finansu sistema institucijos ir reguliavimas

Turinys

ĮVADAS 3
1. FINANSŲ VALDYMO FUNKCIJOS 4
2. FINANSŲ VALDYMO TIKSLAI 5
3. VERTĖS KŪRIMUI PAGRĮSTAS VALDYMAS 10
4. PRIDĖTINĖ RINKOS VERTĖ 11
5. EKONOMINĖ PRIDĖTINĖ VERTĖ 12
6. PINIGŲ SRAUTO PELNINGUMAS INVESTICIJOMS 15
7. LIKUTIS PINIGŲ SRAUTAS 16
IŠVADOS 17
NAUDOTA LITERATŪRA 18

Įvadas

Šio darbo temoje bandysime išsiaiškinti kas yra aktualiausia. Pirmiausia sužinosime kaip yra valdoma finansų funkcijos ir tikslai. Labai trumpai aptarsiu kas yra vertės kūrimui pagrįstas valdymas. Sužinosime kas yra MVA ir kaip jis yra apskaičiuojamas. Bet plačiau išnagrinėsime ekonominę pridėtinę vertę. Pinigų srauto pelningumas investicijoms (CFROI) yra antras populiarus vertės kūrimo matas. Bei sužinosime kaip apskaičiuojamas likutinis pinigų srautas.

1. Finansų valdymo funkcijos
Finansų va aldymas siekia efektyviausiu būdu gauti ir panaudoti firmos lėšas, siekiant įgyvendinti firmos tikslus. Todėl finansinių sprendimų darymas reikalauja tikslų supratimo. Tai ir mokslas, ir menas, nes dažnai gerą sprendimą lemia intuicija. Apskaitininko funkcijas yra paruošti ir surinkti finansinę informaciją, o finansų vadovo uždavinys yra finansinių sprendimų darymas remiantis ta informacija. Korporaciniai arba įmonių finansai apima bet kuriuos sprendimus firmoje, kurie veikia jos finansus.
Didesnę dalį finansų funkcijos įmonėje sudaro apskaita – mokėtinų ir gautinų sumų skaičiavimai, sąskaitų apmokėjimai, išrašymai ir vedimas, finansinių at taskaitų sudarymas ir panaši veikla. Kai kurių apžvalgų duomenimis, net 70 proc. finansinės veiklos įmonėje yra susijusi su apskaita ir apskaitos informacijos parengimu finansų valdymu. Tik apie 20 proc. Finansinės veiklos įmonėje yra susiję su „tikru“ finansų valdymu – efektyvumo ir pelningumo skaičiavimais, ri

izikos valdymu, prognozavimu, investicinių projektų analize, strateginiu planavimu. Tačiau tie 20 proc. yra labai svarbūs. Visi verslo sprendimai turi finansines pasekmes, finansų funkcija apima visą įmonę ir nuo jos priklauso firmos sėkmė. Finansų valdymas išeina iš apskaitos rėmų ir jam svarbiausia ne didžiausias vienai akcijai tenkantis pelnas, bet didžiausia būsimųjų pinigų srautų vertė. Pagrindinės finansų valdymo funkcijos (sprendimai):
1. investavimas (išlaidos). Tai ne tik tie sprendimai, kurie sukuria firmai pajamos, bet ir tie, kurie taupo. Siekiama parinkti tinkamą investicinį projektą;
2. finansavimas (vidinis ir išorinis). Tai sprendimai, kaip finansuoti investicinius projektus ir kokį optimalų finansavimo derinį įmonei parinkti;
3. dividendų paskirstymas. Sprendžiama, kiek investicinių sprendimų sukurto pinigų srauto atiduoti akcininkams.

2. Finansų valdymo tikslai

Pagal tradicinę ekonomikos teoriją, kiekvienas žmogus siekia maksimizuoti naudą (laimę, pasitenkinimą) sau. Tačiau tai suskaičiuoti ir r įvertinti matematiškai yra sudėtinga. Todėl finansų teorija teigia, kad artimiausias pakaitalas naudai yra turtas, kurį galima išreikšti pinigais.
Firma priklauso akcininkams. Jie renka taryba, kuri samdo administraciją ir sprendžia dėl valdybos. Jei firma veikia, siekdama maksimizuoti akcininkų turtą, tai ji maksimizuoja ir jų naudą (pasitenkinimą). Akcininkų turtas kiekybiškai išreiškiamas kaip jo turimų akcijų skaičiaus ir vienos akcijos rinkos vertės sandauga. Todėl pagrindinis finansų valdymo tikslas yra maksimizuoti savininkams (akcininkams) firmos vertę, kuri ir matuojama akcijos rinkos kaina. Firmos vertė yra ly

ygi jos būsimų pinigų srautų dabartinei vertei, diskontuotai firmos riziką ir finansavimo derinį atitinkančia diskonto norma. Kuo didesnė akcijos kaina rinkoje, tuo didesnis akcininkų turtas. Taip pat akcininkų naudos maksimizavimas gali būti apibūdinimas kaip ateities pelno akcininkams dabartinės maksimizavimas.
Tikslas maksimizuoja akcininkų naudą turi keletą pranašumų. Pirmą, svarstant kiekvieną finansų valdymo sprendimą galima palyginti, ar jis atitinka šį tikslą. Jei dėl sprendimo akcijos vertė arba jos rinkos kaina tikėtinai padidės, tai sprendimas yra geras. Antra, akcininkų naudos maksimizavimo tikslas yra beasmenis. Akcininkas bet kada gali parduoti savo akcijas ir savo lėšas investuoti kitur. Trečia, finansų vadovui šis tikslas leidžia įvertinti sprendimo riziką ir tinkamiausią laiką. Tačiau šis tikslas taip pat susilaukia ir kritikos:
1. ne visada akcininkų interesai sutampa su firmos interesais. Pavyzdžiui, prasidedant Lietuvos ekonomikos persiorientavimui į rinkos ekonomiką, buvo nemažai pavyzdžių, kai naujieji privatizuotos firmos, kuri buvo gana perspektyvi, savininkai tiesiog išparduodavo firmos turtą arba neteisėtais būdais pasisavindavo bendrovės lėšas, ir ši turėdavo baigti savo egzistavimą. Tačiau tai daugiau susiję su smulkiųjų ir stambiųjų akcininkų konfliktu.
2. ne visada firma atsižvelgia į akcininkų interesus. Tai ypač aktualu smulkesniems akcininkams, kurie neturi tokių galimybių kontroliuoti vadovus, kaip stambieji akcininkai.
3. šis tikslas reikalauja efektyvių rinkų egzistavimo. Kitaip sakant, rinka (ir akcijos rinkos kaina) turi reaguoti į įmonėje vykstančius procesus. Kitaip ne
eįmanoma operatyviai sužinoti vadovybės sprendimų įtakos akcininkų naudai.
4. šis tikslas ignoruoja vertės maksimizavimo socialinius kaštus. Pavyzdžiui, JAV tabako bendrovės buvo labai pelningos ir turėjo aukštą akcijų vertę, tačiau pastaraisiais metais buvo pralaimėti keli teismai procesai dėl produkto (cigarečių) žalos vartotojų sveikatai, teko išmokėti dideles kompensacijas, ir akcijų vertė smuko.
Akcininkų naudos maksimizavimo tikslo alternatyvos gali būti tokios:
1. tarpiniai tikslai. Tai kintamieji, kurie yra susieti su akcininkų naudos maksimizavimas, tačiau lengviau išmatuojami. Pavyzdžiu gali būti rinko dalies maksimizavimo tikslas. Tačiau jei šis tikslas neveda į ilgalaikį firmos vertės maksimizavimą, tai šio tikslo laikymasis gali turėti fatališkų pasekmių firmai. Pavyzdžiui, jeigu siekiant rinkos dalies naudojamas dempingas, gali būti iškelta antidempingo byla ir ją pralaimėjusi firma gali patirti nemažą nuostolį.
2. pelno maksimizavimo tikslas. Tikima, kad pelną lengviau išmatuoti. Tačiau finansų valdymo sistemos firmoje siekimas maksimizuoti pelną nėra tinkamas, nes sunku palyginti trumpalaikius ir ilgalaikius pelnus, neaišku, kurio iš jų reikia siekti. Dabartiniai trumpalaikiai pelnai gali būti pasiekti ilgalaikių pelnų sąskaita. Be to, neaišku, kokio pelno – pinigine ar procentine išraiška – turi būti siekiama. Siekiant pelo maksimizavimo, negalima palyginti firmos investicinių alternatyvų rizikos. Be to, dėl apskaitos procedūrų nevienareikšmiškumo pelnu galima manipuliuoti. Pavyzdžiui, bankas gali padaryti papildomus specialiuosius atidėjimus, kurie sumažins jo pelną, o tuo pačiu ir mokėtiną pelno mo
okestį.
3. firmos dydžio maksimizavimo tikslas. Už akcininkų pinigus gali būti statomi gražūs dideli pastatai, steigiami nauji filialai ir panašiai. Tai rodo tik akcininkų kontrolės firmoje nebuvimą.
4. socialinės gerovės tikslas. Kai kuriose firmos, ypač valstybinės, savo tikslu pasirenka socialinę gerovę, pavyzdžiui, neatleisti net ir nereikalingų savo darbuotojų. Tai gali turėti labai sunkių pasekmių ilgalaikei firmos būklei.
Visos šios alternatyvos yra blogi tikslai, vienintelis geras tikslas yra firmos akcijų vertės maksimizavimas. Šio tikslo alternatyvas leidžia pasirinkti tikslinės funkcijos. Finansų valdymo tikslas yra maksimizuoti akcininkų naudą, o tikslinės funkcijos apibrėžia, kaip daromi sprendimai, kurie padeda pasiekti tą tikslą. Paprastai tikslinės funkcijos siekia maksimizuoti kokią nors funkciją ar kintamąjį (pelną, dydį, vertę) arba minimizuoti kokią nors funkciją ar kintamąjį (kaštus, riziką). Jei tikslinių funkcijų nėra, neįmanoma pasirinkti geresnio sprendimo varianto. Blogas tikslų funkcijų pasirinkimas gali labai daug kainuoti. Gera tikslinė funkcija turi:
a. būti aiški ir nedviprasmiška;
b. turėti aiškų ir tinkamą matą, kuris leistų įvertinti sprendimų rezultatus;
c. nesukelti šalutinių kaštų;
d. atlikti firmos ilgalaikės būklės stabilumą ir vertės maksimizavimo uždavinį.
Akcininkų naudos maksimizavimo tikslas nulemia finansų valdymo sprendimų pobūdį. Tačiau šis tikslas gali sukelti ir šalutinių kaštų. Šiuolaikinė firma yra labai sudėtinga. Akcininkai samdo vadovybę (t.y. valdymas akcinės bendrovės atveju atskiras nuo savininkų). Firmai, kuriai atstovauja vadovybė, skolinasi iš kreditorių. Tai yra trys pagrindiniai subjektai, turinys susijusių su firma interesų. Yra ir trys papildomos interesantų grupės: darbuotojai, klientai ir visuomenė. Ir visų jų tikslai gali kirstis su akcininkų tikslais. Interesų susikirtimas sukelia šalutinius kaštus. Klasikinis akcininkų naudos maksimizavimo tikslas remiasi tokiomis priemonėmis:
1. akcininkai kontroliuoja vadovų įdarbinimą ir jų veiklą per metinius akcininkų susirinkimus ir direktorių tarybą, todėl vadovai yra priversti veikti atsižvelgdami į akcininkų interesus.
2. kreditoriai yra visiškai apsaugoti (pavyzdžiui, kredito panaudojimo apribojimas).
3. rinkos yra efektyvios ir nedelsiant reaguoja į naują informaciją.
4. socialiniai kaštai yra apskaičiuojami kaip ir visi kiti kaštai arba yra labai nežymūs.
Tačiau realus pasaulis šias prielaidas atmeta:
1. vadovybė gali vaikytis savų, o ne akcininkų interesų. Pagrindinė to priežastis yra ta, kad savininkai ir firmos vadovybė yra atskirta. Tada iškyla kontrolės problema. Siekiant užtikrinti, kad vadovybė laikytųsi akcininkų interesų, atsiranda kaštai, vadinami kontrolės kaštais. Tiems kaštams priskiriama:
a. išlaidos firmai struktūrizuoti taip , kad vadovybė turėtų kuo mažiau galimybių veikti neatsižvelgdama į akcininkų interesus;
b. stebėjimo kaštai. Tai atskaitomybės, išorinio ir vidinio audito kaštai;
c. atlyginimai vadovybei. Vadovybę dirbti akcininkų interesams verčia keli veiksniai, tarp jų tinkamas atlyginimas. Dažniausiai jos alga susijusi su veiklos efektyvumu, taip pat įtaką daro gresiantis atleidimas iš darbo;
d. išlaidos siekiant apsisaugoti nuo vadovybės nesąžiningumo;
e. alternatyviai prarasto pelno kaštai, atsirandantys dėl organizacinės struktūros, skirtos apsaugoti vadovybę nuo laikinos reakcijos į lėšų investavimo alternatyvas.

Nors įstatymai įteisina valdybos kontrolę per akcininkų susirinkimus ir direktorių tarybą, praktikoje tai atrodo labai abejotinai. Paaiškėjo, kad mažiems akcininkams vykti į akcininkų susitikimus ir balsuoti nėra tikslinga, nes kaštai viršija naudą, be to, jų įtaka nėra didelė, o stambūs investuotojai nelaukia metų iki susirinkimo ir balsuoja „kojomis“ – parduodami akcijas. Tarybos kontrolė taip pat nėra tvirta. Dauguma tarybos narių turi kitų pareigų ar yra keleto firmų direktorių tarybos nariai. Kiti direktoriai, nors ir skiria pakankamai laiko priežiūrai, bet menkai nusimano ir neturi patirties vertinant vidinį valdymo organų darbą. Direktoriai nėra priklausomi. Dažnai direktorius siūlo valdybos nariai arba bendrovės vadovas (valdybos pirmininkas). Pavyzdžiui, 1997 m. Kornio ir Ferry JAV atlikta apklausa parodė, kad 74 proc. firmų pasitikėjo vadovo rekomendacijomis samdant naujus direktorius, tik 16 proc. samdė personalo paieškos firmą.
2. realybėje egzistuoja akcininkų ir kreditorių konfliktas. Jis kyla dėl finansinio sverto didinimo ir dėl dividendų didinimo. Didėjant dividendams, obligacijų kaina smunka, ir kreditoriai tuo nesuinteresuoti.
3. informacija į rinką dažnai pateikiama robotai arba pavėluotai, kartais ji būna klaidinanti, ja manipuliuojama. Be to, pastebėta, kad rinka į informaciją reaguoja per stipriai, ir akcijos kaina nuolat svyruoja, nukrypdama nuo tikrosios jos vertės. Pastebėta tendencija, kad vadovybė stengiasi apriboti negatyvios patekimą į viešumą, jis neretai vėluoja.
4. socialiniai kaštai gali būti žymūs, bet niekaip neužfiksuojami apskaitoje. Pavyzdžiui, jei firma gamina kenksmingą sveikatai produktą arba gamyba yra kenksminga, ji gali būti apribota arba papildomai apmokestinama.
Šie konfliktai yra neišvengiami, juos galima tik sušvelninti.
Vienas iš būdų padidinti firmos vertę yra finansiniai restruktūrizavimai. Jie tinka įvairiais atvejais:
 gerinant išteklių alokaciją tarp verslo vienetų, padalinių;
 derinant pelno centrus, kad jie geriau sutaptų su visa organizacija. Visi organizacijos vienetai turi dirbti išvien siekiant bendros strategijos;
 padidinant koncentraciją į tam tikrą užsibrėžtą tikslą;
 sukeliant organizacijos reakciją ar posūkį nauja kryptimi;
 padidinant organizacijos galimybes skolintis.

Finansinis restruktūrizavimas gali būti:
 vertikalus restruktūrizavimas, kada keičiama turto konfigūracija, pavyzdžiui, perkama frančizė, turto pardavimas išperkant jį atgal per laiką;
 horizontalus restruktūrizavimas, kada keičiamas finansinis ir veiklos svertas, atliekamas susijungimas su kita bendrovė ar kito bendrovės įsigijimas arba firma atskiria tam tikrus savo padalinius į naujus vienetus;
 bendras restruktūrizavimas, susijęs su firmos veikla ateityje. Tai naujos akcijų ir skolos emisijos leidimas, biznio formos keitimas, savo akcijų supirkimas.

3. Vertės kūrimui pagrįstas valdymas
Kadangi pagrindinis finansų valdymo tikslas yra didinti akcijų vertę, tai ir kiekvienas finansinis sprendimas turi šį tikslą atitikti. Vienas iš principų didinti firmos vertę yra investavimas tik į tuos projektus ir turą, kurių uždirbamas pelningumas būtų didesnis negu jų kaštai. Kiekvienas sprendimas turėtų didinti organizacijos vertę. Taip pat svarbu laikytis šių nuorodų:
 pinigai yra svarbiausia, dažnai net svarbiau negu pelnas. Įmonė gali uždirbti balansinį pelną, tačiau neturėti pinigų kasoje ar sąskaitoje ir negalėti apmokėti pateikiamų sąskaitų;
 esama turto struktūra turi būti analizuojama ir keičiama keičiantis ekonominėmis sąlygomis.
Ar bus kuriama vertė firmoje priklauso nuo:
 teisingų investavimo sprendimų;
 teisingo finansavimo sprendimų;
 teisingų reinvestavimo sprendimų.

4. Pridėtinė rinkos vertė
Norint kažką valdyti reikia mokėti valdomą dalyką išmatuoti. Vertės didinimą išmatuoti keblų, bet įmanomą. Paprasčiausia biržoje kotiruojamoms ir aktyviai prekiaujamos firmoms. Tada jų akcijos kaina atspindi vadovybės sprendimus. Padauginus akcijų skaičių iš jų rinkos kainos gaunama firmos vertė. Paskutiniu laiku vis daugiau kalbama apie platesnę koncepciją – pridėtinę rinkos vertę. Pridėtinė rinkos vertė matuoja skirtumą tarp investuoto kapitalo vertės ir kapitalo vertės rinkoje. Tai yra tarsi visų firmos investicijų grynosios dabartinės vertės įvertinimas rinkoje. Supaprastintai MVA galima suprasti kaip skirtumą tarp to, ką investuotojai įdėjo į bendrovę ir to, ką jie gali iš bendrovės atsiimti. Jeigu akcijų kaina augo, investuotojai gauna teigiamą MVA.

MVA = Skolos rinkos vertė + Nuosavybės rinkos vertė – Visas pakoreguotas kapitalas

Kadangi skolos rinkos vertė ne visada žinoma (o Lietuvoje – praktiškai niekada nežinoma, nes kol kas daugiausia skolinamasi per bankų paskolas, o jos rinkoje paprastai nepardavinėjamos, todėl rinkos kainos duomenų irgi nėra), dažnai žiūrima tik į nuosavybės (akcinio kapitalo) dalį. Taip pat ir investuoto kapitalo duomenis iškraipo apskaitos reikalavimai ir principai, dėl to gali būti sunku tiksliai įvertinti tikrą investuoto kapitalo dydį, ir buhalterinių įrašų duomenis reikia atitinkamai pakoreguoti.
Pridėtinė rinkos vertė taip pat gali būti naudojama firmoms palyginti. Tada skaičiuojama standartizuota pridėtinė rinkos vertė.
MVA pokytis per metus
Pakoreguotas nuosavybės metų pradžioje

Išmatuoti akcijų rinkos kainos neturinčios firmos vertės padidėjimą yra sunkiau, ir tam egzistuoja keletas būdų. Kadangi ši sritis yra gana nauja, ateityje gali būti pasiūlyta ir daugiau metodų vertės kūrimo sėkmei matuoti.

5. Ekonominė pridėtinė vertė
Ekonominė pridėtinė vertė (EVA) yra bene labiausiai paplitęs firmos vertės kūrimo matavimo būdas. Jį naudoja daugelis stambių JAV firmų, tarp jų Coca Cola. Pagrindinė lygtis EVA skaičiuoti yra tokia:

EVA = NOPLAT – Kapitalo kaštai
kur: NOPLAT – grynasis veiklos planas po mokesčių, tai yra veiklos pelnas po mokesčių, bet prieš finansines išlaidas ir nepiniginius straipsnius, išskyrus nusidėvėjimą. Kitaip sakant, tai yra likutinės pajamos, kurias sugeneravo investuotas kapitalas. NOPLAT yra realios piniginės įplaukos, panaikinus nepiniginius apskaitos iškraipymus.

Kapitalo kaštai – tai mokesčiai už kapitalo naudojimą. Jie apima palūkanų mokėjimus už skolą ir nuosavybės kaštus, kurie skaičiuojami nuosavybės vertę dauginant iš nuosavybės kaštų procentinės normos. Tai yra realūs piniginiai investuoto kapitalo kaštai, panaikinus nepiniginius apskaitos iškraipymus.

Yra ir kitokių metodų EVA apskaičiuoti:
EVA = (ROIC procentais – WACC procentais) * investuotas veiklos kapitalas
kur: ROIC – procentinis investuoto kapitalo pelningumas;

WACC – procentiniai svertiniai vidutiniai kapitalo kaštai;
Skirtumas tarp ROIC ir WACC parodo pelningumą. Veiklos kapitalas yra įdarbintas firmos veikloje kapitalas.
ROICE = NOPLAT

Grynasis investuotas veiklos kapitalas

EVA = Veiklos pelnas po mokesčių – (WACC procentais * investuotas veiklos kapitals)

EVA = Kapitalo pelningumas – Kapitalo kaštai

Investuotas į projektą kapitalas
kur: Kapitalo pelningumas – realus pinigų įplaukų srautas iš investuoto kapitalo. Skaičiuojama dalijant pomokestinį veiklos pelną iš kapitalo (dažniausiai nuosavybės ir skolos balansinės vertės), ir gaunamas rezultatas procentine išraiška.

Kapitalo kaštai – įvairių investicijų finansavimui naudojamų finansinių insrtumentų svertinis kaštų vidurkis. Svertas skaičiuojamas naudojant kapitalo sudėtinių dalių rinkos vertę, o jei jos nėra – tada balansinę vertę.

Investuotas kapitalas apskaičiuojamas kaip nuosavybės ( akcinio kapitalo) ir skolos balansinė vertė.
Visi metodai turėtų duoti tą patį rezultatą, visi jie reikalauja pakoreguoti buhalterinės apskaitos duomenis, kad jie labiau atspindėtų realius pinigų srautus. Skirtingų EVA palyginimui, kaip ir MVA, irgi gali būti naudojama standartizuota EVA:

Standartizuotas EVA = EVA

Kapitalas
EVA gali būti apskaičiuota ir tik akciniam kapitalui (nuosavybei).

Nuosavybės EVA = Nuosavybės pelningumas – Nuosavybės kaštai

Investuota nuosavybė

kur: Investuota nuosavybė – akcinio kapitalo balansinė vertė.

Nuosavybės pelningumas – paprastai skaičiuojamas kaip grynasis pelnas, padalintas iš akcinės nuosavybės balansinės vertės.

EVA skaičiavimas grindžiamas ekonominio, realaus, o ne buhalterinio pelno samprata. Keičiantis ekonominiam pelnui, keičiasi ir firmos vertė. Tačiau ekonomines pajamas apskaičiuoti sunku, reikia atlikti daugybę korekcijų buhalteriniams (apskaitos) duomenims. Pavyzdžiui, reikia pakoreguoti mokesčius (kuriuos apskaita gali užfiksuoti kaip išlaidas, tačiau jie realiai tuo metu dar nesumokami arba sumokami iš dalies. Kitaip sakant, koreguojama atidėtų mokesčių suma, atsargos (LIFO rezervą), prestižo amortizacija, nematerialaus turto išlaidos (pavyzdžiui, tyrimų ir vystymosi išlaidos, kurios ateityje duos ekonominę naudą reikia kapitalizuoti) ir kiti straipsniai. Svarbu gauti kuo artesnį realiems pinigų mokėjimams gavimams rezultatą, kuris leistų palyginti investuoto kapitalo uždarbio ir kaštų vertę. Bendrai koregavimus galima išdėstyti taip:

Koregavimas NOPAT apskaičiavimui Koregavimas kapitalo apskaičiavimui
 Atidėtų mokesčių padidėjimas
 LIFO rezervo padidėjimas
 Einamasis metais amortizuotas prestižas
 Grynojo kapitalizuoto nematerialaus turto padidėjimas
 Nepaprastasis nuostolis (pelnas) po mokesčių
 Kitų rezervų padidėjimas  Atidėti mokesčiai
 LIFO rezervas
 Iš viso iki to meto amortizuotas prestižas
 Grynasis kapitalizuotas nematerialus turtas
 Sukauptas nuostolis (pelnas) po mokesčių
 Kiti rezervai

Suskaičiuota ekonominė pridėtinė vertė parodo, kiek vertės firmos vadovybė suaikino arba sukūrė. Jeigu EVA teigiama, tai vertė padidėjo, o jei neigiama – sumažėjo. Jeigu firmos prekiaujama biržoje, tai EVA galima analizuoti kartu su MVA. Kai rinkos vertė viršija ekonominę firmos vertę, gaunama pridėtinė rinkos vertė. MVA galima traktuoti kaip visų ateities ekonominių pridėtinių verčių dabartinę vertę. Auganti EVA yra požymis, kad firmos vertė (ir akcijos kaina) ateityje augs.

Kad padidintų EVA, vadovybė turi:
• Siekti augimo. Tai reiškia, kad kapitalas turi būti investuotas į tokiu projektus, kurių pelningumas viršija kapitalo kaštus;
• Siekti veiklos procesų pagerinimo. Tai reiškia, kad siekiant padidinti pelningumą, riekia didinti veiklos efektyvumą, mažinti ir valdyti kaštus, didinti produktyvumą;
• Valdyti turtą. Tai reiškia, kad reikia didinti turto panaudojimo efektyvumą ir parduoti nenaudingą turtą.
EVA yra naudinga lyginant firmas. Pavyzdžiui, dvi tos pačios pramonės šakos firmos A ir B gali turėti tokį patį pelną vienai akcijai, tačiau firma A turėjo investuoti dvigubai daugiau kapitalo, kad tokį pelną uždirbtų. Žiūrint iš vertės matavimo pozicijų, firma B yra pelningesnė. Tuo tarpu tradicinė apskaita tokio skirtumo neatskleidžia.

6. Pinigų srauto pelningumas investicijoms
Pinigų srauto pelningumas investicijoms (CFROI) yra antras populiarus vertės kūrimo matas. Šis metodas pagrindinį dėmesį kreipia į veiklos pinigų srautus (pakoreguotus finansus) ir juos lygina su investicijomis, taip pat pakoreguotomis infliaciją.

CFROI = Infliacija pakoreguoti pinigų srautai (pinigų įplaukos)

Infliacija pakoreguotos investicijos (pinigų išlaidos)

Skirtingai nuo ekonominės pridėtinės vertės, CFROI metodas išreiškia pinigų srautus ir investicijas dabartine pinigine verte. CFROI nedomina kapitalo kaštai, tiesiog nustatoma pelningumo norma, kurios investuotojai turėtų tikėtis per ilgą laiką. CFROI yra tkslesnis metodas negu EVA. Siekiant tikslumo, taip pat daromos tam tikros buhalterinių duomenų pataisos.

Grynasis pelnas Turto balansinė vertė
 Nuomos išlaidos (veiklos nuoma)
 FIFO pelnas
 Palūkanų išlaidos  Susikaupęs nusidėvėjimas
 Turtas, gautas per veiklos nuomą
 Grynieji atidėtieji mokesčiai

CFROI kiekvienų metų investicijas pakoreguoja BVP defliatoriumi, kuris atspindi bendrus perkamosios galios pokyčius. Naudingas kiekvieno turto gyvavimo laikas gaunamas dalijant bendrąsias investicijas iš nusidėvėjimo sumų. Pinigų srautai apskaičiuojami pakoreguojant grynąjį pelną. CFROI panašus į vidinio pelningumo normos skaičiavimą. Apskaičiavus pinigų įplaukas ir išlaidas, CFROI skaičiavimui galima naudoti Microsoft Exel funkciją vidinio pelningumo normai skaičiuoti (IRR).
CFROI yra naudingas tuo, kad galima sekti jo tendenciją per laiką. Reikia lyginti CFROI su rinkos reikalaujamu pelningumu. Tada paaiškėjo, ar firmos akcijos rinkoje pervertintos, ar per mažai įvertintos. Metodo trūkumas yra skaičiavimo sudėtingumas. Reikia įvertinti visus būsimus pinigų srautus, susijusius su būsimomis investicijomis. Taip pat, kadangi CFROI pateikia ne sukurtos ar prarastos vertės rezultatą, o pelningumą procentais, tai gali tikti ne visiems vadovams, kurie siekia įvertina savo darbo naudą kuriant firmos vertę.

7. Likutis pinigų srautas
Likutinio pinigų srauto (RCF) metodas kartais vadinamas pinigų pridėtinės vertės (CVA) metodu, likutinis pinigų srautas yra grynasis pinigų srautas, iš kurio atimamai kapitalo kaštai:

RCF = Pakoreguotas veiklos pinigų srautas per metus – Svertiniai kapitalo kaštai * bendrosios investicijos

RCF skaičiavimui taip pat reikia atlikti balanso koregavimo procedūras. Šis metodas paprastesnis ir tikslesnis negu EVA, tačiau jo trūkumas tas, kad rezultatai yra absoliutūs ir nėra palyginami tarp firmų.

Išvados

Ką norėjome sužinoti tą išnagrinėjome. Užsibrėžti tikslai įvykdyti.

Naudota literatūra

1. G. Kancerevičius „FINANSAI IR INVESTICIJOS“ Kaunas 2004

Leave a Comment