Gamtos išteklių įvairovė

Turinys

1. Įvadas
2. Gamtos išteklių įvairovė ir pasiskirstymas
3. Gamtos išteklių įvairovė ir pasiskirstymas
4. Išvados
5. Literatūra
6. Priedai

1. Įvadas

Žmogus visada svajojo apie geresnę ateitį. Nuo neatmenamų laikų jis gerina savo gyvenimą, gražina ir tobulina savo būstą, aplinką. Žmogui yra labai reikalingos gamtos gėrybės – bet kurio daikto gamybos žaliava. Todėl iš žemės gelmių siurbiama nafta, išgaunamos metalų rūdos, brangakmeniai. Vanduo drėkina laukus, jis vartojamas buityje ir pramonėje. Miestams ir būstui statyti reikalingos statybinės medžiagos. Oras reikalingas žemės gyvybei, tarp jų ir žmogui, o augalija ir gyvūnija – žmonijai egzistuoti.

Sparti mokslo irr technikos raida parodė, kad gamtos ištekliai nėra neišsenkantis šaltinis. Atėjo laikas galvoti, kokie bus neriboto gamtos gėrybių naudojimo padariniai. Šio referato tikslas trumpai supažindinti su gamtos išteklių įvairove, pagrindinė nagrinėjama tema yra nafta, jos produktai, poveikis aplinkai ir naftos produktų daromos žalos gamtai mažinimas.

2. Gamtos išteklių įvairovė ir pasiskirstymas

Jau senų senovėje žmogus mokėjo naudoti įvairius gamtos išteklius. Tai rodo net senųjų civilizacijos istorijos periodų pavadinimai: akmens amžius, bronzos amžius, geležies amžius. Viduramžiais žmogus naudojo aštuoniolika cheminių elementų ir jų juunginių, XVII a – 25, XVIII a – 29, XIX a – 47, XX a pradžioje – jau 54, o amžiaus pabaigoje – daugiau kaip 200 įvairių mineralinių išteklių. Ir tai ne riba.

Žmogaus reikmėms tenkinti naudojami gyvosios ir negyvosios gamtos elementai, vadinami gamtos ištekliais. Jiems priskiriama Saulės ir Žemės gelmių ši

ilumos energija, vanduo, oras, dirvožemis, augalija, gyvūnija, naudingosios iškasenos.

Tačiau jų išsidėstymas ir naudojimas yra netolygus. Gamtiniai ištekliai skirstomi į:
Neišsenkančius, atsinaujinančius (saulės, vėjo, upių, potvynių ir atoslūgių energija, krituliai, žemės gelmių šiluma);
Išsenkančius arba ribotus (naudingosios iškasenos priedas Nr. 1), kurie skirstomi į galinčius atsikurti (augalų, gyvūnų, dirvožemio ištekliai) ir neatsikuriančius (nafta, gamtinės dujos, akmens anglis). Biologiniai ištekliai atsikuria savaime arba juos galima atkurti sąmoningai plėtojant miškų ūkį, žuvininkystę, žemdirbystę, medžioklę, sudarant dirbtines sąlygas pelkėdaros procesams.

Gamtiniai ištekliai gali būti skirstomi į tinkamus (iškastiniai metalai) ir netinkamus (iškastinis kuras) antriniam perdirbimui.

Kiekybiniu požiūriu gamtiniai ištekliai skirstomi į naudojamus, t.y.šiuo metu eksplotuojamus ir išžvalgytus.

Saulės ir žemės gelmių energiją gauna visa planeta, bet žmogus tiesiogiai gali panaudoti tik nedidelę jos dalį. Plečiantis gamybai didėja atmosferos tarša ir maažėja žemę pasiekiančios sulės spinduliuotės kiekis. Dėl neracionalios žmogaus veiklos mažėja švaraus vandens atsargos (patys vandens ištekliai neišnyksta, bet mažėja jų naudojimo galimybės). Naudingosios iškasenos žemėje pasiskirsčiusios labai nevienodai ir tai sukelia nuolatinę įtampą arba nuolatinį išteklių deficitą, gali lemti ūkio plėtotės ir gerovės lygį. Naudojant išteklius kinta ne tik tiesiogiai naudojami gamtos elementai, bet ir kiti su jais susiję elementai. Todėl skatinama gamtos išteklius naudoti kompleksiškai, įvertinant poveikį kitiems gamtos elementams, sumažinti žalingą poveikį aplinkai, taršą, taupyti išteklius, deficitinius iš
šteklius keisti dirbtiniais pakaitalais, naudoti antrines žaliavas ir atliekas.

Ekonomikai labai svarbi gamtos išteklių gausa, o jų derinys gali lemti net kai kurių pramonės šakų plėtrą. Pvz.: juodajai metalurgijai plėtoti reikia geležies, mangano ar chromo rūdų bei akmens anglių ir klinčių. Trūkstamą komponentą galima atsivežti, tačiau tuomet didėja gamybos išlaidos ir produkcijos savikaina

Išskiriamos šios gamtinių išteklių grupės:
Mineraliniai ištekliai. Tai visos naudingosios iškasenos, susitelkusios žemės plutoje įvairaus dydžio baseinuose ir telkiniuose. Jų dydis ir naudingųjų iškasenų kokybė bei slūgsojimo lygis lemia gavybos mastą. Ypač pasaulio energetikai svarbu nafta, gamtinės dujos, anglys, degieji skalūnai, durpės – energijos ištekliai. Tai energetikos pagrindas. Juodųjų, spalvotųjų, tauriųjų metalų rūdos yra metalurgijos pramonės žaliavos. Nemetalinės naudingosios iškasenos – apatitai, fosforitai, siera, druskos – chemijos pramonės žaliavos. Technikoje naudojamas asbestas, grafitas, žėrutis, talkas. Statybinės medžiagos – molis, smėlis, klintys, tufas, granitas ir kt. – gamtos dovana būstui.

Naudojami ištekliai, milijardai tonų Išžvalgyti ištekliai, milijardai tonų
Akmens anglis 14800 1100
Nafta 550 140
Geležies rūda 600 230
Gamtinės dujos 400 150

Akmens anglis – pasaulyje yra 3,6 tūkstančiai anglies baseinų ir telkinių, kurie užima 15 % žemės sausumos (Azija, Šiaurės Amerika, Europa).
Nafta – 50 tūkst., telkinių, svarbiausias gavėjų dešimtukas pasiskirsto mažėjimo tvarka – Saudo Arabija, JAV, Rusija, Iranas, Meksika, Venesuela, Norvegija, Kinija, Kanada, Didžioji Britanija. Intensyvėja gavyba Baltijos jūroje, Kuršių Nerijos pusiasalyje, Kaliningrado srityje.
Žemės ištekliai. Tai ypatinga žemės išteklių rūšis, gyvybės šaltinis. Že

emės išteklius lemia dirvožemio kokybė, klimatas, reljefas, hidrologinis rėžimas ir kt. didžioji žemės sausumos dalis – apie 70 proc., kalnai, dykumos, ledynai, pelkės, miškai ir kt. Be to nemažą plotą užima miestai ir kaimai, keliai, oro uostai, elektros perdavimo linijos bei kiti su žmogaus veikla susiję objektai. Tik trisdešimt procentų žemės sausumos – žemės ūkio naudmenos. Tai ariama, žemė, sodai, daržai, pievos ir ganyklos. Jų santykis žemynuose bei šalyse labai skiriasi ir jį lemia gamtos sąlygos, žemės ūkio lygis, kitos priežastys. Iš visų žemės ūkio naudmenų svarbiausia yra dirbama (ariama) žemė. Nors ji užima tik vienuolika procentų sausumos išteklių, tačiau teikia žmonijai beveik devyniasdešimt procentų visų maisto produktų. Žemdirbystei ir gyvulininkystei naudojami žemės plotai žmonijai duoda devyniasdešimt aštuonis procentus reikalingų maisto produktų.

Tūkstančius metų žmonija plėtė žemės ūkiui tinkamus plotus, juose gyveno ir dirbo, keitė naudojamų žemės išteklių santykį. Geriausias pavyzdys – ariamos žemės plotų kaita. Akmens amžiuje arimui tinkamų žemės plotų buvo 4,5 milijardai hektarų, o XX a pabaigoje jų sumažėjo iki 2,5 mlrd.ha. Tačiau tik 1,5 mlrd.ha iš jų kasmet dirbama. Likęs plotas – atsargos. Tai mažo derlingumo teritorijos – smėlingi, molingi, uždruskėję plotai, kuriems įdirbti reikia daug laiko ir lėšų.

Žemės ištekliai mažėja dėl daugelio priežasčių. Labai daug žemių praryja sparčiai augantys miestai, tvenkiniai, naudingųjų iškasenų ga
avybos karjerai ir kt. dirvožemį teršia ir mažina jo produktyvumą kasmet pramonės įmonių į aplinką išmetami milijonai tonų nuodingųjų medžiagų. Be to, 6-7 mln.ha dirbamos žemės kasmet prarandama dėl neracionalios žemdirbystės ir gyvulininkystės sukeltos dirvų erozijos. Sausringose srityse – Pietvakarių Azijoje Šiaurės Amerikoje ir kt. – sparčiai plinta dykumos. Kasmet dykumos sunaikina apie 6 mln.ha produktyvios žemės. Neracionalios žmogaus ūkio veiklos padarinys – 9 mln.km2 dykumų, prie kurių gali prisidėti dar 19 procentų dykuma virtusio sausumos paviršiaus.
Vandens ištekliai. Visais laikais vanduo buvo didelė vertybė. Jis, kaip ir saulė, svarbiausias gyvybės variklis žemėje.

Žemės vandens ištekliai sudaro 1380 mln.km3 (žr. Priedas Nr.1), net 96 proc, – pasaulio vandenyne. Tai karčiai sūrus, netinkamas nei gerti, nei technologinėms reikmėms. Tik apie 3 proc., vandens išteklių – gėlas vanduo. Jis naudojamas buityja, pramonėje ir žemės ūkyje. Bet jei iš šio kiekio atimtume nenaudojamą sniegynų ir ledynų vandenį, tai gėlo išteklių turėtume dar mažiau.

Vandens poreikis nuolat didėja. Senovėje žmogus vidutiniškai suvartodav12-18 litrų , XIX – 40-60 l, o šiais laikais – net 200-300 l. Ypač daug – 400-500 l – suvartoja ekonomiškai stiprios valstybės miesto gyventojas. Gėlo vandens pasiskirstymas žemėje netolygus ir dažniausiai priklauso nuo klimato ir paviršiaus ypatybių. Pvz.: Afrikoje tik 10 proc., gyventojų visiškai apsirūpinę vandeniu, o Europoje – net 95 proc. gėlo vandens stokojančios sritys apima 60 proc., sausumos ploto. Ketvirčiui pasaulio gyventojų nuolat trūksta vandens, o dar 500 mln žmonių naudoja blogos kokybės. Vis daugiau yra valstybių kurioms trūksta gėlo vandens. Su šia problema susiduria ne tik sausringų sričių šalys, bet ir ekonomiškai stiprios, nemažai jo turinčios valstybės.
Vandenyno ištekliai yra vandenų ir jūrų vanduo, mineraliniai, energijos ir biologiniai ištekliai. Vandenynai ir jūros yra milžiniškas gėlo vandens rezervuaras. Jį gėlina per 800 įrenginių ir ateityje jų vis daugės. Pasaulio vandenyne yra ištirpusių cheminių elementų, arba visa periodinė cheminių elementų lentelė. Taikant sudėtingas technologijas, šiuos elementus bandoma išgauti. Pasaulio vandenynas duoda per 30 proc, valgomosios druskos, 80 proc pasaulyje išgaunamo magnio, 70-80 proc bromo, gausu vario, aliuminio, urano, sidabro, sieros, yra net apie 10 mln t aukso ir kt.

Labai svarbūs yra vandenyno šelfe slūgsantys mineraliniai ištekliai. Iš Šiaurės jūros, Persų, Meksikos, Gvinėjos įlankų bei kitų vandens telkinių dugno siurbiama nafta. Povandeninėse kasyklose akmens anglis kasa japonai. Kanadiečiai Niūfaundlendo salos pakrantėse išgauna geležies rūdą, o Hadsono įlankoje – varį ir nikelį. Meksikos įlankose Jav išgauna sierą, Turkija Egėjo jūros šelfe – gyvsidabrį ir kt.

Svarbūs Pasaulio vandenyno energijos ištekliai. Vandenynų ir jūrų potvynių ir atoslūgių energija įvertinta milijardu kWh. Kai kuriose šalyse veikia potvynių ir atoslūgių elektrinės, kuriami projektai, kaip naudoti pakrančių bangų energiją. Manoma, kad ji galėtų patenkinti net 30 proc visų žmonijos energijos poreikių. Netolimoje ateityje žmogus išmoks naudoti vandenynų srovių ir vandens temperatūros skirtumo energiją.

Vieni iš svarbiausių ir intensyviai naudojami – Pasaulio vandenynų biologiniai ištekliai. Tai visa labai įvairi vandenynų augalija ir gyvūnija. Apskaičiuota, kad biologiniai ištekliai gali išmaitinti mažiausiai 30 mlrd žmonių.
Rekreacijos ištekliai. Vis didesnę reikšmę įgauna rekreacijos ištekliai, kurie susiję su žmonių poilsiu, gydymusi bei turizmu. Dalį šių išteklių sukūrė pati gamta – vandenynų ir jūrų paplūdimius, vaizdingas upių ir ežerų pakrantes, galingus krioklius ir trykštančius geizerius, kalnus, miškus ir egzotiškas salas jūrų bei vandenynų platybėse. Kasmet nacionaliniuose parkuose – saugomuose plotuose ar objektuose – lankosi milijonai turistų. Jų patogumui, net ir labai nuo civilizacijos nutolusiose vietose veikia viešbučiai, kempingai, kitos paslaugų įstaigos.

Kitos rekreacijos išteklių grupė – su žmogaus veikla susiję kultūros ir istorijos objektai. Tai archeologijos, architektūros ir meno paminklai bei kt. – dvasinių vertybių lobiai.

Kai rekreaciniai gamtos ištekliai dera su istorijos ir kultūros įžymybėmis, jos sutraukia daugybę turistų ir yra didelis pajamų šaltinis.

3. Nafta – svarbiausia žaliava

Naftos pramonė – naftos gavyba, jos transportavimas ir perdirbimas – viena svarbiausių ir greičiausiai plėtojamų ūkio šakų. Nafta yra svarbi mūsų laikmečio žaliava. Didžiąją išgaunamos naftos dalį (80 proc) sunaudoja energetika, daug chemijos pramonė.

Šiuolaikinės naftos pradžia laikoma 1859 m, kai Edvinas L. Dreikas, grčždamas šulinį atsitiktinai rado naftos.

Pagal 1999 m duomenis žemėje buvo išžvalgyta 300 mlrd t naftos. Prognozuojama, kad ateityje galima bus rasti dar apie 100-150 mlrd t. Ištekliai, kuriuos galima išgauti šiuolaikinėmis technologijomis, vertinami 137 mlrd t (1996 m). didžiausios naftos atsargos yra Artimuosiuose Rytuose (Persų įlankos šalyse). Daugiausiai naftos turi Saudo Arabija (26 proc pasaulio atsargų).

Naftos poreikis pasaulyje labai didelis. Ji yra daugelio pramonės produkcijos, beveik viso pasaulio transporto kuro žaliava. Daugiau kaip 80 proc išgaunamos naftos naudojama elektros bei šilumos energijai gaminti. Spartus gyventojų gausėjimas bei didėjantys poreikiai didina ir naftos gavybą. 1960 m pasaulyje buvo išgauta apie 1 mlrd.t naftos, o XX a pabaigoje – 3,3 mlrd.t/m. nustatyta, kad naftos išteklių, jei jos gavybos tempai per metus išliks maždaug tokie kaip dabar, žmonijai turėtų užtekti 40 metų. Šiaurės Amerikoje naftos liko 7-8 m, NVS šalyse – 22 m, o Persų įlankos šalyse – beveik 100 metų.

XX a pabaigoje naftą išgavo daugiau nei 80 valstybių, tačiau svarbiausias vaidmuo tenka dvylikai: Didžiajai Britanijai, Iranui, JAE, JAV, Kanadai, Kinijai, Kuveitui, Meksikai, Norvegijai, Rusijai, Saudo Arabijai, Venesuelai.

1994 m naftos gavyba pasiekė 3 mlrd t pasaulyje. OPEC šalims teko 1239 mln t. Sparčią naftos gavybą Artimuosiuose Rytuose bei Afrikoje lemia ne tik gausų ištekliai, bet ir palyginti mažos investicijos bei didelis telkinių produktyvumas. Nemažai šiuose regionuose naftos išgaunama jūroje (25 proc telkinių), maždaug 800 m gylyje ir 200-500 km atstumu nuo kranto. Didelių naftos telkinių yra Šiaurės jūroje, Pietryčių Azijoje, Meksikos įlankoje ir kt. Kai kurioms šalims priklausančių jūrų šelfų telkiniuose yra didžioji išžvalgytos naftos atsargų dalis. Pvz.: JAV daugiau nei 50%, Brunėjuje ir Katare – po 70%, Angoloje ir Australijoje – po 80%, Bahreine – po 90%, Norvegijoje ir B. Britanijoje – beveik po 100%
Kaip susidarė nafta?
Nafta yra sudėtingas angliavandenilių, organinių deguonies, azoto ir sieros junginių mišinys. Ji susidarė dideliame gylyje ir aukštoje temperatūroje iš vandenyje ir dugno nuosėdose esančių mikroskopinių gyvių – planktono. Planktonas atsidūrė beorėje terpėje. Bakterijos dugną pavertė bitumu. Storėjantis nuosėdų sluoksnis didino slėgį ir temperatūrą, todėl ilgainiui iš bitumo susidarė nafta ir dujos. Uoliena, kurioje susidarė nafta, vadinama molio skalūnų. Slėgis ir žemės plutos judesiai iš uolienų spaudžia naftą ir dujas, todėl jos gali atsidurti net žemės paviršiuje. Jei iškilti trukdo nelaidžios uolienos, nafta ir dujos susitelkia poringose uolienose (smiltainyje, klintyse). Jose nafta slūgso kaip vanduo kempinės porose. Naftos telkinys susidaro tik tuomet, kai įdauboje susikaupia daug naftos bei dujų.

4. Išvados

Žmogus nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be automobilio ir kitos technikos, kuri per ilgus amžius tapo žmogaus dalimi. Tačiau šis energijos šaltini nenumaldomai senka ir tai greit neatsinaujina. Žmonijai tenka ieškoti alternatyvos. Viena iš jų automobiliai varomi vandenilio tabletėm, saulės energija ir kt.

Apie tai galima bus pasiskaityti prie referato prisegtuose prieduose.

5. Literatūra
R. Šalna, R. Baubinas, V. Padriezas, V. Tuskenienė „Pasaulio visuomeninė geografija“ 1999 m. Briedis;
E. Lubytė „Ekonominės geografijos paskaitų konspektas“ 2005;
Žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ 2004/7-8;
Žurnalas „Mokslas ir technika“ 2005/4,6 ir 2004/4

Leave a Comment