Eutonazija. Nužudymas ar gailėstingumas?

Tūrinys :

1. Gydytojas – žmogus , kuriam mes patikim viską
2. Liga. Mirties baimė
3. Pasivi ir aktyvi eutanazija
4. Eutonazijos problemos esmė.
5. Eutanazija –gėris ar nusikaltimas ?

Pagalvokime , koks turi būti žmogus , kuris nori tapti gydytoju. Žinoma , jis turi mylėti žmones. Todėl kad gydytojo paskirtis – mažinti ligonio kančias ir gelbėti žmones nuo mirties. Gydytojas turi būti narsus. Nes jam pirmam reikia eiti ten , kur siautėja mirtinga epidemija , pvz. maras. Jis neturi bijoti gydyti tokius ligonius , kurie gali užkrėsti jį mirtingu virusu . Gydytojas turi būti visada ramus , nors išoriškai , kad taisiklingai attlikti operacija ar padaryti perrišimą , net jei jūroje audra , vyksta žemės drebėjimas ar šalia vyksta susišaudymas. Ramumas ir tikrumas persiduoda ir ligoniui , tuo pačiu metu padeda jam pasveikti. Gydytojas turi būti dėmesingas ir jautrus. Nedėmesingam gydytojui ligonis netikės , o kiekvienas neatsargus žodis gali taip išgasdinti ji , kad jis gali netekti vilties pasveikti.

„Gydymo etikos kodekse“ sakoma : gydytojas turi saugoti gyvybę , mažinti ligonio kančias.
Žinoma , dauguma iš mūsų mano , kad gydytojas visada turi gelbėti mirštantį ir nepagydomą ligonį , nes tai yra profesinė pareiga . Bet ar galima šnekėti apie humanišką siekimą , neatsižvelgiant nieko , palaikyti ligonio gyvenimą , mirštančio nuo nepagydomos ligos , kenčiančio nuo nepakeliamų skausmų .

Liga – tai fizinės pusiausvyros sutrikimas. Ji suteikia daugybę įvairių kančių. Žmogus negali pasirinkti ligos , tai liga pasirenka žmogų. Pirmiausia liga su

ukelia fizinį skausmą. Sunkesnis yra dvasinis skausmas – mirties baimė.
Liga pakeičia gyvenimą , apverčia vertybių sistemą , tampa svarbūs visai kiti dalykai. Mirtis visada suvokiama žmogaus kaip nelaimė , kai kurie moksilinkai mano , kad mirties baimė ne įgimta bet įgyta per gyvenimą. Mirties baimė atsiranda iš nežinomybės.

Kubleris – Rossas (1969m.) apibendrino žmogaus reakciją į ligą , gresiančią mirtį ir išskyrė penkias pakopas :

1) Neigimas Tai bandymas pasisaugoti pasimesti sveiku ir laimingu
2) Piktis , įniršis Visų kaltinimas dėl ligos , kodėl aš , o ne mano kaimynas ? Dėl ko man viskas atsitinka ? Yra daug kitų tinkamesnių žmonių..
3) Derybos Kompromisų ieškojimas , naujų gydymo metodų taikymo prašymas , susitaikymas su Dievu.
4) Depresija Suvokimas , kad daug ko teks atsisakyti.
5) Pritarimas Ligos , mirties priėmimas , kaip būtinybės.

Gydytojo pareiga išsklaidyti abejones , nepalikti kenčiančio ligonio vieno.
Dažniausiai žmonės , bijodami staigios ar ilgos ir skausmingos miirties , randa išeitį ir ta išeitis – Eutanazija

Eutonazijos terminą sugalvojo anglų filosofas F.Bekonas , gyvenantis XVI – XVII a. , kad apibudinti lengvą ir neskausmingą mirtį ( eutanazija iš graikų kalbos eu-gerai thanatos-mirtis ) .

Eutanazija skirstoma i aktyvią ir pasyvią.

Pasyvi eutanazija – tai gydymo nutraukimas , kuo pasekoje mirtis pagreitėja.
Bet dažniausiai kalbant apie eutanaziją turime omeny aktyvią eutonaziją – tai kai ligoniui gydytojas , giminės ar pats ligonis suleidžia mirtiną vaistų dozę ir tai sąlygoja staigią ir neskausmingą mirtį.
Aktyvi eutanazija skirstoma i tokias tris formas :

1. „ Nužudimas iš gailėsčio „ , vyksta kai gi

iminės ar pats gydytojas , matantis ligonio kančias ir negalintis jas nutraukti , suleidžia nuskausminamųjų vaistų hyperdozę , kas sąlygoja greitą ir neskausmingą mirtį. Apie ligonio sutikimą kalba neina , nes pats ligonis negali išreikšti savo valios.
2. Antra aktyvios eutanazijos forma – savižudybė , ligoniui davus sutikimą , gydytojas tik padeda jam.
3. Trečia aktyvios eutonazijos forma – vyksta be gydytojo pagalbos. Ligonis pats įjungia aparatą , kuris suledžia mirtiną vaistų dozę .

Tokiu budu , eutanazijos problemos esmė – tyčinis ligonio nužudimas gydytojo pagalba , sąlygotas gailėsčio , ar prašant pačiam ligoniui.

Eutanazijos problema atsirado ne šiandien ir ne staiga. Jos atsiradimas užfiksuotas dar gilioje senovėje , ir jau tada ji kėlė ginčus tarp medikų , ir nesibaigia iki šios dienos. Eutanazijos atžvilgiu , nuomonės visada skirėsi ir niekada nebus vienodos.
Dauguma medikų ir juristų mano , kad eutanazija – tai nusikaltimas ir mano , kad tai neleistina , net jei eutanazija taikoma tik iš gailėsčio , ligonio atkakliu reikalavimu , kuriam vis tiek teks greitai numirti.
Bet yra nuomonė , kad eutonazijos uždraudimas pažeidžia žmogaus teisę mirti , nes mes kalbam apie jo paties gyvenimą , vadinasi , jam ir spręsti.
Svarbiausias profesinis argumentas prieš eutanaziją yra tai , kad jei mes leisim ją įgyvendinti , tai gydytojams nereikės stengtis ligoniams mažinti kančias ir kuo prieinamesnė bus eutanazija , tuo daugiau bus pagundos išvis nusikratyti nuo rūpesčio naštos. Dings visos ribos tarp leistino ir nu

usikaltimo

, visada bus piktnaudžiavimo pavojus , ir tada pacientai bijos atsitikti ligononėje , nes nesijaus saugūs. Gydytojas – ne Dievas . Jis turi spresti kaip gydyti , o ne kaip gyventi.
Nors iš dalies eutanaziją galima pateisinti , bet kas gali garantuoti , kad įteisinus eutanaziją , tai neperaugs į masines žudines , kaip buvo nacistinėje Vokietijoje , kur pasiūlė vadinti eutanazija taip vadinamų nevisaverčių žmonių išnaikinimą : žudė naujagimius su apsigimimais , psichinius ligonius , sergančius tuberkulioze , senyvo amžiaus žmones ir taip vadinamą „ žemiausia rasę“ . Buvo įkurta net visa žudimo industrija (dujų kameros ir t.t). Kas garantuos , kad tai nepersigims į genocidą ?

Eutonazijos šalininkai kovoja su mirtinai sergančio žmogaus teise nusižudyti , tvirtindami , kad kiekvienas žmogus turi teise disponuoti savo mirtimi. Pvz. Niderlanduose apklausa parodė , kad 75% gyventojų sutinka su mintimi , kad žmogus turi teisę spręsti pats už save.

Eutanazijos priešininkai , ypač tikintieji , mano , kad eutonazija prieštarauja svarbiausiam civilizuotos visuomenės principui – pagarba žmogaus gyvenimui.
Priešindamiesi eutanazijai , jie tvirtina , kad gydytojas turi gydyti , gelbėti , nešti savo kryžių , kaip bebūtų sunku.
Padėti mirčiai – nusikaltimas.

Nors Niderlanduose ir dar kai kuriuose šalyse eutanazija jau įteisinta , ginčai apie jos humaniškumą vis nenusilpsta. Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę apie eutanaziją ir ją teisinti ar kritikuoti mes neturime teisės. Kituose šalyse , tarp jų ir Lietuvoje , kur eutonazija dar neįteisinta , tokios procedūros buvo ir bus atliekamos , ar te

eisėtai ar slapta , tik apie tai dažniausiai nutylima ar paprasčiausiai nežinoma.

Aišku , žmogus turi teisę rinktis , bet nemanau , kad eutanazijos įteisinimas būtų išeitis.

Paradoksas – kuo toliau yra pažengusi medicina , kuo daugiau yra galimybių padėti , tuo dažniau užfiksuojama eutanazijos faktų . Nuo atsakomybės atleisti gydytojai eutanazija gali atlikti savo nuožiūra , iš pykčio ar netekę kantrybės. Kyla pagrįstas klausymas : ar netapsime gydytojo įkaitais?
Taip pat didelę įtaką eutanazijos klausymui turi žmogaus požiūris į gyvenimą , į mirtį , į savižudybę . Religingas žmogus niekada negalvos apie eutonazijos galimybę.
Klausymas apie eutonazijos reikalingumą taip ir lieka atviras ir diskusijos nesibaigs niekada. Bet mano nuomonė yra tokia : Dievas davė žmogui gyvybę ir tik jis turi teisę ją atimti.

Literatūra :

1. N.V.Elšteinas Medicina ir laikas 1990m. Talinas
2. J.N.Ivanovas Gyvenimas pagal intuiciją 1994m.
3. G.Zubris Eutanazija – už įstatymo ribų 1997m.
4. B.Nizensonas Kiek kentėti beviltiškam ligoniui 1996m.
5. J.Kosarevas Lengvos mirties nebūna 1996m.
6. XXI amžius ( laikraštis ) Nr.11 (12)

Leave a Comment