Individualios planavimo galimybės

TURINYS

ĮVADAS..............................2
1.PLANAI PENKIOMS DIENOMS.............................3
2.PLANO ĮVYKDYMAS..............................6
3.SUPLANUOTOS VEIKLOS TYRIMAS...........................7
3.1. Vertybės..............................7
3.2. Poreikiai..............................9
3.3. Asmeninės galios..............................11
3.4.Veiklos aplinkybės ir trukdžiai............................13
IŠVADOS..............................18
LITERATŪRA..............................19ĮVADAS
Gyvename visuomenėje, bet ne atskirai nuo jos, taigi norime ar ne, mums tenka bendrauti, rasti toje visuomenėje savo vietą, būti laimingiems. Žinoma, tai priklauso nuo daugelio dalykų. Pirmiausia labai svarbu mūsų auklėjimas, visuomenės dalis, kurioje daugiausiai būname, nes nuo to priklauso mūsų gyvenimiškos vertybės, patirtis ir tai, kaip naudosime savo galias, kovosime ar kaip apskritai elgsimės esant tam tikroms išorinėms sąlygoms ar trukdžiams.
Kai gyvenime susiduriame su įvairiomis situacijomis ir įvairiai besielgiančiais žmmonėmis tomis pačiomis aplinkybėmis, kyla klausimas, kodėl vieni ar kiti žmonės elgiasi taip ar kitaip, kodėl vieni būna paslaugūs, malonūs, kiti agresyvūs, baikštūs ir kompleksuoti. Kodėl žmonės elgiasi skirtingai, ir nuo ko tai priklauso? Šis klausimas kamuoja daugelį, tačiau ne daugelis įdeda daugiau pastangų apie tai sužinoti.
Šio tyrimo tikslas – suprasti faktorius, įtakojančius galimybes rinktis asmeninį elgesį.
Tyrimo metu turime išspręsti tokius uždavinius: 1) suplanuoti penkių dienų, dešimties veiksmų įvykdymą įvardinant svarbias asmenines vertybes, vidines galias, trukdžius, trukdžių įveikimo galimybe, 2) trumpai aprašyti įvykdymą, 3)) vadovaujantis įvardinamais kriterijais, nuspręsti apie veiklos įvykdymą, 4) išanalizuoti: atliktus veiksmus, vertybes, naudotas asmenines galias, aplinkybes, trukdžius bei jų įveikimą, 5) aptarti planavimo bei veiklos rezultatą, 6) pritaikyti teorijas.
Tyrimas iš tiesų yra reikalingas ir naudingas, galintis padėti išsiaiškinti svarbiausius dalykus kiekvieno žmogaus gyvenime. Ty

yrimas labiausiai įdomus tyrimą atliekančiam asmeniui, kadangi būtent jis yra suinteresuotas daugiau sužinoti apie save, tačiau teorijų pritaikymas konkrečiam atvejui, tai jau mokslas, svarbus tiek tyrimą atliekančiam, tiek ir kiekvienam tuo tyrimu besidominčiam asmeniui.
Tiesa, planavimas nėra vien psichologijos ir gal daugiau vadybos dalykas, tačiau planavimo rezultatai konkrečiai psichologijai aktualu. Apie planavimą rastume daugiau, kaip minėta, vadybos knygose bei vadovėliuose. O apie konkrečias teorijas, bendravimą, faktorius, motyvus, poreikius, vertybes kalbama daugelyje psichologijos knygų. Vis dėlto darbo šaltiniais reikėtų įvardinti: V.Barvydienės, J.Kasiulio Vadovavimo psichologija, A.Suslavičiaus Socialinė psichologija, Jacikevičiaus A. Siela, mokslas, gyvensena, Žmonių grupių (socialinė) psichologija ir kt.
Darbo metu remsimės moksliniu ir loginiu – analitiniu tyrimo, kalbiniu, teleologiniu metodais.1. PLANAI PENKIOMS DIENOMS
Planuoti – sudaryti planą. Planas: „1. vietos ar daikto mažo masto brėžinys. 2. veikalo, kūrinio, raašinio, pranešimo turinio metmenys, tvarka, kuria dėstomos mintys. 3. darbo užduotys, tvarka, nustatytas darbo, veikalo būdas, priemonės darbui atlikti, tikslui pasiekti per tam tikrą laiką.“
Planuojame 5 dienų veiklą:
Pirmos dienos veiksmas:
numatomi 2 susitikimai;
• skirti bent 20 minučių mokymuisi.
Apskritai planuojant savo veiksmus, pirmiausiai žmogus yra „verčiamas“ tą veiklą, kurią numatė, įgyvendinti. Tokiu būdu lavinama valia. Vykdant plano a) dalį, bus patenkintas poreikis bendrauti su draugais, pažįstamais, tokiu būdu taip pat gaunama kokios nors naudingos ar mažiau naudingos informacijos, bet svarbiausia, patenkinamas draugystės poreikis. Plano dalimi b) įv
vyks savišvieta, be to tai naudinga laikant egzaminus.
Pirmuoju atveju papildomų galių nereikia, noras bendrauti yra kažkur giliai ir jis tėra tiesiog tenkinamas, kartais, kuomet į susitikimus žiūrima kaip į duoklę draugams, reikia šiek tiek nusiteikimo. Mokymuisi reikia valios pastangų.
Kokios veikia išorinės sąlygos? Planuojant susitikimus, veikia ir tų asmenų interesai, taip pat gali būti žmonių, suinteresuotų, kad susitikimas neįvyktų ar atsirasti kitų aplinkybių, pvz., pavėluosime nuvykti į susitikimo vietą. Mokymuisi taip pat gali trukdyti tam tikros nenumatytos aplinkybės, pvz., kam nors prireiks besimokančiojo pagalbos, negalės laiku grįžti namo ir planų vykdymas nusikels į kitą dieną. Taip pat mokytis gali ir visai nebūti noro, nebus knygų ar užrašų, pavyzdžiui, jeigu juos pasiskolina ir negrąžina laiku.
Planuojant susitikimus galima įtakoti vienokių ar kitokių trukdžių įveikimą tuomet, jei trukdžiai susiję tik su mūsų veikla, mūsų asmeniu, tačiau jei trukdoma bus kitiems asmenims, su kuriais siekiame susitikti, nelabai ką galėsime pakeisti. Štai, pavyzdžiui, vienam iš asmenų, su kuriais ketiname susitikti, darbe įvyks nenumatytas susirinkimas ir jis užtruks. Darbo santykiai įpareigoja žmogų dalyvauti susirinkimuose, taigi susitikimai atšaukiami. Tačiau mes galime apspręsti ir įtakoti savo veiklą, kad ji nenulemtų, jog susitikimai neįvyktų dėl mūsų kaltės. Pavyzdžiui, į susitikimo vietą, kad nepavėluotume, nuvykstame anksčiau; susiplanuojame savo dienos įvykius taip, kad kiekvienam veiksmui turėtume pakankamai la
aiko. Mokymąsi planuoti geriausiai įsitikinus, kad yra priemonės, kurių pagalba bus patenkintas veiksmas, t.y., pasitikrinti, ar turime vadovėlius, knygas, užrašus. Geriausia tokio veiksmo atlikimą planuoti taip, kad jo įvykdymui nesutrukdytų kiti veiksmai. Reiškia, kad jei ketinama mokytis bibliotekoje, reikia planuoti tai atlikti bibliotekos darbo valandomis, jei planuojame mokytis namie, tai tuo laiku, kai visi kiti darbai padaryti – geriausia vakare. Kada darbas popietinis, tada mokytis gerokai prieš darbą.
Antros dienos veiksmas:
nupirkti maisto prekių;
• pagaminti valgyti.
Tiek maisto prekių pirkimas, tiek iš jų visų ar dalies valgyt gaminimas susijęs su skleidžiamu gerumu. Maistas gaminamas yra ne vien sau, tuomet atsiranda vidinis malonumas padaryti ką nors gera kitam. Jeigu tenka pasigaminti tik sau- patenkinamas tik fiziologinis poreikis būti sočiam, gerai jaustis, turėti jėgų. Šitas poreikis turi būti tenkinamas pastoviai, nes kitaip būtų sunku išgyventi.
Šią dieną naudojamos galios prilygsta įpročiams, nors maisto gaminimui taip pat reikia ir žinių, pavyzdžiui, reikia turėti bent kokį nors vieną receptą, kuriuo remiantis būtų skaniai pagamintas patiekalas.
Tačiau nei įpročių, nei žinių čia nepakanka. Išorinės sąlygos šiuo atveju susijusios su pinigų, galbūt, net sveikatos turėjimu. Žmonėmis, kuriais tenka rūpintis, pvz., seneliais – jei jų sveikata pablogėja, reikia gydytojų pagalbos ir pan.,tai taip pat turi įtakos suplanuoto veiksmo atlikimui.
Pinigai, žinoma, yra labai svarbu. Jei jų
ų nėra, nepavyksta įsigyti reikiamų produktų, nėra ko valgyti. Paprastai, reikia pirkti planuojant t.y. išsiaiškinti, ar yra pinigų. Jei jų .buvo, tačiau susirgus, kaip minėjome močiutei, pinigų prireikė gydymui, vaistų pirkimui, ir tokiu būdu pinigų sumažėjo ar neliko, plano įgyvendinti nepavyksta. Esant sudėtingoms aplinkybėms, kada pinigų nelieka, maisto produktų namuose pakankamai nėra, pinigų gali tekti pasiskolinti. Tokiu atveju turi būti iš anksto numatyta ir, galbūt, susitarta su asmenimis, kurie galėtų paskolinti pinigų ar kitaip padėti.
Valgio gaminimui, žinoma, reikšmės turi tai, ar produktų yra pakankamai. Tačiau kartais reikia pasitelkti vaizduotę ir valgį pagaminti iš anksčiau įsigytų produktų. Planuojant, ką darysime valgyt, reikia turėti omenyje net kelis patiekalus, todėl vienam iš jų, produktų turi pakakti tiek, kiek jau yra.
Trečios dienos veiksmas:
pasimokyti;
• nuvažiuoti į policijos įstaigą.
Vertybės. Pirmuoju atveju padidės pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis. Antruoju atveju – tai savęs įveikimas, su kuriuo ateis atsipalaidavimo ir ramybės banga. Važiuoti į policijos įstaiga reikia, dėl atsakomybės prieš save ir kitus, atsakomybės už kitus. Įvykdęs pareigą, žmogus jaučiasi turintis atsakomybės jausmą.
Mokytis iš vidaus gali skatinti tik noras įgyti žinių, na, o vykti į policijos įstaigą, pvz., susimokėti baudą ir atgauti vairuotojo pažymėjimą verčia ir pareigos jausmas, ir noras turėti vairuotojo pažymėjimą. Palankias sąlygas mokytis, sukuria tik pakankama ramybė, kitų asmenų (namiškių) nusiteikimas netrukdyti mokytis ar namiškių nebuvimas namuose.
Nuvykti į policijos įstaigą reikia laisvo laiko, transporto priemonės ir policijos pareigūnų geranoriškumo – jau policijos įstaigoje.
Trukdyti įvykdyti šias užduotis gali, didžiulis nenoras imtis tokios veiklos, tinginystė, taip pat nemalonūs įvykiai, pvz., avarija, netgi viršvalandžiai darbovietėje.
Planuojant kokią nors veiklą, geriausia visus darbus atlikti nuo pradžios iki galo tą dieną, kada jie atsirado, tuomet vieni darbai netrukdys atlikti kitus darbus. Avarijos išvengti iš anksto galima tik meldžiantis, o jau kelyje reikia tik atidžiai važiuoti.
Siekiant įveikti tinginystę, reikia pasitelkti didesnį suinteresuotumą. Iš anksto save užprogramavus veiklai – mokymuisi ar net išvykai iš namų. Kai žmogus- ne namisėda, rezultatų pasiekti tikrai pavyksta .
Ketvirtos dienos veiksmas:
• sumokėti mokesčius;
• nuvažiuoti į banką kortelės.
Pirmąja plano dalimi puoselėjamas atsakomybės, taip pat pareigos jausmas. Patenkinus antrąją plano dalį, gaunama nauda – pakeitus negaliojančią banko kortelę į galiojančią, vėl gaunami pinigai. Ši nauda, pinigai susiję su finansine nepriklausomybe ir žmogaus gerove. Turint minty, kad materialinė gerovė gali įtakoti ir dvasinę gerovę.
Tiek pirma, tiek antra veikla susijusios su įpročiu, čia nereikia ypatingų gebėjimų, o noro visa tai daryti gali ir nebūti.
Palankiausios išorinės sąlygos – kažkas nuveža į banką ir pakankamai greitai sutvarkomi abu planai.
Kaip ir mokytis, taip ir atlikti kažkokią pareigą, gali nebūti noro, gali pasikeisti poreikiai tą dieną, galbūt atsiras kažkas, ką patenkinti bus ypač svarbu ir šių plano dalių įvykdymas nusikels į kitą dieną.
Tinkamai ir laiku atlikti šias užduotis gali sutrukdyti ir kitos aplinkybės. Pavyzdžiui, jau išvykus, pasigendamas asmens dokumentas – jis paliktas namuose, o gal pamestas; leidžiantis liftu, užstringama ilgam – tuo metu baigiasi banko darbo valandos.
Kaip jau buvo minėta, noras susijęs su pareiga. Čia noras nebūtinas, čia reikalingas pareigos jausmo buvimas ir siekimas jį patenkinti. Tik pareigos jausmas gali įveikti ir kitų poreikių atsiradimą.
Įveikti išorinius trukdžius šiuo atveju būtų lengviau. Dokumentus reikia susirinkti iš anksto, galima kelis kartus pasitikrinti, ar tikrai visi dokumentai yra, ar jie sudėti į kišenes. Kad ko nors nepamirštume, galima pasirašyti priminimą. Įveikti lifto problemą taip pat nebūtų sunku, mat kiekviename name, be lifto yra ir laiptai, tad leistis žemyn galima laiptais.
Penktos dienos veiksmas:
• pabaigti pradėtus darbus: perskaityti knygą, išsiuvinėt.i paveiksliuką;
• pradėti rašyti kursinį darbą.
Sunkiausia yra pradėti dirbti darbus, tačiau darbų pabaiga suteikia dvasinį malonumą. Tai pasiekiama ir pirmu, ir antru atveju. Tiesa, mėgstamas darbas suteikia džiaugsmo dar jį dirbant.
Perskaityti knygą, jei ji lietuvių kalba parašyta, nereikia kažkokių ypatingų gebėjimų, tačiau jei tai užsienio kalba parašyta knyga, reikia mokėti užsienio kalbą. Siuvinėti, reikia turėti ir žinių ir įpročių arba net meistriškumo tai daryti, tuomet darbas ne tik gražus, bet ir greičiau atliekamas. Specialių žinių reikia turėti ir pradedant ir rašant kursinį darbą.
Geriausia tokius darbus pradėti dirbti , kai atsiranda meilė darbui, taip pat įgijus reikiamų žinių, kad jis būtų atliktas nepriekaištingai ir pakankamai greitai, kitu atveju meilė darbui dingsta. Tuomet darbai į priekį nebejuda.
Darbams atlikti reikia turėti ir reikiamos medžiagos: siuvinėjimui reikia specialios siuvinėjimui medžiagos, siūlų, adatos, kursinio darbo rašymui, reikia turėti pakankamai literatūros, dar iki pradedant rašyti kursinį, reikalinga literatūra turi būti perskaityta-tam reikėjo laiko, taip pat reikalingas kompiuteris.
Įvairių pašalinių darbų nebuvimas – tai palankios aplinkybės, tačiau be žinių ir atitinkamos medžiagos darbui, darbai nebus atlikti. Jei atsiranda kažkokia nenumatyta veikla, reikia pirmiausia išsiaiškinti, kuri iš jų yra svarbesnė. Kuriai suteikti pirmenybę? Žinių trūkumą reikia šalinti gerokai anksčiau, nei pradedamas dirbti darbas. Reikia perskaityti atitinkamą literatūrą ir tik tada imtis darbų. Rašto darbui literatūros, reikia, susirasti bent prieš keletą dienų. Jei per tas dienas įmanoma- perskaityti, patikrinti kompiuterį, ar jis“yra pasiruošęs atlikti“ jam pavedamą darbą-“ įsiminti“ Jei įmanoma, kad kompiuteris nesugestų, nuvežti specialistam gerokai anksčiau.2. PLANO ĮVYKDYMAS
1. Pirmai dienai buvo planuoti du susitikimai, tačiau tik vienas iš jų įvyko. Vis dėlto reikia įvardinti užduotį „įvykdyta“, nes nors ir ne abu susitikimai įvyko, tačiau buvo įdėta pakankamai pastangų ir iš planuotojo pusės visos sąlygos įvykdytos, trukdžiai pašalinti. Net neįvykus vienam iš susitikimų, poreikis bendrauti buvo patenkintas, pirmu atveju – susitikus, antru – tariantis dėl kito susitikimo.
Sunkiausia pripažinti, kad pasimokyti taip ir nepavyko, taigi nepavyko įgyti daugiau žinių, kurios pasitarnautų laikant egzaminus. Problema – per mažai valios pastangų. Kadangi buvo susigalvotos papildomos užduotys, kurių skubiai atlikti nereikėjo, jos atėmė laiką skirtą mokslams.
2. Maistas – kiekvienam žmogui reikalingas dalykas. Užduotis buvo įvykdyta: maisto produktai nupirkti, valgis pagamintas, namiškiai laimingi ir sotūs.
3. Trečios dienos užduotis- pasimokyti,iš dalies buvo įvykdyta.“Iš dalies“ todėl, kad rezultatas pasiektas, tačiau, tik todėl, kad tą dieną nieks nesutrukdė ir mokslą nereikėjo atidėti kitai dienai. Žinių gauti smagu, tačiau sunkiausia prisiversti. Tai, prisivertimo ir žinių įgijimo atžvilgiu, užduotis – plano dalis- buvo įvykdyta.
Taip pat neišvengiamai reikėjo nuvykti į policijos įstaigą. Vairuotojo pažymėjimo neturėjimas ir papildomas bendravimas su policijos pareigūnais, nėra malonus dalykas. Vairuotojo pažymėjimo gavimas, tik nudžiugino ego, bet nesuteikė didesnės atsakomybės jausmo, tai ar planas buvo įvykdytas? – Tik faktiškai.
4. Šios, ketvirtosios dienos, užduotis įvykdyti reikėjo valios pastangų ir pareigos jausmo. Taip pat žinia, kad vis tiek, kažkada reikės nuvykti ir įvykdyti užduotis, paskatino veikti. Veikti reikėjo ir dėl materialinės gerovės, kuri susijusi su sotumo jausmu. Užduotis buvo įvykdyta, nes pasiektas ne tik faktas, bet ir užduoties nubrėžti tikslai.
5. Penktąją dieną, suplanuoti tikslai nors ir panašūs, tačiau, tuo pačiu, – skirtingi. Pabaigti dirbti malonius darbus, nors ir seniai jie pradėti, buvo daug lengviau, nei prisėsti ir pradėti rašyti darbą. Sunkiausia buvo ne pasiruošti darbui, bet jį atlikti. Pirmoji tos dienos plano dalis buvo vykdoma ir įvykdyta lengvai. Antroji plano dalis pareikalavo daugiau pastangų, daugiau noro ir daugiau žinių, todėl, nors kursinio darbo parašyta ne daug, užduotis manau – įvykdyta.3. SUPLANUOTOS VEIKLOS TYRIMAS
3.1. Vertybės
Penkioms dienoms suplanuota veikla arba dešimt užduočių, kurių net devynios buvo įvykdytos bent iš dalies. Viena užduotis buvo neįvykdyta. Reikia pripažinti, kad buvo įvykdytos daugiausia tos užduotys, kurios yra svarbios, pvz., pavalgyti, susitvarkyti piniginius reikalus – tai kasdieniniai darbai, kurie vis tiek turi būti įgyvendinti. Taip pat buvo atlikti ir malonūs darbai, tokie kaip skaitymas, siuvinėjimas. Neįvykdytoji užduotis, kuri įvardinta kaip kategoriškai neįvykdyta – mokymasis. Nors mokymasis yra tikrai svarbu, tačiau tam reikia didžiulio noro, valios. Vis dėlto mokslas nėra toks svarbus, kaip valgymas bei pinigų turėjimas svarbiems dalykams – maistui, mokesčiams. Galbūt tai ir buvo priežastis, kodėl sunkiau buvo įvykdyti mokymosi užduotį.
Būtina pabrėžti, kad asmenybės elgesį įtakoja išorinės ir vidinės žmogaus savybės. Asmenybės formavimosi metu, išorinės sąlygos bei aplinkos poveikis, neišvengiamai suformuoja tam tikras vidines sąlygas – asmenybės savybes, įsitikinimus, elgesio normų bei vertybių sistemą ir pan.
„Asmenybės vertybės – tai daugiau ar mažiau įsisąmonintos ir interiorizuotos žmogaus gyvenimo prasmės.“ Dėl vertybių sistemos veikimo, aplinkinis pasaulis tampa kitokiu – atskiri daiktai, reiškiniai ar žmonės įgauna tam tikras prasmes, yra atitinkamai hierarchizuojami ir vertinami. „Pagal tai, kokioms vertybėms žmonės teikia pirmenybę – aplinkinių pritarimui, pinigams, materialinėms gėrybėms, socialiniam statusui, vaikų ir šeimos gerovei, laisvei nuo apribojimų ir t.t. – atsiranda individualūs skirtumai.“ Vertybių dėka, kiekvienas žmogus ne tik skirtingai vertina “pasaulį“, bet ir atlieka daugybę kitų funkcijų, tarp jų ir vertinimo, lyginimo. Tai susiję su asmenybės individualia vertybių sistema, kurią perteikia šeima.
Vertybių sistema, kuri buvo perteikta iš šeimos, susidūrusi su jos nukrypimais,žmogui sukelia psichologinę įtampą, gėdos, kaltės jausmus ir pan. Jis pradeda neaiškiai suvokti savąsias vertybes. Tai priklauso nuo tų vertybių įsisąmoninimo, tačiau tai nėra stabilus reiškinys.Todėl gali kilti vidiniai veiklos motyvų pasikeitimai, o be šito, būtų neįmanomi jokie – nei individualūs, nei socialiniai pokyčiai.
„Yra trijų rūšių vertybės: 1) poreikius tenkinantys objektai, 2) priemonės vertybiniams objektams pasiekti, 3) sąlygos vertybiniams objektams pasiekti tam tikromis priemonėmis.“
Tyrimo metu atkreiptas dėmesys į tokias vertybes – objektus: valia, draugystė, savišvieta arba žinojimas, gerumas, sotumas, pareigingumas, atsakingumas, finansinis nepriklausomumas, dvasinė gerovė, džiaugsmas. Iš to, kas ką tik paminėta, galima daryti išvadą, kad daugiausia kreipiamas dėmesys į dvasines, filosofines vertybes – objektus, tačiau taip pat reikšmės turi ir materialinės vertybės objektai.
Kalbant apie vertybes – objektus taip pat galima paaiškinti, kodėl sunkiau įgyvendinama mokymosi užduotis. Mokymasis įvardinamas kaip vertybė – objektas, bet ne kaip vertybinė orientacija. Pastaroji susijusi su vertybių pažinimu, jų siekimu, be to „Dvasinės kultūrinės vertybinės orientacijos formuojasi tada, kai materialūs poreikiai pakankamai patenkinami. Tada dvasinių vertybinių orientacijų pagrindais formuojasi visa jų sistema.“
Domintis vertybėmis, tenka pripažinti, kad žmogus, visuomet lygiuojasi į kitus, artimus žmones, žmones, su kuriais jis bendrauja. Vertindamas juos, žmogus vertina save. Vadovaujantis kauzalinės atribucijos teorija (F Heideris, M. Kelis ir kt.), galima sakyti, kad planuojantis veiksmus asmuo, savo elgseną, motyvus interpretuoja remdamasis išorinės elgsenos faktais arba konkrečiais žmonėmis, dėl ko atsiranda įvairių netikslumų ir iliuzijų. Taikant šią teoriją, galima daryti išvadą, kad tyrime dalyvaujantis asmuo susipainiojo tuose netikslumuose, kas iššaukė jo vienišumą, turi nukrypimo nuo normų baimę ir galbūt dėl to yra kitų žmonių įtakoje, kas dalinai leidžia jaustis saugiam, tačiau riboja individualumą.
Labiausiai norėtųsi, manome, kiekvienam, kad jo vertybės lygiuotųsi į dvasin.es, kad mokymasis būtų ne tik šiaip vertybė, bet vertybinė orientacija.3.2. Poreikiai
Tyrimo metu, planuojant penkių dienų veiklą, nebuvo galvojama vien tik apie tiriamąją veiklą. Priešingai, daugiausiai mąstoma buvo apie poreikių patenkinimą, apie kasdieninius darbus.
Žmogus yra nuolat veikianti asmenybė. Jos pagrindinė aktyvumo priežastis – įvairūs poreikiai. Poreikis – tai „nervinė psichinė įtampa, sukelta individo egzistavimui būtinų dalykų stygiaus“ ar „tam tikra asmenybės būsena, sudaranti prielaidas veiksmams, nukreiptiems tuos poreikius patenkinti.
Tačiau poreikiai nėra tiesioginės aktyvumo paskatos. Veikti žmogus pradeda tada, kai iškyla koks nors vaizdinys ar mintis apie objektą, kuris gali patenkinti poreikį.“ Pirmiausiai yra idėja – mintis vaizduotėje, kuri išoriniame pasaulyje nematoma. „Pastatą, kurį ketina suprojektuoti, architektai iš pradžių sukuria vaizduotėje. Įsivaizduoja jį tokį, kokį norėtų matyti baigtą. Šie vaizdiniai ir mąstymo procesai virsta plastiniu formavimu, o po to iškyla statinys. Nesvarbu, ar tai bus gražus ar bjaurus pastatas, dangoraižis ar vieno aukšto namelis, jo statyba prasidės nuo vizualizavimo. Fantazijos vaisius tampa regimas tada, kai architektas perbraižo jį ant popieriaus. Tada rangovas ir statybininkai superka pagrindines medžiagas ir pastatas ima kilti. Pagaliau statyba baigta, o rezultatas idealiai atitinka architekto vaizduotėje sukurtą modelį.“
Kiekvieno tyrimo metu planuojamo veiksmo pirmiausia atsirado mintis. Dažniausiai gyvenime neužsirašome kokius veiksmus turėsime atlikti, ko tą dieną sieksime. Jei suvokiame, kad pagrindinė veikla susijusi su idėjos suformulavimu popieriuje, lengviau įgyvendiname planus ir svajones. Jei turime poreikį bendrauti, tačiau to nesuplanuojame, nesukuriame, bendravimo poreikis lieka nepatenkintas.
„Žmogus – visuomeninė būtybė. Prasidėjusi ankstyvuoju kūdikio ir motinos ryšiu, individo raida priklauso ir klostosi veikiama sociumo. Socialiniai ryšiai lemia, kaip mes gyvename ir kaip vertiname savo patirtį. Mūsų santykiai su kitais randasi iš vidinio poreikio palaikyti ryšius, taip vadinamo poreikio bendrauti.“ Bendravimas – vienas iš svarbiausių poreikių, nes „asmenybe individas tampa bendraudamas su kitais žmonėmis. Lygindamas save su kitais, jis suvokia savo „Aš“, save įvertina kitų individų atžvilgiu.“ Galbūt todėl pirmąja mūsų plano dalimi ir pasirodė susitikimas. Susitikimu siekiama patenkinti poreikį bendrauti.
Bendravimas taip pat susijęs su savęs vertinimu. Tyrimo metu išaiškėjo, kad geras savęs vertinimas yra labai svarbu. Nors apie savęs vertinimą buvo prabilta iš mokymosi pozicijų, tačiau ir mokymasis nėra vien tik teorinis – iš knygų, bet ir praktinis, susiduriant su žmonėmis ir girdint jų vertinimus, kritiką bet ir juos stebint bei vertinant save. Žmogaus savęs suvokimas keičiasi stebint save, atliekant savikontrolę, orientuojantis į savo elgesio socialinį tinkamumą, apie kurį sprendžiama iš tam tikros situacijos signalų (kaip reaguoja kiti žmonės, kitų žmonių reakcijos ir lūkesčiai).
Kalbant apie savęs vertinimą, kuris siejamas su mokslu, reikėtų tarti dar keletą žodžių. Kaip minėta, vertinimas pirmiausiai „eina“ per kito pažinimą, tačiau didelę reikšmę turi auklėjimas ir aplinka, kurioje žmogus gyvena. Vienur vertinamos vienos vertybės, kitur – kitos. Išsilavinusiųjų asmenų aplinkoje – žmogus vertinamas pagal turimą išsilavinimą, taip pat siekius ir pripažinimą visuomenėje.
Grįžkime prie poreikių. Poreikiai laikytini asmenybės aktyvumo šaltiniai. Jie gali būti klasifikuojami: pagal kilmę: gamtiniai, kultūriniai; pagal objektų pobūdį: materialiniai, dvasiniai. Dar gali būti išskiriami asmeniniai ir asmeniniai – visuomeniniai poreikiai, arba, kaip A. Maslow suskirstė:
 fiziologiniai poreikiai – be jų negalima gyventi (maisto, vandens, poilsio poreikis);
 saugumo poreikiai (sveikatos, darbingumo, sveikatos saugumo ir t.t.);
 socialiniai poreikiai (meilės, prieraišumo ir kt.);
 pagarbos poreikiai (noras būti vertinamu, išsiskirti iš kitų);
 saviraiškos poreikiai (savęs realizavimas, tobulėjimas).
.Tai tokia poreikių hierarchija, kaip ji svarbi kiekvienam žmogui. Kaip jau dalinai buvo minėta, „Kai patenkinami žemesnieji poreikiai, tampa efektyvūs esantys aukščiau ir keičia motyvaciją. Skaudžiausiai juntame fiziologinius poreikius – alkį, troškulį, oro bei miego trūkumą. Mat, jie yra tiesiogiai susiję su organizmo išlikimu.“ Tik patenkinus fiziologinius poreikius, galima mąstyti apie socialinius poreikius ir t.t.
Dvidešimtame amžiuje A. Maslow poreikių hierarchijos teoriją papildė F. Herberg dviem veiksnių grupėm: palaikymo ir motyvaciniais. „Palaikymo veiksniai atitinka fizinius (saugumo ir ateities užtikrinimo) poreikius, motyvaciniai veiksniai susiję su aukštesniųjų lygių (saviraiškos) poreikiais. Tačiau F. Herberg, priešingai nei A. Maslow, mano, kad darbuotojas pradeda kreipti dėmesį į palaikymo veiksnius tuomet, kai nejaučia visiško komforto.“
Dar galima išskirti D. C. McClelland poreikių teoriją. Šioje teorijoje išskiriami: valdžios, narystės, sėkmės poreikiai, kurie vertinami aktyvioje veikloje, tarkime, versle ar kitame darbe, kur galima kilti karjeros laiptais.
Vienas aiškiausių poreikių yra valdžios. Suprantama, kad jis siejamas su valdžios siekimu. Šiam poreikiui patenkinti asmuo turi būti energingas, aktyvus, nebijantis rizikuoti, konfrontacijos, neužleidžiantis savo pozicijų. Su šiuo poreikiu siejamas ir sėkmės poreikis. Žmogus, turintis sėkmės poreikį, „gali prisiimti atsakomybę už problemos sprendimą ir nori, kad pasiekti rezultatai turėtų įtakos darbuotojų skatinimui.“ Klabant apie narystės poreikį galima pasakyti, kad jis susijęs su draugiškais mėgstančiais komunikuoti, žmonėmis. Šie žmonės daugiausia rūpinasi patenkinti A. Maslow įvardintus saugumo bei socialinius poreikius.
Laimingi ir patenkinti yra tie žmonės, kurie daro ką nors pozityvaus, kad patenkintų savo poreikius nors truputį.3.3. Asmeninės galios
Bet kokia sąmoninga ar nesąmoninga veikla įtakojama tam tikrų išorinių ir vidinių sąlygų. „Kiekvieno žmogaus veikla susideda iš tokių pagrindinių komponentų: 1. Veiklą paskatina tam tikri akstinai – motyvai. 2. Veiklai būdingi išankstiniai tikslai ir perspektyvos, apimančios veikimo terminus, metodus ir priemones. 3. Žmogus veikia remdamasis savo operacine baze – sugebėjimais, įgytomis žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais ir įpročiais. 4. Veiklai būtina energija, kurią teikia medžiagų apykaita emocijų, dėmesio, valios pasireiškimais. 5. Sąmoningas ir tikslingas žmogaus veikimas siejasi su atskirų veiklos grandžių ir galutinių rezultatų įvertinimu. Įvertinimas laiduoja grįžtamąją informaciją ir koreguoja pastangas tikslui pasiekti.“
Kadangi, žmogaus elgsena, įgimtų reakcijų, nulemiama mažiausiai, nagrinėjamas veiklos išmokimas. Išmokimas skiriamas keleto pakopų: pirmoji pakopa – žinojimas. Žinojimas nėra mokėjimas, tai daugiau susiję su vaizdiniais, teiginiais bei sąvokomis. Mokėjimas yra aukštesnė pakopa, o dar aukštesnė pakopa – įgūdžiai (rašymo, skaitymo, kažkokių darbų ir t.t.). Esant įgūdžiams, žmogaus veikloje sąmonė nebedalyvauja. Pati aukščiausia pakopa vis dėlto yra ne įgūdžiai, bet meistriškumas. „Meistriškumas yra tobulas veiksmų atlikimo būdas, paremtas žiniomis, mokėjimais ir įgūdžiais. Meistriškumas pasireiškia galimybe pritaikyti turimus įgūdžius įvairiomis naujomis sąlygomis.“ Įpročiai yra kiek kitokios reikšmės veikla ar jos komponentas. Dažniau kartojantis tam tikriems veiksmams, jie tampa įpročiais, t.y. pastovesnėmis ar ne taip pastoviomis asmenybės savybėmis.
Reikšmingesnės asmenybės savybės įeina į sugebėjimų struktūrą. Būtent interesai ir polinkiai įtakoja sugebėjimus, kurie taip pat siejasi su charakterio bruožais, pvz., darbštumu, kantrumu, ištvermingumu bei temperamentu.
Kalbant apie sugebėjimus, yra sukurtas net keletas hipotezių: 1) Č. Špirmeno hierarchinių sugebėjimų struktūros ir 2) lygiareikšmių faktorių teorija.
Vadovaujantis pirmąja teorija, išskiriami: specialesni (tik tam tikrai veiklai) ir bendresni (būtini bent kelioms veiklos rūšims) sugebėjimai. Pastarieji dar skirstomi į: intelektinius, percepcinius ir motorinius.
„Intelektiniai sugebėjimai padeda pažinti žmones, jų grupes, prisitaikyti prie socialinės aplinkos, pažinti gamtinės ir visuomeninės tikrovės dėsningumus, operuoti simboliais, kurti mokslines teorijas ir kt. Percepciniai sugebėjimai padeda geriau skirti ir suvokti erdvines daiktų ir reiškinių ypatybes (dydžius, atstumus, greičius ir kt.). Motoriniai sugebėjimai lemia šios rūšies mokėjimų ir įgūdžių formavimąsi, judesių tikslumą, koordinaciją, miklumą ir kt. įvairiose darbo ir sporto veiklos rūšyse.“
Aukštesni sugebėjimų lygiai skirstomi į: talentingumą ir genialumą. Talentingumas susijęs su žmogaus kūrybiškumu atliekant tam tikrą veiklą bei reikšmingesniais pasiekimais toje srityje. Genialumas tai jau ne tik kūrybiškumas, bet ir naujų krypčių atskleidimas kūryboje.
Vadovaujantis teorija, galima tvirtai pasakyti, kad ypatingų galių naudota nebuvo. Nebuvo talentingumo ar genialumo pasireiškimo. Vykdant užduotis labiausiai prireikė valios, noro, šiek tiek sveiko užsispyrimo, meilės darbui ir jau nuo vaikystės įskiepyto pareigos jausmo.
Pirmiausiai reikia pabrėžti, kad tai nebuvo vien žinojimas. Žinojimas, kad reikia atlikti vieną ar kitą darbą, be tam tikros veiklos, jokių, ypač norimų rezultatų, neduotų. Tam tikriems veiksmams atlikti reikėjo įgūdžių, siuvinėjimui padėjo meistriškumas, bet daugiausia veikia įprotis: įprotis valgyti, įprotis pirkti maistą, susimokėti mokesčius ir pan. Tam tikrų galių reikėjo atliekant penktos dienos darbus, mat, nors darbai buvo malonūs dirbti, tačiau jų buvo ne mažai vienai dienai, be to problema ta, kad, sunkesnis ir daugiau žinių, įgūdžių reikalaujantis darbas, buvo paliktas atlikti paskiausiai.
Norėtųsi pridurti, kad visos galios nebūna panaudotos, lyg būtų tikimasi, jog jų dar prireiks, lyg jos gali išsekti. Tik pradėjus analizuoti, su.žinoma, kad yra kažkokių įgūdžių, kuriuos panaudoti tenka retai ir tai- dažniausiai nulemia savęs vertinimas, tiksliau nepakankamas savęs vertinimas. „Tyrimais patvirtinta, kad žmonės, turintys teisingą požiūrį į save, prireikus sugeba keisti sumanymus ir nuomonę, yra geranoriški kitų atžvilgiu, .“3.4. Veiklos aplinkybės ir trukdžiai
Skirtinga plano užduotis vykdoma skirtingomis sąlygomis, aplinkybėmis, tai lemia aplinkybė, kad „Ryšiai nėra izoliuoti nuo aplinkos. Iš tikrųjų jie vyksta ir priklauso nuo įvairių aplinkos lygių“ , kurie nėra statiški, bet kinta laikui bėgant. Apskritai, pasitaikė tiek palankių aplinkybių įvykdyti užsibrėžtą užduotį, tikslą, tiek nepalankių aplinkybių – trukdžių. Reikia pripažinti, kad tyrimo metu susiklostė daugiausiai palankios aplinkybės įvykdyti užduotis, t.y. susiplanuotą veiklą, ir buvo pakankamai laiko , net ir naujai atsiradusias užduotis, įvykdyti tą pačią dieną.
Keletas planų faktiškai įvykdyta. Štai susitikimas su drauge neįvyko, nes jai atsirado nesuplanuotų darbų – viršvalandžių, ir nors ji buvo pasipiktinusi šiais trukdžiais, jie savaime neišnyko. Tačiau užduotis nebuvo laikyta neįvykdyta, nes dėl susitikimo buvo išsiaiškinta prieš keletą valandų, aptarti rūpimi aktualūs klausimai ir susitarta, dėl kito susitikimo telefonu.
Trečios dienos užduotys įvykdytos tik iš dalies. Faktiškai užduotys buvo įvykdytos. Mokymuisi susiklostė labai palankios aplinkybės – namuose pusę dienos nieko nebuvo, visi darbai buvo atlikti, o naujų darbų neatsirado. Jokių trukdžių, įvykdyti tos dienos antrąją užduotį, nepasitaikė, todėl, be jokių problemų ji buvo įvykdyta. Problema čia tik ta, kad kovoti su kažkuo nereikėjo, taigi nebuvo puoselėjamas atsakomybės, pareigos jausmas, nebuvo įdėta pastangų, kad truks plyš užduotys būtų įvykdytos.
Kiek naudingiau asmenybės lavinimuisi buvo penktosios dienos užduotys. Nebuvo aplinkybių, trukdančių atlikti užduotis, tačiau, numatytos malonios užduotys galėjo atimti visą laiką ir paskutiniajai – būtų nelikę. Tai priklausė tik nuo veikiančio asmens, o tai reiškia, kad buvo pasitelkta valia, įžiebtas noras mokytis, atlikti darbus. Tai priešingybė pirmos dienos užduoties vykdymui, kada vietoj mokymosi, atsiradus laisvam laikui, buvo susikurta naujos veiklos. Tiesa naujos veiklos atsiradimą įtakojo draugai, artimieji, kurie paprašė pagalbos: patikrinti internete, ar nėra naujų sveikinimų gimtadienio proga, teiravosi užrašų, logikos knygos, pagalbos interpretuojant eilėraštį ir pan. Šių darbų atlikimas nebuvo privalomas ar skubiai būtinas, tačiau buvo pasirinkta kita veikla, bet ne užduoties vykdymas. Todėl, nors kitas užduotis galima laikyti dalinai įvykdytas, ši užduotis buvo neįvykdyta visiškai. Tačiau, jei remsimės A. Maslow teorija, galima teigti, kad mokymasis nebuvo ir negalėjo būti svarbiau už socialinį bei pagarbos poreikį. Reiškia, kad užduoties neįvykdymas dalinai yra pateisinamas.
Pateisinama tik dalinai todėl, kad iškilo šiokia tokia problema. Kovojimo su trukdžiais nebuvo, jie paprasčiausiai buvo vertinami kaip papildomos aplinkybės, kaip papildomos užduotys, kurias tiesiog privalu įvykdyti. Šios aplinkybės nebuvo nustumtos į šoną, nebuvo atidėtas ir naujų užduočių vykdymas, o būtent jų vykdymas įtakojo tai, kad planuotos užduotys buvo nevykdytos. Pati problema ta, kad sunkiausia, pasirodo, veikti pasitelkiant savo galias, o gal jos tiesiog nėra pakankamai stiprios – ne pakankamai valios, nepakankamai atsakomybės atlikti užsibrėžtus veiksmus ir mėgautis jų vaisiais. Tai, reiškia tik viena, vertinama tai, kas atliekama iki galo. Iki galo turi būti atlikta bet kuri užduotis, net jei yra kokie nors trukdžiai, t.y., jei atsirado naujų užduočių, turi būti taip suplanuotas laikas, kad visos užduotys būtų įvykdytos. Tada galima teigti, kad dienos ir viso plano tikslai pasiekti.
„Motyvaciją, kuri atsiranda dėl vidinio ar socialinio išmokimo bei išugdyto elgesio, laikome motyvais ir poreikiais. Šie poreikiai gali būti sukelti dirbtinai (reklama, socialinio statuso atributai). Funkcinė sąmonės būsena, emocijos ir motyvacija – tai specifinės aktyvacijos požymiai.
Aktyvacija laikomos įvairios būsenos – nuo miego, slopinimo, budrumo iki susijaudinimo.“ Motyvas gali atsirasti ir, tiesiog, nuo minčių. „Bet kuris motyvas yra orientuotas į tikslą. Tikslo siekimo stiprumą parodo siekių motyvai.
.
Siekių motyvas – tai noras siekti pasitenkinimo, kylančio iš sėkmės išgyvenimo, lyginant savąją veiklą su tam tikru veiklos tobulumo etalonu.“ Dėl šios priežasties, labiausiai ir liko įvertinta penktosios dienos antroji užduotis. Ją įvykdyti buvo sunkiausia, be to ji suteikė daugiausia pasitenkinimo, padidėjo savęs vertinimas. O tai skatins „eiti toliau“, ieškoti naujų savęs realizavimo galimybių ir pan.
Žmogaus elgesį konkrečioje situacijoje veikia įvairios išorinės aplinkybės: vienaip ar kitaip susiklostę tarpusavio santykiai, vaidmenys, kuriuose atsiduriame ir pan., tuomet asmenybės bruožai tėra vienas iš veiksnių, lemiančių elgesį. Beje pabrėžiama, kad į tą patį stimulą ne visada reaguojama vienodai. „A.Bandura požiūriu, gebėdami numatyti savo elgesio padarinius, žmonės savo elgesiu gali keisti, formuoti pačią aplinką, kuri savo ruožtu vėliau daro poveikį jų elgesiui. Socialinio mokymosi teorijoje – tai vadinama abipuse įtaka (determinizmu). Taigi mūsų elgesys konkrečiu atveju priklausys nuo aplinkos ir nuo mūsų požiūrio į aplinką. Savo ruožtu šis elgesys turės įtaką tam, kokia aplinka mus sups ateityje.“ Tai reiškia, kad mūsų elgesys taip pat daro nemažą įtaką mūsų aplinkai. „Mokslininkų svarstymus apie tai, kokią įtaką elgesiui turi vidiniai ir išoriniai veiksniai, apibendrina šie N.S Endler (1976) teiginiai:
• Elgesys – tai nuolatinės tarpusavio sąveikos tarp asmenybės ir aplinkos, įkurią įeina ir mus supantys žmonės, išdava
• Asmens pozicija sąveikaujant su aplinka yra aktyvi ir sąmoninga
• Iš vidinių veiksnių elgesį labiausiai veikia pažintinės galios, nors emocijos taip pat yra svarbios
Kalbant apie aplinkos veiksnius, svarbiausia yra tai, kokią reikšmę žmogus jiems suteikia, kaip juos interpretuoja.“
Tad norėtųsi pabrėžti, kad būtent toks poelgis galėjo dar būti nulemtas temperamento, nors jis ir nėra lemiamas veiksnys, įtakojantis žmogaus elgesį ir bendravimą. Cholerikas, būdamas labai aktyvus, energingas, valdomas nuotaikos ir įkvėpimo veikia, kol „užsidegęs“ tai veiklai. Tai žmogus, kuris turi padėti kitam. Be to, cholerikas yra optimistas, tai reiškia, kad užduoties vykdymo metu, galėjo būti tikėtasi, kad ją bus spėta įvykdyti, arba nieko neatsitiks, jei bus įvykdyta kitą dieną. Šitai ir lemia, kad beveik visi trukdžiai įveikiami.
Iš kitos pusės, tai vertinti galima būtų kaip savęs užgožimą, asmeninės laisvės neturėjimą ir pan. Nors, tai leidžia jaustis reikalingam, tačiau, tai nėra pilnavertis gyvenimas,o taip pat tampa nebeįmanomas asmenybės augimas. Vis dėlto, reikia tikėtis, kad ši blogybė nepadarė didelės įtakos , nes savęs vertinimas – padidėjo.
Tad veikti vienaip ar kitaip skatina motyvas. „Motyvas – veiklos priežastis, susijusi su objektyvių poreikių patenkinimu, t.y. įsisąmoninus įtampą sukėlusias priežastis ir suradus objektą, kuris padės ją pašalinti, poreikis tampa veiklos motyvu.“ Tačiau motyvas nėra ta varomoji jėga, būtina vyksmo sąlyga. Jėga, sukelianti ir veikianti kurį nors reiškinį yra faktorius. Faktoriais, įtakojančiais motyvaciją, t.y., kai poreikis perauga į motyvą ir skatina pradėti aktyviai veikti, laikytini pirmiausiai asmenybės interesai, taip pat įsitikinimai, vertybės, gyvenimo tikslai bei emocijos.
Žinoma, svarbiausia yra patenkinti fiziologinius poreikius, todėl planuojant penkių dienų užduotis vyrauja patys svarbiausi dalykai: maistas arba sotumas, pinigai, kurie susiję su kitų poreikių tenkinimu, kaip gyvenamoji vieta, gyvenimo kokybė. „Biologinių priežasčių sąlygotą motyvaciją vadiname instinktais.“ Tik patenkinus instinktus, atsiranda vieta teigiamoms emocijoms, iškyla gyvenimo tikslai. Reikėtų išskirti, kad tam tikros vidinės savybės, galios įtakojo užduočių pasirinkimą. Pirmiausia yra viena aplinkybė, žmogus, kuris nesugeba kažko daryti, to ir nedaro. Iš kitos pusės, kaip jau buvo minėta, pirmenybė atiteko svarbiausių poreikių tenkinimui, tam, žinoma, reikėjo valios, atsakomybės. Tačiau tiek vykdant privalomas, tiek ir mažiau privalomas užduotis buvo siekiama t.am tikrų vertybių: draugystės, intelektualumo, gerumo, įvairios gerovės, džiaugsmo. Tad iš viso to galima padaryti išvadą, kad bet kokia situacija, ir bet kokios aplinkybės gali padėti vienų ar kitų vertybių, malonių emocijų atsiradimui.
Aptartos aplinkybės, vykdant užduotis, tikrai buvo, tačiau tai nereiškia, kad visos įmanomos aplinkybės jau įvyko ir kad pasimokyti daugiau jau nebūtų ko. Įdomiausia ir yra tai, kad kiekviena nauja situacija arba supažindina mus su naujomis vertybėmis, arba pagilina gyvenimo tikslą, leidžia užkopti ant kito, aukštesnio poreikių laiptelio.
Dar šiek tiek aptarkime trukdžius. Planuojant užduotis, buvo numatyti ir trukdžiai, tokie, kokie pasitaikę gyvenimiškoje praktikoje, ir kokie dar ne kartą gali pasitaikyti. Būtent dėl to, kad tokie trukdžiai jau yra atsiradę (kažkada), jie buvo apsvarstyti ir apgalvota, kaip jų išvengti. Iš tiesų, daugelio nenumatytų aplinkybių apsvarstymas, tėra loginio mąstymo išdava. Tai – sumanumas išvengti problemų, taip pat gyvenimiška patirtis. Numatymas nemalonių aplinkybių taip pat yra susijęs su vertybėmis, pvz., greitas ir tikslus užduoties įvykdymas suteikia dvasinę ramybę ir džiaugsmą, pasimokius, kai tam netrukdoma, įgyvendinamas žingeidumo poreikis, padidėja pasitikėjimas savimi.
Visi tikimės, kad mūsų gyvenime nelaimių nebus, tačiau vis tiek nėra blogai numatyti jas ir apsvarstyti, kaip vienu ar kitu atveju reikės pasielgti. Kaip buvo minėta, aplinkybių vertinimas siejamas ir su temperamentu. Cholerikai optimistai, problemų nesusikuria patys, o joms atsiradus, į jas žiūri linksmai, pro pirštus. Tik melancholikai, būdami atsargesni, jautrūs ir pasyvūs, linkę nuolat nerimauti dėl pavojų, juos įžvelgti aplinkoje, gali pasirūpinti, kad problemų būtų išvengta. Ir vis dėlto platus veiklos akiratis, įvairių trukdžių numatymas ir apsvarstymas, kaip su jais kovoti, dažnai tėra baimės išraiška, o su baimėmis reikia kovoti. Štai dėl šios priežasties, tiksliau, kad nelaikytume savęs bailiais ar, kad taip negalvotų kiti apie mus, nenumatome įvairių nelaimių, o su kitokiomis aplinkybėmis kovojame tuoj pat ir drąsiai.
Belieka pridurti nuostabius žodžius: „Jeigu, užuot puoselėjęs įsitikinimą, kad ten būtų daug geriau, pasistengtumėte tapti ramesniu ir taikesniu žmogumi, jums tikrai pavyktų rasti ką nors gražaus dabartiniame gyvenime. Vidinė ramybė neapleis jūsų, kai keliausite, įgysite naujos patirties ar bendrausite su įvairiais žmonėmis. Tikra tiesa, jog nuo savęs nepabėgsi, kad ir kur nueitum.“IŠVADOS
1. Tyrimo metu buvo suplanuota penkių dienų arba dešimties veiksmų atlikimas. Tyrimo eigoje paaiškėjo, kad net devynios buvo įvykdytos bent iš dalies. Sprendžiant, ar užduotis įvykdyta, buvo vadovautasi: ar užduotis faktiškai įvykdyta, ar pasiektas užduoties tikslas. Įvykdymas iš dalies reiškė tai, kad dauguma užduočių faktiškai buvo įvykdytos, bet neatitiko vertybinių orientyrų, užduoties tikslų.
2. Tiesa, įvykdytos buvo tos užduotys, kurios fiziologiškai svarbios. Paminėtinas ir tas faktas, kad daugiausia užduočių tenkino fiziologinius poreikius, taigi jų įvykdymas buvo svarbus, gal net gyvybiškai reikšmingas.
3. Neįgyvendinta buvo tik viena užduotis, įvardinta mokymusi. Remdamiesi teorija, konkrečiai – A. Maslow poreikių teorija, padarėme išvadą, jog šio poreikio ar užduoties įvykdymas nebuvo gyvybiškai reikšmingas ir tenkintinas, tik įvykdžius žemesnės poreikių hierarchinės pakopos poreikį, mes supratome tai, kaip norą būti vertinamu.
4. Taip pat buvo prieita išvados, kad šios užduoties neįvykdymą dalinai įtakojo temperamentas (išsiaiškinome, kad cholerikui nelabai rūpi atlikti užduotis iki galo, be to, jis būdamas optimistu, tiki, kad darbą pabaigti visada suspės) arba kaip teigiama atribucijos teorijoje, kitų žmonių ar aplinkybių perdėtas ar neteisingas vertinimas.
5. Vertinant užduočių įvykdymą, daugiausia vadovaujamasi dvasinėmis, filosofinėmis vertybėmis, buvo siekiama dvasinės gerovės, draugystės, supratingumo, meilės darbui, pasitikėjimo savimi.Užduoties neįvykdymas ar dalinis jos įvykdymas sukėlė gilius apmąstymus apie savo valią ir pareigą t.y.suprasta, jog jų nepakanka (pervertintos savo galimybės.)
6. Tyrimo metu suvokta, kad išorinės aplinkybės labai įtakoja vidinį apsisprendimą, įsitikinimus, elgesio normų bei vertybių sistemą ir pan.
• Planuojant veiklą, daugiausia kalbėta apie kitų darbų atsiradimą, paprastai, jie ir sutrukdo tinkamai ir laiku atlikti užduotis, tačiau pagalvota ir apie įvykius, kurie nepriklauso nuo užduotis planuojančio asmens. Jų apmąstymas labiausiai tinka melancholiško temperamento žmogui, praktikoje retai kada apmąstoma. Tyrimo metu įvykių nepasitaikė.
8. Vis dėlto prieita išvados, kad užduotys dažniausiai įvykdomos, nes vadovaujamasi valia, kuri yra viso ko pagrindas, tačiau ramaus gyvenimo pagrindas – nesusikurti problemų, kurių nėra ir, reikia tikėtis, nebus.
9. Tyrimo tikslas buvo pasiektas, visi uždaviniai išspręsti.LITERATŪRA
1. Antinienė D. ir kt. Psichologija studentui. Kaunas: Technologija, 2000.
2. Barvydienė V., Kasiulis J. Vadovavimo psichologija. Kaunas: Technologija, 2001.
3. Bendravimo psichologija. Vadovėlis. Kaunas:Technologija, 2003.
4. Carlson R. Nesigraužkite dėl smulkmenų. nes tai tik smulkmenos. Kaunas, 1998.
5. Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius: Žodynas, 1995.
6. Jacikevičius A. Siela. Mokslas. Gyvensena. Vilnius, 1994.
7. Keinys St. ir kt. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
8. Lemme B. H. Suaugusiojo raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2003.
9. Maria Fürst. Psichologija. Vilnius: Lumen leidykla, 1998.
10. Murphy J. Jūsų sąmonės galia. Vilnius: Alma littera, 2004.
11. Suslavičius A. Socialinė psichologija. Vilnius, 1998.
12. Valickas G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. V., 1997.

Leave a Comment