Juozo Apučio kūrybos analizė

Juozo Apučio kūrybos analizė

Juozas Aputis (gimęs 1936 06 08) 1943-1950 metais mokėsi Nemakščių (Rasei-nių raj.) 7-metėje mokykloje, 1950-1954 metais – Viduklės (Raseinių raj.) vidurinėje mokykloje. 1955-1960 metais studijavo Vilniaus universitete lituanistiką. Bendradar-biavo meno savaitraštyje „Literatūra ir menas“, literatūros mėnraštyje „Pergalė“ (vė-liau „Metai“).
Išleido novelių knygas: „Žydi bičių duona“ (1963), „Rugsėjo paukščiai“ (1967), „Horizonte bėga šernai“ (1970), „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“ (1977), „Kelei-vio novelės“ (1984); apysakų knygas: „Tiltas per Žalpę“ (1980), „Vargonų balsas skalbykloje“ (1988), „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (1989), „Plėnys“ (1944); romaną „Sniegynuose negalima sustoti“ (1996).
J. Apučio novelėse pagrindinę vietą dažnai užima gimtieji namai (dažnai tai – gimtasis kaimas ar vienkiemis), įggaunantys šventos, sakralinės vietos reikšmę, suda-rantys ryškią priešpriešą aplinkiniam pasauliui: savas – svetimas. Toji priešprieša kar-tais nubrėžiama išties tiesmukai (novelės „Tik tik tik“, „Nubudimas pavakare“); kar-tais ji dar tik nujaučiama (novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“); kartais ji įsiveržia į bręstančio žmogaus gyvenimą kaip neišvengiamybė (novelės „Vakarėjant gražios do-bilienos“, ‚Nesmagu, kad liekat vienas“); žmogui tarsi suradus savo vietą po saule ir tarsi prisijaukinus baugiąją aplinką lyg vilką, neįveikiamos priešpriešos suvokimas vis tiek kamuoja vaizduotėje ir sapnuose (novelė „Šviečiančios vilko akys“); o retsy-kiais riba taarp tų abiejų pasaulių jau išdilusi, svetimoji buitis ir būtis su savo įpročiais ir papročiais, naikindama per amžius susiklosčiusiais tradicijas ir vertybes, jau smel-kiasi į pačią žmogiškumo esmę – kaip tas puvinys į amžinojo medžio ąžuolo kamie-ną, kaip tie aitrūs dūmai, parako tvaiku bj

jaurojantys visą persenusios kalės šeiminin-ko Marazyno kiemą, sumenkusią ąžuolo lają ir įdiržusias žmonių sielas (novelė „Šū-vis po Marazyno ąžuolu“). Svetimasis pasaulis neretai baugina, kaip baugina nežino-mybė, nepažįstami ir nežinomi dalykai, bet ir neretai kelia žmogui nesuvokiamą ilge-sį, neįveikiamai masina, traukia savęsp kaip magnetas (novelės „Šviečiančios vilko akys“, „Erčia, kur gaivus vanduo“). O savajame pasaulyje dar tebeapčiuopiamos nuo amžių amžinųjų susiklosčiusios žmogiškosios vertybės, dar tebesuvokiama, kas yra gėris ir blogis, grožis ir bjaurastis. Ir dažnoje novelėje jau akivaizdžiai atskleidžiamas to „tebe“ trapumas – iš visų pusių vis besispaudžiant civilizacijos žiedui, skamba atsi-sveikinimo su savąja savastimi gaidos, nes dažnoje novelėje vaizduojama šeima: tė-vas su motina turi savo likimą, dar tebevingiuojantį palei tautos egzistencijos pamatą, o šeimoje augantis vaikas negalės čia likti, turės išeiti į platųjį pasaulį, susidurti ne tik su gėriu ir grožiu, bet ir su blogiu ir bjaurastimi. Ir kas žino, kokie bus to žmogaus ir pasaulio susidūrimo padariniai: „<.> tau daugiau skirta negu mums, kurie liekam namuos.“ (novelė „Šviečiančios vilko akys“).
Atsisveikinimo su praeitimi (dažniausiai su vaikyste) ir praradimo to, kas bran-giausia, nuotaika alsuoja daugelis novelių: taip autorius įveda dar vieną ir bene svar-biausią visų savo kūrinių veikėją – Laiką, kuris nenumaldomai pasiglemžia iš žmo-gaus visa, kas buvo, mainais duodamas naujų, bet neretai itin sk
kaudžių patirčių: tik tik tik – tarsi laikrodis, skaičiuojantis gyvenimo patyrimo akimirkas, skamba berniu-ko žingsniai novelėje „Tik tik tik“; novelėje „Horizonte bėga šernai“ Gvildys ūmai pajunta tokį liūdesį, tokį ilgesį, tarsi jis būtų „svieto laikrodis“ – ir čia pat jo gyveni-me įvyksta lemtingas lūžis: žmonos apakintas jis tarsi tik dabar praregi; novelėje „Praradimų ir sugrįžimų aidai“ vis leitmotyvu pasakotojas kartoja „praradimų ir su-grįžimų laikas“, nors aiškiai suvokdamas, kad į tai, kas prarasta, iš esmės nebesugrįši, nes „nebegalima išvažiavus sugrįžti taip pat“, nes visa tai reiškia „sugrįžimą tik į pra-eitį“, kuri tarsi neturi ryšio nei su dabartimi, nei su ateitimi, nes „tų dalykų gyvenime jai niekada nebebus“ (novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“); klausimai, kas šiame pa-saulyje yra išties amžina ir kas laikina, kas yra „dabar“, „paskui“, „vėliau“, kamuoja novelės „Šviečiančios vilko akys“ herojų. Tačiau čia pat teigiama, kad vaikystės lai-kas ir vaikystės namai tėra vienintelė erdvė, kur galima pajusti atokvėpį nuo savu tampančio svetimojo pasaulio beprasmiškumo ir purvo, rasti „atspirtį pavargime“ (novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“). Novelėje „Horizonte bėga šernai“ rašoma: „Vaikystė mus persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą, mes bėgame prie jos lyg prie šaltinio, tenai niekada netrūksta vandens, nes tik vaikystėje mes esame tikri dievai ir tik vaikystėje galime iškasti šulinius trokštantiems pagirdyti. Vi
ieną dieną mes pradedama suprasti, kad ritiname akmenį į kalną ir kad niekada jo neužritinsime. Bet mes nenorime, nenorime jo paleisti atgal.“ Ir čia pat jau ne taip poetiškai ir kiek ironiškai: „<.> tiktai vaikystėje ir jaunystėje vejamės iliuzijas kaip raganas ant šluo-tų, tiktai.“ (novelė „Šviečiančios vilko akys“). Bet kas mes būtume be tų iliuzijų? J. Aputis novelėje „Erčia, kur gaivus vanduo“ jas prilygina atspirties taškui. Kaip vai-kystę dažnai prilygina dieviškumo, dieviškos apvaizdos ir apraiškos metui. O ar tikra-jam žmogiškumumi nėra būtinas dieviškumas? Tegu ir iliuzinis – kaip šventojo aure-olę primenantis baltos marlės tvarstis ant Gvildžio galvos. Tik ar išties jis iliuzinis?
J. Apučio novelės dar išlaiko tradicinės epinės sandaros elementus – čia rasime ir įvykį, ir personažų, ir dialogų. Tačiau greta to ypatingą vietą, kaip ir visoje šiuolai-kinėje lietuvių prozoje, užima pasakotojas, jo santykis su savo herojais, pasakojimo intonacija, dažnai tvinksinti lyriniu liaudies dainų grauduliu, suskambanti ironiškomis gaidomis. Ypač ryški pasakotojo pozicija novelėje „Šūvia po Marazyno ąžuolu“, pa-sakojančioje perfrazuotą, sušiuolaikintą, apmąstymams akinančią „Brisiaus galo“ is-toriją. Ir čia pat laisva vieta visada paliekama skaitytojui. Jo reikalas, pritarti pasako-tojui ar ne, skaityti tik tai, kas parašyta juodu ant balto, arba skaityti ir tai, kas slypi tarp eilučių, t. y. potekstėje. Kaip sakė literatūrologas Albertas Zalatorius kn
nygoje „Šiuolaikinės prozos problemos“: „<.> kiekvienas epizodas ar sakinys slepia naujų minčių ar asociacijų galimybę <.>, ir tą galimybę tenka realizuoti pačiam – iš aliuzi-jų, simbolių, palyginimų.“ J. Apučio tekstai išties labai talpūs, po apgaulingai papras-tu siužetu ir paprastais žodžiais slepiantys daugybę prasmės klodų.

Leave a Comment