Jauno žmogaus saviraiška

JAUNO ŽMOGAUS SAVIRAIŠKA

Jaunuolis yra neramus savo psiche, bet ramus savo dvasia; nes ji dar nėra kaip reikiant atbudusi ir pasišovusi kūrybiniams žygiams. Tuo tarpu suaugęs žmogus yra ramus savo psiche, bet neramus savo dvasia. Subrendusio žmogaus dvasia yra nerami, nes ji yra kūrybiška.

( A. Maceina, Kaunas, 1940m.)

Jauno žmogaus saviraiška – tai jo adaptavimasis jį supančioje socialinėje aplinkoje; pagarbos sau ir pripažinimo, savęs įvertinimo ir savireguliacijos siekimas. Visa tai įtakoja savarankišką jauno žmogaus įsitvirtinimą visuomenėje, profesinėje veikloje, šeimos sukūrimą.

Išreikšt save – štai ko jaunas žmmogus šiuo metu labiausiai trokšta ir siekia. Jis siekia aktyviai reikštis visuomeniniame gyvenime, dirbti ir tobulėti profesinėje veikloje, išreikšti save kūryboje, išsakyti savo nuomonę ir nori būti išgirstas. Siekia būti gerbiamas ir įvertintas, mylėti ir būti mylimas. Jaunam žmogui būtina save suvokti kaip žmogų – asmenybę ir pilnai save realizuoti. Nors ir nepatyręs, tačiau būdamas veržlus jis nori kuo greičiau pajusti tikrą gyvenimo skonį; bando įsijausti į laikmečio dvasią ir gyventi iš esmės.

„Šiandieninis jaunas žmogus gyvena nuolat besikeičiančioje, pilnoje informacijos ir įvykių applinkoje, kuri turi tiesioginės įtakos asmenybei vystytis, vidinėms asmenybės savybėms formuotis“. ( Dž. Gečienė „ Socializacijos ir jaunos kartos ugdymo pokyčiai“ )

Saviraiška labai priklauso nuo įgimtų žmogaus charakterio bruožų, savojo veiklumo, sugebėjimo bendrauti su aplinkiniais, nuo individo savimonės bei savęs vertinimo lygio. Sė

ėkmingai ar nesėkmingai tai vyks lemia socializavimosi šeimoje ir visuomenėje sąlygos.

Jau nuo pat gimimo žmogui būdingas socialumas, noras ir poreikis bendrauti, siekti profesinės karjeros ir žmogiškojo įvertinimo, būti reikalingu, rūpintis ir globoti, mylėti ir būti mylimam . Nuo mažo kūdikio iki pat brandaus amžiaus žmogus yra aktyvus socializacijos dalyvis. Tai sudėtingas, visą gyvenimą besitęsiantis procesas, kurio metu žmogus save sukuria ir realizuoja kaip asmenybę.

Pirmoji jauno žmogaus gyvenimo mokykla – šeima, kurioje jis gimsta, tarpsta, auga ir tampa žmogumi. Apie tai labai išsamiai savo knygoje „ Žmogus ir socialinė aplinka“ kalba I. Leliugienė.

„Šeima yra svarbiausias socializacijos institutas, nes žmogus ateina į šį pasaulį, vystosi ir numiršta“ ( I. Leliugienė „ Žmogus ir socialinė aplinka“)

Tėvai – pirmieji ugdytojai, vedantys mažą žmogutį į pasaulį.

1

Šeimos socializacijos stilių ( demokratinį ar autoritarinį ) sąlygoja šeimos irr giminės tradicijos, kultūra, socialinė priklausomybė ir išsilavinimas bei dar daugelis

dalykų. Tiek vidinės, tiek išorinės šeimos gyvenimo sąlygos tiesiogiai ir netiesiogiai veikia socialinės integracijos procesus. Nuo šeimos priklauso, kaip vyks fizinis, emocinis ir socialinis žmogaus vystymasis gyvenime. Esant ryškiam teigiamam emociniam bendravimui, nuolatiniam individualiam bendravimui su vaiku šeimoje, socialinės patirties perteikimui bendroje veikloje – sudaromos labai palankios sąlygos jauno žmogaus saviraiškai ugdyti. Vaikas, paauglys, jaunuolis turi būti aktyviai įtraukiamas į šeimos gyvenimą, jam turi būti skiriama pakankamai dėmesio jo problemoms spręsti, taip pa

at jis turi turėti ir pareigų, kurias būtina atlikti. Jis turi dalyvauti sprendžiant šeimai svarbius reikalus, jo nuomonė turi būti išklausoma ir reaguojama į ją. Atsakomybės už save ir kitus ugdymas, nors žodinis paskatinimas už teigiamą iniciatyvą, demokratiški sprendimai jo ir kitų šeimos narių atžvilgiu ir daugelis kitų veiksnių teigiamai įtakoja jauno žmogaus sugebėjimą sėkmingai socializuotis.

Labai svarbi jaunuolio socializacijai bendraamžių įtaka. Tai ypač ryškiai pasireiškia paauglystėje. Paauglius jungia bendra psichologinė – vertybinė orientacija.

„Jie tarsi yra lokalizuoti vienoje erdvėje, varžosi dėl pripažinimo ir lyderiavimo.“ ( A. Adler „ Menkavertiškumo kompensacija: kova už įsitvirtinimą ir pranašumą“ )

Paauglys bando įsitvirtinti savo bendraamžių tarpe, siekia būti originalus, nori, kad jį pastebėtų ir vertintų. Šiame amžiaus tarpsnyje jam tai svarbiau , nei suaugusiųjų įvertinimas. Bus ar nebus jis pripažintas ir priimtas į savo bendraamžių ratą – turės didelės reikšmės jo saviraiškos ugdymesi. Šiame asmenybės vystymosi etape jaunuolis yra labiausiai imlus ir pažeidžiamas. Viskas jo gyvenime keičiasi, jis bręsta lytiškai, keičiasi jo išorė, kas įtakoja fizinę ir psichinę sveikatą ir bendrą organizmo būklę. Jo asmenybės vystymasis taip pat vyksta nebe tolygiai, o tarsi šuoliais; jis nebe vaikas, bet į suaugusiųjų tarpą jis dar nepriimamas. Jis bando susivokti kas jis yra, koks jo tikslas gyvenime, bando suprasti savo jausmus, nuolat besikaitaliojančią nuotaiką, jausmų antplūdį. Jis no
ori būti individualus ir tuo pačiu iškelia sau kokį nors idealą ar pavyzdį, kuriuo nori sekti. Vieną akimirką jaunuolis nori šėlti ir būti kompanijoje, o kitą akimirką jau trokšta vienatvės; pats būdamas grubus ar nepaklusnus – iš kitų laukia švelnumo ir supratimo. Visa tai reikalauja iš aplinkinių ir ypač iš tėvų didelės kantrybės, geranoriškumo, subtilaus sugebėjimo ir begalinio noro padėti savo vaikui susiformuoti teigiama ir brandžia asmenybe.

Kuo sėkmingesnė ir savalaikė socializacija vaikystėje – tuo lengviau jaunas žmogus savireguliuojasi tolimesniame savo raidos etape. Jaunuolio savęs vertinimas būna adekvatesnis, keliami reikalavimai sau būna realūs ir dažniausiai įgyvendinami. Susidūręs su sunkumais ar nesėkmėm jis lengvai tai įveikia ir eina toliau.

2

Jaunas žmogus palypėjęs dar vienu laipteliu aukštyn, iš paauglio, jaunuolio, gyvenusio tėvų globoje bei priežiūroje turi pereiti į suaugusių, savarankiškų žmonių

grupę ir gyventi sudėtingoje aplinkoje, jau pats atsakydamas už save. Ir tai, kaip jis sugebės save vertinti ir reikšti, lems jo santykius su kitais žmonėmis.

Aplinkiniai, ir ne tik tėvai, taip pat turi skatinti jauno žmogaus savarankiškumą, iniciatyvumą, pasitikėjimą savo jėgomis, nukreipti jį tinkama linkme, pasitikėti juo. Jausdamasis tvirtai, žinodamas, kad bus suprastas ir palaikomas, jis sugebės sėkmingiau spręst savo problemas, ras naujas socialiai priimtinas savęs vertinimo formas, stengsis atskleisti savyje slypinčias jėgas ir galimybes.

Jaunas žmogus ši

iame savo raidos etape ne tik susipažįsta su išorine aplinka, bet ir prisitaiko prie jos, bei keičia ją . Per pažinimą jis kuria ir tobulina savo vidinį pasaulį.

Savęs vertinimas daug lemiantis veiksnys jauno žmogaus saviraiškoje. Tai psichologinė realybė, galinti atskleisti reiškinio esmę, todėl labai svarbu, kaip jinai susiformavusi.

„Tai, kaip asmenybė save vertina turi reikšmės visuose jos poelgiuose nuo pat vaikystės iki gilios senatvės.“ ( G. Valickas „ Asmenybės savęs vertinimas“)

Savęs vertinimas dalyvauja elgesio ir veiklos reguliacijoje, padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp išorinių poveikių, vidinės būsenos ir elgesio normų.

„Savo ypatybėms įsisąmoninti reikalingas ir tam tikras mąstymo išsivystymo lygis, mąstymo skvarbumas“ ( S. V. Merlin, 1970m.)

Aukštai save vertinantis jaunas žmogus yra pasitikintis savimi, stengiasi pažinti save ir tobulintis. Jis nuoseklus, su sveika reakcija į sėkmę ir į nesėkmę. Jis kovoja už teigiamą savęs vertinimą, ieško veiklos sferų, siekia patirti sėkmę ir sulaukti pripažinimo. Žmogus turi tikslą ir siekia jo taip, kad tikslo įgyvendinimas būtų sėkmingas, tuo suteikdamas prasmę savo gyvenimui.

Darbas ir profesinė veikla – vienas svarbiausių žmogaus saviraiškos būdų. Nuo to kokį darbą ar profesiją jaunuolis pasirinks – priklausys kokia bus jo aplinka, kas bus jo draugai, kokios bus jo gyvenimo sąlygos ir net vertybių sistema.

„Kiekvienos profesijos pasirinkimas toleruoja elgesio normas, kurioms tiesiog neįmanoma pasipriešinti“ ( I. Gudaitienė „Profesijos prestižas : jaunimo vertinimai“)

Tam tikrų elgesio normų laikymasis svarbus jaunuolio profesinei karjerai ir kompetencijai. Darbas viena svarbiausių gyvenimo vertybių, turinti įtakos kiekvieno, ir ne tik jauno žmogaus asmeniniam gyvenimui, jo asmenybės tapsmui ir raidai.

Jauno žmogaus saviraiškai ir įsitvirtinimui svarbus ir bendravimo poreikis.
Bendraudamas žmogus įgyja savitą ir originalią reiškinių traktuotę, mokosi kritiškai vertinti savo ir kitų žmonių veiklos rezultatus. Tai įmanoma tik bendraujant. Pagal G. Alportą „žmogus tam tikroje aplinkoje, tam tikru laiku ką nors veikia, kuo nors būna, atlieka kokį nors socialinį vaidmenį, tai yra tiesiogiai ar netiesiogiai bendrauja“.

3

Tikėjimas ir religija – dvasios penas. Tikėdamas savo nusistatytomis vertybėmis žmogus ugdo stiprią valią, gali sukoncentruoti vidinę energiją į tikslą, kurį suvokia

kaip savo esmę. Tikintis žmogus nesigūžia savo kiaute, nesigraužia dėl vienišumo ir bejėgiško buvimo pasaulyje, jeigu taip atsitinka. Tikėjimas žmogui grąžina jėgas, viltį, atveria žmogų pasauliui ir kitiems žmonėms. Tik tenka apgailestauti, kad šiandieniniame skubančiame, materialistiniame pasaulyje tokie dalykai kaip religija, jei ir nėra visiškai ignoruojama, tai vis tiek dažniausiai suvokiama kaip tradicijų tąsa, o ne dvasios oazė.

Meilė. Apie meilę galima pasakyti tai, kad meilė yra būtiniausia pilnavertės asmenybės saviraiškos sąlyga. Ji turi galią stiprinti asmenybės gyvybingumą, jos vertės ir galios pajautimą. Ji leidžia jausmais išgyventi vienybę ir draugiškumą su visais, neprarandant savo individualumo. Tai ir tėviška meilė vaikams, ir jausmas kylantis tarp vyro ir moters, ir netgi jausmas užvaldantis minias žmonių šventiniuose renginiuose. Meilė – didelė jėga, kuri pažadina žmogų kūrybinei saviraiškai, dideliems darbams ir žygiams, netgi žygdarbiams, nepriklausomai nuo to kas tai : meilė žmogui, darbui ar Tėvynei.

Žmogus turi poreikį mylėti ir būti mylimu. Jis nori būti su kitu žmogumi, pasiryžęs pasidalinti viskuo su savo mylimuoju, siekia fizinio ir psichologinio artumo. Taip žengiamas dar vienas žingsnis – sukuriama šeima. Šeimos sukūrimas – kertinis žmogaus gyvenimo akmuo. Tai turi būti gerai apgalvotas ir atsakingas poelgis, kuris ir toliau tik teigiamai veiktų asmenybės raidą ir jokiu būdu nekliudytų tam procesui.

Saviraiška – vidinis poreikis augti, tobulėti, atskleisti savo galimybes. Jis niekada nebūna galutinai patenkinamas, nes asmenybės augimas – nesibaigiantis procesas.

Pradėjęs savarankišką gyvenimą atskirai nuo tėvų ar globėjų, jaunas žmogus pats sprendžia kokia kryptimi eiti. Jis renkasi studijas, profesiją, renkasi draugus ir kuria šeimą, renkasi gyvenimo būdą, dalyvauja įvairių organizacijų ir klubų veikloje, stoja į partijas, renkasi religiją ir pan.

„ Visą tai įtakoja socializacija, žmogaus vystymasis per visą gyvenimą sąveikaujant su aplinka; socialinių normų, kultūrinių vertybių priėmimo procesas; savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai priklausome“. ( V. Mudrik, 1994m.)

„ Kiekvieno individo galutinis tikslas, kurio jis siekia – tapti pačiu savimi – žmogumi asmenybe.“ ( C. R. Rogers „ Asmenybės tapsmas „ )

Socializacija, įtakojanti žmogaus saviraišką, vyksta stichiškai sąveikaujant su aplinka, visuomenei įtakojant vieną ar kitą amžiaus grupę, kontroliuojant auklėjimo procesą. Ji formuoja jauną žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį.
Esminis žmogiškumo bruožas turėtų būti : nuolatinis siekimas tobulėti, kilti aukštyn, ieškoti kuo didesnės gyvenimo pilnatvės, tapti kuo tauresne asmenybe.

4

„ Gyvenimas man – ne smilkstanti žvakė, tai tarsi stebuklingas deglas, kuris tik akimirkai pateko į mano rankas, ir aš, prieš perduodamas jį ateinančioms kartoms, noriu priversti kuo skaisčiau suliepsnoti“. ( B. Šou )

Jaunas žmogus tik pradeda savo asmenybės vidinių galių ugdymo, kryptingo savęs formavimo, atkaklios saviauklos kelią – prasmingą ir nesibaigiantį „kelią į save“.

N a u d o t a l i t e r a t ū r a :

1. Lietuvos Sociologų Draugija „ Socialinės grupės : raiška ir ypatumai“

Dž. Gečienė „ Socializacijos ir jaunos kartos ugdymo pokyčiai“

I. Gudaitienė „ Profesijos prestižas : jaunimo vertinimai“

2. I. Leliugienė „ Žmogus ir socialinė aplinka“

3. A. Suslavičius „ Socialinė psichologija“

4. A. Adler „Menkavertiškumo kompensacija: kova už įsitvirtinimą ir pranašumą“

5. C. R. Rogers „ Asmenybės tapsmas“

6. G. Valickas „ Asmenybės savęs vertinimas“

Leave a Comment