Grūdinimas

Įvadas

Tikriausiai nuo pat vaikystės žmogus turi mokytis pažinti save, analizuoti savo žvalumo ir vangumo, skausmo ir geros savijautos priežastis. Pažinti save – tiek pat svarbu, kaip ir pažinti, pavyzdžiui, savo profesiją, grožinę literatūrą, artimų žmonių charakterius. Kiekvienas kultūringas žmogus turi gerai suprasti ne tik savo dvasines savybes, nervinę-psichinę struktūrą, bet ir iki smulkmenų – visus savo fizinės būklės niuansus. Savęs pažinimas trunka visą gyvenimą, todėl reikia nuo pat vaikystės ugdyti žmogui įprotį ir norą sportuoti, bei grūdintis. Deja, daugelis buvom auklėjami visiškai neetausojančiais savo sveikatos pavyzdžiais. Tai apmaudi klaida. Netausoti savęs leistina tik tada, kai susidaro ypatingos aplinkybės. Paversti tai kasdienybe, įpročiu – reiškia rodyti vangų charakterį, nenorą arba nemokėjimą dėti valios pastangų, dar daugiau – būti egoistu, rūpinimąsi savo sveikata perkelti nuo savo ant artimųjų pečių. Tikras žmogus pats rūpinasi savimi, o ne verčia tai daryti kitus Žmogiškumas ir yra siekimas, įveikus tinginystę ir apatiją, savo paties pastangomis tausoti sveikatą ir būti naudingu, visapusišku visuomenės nariu.

Senatvė! Kaip niūriai nuteikia šis žodis. Jis primena suusiraukšlėjusį veidą, žilus plaukus, sulinkusią nugarą, sunkiai judančias kojas. Jauni žmonės, kol sveiki ir žvalūs, negalvoja apie senatvę. Jaunam atrodo, kad jis nesensta ir niekada nesens. Suprantama, tai apgaulinga. Senatvė – natūrali biologinė kiekvieno gyvo organizmo būsena. Todėl dar jaunam reikia pr

radėti ruoštis senatvei. Jeigu Būsite abejingi nepermaldaujamam organizmo senėjimo dėsniui, tai sąmoningai trumpinsite gyvenimą. Sulaukus 45-50 metų, jau reikia rimtai pagalvoti, kaip atitolinti senatvę ir nugalėti jos neatskiriamus palydovus – įvairius negalavimus bei ligas. Senatvė – tai viso organizmo ir visų pirma nervų sistemos nusilpimas, vykstančių procesų sulėtėjimas. Nuo nervų sistemos būklės priklauso darni visų žmogaus organų veikla, tad ir sveikata. Jei nenorite anksti pasenti, privalote nuolatos rūpintis savo sveikata, tai yra daug judėti, laikytis dienos režimo, nevengti vandens ir oro procedūrų, grūdintis, visada būti geros nuotaikos, aktyviai ilsėtis ir tinkamai maitintis.

Tik ką gimęs naujagimis patenka į naują aplinką. Tolesnė jo sveikatos būklė priklauso nuo to, kaip kūdikis sugeba prisitaikyti prie pakitusių sąlygų. Kaip žinia, neretai sveiki naujagimiai, patekę į blogas sąlygas, užauga silpni, ligoti. Irr priešingai, silpni naujagimiai, patekę į geras sąlygas, užauga sveiki ir stiprūs. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių: kūdikių priežiūros, maitinimo, grūdinimo, persirgtų ligų ir kiti.

Grūdinimas – tai visa sistema priemonių, skirtų organizmo atsparumui didinti. Užgrūdintas organizmas yra atsparesnis ne tik nepalankiems aplinkos veiksniams, bet ir mažiau imlus įvairioms ligoms (viršutinių kvėpavimo takų katarui, gripui ir kitas). Be to< užsigrūdinę vaikai serga lengviau negu neužsigrūdinę.

Grūdinimo esmę sudaro organizmo termoreguliacijos mechanizmo treniruotė įvairiems temperatūros poveikiams.

Žmogaus kūno paviršiuje yra daugybė galinių nervų atsišakojimų, kurie vadinami re
eceptoriais. Jie, veikiami aplinkos temperatūros, perduoda impulsus į centrinę nervų sistemą. Nuo šalčio odos kraujagyslės susitraukia, ir dėl to mažiau išskiria mažiau šilumos. Ir priešingai, kai receptorius veikia aukšta temperatūra, odos kraujagyslės išsiplečia ir daugiau šilumos išskiria daugiau šilumos išskiria į aplinką, -kūnas atšąla. Be to, prisideda prakaitavimas, nuo kurio dar labiau sustiprėja šilumos išskyrimas į aplinką.

Sistemingai veikiant įvairiems temperatūros dirgikliams, sustiprėja galvos žievės ryšys su odos receptoriais, ir organizmas pradeda greičiau reaguoti į oro temperatūros svyravimus. Kuo geriau funkcionuoja odos kraujagyslės, tai yra susitraukia nuo šalčio ir išsiplečia nuo šilumos, tuo geriau organizmas prisitaiko prie netikėtai pasikeitusios aplinkos temperatūros poveikio.
Bendros grūdinimo taisyklės.

Į grūdinimo priemonių kompleksą įeina grynas oras, saulės vonios, vandens procedūros, tinkama apranga, fizinis organizmo lavinimas ir pirties procedūros.

Pradedant vaikus grūdinti, svarbu laikytis šių taisyklių.

1. Grūdinti reikia sistemingai, ištisus metus, nepaisant metų laiko, be pertraukų. Nereguliarus grūdinimas neefektyvus, nes ilgos pertraukos tarp procedūrų nesustiprina pasiekto rezultato ir viską tenka pradėti iš pradžių. Grūdinimo pertraukos susilpnina adaptacinius mechanizmus, kurie susidaro į šaltį veikiant grūdinimo procedūroms. Net suaugusiems žmonėms nutraukus grūdinimo procedūras 3-4 savaitėms, ryškiai susilpnėja susidaręs atsparumas šalčio poveikiui. Vaikams šis adaptacijos efektas dar greičiau išnyksta (pirmais gyvenimo metais per 5-7 dienas). Atsižvelgiant į metų laiką ir kintančias aplinkos sąlygas, tam tikras procedūras galima keisti, varijuoti, bet jokiu būdu vi
isai jų neatsisakyti. Pavyzdžiui, dušą arba viso kūno apipylimą vandeniu, kurį vaikai gerai toleruoja vasarą, žiemą galima pakeisti kojų apipylimu šaltu vandeniu arba viso kūno aptrinimu drėgnu rankšluosčiu, suvilgytu kambario temperatūros vandeniu. Ištisus metus sistemingai grūdinti vaikus galima tik tuomet, kai jų dienos režime grūdinimo procedūroms bus skirtas konkretus laikas kaip ir maitinimui, miegui, žaidimams.

2. Grūdinti reikia laipsniškai. Labai staigūs aplinkos pakitimai netreniruotam kūdikio organizmui gali būti žalingi. Todėl vaikams nereikia kelti didelių reikalavimų ir skubėti juos užgrūdinti. Atsimintina, kad vaiko organizmas į aplinką kūno šilumą atiduoda greičiau negu suaugusiojo. Todėl pavasarėjant vaiką reikia rengti ne taip šiltai pamažu, o darant vandens procedūras, labai palaipsniui mažinti vandens temperatūrą. Svarbu gerai įsisąmoninti, kad grūdinimo pagrindą sudaro organizmo ypatybė pamažu prisitaikyti prie neįprastų sąlygų. Prie šalčio organizmas turi pratintis laipsniškai ir nuolat. Palengva pereinama nuo silpnesnių grūdinimo procedūrų prie stipresnių. Ypač šis laipsniškumas svarbus kūdikiams ir nusilpusiems vaikams (neišnešiotiems, sergantiems hipotrofija, rachitu, ir alerginėmis ligomis). Pradedant bet kokia grūdinimo procedūrą, reikia atsižvelgti į vaiko amžių, sveikatos būklę ir individualias jo organizmo ypatybes.

3. Viską reikia pradėti grūdinti nuo pirmųjų gyvenimo dienų ir tai daryti visais amžiaus laikotarpiais. Ypač grūdintini kūdikiai, nes jie linkę sirgti įvairiomis kvėpavimo organų ligomis. Grūdinant kūdikius ir mažus vaikus (ypač fiziškai silpnus), reikia st
tebėti jų elgesį procedūrų, kaip jas pakelia, nes jie patys skųstis negali. Pastebėję nors mažiausius sutrikimus, reikia mažinti grūdinimo intensyvumą.

4. Visas grūdinimo procedūras reikia atlikti tik tada, kai vaikas esti sveikas, geros nuotaikos, normalios kūno temperatūros. Jei vaikas mirguliuoja, verkšlena, būna susierzinęs, blogos nuotaikos, jam pakyla kūno temperatūra, pašiurpinta oda, visas procedūras reikia atidėti, nes tada nuo grūdinimo teigiamo efekto nebus.

5. Didesniems vaikams svarbu sukelti norą grūdintis, kad užaugtų sveiki, stiprūs ir ištvermingi. Tam geriausiai padeda asmeninis tėvų pavyzdys. Taip formuojamas pastovus grūdinimosi įprotis.
Efektyviausi ir populiariausi grūdinimosi būdai:

Grynas oras. Visiems vaikams reikia gryno oro. Todėl kūdikiai nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų prie jo pratinami. Neretai bijodami, kad vaikai neperšaltų, tėvai mažai vėdina kambarius, nevaikšto du jais lauke. Ypač saugomi vaikai, kurie linkę sloguoti, kosėti. Jie visai nevedami į lauką, o jei išvedami, tai per šiltai aprengti. Be to, nebūdami gryname ore, vaikai praranda apetitą, išblykšta, atsiranda mažakraujystė, jie pasidaro vangūs. Auginamieji „šiltnamio“ sąlygomis yra labai neatsparūs ir nuolat serga įvairiomis kvėpavimo organų ligomis.

Kambario vėdinimas. Vasarą vaiko kambaryje langelis arba langas turi būti atviras visą parą. Šaltesniu metų laiku kambarys sistemingai vėdinamas ne mažiau kaip 3-4 kartus per dieną. Kai vaikas išvedamas pasivaikščioti, patartina kambarį vėdinti sudarant skersvėjį, tai yra atidarant langus ir duris. Ypač gerai jį taip išvėdinti prieš miegą.

Vaiko kambario oras turi būti švarus, be dulkių, dūmų, jokiu būdu jame negalima rūkyti. Optimali kambario temperatūra yra 18-20 laipsnių.

Pasivaikščiojimas lauke. Grįžus iš gimdymo namų, gimusį šiltu metų laiku (vėlai pavasarį ar anksti rudenį) kūdikį į lauką galima išnešti kitą dieną, jei oro temperatūra ne žemesnė kaip 12 laipsnių. Žiemą gimęs kūdikis prie šalto oro pratinamas po mažu. Iš pradžių jis migdomas pravėrus langelį taip, kad šaltas oras nesiektų kūdikio, o į lauką nešamas nuo 2-3 savaičių, kai oro temperatūra esti ne žemesnė kaip 5-6 laipsniai šalčio. 2-3 mėnesių kūdikiai į lauką nešami kai temperatūra yra 10, 3-6 mėnesių – 12, o vyresni – net 15 laipsnių šalčio.

Svarbu su kūdikiais vaikščioti kelis kartus per dieną. Iš pradžių pasivaikščiojimų trukmė turi būti 15-20 minučių, vėliau ilginama iki 1-2 valandų. Žiemą kūdikį į lauką geriausia vežti miegmaišyje. Veido uždengti nereikia. Kad jis nenušaltų, patartina patepti aliejumi arba žąsų taukais. Grįžus į kambarį, kūdikis tuoj pat nurengiamas, kad neperkaistų. Kai oro temperatūra yra 20 laipsnių šalčio ir žemesnė, kūdikis migdomas aprengtas kambarį prie atviro lango. Vasarą lauke jis gali būti visą dieną, migdomas sportiniame vežimėlyje, medžių paunksnėje. Kūnelis pridengiamas plona antklode ar vystyklu. Gilus vežimėlis vasarą netinka.

Nuo gryno oro pagerėja kūdikių apetitas, centrinės nervų sistemos veikla, parausvėja skruostai. Vaikščiojant labai svarbu stebėti kūdikio savijautą. Tinkamai pagal metų sezoną aprengtas jis lauke greitai užmiega.. Jo miegas būna ramus, gilus, jo kvėpavimas turi būt lygus. Kūdikio veidas turi būti rausvas, galūnės šiltos, jis nesuprakaitavęs. Šie požymiai rodo, kad kūdikis yra optimalaus šiluminio komforto būklėje. Jei kūdikiui šalta arba karšta, jis miega neramiai. Pamėlynavęs veidas, šalta nosis, šaltos galūnės rodo, kad kūdikis sušalęs, o prakaituota kakta, drėgna kūno oda, – kad jam karšta.

Du kartus per dieną į lauką vedami ir 2-3 metų vaikai. Jeigu jie yra užgrūdinti, galima vesti, kai būna 15-16 laipsnių šalčio, o kai oras sausas, be vėjo, tai esant ir žemesnei temperatūrai. Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai žiemą turi išbūti iki 3-4 valandų per dieną. Labai negeras įprotis bet kurio amžiaus vaikams aprišti skarele burną ir nosį. Tai nesveika, nes skarelė trukdo laisvai kvėpuoti.

Svarbu, kad vaikai būtų aprengti pagal sezoną. Per šilta apranga varžo judesius, dėl to vaikai mažiau juda ir gali suprakaitavę persišaldyti. Kai gryname ore nuolat juda, tobulėja jų motorinės funkcijos, judesių koordinacija, jie nepersišaldo. Žiemą vaikams tinka rogutės, slidės, pačiūžos ir kita.

Oro vonios. Jų, kaip ir gryno oro, kūdikiui reikia nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Aplinkos oras, jo temperatūra ir išsklaidytas saulės spinduliavimas veikia kūdikio odą ir jos kraujagysles. Formuojasi adekvati kraujagyslių reakcija (susiaurėjimas ir išsiplėtimas), kuri priklauso nuo aplinkos temperatūros. Oro vonios yra efektyvi grūdinimo priemonė, bet ji taikytina atsargiai ir sistemingai. Jos netik grūdina organizmą ir apsaugo nuo kvėpavimo organų ligų, bet yra gera iššutimų ir kitų odos ligų profilaktikos priemonė. Nuo oro vonių organizmas aktyviau pasisavina deguonį, iš esmės šilumos apykaitos sąlygos, pagerėja kūdikio nervų sistemos būklė – vaikas darosi ramesnis, geriau valgo ir miega. Šios procedūros naudingos ir sveikiems, ir nesveikiems vaikams. Tik karščiuojantiems vaikams, kol jie visiškai nepasveiks, oro vonios neskirtinos.

Pirmąsias oro vonias kūdikis gauna jį pervystant ir perrengiant. Kai kambario temperatūra būna 22 laipsniai, kūdikiui leidžiama pasirangyti nuogam arba aprengtam tik plonais marškinėliais. Iš pradžių oro vonių trukmė turi būti ne ilgesnė kaip 2-3, paskui pamažu ilginama iki 10-15 minučių. Vasarą kelis kartus per dieną oro vonios daromos lauke, kai temperatūra pavėsyje esti ne žemesnė kaip 22 laipsniai šilumos. Jų trukmė taip pat turi būti nuo kelių minučių ir laipsniškai ilginama iki 30-50 minučių. Vyresni vaikai vasarą su glaudėmis gali būti lauke visą dieną, tik jie turi nuolat judėti, žaisti. Žiemos, pavasario, rudens mėnesiais, taip pat vasarą, kai esti blogas oras, šios vonios daromos šiltame kambaryje.

Lauke oro vonioms vieta parenkama pavėsyje, kur nėra vėjo ir dulkių. Kūdikis išrengiamas nuogai ir kartkarčiais perverčiamas nuo vieno šono ant kito, kad oras vienodai veiktų visą kūną. Pirmųjų mėnesių kūdikiams kartu su oro voniomis patartina daryti masažą ir gimnastiką ,o nuo 6 mėnesių reikia su jais žaisti. Vienų metų ir vyresni vaikai su glaudėmis gali bėgioti ir žaisti vieni arba su bendraamžiais. Vyresni vaikai ir vasarą, ir žiemą oro vonias turi derinti su rytine mankšta. Oro vonios paprastai pradedamos, kai temperatūra yra 22 laipsniai šilumos, ir palaipsniui mažinama iki 20 -18 laipsnių. Vyresniems ir užgrūdintiems vaikams oro vonios tinka, kai aplinkos temperatūra yra 16 ar net 15 laipsnių šilumos.

Oro vonių metu reikia stebėti vaiko savijauta. Jis turi būti žvalus, geros nuotaikos. Pradėjus jam drebėti arba pašiurpus odai, oro vonia nutraukiama ir vaikas aprengiamas. Kitomis dienomis šių procedūrų trukmė yra trumpinama. Visuomet reikia atidžiai stebėti kūdikių savijautą, miegą, apetitą, nes jų sutrikimas rodo neigiamą oro vonių įtaką vaiko sveikatai.

Oro vonioms tinkamiausias laikas – nuo 9 iki 19 valandos ir ne anksčiau kaip 1-2 valandos po valgio.

Saulės vonios. Organizmą veikia saulės ultravioletiniai ir šiluminiai spinduliai. Jie grūdina organizmą, nuo jų pagerėja medžiagų apykaita, apetitas, miegas, kraujo sudėtis, savijauta. Ypač svarbūs ultravioletiniai spinduliai, kurie sustiprina apsaugines organizmo jėgas, dalyvauja vitamino D gamyboje, dėl to yra gera profilaktikos priemonė nuo rachito. Tačiau atsargumo dėlei patartina laikytis tam tikrų taisyklių. Pirma, saulės vonių trukmę reikia ilginti laipsniškai, kad vaikas neapdegtų, ypač kai yra giedras oras ir karšta saulė. Kūdikiams ir mažiems vaikams nereikia per daug ilgų saulės vonių, net jei oda įdega pamažu. Odos gebėjimas įdegti yra apsaugos priemonė nuo per gausių saulės spindulių. Nesaikingai kaitinantis prieš saulę, gali atsirasti pirmo ar antro laipsnio odos nudegimas ar net ištikti šiluminis smūgis. Persikaitinusiems vaikams gali pakilti kūno temperatūra, jie ima viduriuoti, vemti, o vyresniems vaikams svaigsta galva ir ją skauda, stipriai plaka širdis, jie pasidaro irzlūs, blogai miega.

Saulės vonios kūdikiams patartinos nuo 3 mėnesių, kai oro temperatūra pavėsyje būna ne žemesnė kaip 18-20 laipsnių šilumos. Jų trukmė iš pradžių turi būti tik 2 minutės, paskui laipsniškai kasdien ilginama po 2 minutes, ir pirmų metų pabaigoje kūdikis prieš saulę gali kaitintis iki 30 minučių, o vyresni vaikai – iki 1 valandos.

Jei saulė šviečia stipriai, tai nuogą kūdikį keletą dienų geriau laikyti pavėsyje, kur jis taip pat gaus pakankamą kiekį išsklaidytų saulės spindulių ir jo kūnelis įdegs. Po kelių tokių seansų kūdikiui bus nepavojinga pasikaitinti prieš saulę.

Kai oras yra vėsokas, bet saulėtas, kūdikis neišrengiamas, ir kaitinamas tik jo veidas, kojos ir rankos, Be to, kūdikio akis reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Vyresniems vaikams, kurie prieš saulę išbūna ilgiau, patartina ant galvos uždėti kepuraitę arba skrybėlaitę. Tuomet galva neperkais ir bus išvengta šiluminio smūgio. Žiemos mėnesiais saulės vonias kūdikiams galima daryti prie atviro lango, jeigu kambaryje yra pakankamai šilta ir nėra skersvėjo, arba jei yra švitinami kvarco lempomis. Tuomet jiems uždedami specialūs akiniai, tiksliai dozuojama švitinimo trukmė ir atstumas nuo lempos. Kvarco lempomis švitina medicinos darbuotojai.

Saulės vonios netinka sergantiems tuberkulioze, maliarija, reumatu, kolagenozėmis, karščiuojantiems bei viduriuojantiems vaikams.

Vandens procedūros. „Kur vanduo – ten gyvenimas“,-byloja senovės rytiečių išmintis. Norėdami, kad tauta būtu sveika, senovės egiptiečiai visus vaikus nuo gimimo mokė plaukti. Vandens procedūros vaiko organizmą veikia įvairiapusiškai ir stipriau nei oro bei saulės vonios. Jomis galima grūdinti tik sveikus vaikus.

Veikiant vandens procedūroms, iš pradžių jaučia šaltį, odos kraujagyslės susitraukia, į vidaus organus daugiau priplūsta kraujo, oda pabąla ir atšąla, kartais gali atsirasti „žąsies oda“, drebulys. Tačiau greitai (po manutės ar dviejų) kraujagyslės išsiplečia, pagerėja kraujotaka odoje – oda parausta, sušyla.

Trumpos vandens procedūros teigiamai veikia vaikus, jų raumenų, kraujagyslių ir nervų sistemas, medžiagų apykaitą, taip pat savijautą: praeina vangumas, pagerėja apetitas, miegas. Kai šalto vandens procedūros trunka ilgai, iš pradžių sušilusi oda vėl pabąla, vėliau įgauna melsvą atspalvį pamėlsta lūpos, atsiranda drebulys. Tokios vandens procedūros neužgrūdintam vaikui yra kenksmingos.

Atliekant vandens procedūras, jo temperatūra mažinama palaipsniui. Vaiką reiki atidžiai stebėti ir procedūros metu ir po jos. Jei po procedūros kūdikis pasidaro vangus arba sujaudintas, sutrinka miegas, pablogėja apetitas, nustoja didėti kūno masė, tai vandens procedūras reikia nutraukti ir pasitarti su gydytoju.

Vaikų grūdinimuisi skiriamos paprastos higieninės vonios, apipylimai ir aptrynimai vandeniu, dušas ,maudymasis upėje, ežere, jūroje, ankstyvas kūdikių plaukymas.

Apipylimai vandeniu. Išmaudyta kūdikį patartina apipilti 2-3 litrais vandens kurio temperatūra iš pradžių turi būti 35-36 laipsniai, o vėliau ji kas trys dienas mažinama laipsniu iki 28 laipsnių. Vasarą per karščius vaikai apipilami lauke iš laistytuvo arba iš ąsočio (oro temperatūra pavėsyje turi būti ne žemesnė nei 18 laipsnių). Vaikai iki 1 metų apipilami ne žemesnės kaip 28 laipsnių temperatūros vandeniu, 2-3 metų – 26, ikimokyklinio amžiaus vaikai – 20, mokyklinio – 18 laipsnių šilumos.

Pirmų gyvenimo metų pabaigoje vaiko veidas, kaklas, rankos iki alkūnių plaunamos kambario temperatūros vandeniu.

Maždaug nuo 1,5 metų patartina vaikus prausti iki juosmens. Vandens temperatūra iš pradžių turi būti 36 laipsniai, o vėliau mažinama iki kambario temperatūros. Vaikai, įpratę ir vasarą, ir žiemą praustis iki juosmens šaltu vandeniu, paskui ir suaugę taip darys. Nuprausti šaltu vandeniu vaikai trinami rankšluosčiu tol, kol truputį parausta oda. Be to, nuo 2 metų vaikams prieš miegą reikia plauti arba apipilti vandeniu kojas. Iš pradžių vandens temperatūra turi būti 36 laipsniai, paskui kas trys dienos ji mažinama po vieną laipsnį iki 20-18 laipsnių, o mokyklinio amžiaus vaikams net iki 15 laipsnių. Šios priemonės gerai grūdina vaikus. Jie tada rečiau serga ir kitomis viršutinių kvėpavimo takų ligomis.

Aptrynimas. Ši procedūra atliekama kūdikiams nuo 6 mėnesių. Prieš ją pradedant, maždaug 1-2 savaites vaiko rankos, kojos, nugara trinama sausa flanele.

Iš pradžių aptrynimas imamas 35-36 laipsnių vanduo ir kas savaitė jo temperatūra mažinama 1 laipsniu. Metų vaikui vandens temperatūra jau gali būti 28, 2-3 metų – 26-25 laipsnių šilumos. Mokyklinio amžiaus vaikai gali apsitrinti kambario temperatūros vandeniu (18-20 laipsnių). Svarbu įpratinti vaikus, kad jie apsitrintu vandeniu ir vasarą, ir žiemą.

Vaikai aptrinami taip. Imamas rankšluostis ar flanelė, kurie sudrėkinami atitinkamos temperatūros vandeniu, gerai išgręžiami ir trinamas kūnas : pirma rankos, paskui kojos, krūtinė, pilvas, nugara. Aptrintas kūdikis įviniojamas į rankšluostį ar paklodę ir šluostomas tol, kol truputį parausta oda.

Po to kūdikis aprengiamas ir guldomas 10-15 minučių į lovą. Visa aptrinamo procedūra turi trukti 3-5 minutes. Jei vaikas pašiurpsta, dreba arba atsiranda „žąsies oda“, tai aptrynimų reikia atsisakyti.

Dušas. Stipri grūdinimo priemonė. Ji skiriama vaikams nuo 1,5 metų. Tačiau vasarą per karščius pašildyto vandens dušas lauke galimas ir kūdikiams iki 1 metų. Tai ne tik grūdina, bet ir apsaugo vaikus nuo perkaitimo. Šaltu metų laiku dušas daromas patalpoje, kurios temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 laipsnių. Be to svarbu reguliuoti ir vandens kritimo aukštį. Vaikams iki 3 metų jis turi būti ne didesnis kaip 10, o ikimokyklinio amžiaus vaikams – 25-50 centimetrų. Prie dušo vaikus reikia pratinti iš lėto. Iš pradžių vandens temperatūra turi būti 35-36 laipsniai, vėliau kas 3 dienos temperatūra mažinama po 1 laipsnį iki 28 laipsnių, 2-3 metų – iki 20-22, mokyklinio – 18 laipsnių. Dušo trukmė – 1-2 minutės. Po dušo reikia nusišluostyti ir energingai apsitrinti rankšluosčiu.

Dušo metu svarbu stebėti vaikų būklę. Be to, nereikia labai skubėti skirti šaltesnį dušą. Dušas tinka ne tik vasarą, bet ir ištisus metus. Jis netinka karščiuojantiems ir labai nusilpusiems vaikams.

Maudymasis upėje, ežere, jūroje. Tai viena iš stipriausiai veikiančių organizmą ir labiausiai grūdinanti procedūra. Čia kartu organizmą veikia vanduo, saulė, oras ir vaiko judesiai. Maudytis leistina vaikams, kurie gerai užgrūdinti kitomis vandens procedūromis.

Vaikus patartina pradėti maudyti upėje, ežere ar jūroje nuo 2 metų. Suprantama užgrūdinti vaikai gali maudytis vandens telkiniuose ir nuo 1 metų. Svarbu parinkti tinkamą maudymuisi vietą. Vanduo turi būti skaidrus, dugnas švarus, smėlėtas, vandens tėkmės greitis nedidelis, gylis ne daugiau kaip 50 centimetrų (nepaisant to, su mažais vaikais vandenyje turi būti suaugusieji). Pradedant mažus vaikus maudyti, vandens temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 20-22, o oro – 22-24 laipsniai. Vyresniems taip pat jau įpratusiems maudytis, užsigrūdinusiems vaikams vandens ir oro temperatūra gali būti žemesnė. Pavyzdžiui, mokyklinio amžiaus vaikai, ypač užsigrūdinę, gali maudytis kai oro temperatūra yra 18-20, o vandens – 15-16 laipsnių šilumos. Pradedantiems maudytis vaikams tinkamiausias laikas yra po pietų, apie 16-17 valandą, nes tada vandens temperatūra yra šilčiausia. Pavalgius patartina maudytis po 1-1,5 valandos. Vaikų nereikia per jėgą tempti į vandenį, nardinti arba taškyti šaltu vandeniu. Tai gali juos atbaidyti nuo maudymosi. Prieš maudymąsi vaikai turi apšilti žaizdami, bet nesuprakaituoti. Vandenyje jie taip pat turi judėti, taškytis, plaukti. Išsimaudę vaikai sausai nušluostomi ir, jeigu juos purto drebulys, aprengiami ir verčiami bėgioti arba organizuojami judrūs žaidimai.

Maži vaikai iš pradžių gal maudytis 3-5 minutes, o paskui – 8-10, užsigrūdinę mokyklinio amžiaus vaikai – 15-20 minučių. Negalima maudytis iki pamėlynavimo. Maži vaikai gali maudytis kartą per dieną, Mokyklinio amžiaus vaikai – 2-3 kartus per dieną darant 3-4 valandų pertraukas.

Jūros vanduo paprastai yra šaltesnis, todėl mažus vaikus reikia labai pamažu prie jo pratinti. Be to, patartina jūroje pradėti maudyti vaikus tik nuo 2-3 metų. Sergantiems taip pat labai nusilpusiems bei išsekusiems vaikams maudytis negalima.

Kad vaikas išaugtų sveikas, be visų minėtų grūdinimo priemonių, nuo pat pirmųjų gyvenimo mėnesių jį reikia fiziškai lavinti. Negerai elgiasi tėvai, kurie visokiausiais būdais stengiasi paveikti gydytojus, kad jų silpnesnės sveikatos vaikai būtų atleisti nuo fizinio lavinimo pamokų. Turėdami geriausius ketinimus, jie nesąmoningai tampa savo vaikų sveikatos priešais. Reikia tvirtai įsisąmoninti, kad vaikai, kurie nesimankština, o tik stebi, ką kiti daro, niekada nesijaus pilnaverčiais.

Taigi drąsiai patikėkite vaikus mokyklos fizinio lavinimo mokytojo globai, nes jie kūno kultūros pratimus skiria pagal mokinių amžių ir sveikatos būklę.
Literatūros sąrašas:
P. Bregas „ Menas būti sveikam“
S. Kneipas „ Gydymas vandeniu ir augalais“
P. Šimulis ir A. Vingras „ Jauniems tėvams“
S. Valaitis „ Sveikatos šaltiniai“

Leave a Comment