperatūra panaudodami tarp kūno ir aplinkos šilumos apykaitą, vadinamą termoreguliaciją. Termoreguliacija vyksta 2 būdais: 1) kūno šilumos palaikymas reguliuojamas pagreitinant ar sulėtinant medžiagų apykaitą ir 2) reguliuojant šilumos sugėrimą ar išskyrimą per odą. Atsiradęs šilumos perteklius išskiriamas ir perduodamas į aplinką ar į tuos objektus, prie kurių yra liečiamasi. Peršilęs organizmas atiduoda dalį savo šilumos aplinkai, o peršalęs ima iš kitų aplinkos daiktų ar žmonių.
Odos temperatūra skiriasi skirtingose kūno paviršiaus vietose.
Adaptacija temperatūrai – tai odos temperatūros prisitaikymas prie aplinkos temperatūros. Kuo mažiau skiriasi aplinkos temperatūra nuo odos temperatūros, tuo greičiau įvyksta adaptacija. Organizmas reaguoja į staigius temperatūros pokyčius kraujagyslių išsiplėtimu ar susitraukimu.
Vibracijos pojūčiai – odos receptorius veikiančių mechaninių taip pat ir garsinių virpesių jutimas.
Žmogus jaučia ir suvokia virpesius, kurių dažnio diapazonas 1-10 kHz. Specialių vibracijos receptorių organizmas neturi, tačiau visos kiekvieno žmogaus organizmo audinys, visos jautrios ląstelės ir nervai gali tapti tokiais receptoriais.
Kinestetiniai pojūčiai. Kinestezija – savo kūno padėties ir judėjimo jutimas. Kinestetiniai pojūčiai labai susiję su kitomis jautrumo sistemomis. Kartu su info iš kontaktinių ir distancinių jutimo organų kinestetiniai pojūčiai nepakeičiami formuojant įvairias suvokimo formas. Kinestetiniai pojūčiai nėra suvokiami labai sąmoningai, tačiau galima išmokti kontroliuoti savo judesius. Raumenų jautrumas leidžia labai smulkiai koordinuoti judesių greitį, seką, amplitudę ir t.t.
Kinestetiniai pojūčiai labai svarbūs kompensuojant sutrikusias regos funkcijas, klausos funkcijas, taip pat kalbai atstatyti.
Skausmo pojūčiai. Skausmas – kankinantis jutimas, sukeliantis neigiamas emocijas, atsiradęs dėl labai stiprių ar kenksmingų poveikių, informuojančių organizmą apie pavojų gyvybei. Emocinių išgyvenimų požiūriu skausmas yra slegianti ir kankinanti žmogų psichinė būsena. Jis sukelia įvairias organizmo gynybines reakcijas, yra nukreiptas į vidinių ir išorinių dirgiklių, sukeliančių tas būsenas, pašalinimą.
Odos paviršiuje buvo rasta skausmo receptorių, kurių dirginimas iš karto sukelia skausmą. Skausmo pojūtis sukelia viso kūno reaktyvumo padidėjimą. Skausmo pojūčiai kyla pernelyg stipriai dirginant ar traumuojant bet kurį receptorių.
Skausmo skyrimo slenkstis pagal laiką nustatomas pagal tai, kaip dažnai pasikartojantys dirginimai suvokiami kaip atskiri poveikiai ir nesusilieja į vieną.
Žmogus gali išsiugdyti atsparumą skausmui. Egzistuoja ištvermės ribos, kurias peržengus skausmas tampa nebepakeliamas ir prarandama sąmonė.
Sensomotorinė raida
Ankstyvajame amžiuje analizatorių funkcijos vystosi labai intensyviai ir greičiau negu somatiniai judesiai. Regos ir klausos formavimasis – orientacinio reflekso pagrindas. Intensyviausiai fiziškai ir psichiškai vaikas vystosi ankstyvajame amžiuje (1-3 metai). Tuo metu labai tobulėja visų sensorinių sistemų veikla, plečiasi nervų sistemos darbingumo ribos, formuojasi gebėjimas stebėti, mėgdžioti, eiti, tvirtėja vizualiniai motoriniai ryšiai. Psichikos raidai yra labai svarbu, kad vaikas išmoktų vaikščioti vertikaliai, nes tada vaikui pasidaro prieinamos naujos erdvės, jis tampa mobilesnis, mokosi orientuotis erdvėje. Visi psichiniai procesai ir pirmiausia jutimas bei suokimas ankstyvajame amžiuje intensyviai kokybiškai kinta ir turtėja veikiami jutiminės patirties, įgyjamos regėjimo, klausos, skonio, uoslės, kinestetinių analizatorių veiklos dėka. Suvokiant aplinka susiduriama su daugeliu erdvės parametrų, jų suvokimas reikalauja sudėtingų intelektinių gebėjimų, įrodyta, kad pasaulio pažinime dominuoja regėjimas. Manipuliuodamas žaislais ir daiktais, vaikas tyrinėja jų formą, dydį, faktūrą, spalvą ir k.t. informacijos perteklius gali sukelti psichinį nuovargį arba persisotinimą, visgi yra žinomas ir priešingas reiškinys – sensorinis deficitas arba sensorinis badas. Konstatuota, kad sukėlus dirbtines sensorinio deficito sąlygas, suaktyvėja vaizduotės veikla, po kurio laiko matomos haliucinacijos.
Deprivacija – reiškia netekimą, nepriteklių, trūkumą.
Sensorinė Deprivacija reiškia jutimo organus veikiančių dirginimų nepakankamumą.

Ankstyvojoje vaikystėje normaliam psichikos vystymuisi kūdikis turi gauti pakankamai įvairių dirgiklių.: sensorinių, kalbinių, emocinių. Kartais vaikas patiria ir emocinę deprivaciją, dėl artimųjų nepakankamo dėmesio jam.
Sensityvieji periodai – vystymosi periodai, kurių metu besivystantis organizmas yra ypač jautrus ir imlus skirtingiems dirgikliams.

Leave a Comment