Egzistavimo būdo pasirinkimo sąlygos

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
Pedagogikos psichologijos fakultetas

Ikimokyklinės pedagogikos

I kurso magistrantės

Nijolės Smilinskienės

Egzistavimo būdo pasirinkimo sąlygos
Pagal G.W.Allportą ir E.Fromą

Dėst. R.Žukauskienė

Vilnius
2003m.

Turinys
Įvadas ..............................3
Propriumas – egzistencijos pagrindas (pagal G.W.Allportą) ........4
Vertybių schemos ..............................5
Egzistenciniai žmogaus poreikiai (pagal E.Fromą) .............6
Turėjimas kaip egzistavimo būdas .......................7
Buvimas kaip egzistavimo būdas .......................9
Literatūros sąrašas ..............................11

Įvadas

Pažinimo teorijoje vertybės sąvoką atitinka reikšmingumo sąvoka, kuri apibūdina tikrovės objektų asmeninę, kultūrinę, socialinę svarbą. Žmogus gyvena ne tik daiktų pasaulyje, bet ir šių daiktų reikšmingumo jam ir žmonijai aplinkoje. Todėl žmogui reikalingos ne tik žinios, bet ir vertybės, ne tik krritinis mąstymas, bet ir dvasinė kultūra.
Vertybės – tai, ko trokštama ir siekiama. Troškimų raiška labai įvairi, todėl ir realybės objektai gali būti labai skirtingai vertinami: vieniems asmenims tas pats objektas yra vertybė, kitiems visiškai neaktualus, bevertis. Taip yra todėl, kad vertybės kinta, keičiantis socialinėms sąlygoms; tačiau įsitvirtinusios vertybės tampa socialinės tikrovės raidos determinantas. Todėl žmonija labai seniai ieško atsakymo į klausimą, ar egzistuoja objektyvusis kriterijus, kuriuo remiantis būtų galima atpažinti tikrąją vertybę, tai yra nustatyti, ar egzistuoja objektyvi, absoliuti vertybė, nepriklausanti nuo suubjektyvaus požiūrio į vertinamąjį objektą.
Asmenybės raidą tyrinėję psichologai taip pat ieško atsakymo, kas lemia vieną ar kitą vertybių pasirinkimą, o tuo pačiu ir asmenybės egzistavimo būdą. Šiame darbe bandoma atskleisti dviejų autorių – G.W.Allporto ir E.Fromo požiūrį į asmenybės pasirinkimo veiksnius ir pa

asirinktas vertybes, kurios nulemia jų egzistavimo būdą.

Propriumas – egzistencijos pagrindas
(pagal G.W.Allportą)

Pasak G. W. Allportą pagrindinis asmenybės egzistencijos dalykas yra propriumas, kuris savyje laiko visus vidinę vienovę skatinančius asmenybės aspektus. Šį asmenybės pagrindą sudaro: 1) kūniškasis jutimas, 2) asmeninis identitetas, 3) ego stiprinimas, 4) ego plėtra, 5) racionalusis veiksnys, 6) savivaizdis, 7) propriatus atsidėjimas, 8) žinotojas.
Allportas aiškina, kad kūniškąjį jutimą sudaro organizmo viduje kylantys pojūčių srautas, kurių paprastai žmonės nepatiria arba patiria labai nežymiai. Bet kartais tas srautas išryškėja, kai apima jutiminis pasitenkinimas arba skausmas. Kūniškasis jutimas visą gyvenimą išlieka tvirtas savęs įsisąmonino pagrindas ir tapsmo šerdis. Tačiau tai nėra vienintelis dalykas, nuo kurio priklauso tai, ką žmogus junta esant ypatingai sava.
Asmeninis identitetas pasak Allporto, tai yra savęs, kaip savarankiškos asmenybės suvokimas. Psichologas teigia, kad tam didelės reikšmės turi socialinis bendravimas, nees būnant tarp kitų yra suvokiama kuo pats žmogus skiriasi nuo kitų. Šeštaisiais metais galutinai susiformuoja suvokimas apie asmeninį identitetą.
Ego stiprinimas siejamas su reikme išlikti, nes savimeilė yra pakankamai ryški žmogaus prigimties savybė.
Ego plėtra. Žmogus augdamas pradžioje tapatinasi su tėvais, kurie praplečia ego ribas, vėliau jis tapatinasi su aplinka, tauta, savo daiktais, namais. Vėliau plėtojasi ištikimybės ir interesai. Allportas teigia: „Ir iš tiesų, žmogus tiek brandus, kiek jaučiasi esąs neabejingas abstraktiems idealams.“
Racionalusis veiksnys sugeba teikti teisingus sprendimus, tinkamus prisitaikymus, tikslų pl

lanavimą, tačiau, kaip teigia Allportas dažniausiai racionalusis ego tik paleidžia į darbą gynybos mechanizmus, kad sumažintų nerimą arba jo išvengtų.
Savivaizdis turi du aspektus: kaip žmogus vertina turimus sugebėjimus, statusą, vaidmenis, ir kuo jis norėtų tapti. Idealusis savivaizdis nustato priopriumo plėtros kryptį. Jis padeda suderinti požiūrį į dabartį ir požiūrį į ateitį.
Kai asmenybė pasiekia ego plėtros etapą, susikuria savivaizdį ir savęs tobulinimo vizijas, tada pasak Allporto: „turime postuluoti kito laipsnio, t.y. propriačias pastangas atspindinčius motyvus“.
Priopritus atsidėjimas, tai motyvacija, kuri skatina propriumo plėtrą. Atsidėjimas visada siejamas su ateitimi. Ši motyvacija skiriasi nuo kitų tuo, kad priartina asmenybės suvienijimą.
Žinotojas prižiūri visas priopriačias funkcijas. Tai jis reguliuoja, kad žmogus atpažįsta savo identitetą, mąsto apie savęs išplėtimą, savo racionalizacijas, interesus ir atsidėjimus. Jis apjungia visas šias funkcijas.
Visos priopriumo funkcijos yra svarbios ir nei vienos negalima išskirti ir teigti, kad ji yra svarbiausia ar pati nereikšmingiausia.

Vertybių schemos

Suaugęs žmogus vystosi veikiamas vertybių schemų, kurios tų vertybių siekio įgyvendinimą laiko trokštamu dalyku, net jei to tikslo gal niekada nepavyks įgyvendinti. Laikydamasis tos schemos, žmogus atsirenka savo suvokimus, tariasi su sąžine, slopina nesvarbias ar priešingas elgesio kryptis, atmeta ar formuoja įpročių posistemes, priklausomai nuo to, ar jos dera prie jo įsipareigojimų. Kiek išsivysto aktyvios elgesio schemos, tiek jos dinamiškai veikia tam ti

ikrą pasirinkimą. Tačiau net ir integraliausios asmenybės ne visuomet elgiasi nuosekliai pagal savo vertybių schemas. Nesuvaldomi impulsai, infantilizmo liekanos, grubus sąžinės balso neklausymas – tai veiksniai, su kuriais tenka susidurti kiekvienam žmogui. Dar daugiau, aplinka verčia mus susikurti daugybę egzistavimo sistemų. Jos padeda bendrauti su pasauliu, bet niekados netampa asmeninio gyvenimo dalimi. Reikalui esant žmonės dedasi tuo, kuo iš tikrųjų nėra, ir tas apsimetimas – tai lyg asmeninė kaukė.
Vis dėlto, nepaisant visų konfliktų, žmonės kuria savitą egzistavimo stilių. Kai kurie šio stiliaus bruožai slypi paviršiuje, jie reikalingi prigimčiai užmaskuoti, tačiau tuo pat metu egzistavimo stilius formuojasi iš popriumo į išorę ir negali neatskleisti vertybių schemų. Asmeniškas stilius – tai būdas pasiekti savivaizdžio ir santykių su kitais žmonėmis apibrėžtumo ir veiksmingumo, tas stilius randasi pamažu, kai yra pasirenkama nuosekli veiksmų kryptis ir jos laikomasi.

Egzistenciniai žmogaus poreikiai
(pagal E.Fromą)

Ė.Fromas išskiria tokius egzistencinius žmogaus poreikius: susietumą, transcendenciją, vienybę, identiškumą, pažiūrų sistemą ir ištikimybę.
Susietumas – kaip siekimas susijungti su artimu žmogumi, būti jo dalimi, kam nors priklausyti. Dažnai žmogus turi neįsisąmonintą troškimą išlaikyti tokius santykius, kokius išgyveno su motina. Bet žmogus negali grįžti į motinos įsčias, ir reikia transformuoti to susietumo siekimą į kitus santykius. Jį patenkina tarpusavio santykiai, grindžiami meile, pagarba, atsakomybe. Bet žmogus įvairiai sąveikauja, ir ne visada konstruktyviai. Jei la

aisvės siekimas nepakankamai išsivystęs, žmogus bando tapti kito žmogaus dalimi arba kitą žmogų padaryti savo dalimi.
Tenkindamas transcendencijos poreikį, žmogus siekia pakilti virš savo pasyviosios gyvuliškos prigimties, kad taptų aktyviu ir kūrybiškų savo gyvenimo kūrėju. Optimalus sprendimas įmanomas per kūrybą, kuri leidžia žmogui pakilti virš atsitiktinio ir pasyvaus egzistavimo, ir tuo pačiu pasiekti laisvės ir savo vertingumo, reikšmingumo jausmą. Kai žmogui nepavyksta patenkinti šio poreikio, tai gali tapti destrukcijos priežastimi.
Vienybės poreikis. Žmogaus troškimas patirti vienybę su kitais žmonėmis glūdi specifinėse žmogaus, kaip rūšies, egzistavimo sąlygose ir yra vienas iš stipriausių elgesio motyvų. Pasiekę minimalią instinktyvią determinaciją ir maksimalų sugebėjimą protauti, žmogiškosios būtybės, prarado pirminę vienybę su gamta. Kad išvengtų visiškos izoliacijos žmonės privalo surasti naują vienybę su savo artimaisiais ir gamta. Šis žmogaus poreikis jausti vienybę su kitais patiriamas įvairiai: kaip simbiozės ryšys su motina, su stabu, su savo gentimi, klase, savo nacija, religija. Žinoma, šie ryšiai dažnai susipina, dažnai įgauna ekstatišką formą. Troškimas patirti vienybę su kitais pasireiškia ir žemiausiais poelgiai, t.y. sadizmo ir griovimo aktais, ir aukščiausiais – solidarumu, kuris paremtas bendru idealu ar įsitikinimu. Jis yra svarbiausia poreikio prisitaikyti priežastimi, nes žmonės mirti bijo mažiau negu būti atstumtais. Kiekvienai visuomenei lemtinga problema yra tai, kokios rūšies vienybę ir solidarumą ji skatina ir kokią ji gali remti tam tikros socioekonominės struktūros sąlygomis.

Žmonėms reikia jaustis pasaulio dalimi. Fromas manė, kad šis poreikis ima reikštis, kai nutrūksta biologinis ryšys su motina. Vaikystės pabaigoje kiekvienas žmogus atsisako nuo tos globos, nuo to saugumo, kurį vaikui sutikia tėvai. Senatvėje žmogus susiduria su išėjimo iš gyvenimo realybe, kai artėja mirtis. Todėl visą gyvenimą žmogus jaučia poreikį turėti tam tikrą pagrindą, stabilumą, kurie jam užtikrintų saugumą, panašų į tą, kurį jam anksčiau suteikė motina. Tačiau tie asmenys, kurie nenutraukia simbiozinio pobūdžio ryšių su savo tėvais, namais, bendruomene, kaip tokio stabilumo pagrindą, neįgyja savo individualumo ir laisvės.
Identiškumo poreikis, tai bandymas išvystyti savo individualybę. Kiekvienam žmogui būtinas identiškumo jausmas, t.y. susitapatinimas pačiam savimi, žmonės siekia būti nepanašūs vieni į kitus, siekia suvokti savo asmenybės unikalumą. Tie žmonės, kuriems būdingas aiškus savo individualybės suvokimas, jaučiasi savo gyvenimo šeimininkais, o ne tokiais, kurie vykdo nurodymus. Kitų žmonių elgesio kopijavimas neleidžia žmogui pasijusti tikra asmenybe.
Pažiūrų sistemos ir ištikimybės poreikis. Žmonėms reikalingas tam tikras pagrindas, kad jie galėtų paaiškinti pasaulio sudėtingumą. Ši orientacinė sistema yra įsitikinimų visuma, kuri leidžia žmonėms suvokti ir suprasti pasaulį, nes kitaip jie pastoviai susidurtų su neišsprendžiamomis problemomis, negalėtų kryptingai veikti. Fromas pabrėžė objektyvaus ir racionalaus požiūrio formavimo į gyvenimą svarbą. Jis aiškino, kad racionalus požiūris į problemas būtinas netgi žmogaus sveikatos, ypač psichinės, išsaugojimui. Be to, žmonėms būtini objektai, kuriems jie galėtų būti ištikimi – aukšti tikslai, Dievas, – kad galėtų savo gyvenimui tam tikrą prasmę, tai leidžia jiems nesijausti izoliuota būtybe ir matyti savo gyvenimo prasmę.

Turėjimas kaip egzistavimo būdas

Pasak Fromo, visuomenėje, kurioje mes gyvename, svarbiausia yra įsigyti turto ir gauti pelno, tai žmonės retai susiduria su kokiomis nors buvimo, kaip egzistavimo būdo, apraiškomis. Daugumai žmonių turėjimas atrodo esąs natūraliausias egzistavimo būdas, netgi priimtiniausia gyvensena. Todėl žmonėms ypač sunku suvokti buvimo, kaip egzistavimo būdo, esmę ir suprasti, jog turėjimas tik viena iš galimų orientacijų. Tačiau abiejų šių sampratų šaknys glūdi žmogaus patirtyje.
Turėtojiškos orientacijos prigimtį nulemia privatinės nuosavybės prigimtis, šiam egzistavimo būdui svarbiausia yra nuosavybės įgijimas ir nevaržoma teisė išlaikyti tai, kas įgyta. Turėjimas atskiria žmogų nuo kitų; jis nereikalauja tolesniu pastangų išlaikyti nuosavybę ar produktyviai ja naudotis. Turėjimas neigia gyvą ryšį tarp asmens ir to, ką jis turi. Turėjimo objektas ir žmogus tampa daiktais: jis turi šį objektą. Tačiau egzistuoja ir atvirkštinis santykis: objektas turi žmogų, nes jo identiškumo jausmas pagrįstas šio objekto turėjimu. Turėtojiškas egzistavimo būdas nėra pagrįstas gyvu produktyviu subjekto ir objekto santykiu; turėjimas objektą ir subjektą paverčia daiktais.
Visoms būtybėms būdingas polinkis augti pagal savo prigimtį, todėl jos priešinasi bet kokiam mėginimui sutrukdyti vystytis taip kaip lemia struktūra. Laisva spontaniška kūdikio, paauglio ir pagaliau suaugusiojo valios raiška, žinių ir tiesos troškimas, meilės siekimas – visa tai yra suvaržoma. Augantis asmuo priverčiamas atsisakyti daugumos autonomiškų, nuoširdžių troškimų bei interesų, savo valios ir susitaikyti su valia, troškimais ir jausmais, kurie yra jam svetimi, primesti visuomenės mąstymo ir jutimo stereotipų. Visuomenė ir šeima privalo išspręsti sudėtingą problemą: kaip palaužti individo valią jam pačiam šito nesuvokiant? Visuomenė panaudodama apdovanojimus ir bausmes, taip pat tinkamą ideologiją, padaro taip, kad dauguma žmonių neabejoja, jog jie vadovaujasi savo valia, ir nesuvokia, kad jų valia yra sąlygota ir manipuliuojama.
Turėtojiškas egzistavimo būdas, orientacija į nuosavybę ir naudą, neišvengiamai skatina valdžios troškimą, o iš tikrųjų – jos poreikį. Šios nuostatos žmogaus laimė – pranašumas prieš kitus, jėga.
Svarbus turėtojišką nuostatą stiprinantis faktorius yra kalba. Žmogaus vardas sukuria iliuziją, kad jis yra nemirtinga, nebaigtinė būtybė. Vardas rodo, kad šis žmogus yra pastovi nesunaikinama substancija, o ne procesas. Panašią funkciją atlieka ir kai kurie daiktavardžiai, tokie kaip „meilė“, „išdidumas“, „neapykanta“, „džiaugsmas“. Jie atrodo kaip pastovios substancijos, tačiau už jų nėra jokios realybės, jie kaip tik trukdo įžvelgti, jog tai yra procesai, kurie vyksta žmoguje.
Troškimas turėti remiasi dar vienu poreikiu – biologiškai sąlygotu troškimu gyventi. Žmogaus kūnas mus verčia siekti nemirtingumo, tačiau žinodami, kad vis tiek mirs, žmogus stengiasi rasti įrodymų, kurie leistų patikėti, jog jis yra nemirtingas. Nuosavybės valdymas labiau negu kas nors kitas realizuoja nemirtingumo troškimą. Kaip tik todėl yra tokia stipri turėtojiška orientacija. „Jei aš pats esu tai, ką aš turiu, tai aš esu nemirtingas, jei daiktai, kuriuos turiu, nesunaikinami.“

Buvimas kaip egzistavimo būdas

Buvimas remiasi patirtimi, o žmogiškoji patirtis iš principo neaprašoma. Išsamiai aprašoma tik persona – tai, ką mes patys pateikiame aplinkiniams. Gyva žmogiška būtybė nėra negyvas daiktas ir negali būti aprašoma kaip daiktas. Iš tikrųjų galima pasakyti apie žmogaus charakterį, apie jo visybinę gyvenimo orientaciją. Tačiau niekas negali iki galo aprašyti susidomėjimo, entuziazmo, neapykantos ar kitas išraiškas, kurias galima matyti kito žmogaus akyse, tos gausybės veidų išraiškų, eisenų, laikysenų, intonacijų, kurios apibūdina žmogų.
Buvimo būdo prielaidos yra nepriklausomybė, laisvė ir kritiškas protas. Pagrindinė jo savybė – tai buvimas aktyviam ne išorinio aktyvumo užimtumo prasme, o vidinio aktyvumo produktyvaus žmogiškųjų galių panaudojimo prasme. Būti aktyviam – vadinasi, išskleisti savo sugebėjimus, talentą, žmogiškuosius gabumus, kuriais apdovanota kiekviena žmogiška būtybė. Tai reiškia atsinaujinti, augti, išsilieti, mylėti, išsiveržti iš izoliuoto savo ego pasaulio, domėtis, siekti, duoti. Buvimas neaprašomas žodžiais, jį perduoti galima tik pasidalijant savo patirtimi.
Buvimas gali išsiskleisti tik tiek, kiek žmogus apriboja turėjimą, t.y. nebuvimą, vadinasi, neberemia savo saugumo ir identiškumo tuo, ką turime, nesilaiko nei savo nuosavybės, nei savo ego. Kad „būtų“, reikia atsisakyti savo egocentriškumo ir savanaudiškumo. Tačiau daugumai žmonių per sunku atsisakyti turėtojiškos orientacijos, kiekvienas mėginimas tai padaryti sukelia jiems stiprų nerimą, jie jaučiasi tarsi iš jų būtų atimamas visas saugumas. Juos sulaiko iliuzija, kad jie pražus, jei nepasirems tais daiktais, kuriuos turi. Buvimas siūlo realų pasaulio vaizdą, priešingą iškreiptam, iliuziniam jo paveikslui. Šiuo atžvilgiu bet kokios pastangos išplėsti buvimo sritį reiškia gilesnį prasiskverbimą į savo, kitų ir aplinkinio pasaulio realybę.
Žmonėms būdingos abi tendencijos: viena iš jų – turėti – pasisavinti, ji stiprybės semiasi iš biologinio poreikio išlikti; kita – būti – dalintis, duoti, aukotis, ji atsiremia į specifines žmogaus egzistavimo sąlygas ir į įgimtą poreikį įveikti savo izoliaciją susivienijant su kitais žmonėmis, kadangi šios dvi prieštaringos tendencijos slypi kiekviename žmoguje, galima sakyti, jog socialinė struktūra, jos vertybės bei normos nulemia, kuri iš šių dviejų tendencijų dominuoja. Žmonės privalo nuspręsti, kurias iš šių dviejų potencijų nori ugdyti, suvokdami, jog jų apsisprendimas smarkiai determinuotas konkrečios visuomeninės socioekonominės struktūros, kuri ir paskatina juos vienaip ar kitaip apsispręsti.

Perskaičius šiuos darbus aš susidariau tokią nuomonę, kad vienokio ar kitokio egzistavimo būdo pasirinkimą lemia daugiau ne prigimties veiksniai, o visuomenės požiūris į asmenybę, žmogų. Nes pats žmogus pastoviai turi kovoti su savo instinktais ir biologiniais poreikiais, kad galėtų prisitaikyti visuomenėje. Pati visuomenė padeda asmeniui kovoti pačiam su savimi, kad tik jis galėtų įsilieti į bendrąją masę. Žmonės būna pasirengę apsimesti kitokiais, užsidengti kaukėmis, kad tik neišsiveržtų jų vidiniai norai ir jie nepasirodytų netinkami tai visuomenei, kurioje jie gyvena, vystosi, tobulėja. Visuomenė nelabai noriai priima kitokius ir stengiasi kiek įmanoma juos suvienodinti. Vertybių schemas taip pat koreguoja, reguliuoja ne pats žmogus, kaip jis įsivaizduoja, bet bendruomenė, masė žmonių, kuri pateikia jai naudingiausias ir priimtiniausias vertybes. Kadangi žmogus gyvena tarp žmonių ir vengia izoliacijos, jam nieko kito nelieka, kaip susitaikyti su tokiomis sąlygomis.

Naudota literatūra:
1. Allport G.W Tapsmas – Vilnius, 1998
2. Fromas E. Turėti ar būti? – Vilnius, 1990
3. Bitinas B. Ugdymo filosofija – Vilnius, 2000

Leave a Comment