TURINYSĮvadas ……………………………………………………………………………………………… 3Tautinės mažumos Lietuvoje ……………………………………………………………… 4Išvados ……………………………………………………………………………………………. 9Literatūra ………………………………………………………………………………………… 10
ĮVADAS
Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, yra daugiakultūrė valstybė. Joje nuo amžių gyvena įvairių tautybių, skirtingų kultūrų, religijų, papročių žmonės. Lietuvoje tautinėms bendruomenėms suteiktos plačios kalbos vartojimo, švietimo, kultūros teisės ir laisvės: teisė kurti ir išlaikyti savo organizacijas, teisė į kultūrinius ryšius su tėvynainiais ir paveldo puoselėjimą, teisė į švietimą ir informaciją gimtąja kalba. Lietuvos valstybė yra įsipareigojusi šias teises saugoti. Nuo senų laikų Lietuvos teritorijoje gyvena įvairios tautos. Kaip ir kitose pasaulio šalyse etninė Lietuvos kompozicija pastoviai keičiasi. 1923 -iais metais Lietuvoje gyveno 26 tautybių atstovai. 1989 – ųjų metų gyventojų perrašymo duomenimis Lietuvoje jau gyveno daugiau nei 100 tautybių atstovai. 2001 – ųjų metų gyventojų perrašymo duomenimis Lietuvos teritorijoje gyvena daugiau nei 80% lietuvių, 8,7% rusų, 7% lenkų, 1,23 % baltarusų, 0,65 % ukrainiečių, 0,12 % žydų, 0,09 % vokiečių, 0,09 % totorių, 0,08 % latvių, 0,07 % čigonų, 0,04 % armėnų, 0,18 % kitų tautybių gyventojų.Religinė Lietuvos gyventojų sudėtis: dauguma Lietuvos gyventojų – katalikai; kiti – stačiatikiai, evangelistai, liuteronai ir kt.
TAUTINĖS MAŽUMOS LIETUVOJE2001 m. balandžio 6 d. Visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje gyveno 3 483 972 gyventojų. Šalyje priskaičiuojama 115 skirtingų tautybių gyventojų. Jų skaičius yra labai nevienodas, svyruoja nuo kelių šimtų tūkstančių, pavyzdžiui rusų ir lenkų, iki kelių šimtų ar tik dešimčių, kaip graikų, bulgarų, vengrų ir kitų. Daugiausia nelietuvių tautybės žmonių gyvena Rytų ir Pietryčių Lietuvos rajonuose, Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine ir kituose didžiuosiuose miestuose. 2001 m. surašymo duomenis palyginti su 1989 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje sumažėjo visų tautybių gyventojų (lentelė). Paskutinio surašymo duomenimis, lenkai tapo gausiausia nacionaline mažuma. Rusų tautybės gyventojų skaičius sumažėjo 124,7 tūkstančio (36,2 %), ukrainiečių – 22,3 tūkstančio (49,8 %), baltarusių – 20,3 tūkstančio (32,1 %), žydų – 8,4 tūkstančio (67,7 %). Gyventojų tautinė sudėtis, 1989-2001*
Gyventojų skaičius, tūkstančiais 2001 m. palyginti su 1989 m. % Procentais, palyginus su visų gyventojų skaičiumi 1989 2001 1989 2001Iš viso 3674,8 3700,8 94.8 100,0 100,0Lietuviai 2924,3 2907,2 99,4 79,6 83,4Lenkai 258,0 234,9 91,1 7,0 6,7Rusai 344,5 219,7 63.8 9,4 6,3Baltarusiai 63,2 42,8 67,9 1,7 1,2Ukrainiečiai 44,8 22,4 50,2 1,2 0,65Žydai 12,4 4,9 32,3 0,4 0,12Vokiečiai 2,0 3,2 157,6 0,1 0,09Totoriai 5,2 3,2 62,4 0,2 0,09Latviai 4,2 2,9 69,9 0,1 0,08Čigonai 2,7 2,5 94,6 0,1 0,07Armenai 1,6 1,4 89.2 0,09 0,04Kitų tautybių 15,5 6,1 46,3 0,4 0,18Nenurodė – 32,9 – – 0,94*pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenis2001 m. surašymas užfiksavo aukščiausią lietuvių lyginamąjį svorį dabartinėjė Lietuvos valstybės teritorijoje. Grupės specialistų 1969 m. atliktais skaičiavimais, 1923 m. Lietuvoje, 1925 m. Klaipėdos krašte ir 1931 m. Vilniaus krašte lietuviai sudarė 67,9 % tų teritorijoje gyventojų.2001 m. surašymo duomenimis, Lietuvos sostinėje Vilniuje lietuviai sudarė 57,8 % gyventojų, lenkai – 18,7 %, rusai – 14,0 %, baltarusiai – 4,0 %, kitų tautybių gyventojai – 2,7 %, tautybės nenurodė 2,8 %. Palyginti su 1989 m. surašymo duomenimis, Vilniuje beveik 22 tūkstančiais (7,5 %) padaugėjo lietuvių. Kitų tautybių gyventojų Vilniuje sumažėjo: lenkų – 6,2 %, baltarusių – 29,1 %, rusų – 35,0 %, ukrainiečių – 47,3 %, žydų – 69,7 %. (Žiūrėti į grafiką).
Viename iš pranešimų buvo pateikti tokie duomenys: “Žvelgiant į šiuos demografinius pokyčius galima paminėti ir teigiamą dalyką – nepriklausomybės metais gerokai pasikeitė Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis. Šiuo metu Lietuvoje lietuviai sudaro 83,5 procento gyventojų. Tai šitoje erdvėje, kur dabar yra mūsų respublika, tokio procento lietuvių niekuomet nebuvo. Nuo paskutinio sovietinių metų gyventojų surašymo (1989 m.) iki dabar gyventojų skaičius Lietuvoje iš viso sumažėjo 5 procentais. O atskirų tautybių šitaip: lietuvių sumažėjo labai nežymiai (17 tūkst. arba 0,6 proc.), rusų – 36 proc. (125 tūkst.), lenkų sumažėjo nedaug (23 tūkst. arba maždaug 9 proc.). Dabar lenkai Lietuvoje yra pirmoji pagal gausumą tautinė mažuma. Jų skaičiaus pakitimas teritoriniu atžvilgiu vyksta labai skirtingai. Šalčininkų rajone, galima sakyti, nepasikeitė; šiek tiek pasikeitė Vilniaus rajone. Labiausiai lenkų sumažėjo tuose rajonuose, kurie yra toliau Lietuvoje: Jonavos rajone, Kėdainių, kur dar buvo vyresnio amžiaus gyventojų, ten, galima sakyti, jų beveik ir nebeliko. O ten, kur lenkai gyvena kompaktiškai, aplink Vilnių ir pietryčių Lietuvoje, jų skaičiaus pokyčiai yra labai nedideli.“
Yra nuomenė, kad Lietuvoje, praėjus nemažai metų po Nepriklausomos valstybės atstatymo ir toliau dominuoja XX a. pradžioje susiformavusi nacionalistinė (monoetninė) pasaulėžiūra, pagal kurią visi Lietuvos piliečiai yra skirstomi į savus (lietuvius) ir svetimus (lenkus, žydus, rusus, čigonus etc.). Tokio požiūrio išraiškų yra visose Lietuvos gyvenimo sferose: ekonomimame gyvenime, kultūroje, monoetninė terminologija dominuoja ir nemažos Lietuvos politikų frazeologijoje bei priimant svarbius Lietuvos gyvenimui politinius sprendimus. Nors formaliai buvo deklaruojami svarbiausi Lietuvos užsienio politikos tikslai: stojimas į ES ir NATO, kurie šiuo metu yra pasiekti, šios institucijos suvokiamos siaura technokratine prasme, visiškai eliminuojant demokratinės ir atviros visuomenės plėtros momentąbei tą faktą, kad minėtos organizacijos, į kurias jau įstoti Lietuva yra ne tik ekonominės, gynybinės struktūros, tačiau ir institucijos, turinčios savų moralinių vertybių kodeksą.Istorikai pastaraisiais metais daugiausiai dėmesio skyrė etnopolitinių konfliktų (pirmiausia lietuvių-lenkų) analizei. Tačiau iki pastarojo meto šių konfliktų analizės pateikimas istorikų ar publicistų darbuose dažnai turėjo ir kitą tikslą – išryškinti lenkų, kaip visuotinio blogio lietuvių tautai vaidmenį. Dar blogiau atsitiko su lietuvių ir žydų santykių praeityje įsivaizdavimu. Visuomeninėje sąmonėje žydų ir lietuvių santykiai iki 1940 metų buvo vaizduojami kone kaip idealūs. Po 1990 metų Lietuvos visuomenę sukonfrontavus su jos monoetninėms pažiūroms neatitinkančiais žydų bendruomenės išžudymo Lietuvos teritorijoje, aktyviai dalyvaujant patiems lietuviams, faktais visuomenė jos pažiūru neatitinkančią informaciją ignoravo, kartu sukurdama gynybinę dviejų genocidų teoriją.Tokiu būdu istorinės praeities klausimas virto politine šiandienos problema, kurią reikia neatidėliotinai spręsti, inicijuojant naujus mokslinius tyrimus, ugdant naują, laisvą nuo pasenusių ideologinių nuostatų, mokslininkų kartą, kartu mokslinių tyrimų būdu gautas žinias propaguojant Lietuvos visuomenėje.Manytume, kad įtakos nedominuojančių etninių bendruomenių raidai bei bendrai etninių konfliktų dinamikai turėjo: pirma, agrarinės struktūros dominavimas Lietuvos visuomenėje bei santykinai lėti modemizacijos tempai XIX a. – XX a. pradžioje ir to pasekoje gerokai vėluojantys modernios lietuvių tautos kūrimosi procesai; antra, modemių ideologijų (pirmiausia, nacionalizmo) išplitimas, sąlygojęs perėjimą nuo polietninės prie monoetninės visuomenės modelio, kurį užbaigė lieiuvių tautinės valstybės sukūrimas; trečia, didžiųjų valstybių real politik Lietuvos atžvilgiu, kurios išdavoje Lietuvai bei jos gyventojams dažnai teko intrigų objekto vaidmuo; ketvirta, Lietuvos Respublikos tautinė politika.Minėti veiksniai lėmė skirtingas nacionalizmo raiškos formas Lietuvoje. Jeigu iki pat XX a. 3–4 dešimtmečio sandūros lietuvių visuomenę galima charakterizuoti kaip ištimtinai antilenkišką bendriją, tai spartėjant modernizacijai XX a. 4 dešimtmetyje antilenkiškąjį komponentą tautinėje ideologijoje pradėjo spausti gimstantis modernusis (ekonomiškasis) lietuvių antisemitizmas. Ar modernusis antisemitizmas laikytinas viena iš žydų bendruomenės sunaikinimo Lietuvoje 1941 m. pradžia ir priežastimi ar tragiškos vienos etninių mažumų Lietuvoje likimą lėmė specifinės vokiečių okupacijos sąlygos -būtų tik vienas projekte analizuojamų problemų. Šiuo aspektu situacija Lietuvoje analizuotina diskusijų J. Goldhagen knygos kontekste.Antra vertus, lietuvių nacionalizmą sąlygojo ir išoriniai geopolitiniai veiksniai. Modemią lietuvių tautą bei valstybę didele dalimi įtakojo Rusijos ir Vokietijos imperinė politika, ypač tos politikos antilenkiška tendencija. Tiek Rusijoje, tiek Vokietijoje į Lietuvą buvo žiūrima kaip į vieną iš potencialių atsvarų Lenkijai, ir tai programavo lietuviškojo nacionalizmo ypatybę – antilenkiškumą. Tokiose aplinkybėse lietuvių tauta formavosi nepilnos socialinės struktūros (prarasdama savo polonizuotą elitą – bajoriją), o susikūrusi Lietuvos valstybė tapo Vokietijos ir Rusijos reakcijos prieš jų imperializmą ribojusią Versalio sistemą įrankiu. Išdavoje Lietuvos modernioji valstybė galėjo egzistuoti tik permanentinio karo stovio sąlygomis – tiek vidaus, tiek išorės požiūriu. Lietuvos vyriausybės politika palaikyti pilietinio susitarimo struktūras su kitataučiais, visų pirma su žydais, buvo viena iš priemonių kompensuoti Lietuvos valstybės trūkumus ir tuo pačiu gauti legitimaciją iš pasaulio bendruomenės, ypač iš Vakarų demokratinių valstybių. Mažėjant galimybei sulaukti tarptautinės bendruomenės paramos sprendžiant Lietuvos problemas – ypač Vilniaus klausimą – smarkiai siaurėjo ir pilietinio susitarimo su kitataučiais erdvė.Tad atsakymo lauktų klausimai: kokiu laipsniu Lietuvos valstybės egzistavimo pradiniame etape Lietuvos vyriausybės planai suteikti žydams plačią autonomiją stabdė nacionalizmą bei abipuses fobijas, kiek tų planų nesirealizavimas paskatino abipusį lietuvių ir žydų nepasitikėjimą ir kiek tas nepasitikėjimas bei nusivylimas galėjo prisidėti prie II pasaulinio karo metu Lietuvą ištikusių tragedijų.LII mato būtinybę imtis kompleksiškai tyrinėti tautų santykių raidą modemioje Lietuvoje bei tos raidos tragišką atomazgą hitlerinės okupacijos metais. Tam yra parengtos dvi savarankiškos, bet tarp savęs koreliuojančios tyrimo programos: „Lietuvos visuomenės modemizacija ir etniniai konfliktai. (Nedominuojančios etninės bendruomenės Lietuvoje XIX–XX a. pirma pusė)“ ir „Lietuva II–ajame pasauliniame kare“.Šiomis programomis iš esmės siekiama prisidėti prie Lietuvos Respublikos Prezidento sukurtos komisijos nacių ir sovietų uždavinių realizavimo. Išplėstas tyrimo objektas turi tikslą rengti tyrinėtojus, universitetų dėstytojus aktualioms visuomenės problemoms tyrinėti ir šiųtyrinėjimų rezultatams skleisti Lietuvos visuomenėje.Žodžio laisvė yra vienas svarbiausių demokratinės valstybės sanklodos ramsčių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Tačiau laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu.Tautinių mažumų teisė laisvai naudotis žiniasklaidos priemonėmis, nors tiesiogiai nėra paminėta iš Konstitucijoje, išlieka vienu pagrindiniu jų teisių paisymo kriterijumi.Lietuvoje specialus tautinių mažumų teises kodifikuojantis aktas yra Tautinių mažumų įstatymas, kurio 2 straipsnyje garantuojama teisė į spaudą ir informaciją gimtąja kalba. Tautinių mažumų įstatymas yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis teisės aktas saugantis tautinių mažumų teises žiniasklaidos srityje. Šios teisės yra įtvirtintos taip pat Visuomeninių organizacijų, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymuose.Žiniasklaida tautinių mažumų kalbomis gyvavo Lietuvoje ir prieškario metais. Tada Lietuvos Respublikoje pasirodydavo rusiški, lenkiški, žydiški, baltarusiški, vokiški laikraščiai. Kauno radiofone buvo rengiamos laidos jidiš kalba. Po II pasaulinio karo nepriklausoma žiniasklaida, taip pat tautinių mažumų, buvo likviduota. Tarybų Lietuvoje greta lietuvių kaip daugumos gyventojų kalbos išskirtines teises turėjo rusų kalba. Buvo leidžiami respublikiniai rusiški laikraščiai. Visuotinai prieinama buvo taip vadinama centrinė spauda. Taip pat elektroninėje žiniasklaidoje ypatingą vietą užėmė laidos rusų kalba. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus regione kompaktiškai gyveno lenkai, dar 1947 metais valstybiniame radijuje pradėta transliuoti laidą ir lenkų kalba, kuria pradėta transliuoti. Lenkai taip pat turėjo savo spauda. Vilniuje buvo leidžiamas vienintelis visoje ano meto Tarybų Sąjungoje dienraštis “Czerwony Sztandar”. Tačiau visa žiniasklaida buvo kontroliuojama partijos ir nuolat cenzūruojama. Todėl kalbant apie šio laikotarpio rusų ir lenkų žiniasklaidą reikėtų pabrėžti, kad žodžio laisvė nebeegzistavo, o žurnalistams tik išimtinais atvejais pavykdavo suklaidinti cenzūrą. Nežiūrint to, ypač lenkų spauda prisidėjo prie lenkų bendruomenės išlikimo, nes lėtino rusifikacinius procesus. Tik prasidėjus lietuvių nepriklausomybės judėjimui ir organizuojantis kitoms tautinėms grupėms atsirado nepriklausomi leidiniai – “Sąjūdžio žinios” (1988), “Atgimimas” (1988), “Znad Wilii” (1989), “Nasza Gazeta” (1989), “Lietuvos Jeruzalė” (1989), “Magazyn Wilenski” (1990), “Soglasje” (1989) ir kiti.Lietuvoje veikia transliuojančios visą parą lenkų ir rusų komercinės radijo stotys. Paplitus internetui, kai kurie tautinių mažumų laikraščiai atidarė savo svetaines (“Kurjer Litovskij”, “Magazyn Wilenski”, “Nasz czas”).IŠVADOS
Lietuvos gyventojai visais laikais stengėsi išsaugoti savo etninį savitumą. Ištvėrė lenkinimo šimtmečius, vėliau priešinisi rusinimo politikai. Dabar kultūra ir antikultūra įvairiomis savo formomis plūsta iš Vakarų Europos, JAV. Trečiame tukstantmetyje mes galime sueuropėti, suamerikėti, tapti kosmopolitais. Lietuvos vyriausybė jau gana senai priėmė etninės kultūros apsaugos įstatymą. Tai unikalus teisinis aktas. Tokio įstatymo dauguma Europos valstybių neturi. Vakarų Europos valstybės etninę kultūrą jau prarado. Ją „prarijo“ šiuolaikinė civilizacija, tad saugoti nebėra ko …Etnimė kultūra plačios apimties sąvoka. Į ją sutelpa tautodailė, kalba ir tarmės, rengimosi tradicija, dainos, šokiai, muzika, tautosaka, kalendorinių švenčių šventimas, senojo protėvių tikėjimo apeigos. Pagarbus tolerantiškas požiūris į mažumas, taip pat ir į tautines ar etnines, yra vienas svarbiausių brandžios atviros visuomenės požymių. Geriausias šio požiūrio barometras – tai visuomenės informavimo priemonės. Norėčiau išreikšti viltį, kad šio barometro rodyklė Lietuvoje vis dažniau rodys gerą orą.Manau, kad kiekvienam kraštui, kiekvianai tautai yra svarbu išlaikyti savo etninį savitumą, didžiuotis juo. Be šito jausmo žmogus negali jaustis visaverčiu.
LITERATŪRA
1. Tautinės mažumos Lietuvoje.Vilnius: Rosma, 1998.2. Žmogaus teisės. Mažumų teisės: tarptautinių dokumentų rinkinys/ Sudarė Mališauskas R. – Vilnius,1996.3. Čyžiūtė L. Rimtas pavojus sulietuvėti.//Dialogas. Nr. 16 (609).4. Vidtmann. S. Tautinės mažumos ir visuotinės informavimo priemonės Lietuvoje.// http://www.vdu.lt/PMDI/projektas/widtmann.html.5. Nacionalinės mažumos Lietuvoje.// http://www.ambasada.lt/default.asp?DL=L&TopicID=179.
6. Stanaitis A. Lietuvos ir Punsko-Seinų krašto demografinės problemos. Pranešimas// http://www.ausra.pl/0322/STANAITIS.html.7. Tautinės mažumos Lietuvoje.//http://www.tmid.lt/taut_maz/ivadas.html.8. Lietuvos visuomenės modernizacija ir etniniai konfliktai. Žydai, lenkai ir kitos nedominuojančios etninės bendruomenės Lietuvije XIX-XX a. 1 pusėje. // http://www.istorija.lt/html/XXa-kryptis.htm.