Sen-Simonas (1760.X.17 – 1825.V.19 Paryžiuje), prancūzų sociologas. Socialistas utopistas. Grafas. Ž.d`Alambero mokinys. Prancūzijos d. revoliuciją vertino liberalizmo požiūriu. Nepatenkintas jos rezultatais, kūrė mokslinę, sociologinę sistemą (“pramoninę sistemą”), visuomenės reiškinius aiškindamas XVIII a. Racionalizmo ir istorizmo požiūriu. Lemiamu istorijos raidos veiksniu laikė “industriją” ir ją atitinkančias nuosavybės formas bei klases. Jo “pramonės sistema” siekė padaryti visuomenę visuotine žmonių asociacija su visiems privalomu gamybos darbu, vienodomis galimybėmis pritaikyti savo gabumus, paskirstymu pagal gabumus, pramonės ir žemės ūkio gamybos valstybės planavimui, valstybės valdžia kaip gamybos organizavimo įrankiu. Nors Sen-Simonas buržuaziją ir proletariatą sujungia į vieną “industrialų” klasę ir manė, kad buržuazija, išsaugodama privačią gamybos priemonių nuosavybę, turinti garantuoti darbo žmonių gerovės augimą, vis dėlto ieškojo būdų, kaip realiai išvaduoti proletariatą iš eksploatacijos. Sen-Simonas “naujosios krikščionybės” rel. koncepcija, kuria stengtasi papildyti “pramonės sistemos” materialinius stimulus moraliniais visuotinės brolybės reikalavimais, buvo idealistinė ( “Naujoji krikščionybė”, 1825m.). Sen-Simonas padarė didelį poveikį pažangiajai visuomenės minčiai ir socializmo idėjų raidai Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Sen-Simono doktrina yra vienas mokslinių socializmo šaltinių.