Įvadas
Koks partneris mus visiškai patenkintų, kad mes jaustumėmės laimingi, mylimi ir saugūs? Kaip mūsų pačių būdo savybės įtakoja idealaus partnerio įsivaizdavimą ir pasirinkimą? Ir iš viso, ką reiškia idealus partneris?
Idealybė – tai objektyvaus pasaulio subjektyvus atspindys žmogaus sąmonėje, realybės priešybė, t.y. tobulybė, tai kas atitinka idealą.O partnerį mes suprantame kaip dviejų arba grupės žmonių bendro darbo, veiksmo dalyvį, tai
– bendrininkas, kompanionas. Bet ar visa tai jau paaiškina mūsų norą suprasti šios temos naudingumą ir jos svarbą mūsų gyvenime? Tik eksperimentų, psichologinių metodų ir testų pagalba mes galime tyrinėti savo ir kitų problemas ir dilemas. Asmenybės psichologija glaudžiai susijusi bendravimo psichologija – abi tiria žmogaus psichiką, būdo, mąstymo, elgsenos, bendravimo ypatybes.
Esminę vietą bendravimo psichologijoje užima simpatijų fenomeno studijavimas. Priežastys, kurios lemia simpatijų ir antipatijų atsiradimą;
faktoriai, lemiantys bendravimo partnerio pasirinkimą; patinkančių ir atstumiančių savybių sąveikavimas, renkantis idealų partnerį – tai visa eilė problemų, kurias nagrinėja viso pasaulio psichologai. Visų šių problemų studijavimas sukaupė nemažą empyrinę, t. y. paremtą patyrimu, medžiagą apie žmonių tarpusavio santykių suvokimą ir potraukį vienas kitam.
Eksperimentinių tyrimų dėka randama gana daug kintančių kriterijų, įtakojančių teigiamą ar neigiamą požiūrį į vienas ar kitas partnerio savybes, pavyzdžiui, į išorinį patrauklumą, intelekto lygį, partnerio mokėjimą bendrauti. Buvo nustatyta, kad kito žmogaus savybių įvertinimas priklauso nuo to, ar testuojamasis žmogus ir tas žmogus, kurį jis vertins, priklauso tai pačiai bendravimo grupei ar priešingai. Kai abu žmonės priklauso tai pačiai grupei, tuo atveju galimas tarpusavio bendravimas ar bendradarbiavimas, priešingu atveju – pirmame plane įsiveržia personažo “savęs” įvertinimas, perdėtas savęs idealizavimas.
Didelė dalis dabų yra skirta subjekto ir jo partnerio asmeninių savybių sutapimo arba nesutapimo išstudijavimui. Tačiau eksperimentiniai tyrimai parodė, kad šiuo klausimu nėra vienareikšmės nuomonės. Vienuose darbuose įrodinėjama, kad simpatijų atsiradimui būtinai turi būti subjekto ir objekto tarpusavio sutapimas, tuo tarpu kituose – konstatuojama tezė apie “priešingybių sutapimą”. Kiek žmonių – tiek ir nuomonių, kiek darbų –
tiek įvairiausių tezių ir įrodinėjimų atsiranda.
A.J. Gozmanas išvedė labiau diferencijuotą hipotezę. Jis teigė, kad idealaus bendravimo partnerio pasirinkimas, naudojant sutapimo principą, charakteringas žmonėms, kurie siekia psichologinio saugumo, o papildymo principas būdingas labiau savimi pasitikintiems žmonėms, kurie jaučia simpatiją į save nepanašiems žmonėms, tuo tarpu stengdamiesi nenuvertinti ir savo gerųjų savybių.
Šis nagrinėjamasis modelis, – kai vienas žmogus labai panašus į kitą, ir, atvirkščiai, kai vienas su kitu visiškai skirtingi – gali būti naudojamas nagrinėti ne tik idealaus partnerio įsivaizdavimą, bet dar skirtas ir vidiniam dialogui analizuoti. Tai rodo, kad asmeninių savybių įtaka idealaus partnerio įsivaizdavimui, t.y. nagrinėjamoji tema, gali padėti suvokti ir analizuoti kitas bendravimo psichologijos temas. Gali padėti suprasti, pavyzdžiui, tokius klausimus : ar man skirtas šis partneris, kokie panašumai tarp mano idealaus ir realaus partnerio, aš ir mano idealas ir pan. Visa tai lemia nagrinėjamos temos perspektyvumą.
Idealus partneris, jo priešingybė ir “aš”
Kaip pažinti kitus, nepažįstant savojo “aš” ? Tai praktiškai neįmanoma, nes “aš” ir “kiti” – tarsi viena grandis, kurią jungia draugystė, meilė ir darbas. Taigi gana įdomu būtų šią problemą panagrinėti kognityviu, t.y. pažintiniu, požiūriu. Tai reiškia, kad teigiamų ir neigiamų žmogaus savybių derinimas tarpusavyje, jų analizavimas turi būti plėtojamas atsižvelgiant į aplinkinius. Pažinimą reikia pradėti nuo “savęs”
ir turėti omenyje, kad “mes” nesame vieni. Psichologai mano, kad subjekto ypatybių studijavimas, t.y. plėtojamos bendravimo teorijos pagrindas, yra savęs ir kitų pažinimo procesas. Supratimas apie bendravimą formuojasi konkretaus žmogaus individualios patirties apie bendravimą, vertingos orientacijos ir informacijos, temperamento ypatumų ir žmogaus asmeninių bruožų dėka. Visa tai aprėpia žmogaus supratimą apie skirtingas roles, atsirandančias bendravime, apie tų rolių skirstymą, priimtinų metodų taikymą ir pagaliau apie žmonių bendravimo tikslą ir prasmę. Taigi tai leidžia formuluoti vienokius ar kitokius būdus, priklausančius nuo vienokių ar kitokių žmogaus ypatybių, ir formuoti tarpasmeninių santykių modelį.
Tokiame modelyje esminę vietą užima idealaus partnerio būdas ir jo priešingybė. Priešingybė – tai visiškai sugriautas idealo stereotipas. Kaip jis apibūdinamas? Tai atstumiantis, vengiamas personažas, toks su kuriuo visiškai nesiseka bendrauti, kai bendravimas “tapomas” vien neigiamais tonais. Didelę reikšmę turi ir savasis “aš”, kuris apibūdina subjekto savybes, pagal kurias pasirenkamas bendravimo partneris. Taigi šio tyrimo tikslas ir buvo išstudijuoti galimus “santykinio” trikampio, kurį sudaro idealus partneris, jo priešingybė ir “aš”, būdus.
Eksperimentinis tyrimas
Grupinio skirstymo analizė buvo pasirinkta matematiniam rezultatų apdorojimui, t.y. kad lengviau būtų galima ištirti galutinius duomenis ir suskirstyti į grupes. Pasirinkta metodika buvo paremta jau numatytų, konkretizuotų objektų ištyrimu, t.y. tas tipų išskyrimas buvo susijęs su jau minėtais trimis “santykinio” trikampio segmentais.
Eksperimento, kuriuo buvo nagrinėjamas supratimas apie žmones, jų partnerius ir bendravimą, pagrindą sudarė pateiktų būdvardžių įvertinimas.
Visų pirma, šių būdvardžių supratimas neturi būti susijęs su konkrečiais veiksmais ar poelgiais, kadangi kiekvieną poelgį mes “šališku žvilgsniu” įvertiname skirtingai, t.y. toje pačioje situacijoje vieną kartą žmogus gali būti, pavyzdžiui, drąsus, o kitą kartą – neatsakingas, neryžtingas ar panašiai. Antra vertus, šie būdvardžiai turi apibūdinti asmenybę iš emociškai vertinamos pusės, o ne turint galvoje kasdieninius procesus ar daiktus. Norima išstudijuoti kokios žmonių savybės yra vertinamos, o kokios – atstumiančios, nepriimtinos.
Buvo sudaryta 20 bipolinių skalių:
1. Gilus – seklus 11. Kietas – švelnus
2. Žemas – kilnus 12. Tuščias – turtingas
3. Sunkus – lengvas 13. Karštas – šaltakraujiškas
4. Atviras – uždaras 14. Pastebimas – nepastebimas
5. Šviesus – tamsus 15. Blankus – ryškus
6. Šiltas – šaltas 16. Platus – siauras
7. Tolimas – artimas 17. Greitas – lėtas
8. Švarus – purvinas 18. Tylus – garsus
9. Šiurkštus – minkštas 19. Tvirtas – lengvasvoris
10. Didelis – mažas 20. Sugadintas – šviežias
Eksperimente dalyvavo 115 žmonių ( 70 vyrų ir 45 moterys ) su aukštuoju išsilavinimu, kurių amžius buvo nuo 28 iki 44 metų. Šio eksperimento dalyviams reikėjo apibūdinti idealų partnerį. Pagal duotas skales jiems reikėjo įvertinti savo supratimą: kas yra “draugas”? Šis įvertinimas turėjo būti atliekamas neturint omenyje konkretaus žmogaus, o būtent kaip įsivaizduojate tikrą draugą. Vyko norimo, savo vaizduotėje sukurto idealaus draugo paveikslo kūrimas.
Tyrime dalyvavę žmonės analogiškai turėjo apibūdinti “priešą” –
“draugo” priešingybę. T.y. koks asmuo jiems nepatinka, sukelia neigiamas emocijas, veda į neviltį, “griauna” jo gyvenimą, kurio nenorėtų matyti šalia savęs ir pan. Ir ypač svarbu buvo tai, kad savasis “aš” – tai realus “aš”, o ne tas, kuriuo Jūs norėtumėte būti, ir ne tas, kurį Jus mato ir apibūdina kiti. Negalima išsigalvoti savojo “aš” personažo ar vertinti jį taip, kaip apie “jį” kalba žmonės. T.y. reikia būti pačiu savimi.
EKSPERIMENTO REZULTATAI
Buvo nuspręsta dalyvius suskirstyti į grupes, kurių “draugo”, “priešo” ir “aš” įvertinimai buvo vienodi. Kitaip tariant, buvo ieškoma panašių atsakymų blokų apie pateiktų konstrukcijų (
“santykinio trikampio” ) suvokimą ir įvertinimą. Reikėjo rasti tokius eksperimento dalyvius, kurių supratimas apie “draugą”, “priešą” ir “aš” yra vienodas. Visi gauti rezultatai buvo klasifikuojami dvejopai.
Apdorojant rezultatus pirmąja linkme, buvo išskirtos 6 koordinacijos, t.y. 6 skirstymai į grupes:
( pirma grupė – “aš” ir “draugas” atsakymų skaičiaus sutapimas,
( antra – “aš” ir “priešas” atsakymų skaičiaus sutapimas,
( trečia – “draugas” ir “priešas” atsakymų skaičiaus sutapimas,
( ketvirta – absoliutus “aš” ir “draugas” įvertinimo dydis
( apskaičiuojamas pagal speciallią formulę ),
( penkta – absoliutus “aš” ir “priešas” įvertinimo dydis,
( šešta – absoliutus “draugas” ir “priešas” įvertinimo dydis.
Be 6-mačio įvertinimo, buvo atliktas ir 40-matis. Čia buvo tyrinėjami tų objektų (“draugas”, “priešas”, “aš”) santykiai, bet kitokiu būdu, t.y.
jie buvo suporuoti taip – “draugas” ir “aš”, “priešas” ir “aš”. Tokiu būdu, “draugo” ir “priešo” charakteristikos buvo glaudžiai susijusios su savęs įvertinimu, t.y. draugo ir priešo nagrinėjimas tarsi buvo apžvelgtas per savęs paties įvertinimo prizmę. “Aš” – “draugas”, “aš” – “priešas”, reiškia “aš” – tai “draugas” ir “priešas” kartu.
Dėl rezultatų patikimumo, po pusės metų vėl buvo atliktas tas pats eksperimentas, kuris parodė, kad tyrimo dalyviai yra stabilios asmeninės nuomonės ( rezultatai pakito tik 8% ). Visais būdais apdoroti rezultatai rodo, kad negalima išskirti atskirų “draugo”, “priešo” ir savojo “aš”
blokų. Įsivaizduojamo idealaus partnerio apibūdinimui įtakos turi ne konkretūs, žmogaus ypatybes apibūdinantys, junginiai, o “gerųjų” ir “blogųjų” žmogaus savybių išskyrimas. Skirstymas į stambesnes grupes pagal pateiktus duomenis buvo daromas atsižvelgiant į du parametrus – pagal “aš”
ir “draugo” įvertinimo laipsnio artumą ir pagal “draugo” ir “priešo”
įvertinimo laipsnį. Taigi buvo išskirtos trys eksperimento dalyvių grupės:
❑ Į pirmąją grupę įeina dalyviai, kurių labai didelis panašumas tarp “draugo” ir “aš” įvertinimo ir labai skiriasi “draugo” ir “priešo”
įvertinimas.
❑ Antrajai grupei priskiriami tie dalyviai, kurių “aš” ir “draugas”
įvertinimas turi vidutinę reikšmę ir nedidelis “draugo” ir “priešo”
įvertinimo panašumas ( žinoma, ne toks mažas kaip pirmoje grupėje
❑ Trečiojoje grupėje – eksperimentuojamieji su artimu visų trijų, t.y. “draugo”, “priešo” ir “aš” įvertinimu.
Be to, pasirodė, kad kai kurios bipolinės ( visiškų priešingybių )
vertinimo skalės tapo vienpolinėmis, tai yra, didelė dauguma eksperimente dalyvavusių žmonių panaudojo tik vieną skalės polių, ir šis vienpolis vertinimas kiekvienoje grupėje buvo skirtingas. Vienpolė skalė labiausiai buvo naudojama “draugo” supratimui aprašyti. Beveik visi eksperimento dalyviai panaudojo tokias “draugo” įvertinimo charakteristikas: “gilus”, “kilnus”, “šviesus”, “švarus”, “artimas”. “Turtingas”, “ryškus”, “platus”, “tvirtas”, “šviežias” – šiuos “draugo” apibūdinimus panaudojo daugiau kaip
95% dalyvių. Visi eksperimentuojamieji panaudojo tą pačią “aš”
charakteristiką – “turtingas”, o 90% panaudojo tris vienodus apibūdinimus –
“gilus”, “kilnus”, “švarus”. Šešiomis vienpolėmis skalėmis 90% dalyvių apibūdino “priešą” – “žemas”, “tamsus”, “šaltas”, “tolimas”, “purvinas”, “sugadintas”. Tokios skalės gali būti vertinamos kaip du skirtingi gėrio ir blogio poliai. “Gerųjų” savybių nestinga “draugo” aprašyme, jo paveikslas “tapomas” šviesiomis, “dūšiai artimomis” spalvomis. Tuo tarpu “priešas” –
tai blogio įsikūnijimas, antipatiškas herojus. Žvelgiant į tai giliau, galime atlikti kokybinę analizę, ir apžvelgti eksperimento dalyvių išskirtų grupių ypatumus.
Pirmoji grupė pasižymi tuo, kad vienodai įvertina sąvokas “draugas” ir “aš”. Kai kurie individai mano, kas “draugas” pasižymi labiau išraiškingesnėmis, ryškesnėmis charakterio savybėmis nei “aš”. Tie dalyviai “draugą” apibūdino kaip “aš idealas”. Tai reiškia, kad jei tu atitinki “draugui” priskirtinus bruožus, tai tavo “draugas” yra tavojo įsivaizduojamojo “aš” idealas. Pagal šios grupės rezultatus galima sakyti, kad bet kuriuo atveju “priešas” visiškai priešingas “draugui”. Visa tai apibendrinus, galima teigti apie neišskiriamą sąvokų “draugas” ir “aš”
supratimą, apie visišką jų įdentiškumą. Jie sudaro tam tikrą vieningą sistemą, o “priešas” čia jiems tarsi priešpastatomas.
Antrojoje grupėje “draugas” ir “aš” yra tarsi pora, kuri papildo vienas kitą ( pavyzdžiui, abu jie yra “gilios”, “ryškios”, “plačios”
asmenybės, bet draugas yra “minkštas” ir “tylus”, o save žmogus įvertina kaip “šiurkštų” ir “garsų”). Tai tarsi vienas kito kompensavimas, kai vieno subjekto pliusai atsveria kito trūkumus, ir gaunama lygiavertė draugystė.
Šioje grupėje požiūris į “priešą” ir jo įvertinimas turi du variantus, kurie priklauso nuo savojo “aš” būdo:
• II a. grupė : “aš” yra silpnas ir paklusnus, tai tada “priešas”
suvokiamas kaip “apsimetinėjantis draugas” ir turi kai kurias savybes, kurios priklauso “draugui”;
• II b. grupė : žmogui su stipriomis, lyderiui būdingomis charakteristikomis, “priešas” būna konkurentas, kuriam būdingi tokie pat, ar netgi dar didesni sekmės šansai prieš silpną ir pasyvų draugą, todėl savojo “aš” savybės dalinai sutampa su “priešui” priskirtomis savybėmis. Tokiu atveju, šiai grupei priskiriami tie eksperimento dalyviai, kurie “priešo” paveikslą priešpastato “draugui” ir savajam “aš” arba sutapatina “priešą” su “draugu” ar savuoju “aš”.
Trečioji grupė pasižymi gautų eksperimentinių rezultatų įvertinimų susimaišymu – kiekvienas iš trijų vertinamųjų objektų ( “draugas”, “priešas” ir “aš” ) turi labai daug bendro su kitais dviem. Šiuo atveju, trečioji grupė ypatinga tuo, kad neturi stabilių teigiamų ar neigiamų vertinimo kriterijų ir pasižymi tam tikru pateiktų žmogaus savybių įvertinimo rezultatų išsibarstymu.
Taigi galima teigti, kad vieniems žmonėms “draugas” – tai sekimas juo, jo pamėgdžiojimas, pavyzdys, o “priešas” – “velnio išpera”; kitiems “draugas” – tai bendražygis, o “priešas” – vertingas priešininkas (varžovas); tretiems “draugas” yra patikimas kompanionas, o “priešas” –
“melo draugas”, žmogus, kuris apsimetinėja. Ir pagaliau yra žmonių, kuriems savita gyvenimiška patirtis neleidžia suformuluoti kokius nors principinius skirtumus tarp draugo, priešo ir paties savęs. Labai svarbus yra tas faktas, kad kiekvieno iš trijų objektų įvertinimas priklauso nuo kitų dviejų, t.y. sudaromi atitinkami blokai – “aš” ir “draugas”, “aš” ir “priešas”, “draugas” ir “priešas”. Žmogus pats, o ne kas kitas lygina save
( žinoma ne tiesiogiai ) su “santykinio” trikampio atskirais elementais.
Kitaip tariant, asmeninių savybių įtaka, bet kurio žmogaus charakteristikai įvertinti, apsprendžiama trimis subjektais – “aš”, “draugas” ir “priešas”.
Tai reiškia, kad partneris, kas jis bebūtų “priešas” ar “draugas”, yra glaudžiai susijęs su subjekto “aš”.
Psichologinių metodų taikymas ir analizavimas
Išskirtosios eksperimentuojamųjų grupės buvo papildomai ištirtos tradicinių psichologinių metodų pagalba. Tai yra 16 faktorių (veiksnių, klausimų) Kettlerio testas, savęs įvertinimo metodika ir savitvardos (savikontrolės) laipsnio nustatymo metodika. Šių metodų pasirinkimas sąlygojamas tuo, kad asmeninės savybės, tiriamos tais testais, lemia žmonių bendravimo ypatumus ir tiriamojo objekto santykius su jį supančiais žmonėmis. Kettlerio testas žmogų charakterizuoja kompleksiškai, t.y.
apimant visą grupę reiškinių, procesų. Toks asmenybės daugiafaktorinis analizavimas leidžia nuspręsti svarbiausius bendravimo ypatumus. Savęs įvertinimo metodika apsprendžiami tiesioginiai santykiai tarp subjekto ir žmonių su įvairiomis charakterio savybėmis. Internalizacija ( t.y.
socialinės grupės pažiūrų , normų, vertybių perėmimas, laikymas savomis )
priklauso nuo to, kokią poziciją žmogus stengiasi užimti bendravime, ką jis prisiima sau ir ko reikalauja iš bendravimo partnerio.
Pagal psichologinius metodus:
Pirmąjai grupei charakteringa – pasitikėjimas savimi, vidinė savitvarda, perėjimas nuo išorinių prie vidinių arba protinių veiksmų, vidinio veiklos plano formavimas. Tačiau šioje grupėje yra žmonių kuriems trūksta vidinio konfliktingumo, sąmoningo elgesio normų. Taip pat yra žmonių, kuriems būdinga meilė naujovėms, pasikeitimams, noras iš dalies pakeisti savąjį “aš”. Kiti pasižymi optimizmo trūkumu ir paprastumo tikrovėje suvokimu. Taigi toje pačioje grupėje galima išskirti dar daug įvairiapusiškai mąstančių ir bendraujančių žmonių.
Antroji grupė, pagal psichologinių metodų rezultatus, išsiskiria kaltės jausmo lengvu prasiskverbimu, polinkiu į pokyčius. Tuo tarpu ir šioje grupėje esama įvairių žmonių: vieniems būdinga neigiama aplinkinių reakcija į jų veiksmus, kitiems – nepasitenkinimas poreikiais ir savikontrolės stoka.
Trečioji grupė išsiskiria savo ir kitų individualumo gerbimu, gana tikslia savo požiūrių orientacija ir gana išskirtiniais savo vidiniais vertinimo kriterijais. Jie ryžtingi ir pasiruošę pasiekti savo tikslų, bet nelinkę “grūsti” savo nuomonės kitiems. Bet tame tarpe esama žmonių, kuriems būdingas nerūpestingumas ir lengvabūdiškumas bendravime, taip pat pasitaiko žmonių su nedideliu poreikių pasitenkinimo lygiu, kitiems charakteringas stabilaus “aš” trūkumas.
Gauti rezultatai leidžia daryti tam tikras išvadas apie žmogaus asmeninių savybių teigiamą ar neigiamą įvertinimą. Tas faktas, kad žmones negalima skirstyti į kokias tai grupes, kurios, pavyzdžiui, tik apsprendžia ar jie yra malonūs ar nemalonūs, sako, kad bendravimo įvertinimas yra sudėtingesnis procesas negu konkretaus žmogaus savybių išskyrimas ir analizavimas. Būtina atsižvelgti į “draugo”, “priešo” ir “aš” savybių sutapimus, kurie padeda žmogaus psichologiniame apmąstyme išskirti asmenišką “aš” įvertinimą ir suprasti, kodėl tu mėgsti, gerbi ir myli aplinkinius. Galima pasiekti savojo “aš” savybių ir modelio “geras –
blogas” bruožų suderinamumą. Tikro savojo “aš” neatitikimas įsivaizduojamąjam kompensuojamas savo patraukliųjų ir atstumiančiųjų savybių palyginimu su kitų žmonių, o bendraujant su jais ieškoma būdų geresniam “savęs” įvertinimui. Visa tai gerai atitinka “vidinio stebėtojo”
konsepciją, kuri teigia, kad pirmiausia būtina išstudijuoti savo paties “elgesio lobyną”. Šio stebėtojo rolę gali atlikti ir pats subjektas arba “įsivaizduojamas stebėtojas”, slypintis asmenybės gilumoje ir atsirandantis tik konkrečiose situacijose. “Stebėtojas” nėra pasyvus, jis vertina subjekto veiklą, svarbu tai, kad pats subjektas gali atsigręžti, susimąstyti ir kai ko nedaryti, kas jo manymu jam gali pakenkti. Subjektas tarsi seka savo “stebėtojo” veiksmus ir daro reikiamas išvadas.
Gana įdomų subjekto “aš” ir savo su kitais žmonėmis vertinimą pateikia
B.P.Višeslavcevas:
“… Dievo duota akis yra širdies gilumoje, jos niekas negali nuliūdinti ir užtemdyti…Net gi labiausiai niekinamas nusidėjelis gali turėti akį, gerai matančią jo nuodėmes. “Baisiausiojo teismo” esmė: nusikaltėlis ir nusidėjelis nėra bežadis gyvūnas, ne daiktas – jis žino teismo teisingumą ir teisia kartu su Teisėju.”
Tai reiškia, kad vidinis “aš” dažniausiai prabyla reikiamu momentu ir ištaria savo lemtingąjį žodį.
Labai įdomus ir platus yra “aš” pažinimo pasaulis. Kyla klausimų: ar aš pažįstu save, ar žinau kitus, kam visa to reikia? Bendraujant su kitu žmogumi labai svarbūs du faktoriai – subjekto savybių supratimas ir objektyvus jų vertinimas. Čia kalbama ne apie savo savybių supratimą ir jų priešpastatymą kitų žmonių vertybėms, bet apie sąvojo “aš” įjungimą į mus supantį pasaulį. Kuo realiau mes apžvelgsime savo savybių “gerąsias” ir “blogąsias” puses, tuo tiksliau galėsime įvertinti save ir aplinkinius. Čia labai tinka tezė: “Daiktai visada turi savybių, kurios charakterizuoja jų santykį su subjektu ”.
Bendravimo kalba ir žodynas
Kyla klausimas: kokią reikšmę mūsų gyvenime turi bendravimo kalba, įvairūs žodžiai, kokia jų prasmė? Žmonių savybėms apibūdinti naudojama daug įvairiausių būdvardžių. Bet ar visi jie turi būti suprantami tiesiogine prasme? Šiame darbe naudojamos bipolinės būdvardžių skalės gali būti naudojamos ne tik asmenybės apibūdinimui, bet ir fizinių duomenų, objektų, kraštovaizdžio aprašymui. Nagrinėjamuoju atveju šie būdvardžiai pristatomi kaip “asmeniniai” ir aprašo būtent asmenines savybes ir ypatybes visais aspektais, t.y. visais gyvenimo atvejais. Bet kaip žodžiai jie turi skirtingas reikšmes, kurios padeda įvertinti asmenybės įvairialypiškumą.
Galima teigti, kad buvo pateiktas pakankamas žodžių blokas, norint įvertinti savo įsivaizduojamą bendravimo partnerį. Viena bipolių būdvardžių skalė, pavyzdžiui, “šiltas” ir “šaltas” dar negali spręsti apie “šiltą” ar “šaltą” žmogaus būdą ir bendravimą. Todėl naudojamos bipolinės, apimančios du priešingus polius, skalės. Išskirtos būdvardžių skalės yra gana “universalios”, naudojant asmeninėms savybėms, vidiniam žmogaus pasauliui aprašyti, taipogi visapusiškam žmogaus būdui ir bendravimo ypatumams apibūdinti. Panaudotų būdvardžių seka neturi reikšmės jų vertinimui, nėra svarbu kurį tu atsirenki pirmiau, svarbiausia, kad jis apskritai yra pastebėtas ir užfiksuotas.
Išvados
Taigi pagrindinis darbo tikslas – išskirti visiškai skirtingas idealaus partnerio įsivaizdavimo grupes, t.y. rasti kokias nors tarpasmeninio įvertinimo atmainas, kurios priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninių savybių.
Pirmąjai išskirtai tyrimo dalyvių grupei būdingas “draugo” ir savojo “aš” apibūdinimo tapatumas ir priešingas “priešo” vertinimas.
Antroji grupė – “aš” ir “draugas” yra vienas kitą papildantis duetas. Vienų šios grupės narių manymu “priešas” yra apsimetinėjantis draugas, o kitų – konkurentas.
Trečiojoje grupėje dauguma “draugo”, “priešo” ir “aš” įvertinimų sutampa, t.y. jie pasižymi menku visų trijų grupių išdiferenciavimu.
Žmogiškųjų vertybių apžvelgimas galimas ir tokiu būdu, kai subjektas išeina iš savojo “aš” ribų ir pažvelgia į savo būdo savybes iš šalies.
“Paties savęs” žinojimas leidžia formuoti teigiamus ir neigiamus bendravimo kriterijus, padeda įsivaizduoti ir pasirinkti idealų partnerį, suprasti, kuris žmogus yra tavo “draugas”, o kuris – “priešas”.
M.O.Geršenzona yra pasakiusi:
“ Žmonės sutaria tik dėl to, kad vertina vienas kitą kaip vientisą, nedalomą asmenybę, ir kuo žmogus mums yra abejingesnis, tuo labiau mes nustatinėjame jo atskirų savybių vertę.”
Naudota literatūra
PSICHOLOGIČASKIJ ŽURNAL.- 1993, Nr.3.- 28-38p.
TARPTAUTINIŲ ŽODŽIŲ ŽODYNAS.-V., 1985.- 528p.