XIX a. antroje pusėje psichologija, ypač eksperimentinė, atitikdama laiko dvasią, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Su matematišku tikslumu buvo nustatyti jutimo slenksčiai, reakcijų laikas ir panašūs dalykai. Iš žymiausiųjų ano meto psichologų minėtini pirmiausia Weberis, Helmholzas, Fechneris, Th. Ziehenas, Ebbinghausas ir Miuleris.Įdiegus į psichologiją eksperimentą, atsiranda jos metraštis, kaip ir bet kokio savarankiško mokslo. Atsirado perspektyva matematiškai tiksliai formuluoti realius psichologinius dėsningumus. Patirtis radikaliai pakeitė psichologinių žinių mokslo kriterijus. Objektyvumas, pasikartojimas, patikrinimas tampa svarbiausia priežastimi, dėl kurios jos priskiriamos prie mokslo kategorijos.Psichologinio darbo centrais tampa specialios laboratorijos, atsiradusios įvairiose šalyse. Pirmutinis prioritetas priklausė vokiečių universitetams. Tuo pat metu intensyvūs tyrinėjimai vyko Rusijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, truputi lėčiau – Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje ir Skandinavų šalyse.Dauguma eksperimentinių darbų buvo paskirti sensorinių funkcijų tyrinėjimui. Viskam, kas buvo daroma regimųjų pojūčių ir suvokimo tyrimuose, pavyzdžiu buvo Helmholzo „Fiziologinė optika”. Aprašyti joje fenomenai prikaustydavo psichologinį dėmesį. Wundto ir kituose laboratorijose buvo tyrinėjami periferinis ir binokuliarinis regėjimai (Kiršmanas, E.Titčeneris), regimoji adaptacija (G.Augbertas, A.B.Folkmanas), kontrastas, šviesos jutimas ir kiti.1894 metais I.Krisas atrado skirtumus lazdelių ir kolbų funkcijose ir tais pačiais metais A.Kenigas išsiaiškino regimojo purpuro vaidmenį.Antruoju, po Helmholzo, autoritetu jutimo organų fiziologijos srityje ilgą laiką buvo Evaldas Gerindas (1834 – 1918), fiziologijos profesorius Prahoje. Jis sukūrė eilę prietaisų, kurie sudarė pagrindą eksperimentinei-psichologinei laboratorijai.Geringas pasiūlė naują šviesos jutimo koncepciją. Jis paaiškinimo pagrindu laikė disimiliaciją ir kai kurių cheminių substratų asimiliaciją, kurie iššaukia baltai-juodo, raudonai-žalio ir geltonai-mėlyno jausmą. Disimiliacijos metu atsiranda vienas iš pojūčių, asimiliacijos – visai priešingas tam. Spalvų įvairovė buvo išvedama, kaip ir pas Helmholzą, iš įvairių kombinacijų fizinių procesų.
Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje girdimųjų pojūčių tyrimų Wundto laboratorijoje ėmėsi Skripčiuras ir Kriugeris. Eksperimentatorių dėmesį patraukė odos ir lytėjimo modalumas (Bliksas, Goldšaidėris, Frej ir kiti). Tuo pat metu pasirodė dideli uoslės (Cvardemakeris) ir skonio jutimo darbai (Kizovas).Receptorių funkcijų tyrimas ribojosi su fiziologija. Labiausiai išnagrinėtas buvo laiko reakcijos nustatymo eksperimentas. Vokiečių psichologas Liudvikas Lange (1825–1885) Wundto laboratorijoje nustatė skirtumus tarp VR reakcijų metu, kuriuos jis vadino sensorine ir raumenine. Pirmuoju atveju dėmesys buvo skiriamas stimului, antruoju – būsimajam veiksmui.Mokslinis supratimas apie psichiką Rusijoje asocijavosi su Sečionovo vardu, jo mokslu apie psichiką ir jos reflektorinę prigimtį. Tų pačių pažiūrų buvo ir V. M. Bechterejevas, S. S. Korsakovas, A. A. Tokarskis – pirmieji eksperimentinės psichologijos entuziastai Rusijoje.Novorosijsko universitete (Odesa), fiziologinėje laboratorijoje, A. Spiro, artimiausio mokinio Sevčionova, aštuntajame dešimtmetyje darbą kaip psichologas eksperimentatorius pradėjo N. N. Lange, ką tik grįžęs iš Vokietijos, kur jis mokėsi pas Wundtą. Jis iškelia hipotezę apie suvokimo fazes, jo pavadintas percepcijos dėsniu: „Bet kurio suvokimo procesas susideda iš visos eilės momentų ar laiptų, kurie savo ruoštu nepaprastai greitai keičiasi, be to kiekvienas ankstesnysis laiptelis pateikia mažiau konkrečią, daugiau bendro charakterio, psichinę būseną, o kiekvienas sekantis – privačią ir diferencijuotą”.Lange dėmesį patraukė nevalingi dėmesio svyravimai regimojo ir klausomojo suvokimo metu. Savo tyrimo išvadas Lange išdėstė savo knygoje „Psichologiniai tyrimai” (1893 m.). Į eksperimentinę psichologiją buvo įdiegiami biologinis ir genetinis požiūriai. Vienas pirmųjų šiame kelyje ir buvo Lange.Langes darbai, išreiškiant naujas tendencijas eksperimentinėje psichologijoje, padarė įtaką Vakarų Europos tyrinėtojams, taip pat ir T. Ribo (1839–1916), iškarto po Lange iškėlusiam motorinę dėmesio teoriją .Nuo Gobso ir Gartli laikų visi žodžiai buvo traktuojami kaip grandys asociatyvinių grandinių, kurios nustato žmogaus elgesį. Asociatyvinis eksperimentas plačiai paplito tik po Frencio Galtono (1822–1911) bandymų, kurie buvo paskelbti 1879 metais. Jis sudarydavo sąrašus iš 75 žodžių, padėdavo juos po knyga ir, kai tik suvokdavo pirmąjį žodį, įjungdavo chronometrą. Po to, kai žodis sukeldavo vaizdinį, jis stabdydavo chronometrą ir užsirašydavo rezultatą.Vundtas supaprastino bandymo struktūrą , taikydamas Grippo chronoskopą . Šis chronoskopas buvo įjungiamas vienu metu su žodžiu dirgikliu. Tai yra chronometras įjungiamas būtent tada, kai pasigirsdavo pirmas žodis. Tiriamasis turėjo paspausti taip vadinama raktą tuo metu, kai tik pasireikšdavo koks nors vaizdinys. Kai buvo paspaudžiamas raktas, chronoskopo strėlytės sustodavo; o ciferblatas rodė laiką, kuris buvo reikalingas asociacijas tarp vaizdinių nustatyti. Apibendrinant gautus duomenys, Vundtas pasiūlė pagrindinių asociacijų klasifikaciją:· „žodinės”· išorinės ir· vidinėsMetodikos ir eksperimentiniai pastatymai, nuo kurių prasidėjo psichologijos gyvenimas, kaip tyrimų mokslo, turėjo fiziologinius pagrindus. Jie buvo skirti sensomotorinių aktų stebėjimui ir kontrolei. Aišku, kad kai tik žodis įjungia sensomotorinę fazę. jis įsisąmoninamas jutimo organų dėka ir atgaminamas raumenų reakcijos formoje.Germanas Ebbinggauzas (1850–1909), jo darbas „Apie atmintį” (1885) pradėjo naują epochą eksperimentinėje psichologijoje. Jo eksperimentų medžiaga tapo bereikšmiai skiemenys – dirbtiniai junginiai dviejų priebalsių ir balsės tarp jų. Skiemenys buvo sudaryti taip, kad neiššaukinėtų jokių reikšmingų asociacijų. Asociatyvinės teorijos jėga buvo ta, kad ji pagavo organizmo įsigijimo patirties pačius bendrus dėsningumus.Ebbinguzo išradimas leido pereiti nuo teorijos prie eksperimento. Galima teigti, jog tai buvo pirmas psichologinis metodas, sukurtas psichologo, nes ankstesniais metodais aprūpindavo kitos sferos, iš kurių viena svarbiausių – fiziologija. Mokslu apie asociacijas psichologija rėmėsi amžiais. Dabar viskas tai laboratorijoje – eksperimentiniam tyrimui.Galtonas ir Vundtas pradėjo savo tyrimus vienu metu su Ebbingauzu, o rezultatus išspausdino net anksčiau už jį. Bet Ebbingauzas turėjo pranašumą, jį sudarė perėjimas prie objektyvaus metodo. Jis panaudojo savo atžvilgiu objektyvų metodą, tuo tarpu, kai tiriamiesiems buvo taikomas subjektyvus metodas.Jis sudarė sąrašą daugiau nei 2300 žodžių ir ėmėsi jų įsisavinimo, naudodamasis kai kuriais būdais. Išmokimo metodas buvo toks: vieną kartą perskaičius eilę skiemenų, buvo daromi atkūrimo bandymai. jei pasitaikydavo klaidos, viskas buvo kartojama dar ir dar kartą, kol pavykdavo pasiekti tikslingo rezultato. Pasikartojimų skaičius buvo laikomas įsiminimų koeficientu. Dar kitas būdas buvo, kai po kai kurio laiko buvo bandoma atgaminti tą, jau išmoktą, eilę. Kai keletas skiemenų nebūdavo atgaminti, visa eilė būdavo pakartojama dar kartą. Šia eilė buvo kartojama tol, kol nebūdavo pasiektas tikslingas atsakymas. Pakartojimų skaičius (arba laikas), kurių reikėjo visos eilės prisiminimui, buvo sugretinami su pasikartojimų skaičiumi (arba laiku) pirminio mokymosi. Buvo paruošti ir kiti būdai kaip pačiu Ebbingauzu, taip ir psichologais, pratęsusiems tą liniją eksperimentinio atminties mokymo. Tarp paskutiniųjų buvo ir G.Miulleris.Miulleris (1850–1934) po pamatinių savo darbų psichofizikoje, kartu su Šumanu, remiantys Ebbingauzo pasiekimais, atliko tokius pat pamatinius darbus ir apie atmintį. Ebbingauzas ir jo pasiekėjai teigė, kad didžiausias užmaršumo procesas tenka būtent tam laikui, kuris eina iškart po išmokymo. O jo „beprasmiški skiemenys” buvo laikomi pačiu svarbiausiu įvykiu psichologijoje net nuo Aristotelio laikų.Ne kuo mažesnę reikšmę turėjo Brajano ir Charterio darbai (amerikiečių psichologai). Jie gavo kreivę, kuri rodė kaip formuojasi telegrafo įgūdis: kiek vienetų telegrafinio teksto jis išmoksta nusiųsti ir priimti per tam tikrą laiko vienetą. Ir pasirodė, jog sėkmingas įgūdžio atlikimas labai priklauso nuo gabumo suvokti teksto atkarpą, kuri dar netapo reakcijos objektu, bet netrukus taps juo.Brajano ir Charterio tyrimo išvados buvo panašios į tai, kas buvo nustatyta klasikiniuose eksperimentuose amerikiečių psichologo D.M.Kettelio (1860–1944), tyrinėjusio dėmesio tūrį ir skaitymo įgūdžius. Dėmesio tūris svyravo tarp penkių objektų. Skaitymo eksperimentų metu jis užfiksavo, beje, kaip ir Brajanas ir Charteris, antipatijos/anticipacijos fenomeną, t.y. suvokimą, „užbėgimą” į priekį.Ebbingauzo, Kettelio, G.Miulerio, N. N.Lange, Erajano, Charterio, ir kitų darbai tapo pagrindu krypties, kuri buvo kitokia, nei fiziologinė Vundto psichologija. Naujoji kryptis atskleidė psichologinius fenomenus ir dėsningus ryšius tarp jų, kurių specifiškumas rėmėsi objektyvia savita žmogaus veikla.Eksperimentinis metodas įsitvirtina psichologijoje visur ir visuose srityse tik XX a. riboje. Eksperimentas nustato psichologinio mokslo charakterį kaip visumą.Literatūra1. „История психологии”, М. Г. Ярошевский/Maskva, 1985 m./leidykla – „Мысль”2. „Psichologijos įvadas”, J. Kralikauskas/Kaunas, 1993 m./leidykla – „Šviesa”