Geštalt terapijos ir Egzistencinės fenomenologinės terapijos palyginimas

Geštalt ir egzistencinės fenomenologinės terapijų palyginimas

Šiame savo darbe ruošiuosi palyginti tarpusavy geštalt terapiją su egzistencine fenomenologine terapija. Lyginu šias terapijas dėl to, kad jos man geriausiai įstrigo, ir rado ne tik dirbtinę teorinę vietą pasaulėvaizdy, bet susišaukė su asmenine gyvenimo filosofija. Iš tiesų šis darbas man pačiai tikiuosi padės geriau pajausti teorijų skirtumus ir panašumus.
Tiek geštalt terapija, tiek fenomenologinė egzistencinė terapija yra patyriminės terapijos. Be to, jos kilo kaip atsakas į tuometinę plačiai paplitusią psichodinaminio determinizmo kryptį.
Lygindama daugiau dėmesio ruuošiuosi skirti pagrindinėms teorinėms idėjoms ir terapiniam procesui.
Manau nemažai terapiją turėtų reprezentuoti pats jos pavadinimas. Tame galima, galbūt nors ir paviršutiniškai, aptikti teorijos esmę. Geštalt terapija (GT) pavadinimą įgavo nuo vok. žodžio „gestalt“, kuris į lietuvių kalbą verčiamas kaip suvokinys, formos figūros santykis. Giliau nagrinėjant, kas yra geštalt terapija ir geštalt psichologija, M. Henle sako, kad jos mažai ką turi bendro, netgi geštalto sąvoką F. Perls supranta savaip. Na, bet palikus tuos nesutarimus tarp geštalt psichologijos ir geštalt terapijos, geštaltas, anot F.. Perls, yra patyrimo dalis, nesuskaidomas viso sąmoningumo fenomenas. Geštalt sąvoka GT labai svarbi: jo formavimosi procesu aiškinami sutrikimai, poreikių tenkinimas, pats terapijos procesas, organizmo elgesio dinamika. Figūros – fono reiškinys taip pat išreiškiamas geštalto sąvoka. Šios terapinės sistemos atsiradimui yra sv

varbios lauko teorija (laukas- tai visuma, kurios nuolatinės dalys reaguojančios viena į kitą ir kiekviena dalis paveikiama to, kas vyksta lauke), fenomenologinė, egzistencinė (atsakomybės už save aspektas) ir kūno terapija.
Vien iš pavadinimo egzistencinė – fenomenologinė terapija (EFT) galima nuspėti, jog čia yra dviejų krypčių junginys. Tai yra: egzistencinės ir fenomenologinės. Taigi ši terapinė sistema turi glaudų ryšį su filosofija, o ne psichologija. Čia persipina E. Husserl idėja apie fenomenus, kad reikia suprasti klientą tokį, koks jis yra, kad reikia maksimaliai atsiriboti nuo savo kontekstų, ir M. Heiddeger požiūris, kad būtis ir pasaulis yra vienis. Taigi ne tik neįmanoma atsiriboti, bet ir negalime išvengti savo indėlio buvime, bet galime reflektuoti, ką įnešame iš savo vidaus, kai bandome suprasti kitą žmogų, kai esame paasauly. Gana nemažu kiekiu filosofų idėjų, bet ne visais vienodai yra paremta EFT, todėl nėra prasmės kalbėti apie vieningą egzistencinę sistemą.
Lyginant iš pirmo žvilgsnio nėra lengva konkrečiai pasakyti apie sistemų skirtumus. Kadangi EFT šaknys yra filosofijoje, tai šioje terapijoje daugiau palieka „tuštumos“ jausmui, galėjimo būti nežinančio pozicijoje, nemažai lieka filosofinio, egzistencinio požiūrio į gyvenimą, prasmės ieškojimo. GT man atrodo „žemiškesnė“, jei taip galima išsireikšti. Taip teigdama visiškai nenoriu pasakyti, kad EFT yra atitrūkusi nuo realybės. Anaiptol čia pabrėžiamas kliento autentiškumas, ki
iek jis yra tikras, kiek jo elgesys yra jam būdingas sesijų metu. GT daug dėmesio skiriama psichofiziniam sąmonės lygmeniui: daug dėmesio skiriama kūno pojūčių įsisąmoninimui, mintims, emocijoms, per kūną pajausti dabarties momentą, o EFT dauguma problemų gali būti sprendžiamos atsižvelgiant į dvasinį kliento pasaulį (Franklis, 2000) – man susidarė įspūdis, kad šis kontekstas tam tikra prasme praplečia ne tik žmogaus sąmoningumą, dirbant su prasme, vertybėmis, bet ir leidžia į pasaulį pažiūrėti iš kitos pozicijos, pamatyti prasmę, kai atrodo, jos jau nėra. GT taip pat nesunkiai aptinkamas restruktūrizavimas, kai prašoma į tą patį reiškinį žiūrėti iš kitos pozicijos, bet, kaip bent jau man atrodo, kad EFT tai einama per vertybių ir teikiamų prasmių klausimo nagrinėjimą.
Jaučiasi, kad teorinėse sistemose pats pamatas yra tas panašus, bet „teorinis namas“ statomas visai kitomis plytomis, atkreipiant dėmesį į šiek tiek skirtingus žmogaus ir pasaulio aspektus, suteikiant skirtingą svorį „namo“ plytoms.
Terapinės sistemos yra gana panašios, kad abi yra patyriminės terapijos. Abiejų formavimuisi turėjo įtakos fenomenologijos idėjos bei egzistencinė filosofija. Abiejose terapinėse sistemose svarbu tai, ką subjektyviai patiriame dabartyje ir tai, ką objektyviai galime stebėti. F. Perls, kad savęs įsisąmoninimas yra vienas iš kertinių terapijos ir organizmo augimo akmenų. Svarbu „kaip“ žmogus įsisąmonina, kaip vyksta šis procesas ir kas jam trukdo. Abiejose mi
inima in-sight sąvoka, tik gal kiek kitaip suprantama. Kadangi geštalt terapija turi nemažai bendro su geštalt psichologija, tai suvokimas ir insaitas ten suprantamas, kaip spontaniškas užduoties sprendimo radimas. O vienas iš egzistencinės – fenomenologinės terapijos atstovų R. May kalba apie sąmonės augimą iki savasties sąmonės, kas suteikia žvilgsnio vidun – insaito galimybę, kad svarbu atskleisti savi sąmoningumą, kuris yra daugiau nei vien sąmonė (May, 1969)
Kiti pagrindiniai terapijų panašumo aspektai, todėl, kad abi yra patyriminės terapijos, yra tai, kad abi propaguoja lygybę tarp terapeuto ir kliento. Abiejų terapinių sistemų autoriai palaiko Buber idėją dėl Aš – Tai santykio transformavimo į Aš – Tu santykį konsultavime. Taip pat svarbios augimo ir galėjimo rinktis idėjos, pabrėžiama sąmoningumo ir prasmės svarba. Taigi būtent tai, kad abi yra iš patyriminių terapijų grupės duoda joms panašumo, bet tuo pačiu kiekviena turi savo individualumą, nes turi ir kitų iš kitų tearpijų ar sistemų „atneštų“ teorinių prielaidų, pavyzdžiui GT didelę įtaką padarė tiek lauko teorija, tiek kūno terapija.
Abiejose yra egzistencinės filosofijos indėlio, tik nevienodu mastu. GT tai pasireiškia, kaip atsakomybės prisiėmimas už savo elgesį, už tai, kuo organizmas gyvena, už savo pasirinkimus (angl. responsible- able to respond; tik aš, kaip asmuo, galiu judėti, jausti ir gyventi savo gyvenimą). Perėmė požiūrį į santykius, turi bū
ūti pasitikėjimo, pagarbos vienas kitam ir artumo sistema. Svarbus dabarties momento patyrimas. EFT daugiau yra paliečiama egzistencinių klausimų, daugiau kreipiamas į juos dėmesys. Čia svarbu ne tik atsakomybė, norai, pasirinkimai, sprendimai, bet ir kančia, skausmas, įvairaus lygio prasmės išgyvenimas, mirties- gimimo artumo patyrimas. Daug dėmesio skiriama, vadinamosioms gyvenimo duotybėms. Skirtingi autoriai, išskiria skirtingas duotybes: tai ir egzistencinis skausmas (Yalom, 1989) ir mirtis, laisvė, izoliacija, prasmingumas. Nors, anot I. Yalom, šios duotybės gali atrodyti niūrios, bet iš tiesų jose yra išminties ir išpirkimo sėklos.
Man daugiau susidarė įspūdis, kad GT egzistencializmas yra kaip prieskonis pagrindiniame patiekale, kai tuo tarpu EFT- tai bene pagrindinė sudedamoji patiekalo dalis. Per egzistencializmo prizmę žiūrima į save ir į pasaulį. O žiūrėti galima įvairiai, tik visada reikia įsisąmoninti, kad būtent čia aš žiūriu, o ne kitas asmuo ir į kur aš kiekvienu momentu žiūriu.
Išskiriamos pradinės sąlygos, kurioms esant, terapija yra sėkmingesnė. GT atveju, kad žmogus turėtų ganą stiprų ego, nes ši terapija yra, anot F. Perls, augimo ir brandumo, išsilaisvinimo ir didesnio sąmoningumo terapija, o ne palaikymo. Čia gausu frustracijų, siekiama, kad žmogus atrastų palaikymą savyje, o ne ieškotų jo aplinkoje, atsikratytų išmoktų manipuliacijų. EFT atveju išskiriama, kad sėkmingiau vyksta darbas, jeigu klientas siekia geresnio savęs pažinimo, nežinojimo būsenos priėmimo, jam nesvetimas filosofinis požiūris į pasaulį. Taip pat ir terapeutui EFT neužtenka vien gerai žinoti terapijos principus, jo gyvenimas turi pulsuoti egzistencijos ieškojimu.
Kad geriau suprastume kiekvienos terapinės sistemos darbo principus, reikia pradžioje apžvelgti pagrindinius teorinius postulatus: kaip suprantama asmenybė, kaip ji funkcionuoja, ką reiškia būti pasaulyje.
Nė viena terapinė sistema nepateikia išsamaus asmenybės apibrėžimo. F. Perls asmenybės sąvoką keičia į „organizmo“ sąvoką. Kaip priešprieša S. Freud asmenybės vystymosi fazėms, jis išskiria 4 vystymosi fazes, susiejęs fizinio maisto virškinimo psichologinio „maisto“ apdorojimo tapatumą. F. Perls išskiria savasties sąvoką, nors daug jos neoperacionalizuoja. Pagrindinė savasties savybė- integruoti, sintezuoti į visumą. Tai esmė ir potencialumas kartu. Savastis integruoja įvairius asmenybės aspektus: tiek fizinius, tiek emocinius, tiek kognityvinius. Manoma, kad pagrindinis asmenybės konfliktas yra tarp savasties ir savasties vaizdinio: „kas esu ir kas noriu būti?“. EFT naudojama žmogaus, o ne asmenybės sąvoka. Žmogus apima platesnę informaciją to, kas mumyse yra. Žmogus – ne statinė būtybė, o nuolat kuriantis savo istoriją. Nepaisant turimų aplinkybių, pakankamai laisvės laipsnių kurti gyvenimą norimą linkme. EFT į žmogaus savastį (angl. self) žiūri kaip į dasein. Pagal M. Heiddeger kaip konkreti realybė savastis neegzistuoja. Nėra iš anksto duotos žmogaus prigimties- žmogus tampa, kokiu tampa, gyvenimo procese. Žmogų kuria jo pasirinkimai. Savastį pažįstame ne žvelgdami vidun, o suprasdami santykius su kitais žmonėmis- su gyvenimo kontekstais. Savastis nuolat kinta. Ji atvira pokyčiams, skeptiškai žiūrima į bandymą suskirstyti į tikrą ir netikrą savastį. Visada esu tikras tai situacijai, kurioje esu. Spinelli išdėstė savasties koncepciją. Pagal jį savastis nuolat patiria išbandymus, nes nuolatinės žmogaus patirtys ne visada atitinka jau turimas nuostatas apie pasaulį (savasties bazę), todėl žmogus keičiasi atskirdamas, peržiūrėdamas, kas atitinka jo turimus kondensatus, o kas prieštarauja. Jei žmogus atviras pokyčiams, yra pasmerktas išgyventi neapibrėžtumo būseną, disociacijos pavojus ir atvirkščiai, jei žmogus uždaras keitimuisi, tai sustabarėjusi savastis. Jau vien tai, kad EFT išskiria žmogų- kaip egzistuojančią pasaulyje žmogišką būtybę, o ne organizmą rodo tam tikrą skirtumą taro terapijų, nes pats žodis „organizmas“ neša savyje biologiškumo, „kūniškumo“ aspektą. Abi terapinės sistemos išskiria ne tik savastį, bet ir asmenybės centrą. Anot GT centro pasiekimas- aukščiausia būsena, kurią galima pasiekti. Tai iš dalies susiję su savasties vystymu. R. May (1969) sako, kad visi asmenys turi poveikį ir galimybę išeiti iš savo centro, dalyvauti kito buvime. Jei žmogus nueina per toli, jis praranda identiškumo centrą, bet, jei frigidiškai blokuoja, tai nebelieka galimybės augti ir vystytis. Nors R. May centro neįvardina kaip savasties, bet iš dalies galima manyti, kad tai panašu su Spinelli savasties kondensatų aiškinimu. Išties abi teorijos yra keitimo teorijos (self change theory). E. van Deurzen – Smith (1997) kalba nemažai apie savastį. Ji teigia, kad verčiau terapeutas turi pasinerti į kliento realybę, negu, kad stengtis primesti savąją ir kad jokiais būdais terapeuto savastis neturi lenktyniauti su kliento savastimi. Be to, visada reikia suvokti, kada esame veikiami kitų, o kada veikiame kitus, kada esame susiliejime, o kada skilime. Visa tai yra žmogui reikalinga, todėl žmogaus identiškumas nuolat performuojamas- judėdamas link arba nuo santykių. E. van Deurzen- Smith taip pat kalba, kad terapeutas yra kaip katalizatorius tarapijoje, kad klientas gali tarsi nerti kartu tam, kad atrastų naujus savęs aspektus. Terapeutas turi padėti atskleisti klientui realybę tokią, kaip klientas ją „randa“, ir iš tos realybės „ištraukti“ savasties jausmą ir prasmę santykyje su taip atrastu pasauliu. GT irgi yra svarbus keitimo aspektas. T.y. išsiaiškinti savo introjektus, primestų moralinių vertybių nuo tikrų. Beisser (1970) teigia, kad pokytis įvyksta tada, kai asmuo savo pastangas deda „būti tuo kuo yra“, „būti pilnai savo pozicijoje“. Be to, žmogus prigimtinai turi kaip augalas duotybę augti. Tai yra veikia „Prägnanz“ principą- tai yra laukas pats suformuos save į geriausią geštaltą, kokį aplinkos sąlygos leis. Savireguliacijos mechanizmas GT susijęs su savasties keitimu- su organizmo keitimu.
Pabrėžiamas GT žmogaus visybiškumas. Todėl jo patirtis nėra skaidoma į išorinę ar vidinę. Bet tuo pačiu išskiriami lauko poliai: aš – tu, organizmas- aplinka, atmetimas – priėmimas. Panašiai ir EFT L. Biswanger ir E. van Deurzen- Smith išskirtuose matmenyse, tiek emocijų cikliškume yra kraštutiniai poliai. Toks jausmas, kad vėlgi skirtingam plane, bet abi turi priėmę balansavimo, judėjimo nuo vieno poliaus prie kito idėją. GT tai labai konkrečiai įvardinta, nes visas organizmo funkcionavimas susietas su homeostazės principu ir įgimta savireguliacija. Šitas momentas yra gana svarbus dirbant, tiek turint omeny atsakomybę už kitą, tiek jaučiant kliento potencialą.
Nė viena teorija neskiria daug dėmesio vidiniams asmenybėms struktūriniams dariniams paaiškinti. Tai nėra vien paika užgaida, o tai tiesiogiai siejasi su teorijų kertinėmis idėjomis. R. May (1969) teigia, kad žmogus neegzistuoja atskirai. Jei netgi norime suprasti jo savastį, reikia stebėti ją bendravime. Savastį pažįstame ne žvelgdami vidun, o suprasdami santykius su pasauliu gyvenimo kontekste Taigi EFT nukreipta ne į asmenybės analizę, o į gyvenimo procesų analizę. Ši terapija domisi, kaip žmogus gyvena, kokiais būdais kuria savo gyvenimą. Ir vienas iš terapijos tikslų- žmogaus gyvenimo kontekstų supratimas. M. Heiddeger idėjos apie neišvengiamą žmogaus susietumą su pasauliu. Būtis neįmanoma be pasaulio, pasaulis be būties. Terapija orientuota į žmogaus gyvenimą- kaip į būtį pasaulyje. Pabrėžiamas įvairių kontekstų įtaką žmogaus gyvenimui. GT taip pat panašiai teigia, kad mes nieko negauname be sąveikos su aplinka, netgi kvėpavimui reikalingas oras. Ir bet koks individas egzistuoja kaip lauko dalis, o jo elgesys- lauko funkcija. Išskiriamos dvi sistemos, kontaktui su aplinka: sensorinė- motorinė ir požiūrio- nuostatų. EFT atstovė E. van Deurzen – Smith teigia, pirma, kad žmogus yra veikiamas fizinių, biologinių, natūralių jėgų. Antra, kad mes esame įtraukti į socialinį, kultūrinį tinklą. Trečia, mes esame reguliuojami savo asmenybės, charakterio ir mentalinių procesų. Galiausiai mes esame moduliuojami savo santykio su visu prasmių sandara, per kurią mes patiriame pasaulį ir jaučiame prasmę ideologinėje ar dvasinėje dimensijoje. Kiekviena iš keturių išskirtų dimensijų yra svarbi ir turi savo paradoksus, idealus ir neigiamas puses, savo siekiamybes. L. Binswanger išskiria tokias dimensijas, kuriomis žmogus matomas pasaulyje: fizinę (buvimas su gamta), socialinę (buvimas su kitais), psichologinę (buvimas su savimi), E. van Deurzen – Smith dar prideda ir dvasinę (buvimas su prasme). Kiekviename matmenyje yra du poliai ir didžiausia vertybė. Atvirkščiai EFT išskirti 4 egzistavimo pasaulyje matmenys nėra hierarchizuoti ir labai persipynę tarpusavy.
Aišku nebus šis lyginimas nėra visiškai tapatus, bet GT žmogaus vystymesi išskirti trys sąmonės lygiai: tai socialinė sąmonė, psichofizinė sąmonė ir dvasinė sąmonė, kurie yra iš dalies panašūs į L. Biswanger ir E. van Deurzen- Smith išskirtas dimensijas. GT didžiausias dėmesys skiriamas psichofizinei sąmonei. Ji savyje apima tokius aspektus, kaip: išorinį, vidinį (poreikiai, reakcijos, emocijos) ir fantazavimą. O EFT sunku pasakyti, kad kuris nors matmuo būtų labiau reikšmingesnis už kitus, galbūt tik reikia paminėti, kad dvasiniame matmenyje įmanomi kituose matmenyse esančių problemų sprendimai. Dabar apie kiekvieną išsamiau.
Fiziniame EFT matmenyje iškyla tokie dalykai, kaip antai: sveikata, gerovė, skurdas- tai, kas neabejotinai yra susiję su mūsų kūnu. Žmogus yra gana nutolęs nuo gamtos, nuo savo šaknų. Ir kaip E.van Deurzen- Smith teigia, kad žmogus yra kaip vėžinė ląstelė visame pasaulio kūne. Jis tenkina savo poreikius, mažai atsižvelgdamas į platesnį pasaulinį mastą- į žemės reikmes. Ir nors lyginant su kitomis rūšimis žmogus funkcionuoja efektyviai, bet žiūrint globaliu mastu veikia savi naikinančiai. Kad padėtume klientams susigyventi su fizinio pasinėrimo į gyvenimą paradoksais (skausmas, mirtis, gimimas ir pan.) reikia noro tikėti natūraliu balansuojančiu mechanizmu, kuris leidžia skausmui keistis į malonumo patyrimą, priimant, kad mūsų buvimas žemėje yra laikinas. Apie laikinumą, mirties nerimą nemažai rašo I. Yalom (1989). Šis matmuo iš dalies panašus į psichofizinį GT sąmonės lygmenį. Psichofiziniame žmogus patiria save kaip atskirybę. Jei šitas sąmonės lygmuo sėkmingai funkcionuoja, tada kyla atsakomybės ir savęs palaikymo jausmas. Šis sąmonės lygmuo panašus, nes siejasi su kūniškumu, su tuo, kad per kūną žmogus patiria save ir aplinką, tenkina poreikius. Ypatingai GT kūnas yra svarbus.
Socialinė sąmonė iš dalies yra panaši į išskirtą socialinį matmenį. Abiejose tai reiškia buvimą su kitais. Socialiniame sąmoningumo lygmenyje žmogus įsisąmonina kitus: tėvus globėjus; ši sąmonė, anot F. Perls atsiranda nuo gimimo ir atsiranda pirmiau už psichofizinę sąmonės lygmenį. Šiaip tai F. Perls jos daug nedetalizuoja, todėl gana sunku išskirti bendrumą su socialine EFT dimensija. EFT – tai pripažinimo troškimas. Būdami vienas su kitu mes kuriame vienas kitą. Čia iškyla ir egzistencinė duotybė- būti su kitu nelengva, bet būti be kito- neįmanoma. Čia svarbi ir Buber išskirta santykių sistema- aš- tu, aš – tai. Abiejose terapijose pabrėžiamas aš – tu santykis. Tiek terapeuto su klientu, tiek kliento su aplinkiniais. Susidarė įspūdis, kad EFT tam skiriama daugiau dėmesio. Dirbant su klientu, jam padėti geriau suprasti, kas trukdo būti santykyje aš – tu, ką reiškia būti tokiame santykyje, ar visada galime jame būti. Dar vienas momentas, kuris pasirodė svarbus, kad būdami su žmogumi santykyje aš- tai, reikalaujame santykio aš- tu jausmo.
Psichologinis matmuo taip pat kažkiek siejasi su psichofizinės sąmonės lygiu. Psichologinio matmens pagrindinė vertybė- tai autonomija, o GT psichofizinio sąmonės lygmens esmė- patirti savęs išskirtinumą. EFT susiję su požiūriu į save, su tam tikrų savybių sau priskyrimu, neadekvačiu savęs vertinimu. Svarbu žinoti, kas esi, tik tada geriau gali matyti kitus. E. van Deurzen – Smith teigia, kad reikia atsikratyti savybių skirstymo, nes savybės visada turi bipolį ir bet koks mūsų bandymas priskirti yra realybės iškraipymas. Turime išmokti priimti save, kokie esame. Norint būti išskirtiniu, reikia pabūti kasdienišku. F. Perls, vienas iš GT autorių, persiėmęs nemažai Rytų religijų filosofijos irgi pabrėžia, kad turime būti tušti, kad būtume pripildyti, turime pabūti aklavietėje, kad pamatytume išėjimą ir įgautume pagrindą. Taip pat GT terapijoje svarbu, kad žmogus taptų kiek įmanoma autentiškas, įsisąmoninęs save. F. Perls teigia, kad GT nesiekia, kad žmogus mokytųsi nuolat taikytis prie kitų. EFT psichologiniame matmenyje kuriami santykiai ne tik su savimi, bet ir patys intymiausi su kitu. E. van Deurzen- Smith teigia, kad artimame santykyje atsiranda priklausomybės jausmas, kas kitą vertus, riboja mūsų autonomiškumo siekimą, lieka išmokti būti pusiausvyroje. Taigi bene svarbiausias terapeuto uždavinys- brandžių, gilių santykių su klientu kūrimas. Ir būtent šis patyrimas klientui lieka neįkainojamas. Išskiriama, kad darbas su santykiais- svarbiausia EFT proceso dalis. Taip pat ir GT santykiai yra vienas iš kertinių akmenų. GT nors psichofiziniame sąmonės lygmenyje žmogui svarbus savęs, kaip atskiro patyrimas, bet tuo pačiu nė vienas organizmas nėra sau pakankamas. Poreikiai irgi tenkinami sąveikoje su aplinka. Čia įvedama sąvoka „kontakto riba“. O žmogaus mintys, emocijos- būdai patirti kas vyksta kontakte su aplinka. Todėl šiame sąmonės lygyje didelę reikšmę užima aplinka. EFT nors ir yra santykių aspektas, bet psichologinis matmuo daugiau išreiškia buvimą su savimi. Daugiau dėmesio kreipiama į egzistavimą pasaulyje su savimi tokiu, koks esu. EFT buvimas pasaulyje, aplinka labiau priskiriama fizinei ir socialinei dimensijoms.
GT, kaip minėjau, didelis dėmesys skiriamas aplinkai psichofiziniame sąmonės lygyje. Čia iškyla ir svarbiausios žmogaus funkcijos- tai užmegzti kontaktą ir po to atsitraukti. Priėmimas ir atmetimas, anot F. Perls, sudaro mūsų gyvenimą. Išskyrimo ir integracijos idėja labai populiari GT. EFT irgi siekiama geresnės norų, jausmų, savęs aspektų diferenciacijos. Apie tai kalbama GT net tik, kai bandoma sugrąžinti išstumtas asmenybės dalis, bet ir apie poreikių, norų geresnį įsisąmoninimą. Iš pradžių poreikiai turi būti išskirti, kad būtų integruoti. Žmogus turi kiek įmanoma labiau diferencijuoti ribas tarp savęs ir kito, tarp savęs ir aplinkos.
Psichofiziniam sąmonės lygmeniui F.Perls priskiria ir reakcijas, emocijas, poreikius. Taigi emocijoms GT skiriamas didelis dėmesys. Manoma, jog jos yra betarpiškos. Be to, emocijos kyla iš bendro sujaudinimo, kuris pereina į kūno pojūčius, o tada gimsta emocija. Iš to matosi, kad labai tamprus emocijos ir kūno santykis. Visa tai siejasi su GT organizmo- kaip vysybiško – principu. GT svarbu įsisąmoninti savo emocijas, o ne išstumti ir ne tik teigiamas, bet ir neigiamas. EFT taip pat terapiniame procese svarbus darbas su jausmais, jausmų analizė. Pabrėžiama, jog svarbu įsisavinti jausmų poliariškumą. Tai duoda pilnesnį, realistiškesnį savęs matymą. E.van Deurzen- Smith kalbėdama apie emocijas, sako, jog jos eina ratais/ciklais. Reiškia tai, kas pakyla, turi nusileisti ir atvirkščiai. Emocijų ratai rieda mažesnėmis ar didesnėmis bangomis. Yra daug taip vadinamų povandeninių emocijų srovių, susijusių su kultūra, socialiniu gyvenimu, metų laikais ar klimato pasikeitimu, kurie veikia mus. E. van Deurzen- Smith sako, jog ji patyrė, kad emocijos yra judėjimas link ir nuo kažko. Judėjimas link (Horney, 1942, 1950, pgl. Deurzen- Smith) patiriamas, kuriam reikia tam tikrų jėgų ir įsipareigojimo (angl engagement). Jis leidžia patirti pasitenkinimą savimi, užpildyti vidinę tuštumą, pajausti save kitaip. Bet koks judėjimas link ateina su nerimo arba sužadinimo pojūčiu. „Judėjimas nuo“ matomas kaip apsauginis, nebėra laikomas svarbiu, nors kažkada buvo. Tai judėjimas, kuris išsemia žmogų, pabaigimas to, kas kažkada buvo svarbiu. Tai atveda nuo pilnumo iki tuštumos. E. van Deurzen – Smith teigia, kad, jei mes geriau perprantame emocijų fenomenologiją, tai leidžia mums geriau susivokti savo troškimuose, baimėse ir įsipareigojimuose pasauliui. Emocijos- tai geriausi barometrai, ir jie teikia tikslią informaciją apie tai, ką mes vertiname ir kokias strategijas mes naudojame tam, kad pasiektume tai, ką jau palikome. Taigi pats emocijos aiškinimas terapinėse sistemose yra kitoks, pagal GT jos ateina iš kūno pojūčių, todėl per kūną dirbama su emocijomis. EFT aišku gali būti panaudotos kūno reakcijos, kad padėtų išreikšti emocijas, bet ne tokiu laipsniu kaip GT.

Apie dvasinį lygmenį GT rašoma nedaug, tiesiog pabrėžiama, jog yra kažkas už asmeninio patyrimo ribų, čia ir amžinųjų vertybių įsisąmoninimas, transcendencijos galimybė. Bet dvasinis matmuo EFT terapijoj svarbus ir jam skiriama nemažai dėmesio. Čia svarbios V. Franklio (2000) ir kt. egzistencialistų idėjos apie prasmingumo ieškojimą, egzistencinį vakuumą visuomenėje, kad bet kokioje gyvenimo situacijoje galima ne sukurti, o atrasti prasmę.
Kalbant apie terapinio proceso ypatumus, galima sakyti, kad pats procesas iš esmės nedaug skiriasi. Čia vėlgi atsiremiama į teorinius terapijų teiginius. GT terapijos procesas nėra labai detalizuojamas. Abiejose terapinėse sistemose kritikuojamas medicininis modelis, patologizavimas ir diagnozių taikymas, aiškinant, sukuria dirbtinę distanciją, kad tai atsiliepia terapiniam kontaktui, kas terapijoj yra bene svarbiausia. GT daugiau siekiama pamatyti, kas gi slypi už simptomo, išskleisti jo prasmę ir taip pažiūrėti, kur blokuojama energija, kur yra konfliktas. Sutrikimai dažnai apibrėžiami per kontakto sąvoka: sutrinka kontaktas su savimi ir su aplinka- pažeidžiamos kontakto ribos. Kada taip atsitinka, pradedama naudoti gynybinius mechanizmus. Pagrindinius F. Perls išskiria introekciją, proekciją, retrofleksiją, susiliejimą. EFT ginybiniai mechanizmai nėra labai akcentuojami, čia svarbu, kaip kiekvienas žmogus patiria buvimą pasaulyję, ką jam reiškia vienas ar kitas patyrimas. Pats terapinis procesas tiesiogiai susijęs su keliamais terapijos tikslais. Pavyzdžiui, GT vienas iš esminių tikslų yra neužbaigtų geštaltų (situacijų) įsisąmoninimas ir užbaigimas. Todėl, tiek visas terapijos procesas, tiek viena sesija gali būti aiškinama geštalto formavimusi. F. Perls teigia, kad jis prasideda nuo pojūčių fazės, tuomet svarbu, ką terapeutas mato, jaučia apie klientą, čia įeina ir terapinės erdvės sukūrimas. EFT E. van Deurzen – Smith kalba, jog svarbu terapinė erdvė, bet labai daug to nedetalizuoja, ji mini panašius, kaip ir GT reikalavimus, pvz., kad būtų saugi atmosfera.
Antroji geštalto formavimosi fazė – įsisąmoninimas, čia mezgamas kontaktas- prasideda dialogas; svarbu išsiaiškinti kliento lūkesčius, baimes. Išskiriami pagrindiniai geštalto klausimai, kuriais galima vesti iš sesijos į sesiją: Ką dabar darai? Kaip dabar jautiesi? ko tu dabar nori? Ko tikiesi? Ko bijai?/Ko vengi? Nuolat pabrėžiamas dabarties momento įsisąmoninimas. Šiais klausimais galima aprašyti visą patyrimą. Abiejose terapijose terapeuto nevertinantis, neinterpretuojantis klausymasis padeda klientui pradžioje pasijausti išgirstu, nevertinamu. EFT pabrėžiamas terapeuto nevertinantis klausymasis (epoke). 5 GT klausimai man susisiejo, gal būt šiek tiek dirbtinai, su EFT ne su klausimais, bet 3 dimensijomis (duotybėmis), kurių kontekste galima kalbėti apie savo sunkumus. Tai laisvė, meilė, laikas. Čia ir vėl jaučiasi, kad EFT tose duotybėse, kuriose gali vykti terapinis procesas, daugiau egzistencinės laisvės, mažiau kasdieniškumo konkretumo, nors kitą vertus labai siekiama realybės pajautimo. Iš tiesų šiame kontekste telpa mūsų norai, pareigos, santykiai, netgi laikinumo prasmė. Tas palyginimas tam tikra prasme gerai atspindi kame yra tavo darbo ribos ir galimybės terapiniam darbe.
Trečia fazė yra mobilizacija. Čia bandoma įsisąmoninti, kaip buvo tenkinami poreikiai, kas juos trukdo tenkinti. Čia gali konsultacija ir baigtis. Iškyla tokie momentai: kaip sprendimo sąmoningumas, norų aiškesnis diferencijavimas. Panašiai kaip ir EFT, tik kaip susidariau įspūdį ten norams skiriama daugiau laiko, dėmesio ir teorinio pagrindo. Turi būti kuo aiškesnė norų analizė. Norai siejasi su tikslais, juos vainikuoja veiksmas. Man išties įstrigo pasakymas, kad tikrame nore visada yra jausmas, jei jo nėra, tada noras dar „eina“ iš proto. Jei nevyksta pokyčiai, reiškia kažkas su norais yra dar „netvarkoje“.
4 geštalto formavimosi fazė yra veiksmo. Susidarė įspūdis, kad tada vyksta organizmo gryninimas, arba kaip F. Perls sako, projekcijų susigrąžinimas. Surandamas geriausias būdas poreikiui tenkinti, t.t. dalykai atmetami, kaip žalingi ir visai nenaudingi. Čia tiesiogiai siejasi su vienu iš GT teiginių, kad aplinkinis pasaulis, kaip mes jį matome- ne kas kita, kaip mūsų projekcijos: tiek kliento su aplinka, tiek santykyje su terapeutu. Todėl svarbu į kitą žiūrint, matyti ir save. Tam tikru laipsniu tai taip pat išreikšta EFT, kaip terapeuto gyvenimo kontekstų įtaka, bandant pamatyti tikrą, gryną klientą- kaip žmogų, be savojo gyvenimo prieskonių. Husserl teigė, jog tai neįmanoma padaryti absoliučiai, todėl svarbu reflektuoti, ką konkrečiai atsinešame į terapiją, ką mums reiškia būti su vienu ar kitu klientu. Terapinių santykių lygmenų aš -tu -mes aprašymas man atrodo daug išsamesnis EFT, nei GT, nors abiejose remiamasi Buber idėjomis.
Vėliau seka finalinio kontakto fazė- iškyla tikri jausmai tiek vidiniam kontakte, tiek išoriniam. Ir paskutinės proceso stadijos yra pasitenkinimas ir poilsis. Tuo metu asimiliuojama to, kas įvyko, svarbu išbūti; susiejimas su realiu gyvenimu. Skatinama patyrimą perkelti į gyvenimą.
Man susidarė įspūdis, kad dar vienas skirtumas yra darbo technikose – t.y. kaip tikslo siekiama. GT labai ryškus kontakto su klientu kūrimas, saugumo salelių statymas, o po to naudojama nemažai frustracijų, siekiant, kad kuo įmanoma daugiau pasišalintų manipuliacijų iš kliento bendravimo stiliaus. To siekiama „išdidinimo“, išskyrimo į polius, išveikimo, karštos kėdės ir kt. technikomis. Nors kaip sako F. Perls reikia visada kreipti dėmesį į kliento charakterį taikant vieną ar kitą techniką, bet, pavyzdžiui, EFT nesutikau nė vienos aiškios technikos. Todėl man pasirodė, jog EFT pokalbis ir tikro santykio kūrimas lieka nepajudinamas pagrindas. Ir jį pasiekti nėra lengva, čia negali naudoti jokių technikų, čia terapeutui reikia naudoti save kaip instrumentą: savo atvirumą, atsiskleidimą, netgi savo ribotumą. Išgyjama per santykį. Man labai priimtina siekimas, bet jaučiu, kad nelengvai terapiniam darbe pildomas terapeuto neskubėjimas hierarchizuoti išdėstomų kliento gyvenimo faktų, nedėlioti į lentynėles. Nesistengti įvesti tvarkos, pabūti su klientu nežinojimo nuostata. Abiejose terapinėse sistemose propaguojama pastangos nevertinti, o aprašyti, to prašoma ir iš klientų.
Baigiant, nors ir labai trumpai lyginti terapijas, noriu dar sugrįžti prie iš terapijos tikėtinų lūkesčių. GT galima sakyti, kad terapija yra sėkmingai baigiama, kai klientas gali prisimti atsakomybę, yra geriau įsisąmoninęs savo mintis, emocijas, elgesį, turi atstatytą vidinę palaikymo sistemą, integruoti nepripažįstami savęs aspektai, autentiškumo pasaulyje puoselėjimas. EFT aiškesni norai, atsakomybė, sugebėjimas rinktis, rizikuoti, galimybių ir resursų aptikimas savyje, bet tuo pačiu niekas nesikeičia staiga. Iš tiesų terapijos lūkesčiai yra panašūs, bet kitą vertus, manau, jie ir negali iš esmės skirtis, nes žmonės nors ir unikalūs, bet turi ir nemažai bendrumų, kas ir sukuria netgi tarp terapinių sistemų panašius lūkesčius. Kuo daugiau gilinuosi lygindama šias dvi terapijas, tuo labiau man jų netgi teoriniai teiginiai rodosi panašūs, nors tuo pačiu ir labai skirtingi. Tarsi aiškiai patyriau dar vieną gyvenimo paradoksas. Visada, kai nori, gali rasti bendrumų ir visada, jei nori, gali rasti skirtumų. Taip dirba mūsų protas. Savo širdies balso negaliu įdėti lygindama, nes terapijos man dar liko tik teorijos rėmuose. Praktika suteikia kitą vaizdą- patyrimą.
Norėčiau užbaigti E. van Deurzen- Smith žodžiais, kad kiekvienas turi išmokti groti savo instrumentu ir nėra prasmės būnant dūda išspausti fleitos skambėjimą, nes tik tada įmanomas orkestro ir visumos grožis. GT taip pat siekiama tapti tuo- kuo esi. Gražūs, skambūs žodžiai, bet tuo pačiu, keliantys nerimą. Būti savimi, būti realybėje, mano nuomone, šiuolaikiniam pasaulyje didelė vertybė ir dar didesnė siekiamybė.
Literatūra:
1. Paskaitų konspektai
2. van Deurzen – Smith Everyday Mysteries: Existential Dimensions in Psychotherapy. London, Routledge, 1997.
3. Franklis V. Nęsąmoningas Dievas: psichoterapija ir religija. V. Vaga, 2000.
4. May, R. (ed) Existential Psychology. NT.: Random House, 1969.
5. Yalom I. Loves‘s Executioner and other Tales of Psychotherapy. N.Y. Basic Books, 1989.
6. http://www.existential-therapy.com/Index.htm
7. Perls. F „Praktika geštalt terapi“ Maskva, 2000.
8. http://www.gestalt.org/yontef.htm

Leave a Comment