Iliuzijos ir jų suvokimas

Iliuzijos ir jų suvokimas

XIX amžiaus pabaigoje, kai psichologija ėmė ryškėti kaip atskira disciplina, mokslininkai susidomėjo ir iki šiol domisi suvokimo iliuzijomis. Iliuzijos suklaidina mus, paveikdamos mūsų jutimų sisteminimo ir įprasminimo būdus. Iliuzijų supratimas padeda suprasti kasdieninio suvokimo mechanizmus.
Kartais iliuzijomis vadinami neįgyvendinti ateities planai ir vaizdai, bet psichologijoje šiam žodžiui priskiriamas kitoks, griežtai apibrėžtas turinys: iliuzija yra iškreiptas tikrovės objekto vaizdas, kuris susidaro objektui tiesiogiai veikiant jutimo aparatą. Iliuzijos yra objektyvus dėsningas psichologinis reiškinys.
Yra žinoma daug įvairių iliuzijų. Galima susipažinti suu kai kuriomis iš jų.
Šviesūs objektai atrodo didesni, negu jiems lygūs dydžio atžvilgiu tamsūs objektai. Ši iliuzija aiškinama, kad spalvos sukelia skirtingo stiprumo jaudinimą, kuris nevienodai sklinda (iradijuoja) smegenų žievėje.
Spalvų išėjimas į priekį ir atsitraukimas. Būdamos vienodo objektyvaus nuotolio, kai kurios spalvos atrodo esančios arčiau mūsų, jos lyg “išeina” į priekį, tuo tarpu kitos atrodo esančios toliau mūsų, jos lyg “atsitraukia” atgal. Išeinančios į priekį atrodo sodrios spalvos, palyginus su nesodriomis, raudonos ir geltonos palyginus su mėlynomis. Kambarys, lipdytas raudonais apmušalais, atrodo maažesnis už tokį pat kambarį, išlipdytą mėlynais apmušalais.
Galima pateikti daug vadinamųjų geometrinių optinių iliuzijų, vartojant trimačių objektų projekcijas plokštumoje, dvimačių geometrinių figūrų brėžinius ar tiesiog tam tikru santykiu išdėstant linijas.
Kontrasto iliuzijos – kai objektas atrodo didesnis dėl kaimynystės su mažais ob

bjektais, mažesnis – dėl kaimynystės su dideliais. Tichenerio figūroje viduriniai ratukai objektyviai yra lygūs, bet atrodo skirtingi, nes vienas apsuptas didesnių, o antras mažesnių ratukų. Ž. Piaže iliuzinę objektų deformaciją aiškina kontrasto (arba skirtumų išryškinimo) efektu. Jo teigimu, suvokimo vaizdas (suvokinys) nėra gryna objekto kopija. Jis susidaro atliekant percepcinius veiksmus, lyg tam tikras etalonas, nesuvokiant iš karto visų figūros taškų, arba moikrosegmentų, bet pasirenkant kai kuriuos iš jų ir prie jų ilgiau sustojant. Mikrosegmentai, arba “privilegijuotieji” elementai, prie kurių ilgiau sustojama, pervertinami. Šis reiškinys gana sudėtingas: pervertinami elementai, esantys centrinėje regėjimo lauko zonoje, dirginantys tinklainės geltonąją dėmę; mažiau kreipiama dėmesio į tuos, kurie dirgina periferinę tinklainės dalį; pervertinimą lemia atskirų elementų intensyvumas ir jiems skiriamas dėmesys, centracijos trukmė (t.y. atskirų elementų stebėjimui skirtas laaikas), elementų stebėjimo ir suvokimo eilės tvarka, objektyvus suvokiamų elementų aiškumas (atstumas iki objekto, apšvietimas ir kt.). yra žinoma, kad suvokimas dažnai būna iliuzinis tada, kai stebima trumpai, sutemų metu, nuvargus ir pan.
1889m buvo sukurtas klasikinis Franzo Muller iliuzijos pavyzdys. Dydžio ir nuotolio sąryšis padeda suprasti Muller – Lyerio iliuziją apie dviejų tiesių linijų, turinčių strėlių pavidalo galus, ilgį. Ši iliuzija buvo nagrinėta daugiau kaip1250 mokslinių straipsnių, tačiau psichologai iki šiol diskutuoja, kaip ją paaiškinti. Richardas L. Gregory (1968m.) iškėlė mintį, ka
ad kampai mūsų stačiakampių formų gyvenamojoje aplinkoje moko mus suvokti “išorę” ir “vidų” pagal strėlių galus linijų galuose, – signalus, padedančius suvokti linijų nuotolį bei ilgį. Linija prie bilietų kasos langelio atrodo trumpesnė už dešinėje esančio kampo liniją, tačiau išmatavę pamatytume, kad abi yra vienodo ilgio. Tačiau Muller – Lyerio iliuziją lemia ne tik dydžio suvokimo pastovumas. Jei strėlių galus pakeisime apskritimais ir mėginsime nustatyti, kuri atkarpa – juoda ar pilka – yra ilgesnė, gausime tą patį rezultatą. Jos abi yra vienodo ilgio, o dauguma žmonių mano, kad juoda linija yra ilgesnė. Taip tikriausiai yra todėl, kad suvokiant atkarpų ilgiai priderinami prie atstumo, skiriančio figūras. Tai galima aiškinti ir perspektyvos perteikimo dėsniais: artesnės figūros dalys piešiniuose paprastai atrodo mažesnės, o tolesnės – didesnės. Todėl atrodo, kad pirmoji strėlė vaizduoja arti esantį pastato išorinį kampą, o antroji – tolimą kambario kampą.

Viena iš teorijų yra ta, kad mes matome šią iliuziją, dėl mūsų gyvenimo kampuotuose kambariuose ir pastatuose patirties. Šią teoriją patvirtina faktas, kad žmonės, gyvenantys keturkampių formų pasaulyje, skitingai nuo daugelio Afrikos kaimų gyventojų, yra jautresni Muller – Lyerio iliuzijai (Segall ir kt. 1900m.). šis reiškinys atspindi kultūros, o ne rasės ypatumus, nes tas pats tyrimas parodė, kad afrikiečiams, gyvenantiems miestuose, ši iliuzija kyla greičiau negu jų gentainiams, gy
yvenantiems neapstatytose vietovėse. Antropologas Colinas Turnbullis (1961m.) pastebėjo kitą patirties poveikį suvokimui. Per savo pirmąją kelionę iš tankaus miško jis gidu pasisamdė afrikietį pigmėjų Kenge. Jiems kertant plokščią lygumą, tolumoje šmėstelėjo bizonas. Kenge, nepratęs spręsti apie dydį iš didelio nuotolio (nes gyvena džiunglėse), stebėjosi: “ Kokie ten vabzdžiai?”. Kai jam buvo paaiškinta, kad tai yra bizonas, pigmėjus paprašė nesityčioti. Važiuojant toliau, Kenge išsigando pamatęs, kad bizonas vis didėja ir didėja.
Suvokiamo dydžio ir suvokiamo nuotolio sąveika padeda paaiškinti “mėnulio iliuziją”. Arti horizonto mėnulis atrodo kartais net 50% didesnis negu tada, kai yra aukštai danguje. Maždaug 22 šimtmečius mokslininkai domėjosi šiuo reiškiniu ir ginčijosi (Hershenson,1989m.). Iš dalies “mėnulio iliuzijos” priežastis yra ta, kad dėl prie horizonto esančių objektų nuotolio signalų už jų esantis mėnulis atrodo esąs gerokai toliau (Kaufman ir Rock, 1962m.). todėl mėnulis atrodo didesnis. Pašalinkite šiuos nuotolio signalus, žiūrėdami į mėnulį virš horizonto per popierinį vamzdelį, ir jie bematant sumažės.
Mūsų atsitiktinės suvokimo klaidos atskleidžia normalaus suvokimo procesus. Suvokiamas atstumo ir dydžio sąryšis apskritai yra pagrįstas, tačiau tam tikromis aplinkybėmis gali mus suklaidinti, pavyzdžiui, mėnulio, Muller – Lyerio iliuzijos. Suvokiant objekto dydį, nuotolio signalai tik tada sukelia iliuzijas, kai mes nepažįstame objekto arba kai patys ženklai yra klaidingi. Kai mes teisingai interpretuojame nuotolio signalus – paprastai tai ir
r būna, – objekto dydį suvokiame teisingai.
Kitas klasikinis pavyzdys yra Ponzo iliuzija. Dviejų visiškai vienodų juostų atvaizdai tinklainėse yra vienodi. Tačiau mes įsitikinę, kad tik toliau esantis didesnis objektas gali sukurti tokio pat didumo atvaizdą. Todėl juostą, kuri atrodo esanti toliau, suvokiame didesnę. Ilgio konstanta vadinamas reiškinys, kai linijų projekcijos tinklainėje yra skirtingų ilgių, bet smegenys suvokia tą ilgį, kuris iš tikrųjų yra trimatėje erdvėje. Tačiau ilgio konstanta susijusi ne su erdvės tūrio suvokimu, ji veikia tik ta kryptimi, kurioje antrasis vaizdo planas perspektyvoje sutrumpėja. Paveikslėlyje abu plotus ribojančios linijos, panašiai kaip Ponzo figūroje, palinkusios viena į kitą ir kur nors viršuje turėtų susikirsti. Dėl to viršutinė iš dviejų vienodo ilgio storų horizontalių linijų atrodo ištęsta, o tokio pat ilgio storos vertikalios linijos nesiskiria. Kito paveikslėlio dalyje santykis yra priešingas. Čia atstumai tarp plonų horizontalių linijų kylant į viršų trumpėja, ir dėl to apatinė stora vertikali linija atrodo suspausta, storosios horizontalios linijos – vienodo ilgio.

Iliuzijos gali atsirasti, kai yra oro perspektyva. Neryškūs objektai mums atrodo esantys toliau už aiškius, ryškius objektus. Lakūnai, laivų kapitonai, automobilių vairuotojai aplinką suvokia esant skirtingoms matomumo sąlygoms. Kai jie klaidingai suvokia ar sureaguoja – o taip dažniausiai būna komercinių lėktuvų katastrofų atvejais (Adler, 1989), – galimi kraupūs padariniai. Psichologė Helen Ross (1975), tirdama atstumo suvokimą, padėjo kelis baltus diskus ant Britanijos Hull universiteto pievelės ir paprašė praeivių įvertinti atstumą iki jų. Tiriamiesiems, kurie vertino nuotolį rytą, kai buvo tirštas rūkas, diskai atrodė toliau negu tiriamiesiems, kurie vertino atstumą šviečiant vidudienio saulei. Tai galima paaiškinti oro perspektyva.
Dar viena iliuzijų priežastimi galėtų būti – santykinis aukštis. Aukštesnius regos objektus suvokiame esančius toliau. Tai gali būti susieja su iliuzija, kad vertikalus matmuo yra ilgesnis už tokį pat horizontalų matmenį. Figūros viršutiniosios dalies pervertinimas. Dalydamas iš akies vertikalią liniją pusiau, nepatyręs žmogus beveik visados suklysta, nurodydamas vidurį per aukštai. Spausdintų skaitmenų 3 ir 8 viršutinioji pusė atrodo lygi apatiniajai, nors iš tikrųjų ji yra mažesnė.
Yra ir tariamas linijos krypties pakeitimas ir figūros formos iškreipimas kitų linijų krypties įtakoje. Lygiagretės linijos atrodo nelygiagretės jas liečiančių arba jas kertančių linijų krypties įtakoje. Taip pat iškreipiamos kvadrato ir skritulio formos jas kertančių linijų. Visas šias figūras sudaro du dėmenys: vienus (vadinamuosius kontrolinius) klaidingai įvertiname, kiti (veikiantieji) sukelia apgaulę.

Pasak Barbaros Gillan, optinės iliuzijos atsiranda dėl to, kad žiūrovas neteisingai įvertina figūrą iš perspektyvos. Daug yra versijų bandančių jas paaiškinti. Visose versijose iš esmės sutampa trys dalykai:
1. apgauna ne vaizdas, o suvokimas. Ir žinant, jog tai apgaulė, iliuzija išlieka.
2. apgaulė įvyksta ne dėl tinklainėje vykstančių procesų. Tikriausiai ji atsiranda tuomet, kai vaizdinis dirgiklis apdorojamas šoniniame tarpinių smegenų gumbure.
3. akių judesiai neturi įtakos apgaulei atsirasti(tai įrodyta eksperimentais).
Trimatę tikrovę bandome perkelti į dvimatę projekciją. Perkeltos į trimatę erdvę dauguma optinių apgaulių išnyksta. Dėl to ir susidaro trimatis erdvės įspūdis. Optinės apgaulės atsiranda tik tuomet, aki sąmoningai nekreipiame dėmesio į erdvės įspūdį (B. Gillan, 1980). Žinoma, ne visas apgaules galima paaiškinti paslėpta perspektyva. Tačiau tokios teorijos menkinti nereikėtų, nes dar per mažai žinome apie erdvinio vaizdo suvokimą.
Vyraujančios regos iliuzijos rodo, kad regos pojūtis reikšmingesnis už kitus pojūčius. Kai tarp regos ir kitų jutimų kyla prieštaravimas, paprastai laimi rega. Mes dažnai patiriame regos persvaros reiškinį. Tačiau iliuzijos kyla ir kitų jutimų pagrindu.
Daugiau kaip prieš šimtą metų psichologą W. Wundtą suglumino tai, kad žmonės, klausydamiesi metronomo ar laikrodžio tiksėjimo, girdi pasikartojantį 2, 3 ar 4 dūžių ritmą: ne vienodą tiksėjimą, koks jis iš tikrųjų yra. Iš vieno tiksėjimo, kuris pasiekia ausį, kiekvienas klausytojas nesąmoningai susikuria girdimą derinį. Formos suvokimas, gylio suvokimas ir suvokimo pastovumas rodo, kaip mes tvarkome savo regimuosius potyrius. Panašiai tvarkomi ir kiti jutimai. Tai paaiškina, kodėl grupuojame vienodą laikrodžio tiksėjimą.klausantis nepažįstamos kalbos, mums sunku suprasti, kur baigiasi vienas žodis ir prasideda kitas, o klausydamiesi gimtosios kalbos, mes automatiškai girdime atskirus žodžius. Tai irgi tam tikras grupavimas. Suvokimo procesas apima ne tik informacijos grupavimą, bet ir jos interpretavimą t.y. prasmės priskyrimą tam, ką mes suvokiame.

Gali būti iliuzijų, priklausančių nuo suvokiančio asmens ypatingos psichinės būsenos. Išsigandęs žmogus krūmą gali palaikyti žmogaus šešėliu, vėjo genamų lapų čežėjimą – žmogaus žingsniais ir t.t. šios subjektyvios iliuzijos irgi susidaro veikiant tiesioginiams dirgikliams, tik jų sukeltos sensorinės reakcijos “įjungia” asociacijų centrus ir dėl jų kilusių emocijų susidaro sudėtingi vaizdiniai.

Leave a Comment