Froido ir Skinerio teorijos

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
PEDAGOGIKOS FAKULTETAS
EDUKOLOGIJOS KATEDRA

TURINYS

1.Įvadas.......................1
2.Psihoanalitinės krypties asmenybės teorija .........................2
2.1.Zigmantas Froidas.........................2
2.2.Asmenybės komponentai.....................3
2.3.Asmenybės struktūra........................3
2.4.Psichinės energijos paskirstymas ir išnaudojimas......................5
2.5. Gynybos mechanizmai.................... .8
2.6.Asmenybėje vykstantys procesai ir jų dinamika........................9
2.7.Instinktai......................9
2.8. Psichoseksualinės raidos stadijos.......................12

3. Bihevioristinės (elgesio) krypties asmenybės teorija.........................15

3.1. Skineris B. F...........................15

3.2. Operantinio sąlygojimo teorija.........................16

3.3. Pastiprinimas ................17

3.4. Nuosekli Aproksimacija....................18

3.5. Žmogaus vystymasis......................19

3.6. Neadaptyvus elgesys.......................19

3.7. Elgesio modifikacija......................20

4. Išvados.....................21
Literatūra.......................22

Įvadas

Pirmieji bandymai apibūdinti žmogaus asmenybę, jos elgesio dėsningumus siekia neatmenamus laikus: įvairių faktų, pastebėjimų galima rasti mituose, pasakose, istoriniuose veikaluose, religiniuose raštuose.

Asmenybė yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima paaiškinti vienu teoriniu modeliu. Nėra netgi vieningo asmenybės apibrėžimo – jų priskaičiuojama beveik 80, ir taarp jų nėra nė vieno, kurį būtų galima visiškai paneigti. Vieni apibrėžimų autoriai akcentuoja asmenybės santykį su aplinka, kiti – psichinių procesų visumą, dar kiti – asmenybės bruožų unikalumą. Panašiai yra ir su asmenybės teorijomis: jų yra daug, ir kiekviena vis kitais aspektais bando paaiškinti, kas gi yra žmogaus asmenybė, ir kaip ji funkcionuoja. Visos šios teorijos savaip teisingos, todėl jos visos egzistuoja lygiagrečiai, papildydamos viena kitą. Kiekviena asmenybės teorija bando pateigti asmenybės modelį, kuris paaiškintų asmenybės struktūrą, varomąsias jėgas, kurios skatina assmenybę vystytis ir funkcionuoti, numato asmenybės pažinimo būdus.

Šio darbo tikslas palyginti dviejų krypčių t.y. psichoanalitinės ir bihevioristinės asmenybės teorijos atstovų požiūrius į žmogaus elgesio priežastis.

PSICHOANALITINĖS KRYPTIES ASMENYBĖS TEORIJA

Šiai krypčiai atstovauja autoriai teigia, kad asmenybės jausmus, mąstymą, ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vi

idinių jėgų sąveika, t.y. sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas pasąmonės įtakai.

Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis. Pirmosios esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį. Antroji hipotezė sako, kad neįsisąmoninti procesai vaidina žymiai svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį, nei sąmoningi. Žmogus dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų.

Zigmantas Froidas

Vienos gydytojas Zigmantas Froidas (1856 – 1939) buvo pirmasis ir žymiausias psichodinaminės asmenybės teorijos autorius. Jam darė įtaką Darwino mintis apie žmogaus kilmę iš gyvūnų. Froidas manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir patologinei asmenybės raidai bei agresijos vaidmenį ir jų slopinimo poveikį normaliai bei patologinei raidai. Elgesys pakinta dėl to, kad neadekvačiai reiškiasi pagrindiniai poreikiai. Jo teorijoje žmogaus raaida vertinama nesąmoningų stimulų ir motyvų sąvokomis.

Ilgą laiką dirbęs gydytoju ir tyręs isterinių sutrikimų turinčius pacientus, Froidas paskelbė asmenybės teoriją, paremtą stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis. Tuo metu Europoje apie 1870 metais, kai Froidas dar studijavo mediciną, buvo plačiai paplitusi nuomonė, kad vyrai yra labai racionalūs, o vaikai pernelyg nekalti, kad turėtų kokių nors seksualinių jausmų.

Froido nuomone, potraukis – tai dinamiškas procesas, kurį sudaro postūmis, o šio šaltinis yra lokalizuotas somatinis dirginimas. Šis postūmis atitinkamai mobilizuoja tiek psichiką, ti

iek motoriką, ir pasirenkamas toks elgesys, kuris, remiantis konstantiškumo principu garantuotų esančios įtampos iškrovą t.y. psichikos sistema siekia išlaikyti kuo žemesnį arba bent jau pastovų dirginimo intensyvumą. Ši iškrova sudaro potraukio tikslą; ją realizuoti padeda tam tikras objektas. Pavyzdžiui, libidinis burnos gleivinės dirginimas žindomą kūdikį verčia (postūmis) ieškoti krūties, arba, kai jos nėra, savo piršto (objektas), kad čiulpdamas sumažintų šį dirginimą (tikslas). Froidas teigė, kad vaikai patiria seksualinius malonumus ir fantazuoja apie juos jau vaikystėje. Remiantis šia pirminio (vaikiško) seksualumo teorija, kiekviena asmens psichologinės raidos stadija apibūdinama pagal tai, į kurią kūno vietą fokusuojamas seksualinis susidomėjimas ir patiriamas malonumas. Todėl Froido pasiūlytos raidos stadijos ir vadinamos psichoseksualinės raidos stadijos.

Iš Froido teorijos kyla dvi pagrindinės idėjos, su kuriomis dauguma psichologų sutinka ir šiandien:
1. geriau yra atpažinti, įsisąmoninti savo norus, mintis, baimes, negu jas neigti;
2. tėvų įtaka yra lemiamas veiksnys formuojantis sveikai asmenybei.

Asmenybės komponentai

Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Žmogaus psichikoje Froidas išskyrė 3 lygius:
• Sąmonę. Tai psichikos dalis kurią žmogus gali kontroliuoti.
• Priešsąmonę. Joje glūdi informacija, kurią pastangų dėka galima perkelti į sąmonės lygį.
• Pasąmonę. Tai pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos apimties saugyklą, į kurią patenka visa informacija, į kurią išstumiami nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus mano už

žmiršęs.

Būtent pasąmonėje reiktų ieškoti įvairių sapnų, apsirikimų, užmiršimų, nesąmoningų poelgių priežasčių. Žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės ir net nežino jos turinio. Į pasąmonę patekusios neišspręstos problemos niekur nedingsta, o toliau kelia pasąmoninius konfliktus, griaunančius asmenybę iš vidaus.

Asmenybės struktūra

Anksčiau minėti psichikos lygiai pasireiškia visoje žmogaus asmenybėje, kurią taip pat sudaro 3 dalys:

Id – seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, vandeniui, orui, giminės pratęsimui ir agresijai. Ši asmenybės dalis vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruoja aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus su visuomene, jos normomis. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę energiją (libido). Nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės veiklą. Tai gyvybės, giminės pratęsimo (Eros) ir mirties, į save arba į aplinką nukreiptos agresijos, destrukcijos (Thanatos) instinktai. Jie gali būti patenkinami tiesioginiu būdu, išstumiami į pasąmonę. Čia sukeldami vidinius konfliktus ir įtampą. Arba netiesiogiai – sublimacijos būdu t.y. pasirenkant visuomenei priimtiną jų patenkinimo formą, perkeliant juos į kokią nors veiklą.

Ego – sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Ego suderina Id principą „noriu“ su Superego principu „reikia“.

Superego – viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia as

smenybės dalis, nes normos tarsi primetomos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų, kai žmonės lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais (pavyzdžiui minioje). Vėlesnėse studijose Froidas nemažai rašė apie masių psichologiją, apie tai, kaip pakinta žmogaus elgesys minioje ir kaip tuo moka pasinaudoti įvairios diktatūros).

Superego yra tarsi nuolatinė, nepailstanti sąmonė, kuri skiria gera ir bloga nesvyruodama. Superego susideda iš dviejų dalių: iš sąžinės ir iš Ego idealo. Sąžinę iš esmės sudaro tėvų draudimai. Kaip tėvai bausdavo vaiką, taip sąžinė baudžia individą kaltės jausmu. Dažnai Superego tampa daug griežtesnis negu buvo tėvai.
Pagrindinės Superego funkcijos yra:
1) Uždrausti Id impulsų, ypač seksualinių ir agresyvių, patenkinimą, kadangi šie impulsai yra smerkiami visuomenės;
2) Priversti Ego pakeisti realistinius tikslus moraliniais;
3) Siekti tobulumo.

Terminas Ego idealas atspindi elgesio standartus, kurių vaikas siekia. Kaip anksčiau vaiką už kokį nors elgesį teigiamai vertindavo tėvai, taip dabar jį teigiamai vertina Ego idealas savo vertės ir išdidumo jausmu. Superego priešinasi tiek Id, tiek Ego reikalavimams. Jis baudžia, apdovanoja, kelia reikalavimus. Superego vertina ne tik elgesį, bet ir Ego mintis. Pagal Superego, galvojimas yra taip pat blogai kaip ir darymas. Superego yra visuomenės būdas tvarkai palaikyti, nes nevaldomas agresyvus ir seksualus elgesys galėtų sunaikinti visuomenės struktūrą.

Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Išgyventi asmenybei padeda pasąmonėje glūdintys gynybiniai mechanizmai, kuriais asmenybė nesąmoningai reaguoja į iškilusią grėsmingą situaciją. Iš jų būtų galima paminėti išstūmimą, projekciją, racionalizaciją, intelektualizaciją ir kitus.

Taigi Froidas sukūrė žmogaus psichikoje vykstančių procesų modelį, siekdamas paaiškinti, kodėl žmogui kyla tarpusavyje konfliktuojančios mintys apie tai, ką galvoti ir ką daryti. Id, Ego ir Superego atstovauja sąmoningoms ir nesąmoningoms mūsų proto jėgoms.

Asmenybė yra vieninga visuma, o Id, Ego ir Superego yra trys asmenybės komponentai. Froidas pabrėžė, kad negalima vertinti jų kaip visiškai atskirų sričių, nes jie tarpusavyje glaudžiai susiję, pereina vienas į kitą. Šių trijų struktūrinių komponentų energija taip pat nėra rigidiškai atskirta. Jeigu Id energija negali išsikrauti, ji gali būti panaudota Ego ir Superego reikmėms. Pavyzdžiui, seksualinė energija gali būti tranformuota į meninę veiklą, kūrybingą mokslinį mąstymą ar į pamaldumą. Įš esmės Ego neturi savo nuosavos energijos; visa energija gaunama iš Id. Šie trys asmenybės komponentai turi bendrą uždarą energetinę sistemą, kurioje tam tikras energijos kiekis paskirstomas į tris dalis. Vienas iš trijų komponentų, gavęs energijos, sustiprėja, bet kartu kiti du komponentai energijos gauna mažiau ir yra silpnesni. Tam tikromis aplinkybėmis šie trys komponentai gali veikti kartu kaip viena komanda, santykiškai harmoningai.

Ego yra lyg centras šių struktūrinių tarpusavio ryšių. Jis įtraukiamas į visus konfliktus tarp Id ir Superego, nes jie mėgina panaudoti Ego savo poreikiams patenkinti. Ego turi paklusti ir kontroliuoti Id, Superego ir išorinę realybę, eidamas į įvairius kompromisus. Pavyzdžiui, jeigu Id sako „taip“, o Superego sako „ne“, tai Ego sako „palaukite“.

Psichinės energijos paskirstymas ir išnaudojimas

Asmenybės dinamiką sudaro būdai, kaip yra paskirstoma ir išnaudojam energija tarp trijų sistemų. Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos varžosi tarpusavyje. Vystymosi pradžioje Id turi visą energiją ir naudoja ją refleksyviems veiksmams norų išsipildymui, veikdamas pagal malonumo principą. Energijos sutelkimas į veiksmą arba vaizdinį, kuris patenkina instinktą, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu arba objekto kateksiu. Energija Id yra labai nestabilios būsenos ir lengvai gali persijungti nuo vieno vaizdinio ar veiksmo prie kito. Taip yra dėl Id nesugebėjimo aiškiai diferencijuoti objektus. Skirtingi objektai gali būti laikomi tais pačiais – pvz.: alkanas vaikas viską deda į burną.
Ego neturi savo energijos šaltinio, tad turi perimti ją iš Id. Kadangi Id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali užkrauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Tad organizmas turi išmokti diferencijuoti objektyvią realybę nuo subjektyvios. Tai padaroma antrinių procesų pagalba. Tai reiškia Ego susiformavimą. Kadangi Ego efektyviau tenkina organizmo poreikius, dalis energijos iš Id atitenka jam. Iš esmės tai vyksta identifikacijos procesų pagalba, kai Ego rasdamas reikiamus objektus subjektyvioje realybėje susitapatina (identifikuojasi) su jais. Tada Id atiduoda savo energiją surastiems objektams, kuri kartu atitenka ir Ego antriniams procesams.
Kai Ego gauna pakankamai daug energijos, jis gali skirti ją ne tik instinktų tenkinimui bet ir savo procesams – suvokimui, įsiminimui, mąstymui ir pan. Dalis energijos išnaudojama tam, kad sulaikytų Id nuo neracionalių ir impulsyvių veiksmų.
Ego energija gali būti išnaudojama ir naujiems objektams, kurie nėra susiję su baziniais organizmo poreikiais, tačiau kurie yra asociaciniais ryšiais susiję su jais (pirminių pasirinkimo objektų pakeitimas).
Be to Ego išnaudoja energiją tam, kad suderintų visų trijų sistemų tarpusavio sąveiką, bei organizmo sąveiką su aplinka.
Superego perima energiją per identifikaciją su tėvais. Tėvai yra vieni pirmųjų kūdikio pasirinkimo objektų, kadangi nuo jų priklauso jis bei jo poreikių patenkinimas. Jie baudžia, kas padidina įtampą, ir apdovanoja, kas mažina įtampą. Vaikas išmoksta prie to prisitaikyti introjektuodamas tėvų moralinius imperatyvus, kuriuos užkrauna energija, nes jie patenkina jo poreikius. Taip jis atiduoda savo energiją savo idealams ir tai tampa jo Ego idealais, jis užkrauna energija draudimus, ir tai tampa jo sąžinė.
Superego dažnai veikia prieš Id impulsus. Tai visuomenė tėvų apraiškoje bando kontroliuoti ir uždrausti primityvių motyvų išraišką, ypač sekso ir agresijos. Tačiau ir Id sugeba išnaudoti Superego savo impulsų patenkinimui (teisiojo pyktis neteisiesiems).
Sistemų energetinė sąveika labai sudėtinga, nes Superego ir Ego stengiasi tiek patenkinti Id poreikius, tiek juos uždrausti, o Ego dar turi prisitaikyti prie realaus pasaulio reikalavimų. Jei Id turės kontrolę energijos – elgesys bus impulsyvus ir primityvus. Jei Superego – moralus (čia sąžinės ir Ego idealo poveikis skirtingas).

Energijos žymūs ir staigūs persiskirstymai dažni, ypač per pirmus 20 gyvenimo metų, kol pasiskirstymas daugiau mažiau nesistabilizuoja.
Nerimas. Labai svarbią vietą Froido teorijoje, aiškinančioje žmogaus psichikoje esančių jėgų sąveiką, užima nerimas. Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas objektų išoriniame pasaulyje. Tačiau išorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bet ir kelti grėsmę žmogaus saugumui – aplinka gali sukelti įtampą ir skausmą lygiai taip pat, kaip ir suteikti malonumą atpalaiduojant juos. Žmogaus įprastinė reakcija į išorinę skausmo grėsmę, ypač į tokią, kurios žmogus nėra pasiruošęs įveikti, yra baimė. Perfrazuojant psichoanalitiniais terminais, galima sakyti, kad kai Ego patenka į pernelyg didelę stimuliaciją, kurios Ego nesugeba sukontroliuoti, Ego užplūsta nerimas. Froidas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Pagrindinė nerimo rūšis yra realus nerimas, arba baimė, kuri kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų. Iš jo ir kyla kiti du nerimo tipai. Neurotinis nerimas yra baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Tai ne tiek pačių instinktų baimė, kiek bausmės baimė. Šis nerimas turi realų pagrindą, nes pasaulis, kaip jį reprezentavo tėvai, baudė vaiką už impulsyvius veiksmus. Moralinis nerimas yra sąžinės baimė. Žmogus su stipriu Superego patiria kaltę, kai jis daro ar net pagalvoja ką nors tokio, kas prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams, pagal kuriuos jis buvo išaugintas. Jis taip pat kyla dėl realaus pagrindo, nes praeityje žmogus buvo baustas už moralinių taisyklių laužymą.
Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų. Tai signalas Ego, kad nesiėmus tinkamų priemonių grėsmė gali išaugti taip, kad Ego bus sunaikintas. Nerimas yra įtampos būsena, taigi, jis turi tokią pat motyvuojančią jėgą kaip alkis ar libido (seksualinis alkis), bet jo šaltinis nėra fiziologiniai procesai, o jų sąveika su išorinio pasaulio reikalavimais arba žmoguje veikiančių priešingų jėgų (Ego, Superego ir id) konfliktas.
Situacija, su kurios keliama grėsme žmogus nesugeba susidoroti, sukelia traumuojantį nerimą, kuris verčia žmogų pasijusti kūdikiškai bejėgiu ir ši didelės įtampos būsena primena pirmą kartą, kai buvo patirtas pirmasis nerimas – būtent gimdymo traumą, nes iškart po gimimo naujagimį užplūsta išorinio pasaulio stimuliacija, prie kurios jis negali prisitaikyti ir todėl rėkia iš siaubo. Tad kūdikiui reikia saugios ir globojančios aplinkos, kol neišsivystys pakankamai stiprus Ego, kuris pajėgs susidoroti aplinkos stimulais. Tuo tarpu vėlesni traumatiniai potyriai dažniausiai yra susiję su žmogaus vidiniais konfliktais, kada psichikoje susiduria stiprios viena kitą bandančios pergalėti jėgos. Jei Ego negali susidoroti su konflikto sukeltu nerimu racionaliais metodais, tada jis griebiasi neracionalių konflikto sprendimo būdų – gynybinių mechanizmų.

Gynybos mechanizmai

Konfliktai tarp Id, Ego ir Superego sukelia kančią ir įtampą, kurią Froidas vadino nerimu. Ego ilgai mėgina realistiškai mažinti tą nerimą. Kai Superego pradeda pernelyg vyrauti arba Id primygtinai reikalauti, Ego nebegali jų suvaldyti, žmogus nevalingai pradeda ginti save nuo Superego atakų ir nuo Id siunčiamų gąsdinančių impulsų, naudodamas gynybos mechanizmus. Ta gynyba gali reikštis mintimis ir veiksmais, kurias psichoterapeutai paprastai vadina simptomais. Tie simptomai gali būti fobijos, ritualai, įkyrios mintys, depresija ir agresija. Trys pagrindiniai gynybos mechanizmai yra regresija, represija ir sublimacija.

Regresija – kai asmuo pradeda elgtis kaip jaunesnis asmuo. Suaugęs žmogus gali tapti pernelyg emociškai priklausomas nuo savo tėvų, septynerių metų vaikas gali pradėti šlapintis į lovą, trejų metų vaikas gali pradėti kalbėti kaip kūdikis ir gerti tik iš buteliuko.

Reprsija – kai kokia nors mintis arba prisiminimas išstumiamas iš sąmonės, nes žmogui yra pernelyg sunku su jais gyventi. Teiginys, kad jau vaikas gali turėti nesąmoningų minčių ir troškimų, kurie turi įtakos jo elgesiui, yra viena žymiausių ir naudingiausių psichoanalitinės teorijos idėjų. Pavyzdžiui, represija naudojasi žiauriai baudžiamas, neprižiūrimas vaikas, kuris įsitikinęs ir tvirtina, kad jo tėvai jį labai myli, arba žmogus, kuris visiškai pamiršta savo nedorą poelgį.

Sublimacija yra trokštamo, bet nepasiekiamo ar draudžiamo potraukio pakeitimas socialiai priimtinu. Pavyzdžiui, mažas vaikas, iš kurio atimamas čiulptukas, čiulpia savo nykštį. Paaugęs vaikas vietoj to pradeda kramtyti pieštuką arba nagus, būdamas suaugęs, toks asmuo daug rūko ir kalba.

Kiti gynybos mechanizmai yra:

Projekcija – tai siekimas matyti nemalonų, keliantį kaltės ir gėdos jausmą savo asmenybės bruožą kituose žmonėse.

Introjekcija – kitų žmonių vertybių perkėlimas į save siekiant sumažinti savo nerimą.

Žmonės gali naudoti ir priimtinesnius gynybos mechanizmus: izoliacija, intelektualizaciją ir racionalizaciją.

Froido nuomone, tėvas ir motina daro didžiulę įtaką vaikui mokantis reguliuoti trijų asmenybės teorinių komponentų Id, Ego ir Superego tarpusavio sąveiką.

Psichologiškai sveikas vaikas pamažu suformuoja stiprų Ego, galintį susitvarkyti Id ir Superego reikalavimais. Padedant gynybos mechanizmams, tas procesas reguliuojamas visą gyvenimą. Antrą vertus, tie gynybos mechanizmai gali būti per daug naudojami. Mes turime augti, o ne regresuoti, mes turime suvokti realybę, o ne išstumti ją iš mūsų sąmonės. Daug emocinių problemų kyla dėl to, kad gynybos mechanizmai tampa pernelyg kieti, nelankstūs, neleidžiantys Ego tiesiogiai prieštarauti Id reikalavimams. Kiekvienas asmuo paveldi daugybę problemų ir būdus, kaip tas problemas galima būtų išspręsti jau vaikystėje. Priklausomai nuo mūsų ankstyvos patirties, vieni gali geriau, kiti – blogiau susidoroti su kasdieninio gyvenimo stresais ir problemomis.

Asmenybėje vykstantys procesai ir jų dinamika

Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip mąstymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma – psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kitą būseną, bet niekada negali išnykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai. Toks sąlyčio taškas tarp biologinės (kūno) ir psichinės (asmenybės) energijos yra Id ir instinktai.

Instinktai

Instinktai – tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru, o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda – poreikiu. Pavyzdžiui alkis, (maisto poreikis), fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Kitaip tariant, instinktai kontroliuoja elgesį išaugusiu jautrumu tam tikros rūšies stimuliacijai.
Be to organizmas gali būti aktyvuotas išorinio pasaulio stimulais. Froidas manė, kad šie išoriniai sujaudinimo šaltiniai vis tik turi mažesnės reikšmės asmenybės dinamikai, nei įgimti instinktai. Juk iš esmės išoriniai dirgikliai sudaro žmogui mažiau kliūčių ir reikalauja mažiau sudėtingos prisitaikymo formos, nei poreikiai. Žmogus gali pabėgti nuo išorinių stimulų, bet neįmanoma pabėgti nuo poreikių.
Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visumą, kurios saugykla yra Id. Tad Id yra psichinės energijos, atsirandančios iš metabolinių organizmo procesų, teikėjas asmenybei.
Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas – kūno sujaudinimo pašalinimas (pavyzdžiui alkio instinkto tikslas – pašalinti medžiagų apykaitos trūkumą, kas padaroma valgant maistą). Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų išsipildymui. Varomoji jėga – tai motyvuojanti instinkto jėga, kurią sąlygoja poreikio stiprumas.
Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo (redukcijos) modelį. Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai pašalina ar sumažina dirgiklius. Tad instinkto tikslas yra grąžinti žmogų į pirminę ramybės būseną, kuri egzistavo iki sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos. Taigi, organizmas siekia išsaugoti pusiausvyrą pašalindamas dirginančius sujaudinimus, kas patiriama kaip malonumas.
Instinkto šaltinis ir tikslas lieka pastovūs visą gyvenimą, nebent šaltinis keičiasi ar išnyksta fizinės brandos eigoje. Nauji instinktai gali atsirasti išsivysčius naujiems fiziniams poreikiams. Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis žmogus bando patenkinti savo poreikį gali kisti labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo – ji gali būti atpalaiduojama (iškraunama; suvartojama) įvairiais būdais. To pasekoje, jei vienas objektas dėl kurių nors išorinių ar vidinių priežasčių yra neprieinamas, energija gali būti iškraunama į kitą objektą. Šiam tapus irgi nepasiekiamam, įvyks kitas pakeitimas ir taip tol, kol bus rastas prieinamas objektas.
Tad instinkto energija gali būti atpalaiduojama tokiu pakeistu objektu, kuris nėra iš prigimties būdingas (pirminio pasirinkimo) tam instinktui. pvz.:, vaikas gali dėl tam tikrų išorinių priežasčių mesti savo pirminį seksualinį objektą – manipuliaciją savo lytiniais organais (masturbaciją) – ir imtis ne tokio akivaizdaus savo lytinio poreikio patenkinimo – piršto čiulpimo. Taigi, pakito instinkto objektas, tačiau nepakito jo tikslas.
Sugebėjimas pakeisti objektą yra viena svarbiausių asmenybės dinamikos savybių, sąlygotų žmogaus psichikos plastiškumo ir lankstumo. Praktiškai visi suaugusio žmogaus interesai, pomėgiai, mylimi užsiėmimai ir įpročiai yra tokių instinktų pirminių pasirinkimo objektų išvestiniai, t.y., jie yra atsiradę visos eilės pakeitimų būdu.
Tad Froido motyvacijos teorija yra pagrįsta prielaida, kad instinktai yra vienintelis žmogaus elgesio energijos šaltinis.
Instinktų skaičius ir rūšys. Froidas nesistengė išskirti specifinių intsinktų, kadangi mes tiek nežinome apie kūno fiziologines būsenas, kad taip galėtume padaryti, o be to tai yra fiziologo darbas. Froidas teikė tik instinktų bendrą klasifikaciją – tai dvi plačios kategorijos – gyvenimo ir mirties instinktai.
Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui – tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Didžiausią dėmesį Froidas skyrė seksualiniam instinktui ir ankstyvaisiais savo teorijos kūrimo etapais visą žmogaus motyvaciją aiškino šiuo instinktu. Iš tikrųjų šis instinktas nėra nedaloma vienybė, o greičiau keli atskiri kūniški poreikiai, kurie sukelia seksualinius norus. Kiekvienas šių norų turi savo šaltinį skirtingose kūno vietose, kurios vadinamos erogeninėmis zonomis. Erogeninės zonos yra dalis odos ar gleivinės, ypač jautrios dirginimui, kuris sukelia malonius jausmus.
Lūpos ir burnos ertmė sudaro vieną tokią erogeninę zoną, analinė anga – kitą, lytiniai organai – trečią. Vaikystėje seksualiniai instinktai yra santykinai nepriklausomi vienas nuo kito, bet kada žmogus pasiekia brandos amžių, jie yra linkę sintezuotis ir kartu siekti reprodukcijos.
Mirties – arba dar destruktyvūs – instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Tik tiek, kad jie padaro savo – kiekvienas galiausiai miršta. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti. Jis nebandė identifikuoti kūniškųjų mirties instinktų šaltinių. Jų egzistavimas pagrįstas principu, kuris teigia, kad visi gyvybiniai procesai turi tendenciją sugrįžti į neorganinio pasaulio stabilumą. Taigi, sutrikdyta iš stabilaus egzistavimo organinė medžiaga linksta grįžti į ramybės būseną. Mirties noras yra šio principo pasireiškimas. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai.
Agresija – tai savidestrukcija nukreipta į išorę link pakeičiamų objektų, nes mirties norą blokuoja gyvenimo instinktų jėgos. Mirties ir gyvenimo instinktai gali persipinti vieni su kitais ir pasireikšti vienoje veikloje.

Froidas savo darbuose daug dėmesio skyrė taip pat ir agresijos prigimčiai aiškinti. Jo pažiūris į agresijos prigimtį keitėsi: ankstyvuosiuose darbuose (1922 m.) jis teigė, jog agresija yra tiesioginis atsakas į trukdymą siekti malonumo ar išvengti skausmo. Froidas iš pradžių teigė, kad žmogaus elgesį reguliuoja dvi priešingos instinktų grupės – seksualiniai instinktai ir savisaugos instinktai. Tačiau kai kurių elgesio fenomenų (pvz. sadizmas) nebuvo galima paaiškinti dvejopais instinktais. Todėl vėliau, apie 1933 m., Froidas modifikavo savo teoriją ir priėjo prie išvados, kad reikia skirti gyvenimo instinktą (Eros), kurio tikslas pakelti gyvenimą į aukštesnį lygį ir jį pratęsti, ir mirties instinktą (Thanatos), kuris siekia grąžinti subjektą į pirmykštę, neorganinę būseną, t.y. siekia sunaikinti gyvybę organizme. Froidas rašė, jog Eroso pasireiškimai yra garsūs ir akivaizdūs, o mirties instinktas organizmo viduje veikia tyliai. Mirties instinktas išeina į išorinį pasaulį kaip agresyvumo ir destrukcijos instinktas.

Gyvenimo ir mirties instinktai visada reiškiasi kartu, yra susiję ir reiškiasi įvairiomis proporcijomis, ir todėl tampa mums neatpažįstami. Sadizme tai labai ryšku – kartu reiškiasi meilės ir destrukcijos instinktai.

Socialinė šios teorijos reikšmė, ieškant galimybių modifikuoti žmonių agresyvumą, nesuteikia daug optimizmo. Froidas patrėžė, kad destrukcija patenkina instinktyvius poreikius, ir todėl nėra prasmės mėginti agresyvumą. Nei tenkinant materialinius poreikius, nei gerinant žmogaus gyvenimo sąlygas, negalima pakeisti agresyvumo lygio.

Skiriami du pagrindiniai patogeniniai ugdymo metodai: per didelis griežtumas ir lepinimas. Švelnus ir nuolaidžiaujantis tėvas yra pernelyg žiaurus Superego formavimosi priežastis, nes, veikiamas tos meilės, vaikas negali kitaip išreikšti savo agresyvumo, kaip tik nukreipti jį į vidų. Nusižengiantis vaikas, nepatyręs tėvų meilės, tokios įtampos tarp Ego ir Superego neturi, ir visas jo agresyvumas nukreiptas į išorę. Žmogus, kuriam trukdoma reikšti agresyvumą, Froido nuomone, yra priverstas elgtis destruktyviai kitų atžvilgiu, kad apsaugotų save nuo destrukcijos savo atžvilgiu.
Šie instinktai teikia visą energiją, kurią naudoja visos trys asmenybės sistemos.

Psichoseksualinės raidos sadijos

Froidas teigė, kad asmenybė iš esmes susiformuoja iki 4 – 5 metų amžiaus, veikiama pasąmonės ir ankstyvos vaikystės patirties, tačiau vystosi ji ir toliau iki tol, kol žmogus pasiekia lytinę brandą. Pagal tai, kokiu būdu šiuose amžiaus tarpsniuose žmogus patenkina malonumo poreikį, išskiriamos psichoseksualinio vystymosi fazės. Jeigu kurios nors fazės metu kyla problemos ir jos laiku neišsprendžiamos, asmenybė užsifiksuoja toje fazėje, sutrinka jos santykis su aplinka. Z. Froidas išskyrė tokias vystymosi stadijas:
• Oralinė fazė. Trunka iki 1 metų. Susijusi su kūdikyste, kai pagrindinis malonumas pasiekiamas burnos dėka – valgant, susipažįstant su aplinkos daiktais, šaukiant suaugusius, reikalaujant dėmesio. Išdygus dantims atsiranda ir kitas malonumo šaltinis – kandžiojimas ir kramtymas. Šie du oralinės veiklos būdai – maisto rijimas ir kramtymas yra daugelio vėliau išsivystančių charakterio bruožų prototipai. sublimacijomis šis oralinio funkcionavimo būdas teikia pagrindą daugeliui interesų, nuostatų ir charakterio bruožų. Be to šiuo metu kūdikis yra visiškai priklausomas nuo motinos, todėl atsiranda priklausomybės jausmai. Tie jausmai linkę išsilaikyti gyvenimo bėgyje nepaisant Ego vystymosi ir linkę išryškėti bet kada, kai žmogus jaučiasi nesaugus Jeigu kūdikio poreikiai ignoruojami, suaugęs žmogus nemalonioje situacijoje pradeda kartoti kūdikio elgesį: valgo, geria, rūko, daug kalba, šaukia.
• Analinė fazė. Trunka nuo 1 metų iki 3 metų. Malonumų ir konfliktų šaltiniu tampa šalinimo organai, kai vaikas mokomas naudotis tualetu. Šitokio pratinimo pasekmės gali turėti didelį poveikį tam tikrų konkrečių bruožų ir vertybių formavimuisi. Jeigu tai daroma ne laiku arba itin griežtai, suaugęs žmogus gali būti itin smulkmeniškas, pedantiškas, pabrėžtinai tvarkingas, įsitempęs arba avirkščiai – labai neorganizuotas, netvarkingas.
• Falinė fazė. Trukmė nuo 3 iki 6 metų. Dėmesys nukrypsta į išorinius lyties požymius. Vaikai išgyvena vadinamąjį Edipo kompleksą, t.y. jaučia stiprų potraukį priešingos lyties tėvui ir norą konkuruoti su tos pačios lyties tėvu. Jeigu ši problema sėkmingai išsprendžiama, vaikas susitapatina su savo lyties tėvu ir perima savo lyties elgesio modelį. Tačiau, jeigu problema lieka neišspręsta, suaugusiam žmogui gali kilti problemos, bendraujant su vyresniais.
• Latentinė (užslėpta) trukmė nuo 5 iki 6 metų. Lytinio brendimo seksualiniai impulsai užslopinti, jos metu vaikas įgyja įvairių socialinių ir pažinimo įgūdžių.
• Genitalinė fazė. Lytinio brendimo metu, žmogus turi įsisąmoninti savo potraukius ir išmokti juos tenkinti natūraliu, visuomenei priimtinu būdu. Pagrindinė biologinė šios stadijos funkcija – reprodukcija. Psichologinės savybės padeda siekti šio tikslo, užtikrindamos žmogui saugumą ir stabilumą.

Taigi asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Froidas pasiūlė psichoanalizės metodą, kuris iki šių dienų vis dar yra plačiai taikomas. Jo esmė yra ta, kad terapeutas padeda klientui išsakyti viską, kas tik ateina į galvą, t.y. bando atskleisti pasąmonės turinį, suprasti jame neišspręstus konfliktus ir juos išspręsti. Jeigu asmenybė išsprendžia savo vidinius konfliktus, tuomet ji tampa psichiškai sveika ir brandžia asmenybė.

Nors Froidas išsamiai nepateikė brandžios asmenybės koncepcijos, tačiau subrendimą siejo su psichine sveikata ir apibūdino gana paprastai: sugebėti mylėti ir dirbti. Taigi, pagal Froidą, brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais (sutuoktiniu ir vaikais) ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.

Bihevioristinės (elgesio) krypties asmenybės teorija

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje J. B. Watsonas (1879 – 1958) pareiškė, kad jei psichologija siekia būti tikru mokslu, tai psichologai turi tirti ir analizuoti tik tai, ką jie gali tiesiogiai matyti ir išmatuoti.

Bihevioristai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios konkrečios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Siekdami paaiškinti žmogaus elgesį, bihevioristai atskleidžia tiesiogines tokio elgesio priežastis ir pasekmes. Pagrindiniai biheviorizmo dėsniai atskleidžia tarpusavio ryšius tarp įvykių, arba, kalbant bihevioristų terminais, tarp stimulo ir reakcijos. Kai kurios reakcijos yra automatiškos, tarsi refleksai. Kai kurios reakcijos yra įgimtos tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Tačiau dauguma elgesio pasireiškimų nėra įgimti, jie yra išmokti per gyvenimą. Bihevioristai žiūri į gyvenimą kaip į nesibaigiantį mokymąsi, nes vienos reakcijos atsiranda, o kitos dingsta.

Skineris B. F.

Skineris (1904-1990) – vienas iš radikaliausių bihevioristų, atmetęs bet kokias idėjas apie tai, kad žmogaus elgesį įmanoma paaiškinti tam tikromis vidinėmis jėgomis, tokiomis kaip instinktai, vidinės būsenos, motyvai, emocijos ir pan. Jo nuomone, kol mes negalime tiesiogiai išmatuoti jų, mes negalime remtis tokiomis sąvokomis. Jei psichologija ir gali būti mokslu, tai tik tokiu atveju, kai ji yra visiškai objektyvi ir remiasi tik tuo, kas gali būti tiesiogiai stebima ir aprašyta – t.y., elgesiu. Todėl psichologija ir yra mokslas apie elgesį – biheviorizmas. Todėl pagrindinis psichologijos metodas – objektyviai kontroliuojamas laboratorinis eksperimentas, kai eksperimentatorius gali tiesiogiai ieškoti kas gali kontroliuoti elgesį. Tokiu atveju visas dėmesys telkiamas ties išoriniais aplinkos ir elgesio aspektais.

Operantinio sąlygojimo teorija

Skinerio pagrindinė idėja yra ta, kad visas elgesys gali būti kontroliuojamas jo pasekmėmis – t.y., tuo, kas seka po elgesio. Iš esmės bet koks gyvūnas ar žmogus gali būti išmokytas bet kokio elgesio, priklausomai nuo to, kiek ir kaip jis bus paremtas pastiprinimais, kurie seks po tokio elgesio. Pats pastiprinimas yra įvykis (stimulas), kuris seka reakciją ir kuris padidina jos pasikartojimo tikimybę. Taigi, pastiprinimas sustiprina elgesį, po kurio jis seka. Taip pastiprinimas apibrėžiamas pagal jo poveikį elgesiui. Tad kas gali kontroliuoti pastiprinimus žmogui, gali keisti ir kontroliuoti ir žmogaus elgesį.
Skineris skiria dvi elgesio rūšis: reaktyvų ir operantinį elgesį. Reaktyvus elgesys yra reakcija į konkretų ir pažįstamą aplinkos stimulą. Paprastame lygmenyje toks elgesys egzistuoja refleksų pavidalu, pvz.: seilių išsiskyrimas (reakcija, refleksas) į maistą (stimulas). Toks elgesys nėra išmoktas, t.y., jo niekas nesąlygojo (nemokino) ir jis yra automatiškas ir nevalingas. Sudėtingesniame lygmenyje reaktyvus elgesys yra išmoktas. Toks išmokimas, arba sąlygojimas, apima vieno stimulo pakeitimą kitu. Būtent toks ir yra I.Pavlovo atrastas sąlygojimo procesas. Tad reaktyvus elgesys yra reakcija, kurią sukelia konkretus stimulas, po kurio seka paskatinimas. Tačiau Skineris manė, kad daug svarbesnis išmokimo procese nei klasikinis sąlygojimas yra operantinis sąlygojimas.
Operantinis elgesys. Skineris pripažįsta, kad žmogus iš tikrųjų yra sąlygotas reaguoti tiesiogiai į daugybę stimulų aplinkoje, tačiau ne visas elgesys gali būti paaiškintas šiuo būdu. Tiek žmogus, tiek gyvūnai dažnai elgiasi taip, kas galėtų būti vadinama spontanišku elgesiu. Toks elgesys greičiau pats sukelia stimulus, nei tėra tik reakcija į juos. Tai nėra nevalingos reakcijos į sąlyginius stimulus. Toks elgesys gali būti vadinamas operantiniu, nes jo pobūdį ir dažnumą įtakos ir keis pastiprinimai, kurie seks jį. Reaktyvus elgesys neturi poveikio aplinkai (pvz.: šuns seilių išsiskyrimas negali paveikti nei skambučio, nei pastiprinimo). Tuo tarpu operantinis elgesys veikia aplinką ir, paprastai, keičia ją. Pvz.:, naujagimio verksmas sukelia motinos dėmesį, tokiu būdu pakeisdamas naujagimio aplinką. Aplinkoje įvykę pokyčiai yra grįžtamasis ryšys elgesiui. Jei aplinkos pokyčiai, sukelti tam tikro elgesio, yra pastiprinantys (t.y., suteikia paskatinimą organizmui ar pašalina skausmingą stimuliaciją), tada atsiranda tikimybė, kad toks elgesys pasikartos vėl. Taigi, jei kūdikio verksmas skatinamas tėvų dėmesiu, padidėja tikimybė, kad toks vaikelio elgesys kartosis ir vėl. Kita vertus, jei aplinkos pokyčiai nesuteiks pastiprinimo, tokio elgesio tikimybė sumažėja.
Svarbu pastebėti, kad pastiprinimas priklauso nuo elgesio rūšies. Ar po tokio elgesio seks pastiprinimas ar ne, priklauso nuo to, kaip elgesys pakeis aplinką. Pastiprinimas seka elgesį ir keičia jį. Taigi, elgesys keičia aplinką, tuo tarpu aplinka keičia elgesį. Tai ir yra operantinio sąlygojimo procesas. Skinerio nuomone, didžioji dalis žmogaus ir gyvūnų elgesio yra išmokta šiuo būdu. Iš to sektų, kad iš esmės aplinka formuoja mūsų elgesį. Nuo kūdikystės mes galime elgtis labai įvairiai, tačiau išliks tik tie veiksmai, kurie bus pastiprinti – tokie veiksmai bus vis stipresni, jie sudarys tam tikrą rinkinį.

Pastiprinimas

Kitas svarbus Skinerio atradimas yra tai, kad elgesį gali formuoti ir pastiprinimai, kurie nebūtinai turi sekti po kiekvieno tam tikro veiksmo. Kasdieniniame gyvenime gana akivaizdu yra tai, kad elgesys nėra pastiprinamas kiekvieną kartą, kada jis įvyksta – pvz.:, kūdikis ne kiekvieną kartą yra pamaitinamas po to, kai jis pradeda verkti. Tačiau toks elgesys gali stiprėti ir tada, kai jis pastiprinamas tik protarpiais – taigi, tik po tam tikro reakcijų kiekio ar laiko po reakcijos.

Nagrinėdamas tokius pastiprinimo būdus Skineris išskyrė keturias pastiprinimo schemas:
Fiksuoto laiko intervalo pastiprinimo schema yra tokia, kad pastiprinimas pateikiamas kas tam tikrą lygų (fiksuotą) laiko tarpą. Pvz.: pastiprinimas gali būti pateikiamas kas minutę (žinoma, jei per tą minutę įvyksta laukiama reakcija). Tokiu atveju pastiprinimas nepriklauso nuo to, kiek yra reakcijų – daug ar mažai. Kasdieninio gyvenimo pavyzdžiu gali būti darbo užmokestis, kai alga mokama kartą ar du į mėnesį. Tokiu atveju dirbantysis gauna atlyginimą ne už tai, kiek jis pagamina produktų (reakcijų kiekis), bet kiek praėjo laiko jam dirbant). Šios pastiprinimo schemos tyrimai padėjo nustatyti, kad kuo trumpesnis intervalas tarp pastiprinimų, tuo dažniau pasireiškia organizmo reakcijos. Tuo tarpu reakcijų kiekis mažėja didėjant laiko tarpams tarp pastiprinimų. Taip pat pastiprinimų dažnumas įtakoja ir kaip greitai užges reakcija: elgesys po pastiprinimo nutraukimo nebepasirodys greičiau, jei jis buvo pastoviai pastiprinamas, nei tada, kai jis pastiprinamas rečiau.
Fiksuoto kiekio pastiprinimo schemoje pastiprinimas teikiamas tik tada, kai organizmas atlieka tam tikrą reakcijų kiekį. Pvz.:, pastiprinimas kas dešimta arba kas dvidešimta reakcija. Kadangi čia pastiprinimas priklauso nuo reakcijų kiekio, tai ši pastiprinimo schema skatina didesnį reakcijų kiekį, nei fiksuoto laiko schema. Todėl atitinkamai suorganizuotas darbo apmokėjimas – pagal produkcijos kiekį – gali skatinti dirbantįjį pagaminti daugiau produkcijos.
Atsitiktinio laiko intervalo pastiprinimo schema. Kintančio laiko intervalo pastiprinimo schemoje pastiprinimas gali pasirodyti kas tam tikrą periodą, kuris nėra tolygus – t.y., vieną kartą pastiprinimas gali pasirodyti po dviejų valandų, antrą – po pusantros valandos, trečią – po dviejų su puse ir pan. Kasdieniniame gyvenime tokio pastiprinimo pavyzdžiu gali būti žvejys, kuris pastiprinamas skirtingais laiko intervalais.
Atsitiktinio reakcijų kiekio pastiprinimo schema. Ši schema pagrįsta vidutiniu reakcijų kiekiu tarp pastiprinimų, tačiau tas kiekis gali labai kisti. Būtent ši pastiprinimo schema yra ypač efektyvi palaikant aukštą ir stabilų reakcijų kiekį. Ja grindžiami azartiniai lošimai, kuriuose išlošimas (pastiprinimas) ateina po tam tikro suloštų žaidimų (reakcijų) skaičiaus, kuris gali kisti.

Nuosekli Aproksimacija

Paprastame operantinio sąlygojimo eksperimente operantinis elgesys, pvz.: sverto paspaudimas, yra palyginti paprasto elgesio rūšis, kurio tikimybė yra gana aukšta. Tuo tarpu gyvūnai ir žmonės rodo gerokai sudėtingesnį operantinį elgesį, kuris normaliomis sąlygomis yra mažai tikėtinas. Šitoks elgesys, Skinerio nuomone, atsiranda formavimo, arba nuoseklios aproksimacijos (priartėjimo) būdu. Tokiu atveju elgesys yra pastiprinamas tada, kai jis nuosekliai po truputį artėja prie sudėtingo elgesio. T.y., iš pradžių pastiprinamas elgesys, kuris tėra tik galinio elgesio užuomazga. Vėliau pastiprinamas tik toks elgesys, kuris vis labiau artėja prie galinio elgesio. Taip cirke treniruojami gyvūnai, lygiai taip pat vaikai išmoksta kalbėti. Vaikai iš pradžių taria daugybę beprasmių garsų, kuriuos tėvai pastiprina šypsena, juoku, kalbėjimu. Vėliau tėvai pradeda labiau pastiprinti vaiko tam tikrus garsus, kurie primena žodžius, taip skatindami išmokti žodžius. Toliau tėvų pastiprinimas apribojamas iki tinkamo žodžių tarimo ir vartojimo. Taip ir išmokstamas sudėtingas elgesys (kalba) – pastoviai diferencijuojant pastiprinimą nediferencijuotam elgesiui.

Žmogaus vystymasis

Vystymasis yra sąlygojamas įvairių pastiprinimo schemų. Taip susiformuoja specifiniai reakcijų modeliai, kurie yra įtakojami konkrečių aplinkos pastiprinimų. Vaikas skatinamas materialinių apdovanojimų, tokių kaip maistas, ir socialinių, tokių kaip pagyrimas. Naujas elgesys įgyjamas per nuoseklios aproksimacijos procesą. Vaikas tampa emociškai nepriklausomas išsivysčius stabilioms reakcijoms, kurioms reikalingas tik atsitiktinis pastiprinimas. Tačiau bet kuris elgesys vėliau gali būti pakeistas, parinkus atitinkamus pastiprinimus.

Neadaptyvus elgesys

Pagrindiniai mokymosi principai suteikia visiškai adekvačią psichopatologijos interpretaciją. Simptomų aiškinimas priežastimis yra bereikalingas. Elgesio patologija nėra liga. Tai reakcijų modelis išmoktas pagal tuos pačius elgesio principus, kaip ir visos kitos reakcijos. Tiesiog nėra socialiai tinkamo reagavimo į stimulą. Ligoniams arba nepasiseka išmokti reakcijos arba jie išmoksta neadaptyvių reakcijų. Pirmuoju atveju tai yra elgesio deficitas (pvz.: socialinių įgūdžių nebuvimas). Nestiprinant socialinių įgūdžių socializacijos metu, suaugusieji turi neadekvatų reakcijų rinkinį, kuriuo atsako į socialines situacijas. Neadaptyvi reakcija – tai reakcija, kuri nėra priimtina visuomenei arba kitiems žmogaus aplinkoje. Taip gali būti dėl to, kad pati reakcija yra nepriimtina (priešiškas elgesys) arba dėl to, kad reakcija vyksta nepriimtinomis aplinkybėmis pvz. šizofrenija. Šizofrenija – aplinkos nesėkmės paskatinti tam tikrą elgesio seką rezultatas. Šizofrenikai telkia dėmesį neįprastiems stimulams, kadangi jie nebuvo skatinami reaguoti į socialinius stimulus, į kuriuos reaguoja „normalūs“ žmonės. Kas stebėtojui dažnai atrodo kaip dėmesio trūkumas, iš tikrųjų yra dėmesys į neįprastus stimulus. Panašus yra prietarinis elgesys, kuris atsiranda dėl atsitiktinio reakcijos ir paskatinimo sutapimo.
Prietarinis elgesys. Gyvenimas nėra taip tvarkingai kontroliuojamas, kaip įvykiai laboratorijoje, ir kartais pastiprinimai atsiranda atsitiktinai po tam tikro elgesio. Tokiu atveju elgesys, kuris pats savaime nesukėlė pastiprinimo, gali pasikartoti panašioje situacijoje. Pvz.:, prieš egzaminus žmogus išlipo kaire koja iš lovos. Pasisekus egzaminui atsiranda tikimybė, kad prieš sekantį egzaminą jis vėl išlips iš lovos kaire koja. Skineris tai vadina prietaringu elgesiu. Tokio elgesio egzistavimą jis įrodė laboratoriniais eksperimentais. jis pastebėjo, kad jei balandžiui maistas teikiamas kas tam tikrą vienodą laiko tarpą nepriklausomai nuo jo elgesio, balandžio rodomas elgesys prieš atsitiktinį maistą gali būti pastiprintas. Vienintelio pastiprinimo užtenka, kad balandis rodytų atsitiktinai pastiprintą elgesį dažniau. Tokiu būdu didėja ir tikimybė, kad sekantis pastiprinimas pasirodys esant tokiam elgesiui. Esant trumpiems intervalams tarp pastiprinimų toks elgesys greitai sustiprės, nors jis ir neturės įtakos pastiprinimui. Be to, toks elgesys gali išlikti ilgam, nes užtenka atsitiktinai sutampančių pastiprinimų, kad jis išsilaikytų.

Elgesio modifikacija

Skineris tiki, kad bet koks elgesys, taip pat ir neadaptyvus, gali būti lengvai pašalintas pakeičiant pastiprinimus teikiamus už elgesį. Tą galima daryti dvejais būdais – pirma, galima panaikinti nepageidaujamą elgesį pašalinus pastiprinimus, kurie tą elgesį sukelia. Antra – galima pastiprinti tą elgesį, kuris yra pageidaujamas ir yra priešingas nepageidaujamam. Bet kuriuo atveju reikia stebėjimo pagalba atrasti, kas stiprina tiek pageidaujamą, tiek nepageidaujamą elgesį, ir galima išnaudoti šiuos pastiprinimus elgesio modifikacijai. Tokie metodai yra ganėtinai plačiai paplitę JAV psichologų tarpe.
Skineris manė, kad keisti reikia pastiprinimus ar paskatinimus, tačiau negalima naudoti bausmių elgesio modifikacijai, nes jos dažnai tesukelia žmogaus pasipriešinimą, o jų poveikis elgesio pokyčiams paprastai būna trumpalaikis.

Išvados

• Froidas aiškindamas elgesio priežastis ir pasekmes išryškina pasąmonėje slypinčias problemas. O Skineris teigia, jog daugelį vaikų ir suaugusių atliekamų veiksmų lemia supanti aplinka.
• Skinerio teigimu, keičiant aplinkos sąlygas, galima keisti žmogaus elgesį.
• Skineris nepripažįsta pasamonės, o Froido teorijoje pasamonė yra svarbiausia elgesiui, jo teigimu elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai.
• Tuo požiūriu, kad žmogaus elgesys griežtai priklauso nuo aplinkos, kuri modifikuoja jo biologinių poreikių tenkinimo būdus Skinerio teorija, iš esmės, nesiskiria nuo Froido psichoanalitinės teorijos. Joje teigiama, kad žmogaus įgimtasis pradas Id trokšta tik biologinių poreikių patenkinimo ir tik vėliau išsivystę Ego ir Superego leidžia žmogui suvokti, kad tam tikras elgesys visuomenėje nepriimtinas.
• Skinerį labiau domino ne žmogus, o aplinka, ne asmenybė, o tik jos reakcijos. Asmenybės vystymąsi jis suprato kaip nuolatinį prisitaikymą prie aplinkos reikalavimų, kuris vyksta operantinio mokymosi būdu.
• B.Skineris praplėtė sąlyginių refleksų teoriją. Jis nustatė skirtumą tarp dviejų reakcijos tipų – automatinių, atsirandančių dėl išorinių stimulų (seilių išsiskyrimas pamačius maistą, rankos atitraukimas nuo karšto daikto), ir operantinių refleksų, kuriuos organizmas sukuria savaime ( pradedančio pažinti pasaulį vaiko šliaužiojimas).
• B.Skineris nustatė, kad operantines reakcijas galima sustiprinti pagiriant ir susilpninti baudžiant. Operantinis mokymas tęsiasi ilgiau, jei skatinama ir giriama ne reguliariai, o kartas nuo karto.

Leave a Comment