EPISTEMOLOGIJOS IR PSICHOLOGIJOS PROBLEMOS nebuvo taip išplėtotos kaip kosmologijos. Išsiskyrė dvi svarbiausios problemos:1) Suvokimo problema, apie kurią grupavosi smulkesni psichologijos klausimai. Ši problema buvo suprantama kaip grynai gamtamokslinė ir sprendžiama vadovaujantis bendraisiais šios sistemos principais.2) Pažinimo tikrumo p r o b l e m a . Daugelis to meto mąstytojų, net priklausančių skirtingoms stovykloms, skeptiškai atsiliepdavo apie pažinimą (pvz., Ksenofanas, Empedoklis, Demokritas, Alkmajonas). Kritinės pastabos dažniausiai buvo nukreiptos į juslinį pažinimą. Jos laužė natūralų naivų dogmatizmą, kuriuo prasidėjo filosofija, bet nesutrukdė jokiam to meto filosofui kurti visuotines kosmologines sistemas.ANTROJO LAIKOTARPIO FILOSOFIJOS PROBLEMATIKaPSICHOLOGIJOJE: jos problematika apėmė ir empirinę, ir fiziologinę, taip pat racionaliąją psichologiją; buvo domimasi detalia psichinių funkcijų analize, taip pat sielos nemirtingumu ir jos pomirtiniu likimu. Platonas formulavo problemas, o Aristotelis jau kūrė traktatą, kuriame buvo susisteminta gausybė medžiagosViduramžiaiSv.Augustinas 2. Sielos viršenybė kūno atžvilgiu .a) Augustinas sukūrė grynai spiritualistinę sielos koncepciją, kurios prielaidų jau būta Platono filosofijoje ir į kurią aiškiai krypo krikščioniškoji mintis. Siela yra savarankiška substancija; ji nėra nei kūno savybė, nei kūno atmaina. Joje nėra nieko materialaus, jai būdingos tik tokios funkcijos, kaip mąstymas, valia, atmintis; kitaip nei manyta senovėje, ji neturi nieko bendra su biologinėmis funkcijomis. Siela nuo kūno skiriasi daug kuo: pirmiausia, skiriasi jų funkcijos, nes siela gali reikštis tik atsigręždama j save (galima mąstyti apie save, prisiminti save ir t. t.); antra, siela, kitaip nei kūnas, yra ne vienoje vietoje, nes ji junta dirginimą, nesvarbu, kad ir kokia kūno vieta būtų dirginama. Siela ne tik skiriasi nuo kūno, bet yra už jį tobulesnė; prisiminus graikus, tai nebuvo nauja mintis. Tačiau jos pagrindimas buvo naujas: siela esanti tobulesnė, nes ji artimesnė Dievui. Kūnas sunyksta, o siela yra nemirtinga; ji yra nemirtinga, nes, pažindama amžinąsias tiesas, dalyvauja amžinybėje.
b) Sielą pažįstame geriau negu kūną; sielos pažinimas yra tikras, o kūno – netikras; ši išvada siejosi su posūkiu, kurį Augustinas padarė pažinimo sampratoje. Maža to, siela, o ne kūnas pažįsta Dievą, kurio „neįmanoma stebėti kūniškomis akimis nei kokia kita jusle”. Kūnas dargi kliudo pažinimui: vaizdinių knibždėlynas, įsibraudamas į sielą, ją sudrumsčia; tai kliudo savistabai ir kyla būtinybė atsiplėšti nuo kūniškojo gyvenimo, kad panirtum į savo sielą ir aptiktum joje glūdinčias tiesas. c) Kadangi siela yra viršesnė už kūną, reikia rūpintis siela, o ne kūnu. Juslinis pasitenkinimas yra smerktinas, nes sužadina potraukį kūniškiesiems malonumams ir skatina juos iškelti virš dvasinių vertybių. 3. Iracionaliosios sielos galių viršenybė proto atžvilgiu. a) Svarbiausia dvasinio gyvenimo apraiška, Augustino požiūriu, yra ne protas, o valia. Šį teiginį Augustinas argumentavo šitaip samprotaudamas: tikroji bet kurio objekto prigimtis reiškiasi aktyvumu, o ne pasyvia būsena; tai buvo viena prielaida. Protas – vieninga visos senovės nuomone – yra pasyvus; tai kita prielaida. Iš čia plaukė išvada: žmogaus prigimtį išreiškia ne protas, o aktyvi valia. Žmogaus prigimtis reiškiasi ne tuo, ką jis žino, o tuo, ko nori. Šia valios pirmenybės teorija Augustinas nutraukė senovės intelektualizmo tradiciją. Šią savo nuostatą Augustinas taikė ne tik psichologijoje, bet analogiškai ir teoloijoje: ne tik žmogaus, bet ir Dievo prigimtyje jis įžvelgė valios pirmenybę. Taigi jo filosofija ištisai pereina nuo intelektualizmo prie voliuntarizmo. Tai buvo vie nas reikšmingiausių pokyčių, atskyręs naująjį požiūrį į pasaulį nuo senojo. b) Iracionalus veiksniai vyrauja ne tik veiklos sferoje, bet ir paties pažinimo srityje. Tiesą apie Dievą, kuri persmelkia žmogaus prigimtį, galima pažinti ne protu, o tikėjimu. O tikėjimas yra veikiau valios nei proto dalykas, gal net labiau – jausmo arba, kaip sakė Augustinas, „širdies” dalykas. „Nesuvokei žiūrėdamas, stenkis suprasti tikėdamas. Išplėsk savo širdies akis ir žiūrėk, įtempk širdies ausis ir klausyk”. Niekas taip neakcentavo tikėjimo vaidmens pažinime kaip Augustinas. Tačiau tikėjimas jam nėra proto pakaitalas, o jo papildymas; protas ir tikėjimas papildo vienas kitą: „Suprask, kad galėtum tikėti, tikėk, kad galėtum suprasti”. „Yra dalykų, kuriais netikėsime, jeigu jų nesuprasime, o būna ir tokių, kurių nesuprasime, jeigu jais netikėsime”. Ši koncepcija gerokai nutolo nuo pažinimo autonomiškumo teorijos, pasak kurios, prigimtinis protas yra vienintelė priemonė ir tiesos matas; tai buvo koncepcija, atitikusi krikščionybės dvasią, ja rėmėsi ir scholastika. c) Jeigu protui yra neprieinama tiesa, tai gėris jam tuo labiau neprieinamas; jeigu pažinimas yra valios ir jausmų dalykas, tai tuo labiau -veiksmai. Taigi Augustino pažinimo teorija buvo voliuntaristinio ir apskritai iracionalistinio pobūdžio, tuo labiau tokia buvojo etika. Augustinas galutinai nutraukė senovės etinio intelektualizmo, gyvavusio nuo Sokrato laikų, giją. Kitaip nei manyta senovėje, nepakanka pažinti gėrį, kad darytum gera; gėrį reikia mylėti. Tik iš meilės gimsta geri darbai, o labiausiai – iš meilės aukščiausiajam gėriui, t. y. Dievui. Ir laimę galima pasiekti tik meile, nes meile, o ne mąstymo pastangomis galima priartėti prie Dievo.SopenhauerisPAŽIŪROS.1. FENOMENALIZMAS. „Pasaulis yra mano vaizdinys” – tai buvo Schopenhauerio šūkis, tapęs kantiškuoju elementu jo filosofijoje. Tačiau Kanto teoriją jis modifikavo, tiksliau sakant, supaprastino, kaip to reikalavo jo mąstysenos ypatumai. Iš visų Kanto kategorijų tik priežastingumą, dar erdvę ir laiką pripažino esant apriorinėmis proto formomis. Tas subjektyvias formas jis suprato ne transcendentališkai, o fiziologiškai, ne kaip transcendentalines „daikto apskritai sąlygas”, bet paprasčiausiai kaip proto savybes. Dingo Kanto sistemos paslaptingumas ir jo subtilios išvados, buvo pašalinta nauja, gili, nors ir paini, objekto sąvoka, išnaikinta visa, kas Kanto filosofijoje buvo scholastika ir konstrukcija; liko doktrina, lengvai priimtina net empiristams ir gamtininkams, atitinkanti kasdienį protą, perdėm paprasta, tiesiog banali: protas daiktų nekopijuoja, o suteikia jiems savosios prigimties atspalvį. Todėl visada pažįstame ir visada pažinsime vien tik reiškinius. O Kanto mintį jungdamas „su senų seniausia indų išmintimi”, Schopenhaueris reiškinius laikė iliuzija: „Maja, iliuzijos uždanga, temdo mirtingųjų akis”. 2. VOLIUNTARISTINĖ METAFIZIKA. Vis dėlto Schopenhaueris buvo įsitikinęs, kad pro tą uždangą galima prasibrauti. Eidami objektyvaus pažinimo keliu ir pradėdami nuo vaizdinių, niekada neišeisime anapus vaizdinių, visada turėsime reikalą tik su reiškiniais, su išorine dalykų puse ir niekada neįsigilinsime į jų vidų. Tai tiesa, kurią suprato jau Kantas; bet jis neatkreipė dėmesio į kitą tiesą, kad mes patys esame ne tik pažįstantys subjektai, bet ir pažinimo objektai, patys esame daiktai savaime. Todėl negalėdami prie daikto esmės prasibrauti iš išorės galime prie jos prieiti iš vidaus: daiktas pats savaime negali būti pažintas objektyviai, bet gali pats apie save įgyti savižiną. O savižiną mums sako, kad esame valia. Tai vienintelis dalykas, kuris mums žinomas tiesiogiai: visa kita mums duota tik vaizduotėje, taigi tik kaip reiškiniai. Tas tiesioginis valios, kaip mūsų vidinės esmės, pažinimas yra vienintelis raktas, leidžiantis rasti daiktų esmę visais kitais atvejais, jis yra, pasak Schopenhauerio, vieninteliai vartai į tiesą. Vadovaudamiesi tuo turime pažinti gamtą (nors pažinti tai, kas duota tarpiškai, tenka vadovaujantis tuo kas duota betarpiškai, ir niekada atvirkščiai), ir paaiškės, kad valia yra gamtos pamatas. Tiesa, gamtininkai nekreipia dėmesio į valią, bet taip yra todėl, kad jie tyrinėja vien reiškinius. Tačiau ir jie tyrinėja jėgų veikimą, bet kas gi yra jėgos, jei ne valios apraiška, ir kaip jas suprasti, jei ne iš analogijos su valia? Tad, trumpai formuluojant, pasaulis yra „valia ir vaizdinys”, – taip Schopenhaueris pavadino savo didįjį veikalą; vidinė pasaulio esmė yra valia, o išoriškai jis pasireiškia kaip vaizdinys. Čia ir yra esminis skirtumas tarp Schopenhauerio ir Hegelio tipo idealistų: priešingai jiems, Schopenhaueris pasaulio pamatą manė esant iracionalų. Atitinkamai privalėjo naudotis ir kitokiu filosofijos metodu: ne dialektika, tiesą sakant, ir ne patirtimi (nes patirtis pažįsta tik reiškinius), o tiesiogine introspekcija. Atrodo, kad Schopenhaueris artimesnis senajai voliuntaristinei metafizikai, vienai svarbiausių krikščioniškosios filosofijos srovių nuo Augustino ir Dunso Škoto iki Descartes’o, negu savo amžininkams idealistams. Tačiau šis artimumas yra tariamas, greičiau žodinis nei dalykinis. Krikščioniškieji metafizikai valią suprato kaip protingą veiksnį, kaip praktinį protą, tikslingai vadovaujantį iracionaliems išgyvenimams; o Schopenhaueris valią suprato kaip visiškai iracionalų veiksnį, kaip aklai ir be tikslo veikiantį akstiną. 3. PESIMISTINĖ PASAULĖŽIŪRA, UŽUOJAUTOS ETIKA IR KONTEMPLIATYVI ESTETIKA. Voliuntaristine metafizika grįstas požiūris į pasaulį ir gyvenimą buvo graudus. Žmogaus ir visų daiktų pamatų pamatas yra akstinas, o tas akstinas yra neprotingas, veikiantis be tikslo ir be paliovos. Niekas negali jo nuraminti, o jei ir nurimsta akimirksniui, tuoj pat ir vėl ima raginti. Jį lydi nuolatinis stygiaus, nepasitenkinimo, nerimo jausmas. Trokštame laimės, bet negalime jos pasiekti; norime bent jau išlikti gyvi, bet ir tai nėra duota visam laikui. Smulkiems rūpesčiams ir pastangoms – valgyti, mylėti, išvengti pavojų – išeikvojamas trumpas gyvenimas. O, be to, dar nuolatinė baimė yra sąmoningos būtybės dalia, pirmiausia mirties baimė. Žmogus ieško būdų pabėgti nuo savo lemties; nusiraminimo ir paguodos ieško filosofijoje, religijoje, kuria miražus ir iliuzijas, griebiasi tariamų vertybių – viskas veltui. Toks gyvenimas yra kančia. Tą kančią Schopenhaueris jautė ir aprašė kaip niekas kitas. Iš didžiųjų filosofų gal tik Pascalis ją jautė taip pat stipriai, bet jis rado nusiraminimą tikėjime. Schopenhaueris žinojo tik dvi gyvenimo kančias lengvinančias priemones: viena buvo moralinė, kita – estetinė. Atsikratydami troškimų ir norų, galime atitrūkti nuo pasaulio, tapti jam svetimi ir išsilaisvinti iš jo teikiamos kančios. Tai buvo indų filosofijos motyvas, bet su juo Schopenhaueris susiejo krikščioniškosios etikos motyvą; būtent užuojautą, kuri yra viena iš krikščioniškosios etikos dalių, jis padarė savo etikos pamatu. Gyvenimas yra kančia ne tik mums, bet visiems žmonėms, tad matydami kitus žmones turime pajusti jiems užuojautą: ji yra natūrali mūsų reakcija ir poelgių motyvas. Drauge ji padeda mums išsilaisvinti: įsijautę į svetimą kančią, atitrūkstame ir išsilaisviname iš savosios kančios. Kitas kančios palengvinimo šaltinis yra menas; jis pajėgus sustabdyti tą valios veiklumą, kuris yra gyvenimo pamatas ir kančios priežastis. Juk meno, grožio akivaizdoje nugrimztame į kontempliaciją, o kontempliacijoje liaujasi veikusios aistros ir valia; kontempliacija, kaip sakė Kantas, yra nesuinteresuota, atsikračiusi geidulių. Todėl kontempliacija mums teikia ne tik palengvėjimą, bet ir aukščiausią pažinimą: be kontempliacijos pajėgiame suvokti tik kintančius, pralekiančius daiktų vaizdus, tuo tarpu ji sustabdo tą vaizdų bėgsmą, sugauna tai, kas daiktuose pastovu, nekintama; jeigu yra kokios nors amžinos idėjos, sudarančios tikrovės pamatą ir prototipą, tos idėjos, apie kurias nuo Platono laikų kalbėjo filosofai, ir jeigu galima jas pažinti, tai jos yra tik kontempliacijoje, tik estetinėje būsenoje, tik mene. Taigi estetika, kurios santykiai su filosofija buvo gana pakriki ir kuri jau Kanto buvo įtraukta į sistemą, Schopenhaueriui, kaip kadaise Platonui, tapo esminiu filosofijos dėmeniu. Ji tapo patikimiausia priebėga nuo gyvenimo skurdo ir giliausio pažinimo įrankiu. APIBENDRINIMAS. Schopenhauerio filosofija – tai fundamentalistinė pažinimo teorija, tai iracionali voliuntaristinė metafizika, pesimistinė pažiūra į gyvenimą, užuojautos etika ir kontempliatyvi estetika. Schopenhaueris buvo ryžtingiausias ir iškalbingiausias tų pažiūrų skelbėjas naujųjų amžių Europos filosofijoje. Jis buvo priklausomas nuo Kanto, bet kartu ir labai tolimas tai Vokietijos filosofijai, kurios šaltinis yra Kantas. Schopenhauerio pažiūrose buvo daug XVIII amžiaus bruožų; ne be pamato buvo apie jį pasakyta, kad jis atrodo esąs Voltai- re’o, Diderot, Helvecijaus amžininkas. Ir kaip tik dėl to XIX amžiaus pabaigoje jis daug kam buvo artimesnis nei jo amžininkai. Iš karto jo pažiūros nesulaukė atgarsio. Bet „Pasaulio kaip valios ir vaizdinio” trečiojo leidimo pratarmėje 1859 metais Schopenhaueris jau galėjo parašyti, kad „gyvenimo pabaigoje regi savo įtakos pradžią”; ir išsipildė jo viltis, kad „įtaka truks tuo ilgiau, kuo vėliau prasidėjo”. Niekada nebuvo „šopenhaueriškojo laikotarpio”, bet visuomet buvo tam tikro tipo žmonių, kuriems pesimistinis Schopenhauerio veikalas buvo Biblija. Jo įtaka platiems inteligentijos sluoksniams buvo didesnė nei profesionaliems filosofams. Iš savitų mąstytojų Schopenhauerio gerbėjas buvo Nietzsche. Vokietijoje 1911 m. buvo įsteigta Schopenhauerio filosofijos draugija (Schopenhauergesellschaft).DARVINAS Čarlzas Robertas (1809— 1882)—anglų gamtininkas, organinio pasaulio istorinio vystymosi teorijos pradininkas. Mokėsi Kembridžo un-te. Apibendrinęs tuometinės biologijos ir žemės ūkio praktikos duomenis, taip pat didžiulę faktinę medžiagą, surinktą kelionės aplink pasaulį metu (1831— 1836), jis padarė išvadą apie gyvosios gamtos evoliuciją. 1859 m. išleistame veikale „Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu arba pranašesnių veislių išlikimas kovoje dėl būvio” išdėstė pagrindinius evoliucijos teorijos teiginius. 1868 m. knygoje „Prijaukintų gyvulių ir kultūrinių augalų kintamumas” D. išaiškino, kad prijaukinti gyvuliai ir kultūriniai augalai atsirado natūraliosios atrankos būdu. Veikale „Žmogaus kilmė ir lytinė atranka” (1871) gamtamoksliškai paaiškino žmogaus kilmę iš gyvulinių protėvių. Tačiau socialines priežastis, lėmusias žmogaus išsiskyrimą iš gyvulių pasaulio, — darbo, artikuliuotos kalbos, pirmykštės bandos, visuomeninės sąmonės vaidmenį — vėliau išaiškino Engelsas. Savo pasaulėžiūra D. — gamtamokslinis materialistas, stichinis dialektikas, ateistas, tačiau turintis buržuazinio ribotumo bruožų. Jo veikalai suvaidino svarbų vaidmenį, kuriant mokslinę biologiją, kovojant su idealizmu, teologija ir metafizika, padėjo pertvarkyti gamtos mokslus dialektine materialistine kryptimi