Išmokimo teorijos apie asocialaus elgesio formavimąsi

Išmokimo teorijos apie asocialaus elgesio formavimąsi
Pirmoje XXa. pusėje psichologijoje vyravo bihevioristinė teorija. Šią teoriją plėtojo ir pritaikė agresyvaus elgesio supratimui Arnoldas Bussas ir Albertas Bandura.
A. Busso teorija buvo tarpinė pereinamoji, joje daugiausia dėmesio skiriama socialiniams vaidmenims ir asmenybei kaip kintamiesiems, darantiems įtaką agresyviam elgesiui.
B. A.Bandura socialinio išmokimo teorija tapo labai įtakinga aiškinant, kaip žmonės išmoksta agresyviai elgtis stebėdami kitus.

Bandura atmetė teiginius apie įgimtus instinktus ir pabrėžė modeliavimo ir pastiprinimo reikšmę. Agresija yra išmoktas elgesys. Socialinį išmokimą sudaro du procesai: tiesioginis pastiprinimas (kkai kurių vaikų agresija pasiekia savo tikslą ir taip yra pastiprinama) ir socialinis modeliavimas (vaikas gali pradėti kitaip elgtis stebėdamas savo aplinkoje kito asmens elgesį). Išmokimo teorijos stengiasi paaiškinti elgesio pasikeitimus, atsirandančius laikui bėgant, siedamos aplinkos veiksnius, tokius kaip paskatų sąsajos ir paskatinimai, su tais procesais, kurie vyksta individo sąmonėje, tokie kaip potraukiai ir lūkesčiai.
Trys klasikinės agresyvaus elgesio išmokimo teorijos yra:
• klasikinis sąlygojimas,
• instrumentinio išmokimo teorija
• kognityvinė išmokimo teorija.
Dauguma dabartinių teorijų grindžiamos šiomis.
Klasikinis sąlygojimas, pagrindinius dėsnius suformavo I.Pavlovas XXa. pradžioje refleksai irr gerai išmoktas elgesys gali būti susieti su nauja aplinka. Pvz. tyrimai su šunimis. Garsas siejamas su maistu. Tai klasikinio sąlygojimo pavyzdys. Klasikinio sąlygojimo teorija iš esmės yra teorija apie paskatinimų pakeitimą (paskatinimus-pakaitalus) sukeliant tam tikrą reakciją.
Instrumentinio išmokimo teorija, daugiau dė

ėmesio skiria elgesio pasikeitimams. E. Thorndike‘as domėjosi kaip organizmas išmoksta sudaryti naujas reakcijas į naujas aplinkos paskatas. Paskatinimas sustiprina ryšio ir paskatų asociacijas, o bausmės tuos ryšius silpnina. Šių efektų dėsningumai tampa išmokimą pagrindžiančiais principais.
Bausmės ir agresija
Instrumentinio išmokimo teorijose bausmė vertinama kaip tam tikras paskatinimas. Manoma, kad bausmė yra nemaloni paskata t.y. organizmas priima jį kaip nemalonų. Jeigu pateikiamos bausmės už tokį elgesį, kuris iki tol buvo skatinimas, tas elgesys pasireiškia mažiau.
Remiantis A. Busso apibrėžimu agresija reiškia žalingų, kenksmingų paskatų kitam gyvam organizmui teikimą. Agresyvaus elgesio slopinimas yra tiesiogiai susijęs su nemalonaus paskatinimo intensyvumu. Kitaip tariant, bausmės efektas agresyviam elgesiui yra toks pat, kaip ir baudžiant už bet kokį kitą elgesį. G. C. Waltersas ir J.E. Grusecas (1977) pabrėžė, kad baaudžiantys paskatinimai tokie kaip elektros šokas, kartais paskatina arba sustiprina nepageidaujamą elgesį, užuot jį nuslopinęs. Jie priskyrė šį sužadinantį efektą, sukeliamą šoko, antrinių paskatų susiformavimo mechanizmui. Vadinasi, organizmai išmoksta susieti nemalonius paskatinimus su vėlesniu teigiamu skatinimu. Pvz. vaikas gali išmokti, kad tėvai skiria dėmesio ir apkabina, pabučiuoja po to kai jis primušamas, todėl siekdamas dėmesio ir šilumos vaikas gali elgtis taip kad butu nubaustas.

A.H. Busso instrumentinės agresijos išmokimo teorija. Arnoldas Bussas pritaikė E. Thorndike‘o B.F. Skinnerio instrumentinio išmokimo teorijas agresyviam el

lgesiui paaiškinti. Jis teigė, kad organizmas neturi įgimtų mechanizmų, kuriems reikėtų agresyvios išraiškos arba kurie skatintų žalą, skriaudą kieno nors atžvilgiu sukeliantį elgesį. Bussas priešingai nei Freudas neigė įgimtų agresijos potraukiu egzistavimą. A.Busso nuomone agresyvus elgesys, kaip ir bet kuris kitas instrumentinis elgesys yra išmoktas per paskatinimus ir bausmes. A.Bussas agresija laikė elgesį kai „vienas individas žalingai, kenksmingai skatina kitą individą“ skyrė agresijos rūšis:
• Pykčio agresija – paskatinama skausmingomis paskatomis
• Instrumentinė agresija – skirta kitiems tikslams pasiekti.
Instrumentinė dar yra skirstoma į fizinę ir verbalinę, aktyvią ir pasyvią, tiesioginę ir netiesioginę.
Bussas teigė, kad tam tikros agresyvios reakcijos stiprumas yra keturių veiksnių funkcija. Pirma ilgalaikis agresyvaus elgesio skatinimas gali susilpninti agresyvios reakcijos stiprumą. Antrą patirtis įgyta praeityje gali paveikti individą taip, kad suintensyvina agresyvias reakcijas į vėlesnius įvykius.
Trečia, socialinis agresyvaus elgesio skatinimas (palengvinimas) gali pasireikšti, jeigu socialinės normos palaiko priešiškumo, žiaurumo reiškimąsi toje grupėje. Be to galiausiai temperamentas arba asmenybės bruožai gali tiesiogiai paveikti ir sustiprinti agresyvaus elgesio pasireiškimą. Impulsyvumas ir sugebėjimas toleruoti frustraciją turi įtakos tam, kiek agresyvus elgesys yra tikėtinas ir koks bus jo intensyvumas.
Pastiprinimai ir instrumentinė agresija – teorijoje teigiama kad paskatinimų ir bausmių dažnumas ir diduma stiprina arba silpnina agresyvų elgesį ir taip paveikia ir agresyvaus elgesio pasireiškimo galimybę ir jo in
ntensyvumą. Tyrimais įrodyta, kad agresyvaus elgesio skatinimas sustiprina jo dažnumą ir tam tikromis sąlygomis paskatimai taip pat pasireiškia agresyvaus elgesio atveju. Taigi tyrimai įrodo kad agresija yra instrumentinis elgesys.
Ankstesnė patirtis- individas kuris ir anksčiau patirdavo užpuolimus nemalonumus, gali būti agresyvesnis nei asmuo niekada tokios patirties neturėjęs. Bussas pritarė, kad frustracija gali kartais vesti prie agresijos, bet taip pat teigė kad individas gali išmokti labai įvairiai reaguoti. Dabar dar nėra tiksliai žinoma kokiomis sąlygomis patirti nemalonumai sukelia agresiją.
Socialinis pritarimas – Bussas teigia, kad grupėse vyraujančios tendencijos ir nuostatos dėl agresijos paveikia tos grupės individų agresyvumą. Vaikai mėgdžioja asmenis, esančius šalia jų. Jeigu tie modeliai demonstruoja agresyvų elgesį vaikai juos mėgdžioja.
Asmenybė ir temperamentas. Temperamentas apima bruožus susijusius su elgesiu kurie lieka santykinai nepakitę visą gyvenimą. Su agresyvumu Bussas sieja tokius temperamento aspektus: impulsyvumas, reakcijų intensyvumas, aktyvumo lygis ir nepriklausomybė. Yra galimybė jog emociškai jautrūs ir dirglūs asmenys interpretuoja savo patirtį skirtingai nei kiti žmonės, ir būtent interpretacija, o ne tam tikras temperamento tipas yra agresyvaus elgesio tarpininkas. Kitaip tariant temperamentas gali būti susijęs su agresyviu elgesiu netiesiogiai.
Teorijos įvertinimas ši teorija praturtino pagrindinę instrumentinio išmokimo teoriją, nes buvo papildyta agresijos studijom. Bussas atkreipė dėmesį į individo ankstesnę patirtį, atskleidė nepalankių sąlygų, sėkmės su
u kuriuo nors agresyviai susidūrus, socialinio kitų pritarimo ir individo asmenybės įtaką agresijai. Analizuodamas agresijos kilmę Bussas bandė susieti tarpusavyje išmokimo teorijos socialinės ir asmenybinės psichologijos aspektus. Ankstesnę individo patirtį vertino kaip pirminę tam tikro elgesio priežastį, jis manė, kad asmenybę veikia ankstesnė patirtis, nulemianti, kaip asmuo elgiasi tam tikru būdu, ir priklauso nuo aplinkos sąlygų, atkuriančių ankstesnius ryšius. Dabartiniu metu išmokimo teorijose pabrėžiamas numatomų padarinių poveikis tam tikro elgesio pasireiškimui, o ne ankstesnių paskatinimų arba bausmių įtaka. Manoma, kad organizmas priima sprendimus, pasirenka vieną iš galimų alternatyvų remdamasis padarinių vertingumu ir jų pasiekimo galimybe, o paskui veikia įvertinęs tas alternatyvas. A.Banduros socialinio išmokimo teorija yra tokio požiūrio pavyzdžių.
A. Bandros socialinio išmokimo agresijos teorija (1973 – 1983) pagrįsta kognityvinėmis žiniomis, pagal kurią agresija nepriklauso nuo vidinių potraukių. Pagrindinė agresijos priežastis yra numatytų pozityvių padarinių poveikis. Žmonės įvertina rezultatus, tikėtinus pasielgus agresyviai, ir lygina su tais padariniais kurių susilauks už agresyvų elgesį. Agresija pasireiškia tada , kai numatyti padariniai, pasielgus agresyviai nusveria kitokio įmanomo elgesio padarinius. Bandūra mano kad būtent numanomi padariniai o ne automatinės reakcijos sukelia agresyvų elgesį. Nemalonios nepalankios sąlygos gali palengiti tam tikros reakcijos raišką, tačiau tai nėra agresyvaus elgesio priežastis. Agresyviai pasielgiama tik tuo atveju jeigu individas anksčiau išmoko taip reaguoti į nepalankias sąlygas. Frustracija negatyvus poveikis arba pyktis gali sukelti bet kokio pobūdžio reakciją tai priklauso nuo to kokia mokymosi istorija ir dabartinės individą supančios aplinkybės. A. Bandūra teigė kad labai agresyvūs veiksmai – dvikova su peiliais arba špagomis, kerštinga pajuoka – reikalauja sudėtingų įgūdžių, kurie pasiekiami intensyviai mokantis. Šis mokymosi procesas neturi būti painiojamas su tam tikro elgesio pasireiškimu. Socialinio išmokimo teorija aiškiai skiriasi tam tikro elgesio modelio išmokimą nuo sąlygų, tuos įgūdžius, kad jie būtų išmokti.
Agresyvaus elgesio įgijimas.
Bandūros manymu nors kartais žmonės išmoksta agresyviai elgtis bandydami ir darydami klaidas, sudėtingesni įgūdžiai įgyjami stebint kitus. Šeimos nariai pažįstami tos bendruomenės žmonės ir simboliniai modeliai visuomenės informavimo priemonėse prisideda prie individo mokymosi.
Mokymasis stebint vyksta keturiais etapais:
Pirmiausia individas turi pastebėti arba atkreipti dėmesį į užuominas, dirgiklius elgesį ir modeliuojamo įvykio padarinius.
Antra stebėjimai turi būti užkoduoti į vaizdavimo formas atmintyje.
Trečia kognityviniai procesai transformuojami į imitacines reagavimo formas kurie iki pirmojo etapo pradžios buvo nauji individui.
Ketvirta tinkamai paskatinus taikomas išmoktas elgesio modelis.
Bandūros teigmu modelio savybės yra mokantis suvaidintos agresijos. Jis teigia kad modeliai tarpusavyje skiriasi pagal tai, kiek yra tikėtina jos elgesys turės norimus padarinius. Žmonės dažniausiai paskatinami tada kai seka kopijuoja tuos modelius. Skatinami protingi reikšmingi įtakingi asmenys dėl savo sumanumo sugebėjimų užimantys aukštą poziciją įvairių statusų hierarchijos.
Tyrimai parodė kad modelių savybės daro įtaką tam kaip vaikai mėgdžioja agresyvų modelių elgesį J E Grusecas ir W Michelis nustatė kad vaikų mokytojai kurių statusas mokykloje yra aukštas, mėgdžiojami dažniau, negu žemu statusu pasižymintys pavaduojantys mokytojai. Paskatinantys mokytojai taip pat dažniau mėgdžiojami.
Agresyvų elgesį provokuojančios sąlygos:
Stebėjimas – gali padėti gauti informacijos apie tai kokie veiksmų tipai gali būti skatinami arba baudžiami, ir apie sąlygas kuriomis tinka taikyti išmoktą elgesį.

Agresyvų elgesį provokuojančios sąlygos
Kai tam tikro elgesio būdas yra išmoktas, jis gali būti panaudotas kaip manipuliavimo su aplinka būdas, kad būtų sulaukta trokštamų padarinių. Socialinio išmokimo teorijos šalininkai nustatė keletą provokuojančių sąlygų, taip pat paskatinimus, modeliavimą, instrukcijas ir klaidas (Bandūra, 1983).
Stebėjimas – gali padėti gauti individui informacijos apie tai kokie veiksmų tipai gali būti skatinami arba baudžiami, ir apie sąlygas kuriomis tinka taikyti tokį elgesį.
Agresyvus elgesys gali pasikartoti jeigu jis padėjo pasiekti norimą tikslą. Teigiama, kad ne potraukis pastūmėja žmogų elgti tam tikru būdu, o kognityvinės asociacijos leidžia asmeniui numatyti ateitį ir skatina jį elgtis vienaip arba kitaip.
A.Bandura teigia kad bausmės efektyvumą lemia bausmės tikėtinumas ir dydis, laikas ir trukmė, taip pat gėrybės, gaunamos agresyviai pasielgus, žinios apie alternatyvius būdus norint pasiekti tikslą. Bausmės gali būti neefektyvus būdas slopinti agresyvų elgesį, nes yra galimybė kad jis tik sustiprės ir pasireikš kontrataka. Bausdamas pats asmuo tampa modeliu ir stebėtojas gali išmokti kad bausmėmis galima pasiekti tikslą. Taigi natūralu kad tie vaikai kuriuos tėvai baudžia fizinėmis bausmėmis, daugiau pešasi kovoja su kitais vaikais. Šis dėsningumas gali būti aiškinamas ir kitaip – tie vaikai kurie daugiau pešasi ir dėl to dažniau baudžiami tėvų. Bandūra teigia kad dažniausiai pasireiškia abipusė priklausomybė: blogai besielgiantys vaikai yra tėvų baudžiami, vaikai pamėgdžioja tėvų elgesį, ir sulaukia naujos bausmės. Šis ciklas linkęs kartotis.
A.Bandura teigė kad dėl agresyvaus susidūrimo aukos patiriamas skausmas yra stipri sulaikanti paskata, skatinanti sumažinti arba visai nutraukti agresyvų elgesį. Skausmo paskata skatina bausmės baimę ir savitą cenzūrą, kurios prisideda prie kitam asmeniui kenksmingo elgesio silpnėjimo. Aiškų stiprios paskatos veikti agresyviai gali nulemtinai, kad nekreipiama dėmesio į slopinantį skausmo paskatų efektą, bet vis dėlto skausmas neskatina individo elgtis agresyviai.
Socialinio išmokimo teorijos įvertinimas
Pagrindinis socialinio išmokimo teorijos principas – vaikai dažnai išmoksta elgtis stebėdami kito asmens sėkmę; elgesys provokuojamas ir palaikomas per aplinkoje pateikiamus modelius. Bet socialinio elgesio teorija neatsižvelgia į reikšmingas emocijas. Daugiausia dėmesio skiriama individo elgesiui ignoruojant tai, kad žmonės abipusiškai įsitraukia į socialinę sąveiką.
Nepaisant visos kritikos ir lyginant su kitomis agresijos išmokimo teorijomis, A.Banduros teorija lieka moderniausia. Tik nedaugelis mokslininkų abejoja modeliavimo svarba ir tuo, kad ateities padarinių numatymas keičia žmogaus elgesį.

Leave a Comment