Europos Sąjungos teisės šaltiniai

Europos Sąjungos teisės šaltiniai
ES teisėje nėra įtvirtinta jokios aiškios visų ES teisės šaltinių hierarchijos, nors visuotinai pripažįstama, kad teisės aktai turi aukštesnę galią visų kitų atžvilgiu. Taigi ES teisės šaltinius būtų galima skirstyti į rašytinius ir nerašytinius.
Rašytiniai teisės šaltiniai
Rašytiniai teisės šaltiniai skirstomi į: pirminės teisės aktus, antrinės (arba išvestinės) teisės aktus, Teisingumo Teismo praktiką, Tarptautines sutartis, Sutartis tarp valstybių narių. Dabar aptarsiu šiuos teisės šaltinius konkrečiau:
Pirminės teisės aktai.

Pirminė teisė teisės aktų hierarchijoje užima aukštesnę poziciją ir yra pagrindas išvestinei (antrinei) teisei bei nuustato kriterijus, pagal kuriuos tikrinamas pastarosios teisėtumas.

Jie gali būti apibūdinti kaip visi Bendrijai skirti dokumentai, kurie yra tarpvyriausybinių veiksmų padarinys ir nacionalinių įstatymų leidėjų ratifikuoti pagal jų konstitucines procedūras. Jiems priskiriami šie dokumentai:
1. steigiamosios sutartys, t.y. EB (1957 m. Romoje Europos ekonominė bendrija), EAPB (1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija) ir Euratomo (1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija) sutartys. Bendrijos teisės pradžia tam tikra prasme ir yra šios trys Bendrijų sutartys;
2. svarbūs dokumentai, kaip Suvestinis Europos aktas, ES (Mastrichto) sutartis irr kt., įvairūs stojimo aktai ir sutartys;
3. įvairūs protokolai ir kitokie Sutarčių priedai;
4. konvencijos ir kt. susitarimai, padaryti tarp valstybių narių, pvz 1968m Briuselio konvencija dėl abipusio teismų sprendimų pripažinimo.

Trys steigiamosios sutartys – EAPB, EB ir EURATOM – yra tiesiogiai taikomos. Tai reiškia, ka

ad jas ratifikavus, jos savaime tampa valstybių narių teisės dalimi ir nacionaliniai teismai privalo jas tiesiogiai taikyti kaip savo valstybės įstatymus. Dėl šios priežasties steigiamosios sutartys dažnai vadinamos Bendrijos konstitucija.

Antrinės teisės aktai.

Teisės aktai, leidžiami Bendrijos institucijų pagal steigimo sutartyse numatytas procedūras ir laikantis įgaliojimų, yra vadinami Bendrijos antrine teise. Antrinė teisė – tai dar vienas Bendrijos teisės šaltinis.

Pagal Walter’į Cairns, antrinius Europos Sąjungos teisės aktus sudaro standartiniai ir nestandartiniai aktai. Standartiniai yra šie: reglamentai, direktyvos, sprendimai ir rekomendacijos bei išvados (arba nuomonės). Konkrečią dokumento formą pasirenka jį priimanti institucija (kaip pvz. Europos Parlamentas kartu su Taryba, taip pat Komisija ir Taryba ).
 Reglamentas. Reglamentas yra privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Jis įsigalioja visoje Europos Sąjungoje iškarto po to, kaai yra paskelbiamas Europos Bendrijų “Oficialiajame leidinyje” arba nuo reglamente nurodytos datos, yra privalomas be išimties visiems Europos Sąjungos teisės subjektams ir nepalieka jo įgyvendinimo priemonių pasirinkimo laisvės.
 Direktyva. Didžiąją Bendrijų teisės aktų dalį sudaro direktyvos. Direktyva suformuluoja uždavinius ir tikslus, kurie yra privalomi visoms ES valstybėms narėms, tačiau sprendimą dėl jų taikymo nacionaliniu lygiu priima pačios valstybės narės. Direktyvos taikomos derinti, koordinuoti tiems nacionaliniams įstatymams, kurių įvairovė ar netolygumai trukdo veikti bendrajai rinkai.
 Sprendimas. Sprendimas priimamas konkrečiam klausimui spręsti ir nėra pr

rivalomas visuotinai visais atžvilgiais. Jis privalomas tiktai tiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems jis yra skirtas, pvz.: vienai kuriai nors valstybei narei, konkrečiai verslo šakai ar netgi atskiriems asmenims. Sprendimas nuo reglamento skiriasi tuo, kad pirmasis konkrečiai nurodo kokiems asmenims jis skirtas, tuo tarpu, kai antrasis taikytinas abstrakčiai asmenų grupei.
 Rekomendacija ir išvada (nuomonė). Rekomendacija ir išvada nėra teisiškai privalomi Europos Sąjungos teisės aktai. Jomis paprasčiausiai išreiškiama institucijų pozicija tam tikru klausimu, siūlomi tam tikri veiksmai ir elgesys, įvairių politikos sričių derinimas, koordinavimas. Rekomendacijos ir išvados gali būti skirtos tiek fiziniams ir juridiniams asmenims, tiek valstybėm narėms.
Antriniai nestandartiniai aktai yra šie:
• Aktai, kurie reglamentuoja institucijų vidaus darbo tvarką, kartais jie turi teisinę galią;
• Bendros derinimo programos, pvz. programa nustačiusi prekybos pramonės gaminiais kliūčių panaikinimą
• Parlamento, Tarybos ir Komisijos priimtos bendros deklaracijos ar institucijų susitarimai. Pažymėtina, kad jie taip pat turi teisinę galią.

Teisingumo Teismo praktika

Ji laikoma ES teisės šaltiniu, nes EB sutarties 220 str. nustato, kad „Teisingumo teismas užtikrina teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį“. Atlikdamas šį uždavinį Teisingumo Teismas suformavo vadinamąją „nusistovėjusią teismo praktiką“, kuri turi didelę įtaka Bendrijos teisei. Šis teismas nepripažįsta precedentinės teisės doktrinos, todėl jis nėra suvaržytas savo paties sprendimų ir dėl to, keičiantis aplinkybėms, gali patikslinti savo praktiką.

Tarptautiniai susitarimai
Dar vi

ienas Bendrijos teisės šaltinis – EB santykiai tarptautiniu lygiu bei iš to kylantys teisiniai susitarimai. Kaip vienas didžiausių pasaulio centrų, Europa negali apsiriboti savo vidaus reikalais. Ji privalo palaikyti ekonominius, socialinius ir politinius ryšius su „likusiu pasauliu“. Todėl Bendrija (ar atskiros jos šalys narės) sudaro tarptautines sutartis su valstybėmis, nepriklausančioms Bendrijai ir su kitomis tarptautinėmis organizacijomis.
Vis dėlto Bendrija gali sudaryti sutartis tik tada, kai tai tiesiogiai numato EB sutartis. Jeigu šios sutartys sudarytos remiantis nustatyta tvarka, valstybės narės privalo jas vykdyti.
Trys sutarčių rūšys tarp Bendrijos ir valstybių, nepriklausančių Bendrijai, yra ypatingos reikšmės. Tai asociacijos, bendradarbiavimo ir prekybos sutartys.
1) Asociacijos sutartys. Asociacija apima kur kas plačiau nei paprastas prekybos santykių reguliavimas – ji numato aktyvų bendradarbiavimą ekonomikos srityje bei visokeriopą EB finansinę pagalbą atitinkamai šaliai. Jos yra trejopo pobūdžio:

a) sutartys, numatančios specialius ryšius tarp atskirų valstybių narių ir Bendrijai nepriklausančių valstybių (pvz. buvusių kolonijų);

b) sutartys, skirtos pasirengti stojimui į Bendriją ar muitų sąjungai įkurti. (asociacijos sutartys – pirmasis etapas, vedantis narystės link. Jo metu šalis, norinti įstoti į ES, stengiasi savo ūkį priartinti prie bendrijos ekonominio lygio ir pan.);

c) Europos ekonominės erdvės susitarimas ( pasirašius šį sussitarimą į vidaus rinką įsitraukė likusios Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės (Norvegija, Islandija, Šveicarija, Lichtenšteinas).

2) Bendradarbiavimo sutartys yra siauresnės nei asociasijos sutartys, ir jų ti

ikslas – skatinti intensyvų bendradarbiavimą ekonomikos srityje.

3) Bendrija yra sudariusi nemažai prekybos sutarčių dėl tarifų prekybos politikos su atskiromis valstybėmis, nepriklausančiomis Bendrijai, tokių valstybių grupėmis ar tarptautinėmis prekybos organizacijomis.

Sutartys tarp valstybių narių

Valstybėms narėms nėra uždrausta pačioms tapti tarptautinių sutarčių šalimis. Tačiau paprastai jos privalo to nedaryti srityse, kurios priklauso išimtinei Bendrijos teisei sudaryti sutartis. Taikydamos tokias sutartis, atitinkamos valstybės narės privalo nuolat atsižvelgti į Bendriją, jos institucijas ir pranašumus, kuriuos šios suteikia savo nariams.

Nerašytiniai teisės šaltiniai.
Nerašytiniai Bendrijos teisės šaltiniai yra bendrieji ES teisės principai bei teisiniai papročiai.
Bendrieji ES teisės principai

Tai taisyklės , atspindinčios teisės ir teisingumo principus, kurių privalu laikytis bet kurioje teisinėje sistemoje. Jie leidžia užpildyti spragasir garantuoja, kad egzistuojanti teisė bus aiškinama kuo sąžiningiau. Jie ypač išryškėja Teisingumo Teismo sprendimuose.
Be Bendrijos teisės autonomiškumo, tiesioginio taikymo ir viršenybės principų, yra ir kiti – pagrindinių. žmogaus teisių garantavimo bei proporcingumo (visos valstybės narės 1950 metais Romoje pasirašė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gynimo konvenciją), teisėtų lūkesčių apsaugos, teisės į sąžiningą bylos nagrinėjimą teisme – principai bei principas, kad valstybės narės atsako už Bendrijos teisės pažeidimą.
Teisinis paprotys
Nerašytinei ES teisei priskiriamas ir teisinis paprotys. Jis suprantamas kaip tam tikra praktika, kurios yra laikomasi ir kuri yra pripažįstama ir dėl to tampa teisiškai privaloma. Ji papildo ar patikslina pirminės ir antrinės teisės aktus. Tačiau yra ir tam tikrų kliūčių, kurios trukdo teisiniam papročiui įsitvirtinti būtent ES teisėje, t.y.:
a) speciali Sutarčių keitimo procedūra;
b) bei nuostata, jog institucijų veiksmų teisinė galia gali kilti tik iš Sutarčių.

Būsimas teisės šaltinis – ES Konstitucija

Pirmoji Europos Sąjungos Konstitucija pakeis jau esančias sutartis. 2004 metų liepos mėnesį dvidešimt penkių Europos šalių vadovai aprobavo Konstituciją. Ji buvo pasirašyta 2004 spalio 29 dieną Romoje specialiose pasirašymo iškilmėse. Konstitucija pradės veikti, kai ją pagal savo įstatymus ratifikuos visos ES valstybės. Ratifikacijos procesas užtruks dvejus metus,t.y. iki 2006 metų.
Nauja konstitucija numato naujas pareigybes – Europos Tarybos prezidentą ir Užsienio reikalų ministrą. Be to, Konstitucija išaiškina ES ir Europos Sąjungos narių vaidmenį ir supaprastina Europos įstatymų įvedimo teisinį procesą. Pirmą kartą Konstitucija numato išstojimo iš Europos Sąjungos procedūras. Svarbu tai, jog Europos Sąjungos Konstitucija nepakeis esamų nacionalinių konstitucijų.

Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistema

Konstitucinės teisės šaltinių sistema – tai nuosekli, logiškai užbaigta tarpusavyje susijusių konstitucinės teisės šaltinių visuma. Konstitucinės teisės šaltiniai sudaro vieningą, santykiškai uždarą ir organišką sistemą.

Lietuva, kaip žinome, priklauso romanų-germanų, arba kontinentinei, teisės tradicijai. Jai būdinga aiški, konkreti ir griežtai apibrėžta teisės šaltinių hierarchija. Pagrindiniu teisės šaltiniu čia pripažįstamas norminis teisės aktas. Šie aktai grupuojami hierarchijos tvarka, kurią lemia reguliuojamų visuomeninių santykių reikšmingumas ir institucijos, išleidusios teisės aktą, teisinis statusas.Ši tvarka reiškia, kad mažesnės teisinės galios įstatymai negali prieštarauti aukštesnės galios įstatymams, o šiems negali prieštarauti poįstatyminiai aktai. Šiai tradicijai yra būdinga griežtai atriboti:
a) pirminius teisės šaltinius, kurie yra privalomi teisėjui, t.y. Konstitucija, kt. įstat. ir poįstatyminiai aktai; taip pat pirminiais pripažįstami konstituciniai papročiai, bet jie ne visuomet privalomi;
b) antrinius, kurie yra neprivalomi teisėjui, t.y. teismo precedentas ir doktrina.

Taigi rašytiniai LR konstitucinės teisės šaltiniai pagal teisinę galią gali būti išdėstyti pakopiškai:
1) LR konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią. K-jos ypatingumą lemia teisinio reguliavimo dalykas, priėmimo ir keitimo tvarka. Esant įstatymų kolizijai, K-ja visada turi viršenybę.
2) A)Konstitucijos sudedamosios dalys (t.y. 1991m vasario 11d konstitucinis įst. „Dėl Lietuvos valstybės“; 1992 m. birželio 8d konstitucinis aktas „Dėl LR nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas) ir B)Konstitucijos pataisos, taip pat C)„konstituciniai įstatymai“, kurie apibrėžiami taip: „tiesiogiai Konstitucijoje įvardinti įstatymai ir kt. konstitucines normas sukonkretinantys įstatymai, nurodyti įstatyme dėl konstitucinių įstatymų sąrašo“.
3) A)Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys (dabar galioja 1999m Tarptautinių sutarčių įstatymas, kuris nurodo,jog „Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos“, taigi įtvirtinama tarptautinės sutarties viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu; taip pat B)Europos žmogaus teisių teismo praktika. Čia svarbu pažymėti, kad Lietuvai tapus ES nare šioje pakopoje atsidūrė ir C) Teisingumo Teismo praktika.
4) A)Paprastieji įstatymai. Visi kiti įstatymai LR teisinėje sistemoje laikomi paprastaisiais įsatymais, kuriais nustatomos, keičiamos arba naikinamos teisės normos. Jie yra konstitucinės teisės šaltiniai arba visa apimtimi, arba iš dalies, nelygu kiek juose yra konstitucinės teisės normų. Paprastojo įstatymo galią turi ir parlamentų reglamentai, kurie nustato vidinį parlamento sutvarkymą ir jo veiklos procedūrą – pvz. LR Seimo statutas. B)Organiškieji įstatymai – įstatymai, kurie konkretina Konstitucijoje įrašytas blanketines teisės normas (pvz., rinkimų vykdymą ir organizavimą reguliuoja rinkimų įstatymas ir kt.)
Šioje pakopoje atsiduria ir C) Konstitucinio Teismo nutarimai. Tokie teisės aktai yra priimami, kai sprendžiamas teisės normų konstitucingumo klausimas. Šis teismas gali priimti trijų rušių aktus: nutarimus, sprendimus ir išvadas. Pagrindinė rūšis yra nutarimas. Jis priimamas tada, kai byla išsprendžiama iš esmės, jis yra galutinis ir neskundžiamas. Konst. Teismo sprendimai ir išvados nėra konstitucinės teisės šaltiniai.
5) Poįstatyminiai teisės aktai. Tai kompetetingų institucijų priimami norminiai teisės aktai, atitinkantys įstatymus, detalizuojantys ir konkretinantys įstatymuose nustatytas teisės normas. Šiuos aktus leidžia institucijos, neturinčios įstatymų leidybos teisės. Paprastai juos priima valstybės valdymo ir vietos savivaldos institucijos. Tai yra: Seimo nutarimai, LR prezidento dekretai, vyriausybės priimami teisės aktai, ministerijų ir vyriausybės įstaigų teisės aktai, vietinio valdymo institucijų teisės aktai, vietos savivaldos institucijų priimami teisės aktai. Šie aktai, pagal Konstitucinio Teismo išvadoje suformuluotą apibrėžimą, neturėtų būti laikomi konst. teisės šaltiniais, tačiau visgi neretai taip nutinka, kai juose yra įtvirtinamos teisės normos, reguliuojančios konstitucinių teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas.

Lietuvos nerašytinis konstitucinės teisės šaltinis yra konstitucinis paprotys. Jis nėra fiksuojamas oficialiuose teisės dokumentuose, pažeidus konstitucinį paprotį teisinės atsakomybės nekyla. Jis gali būti suprantamas dviem aspektais:
a) konstitucinis paprotys suprantamas kaip bendroji nerašytinė elgesio taisyklė, kuri istoriškai atsirado veikiant valstybės valdžios institucijoms( pvz. parlamentinė tradicija, kad LR vyriausybė sudaroma iš partijos, laimėjusios Seimo rinkimus, narių. Ministru pirmininku dažniausiai stengiamasi skirti šios partijos lyderį ir pan.);
b) konstitucinis paprotys – tai tam tikras valstybės valdžios atstovo ar pareigūno elgesys, atitinkantis visuomenėje susiformavusias konstitucines nuostatas, t.y. konstitucinis elgesys.
Lietuvos teisės sistemoje konstituciniai papročiai egzistuoja tol, kol įstatymų leidėjas jų neinstitucionalizuoja. Kita vertus, įstatymo norma visuomet yra tam tikras pagrindas atsirasti naujam konstituciniam papročiui.

ES teisės poveikis Lietuvos konstitucinei teisei
2004 rugpjūčio 13d LR Konstitucija buvo papildyta konstituciniu aktu „Dėl LR narystės ES“ ir LR Konstitucijos 150str papildymu. Jis skelbia: „ES teisės normos yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, ES teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš LR įstatymus ir kt teisės aktus“. Tai reiškia, jog ES teisė turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.
Tačiau iš esmės yra pripažįstama, jog ES konstituciniai principai ir tikslai neprieštarauja Lietuvos konstitucinės teisės principams ir tikslams. Maža to, jie gali būti laikomi atitinkančiais vienas kitą. ES teisės normos ne pakeičia Lietuvos teisės normas, o labiau jas papildo, pvz. nacionalinės pilietybės ES teisė ne pakeičia, o tik papildo ją naujomis bendromis ES pilietybės teisėmis ir pan. Atskirai ratifikuoti ES teisės aktų nereikia, jie automatiškai ratifikuojami valstybei pasirašius Stojimo į ES sutartį.
Taigi galima sakyti, jog Lietuvai įstojus į ES svarbiausiu konstitucinės teisės šaltiniu išlieka LR Konstitucija ir jos papildymai bei pataisos, atitinkančios ES teisės normas, nes kaip jau minėjau, netgi Europos Sąjungos Konstitucija nepakeis esamų nacionalinių konstitucijų, tame tarpe ir LR Konstitucijos.

Leave a Comment