Eutanazija

TURINYS:

Pratarmė..............................
1. Įvadas..............................
2. Eutanazijos samprata ............................
2.1 Eutanazijos ištakos..............................
2.2 Eutanazija šiuolaikinėje visuomenėje......................
2.3 Padėtis Nyderlanduose...........................
2.4 Lietuvos žmonių požiūris į gyvenimo baigtį....................
2.5 Eutanazijos šalininkų argumentai........................
2.6 Nepagydomai sergančiųjų problemos. Jų suvokimo svarba globojantiems.......
3. Paliatyva medicina – alternatyva eutanazijai...................

Išvados ..............................

PRATARMĖ

Nūdienos tikrovė iškelia daug naujų etinių problemų. Ypatingą susidomėjimą ir plačias diskusijas kelia žmogaus gyvybės moralinės problemos, dinamiško medicinos vystymosi kontekste. Gyvybė visada užimdavo ir užima vieną iš centrinių vietų žmogaus vertybių sistemoje. Tuo tarpu mirtis yra esminė žmogaus gyvenimo dimensija – per ją atsiveria žmogaus gyvenimo vertė ir prasmė. Kiekvienas protingas žmogaus supranta, jog gyvybę reikia saugoti ir puuoselėti. Kyla klausimas, kodėl nūdienos žmogus trokšta mirties? Kodėl vis daugėja pasisakančių už laisvę pasirinkti mirtį, dar daugiau siūlančių mirtį kitiems? Daug diskusijų tarp žmonių sukeliantis klausimas yra eutanazija.

Tarptautinį susidomėjimą eutanazijos problema išreiškia gausybė mokslinių publikacijų ir kasdieninės spaudos puslapiuose vykstanti polemika. Lietuvoje eutanazijos klausimas dar ganėtinai naujas. Diskusijas šia tema paskatino nesenas 1998m. įvykis kuomet 35 proc. kūno nudegęs ir septynis mėnesius kančiose gyvenęs devyniolikmetis Šarūnas Slavinskas su motinos medikės pagalba baigė savo kančias. Pirmieji eutanazijos klausimą pradėjo svarstyti medikai irr dvasininkai. Dabartiniu metu prie pastarųjų jau prisijungė ir teisininkai, kurie svarsto eutanaziją, kaip žmogaus teisių ir laisvių problemą.

Šis darbas – vienas iš žingsnių, padėsiantis priartėti prie priežasčių, dėl kurių žmogus norėtų pasirinkti eutanaziją, išaiškinimo. Turėtų būti atlikti išsamesni tyrimai, padedantys iš

šsiaiškinti kokia pagalba labiausiai reikalinga nepagydomai sergantiems ligoniams ir jų artimiesiems.

1. ĮVADAS

„ Socialinis darbuotojas savo darbe atsiduria unikalioje padėtyje. Dažniausia jis dalyvauja gyvenimo kryžkelėse,.natūralių gyvenimo įvykių scenoje ir padaro pagalbą prieinamą ir tinkamą“ [Goldstein E.G. (cit. Meyer C. H.) 1973]. Mirtis yra viena svarbiausių kryžkelių žmogaus gyvenime, kurioje jis susiduria su krize ir dėl jos kylančiomis problemomis. Todėl krizę išgyvenantis žmogus ir šiame gyvenimo etape turėtų sulaukti pagalbos.

Šiuolaikinės medicinos pasiekimai įgalino medikus atgaivinti sunkiai sergančius, o dažnai ir beviltiškus ligonius, bei ilgą laiką tęsti jų gyvavimą, taip atitolindami natūralią mirtį. Gyvenimo pabaiga dažnai tampa laikotarpiu, kurį žmonės praleidžia ligoninėse dažnai socialiai ir emociškai izoliuoti. Nors didžiulė sveikatos priežiūros biudžeto dalis yra išleidžiama paskutiniais žmonių gyvenimo metais ir priešmirtinio gydymo laikotarpiais, viis daugiau pacientų siekia mažiau medicininės įrangos reikalaujančio gydymo, norėdami išlaikyti orumą mirdami. Sąmoningas mirties priėmimas laikomas žmogaus laisvės išraiška, todėl tam tikra prasme galima teigti, kad žmogus tampa laisvas tik įvaldęs savo mirtį t.y. laisvai pasirinkdamas savo gyvenimo baigtį. Kol to nėra mirtis lieka tik natūralia neįvaldyta gyvenimo riba.

Pasaulinės sveikatos organizacijos pozicija – visi žmonės turi teisę mirti kiek įmanoma oriau. Žmonėms būtina suteikti galimybę, jei tik įmanoma, mirti ten, kur jie apsisprendė, apsuptiems žmonių, kuriuos jie pasirinko, be skausmo ir

r kančių. Individualūs žmogaus norai mirties akivaizdoje turi būti svarbiausi. Prisidengdami gailestingumu ir meile artimui eutanazijos šalininkai siūlo, iš pirmo žvilgsnio daugeliui patrauklią ar net vienintelę galimybę – lengvą ir neskausmingą mirtį.
Darbe bus nagrinėjamos socialinės psichologinės eutanazijos problemos.
Darbo tikslas: Trumpai apžvelgti eutanazijos istoriją ir dabartį, išnagrinėti priežastis dėl kurių nepagydomai sergantys ligoniai prašo eutanazijos ir pažvelgti ar eutanazijai iš tikrųjų nėra alternatyvų.

1.1. EUTANAZIJOS SAMPRATA

Eutanazijos terminą pirmasis 1605m. panaudojo anglų filosofas F.Bekonas (1561-1626). Eutanazija tada reiškė lengvą ir neskausmingą mirtį.
Lietuviška Tarybinė Enciklopedija taip apibrėžia eutanaziją: EUTANAZIJA (gr. euthanasia, eu-gerai + thanatos-mirtis)1.Lengva mirtis. 2. Neišgydomo ligonio neskausmingas numarinimas vaistais ar kitokiu būdu, norint apsaugoti žmogų nuo agonijos ar mirštamos ligos kančių arba vykdant teismo nuosprendį. Lietuvoje eutanazija neįteisinta [1, p.424]
Iš šio išaiškinimo matome, kad eutanazija tai sąmoningas vieno asmens veiksmas kuriuo nutraukiama kito asmens gyvybė, siekiant išvaduoti jį nuo kančių.
Pirminė žodžio eutanazija reikšmė – neskausminga, lengva mirtis, mūsų laikais tapo platesnė. Remiantis J. Jenkins knyga „ Šių laikų dorovinės problemos“ eutanazija skirstoma į PASYVIĄJĄ ( tai atsisakymas vaistais ir kitomis priemonėmis palaikyti savo gyvybę. Mirtina liga paliekama jos natūraliai eigai. Dėl to greičiau mirštama.) ir AKTYVIĄJĄ eutanaziją (tai yra tokią sąmoningą mirtį, kurią pagreitina mediko suleidžiami vaistai ar kitos priemonės.)
Pasyvioji ir aktyvioji eutanazija gali būti atliekama savo noru arba kitų va

alia.
EUTANAZIJA SAVO NORU – mirtį pagreitina gydytojas, vykdantis ligonio valią. EUTANAZIJA KITŲ VALIA – valstybė ar kokia nors visuomenės grupė organizuoja žmonių numarinimą ir tai teisina aukų negalia, nesugebėjimu gyventi, nedarbingumu, rasiniu valymu ar kitomis priežastimis.
Šiame darbe pagrindinis dėmesys bus skirtas eutanazijai, kuri vykdoma savo noru.

1.2 EUTANAZIJOS ISTORIJA

Senovės graikų supratimas apie žmogaus gyvybę labai skiriasi nuo mūsų. Jie netikėjo, kad žmogaus gyvybė yra vertybė ir kad ją reikia saugoti bet kokia kaina. Pavyzdžiui, Spartoje ir Atėnuose įstatymas numatė išsigimusių kūdikių sunaikinimą. Tai buvo laikoma geriau nei nelaimingas jų bei tėvų gyvenimas. Tačiau tai nereiškia, kad jie visai nevertino žmogaus gyvybės. Senovės graikai nepateisino savižudybės. Pitagoras , Platonas ir Aristotelis manė, kad savižudžiai yra bailiai, išsigandę gyvenimo sunkumų. Jie laikėsi nuomonės, kad savižudybė pateisinama tik sergant nepagydoma liga ir kenčiant nepakeliamus skausmus. Antikoje daug žmonių rinkdavosi savanorišką mirtį, o ne agoniją. Tokia eutanazijos forma buvo kasdienybė. Nemažai gydytojų duodavo savo pacientams nuodų, kai jie paprašydavo.
Krikščionybė iš esmės pakeitė požiūrį į gyvybės vertę. Ji išaukštino individualaus gyvenimo reikšmingumą. Eutanazija buvo draudžiama, teigiant, kad kančia, nesvarbu, kokia baisi ji būtų, yra dievo duota dėl jam žinomų priežasčių ir turi būti nešama iki gyvenimo pabaigos. Eutanaziją nuo seno draudžia islamas ir judaizmas.
1516m. pasirodžius Tomo Moro „Utopijai“ diskusijos eutanazijos tema a

atsinaujino. Autorius rašė: „ Netgi nepagydomiems ligoniams galima sumažinti skausmus, paguosti ir apskritai palengvinti jų likimą. Jei liga ne tik neišgydoma, bet ir skausminga, tai ligonį reikia įkalbėti, kad jis neatitinkąs gyvenimo reikalavimų, yra našta artimiesiems ir turi pergyventi savo mirtį, nes jo gyvenimas yra kančia“ [7,199]. T. Moras aiškiai pasisako už aktyviąją eutanazijos formą, pabrėždamas jos savanoriškumą. Tačiau tais, kurie nenori mirti, reikia rūpintis. Moras pabrėžė, kad mirštantis žmogus turi būti ramus, patirtį fizinį ir dvasinį komfortą ir moralinę paramą ne tik iš artimųjų, bet ir iš gydytojo pusės.
1794m. gydytojas Paradys savo knygoje „ Oratio de euthanasia“ drįso viešai rekomenduoti beviltiškiems ligoniams „lengvą mirtį“.
Tačiau pasaulio istorijoje figūruoja nemažai vadinimo „slidaus šlaito“ pavyzdžių.
Vokietija- 1933m. buvo įvesta priverstinė sterilizacija, siekiant išvengti paveldimomis ligomis sergančių palikuonių. Į paveldimų ligų sąrašą pateko įgimta silpnaprotystė. Šizofrenija, psichozė, epilepsija, įgimtas aklumas ir kurtumas, fiziniai defektai, alkoholizmas. 1935m. šį sąrašą praplėtė įsakymas dėl vokiečių kraujo ir garbės išsaugojimo, nukreiptas į žydų tautybės asmenų naikinimą. 1939m. išleistas įstatymas dėl padėjimo numirti nepajėgiems ir priešiškiems bendruomenei. Jis buvo nukreiptas prieš atsilikusius, apsigimusius vaikus iki 3m. amžiaus, gyvenusius psichiatrinėse klinikose, bet vėliau apėmė ir nepageidaujamos rasės vaikus. Tačiau 1941m. rugpjūčio 24d. dėl katalikų ir evangelikų bažnyčių spaudimo buvo nutrauktos oficialios masiškos žudynės, kurios nusinešė daugiau kaip 70 tūkstančių žmonių, nors neoficialiai šios žudynės tęsėsi iki pat karo pabaigos.
Nuo 1932m. Anglijoje suaktyvėjo eutanazijos šalininkai, kurie 1935m. susirinko Londone į pirmąjį suvažiavimą. Buvo įsteigta Britų savanoriškosios eutanazijos draugija.
1937m. Šveicarijos įstatymai suteikė teisę gydytojams parūpinti „eutanazines priemones“, kurias pavartoti tik patys ligoniai savo sprendimu.
1938m. įsikūrė Amerikos eutanazijos draugija, nors valdžia tam prielankumo nerodė.
Maždaug apie 1960m. Šveicarija tapo pirmuoju kraštu, kur eutanazija tapo įstatymiškai legalizuota.
1964m. Švedijoje legalizuota pasyvioji eutanazija.
Nuo 1969m. Amerikoje patariama kiekvienam savo valią eutanaziniais reikalais pareikšti „living will“ (gyvenimo testamentas) dokumente, kad laikui atėjus būtų lengviau rasti sprendimą. 1973m. Niujorke iš eutanazijos švietimo fondo „living will“ blanką įsigijo daugiau nei 50 000 žmonių. Jau 1985m. net 36 Amerikos legalizavo „living will“ dokumentą.
1980m. gegužės 5d. popiežius Jonas Paulius II išleido Vatikano deklaraciją dėl eutanazijos, kurioje pasisako už pasyviąją, bet atmeta aktyviąją eutanaziją. Skausmams mažinti leidžia naudoti vaistus, nors jie ir trumpintų kelią į mirtį.
1996m. pirmoji pasaulyje eutanaziją legalizavo Australijos Šiaurės teritorija, tačiau jau kitais metais įstatymą atšaukė.
2000m. Olandijos parlamento Žemesniems Rūmams 104 balsais „už“ ir 40 „prieš“ pritarus įstatymo projektui, ši valstybė, dešimtmečius neoficialiai toleravusi nepagydomų ligonių numarinimą, įteisino prieštaringai vertinamą būdą nepakeliamoms kančioms užbaigti. 2001m. šį įstatymą patvirtino Olandijos Aukštieji Rūmai.

Aktyviosios eutanazijos pradininkas J. Benthamas (1748-1832) sakė, kad bet koks veiksmas ar socialinė politika yra teisingi jeigu tik jie padidina laimingųjų skaičių ir sumažina kenčiančiųjų. Todėl nepagydomai sergančių pacientų žudymas, jiems patiems prašant buvo laikomas moraliai pateisinamas.

2.2 EUTANAZIJA ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE

Šiame šimtmetyje požiūrį į žmogaus mirtį formavo du svarbūs šaltiniai: egzistencinė filosofija, išryškinusi mirties įsisąmoninimo reikšmę žmogaus būties autentiškumui, ir E. Kubler – Ross veikalas „ Apie mirtį ir mirimą “, paskatinęs atvirai kalbėti su mirštančiuoju apie mirtį. Viena vertus, abu šie šaltiniai yra panašūs, nes grindžiami atvirumu žmogaus gyvenimo pabaigai. Kita vertus, jie palietė visiškai skirtingus mirties aspektus. Egzistencialistai kalbėjo apie neišvengiamą, bet tolimą mirties perspektyvą, tuo tarpu E. Kubler – Ross kalba apie konkrečias psichologines būsenas, kurias patiria kiekvienas mirštantysis: mirties neigimą, agresiją liekantiems gyventi, galiausiai – susitaikymą su neišvengiama lemtimi.

Tačiau šiandien mes susiduriame su vienu iš didžiausią nerimą keliančių simptomų „mirties kultūra“. Ji progresuoja išsivysčiusiose visuomenėse, perdėtai besirūpinančiose efektyvumu ir žiūrinčiose į gausėjančius senelius bei invalidus kaip į nepakeliamą ir per daug varginantį reiškinį. Labai dažnai šiuos žmones atstumia šeimos bei visuomenė, kone absoliučiai besiremianti produktyvumo ir efektyvumo kriterijais, kuriais vertinant senelių bei invalidų gyvybė neturi jokios vertės.
Popiežius Jonas Paulius II turbūt ryžtingiausiai ir nuosekliausiai dabarties pasaulyje pasisako prieš vis labiau įsigalinčią „ mirties kultūrą “, pasireiškiančia tuo, kad įsigali negalinčios apsiginti gyvybės žudymas. 1995m. enciklikoje „ Evangelium vitae “ jis išsamiai kalba apie žmogaus gyvybės vertę bei neliečiamumą ir reiškia didelį susirūpinimą, kad „ plačios viešosios nuomonės sritys pateisina tam tikrus nusikaltimus prieš gyvybę individualios laisvės teisių vardan, ir šiuo pagrindu pretenduoja ne tik būti atleistos nuo bausmės, bet dargi gauti valstybės leidimą, kad tokie veiksmai būtų atliekami visiškai laisvai, maža to, laisvai padedant sveikatos apsaugos sistemoms.“ [ Gailienė D. Aktyvi eutanazija ir savižudybė su pagalba, 2003, 208]

Tačiau diskusijos apie eutanazijos įteisinimą tevyksta ir šiandien įvairiuose pasaulio kampeliuose. Pavyzdžiui, šiuo metu Amerikoje yra septynios teisę numirti propaguojančios organizacijos: Amerikiečiai už orią mirtį (Americans for Death with Dignity), Pasirinkimas mirštant ( Choice in Dying), Hemlock draugija ( The Hemlock Society ), Gailestingumas mirštančiajam ( Compassion in Dying) ir kt. Tačiau yra ir daug tam besipriešinančių organizacijų: Amerikos medicinos asociacija ( Amerikan Medical Association ), Amerikos medicinos seserų asociacija (American Nurses Assotion ), Hospice judėjimas, Katalikų bažnyčia, Neįgaliųjų nacionalinis teisinis centras ir kt. Nežiūrint į tai, kad veikia daug organizacijų besipriešinančių eutanazijos įteisinimui atrodo, kad Amerikos visuomenė palankiau ima žiūrėti į savižudybės su pagalba idėją. Gallup apklausos duomenimis 1975m. 40 proc. apkaustųjų teigė, kad nepagydomai sergatis žmogus turi moralinę teisę nusižudyti, o 1990m. taip teigė jau 55 proc. respondentų.
Dabartiniu metu aktyvi eutanazija ir savižudybė su pagalba jau juridiškai įteisinta Nyderlanduose. Vokietijoje gydytojai eutanazijos neatlieka. Tai daro medicinos seserys. Amerikoje veikia specialios draugijos, kur niekas neatlieka eutanazijos. Žmogus turi galimybę ten gauti vaistų eutanazijai, joks gydytojas nesikiša. Niekas nenori būti budeliu.
Iš 48 šalių, kurių atstovai yra tarptautinės savižudybių prevencijos asociacijos nariai, 44-ose šalyse pagalba savižudybei laikoma nusikaltimu, tačiau net 17-oje šalių galima legaliai įsigyti savižudybės vadovėlių.

2.3 PADĖTIS NYDERLANDUOSE

Kodėl ši nedidelė Europos šalis, turinti tik daugiau nei 15 milijonų gyventojų bei gana aukštą medicinos išsivystymą, tapo eutanazijos skleidėja?
Tam įtakos turėjo jau šešiasdešimt metų egzistuojanti srovė, inspiruota anglosaksų eugenikos ir tokių vokiečių mąstytojų, kaip Jostas, Žindingas, Hoche, kurie į literatūrą įvedė „ gyvenimo, kuris nevertas, kad jį gyventum“ koncepciją ir siūlė sunaikinti nenaudingus individus, vardan to, kad visuomenė būtų išvaduota nuo šios naštos.
Nyderlandai yra vienintelė šalis pasaulyje, kur aktyvi eutanazija ir savižudybė su pagalba jau porą dešimtmečių juridiškai bei morališkai įteisintos ir praktikoje vis labiau taikomos. Nors įstatymas tik 2001 m. legalizavo jau daugiau kaip du dešimtmečius vykdomą praktiką. Naujausi apklausų duomenys rodo, kad net 86 proc. Nyderlandų gyventojų pritaria eutanazijai. [ Lietuvos rytas, 2001.04.12 ]
Jau 1984m. Karališkoji Nyderlandų medicinos asociacija suformulavo penkis reikalavimus, kurių privalo laikytis gydytojas, numarindamas pacientą:1) paciento prašymas yra savanoriškas, atkaklus; 2) pacientas turi visą informaciją apie savo situaciją; 3) pacientas kenčia nepakeliamas kančias; 4) nėra priimtinų alternatyvų; 5) gydytojas konsultavosi su kitu gydytoju, kurio sprendimas turėtų būti nešališkas.[ Gailienė D. 2003, 204 ]
Pradžioje, kai buvo formuluojami ir priiminėjami šie nuostatai, turėta galvoje, kad „nepakeliama ir beviltiška kančia “ bei „ nėra priimtinų alternatyvų “ nusako nepagydomo, mirtinai sergančio ir didžiulius skausmus kenčiančio ligonio situaciją. Tačiau Karališkoji Nyderlandų medicinos asociacija galvoja ir apie kitus ligonius ir darbuojasi toliau. 1993m. lapkritį ji paskelbė oficialų tekstą apie savižudybę su pagalba psichiatrijos pacientams. Pagrindinis jų argumentas buvo, kad nėra skirtumo tarp somatinio ir psichologinio ar psichiatrinio kentėjimo. Bet koks kentėjimas nusipelno dėmesio, nepriklausomai nuo jo priežasties ir gali būti pretekstas eutanazijai arba savižudybei su pagalba.
Kasmet vis daugiau ligonių Nyderlanduose miršta ne savo mirtimi, o nuo gydytojų rankos.1990m. sudaryta vyriausybinė komisija, kurios pavedimu Erasmus universiteto mokslininkai atliko išsamią studiją apie eutanaziją ir savižudybę su pagalba Nyderlanduose. Studijoje dalyvavusiems gydytojams buvo garantuotas anonimiškumas ir apsauga nuo teisminio persekiojimo. Tyrimo ataskaitoje nurodoma, kad kasmet Nyderlanduose miršta 130 000 žmonių. Aktyvi eutanazija įvykdyta 2 300 pacientų ( tai sudaro apie 2 proc. visų mirčių). Maždaug 400 kartų per metus įvykdoma savižudybė su pagalba ( 0,3 proc. visų mirčių ). Daugiau negu 1 000 žmonių nužudoma jiems patiems neprašant ( 0,8 proc. visų mirčių ). Taigi maždaug 3 proc. mirčių Nyderlanduose įvyksta dėl eutanazijos ir savižudybės su pagalba. [ Gefenas E. 1995, 7 ]

Net 52 proc. gydytojų nurodė vykdantys eutanaziją. Nors dažniausiai numarinami fiziškai sunkiai sergantys ir didelius skausmus kenčiantys žmonės, kai kurie tyrimai verčia suklusti, ar nėra tendencijos vis lengviau priimti mirtį nešančius sprendimus. Iš 1 000 atvejų, kai pacientai aktyviai numarinti arba jų mirtis buvo pagreitinta, tik 30 proc. atvejų gydytojai kaip priežastį nurodė negalėjimą efektyviai sumažinti skausmų. Tyrimas parodė ir dar vieną įdomų faktą. Žudantieji dažniausiai yra šeimos gydytojai ( 62 proc. jų nurodė tai darę ), tuo tarpu rečiausiai tai daro slaugos namų gydytojai ( 12 proc.). [ Gailienė D. 2003, 206 ]
Iš pradžių Nyderlanduose manyta, kad aktyvi eutanazija bus tik išimtinas įvykis, neįprasta išeitis ypač sunkios ir kankinančios ligos atvejais. Tačiau paskutinius du dešimtmečius Nyderlandai vystėsi nuo savižudybės su pagalba prie eutanazijos, nuo eutanazijos mirtinai sergantiems prie eutanazijos išgyvenantiems psichologinį distresą ir nuo savanoriškos eutanazijos prie nesavanoriškos. Aktyvi eutanazija tampa įprastu elgesiu su sunkiai ar mirtinai sergančiais ligoniais ir net atsaku į fizinius ar dvasinius sunkumus. Pacientai Nyderlanduose pradeda jaustis labai nesaugūs dėl gydytojus apėmusių žudikiškų nuotaikų. Tūkstančiai žmonių jau nešiojasi „ Tikėjimo korteles “. Tai plastikinė kortelė ant kurios parašyta: „ Šios kortelės turėtojas yra katalikas, pavojaus gyvybei atveju prašo dvasinės pagalbos iš kunigo ir pareiškia nesutinkąs su aktyvia eutanazija“.
[ Gailienė D. 2003, 208 ]

2.4 LIETUVOS ŽMONIŲ POŽIŪRIS Į GYVENIMO BAIGTĮ

Aukščiau pateikti faktai, turint galvoje ypač spartų savižudybių daugėjimą Lietuvoje, sukelia labai prieštaringus jausmus. Ypač jeigu pridurti, kad eutanazijos populiarumui Lietuvoje pasiekus Nyderlandų lygį, kasmetinį virš 1500 savižudžių būrį papildytų dar apie 700 pačių medikų numarintų žmonių . [ Gefenas E. 1995, 7]
Nors Lietuva yra krikščioniškas kraštas, 1997m. atlikto tyrimo duomenys rodo kad žmonių požiūriai į eutanaziją liberalėja, matomi poslinkiai ir vertybių skalėje. Tyrimas parodė , kad pasyviajai eutanazijos formai pritaria 46,1 proc. respondentų. Aktyviai eutanazijos formai arba savižudybei su pagalba pritaria net 20,8 proc. Lietuvos respondentų. Verčia susimąstyti faktas, kad tik 32,4 proc. apklaustųjų mano, jog būtina panaudoti visas įmanomas priemones ligonio gyvybei palaikyti.
Didesnė pusė apklaustųjų savo požiūrį į gyvenimo baigtį sieja su gyvenimo kokybe. Į klausimą : „ Jeigu Jums dabar būtų duota galimybė pasirinkti : gyventi 5 metus pilnaverčio gyvenimo arba dar 10 metų sunkiai sergant ir be vilties pasveikti, ką Jūs pasirinktumėte? “ 56,3 proc. atsakė, kad pasirinktų 5 metus pilnaverčio gyvenimo. Tik 5,8 proc. pasirinktų 10 metų gyvenimo, nors jis būtų sunkus ir be perspektyvos. Tarp pasirinkusiųjų šį atsakymą net 91,3 proc. buvo tikintys žmonės.
Tradicinėje Lietuvos visuomenėje šeima ir bendruomenė lydi individą svarbiausių lemtingųjų gyvenimo tarpsnių, taip pat ir gyvenimo pabaigos metu. Natūrali gyvenimo baigtis, tradicinis gyvybės tęsimas iki paskutinio atodūsio – tai nelaužomos taisyklės, daugeliui šimtmečių įsigalėjusios krikščionių pasaulyje.

Pasak E.Gefeno modernios visuomenės ypatumas – savarankiškas individo apsisprendimas gyvenimo pabaigos atžvilgiu. Šios visuomenės individas atsisako paklusti natūralios gyvenimo pabaigos kanonams, kurių laikosi tradicinės visuomenės žmogus, ir labai dažnai siekia aktyviai pratęsti ar sutrumpinti paskutines savo gyvenimo minutes. Įvairios šiuolaikinės medicinos priemonės įgalina tęsti žmogaus gyvybę praktiškai neribotą laiką. Deja, neretai tai nebūna priimtina nei pačiam pacientui, nei medikams, nei visai visuomenei, kurią užgula didžiulė ekonominė dirbtinio gyvybės tęsimo našta. Kai pavyzdį galima paminėti tai, kad JAV 1990m. buvo 10 000 komoje gyvuojančių žmonių, kurių kiekvieno išlaikymas kainavo apie 130 000 dolerių per metus. Tuo tarpu Lietuvoje vieno gyventojo sveikatos apsaugai per metus skiriama apie 200 litų. [ Gefenas E. 1995, 8]

Koks procentas Lietuvos gydytojų yra padėję ligoniams „ palengvindami “ jų mirtį statistikos, skirtingai nei olandai, neturime. Yra tik pavieniai, neišdrįsę savęs įvardyti gydytojai, kurie pasakoja tokius faktus. Viena medikė prisipažino padėjusi pasitraukti iš gyvenimo abiem savo tėvams; Kaune dirbantis gydytojas prisipažino suleidęs, vėžiu sergančiam savo tėvui mirtiną dozę vaistų ir taip įvykdęs jo, taip pat mediko, valią; Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dirbantis chirurgas padėjo kolegės mamai nutraukti, tik vaistais palaikomą, gyvybę. [ http://www.medicine.lt/leidiniai ] Ar tai jau visi faktai ?
Kaip matome eutanazija Lietuvoje, nors ir neįteisinta, bet egzistuoja. Tik bijoma apie tai viešai prabilti ir daiktus pavadinti savo vardais. Ką mes šiandien galime pasiūlyti sunkiems ligoniams, kenčiantiems skausmus, kai vieno Lietuvos gyventojo sveikatos apsaugai valstybė per metus skiria apie 200 litų ?
Jau šešerius metus Vilniaus universiteto Santariškių ligoninėje veikia Skausmo klinika, kurioje medikai stengiasi sumažinti skausmus sunkiai sergantiems pacientams, palengvinti ir prailginti gyvenimą tuo atveju, kai liga yra nepagydoma. Tačiau per metus čia apsilanko tik apie 1 000 žmonių, kurie atvyksta patys, o ne siunčiami juos gydančių medikų. Kitose šalies vietose, anot Skausmo klinikos vadovės J. Baublienės, skausmą kenčiančiam žmogui dar nėra į ką kreiptis. Janė Baublienė pripažįsta, kad paprastai ligonio noras užbaigti gyvenimą atsiranda dėl to, kad jis negauna tinkamos pagalbos. Anot gydytojos, intensyvus nuskausminimas Lietuvoje šiandien taikomas kaip labiausiai atsilikusiose šalyse, neišnaudojant net ir turimų galimybių. Nors minėtoje „Skausmo klinikoje taikomos sudėtingiausios nuskausminimo sistemos guldyti pacientą ilgesniam laikui sąlygų nėra, nors pasaulyje tokios skausmo klinikos duoda didžiulę ekonominę naudą. Todėl nėra ko stebėtis, kai didesnė mūsų visuomenės dalis mirtį akcentuoja kaip vienintelę išeitį “ – kalbėjo medikė. Skausmo klinikos vadovė laikosi nuomonės, kad eutanaziją galima taikyti tik ypač retais atvejais ir tik tuomet, kai viską išbandę medikai „ pakelia rankas “.
Lietuvos skausmo draugijos prezidentas docentas A. Ščiupokas tvirtino, kad ligos eigą lengvinantys vaistai, Lietuvoje prieinami ne visiems. Jo manymu, priešmirtinių skausmų ir eutanazijos problema taptų mažiau aktuali, jeigu pagalbą ligoniams teiktų specialiai parengti slaugos specialistai, kurie būtų prieinami ir dirbtų kiekviename šalies rajone.
Dabar visuomenėje visiškai nepagrįstai susiformavusi morfino baimė. Daugelis žmonių galvoja, kad morfinas juos pavers narkomanais. Palyginimui galima pasakyti, kad Lietuvoje morfino sunaudojama beveik 100 kartų mažiau nei Norvegijoje ar Vokietijoje. Grafikas parodo morfino sunaudojimą įvairiose šalyse.
GRAFIKAS
2.5 EUTANAZIJOS ŠALININKŲ ARGUMENTAI

Vakarų šalyse eutanazijos šalininkai buriasi į draugijas ir reikalauja taip pakeisti įstatymus, kad: „Suaugęs žmogus, sekinamas sunkios ligos, kuriai palengvinti ar išgydyti nėra jokių priemonių, pagal įstatymą turėtų teisę į beskausmės mirties malonę tuo atveju, jeigu pats to pageidavo.“
„Gydytojams turėtų būti suteikta teisė padėti nepagydomiems pacientams ramiai (be skausmo) numirti, jiems patiems to pageidaujant. Pacientai turi būti pasirašę po raštu išdėstytu reikalavimu bent jau prieš trisdešimt dienų.“ (Draugija „Exit“)
J. Jenkins knygoje „Šių laikų dorovinės problemos“ įvardija tokius eutanazijos savo noru šalininkų argumentus:
– Ji gali greitai ir žmoniškai užbaigti kančias, ji padeda žmogui mirti oriai.
– Ji gali sutrumpinti paciento artimųjų sielvartą ir kančias.
– Kiekvienas turi teisę spręsti, kaip jam mirti.
– Jeigu būtų pakeistas įstatymas, gydytojai galėtų legaliai vykdyti paciento valią nutraukti kančias.
– Tai padėtų ir kitiems žmonėms be baimės žvelgti į artėjančią mirtį, nes jie žinotų, kad galės mirti oriai.
– Tai padėtų ir gydytojams, nes jie žinotų savo pacientų ketinimus.
– Galutinis paciento sprendimas pasirinkti eutanaziją turi būti priimtas sąmoningai, ne tada, kai jis kenčia nuo stipraus skausmo arba yra praradęs emocinę pusiausvyrą.
– Žmogus, žinantis savo mirties laiką, gali deramai pasiruošti mirčiai.
I. Jakušovaitė savo knygoje „Medicina ir filosofija“ rašo, kad jeigu žmogus baisiai kenčia ir sako, kad toks gyvenimas jam jau neturi vertės, tai padarant kančiai galą jam žalos nepadaroma. Ji įvardija pagrindinį eutanazijos šalininkų argumentą, kuris yra toks: kiekvienas žmogus turi teisę gyventi taip, kaip jis nori, negalima kištis į privatų gyvenimą tol, kol jis nedaro žalos kitiems. Žmonių laisvė gali būti apribojama tik tuo atveju, jei jie daro žalą kitiems. Taip pat negalima kištis į piliečio gyvenimą ir dėl jo paties gerovės. Jeigu žmogus jaučiasi blogai, galima jam pasiūlyti ar paraginti jį kreiptis į gydytoją, tačiau negalinama panaudoti prievartos net „dėl jo paties gerovės“. Žmogus yra savo proto ir kūno valdovas. Kenčiantis pacientas turi teisę pasirinkti lengvą mirtį. Jakušovaitės nuomone, blogiausia, kad eutanazijai Lietuvoje nėra alternatyvos. Ji neįteisinta, tačiau nėra pakankama ir poliatyvios medicinos pagalba, todėl kenčiantis žmogus neturi iš ko rinktis. Maža to, mirštantis ligonis dar turi pateisinti savo egzistenciją, nes kiekviena gydymo diena kainuoja, todėl jis jaučiasi esąs našta.

Mirštančiajam žmogui sunkiausia yra pakelti bejėgiškumą, būti priklausomam nuo kitų ir kęsti skausmą, įvardija A. Narbekovas savo straipsnyje ( „Sveikatos mokslai“ 2002m. Nr.5).
Remiantis internetinio puslapio (http://www.medicine.lt) neoficialiais duomenimis 60 proc. ligonių kurie nusižudė nepagydomai sirgdami, priešmirtiniuose laiškuose nurodė tokius motyvus: nenori būti našta artimiesiems ir kankina nepakeliami skausmai. Kaip matome visi iš išvardintų autorių mini skausmo problemą. Galima daryti išvadą, kad skausmo ir kančios problema yra pagrindinis eutanazijos šalininkų argumentas. Ką į tai gali atsakyti eutanazijos priešininkai?
2.6 NEPAGYDOMAI SERGANČIŲJŲ PROBLEMOS. JŲ SUVOKIMO SVARBA GLOBOJANTIEMS

Visus krizinius etapus ir su jais susijusius neišgydomai sergančiųjų pacientų jausmus, bei būsenas labai svarbu žinoti jį supančiam personalui, globojantiems, neišskiriant ir socialinių darbuotojų. Tam, kad galėtume dirbti ir padėti nepagydomai sergančiajam, turime jį suprasti ir nebijoti tokios patirties. Jeigu personalas yra tam nepasirengęs galime susidurti ne tik su mirštančiojo, bet ir su personalo problemomis, kas tikrai nepagerina teikiamos pagalbos kokybės.

Kai kalbame apie pagalbą neišgydomai sergantiems, galvojame ne apie tuos pacientus, kurie miršta staiga ar per keletą dienų, bet apie merdinčius ilgą laiką. Viena iš tokių ligų, kai merdėjama ilgai ir skausmingai, yra vėžys. Todėl nenuostabu, kad daugiausiai tyrimų atlikta būtent su šiais ligoniais. Lietuvos sveikatos centro duomenimis naujų onkologinių susirgimų skaičius kasmet išauga 1-1,5 proc. ir pastebima tendencija šiam skaičiui dar labiau augti. Kasmet užregistruojamų naujų vėžinių susirgimų skaičius didėja, tai matosi iš grafiko.
GRAFIKAS

Paprastai užsienyje su nepagydomai sergančiais pacientais dirba ne tik medikai, psichologai, bet ir socialiniai darbuotojai. „Socialinio darbo literatūra jau nuo 1950 metų skelbia įsitikinimą, jog negalima vengti mirštančių pacientų ir įtikinėja socialinius darbuotojus, kaip profesionalus, nenusisukti nuo žmogaus dvasios. Įsivaizduojama unikali socialinio darbuotojo pozicija – jis turi būti komandos, įtrauktos į tinkamo medicininio – socialinio pagalbos plano sudarymą, nariu“ [ Goldstein E.G.,1973]. Goldstein teigia, kad socialinis darbuotojas, galėtų mobilizuoti progresyviausias nepagydomai sergančiojo šeimos narių jėgas, taip įgalindamas juos atlikti paramos funkciją.

3. PALIATYVI MEDICINA – ALTERNATYVA EUTANAZIJAI

Kalbant apie eutanaziją ir ieškant jai alternatyvų labai svarbu įvertinti mūsų veiksmų skausmui malšinti ir kančiai lengvinti moralumą. J. Baublienės nuomone, šiandien daugybė nepagydomai sergančių ligonių pageidauja eutanazijos vien tik todėl, kad kankinasi, net nenutuokdami apie šiuolaikines medicinos priemones, kuriomis galima įveikti skausmą.

Pastaraisiais metais atsirado atskira elgesio neišgydomų ir myriop vedančių ligų atvejais mokykla, paliatyvioji (lengvinančioji) medicina – tai medicinos sritis, kurios specialistai rūpinasi ligoniu, kurio išgydyti negalima. Šios medicinos objektas yra visi simptomai, kurie neleidžia žmogui normaliai gyventi. Tai ir nemiga, ir depresija, ir fiziniai skausmai, ir dar daug kitų su kuriais susiduria nepagydomai sergantys žmonės.

Skirtingai nei daugelyje Europos valstybių Lietuvoje darbas, siekiant padėti nepagydomai sergantiems įveikti krizes ir oriai sutikti mirtį, plėtojamas labai vangiai. Artimiausioje kaimyninėje šalyje – Lenkijoje, pagalbos nepagydomai sergantiems, procesas yra stipriai pažengęs. Šioje šalyje yra apie 30 hospiciumų. Tai palaikomojo gydymo ligoninės Lietuvoje atitikmuo. Tačiau tarp šių įstaigų Lietuvoje ir Lenkijoje yra didžiulis skirtumas. Lenkijoje tokios ligoninės yra specializuotos, skirtos ligoniams, sergantiems vėžiu. Vienoje jų slaugoma nuo 15 iki 50 pacientų. Daugumoje palatų guli 1-2 ligoniai, jose aplinka panaši į namų. Lietuvoje tuo tarpu palatoje neretai gydoma iki 10 ligonių, besiskiriančių viens nuo kito ne tik liga, bet ir ligos stadijomis.
Lenkijoje tokiose ligoninėse garantuota visa įmanoma parama ligoniui – jam prieinamas, darbui su mirštančiaisiais, paruoštas gydantysis bei slaugantysis personalas, psichologai, socialiniai darbuotojai, dvasininkai, kurie pasirengę, bet kada išklausyti pacientą, pasikalbėti ar tiesiog pabūti kartu [ Potyjewič L.,2002 ]. Lietuvoje gi kai kuriose ligoninėse irgi yra psichologo ir socialinio darbuotojo etatai. Tačiau socialiniam darbuotojui yra priskiriamos daugiau techninės pareigos – dokumentų , neįgalumo grupės, pašalpų tvarkymas, kompensacinės technikos gavimas ir kita. Bendravimui su pacientu nelieka laiko dėl didelio darbo krūvio, kai kur tai net neįeina į pareigybines instrukcijas.
Lenkijoje palaikomojo gydymo ligoninėse visa pagalba teikiama nemokamai, ligoniai bet kada gali išvykti namo, bet kada vėl sugrįžti. Prie ligoninių veikia iškvietimų į namus tarnyba, kuri teikia visą įmanomą pagalbą išvykus į namus. Tuo tarpu Lietuvoje vėžiu sergantys ligoniai nemokamai gauna tik narkotinius nuskausminančius vaistus bei maitinimą, kitus vaistus bei priemones turi nusipirkti patys.
Pasak Lietuvos skausmo draugijos (LSD) prezidento Arūno Ščiupoko, eutanazija Lietuvai taptų mažiau aktuali, jeigu pagalbą ligoniams teiktų specialiai parengti slaugos specialistai, kurie turėtų dirbti ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir kiekviename rajone. Tačiau LSD kreipimasis į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl leidimo steigti skausmo medicinos tarnybą vis lieka be atsako. Nemažai laiko Vilniaus universiteto Santariškių ligoninėje veikia skausmo klinika, kurioje dirbantys medikai stengiasi sumažinti skausmus sunkiai sergantiems pacientams, palengvinti ir prailgintį gyvenimą, tuo atveju, kai liga nepagydoma.
Kai kuriose užsienio šalyse paliatyvi medicina pripažinta atskira specialybe – specialiai ruošiami šios srities specialistai. Tuo tarpu Lietuvoje anot J. Baublienės ši sritis laikosi tik entuziastų dėka. Lietuvoje įkurta paliatyvios medicinos draugija, kuri ir vysto šią veiklą.
Dabartiniu metu mūsų paliatyvios slaugos specialistai perkrauti darbu, dėl to sprendžia tik dalį pacientų problemų, t.y. sumažina tik jų fizinius skausmus. Fizinio skausmo palengvinimas yra vienas iš svarbiausių momentų slaugant nepagydomus ir mirštančius ligonius. Tačiau paliatyvus gydymas nesiriboja tik skausmo malšinimu medikamentais. Nustatyta, kad skausmas gali suintensyvėti ir dėl psichologinių bei socialinių faktorių. Todėl medikamentai negali pakeisti slaugos bei asmeninio bendravimo, dvasinės pagalbos ir paramos. Tačiau mūsų nesugebėjimas rūpintis nepagydomai sergančiais veda prie vis didesnio susidomėjimo eutanazijos šalininkų siūloma lengva mirtimi. Pasak docentės I. Jakušovaitės „ Blogiausia, kad eutanazijai Lietuvoje nėra alternatyvos: ji neįteisinta, tačiau nėra pakankama ir paliatyviosios medicinos pagalba, todėl kenčiantis žmogus neturi iš ko rinktis. Maža to, mirštantis ligonis dar turi pateisinti savo egzistenciją, nes kiekviena jo gydymo diena kainuoja.“ [Lietuvos medicinos kronika Nr.3].

Docentės nuomone geriausia ką galima būtų padaryti – tai grąžinti eutanazijai pirmapradę reikšmę : suteikti mirštančiajam dvasinį komfortą, padėti jam neprarasti orumo net ir kančios valandą.

IŠVADOS :

1. Jau kelis dešimtmečius eutanazijos problema kelia didžiulį viso pasaulio žmonių susidomėjimą. Tai ne tiek medicininė kiek filosofinė problema, kuri iki šiol laukia sprendimo.
2. Pirminė eutanazijos reikšmė – neskausminga ir lengva mirtis mūsų laikais prasiplėtė. Svarbiausias eutanazijos šalininkų argumentas dabartiniu metu – skausmas ir kančia.
3. Krikščionybė išaukštino individualaus gyvenimo reikšmingumą ir uždraudė eutanaziją.
4. Dabartiniu metu eutanazija yra įteisinta vienintelėje šalyje – Nyderlanduose. Statistika liudija, kad eutanazija sudaro apie 3 proc. mirčių.
5. Lietuvos žmonių požiūris į eutanaziją liberalėja. Tik 32,4 proc. apklaustųjų mano, kad būtina panaudoti visas įmanomas priemones žmogaus gyvybei palaikyti.
6. Iš periodinės spaudos ir internetinių puslapių susidariau nuomonę, kad Lietuvoje eutanazija egzistuoja. Apie tai kalba neišdrįsę savęs įvardinti gydytojai.
7. Didelė dalis medikų pasisako už paliatyvios slaugos plėtimą, kur dirbtų komanda: medikai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai, psichologai, dvasininkai.
8. Svarbiausia socialinių darbuotojų užduotis mobilizuoti nepagydomai sergančiojo šeimos narių jėgas, taip įgalinant juos atlikti paramos funkciją.
9. Labai mažai literatūroje yra kalbama apie kitas priežastis, išskyrus skausmo ir kančios problemą, kurios galėtų paskatinti žmogų pasijausti nelaimingu. Gal būtent jos ir iššaukia eutanazijos poreikį? Skausmas, kaip matome iš literatūros analizės jau nėra pagrindinė eutanazijos pasirinkimo priežastis, nes šiuolaikinė medicina jau gali jį efektyviai malšinti. Kokios dar priežastys lemia, kad šiuolaikinis žmogus trokšta „lengvos mirties“? Šis klausimas reikalauja išsamaus tyrimo.

NAUDOTA LITERATŪRA :

1. Lietuviška tarybinė enciklopedija 3t. – Vilnius, 1978, p.424
2. Gailienė D. Aktyvi eutanazija ir savižudybė su pagalba – 2003, p.208
3. Goldstein E.G. Social Casework – 1973, p.54, 601-608
4. Gefenas E. Eutanazija, Vilnius, 1995
5. Jakušovaitė I. Medicina ir filosofija – KMU, 2001
6. Jenkins J. Šių laikų dorovinės problemos – Vilnius, 1997
7. Kubler – Ross E. Apie mirtį ir mirimą – Vilnius, 2001
8. Potyvewicz L. Chory terminaline w rodine // Konferencijos „Šeima šiandien. Vertybės, problemos, išeitis“ medžiaga. Vilniaus archiviskupijos šeimos centras – Vilnius, 2002

9.Straipsniai iš periodinės literatūros:

9.1 Olandija tiki pasėjusi eutanazijos sėklą – „Lietuvos rytas“ 2001m. balandžio 12d. Nr.85

9.2 Medikai nelinkę keisti gamtos dėsnių – „Lietuvos žinios“ 2002m. kovo 30d. Nr.73

9.3 Eutanazijos alternatyvų beieškant – „Lietuvos medicinos kronika“ 2001, Nr.3
9.4 Paliatyvioji medicina – alternatyva eutanazijai – „Respublika“ 2002m.gegužės 1d.
10. Tinklalapiai :
10.1 http://www.medicine.lt/leidiniai
10.2 http://www.prizme.lt/straipsniai

Leave a Comment