Hiperaktyvūs vaikai

Turinys

Turinys ..............................2psl.
Įvadas ..............................3psl.
DSHS istorija .............................4psl.
Dėmesio sutrikimo ir per didelio aktyvumo priežastys .....5psl.
Pagalba pernelyg aktyviems ir sutrikusio dėmesio vaikams .6psl.
Gydimas vaistais ........................7psl.
Išvados ..............................9psl.
Literatūra ..............................10psl.

2

Įvadas

Pastaraisiais metais nebuvo kito taip dažnai visuomenėje minimo vaikų sveikatos sutrikimo, kaip per didelis aktyvumas (hiperaktyvumas) ir dėmesio sutrikimai. Hiperaktyvumas apibūdinamas kaip emociškai sutrikusių, protiškai atsilikusių arba centrinės nervų sistemos pažeidimų turinčių vaikų padidėjęs jautrumas, neramumas. Tokie vaikai yra neatidūs, elgiasi impulsyviai, nesugeba sukaupti dėmesio, todėl jiems dažnai kyla mokymosi problemų.

Jungtinėse Amerikos Valstijose DSHS ( dėmesio sutrikimo ir hiiperaktyvumo sindromas ) šiuo metu diagnozuota dvidešimčiai procentų vaikų. Vokietijoje statistiniai duomenys svyruoja nuo 3 iki 10%. Tuo tarpu Lietuvoje, tvirtinama, jog 5-8% jaunesniojo amžiaus berniukų ir 1% mergaičių pasižymi hiperaktyvumu. Be to, mergaitės su šiuo sindromu dažniau negu berniukai reaguoja „hipoaktyviai“, tai reiškia, kad jos atrodo užsisvajojusios ir abejingos. Berniukai, priešingai, dažnai negali sutramdyti savo judrumo.

3

DSHS istorija

Iš esmės šis medicininis fenomenas žinomas jau seniai, tiesa, ne dabartiniu pavadinimu. Tai buvo išsamiai aprašyta dar XIX a. viduryje vokiečių neuropatologo Heinricho Hofmano išleistoje knygoje vaikams „Susivėlęs Pėėteris“ – istorijose „Nenuorama Filipas“, „Hanso žvilgsnis į orą“, pasakojimuose apie piktąjį Frydrichą ir Paulincheną, kurie, nepaklausę tėvų, žaidžia su žiebtuvėliu ir sukelia gaisrą.

Britų medicinos žurnalas „Lancetas“ (The Lancet) 1902 m. išspausdino taiklų DSHS apibūdinimą. Anglų pediatras George`as F. Stillas aprašė vaikus, kurie ne

enustygsta vietoje, yra labai impulsyvūs ir sunkiai gali susikaupti. Jis pastebėjo įgimtus šių vaikų gabumus.

Nuo septintojo dešimtmečio ši tema susilaukė didelio ne tik gydytojų, bet ir pedagogų bei psichologų dėmesio. Kitoks elgesys įgavo daug kitokių pavadinimų, pradedant „minimalia cerebrine disfunkcija“, baigiant šių dienų kai kurių diagnostikų vartojamu „hiperkinetiniu sindromu“. Kalbant šnekamąja kalba, buvo kalbama apie hiperaktyvius vaikus.
Vaikas, kuriam reikia daug meilės

Kai kurie suaugusieji savo aktyvius nenuoramas bando sutramdyti griežtomis priemonėmis. Tačiau pyktis ir bausmės ne tik nepadeda, bet dar ir pablogina padėtį. Vaikas tampa dar agresyvesnis ir neramesnis. Tėvai, nesuprasdami, kas iš tiesų vyksta, pradeda kaltinti save, kad atžalą blogai išauklėjo. Jie net neįtaria, kad jų namuose auga hiperaktyvus vaikas. Tai ypatingas mažylis, kuriam reikia kur kas daugiau dėmesio ir meeilės nei paprastam vaikui.

Dar kūdikystėje tokie vaikai būna labai neramūs, verksmingi, reikalauja daugiau dėmesio. Jiems dažnai kartojasi valgymo ar miego sutrikimai. Darželyje ir mokykloje šiems vaikams pasireiškia mokymosi, kalbos, nerviniai bei nuotaikos sutrikimai. Dėl savo elgesio šie nenuoramos tikrai nekalti. Tai tam tikras psichikos sutrikimas.
Atmintis ir suvokimas

Vaikas, be kita ko, nesugeba tinkamai atrinkti tai, kas svarbu, jis dažnai sutelkia dėmesį į antraeilius dalykus, nepakankamai kaupia svarbią informaciją ir eikvoja savo energiją nereikšmingiems dalykams bei nesvarbiam turiniui. Dažnai susidaro įspūdis, kad vaikas kl
lausosi mokytojo, bet, atidžiau pažiūrėjus, matyti, kad jis užsiima kuo kitu, pavyzdžiui, už mokytojo nugaros spokso į paukštį, tupintį ant palanges. Taip vaikas praleidžia svarbią informaciją. Dėmesio trukmę gali mažinti daugelis veiksnių. Tačiau per ilgesnį laiką jo dėmesys nukrypsta į kitus dalykus, jis negali susikaupti, ypač tada, kai užduotis jam atrodo nuobodi ir neįdomi. Hiperaktyvus vaikas nesugeba sąmoningai reguliuoti savo elgesio. Jis impulsyviai priima sprendimus ir veikia skubotai. Vaiko jausmai yra nepastovūs, kartais jis reiškia juos netinkamai .

Sutrikusio dėmesio ir pernelyg aktyvūs vaikai išsiskiria ir kitais elgesio ypatumais :
● Vaikas dažnai nenustygsta vietoje, nuolat mosuoja rankomis ar kojomis, rangosi kėdėje.
● Sunkiai ramiai nusėdi net tada, kai to reikalaujama – valgant, piešiant ir pan.
● Jį lengvai išblaško pašaliniai dirgikliai.
● Nekantriai trypčioja ir nervinasi, kai tenka ko nors palaukti.
● Dažnai skuba atsakyti į klausimą, nors dar neišgirdo jo viso.
● Niekada nebaigia piešti, daryti namų darbų, nesutvarko žaislų.
● Sunkiai susikaupia, atlikdamas tam tikras užduotis (rašydamas, mokydamasis ar net žaisdamas).
● Dažnai, nebaigęs vienos veiklos, ją meta ir imasi kitos.
● Ypač daug kalba, klausinėja, komentuoja, įsiterpia į kitų pokalbius.

4
● Dažnai trukdo kitiems – kišasi į kitų vaikų žaidimus, reikalauja dėmesio.
● Paprastai atrodo, kad niekada neklauso, kas jam sakoma.
● Dažnai pameta savo daiktus, būtinus mokykloje ar namuose (žaislus, pieštukus, knygas, užduotis).
● Neretai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į pasekmes (neapsidairęs išbėga į gatvę).

Sutrikimą galima diagnozuoti tik ta

ada, kai daugiau nei 6 mėnesius trunka bent 8 aukščiau išvardinti požymiai.

Dėmesio sutrikimo ir per didelio aktyvumo priežastys

Kas sukelia DSS (dėmesio sutrikimo sindromas) ir DSHS (dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas), nėra aišku. Daugelis ekspertų mano, jog tai yra genetiškai nulemta biochemine smegenų anomalija ir bando įvairiais būdais rasti DSS ir DSHS požymių turinčių vaikų smegenų neurobiologinių pokyčių. Jų nuomone, išsiskiriantis elgesys yra susijęs su neurobiologiniais pokyčiais ir tokį, organinių priežasčių nulemtą elgesį galima koreguoti medikamentais. Iš tiesų, iki šiol nenustatyta, kad vaikų, kuriems diagnozuota DSS ir DSHS, smegenyse būtų struktūrinių organinių pakitimų.

Vienapusiai priežasčių tyrimai, kuriuos atlieka biologai, neurofiziologai ir medikai, yra labai ginčytini, nes jie visiškai nekreipia dėmesio į įvairias žmogaus elgesio aplinkybes, pavyzdžiui, į psichologinius ir sociokultūrinius veiksnius.

Biologiniai veiksniai.

Specialistai nustatė, kad esama vaikų, kurie, dar būdami naujagimiai, buvo kur kas žvalesni, guvesni, smalsesni ir lengviau paskatinami arba tiesiog tik „neramesni“ už kitus. Ar šie požymiai nulemti genetiškai, ar atsiradę nėštumo metu, ar ką tik gimus- nėra pakankamai išaiškinta. Tačiau svarbu, kaip vaikas šiuos įgimtus talentus naudoja.

Kadangi tolesnis smegenų brendimas priklauso nuo to, kaip dažnai ir kokiu būdu jos yra aktyvinamos naujais dirgikliais. Jų smegenys aplinkos dirgiklius priima kur kas intensyviau, negu „normalių“ vaikų. Todėl tokius vaikus skatina ir aktyvina bet kokie nauji di

irgikliai. Šios teigiamos raidos trūkumas yra tas, kad vaikai visus gaunamus dirgiklius priima be vadinamojo apsaugos filtro ir negali jų atskirti iš gausios pasiūlos, kurią teikia aplinka. Biologinė apsauga nuo dirgiklių padeda žmonėms apsisaugoti nuo pernelyg didelių apkrovų ir išlaikyti tokį visinės įtampos lygį, kuris leistų lengviau apdoroti dirgiklius.

Jei artimieji ( svarbiausia motina ir tėvas ) nesugeba suvokti šių ypatumų ir perimti apsauginio filtro funkcijų, kad galėtų reguliuoti aplinkos dirgiklių kiekį, kurį vaikas pajėgtų atlaikyti, vaiko privalumai tampa akivaizdžiais jo trūkumais. Toks imlus dirgikliams vaikas negali savo impulsyvumo sukontroliuoti ir suvaldyti. Jis turi nuolat atrasti kažką nauja, žavėtis, strakalioti.

Psichologiniai veiksniai.

Dėmesio sutrikimo ir per didelio aktyvumo priežasčių kompleksą pirmiausia nagrinėja vaikų ir jaunimo gydytojai psichoanalitikai. Jų nuomone, šių sutrikimų priežastys yra ankstyvoje vaikystėje patirtos traumos ( vienkartinis šoko išgyvenimas, kaip, pavyzdžiui, staigi mylimų artimųjų netektis ).

Sociokultūriniai ir situacijų veiksniai.

Vaiką prislėgti ir kelti jam įtampa gali ir sociokultūriniai veiksniai, pavyzdžiui, mažos šeimos pajamos, sunkios gyvenimo sąlygos ir kitos šeimyninės aplinkybės, tėvų ar artimųjų nesugebėjimas

auklėti, visiškai padrika buitis, jokių taisyklių ir apribojimų nevaržomas elgesys. Per daug laiko praleisdamas prie televizoriaus ar vaizdo grotuvo, ypač žiūrėdamas vis agresyvesnius ir baisesnius vaizdus, vaikas nuolat gauna daugybę dirgiklių, kurie vėliau pasireiškia jo pernelyg dideliu jaudrumu.

Vaikai savo vidines problemas dažniausiai išreiškia kūno kalba, taip bandydami atsikratyti psichinių įtampų. Šiuo požiūriu išsiskiriantis, dažniausiai trikdantis, pernelyg aktyvus elgesys yra išgyvenimo strategija ir bandymas išsigelbėti. Todėl DSHS laikomas vaiko pagalbos šauksmu.

Pagalba pernelyg aktyviems ir sutrikusio dėmesio vaikams

Pagal šių vaiko raidos sutrikimų sunkumą ir pasireiškimą reikia parinkti ir pedagoginės bei medicininės pagalbos bei skatinimo priemones. Turime atsižvelgti į tai, kad dalis vaikų visai nesuvokia savo sunkumų, kiti, šiek tiek vyresni mokyklinio amžiaus vaikai, kenčia dėl savo problemų, didėjančios kritikos ir grėsmės būti atskirtiems nuo socialinės aplinkos.
Tėvams rekomenduojama vadovautis 8 bendrais principais, auklėjant hiperaktyvų vaiką (pagal A.Barkley):

1.Vaikas turi tuoj pat patirti savo elgesio pasekmes. Hiperaktyvius vaikus dažniau negu kitus reikia pastebėti ir pagirti, kai jie gerai elgiasi. Pagiriama tuoj pat, kai vaikas gerai elgiasi, pvz., ramiai sėdi, atlieka užduotį. Tai gali būti žodinis įvertinimas, žvilgsnis, prisilietimas ar nedidelė dovanėlė. Svarbu pastebėti, kokią paskatinimo formą vertina vaikas.

2. Hiperaktyviam vaikui dažniau turi būti parodomos jo elgesio pasekmės. Tėvai (arba mokytojai) turi dažniau parodyti vaikams, kaip tuo momentu vertinamas jo elgesys. Tai galime padaryti žvilgsniu, šypsena ar paraginimu susikaupti, kartais nepritarimu. Tokiu būdu vaikas pajunta, ar gerai elgiasi.

3. Naudoti paskatinimus, motyvuojant tinkamą elgesį. Hiperaktyvūs vaikai mažiau reaguoja į žodinius pagyrimus. Veiksmingesnis fizinis prisilietimas, specialios privilegijos ar materialiniai apdovanojimai, atitinkantys vaiko amžių: saldainis, žaislas ar nedidelė pinigų suma. Galima tai daryti pamažu, naudojant taškų ar +/- sistemą. Sveiką vaiką nepatartina dažnai materialiai apdovanoti, tačiau hiperaktyviems vaikams kartais tai geriau tinka.

4. Skatinti teigiamą elgesį ir tik vėliau taikyti bausmes. Tai reiškia, kad jeigu vaikas elgiasi netinkamai, reikėtų kurį laiką ignoruoti blogą elgesį ir skatinant sužadinti vaiko norą geriau elgtis. Jeigu, vadovaujantis tokia taktika, vaiko elgesys nesikeičia, galima vaiką bausti. Bausmės turėtų būti nedidelės ir labai specifiškos, t.y. skiriamos už konkretų poelgį. Tai daryti reikia nuolat, kiekvieną kartą, kai blogas elgesys kartojasi. Bausmės padės tik tuomet, kai jos taikomos kartu su paskatinimais (paskatinimai turėtų viršyti bausmes 8:1).

5.Pastovumas, susijęs su laiku, vieta ir globėjais.
• reikalavimai ir pasekmės turi būti tie patys visą laiką;
• reikalavimai ir pasekmės turi būti tokie patys įvairiose vietose ir aplinkoje (namuose, gatvėje, mokykloje);
• reikalavimai ir pasekmės turi būti tokie patys kiekvieno iš globėjų (mamos, tėčio, močiutės, senelio, mokytojos);

6. Iš anksto planuoti problemiškas situacijas ir pasikeitimus. Dažnai hiperaktyvių vaikų elgesys nenuspėjamas, impulsyvus. Jie netikėtai sutrikdo tėvus, sukeldami triukšmą ar pridarydami nemalonumų svetimų žmonių akivaizdoje. Todėl naudinga iš anksto

6

numatyti, kokioje situacijoje galėtų taip atsitikti, aptarti ją su vaiku, numatyti veiksmų planą. Prieš pat tokią situaciją trumpam stabtelėkite, priminkite vaikui taisykles, paaiškinkite, kokio elgesio iš jo laukiate. Priminkite, kokį apdovanojimą jis gaus, jei tinkamai elgsis, ir kokia bausmė bus už netinkamą elgesį.

7. Nuolat prisiminkite, kad vaikas turi sutrikimą. Dažnai globėjai nusivilia tuo, kad vaikas nesikeičia taip greitai, kaip jie norėtų, ir toks nusivylimas sukelia pyktį. Nuolat prisiminkite, kad rūpinatės vaiku su savotiška negalia ir ne visada galima jam padėti geriau elgtis. Globėjams lengviau keisti savo elgesį ir prisitaikyti prie vaiko. Pasistenkite nusiraminti, išsaugoti humoro jausmą. Kartais būtina atitrūkti nuo bendravimo su vaiku, pailsėti ir atstatyti savo emocinę pusiausvyrą.

8. Mokykitės atlaidumo. Tai svarbiausias, bet sunkiausiai įgyvendinamas principas. Kiekvieną vakarą, kai vaikai nueina miegoti, tėvai galėtų rasti laiko prisiminti jų elgesį tą dieną ir atleisti už prasižengimus. Svarbu atsikratyti pykčio, nusivylimo, atstūmimo ir kitų nemalonių jausmų, kurie tą dieną kilo dėl vaiko judrumo ir blogo elgesio. Atleiskite vaikui už tai, kad jis yra sutrikęs ir ne visada gali kontroliuoti savo elgesį.

Gydymas vaistais

Kai kuriose užsienio šalyse, ypač JAV, naudojami specifiniai vaistai hiperaktyvumo sutrikimui gydyti (jie pagerina dėmesio koncentraciją, mažina aktyvumą).Tačiau be vaistų visada skiriama: elgesio terapija, šeimos terapija.

Lietuvoje dar tokių vaistų nėra, todėl didžiausios sėkmės galima tikėtis iš elgesio terapijos bei šeimos terapijos.

Ar reikalingas hiperaktyviam vaikui gydymas vaistais, nuspręs Jūsų vaiką pakonsultavęs vaikų ir paauglių psichiatras.

Vaistai dažniausiai skiriami, esant lydintiems psichikos sutrikimams:

– nerimui;

– depresijai;

– miego sutrikimams;

Kiekvienam vaikui gydymo kursai skiriami individualiai, todėl būtina periodiškai lankytis pas vaikų psichiatrą.

Jeigu vaikui gydytojas paskyrė vaistų, tėvai turėtų informuoti mokytoją,, nes jis gali pastebėti, ar vaistas pagerina vaiko elgesį, dėmesį, taip pat nepageidautinus šalutinius reiškinius (pvz., mieguistumą).

Tėvai turėtų glaudžiai bendradarbiauti su mokytojais, aptarti vaiko drausmės klausimus, sukurti abipusės pagarbos ir pasitikėjimo atmosferą.

Dauguma hiperaktyvių vaikų linkę į alergijas maistui. Jei įtariate, kad vaikas netoleruoja kai kurių maisto produktų, rekomenduojama dieta: pradėti vaiką maitinti viena mėsos rūšimi (vištiena ar aviena), angliavandeniais (ryžiais ar bulvėmis),vaisiais (bananais, kriaušėmis, obuoliais), daržovėmis (žiediniais kopūstais, morkomis),vandeniu, vaisine arbata.

Vengti maisto produktų su įvairiais priedais, dažais, konservantais, pramoniniu cukrumi, miltinių produktų, kiaulienos, saldumynų.

7

Prisilaikant dietos, išnyksta alergija, vaikai tampa ramesni, gerėja jų dėmesingumas, elgesys, bendra savijauta

8

Išvados

Anksčiau buvo manoma, kad vaikai “išauga” šią problemą, tačiau paskutiniai duomenys teigia, kad tik 30% vaikų su šiuo sutrikimu stebimas pagerėjimas. 40% brendimo laikotarpiu prisijungia socialinės problemos (mokyklos nelankymas, valkatavimas, vagystės), 30% – alkoholizmas, narkomanija, vystosi asmenybės sutrikimai, nerimo, nuotaikos sutrikimai. Todėl labai svarbu pradėti hiperaktyvaus vaiko gydymą kuo anksčiau, įsitraukti į gydymą visiems šeimos nariams, vaiko mokytojams, kuo anksčiau pradėti elgesio korekcijos programą. Tik keičiant artimų žmonių elgesį, galima palengvinti per aktyvaus vaiko problemas, pagerinti jo mokymosi ir adaptacijos galimybes.

Literatūra.
1. Sabinie Herm „Sunkūs vaikai. Praktiniai patarimai auklėtojams ir tėvams“. „Alma littera“, 2004.
2. Simone Harland Presvika „Hiperaktyvūs ar labai gabūs?“. Vilnius, 2005 .
3. Valstybinės psichikos sveikatos centras „ Vaikų psichologinis konsultavimas“. Vilnius, 1999 m.
4. www.kpsc.lt žiūrėta 2006 11 19

Leave a Comment