Freudizmas

by

Freudizmas

Sigmund Freud

Gimė 1856 metų gegužės 6 dieną Freiberge, Moravijoje.1860 metais persikėlė į Vieną.1881 metais išlaikė baigiamuosius medicinos egzaminus.1885 metais studijavo Paryžiuje pas Charcot.1886 metais atidarė savo praktiką Vienoje. 1938 metais emigravo į Londoną.Mirė 1939 metų rugsėjo 23 dieną Londone.

Dar prieš įstodamas į Vienos universitetą, jaunasis Sigmundas Freudas pasižymėjo savarankiškumu ir talentu, kurie dažniausiai būdingi iškiliems žmonėms. Jis turėjo nuostabią atmintį, domėjosi literatūra, o ypač Goethe, Shakespeare, Kantu, Hegeliu ir kitais filosofais.

1881 metais baigęs medicinos mokyklą, Freudas ėmėsi privačios praktikos, specializavosi nervinių sutrikimų srityje. Tačiau greitai jis susidūrė su pacientais, kurių sutrikimų nebuvo galima paaiškinti neurologiškai. Pavyzdžiui, pacientė, kurios visa ranka tapo nejautri – betgi nėra tokio nervo, kurį pažeidus, nutirptų visa ranka ir niekas daugiau. Pastebėjęs, kad tokius požymius gali sukelti ir hipnozė, Freudas ėmė svarstyti, jog galbūt jų priežastis yra psichologinė, o ne fiziologinė. Šie svarstymai pasuko jo mąstymą tokia kryptimi, kuriai buvo lemta pakeisti žmonių sampratą apie save.

Savo pažiūras, kurios išsirutuliojo jam gydant ligonius ir analizuojant save, Freudas išdėstė 24 tomuose, kurie buvo išleisti nuo 1888 iki 1939 metų. Nors pirmosios jo knygos “Sapnų aiškinimas” (1900) per pirmuosius aštuonerius metus buvo parduota tik 600 egzempliorių, pamažėl ėmė daugėti jo idėjų šalininkų, o kartu ir aršių kritikų.

Pasąmonės tyrinėjimas

Norėdamas tyrinėti galimas psichologines nervinių sutrikimų priežastis, Freudas keletą mėnesių praleido Paryžiuje, mokydamasis pas prancūzų neurologą Jeaną Charcot, kuris tokių sutrikimų šalinimui taikė hipnozę. Grįžęs į Vieną, Freudas pradėjo hipnotizuoti savo pacientus, skatindamas juos hipnozės metu nesivaržant pasakoti viską apie save ir aplinkybes, susijusias su sutrikimo požymių pradžia. Dažnai pacintai kalbėdavo atvirai, retkarčiais hipnozės metu atrodydavo gana sumišę. Kartais jų simptomai susilpnėdavo ar netgi išnykdavo.

Būtent taip Freudas “atrado” pasąmonę. Dėliodamas savo pacientų pasakojimus apie jų gyvenimą, jis nutarė, kad vienos rankos nejautrą galėjo sukelti, tarkime, baimė paliesti savo lytinius organus; jog aklumo arba kurtumo priežastis galėjo būti nenoras matyti arba girdėti ko nors, kas verčia nerimauti. Ilgainiui Freudas ėmė aiškinti įvairiausius pacientų simptomus. Kadangi žmonės yra nevienodai imlūs hipnozei, jis pradėjo taikyti laisvųjų asociacijų metodą: pacientų prašydavo atsipalaiduoti ir kalbėti visa, kas šauna į galvą , net ir trikdančius, nemalonius ar banalius dalykus. Freudas manė, kad laisvųjų asociacijų dėka susidariusi minčių grandinė veda į paciento pasąmonę: šitaip atgaivinami pasąmonėje glūdintys skausmingi, dažnai vaikystę siekiantys prisiminimai ir nuo jų atsipalaiduojama. Freudas tą procesą pavadino psichoanalize. Kartais jis yra vadinamas froidizmu.

Pasąmonės struktūra

Asmenybės teoriją Freudas pirmą kartą išdėstė septintajame “Sapnų aiškinimo” skyriuje, kuriame buvo pateiktas ir pirmasis topografinis psichikos modelis. Teorija, pasak kurios psichiką sudaro atskiros skirtingai veikiančios sistemos, vadinama topografine. Pirmajame topografiniame modelyje skiriamos trys sistemos: pasąmonė, priešsąmonė (ikisąmonė) ir sąmonė.

Freudo psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad žmogaus psichika yra nelyginant ledkalnis, kurio didžioji dalis yra neregima. Mūsų sąmoningas žinojimas yra iškilusi į paviršių matoma ledkalnio dalis. Giliau slypi daug didesnė pasąmonės sritis, apimanti mintis, norus, jausmus ir prisiminimus, kurių daugumos neįsisąmoniname. Pasąmonė yra bendroji psichinio gyvenimo bazė, iš kurios išsirutuliojo kitos sistemos. Pagrindiniai pasąmonę sudarantys elementai – instinktai. Juose glūdi laisvas energijos potencialas, kuris, pasiekęs tam tikrą intensyvumą, turi išsiveržti, kad išnyktų nepasitenkinimą kelianti įtampa. Kai ši energija gali išsilieti tiesiogiai ir netrukdoma, instinktyvusis poreikis patenkinamas iškart. Tai Freudas vadino pirminiu procesu. Po tiesioginės iškrovos organizme vėl įsivyrauja pusiausvyra.

Freudo manymu, sąmonė yra viršutinė psichikos sritis ir tiesiogiai siejasi su aplinkoje vykstančių procesų suvokimu. Visų pirma ji susijusi su išorinio pasaulio vaizdu, kurį suvokiame jutimo organais. Tuo pačiu metu sąmonė gauna informaciją ir iš vidaus (pasitenkinimas ar nepasitenkinimas, atgiję prisiminimai). Čia psichiniai reiškiniai įsisąmoninami.

Kai kurios neįsisąmonintų minčių laikinai yra priešsąmonės (ikisąmonės) srityje, jas panorėję bet kada galime perkelti į sąmoningo žinojimo lygį. Priešsąmonės sistemą formuoja instinktų bei išorinės aplinkos dirgiklių tarpusavio sąveika psichikoje. Pasąmonėje kilę instinktai tikrinami priešsąmonėje, tik tuomet jie gali patekti į sąmonę. Priešsąmonėje vyksta antrinis procesas: tiesioginė instinktų energijos iškrova pristabdoma, kad išorinėje aplinkoje būtų rastas tinkamas objektas poreikiui patenkinti.

Freudą labiausiai domino nepasiekiamos mintys ir aistros, kurias mes išstumiame ir jėga neįsileidžiame į savo sąmonę, nes jas pripažinti būtų pernelyg skausminga. Nors sąmoningai nežinome, jog turime tokių nerimą keliančių minčių ir jausmų, Freudo įsitikinimu, jie smarkiai veikia mus. Jis manė, kad mūsų nepripažįstami impulsai pasireiškia kitokiu užslėptu pavidalu – mūsų pasirenkamu darbu, įsitikinimais, kasdieniais įpročiais ir nerimą keliančiais simptomais. Taip pasąmonė įsismelkia į mūsų mintis ir veiksmus.

Apsirikimai

Freudas manė, jog pasąmonę galima pajusti ne tik iš laisvųjų asociacijų, įsitikinimų, įpročių ir simptomų, bet taip pat iš žmonių sapnų, apsirikimų kalbant ir rašant. Anot Freudo, apsirikimai skaitant, rašant ar kalbant, t. y. tai, ką sakome arba darome, gali atspindėti mūsų pasąmonės veiklą. Kalbant ar rašant dažnai apsirinkama todėl, kad nepavyko visiškai išstumti neįsisąmoninto noro ar minties. Paprastai pasakoma ar parašoma tai, ką nesąmoningai norėtųsi išreikšti, tačiau stengiamasi nuslėpti. Apsirikimo prasmė gali būti tiesioginė arba užšifruota. Iššifruoti padeda asociacijos.

Pokštus, anekdotus Freudas taip pat laikė būdu išstumtiems seksualiniams bei agresyviems polinkiams išreikšti. Būdamas deterministas, jis niekad nieko nelaikė atsitiktinumu.

Asmenybės struktūra

Anot Freudo, asmenybė – žmogaus emocijos, siekiai ir mintys – kyla iš konflikto tarp agresyvių, malonumo siekiančių biologinių impulsų ir socialinių ribojimų. Asmenybė, jo požiūriu, yra pastangų įveikti šį socialinį konfliktą padarinys – išreiškiant šiuos impulsus tokiais būdais, kurie leistų patirti malonumą, tačiau kartu nesukeltų kaltės jausmo arba bausmės.

Freudas aiškino, jog konfliktas apima tris sąveikiaujančias sistemas – Id, Ego ir Superego. Tai, kaip ir intelektas ar atmintis, yra abstrakčios psichologinės sąvokos, Freudo nuomone, “naudinga priemonė padedant geriau suprasti ir paaiškinti” psichikos dinamiką. Tačiau jos yra gana savarankiškos sritys, tarpusavyje susijusios tam tikrais dinaminiais ryšiais.

Id yra pasąmonės psichinės energijos, kuri nuolatos siekia patenkinti pagrindinius išlikimo, dauginimosi ir agresijos stūmius, talpykla. Id apima įgimtus ir paveldėtus psichikos bruožus, tai tarsi instinktų energijos rezervuaras, iš kurio aprūpinamos kitos sritys. Pasak Freudo, Id neturi vidinės struktūros, yra chaotiškas ir veikia iracionaliai. Čia kyla pirminiai motyvai ir impulsai, daugiausia lytiniai ir agresyvūs. Jie veržiasi į išorę ir nori būti patenkinti tučtuojau ir visiškai, nesvarbu kokios bus patenkinimo pasekmės. Taip pat nesvarbu, ar instinkto tikslą įmanoma pasiekti, ar jis moraliai priimtinas. Malonumo principas – patirti pasitenkinimą ir išvengti nepasitenkinimo – yra svarbus psichinius procesus įtakojantis veiksnys.

Ego – tai tarpinė grandis tarp Id ir Superego. Ego veikia pagal realybės principą: Id impulsus siekiama patenkinti tikroviškais būdais, kurie veikiau sukelia ilgalaikį malonumą, o ne skausmą ar sumaištį. Ego priešinasi instinktams, jo paskirtis – intelektuali bei pažintinė veikla. Jis lemia mūsų veiksmus, nes yra impulsyvųjų Id, ribojančių Superego ir gyvenimiškų išorinio pasaulio reikalavimų derintojas.

Nuo Ego atskirtam Superego tenka Ego teisėjo, autoriteto ir vertintojo vaidmuo. Svarbiausias Superego uždavinys – savikritika, jis vadovaujasi tėvų įdiegtais idealais, kurie atspindi visuomenės vertybių bei moralės normas. Superego panašus į griežtą baudėją. Superego yra sąžinės balsas, kuris verčia Ego atsižvelgti ne tik į tikrovę, bet ir į idealus. Kai Ego negali įvykdyti Superego keliamų reikalavimų, kyla kaltės jausmas – imama priekaištauti sau.

Instinktų teorija

Instinktai – tai vienintelis šaltinis, teikiantis energiją žmogaus veiksmams; kai psichika aprūpinta energija, organizmas verčiamas siekti tikslo. Jaudinimas iš vidaus nuolat stiprėja, tačiau pasiekęs tam tikrą ribą, jis ima slopti. Freudas skiria instinkto šaltinį, prasiveržimą, objektą ir tikslą. Manoma, kad instinkto šaltinis yra fiziologinis, o ne psichinis, “jo sužadintas instinktas atsiranda psichikoje”.

Instinkto prasiveržimu vadinamas varomasis instinkto momentas, kurį rodo jėgos ar pastangų dydis. Prasiveržimas neatskiriamas nuo instinkto, šiuo veiksmu instinktas patenkinamas. Instinkto tikslas – tai veiksmas, kuris panaikina vidinę įtampą ir kuriuo siekiama instinktą patenkinti. Instinkto objektas yra tai, kaip arba per ką instinktas pasiekia savo tikslą. Objektas tėra atsitiktinė priemonė patenkinti instinktą. Energijos panaudojimas instinktui patenkinti vadinamas objekto pasirinkimu arba objekto užėmimu. Objekto pasirinkimą lemia konkretaus žmogaus vaikystės istorija.

Instinktai skirstomi į dvi didelias grupes – gyvybės ir mirties instinktus. Gyvybės instinktai apima išlikimo ir lytinius instinktus. Energija, garantuojanti gyvybės instinktų veiklą, vadinama libido. Šį lytinį instinktą sudaro keletas komponentų: poreikiai ir norai kyla įvairiose mūsų kūno vietose odoje ir raumenyse – erogeninėse zonose.

Mirties instinkto sąvoką Freudas pirmą kartą pavartojo veikale “Anapus pasitenkinimo principo” (1920). Šie instinktai turi sugrąžinti individą į neorganinę būseną. Jie pirmiausia nukreipti į vidų ir verčia organizmą save naikinti, todėl konfrontuoja su libido. Libido užduotis – destruktyvius instinktus padaryti nekenksmingus; didžioji instinktų dalis nukreipiama į išorę, į aplinkos objektus. Šie instinktai reiškiasi kaip agresija ir destrukcija.

Asmenybės raida

Analizuodamas savo pacientų pasakojimus, Freudas įsitikino, kad asmenybė formuojasi pirmaisias keleriais gyvenimo metais. Labai dažnai paaiškėdavo, jog jo pacientų simptomų ištakos siekia neišspręstus konfliktus ankstyvojoje vaikystėje. Jis padarė išvadą, kad vaikai bręsdami pereina keletą psichoseksualinių stadijų, per kurias Id malonumo siekianti energija nukreipiama į skirtingas malonumui jautrias kūno sritis, vadinamams erogeninėmis zonomis.

Per pirmuosius penkerius metus išgyventi raidos etapai labai svarbūs tolesniam vaiko formavimuisi. Kiekvienas etapas siejamas su tam tikra kūno vieta. Trijų etapų visuma vadinama pregenitaline raida.

Oralinė stadija

Oralinė stadija apima pirmuosius gyvenimo metus. Čia svarbiausia – burnos sritis, liečiant (dažniausiai kai kūdikis valgo) jaudinamos lūpos ir burnos ertmė. Burnai būdingos erogeninės srities savybės – tai patvirtina žindančio motinos krūtį ar čiulpančio pirštą kūdikio pasitenkinimas.

Iš to, kaip atkakliai kūdikis čiulpia, matyti, kad jis siekia pasitenkinimo, nors patį veiksmą salygoja ar skatina valgymas. Šis poreikis gali ir turi būti laikomas lytiniu, nes juo vis dėlto stengiamasi patirti malonumą.

Analinė stadija

Antraisiais – ketvirtaisiais gyvenimo metais libido formavimuisi svarbiausia tampa analinė sritis. Tėvai pratina vaiką prie švaros, tai sukelia jo konfliktą su išoriniu pasauliu. Vaikas verčiamas reaguoti į išorinę prievartą. Tuštinimosi teikiamą pasitenkinimą tenka derinti su išoriniais reikalavimais; ekskrementų išskyrimas varžo instinktus. Santykis su aplinka priklauso nuo ekskrementų išskyrimo ir sulaikymo. Šiai raidos stadijai būdingas prieštaringumas – tuo pačiu metu norima skirtingų dalykų. Vėliau tai virsta priešprieša tarp davimo ir turėjimo arba ėmimo. Davimas ir turėjimas labai svarbūs vėlesniame lytiniame akte. Nuo to, kaip motina pratins vaiką prie švaros, priklausys jo charakterio savybės. Analinėje raidos stadijoje formuojasi tokie svarbūs bruožai kaip užsispyrimas, taupumas, tvarkingumas.

Falinė stadija

Falinėje stadijoje , apimančioje ketvirtuosius ir penktuosius gyvenimo metus, pradeda vyrauti lytiniai pojūčiai, susiję su pirminėmis erogeninėmis sritimis – lytiniais organais. Šio amžiaus vaikams pirmą kartą iškyla anatominio lyčių skirtumo problema. Jos neišsprendęs vaikas vėliau nenorės identifikuotis su savo lytimi. Šioje stadijoje atsiranda Edipo kompleksas. Edipo kompleksas – tai vaiko erotiniai troškimai ir neapykanta, kurią jis jaučia savo tėvams. Neapykanta ir konkurencija adresuojama tuos pačios lyties gimdytojui, o meilė ir švelnumas – priešingos.

Freudas skiria vyriškąjį ir moteriškąjį Edipo kompleksą, tačiau abiejuose svarbiausia – falas (vyriškojo lyties organo simbolis). Sūnus trokšta motinos ir laiko tėvą grėsmingu konkurentu. Grėsmė, kurią jis jaučia, iš esmės nukreipta į lytinius organus; berniukas bijo, jog jį iškastruos. Šį jausmą Freudas vadina kastracijos kompleksu. Kastracijos nerimas išstumia lytinį potraukį motinai, kartu ir priešiškumą tėvui. To pasekmė – identifikavimasis su tėvu. Vaiko Ego perima instinktus slopinančius tėvo bruožus – tai Superego formavimosi pradžia. Erotinį potraukį motinai pakeičia švelnumas jai. Nutrūkęs incestinis ryšys su motina ir identifikavimasis su tėvu rodo, jog Edipo kompleksas baigėsi.

Moteriškasis Edipo kompleksas (kai kurie psichoanalitikai jį vadina Elektros kompleksu) vyksta taip: mergaitė lygina save su berniuku ir jaučiasi nuskriausta, nes ji irgi nori turėti varpą. Šį troškimą valdo pavydas. Varpos pavydas panašus į berniukų kastracijos nerimą. Mergaitė atsiriboja nuo motinos, mano, kad motina kalta dėl to, kad ji neturi varpos, jaučiasi kastruota. Visą meilę ji skiria tą svarbų organą turinčiam tėvui. Visa tai Freudas laiko kastracijos kompleksu, kuriuo prasideda mergaičių Edipo (Elektros) kompleksas.

Falinėje stadijoje kilusius prieštaravimus berniukai ir mergaitės įveikia identifikuodamiesi su savo lyties tėvais. Taip jie įsisamonina atitinkamos lyties vaidmenį visuomenėje, kurioje auga. Vaikai, kurie gyvena tik su priešingos lyties tėvais (pvz., berniukas su motina) labai sunkiai identifikuojasi su savo lytimi.

Pagrindinė analinės stadijos priešybė buvo aktyvumas (ekskrementų išskyrimas) , falinėje stadijoje ją pakeičia priešybė falas – kastracija. Tiktai paauglystėje ji perauga į priešybę vyriška – moteriška.

Latentinė stadija

Latentinė stadija prasideda penktaisiais – šeštaisiais gyvenimo metais. Tada baigiasi vaikiškas seksualumas ir išsprendžiamas Edipo kompleksas. Vaikų seksualumą stipriau slopina socialinė ir kultūrinė aplinka. Svarbi tampa moralinė ir estetinė veikla, atsiranda gėdos ir pasibjaurėjimo jausmai, įsitvirtina Superego. Vaikai daugiausia žaidžia su savo lyties bendraamžiais.

Genitalinė stadija

Genitalinėje stadijoje ima dominuoti su lytiniais organais susiję instinktai. Ši paauglystėje susiformavusi hierarchija reikalinga dauginimuisi ir yra paskutinė lytinio brendimo stadija, kurios metu jaunuoliai pradeda jausti seksualinius jausmus kitiems žmonėms.

Freudo požiūriu, blogai prisitaikiančių suaugusiųjų elgesys yra ankstyvųjų psichoseksualinių stadijų metu neišspręstų konfliktų padarinys. Bet kuriuo oralinės, analinės arba falinės stadijos momentu stiprus konfliktas gali užsklęsti, arba sulaikyti malonumo siekimų energiją ties šia stadija. Taigi žmonės, arba per daug piktnaudžiavo oraliniais poreikiais, arba negalėjo jų patenkinti (galbūt dėl to, kad staiga ir per anksti buvo atjunkyti), gali būti fiksuoti ties oraline stadija. Sakoma, kad oraliai fiksuotiems suaugusiems būdinga arba pasyvi priklausomybė (panaši į vaikus, kuriuos reikia prižiūrėti), arba perdėtas tos priklausomybės neigimas (pvz., jie yra labai užsispyrę ir kandūs). Jie ir toliau gali siekti orališkai pasitenkinti pernelyg daug rūkydami ir valgydami. Tie, kuriems nepavyko iki galo analinės stadijos konflikto tarp noro prireikus išsituštinti ir reikalavimo mokytis naudotis tualetu, gali būti arba labai netvarkingi ir neorganizuoti (“anališkai nesusilaikantys”), arba itin drausmingi ir įkyriai tvarkingi bei švarūs (“anališkai susilaikantys”).

Gynybos mechanizmai

Kadangi gyvename tarp žmonių, noromis nenoromis negalime rodyti savo seksualinių arba agresyvių impulsų. Privalome juos kontroliuoti. Kai Ego bijo nesuvaldyti vidinio karo tarp Id ir Superego reikalavimų, kyla nerimas, kuris, kaip sakė Freudas, yra užmokestis už civilizaciją. Nerimą sunku įveikti, nes jaučiamės sutrikę, bet tikrai nežinome dėl ko. Freudas teigė, jog Ego turi gynybos mechanizmus, kuriais pats apsigina nuo nerimo. Šie mechanizmai sumažina arba nukreipia nerimą įvairiais būdais, tačiau visi jie iškreipia tikrovę.

Išstūmimas išvaro iš sąmonės nerimą keliančius jausmus ir mintis. Pasak Freudo, išstūmimas yra visų kitų gynybos mechanizmų, kurie paslepia grėsmingus impulsus ir neleidžia jiems pasiekti sąmonės, pagrindas. Jis manė, kad išstūmimas paaiškina, kodėl mes neprisimename vaikystės geismo kitos lyties gimdytojui. Tačiau jis taip pat įsitikinęs, jog išstūmimas dažnai esti nesveikas, o išstumtieji skatuliai prasismelkia į sapnų simbolius ir apsirikimus šnekant.

Nerimą įveikti padeda ir regresija – grįžimas prie ankstesnės, vaikiškesnės raidos stadijos, kur tebėra fiksuota tam tikra mūsų psichinė energija. Taigi pirmosiomis neramiomis dienomis mokykloje vaikas gali grįžti prie oralinio malonumo – nykščio čiulpimo arba nagų kramtymo.

Atvirkštinis reagavimas – tai procesas, kai Ego nesąmoningai padaro, kad nepriimtini impulsai atrodo panašūs į jiems priešingus. Atvirkštinį reagavimą sukelia ypač griežti Superego principai, jam būdingas perdėtai akcentuojamas netikrasis motyvas.

Projekcija paslepia grėsmingus impulsus, priskirdama juos kitiems, tačiau manoma, kad tokį elgesį sąlygoja išorinės aplinkybės, o ne vidinės paskatos.

Žinomas racionalizacijos mechanizmas leidžia mums nesąmoningai kurti save pateisinančius aiškinimus ir taip nuslėpti nuo savęs tikrąsias savo poelgių priežastis.

Perkėlimas seksualinius arba agresyvius impulsus nukreipia į psichologiškai priimtinesnius objektus negu tie, kurie juos sužadina.

Sublimacija yra nepriimtinų impulsų pavertimas socialiai vertingais motyvais. Todėl sublimacija padeda prisitaikyti prie socialinio gyvenimo ir gali būti didžių kultūros bei meno laimėjimų šaltinis. Ši veikla tiesiogiai su seksualumu nesusijisi, tačiau jos varomoji jėga yra lytinis instinktas.

Introjekcijos mechanizmas didelę dalį aplinkos perima į Ego ir paverčia nesąmoningų fantazijų objektu.

Izoliacija nutraukia mintį ar jausmą ir juos izoliuoja; minčių jėga trūkinėja, kalbama bendrybėmis.

Konversija psichinį konfliktą paverčia simptomais: somatiniais, motoriniais (pvz., paralyžius) ar juntamaisiais (pvz., skausmai). Konversija būdinga isterijai.

Sapnų teorija

Sapnų nagrinėjimui ir interpretacijai psichoanalizė teikia svarbią reikšmę. Sapnai leidžia pažvelgti į pasąmonės procesus, kuriuos paprastai išstumia Ego gynybos mechanizmai. Freudas kiekviename sapne įžvelgia nepasisekusį Ego mėginimą patenkinti kokį nors norą. Įsisąmonintą sapną, susapnuotas analogiškas situacijas, kurias galime prisiminti, Freudas vadina sapno sužetu. Už jo slypi tikroji informacija – latentinis sapno turinys. Tai fiziniai pojūčiai, vaikystės prisiminimai ir dienos nuotrupos (praėjusios dienos elementai). Psichinis procesas, kuris paslėptąjį turinį paverčia sužetu, vadinamas sapnavimu ir laikomas labai svarbiu. Sapnavimas susijęs su Ego gynybos sistema. Miegant išstūmimas nenutrūksta, nors ir susilpnėja. Dalis jo yra likusi kaip sapno cenzorius pasąmonės potroškiams pasireikšti įprastomis formomis. Dėl griežto cenzoriaus latentines mintis tenka pakoreguoti ir pridengti, kad nebūtų atpažinta neleistina sapno prasmė.

Svarbiausia – sapno medžiagą paversti sužetu; čia veikia keletas mechanizmų:

1. Sutirštinimas. Elementas ar tema kartojasi įvairiose asociacijų grandinėse, tai jų susikirtimo taškas. Sutirštinimas padeda apeiti cenzorių – sapno siužetas tampa sutrumpintu paslėpto turinio vertimu;

2. Perkėlimas. Svarbaus vaizdinio reikšmė perkeliama į kitą, ne tokį svarbų vaizdinį. Reikšmingus įvykius užgožia nereikšmingi, sapnas atrodo keistas;

3. Sapnų sceniškumas. Sapno išraišką sąlygoja tam tikri dėsningumai. Mintys sapne dažniausiai vizualizuojamos. Kai kurios mintis išlaiko savo formą ir sapno siužete;

4. Simboliai. Mintys sapne pateikiamos per simbolius. Simboliai laikomi netiesiogine vaizdavimo forma, jie latentinėms mintims suteikia kitą pavidalą. Simbolių naudojama ne tiek jau daug, svarbiausi jų susiję su kūnu, tėvais, giminaičiais, gimimu, mirtimi, nuogybe ir ypač dažnai su seksualumu;

5. Apdorojimas. Deformuoti vaizdai sujungiami į daugmaž tvarkingą visumą.

Pastaraisiais metais atlikti eksperimentai pateikė naujų žinių, todėl galima atsisakyti išankstinių nuomonių ir pasukti nauju sapnų tyrimo keliu. Eksperimentais daugiausia siekiama sukelti sapnus ir juos paveikti. Sapno siužetas, sapnavimas, simbolika paprastai interpretuojami subjektyviai, tai priklauso nuo autoriaus nusiteikimo.

Knygoje “Sapnų aiškinimas” (1900) Freudas pirmasis pabandė interpretuoti sapnus kaip labai asmeninius potyrius, instinktus ir norus. Neįsisąmoninti ir atstumti norai (Freudui jie daugiausia lytinės prigimties), kurių nemiegant nepraleidžia sąmonės kontrolė, daugiau ar mažiau užmaskuota ir iškreipta forma iškyla sapne. Pasireiškę tiesiogiai, jie sapnuojantįjį išgąsdintų ir būtų išstumti.

Laisvosios asociacijos – spontaniškos minys apie sapnuotus dalykus – gali padėti suprasti sapną ir atpažinti jame slypinčius instinktus bei norus.

Diskusijoje, kilusioje paskelbus Freudo sapnų teoriją, pirmiausia buvo kritikuojamas seksualinis sapnų aiškinimas, pagal kurį sapnuojami dalykai laikomi tam tikrų siekių simboliais.

Tai, kad sapno prasmė ne tiesioginė, o simbolinė, nors simbolių reikšmė mums iš pradžių neaiški, pasak Jungo, nereiškia, jog sapnas “maskuojasi”, kaip manė Freudas; mes tiesiog nemokame suprasti emocingos ir vaizdingos kalbos.

Freudo idėjos šiuolaikinių tyrimų šviesoje

Šiuolaikinės teorijos ir tyrimai prieštarauja daugeliui konkrečių Freudo idėjų. Tyrimai rodo, kad žmogaus raida trunka visą gyvenimą ir nėra susijusi tik su vaikyste. Raidos psichologai taip pat abejoja Freudo mintimi, jog sąžinė ir lytinė tapatybė susiformuoja maždaug 5-6 metų vaikui, kai šis išsprendžia Edipo kompleksą. Vaikai lytinę tapatybę įgyja anksčiau: jie tampa vyriški arba moteriški netgi tuomet, kai nėra tos pačios lyties gimdytojo. Freudo idėjos apie vaikystės seksualumą išsirutuliojo iš jo pacienčių pasakojimų apie vaikystėje patirtą seksualinį priekabiavimą. Jo manymu, jos išreikšdavo savo pačių vaikystės seksualinius troškimus ir konfliktus. Šiandien į tokius pasakojimus žiūrima rimtai. Freudo mintys apie prigimtinį vyrų pranašumą yra visai nepriimtinos ir laikomos šališkomis lyties atžvilgiu.

Naujas aiškinimas apie tai, kodėl sapnuojame, paneigia Freudo įsitikinimą, jog sapnai slepia ir išpildo troškimus. Duomenys apie atmintį praradusias karo arba seksualinės prievartos aukas paremia nuomonę, kad užmiršimo priežastis yra išstūmimas, tačiau svarbiausi prarastos atminties mechanizmai yra kiti. Net ir apsirikimus kalbant galima paaiškinti rungtyniavimu tarp panašių žodinių pasirinkimų atminties ryšių tinkle. Nedaug aptinkama duomenų, patvirtinančių Freudo mintį, esą žmonės ginasi nuo skausmingos savižinos, projektuodami savo neatpažintus neigiamus impulsus kitiems.

Dabar daugelis mokslininkų pasąmonę supranta ne kaip kunkuliuojančias aistras ir slopinančią cenzūrą, o kaip informacijos apdorojimą mums to neįsisąmoninant. Anot jų, pasąmonei priklauso schemos, kurios automatiškai kontroliuoja mūsų suvokimą ir aiškinimus; dirgiklių apdorojimas, kurio mes sąmoningai nesuvokiame; dešiniojo pusrutulio veikla, leidžianti paciento su perskirtomis smegenimis kairiajai rankai vykdyti nurodimus, kurių pacientas negali pasakyti žodžiais; kartu vykstantis lygiagretus įvairių regos aspektų apdorojimas ir mąstymas; neišreikštoji atmintis, kurios veikimui nereikia sąmoningo prisiminimo; sąlygotos emocijos, kurios akimirksniu sužadinamos. Tokia neįsisąmoninto informacijos apdorojimo samprata yra panašesnė į iki Freudo buvusią nesąmoningų reiškinių sampratą – pagal kurią, pavyzdžiui, netikėtos kūrybinės idėjos išnyra iš giluminės minčių tėkmės.

Santrauka

Pasąmonės tyrinėjimas

Sigmundas Freudas, gydydamas emocinius sutrikimus, įsitikino, kad juos sukelia pasąmonėje vykstantys procesai, kuriuos jis siekė išsiaiškinti, analizuodamas savo ir savo pacientų laisvąsias asociacijas bei sapnus. Jis manė, jog žmogaus asmenybė susideda iš malonumo siekiančių psichinių impulsų (Id), į tikrovę nukreiptos dalies (Ego) ir įimtų (pasisavintų) idealų (Superego). Freudas manė, kad vaiko raida vyksta psichoseksualinėmis pakopomis, kurias jis pavadino oraline, analine, faline, latentine ir genitaline.

Stadija Požymiai

Oralinė(0–18 mėn.) Burnos sritis – čiulpimas, kandžiojimas, kramtymas – teikia didžiausia malonumąAnalinė(18-36 mėn.) Malonumas daugiausia susijęs su tuštinimusi ir šlapinimusi; įveikiamas reikalavimas juos kontroliuotiFalinė(3-6 metai) Malonumo sritis – lytiniai organai; įveikiami kraujomaišiški lytiniai potraukiaiLatentinė(nuo 6 metų iki lytinio brendimo) Išstumiami lytiniai potraukiaiGenitalinė(nuo lytinio brendimo) Lytinių interesų brendimas

Jis teigė, jog tai, kaip žmogus išsprendė su šiomis stadijomis susijusius konfliktus ir ar neliko jis fiksuotas ties kuria nors stadija, turi įtakos vėliau jo asmenybei. Įtampa tarp Id ir Superego reikalavimų kelia nerimą. Nerimui įveikti Ego naudoja gynybos mechanizmus, iš kurių svarbiausias yra išstūmimas. Neofroidininkai Alfredas Adleris, Karen Horney, Erichas Frommas ir Erikas Eriksonas, taip pat ir Carlas Gustavas Jungas pritarė daugeliui Freudo idėjų. Kartu jie tvirtino, jog žmogus turi ir pozityvesnių už seksualinius bei agresijos motyvų, o Ego sąmoninga kontrolė esanti stipresnė, negu galvojo Freudas.

Pasąmonės įvertinimo būdai

Psichoanalitinio tyrimo tikslas yra atskleisti nesąmoningus asmenybės aspektus. Nors kai kas kritikuoja projekcinius testus dėl jų menko patikimumo ir validumo, tačiau Rorschacho testą dar naudoja daugelis klinikos psichologų.

Psichoanalitinės krypties vertinimas

Kritikai teigia, jog daugelis Freudo idėjų esančios neįtikėtinos, nepatikrintos arba joms prieštarauja naujausių tyrimų duomenys, be to, ši teorija paaiškina tik jau įvykusius faktus. Tačiau Freudas atkreipė psichologų dėmesį į pasąmonę, į pastangas įveikti nerimą bei seksualumą ir į konfliktą tarp biologinių impulsų bei socialinių ribojimų. Jo poveikis kultūrai buvo milžiniškas.Literatūra

BRABANTAS, Žoržas Filipas; Psichoanalizė. Vilnius, 1994FREUD, Sigmund; Psichoanalizės įvadas. Paskaitos. Vilnius, 1999FROIDAS, Zigmundas; Kasdieninio gyvenimo psichopatalogija. Vilnius,1992FÜRST, Marija; Psichologija. Vilnius, 1998JEKENTAITĖ – KUZMICKIENĖ, Leonarda; Froidizmas ir humanistinė psichoanalizė. Vilnius, 1992MYERS, David G.; Psichologija. Kaunas, 2000POLANSKY, Norman A; Integrated ego psychology. New York, 1982

THOMPSON, M. Guy; The death of desire: a study in psychopatology. London, New York, 1985ЯРОШЕВСКИЙ , М. Г.; История психологии. Москва, 1976