Tautinis auklėjimas pagal A.Maceiną

Turinys

Įvadas ..............................2psl.
Tautinio auklėjimo pradai .........................3psl.
Tautinio auklėjimo tikslai ir uždaviniai..................4psl.
Tautinio auklėjimo veiksniai .......................6psl.
Išvados ..............................8psl
Literatūra..............................9psl.
Įvadas

Tauta yra žmogaus buvimas realybėje. Žmogiškasis pradas istorijoje reiškiasi per begalinį kalbų, papročių, tikėjimų, rasių, temperamentų įvairumą. Nėra žmogaus, kuris nepriklausytų jokiai tautai. Tauta yra konkreti erdvė, kurioje skleidžiasi veikiantis ir kuriantis žmogus. Jo mąstysena, vaizduotė, jusminės reakcijos yra persmelktos jį supančio tautiškumo.
Tauta yra žmogaus buvimo duotybė – jis neturi kitokios egzistavimo formos, kaip tik buvimą tautoje. Jis šneka kurios nors tautos kalba, laikosi tautai įprastų sttereotipų, dalyvauja vienos ar kitos tautos institucijose. Išeidamas iš savo prigimtosios tautos, jis įeina į kurios nors kitos tautos būtį. Taip gali atsitikti ne tik pavieniams asmenims, bet ir ištisoms tautoms: jos gali asimiliuotis, ištirpti kitose, paprastai didesnėse, tautose. Iš čia kyla atsakomybė už kiekvienos tautos išlikimą, jos nepakartojamo savitumo išsaugojimą, jos originalios kultūros puoselėjimą. Tauta yra sutelktinis individas. Kaip kiekvieno asmens, taip ir tautos vertė yra besąlygiška ir savaiminė. Todėl kiekvienam žmogui turėtų kilti moralinis įsipareigojimas saugoti savo kalbą, kultūrą, kaaip pasaulinės kultūros sudedamąją dalį.
Tautinis auklėjimas, kaip sudėtinė pilnutinio ugdymo dalis, yra labai svarbus siekiant svarbiausio ugdymo tikslo – tobulo žmogaus. Tai labai pabrėžė ir A. Maceina. Jis teigė, kad tautinis auklėjimas yra tik vienas iš ugdymo atžvilgių, kuris apima visą ug

gdymo plotą ir visas pedagogikos disciplinas. Tautinį auklėjimą pedagogas nagrinėjo kaip pedagogikos ir gyvenimo filosofijos sintezę.
Šio darbo tikslas yra išanalizuoti A. Maceinos pateikiamus tautinio auklėjimo tikslus, uždavinius ir veiksnius. Taip pat nustatyti šio auklėjimo reikšmę pilnutiniam ugdymui.

Tautinio auklėjimo pradai

Tautinis auklėjimas – tautos auklėjimas suformuojant naujų kartų nusistatymą savo tautybės atžvilgiu. Pasak A.Maceinos: „tautinis auklėjimas nerengia žmogaus gyvenimui apskritai, bet rengia žmogų specifiniam tautos gyvenimui ir visoms tautinėms jojo sritims. Tautinė individualybė ir tautinis gyvenimas yra du pagrindiniai tautinio auklėjimo pradai.“ Tautinė individualybė – tai vidinė žmogaus tautinė būsena, kuri sukuria tam tikrą santykį su savo tautos gyvenimu ir tautiečiais. Tautinė individualybė negali egzistuoti be asmens, todėl tautinio auklėjimo objektas yra ne tautinė būsena žmogaus viduje, bet tautinis asmuo.
Tautinė individualybė žmogaus viduje yra taautinio auklėjimo medžiaga, kurią tautinis auklėjimas vysto ir tobulina. Tautinis auklėjimas remiasi tautos prigimtimi, tai yra vidiniais jos dėsniais ir prideda kultūrą, tai yra išorinius tautos veiksnius. Kultūra remiasi į prigimtį, prigimtis vystosi kultūros dėka.
Tautinis auklėjimas ne tik ugdo tautą, bet ir tautai ugdo. „Tauta, kuri ugdoma, yra tautinė tikrovė. Tauta, kuriai ugdoma, yra tautinis idealas.“ Tautinė tikrovė yra auklėjimo pagrindas, kuriuo remiantis einama link tautinio idealo. Tautinis idealas yra tautinio auklėjimo galutinis tikslas, kurio dėka kuriamas tautinis auklėjimas, jo ti

ikslai, uždaviniai, metodai, turinys. Tautinis auklėjimas visada lygina tautinę tikrovę ir tautinį idealą bei atsižvelgiant į skirtumus keičia auklėjimo turinį. „ Tautinio auklėjimo veikėjai, kaip tautos ugdytojai, visada dirba ne savo, bet tautos idealo vardu.“
Tautinė individualybė žmoguje yra ir įgimta, ir įgyta. Įgimtą individualybę reikia išvystyti, o įgytą – perteikti. Tai yra dvi pagrindinės tautinio auklėjimo funkcijos- išvystymas ir perteikimas.
Prigimčiai išsivystyti padeda kultūra, nes viena pati ji negali išsiskleisti. Prigimtyje yra tautybės užuomazgos, o kultūra, kuri yra vadinama ugdymu, padeda jas išvystyti. „padėti tad prigimčiai išskleisti individo tautybę ligi regimos ir pastovios lyties kaip tik ir yra vykdyti išvystomąją tautinio auklėjimo funkciją.“ Išvystymas yra susijęs su perteikimu. „Tautos auklėjimas.,- sako E. Sprengeris,- neturi perkelti žmonių į visai jiems svetimą pasaulį ir tuo būdu juos išrauti iš gimtosios žemės. Jis turi dar labiau sustiprinti tautoje ir tėviškėje kerojančias šaknis. Jų netekęs žmogus niekados negali būti išauklėtas.“ Norint išvystyti tautines užuomazgas, reikia perimti tautines gėrybes. Kokios prigimties galios yra vystomos, pagal tai ir pasirenkamos gėrybės. Kadangi tautinis auklėjimas vysto tautines prigimties užuomazgas, tai ir pasisavinamos gėrybės yra tautinės. „Sutapdyti tad užuomazginę tautinio individo lytį su tautinės kultūros lytimi reiškia vykdyti perteikiamąją tautinio auklėjimo funkciją.“ Perteikiamoji funkcija ne tik išskleidžia tautines prigimties užuomazgas, bet nusako žmogų kaip ta
autinę asmenybę. Tautinės gėrybės yra kilusios iš tautinės individualybės, kuri yra viso tautinio auklėjimo pagrindas. Tautinės gėrybės, formos, pavidalai, kryptys yra kilusio iš tautinės individualybės.
Remiantis tautinio auklėjimo funkcijomis galima išskirti tris pagrindinius jo elementus: tautinių užuomazgų išvystymą, tautinių gėrybių perteikimą ir žmogaus prigimties tautinį pavidalą.

Tautinio auklėjimo tikslai ir uždaviniai

Tautinis auklėjimas yra pilnutinio auklėjimo sudėtinė dalis, todėl ir jo tikslai atitinka bendruosius tikslus. A. Maceina tautinio auklėjimo tikslą išskiria į tiesioginį ir netiesioginį. Tiesioginis – tai pilnutinis žmogiškumas, o netiesioginis – pilnutinis gyvenimas. Ugdymo tikslas yra tobulas žmogus, kurio visos galios ir būsenos būtų išvystytos iki galo. Pilnutinis žmogiškumas, pasak A. Maceinos apima visą žmogų, jo prigimtį su visais pradais ir užuomazgom. Pilną žmogiškumą sudaro ir tautinė žmogaus prigimtis bei būsena. Šią būseną turi išvystyti tautinis auklėjimas. „Tiesioginis tad tautinio auklėjimo tikslas ir yra pilnutinė tautinė individualybė, kaip integralinė pilnutinio žmogiškumo dalis.“ Tautinis auklėjimas nėra kaip atskiras mokymo dalykas, jis vyksta visame ugdymo procese, todėl ir jo tikslas siejamas su bendruoju ugdymo tikslu.
A. Maceina pilnutinę tautinę individualybę laikė bendriausiu tautinio ugdymo tikslu, tačiau jame išskyrė tris pagrindinius pradus:
1. tautines ypatybes;
2. individo santykius su šiomis ypatybėmis;
3. kultūrinį šitų ypatybių ir santykių su jomis vertingumą.
Visi šie pradai yra svarbūs siekiant pilnutinės tautinės individualybės.
Žmogus gali turėti tautinių ypatybių, bet jei nė

ėra atitinkamo santykio su jomis, tai tautinė individualybė nėra pilnutinė. Kitu atveju, yra ir ypatybės, ir tinkamas santykis su jomis, bet nėra kultūrinės vertės, tai individualybė taip pat nėra pilnai išvystyta. Pilnutinė tautinė individualybė atsiskleidžia tik tada, kai yra tautinės ypatybės, yra atitinkami santykiai su jomis ir visa tai turi aukštą kultūrinę vertę.
Tautinės ypatybės suteikia žmogui tautiškumo. Tautiškumas yra svarbi, tačiau nesąmoninga pilnutinės tautinės individualybės dalis. Kaip bręstantis žmogus suvokia save kaip asmenybę, taip jis save suvokia ir kaip tautietį. Kada žmogus sąmoningai suvokia save kaip tautietį, tada formuoja santykius su tuo, kas yra tautiška ir pripažįsta tautinę individualybę. Teigiami santykiai vadinami patriotizmu.
Tautiškumas ir patriotizmas daugiau kyla iš prigimties ir, norint išvystyti pilnutinę tautinę individualybę, reikia jai suteikti kultūros būseną. Tautinė kultūra yra tautiškumo ir patriotizmo tarpusavio sąveika. Tautiškumas yra pagrindas, o patriotizmas siekia kūrybiškumo. Kultūros dėka visa kūryba yra išreiškiama ir suteikia tautai visuotinės reikšmės.
Tautinę individualybę sudaro trys tarpusavyje susiję jos pradai: tautiškumas, patriotizmas ir nacionaliniai nusiteikimai, kurie yra tiesioginiai specialūs tautinio auklėjimo tikslai.
Netiesioginis tautinio auklėjimo tikslas susijęs su pilnutiniu gyvenimu. Pilnutinis gyvenimas nevyksta žmonijoje, kaip visumoje, bet konkrečiose tautose. „Gyvenimas siekia bendrojo savo tikslo specialių tautinių tikslų vykdymu.“ Kaip gyvenimo tikslas yra netiesioginis ugdymo tikslas, taip ir tautos gyvenimas yra netiesioginis tautinio auklėjimo tikslas.
Tautos gyvenimo tikslas yra tautinis idealas, dėl kurio tauta kovoja, kuria kultūrą ir pateisina savo buvimą. „Tautinio tad pašaukimo idealas, kaip tautos gyvenimo prasmė, ir yra netiesioginis tautinio auklėjimo tikslas.“ Tautinė individualybė siekia tautinio idealo, o tautinis idealas nurodo gaires jo siekiant.
Tautinio auklėjimo uždaviniai padeda siekti užsibrėžtų tautinių tikslų. A.Maceina išskyrė tris pagrindinius uždavinius:
• tautišką auklėjimą;
• patriotinį auklėjimą;
• nacionalinį auklėjimą.
Tautiškas auklėjimas vysto tautinę individualybę, patriotinis auklėjimas nustato tinkamus santykius su tautine individualybe, nacionalinis auklėjimas pakelia tautą į aukštesnį lygį. Šių uždavinių apjungimas padeda vystyti pilnutinę tautinę individualybę.

Tautinio auklėjimo veiksniai

Šeima. Šeima padeda tautiniam auklėjimui pagrindus, sukuria principus. Ji yra lyg maža tauta, o tauta yra didelė šeima. „Tautinio tipo palaikymas ne tik fiziniu, bet visų pirma dvasiniu atžvilgiu yra patikėtas šeimai.“ Šeimoje susiformuoja tautinio auklėjimo užuomazgos, o tauta jas išplėsdama apdovanoja šeimą.
„Šeima yra svarbiausia fizinio tautiškumo auklėtoja, o taip pat yra pirmoji individualinio mąstymo apsprendėja tautiška lytimi.“ Kalba, tautosaka, papročiai padeda vaikui perimti tautinį mąstymą, o tai sukuria tautiškumo užuomazgas. Šeimoje vaikas įgyja jausminį patriotizmo pagrindą. Iš meilės šeimai vystosi meilė tėviškei, o ši išsiplečia iki patriotizmo. „Dar šeimoje gyvendamas, vaikas pradeda suvokti, kad jis turi artimų santykių su jį supančia aplinka ir su žmonėmis, kad šitie žmonės ir šitas kraštas jam yra savas.“
Jei yra duoti tvirti pagrindai tautiškumui ir patriotizmui plėtoti ir vystyti, tai ir sukurtos geros sąlygos nacionaliniams nusiteikimams plėtoti. ”Visame tautinio auklėjimo plote šeima turi grindžiamos reikšmės.“
Mokykla. Mokykla ir šeima turėtų glaudžiai bendradarbiauti, viena kitą papildyti ir taisyti viena kitos klaidas. Tautinis auklėjimas mokykloje neturi specialaus objekto, todėl turėtų apimti visus mokomuosius dalykus ir nurodyti jų mokomąjį pobūdį. „Tautinis auklėjimas, kaip tautinės žmogaus būsenos išvystymas, iš esmės yra mokomasis ir auklėjamasis principas. <.> Jis reikalauja, kad visi objektai sutartiniu būdu išvystytų ir tobulintų tautinę individualybę. Tautinis auklėjimas turi būti vykdomas visoje lavinimo sistemoje.“
A.Maceina siūlė įvesti specialų dalyką – tautinės kultūros mokslą, kuris apimtų šias problemas:
• tautinės individualybės problemą;
• tautinės kultūros problemą;
• tautinio pašaukimo problemą.
Mokykla tautinės individualybės vystymąsi turėtų skatinti ne tik mokymo turiniu, bet ir pačia aplinka, santvarka ir, svarbiausia, mokytojas turėtų būti pavyzdžiu. Visi tautinio auklėjimo uždaviniai ir tikslai turėtų būti vykdomi mokyklos darbo srityje.
Valstybė. Jau pats valstybės valdymas yra auklėjimas, nes valdymas yra vadovavimas, o vadovavimas yra vienas iš auklėjimo būdų. „Politika yra valstybinis esminių tautos ir nacijos uždavinių vykdymas.“ Valstybės funkcija yra vadovavimas tautai. Pasak A.Maceinos tautinė politika turi du uždavinius: žadinti tautos energiją ir tvarkyti svetimų tautų idėjų veržimąsi į jos gyvenimą. Labai svarbu valstybėje išlaikyti savo tautos ir svetimų tautų pradus. Tauta negali visiškai atsiriboti nuo kitų tautų, nes tai suteikia galimybę tobulėti, bet kai kitų tautų įtaka yra ypatingai stipri, tai sukelia pavojų išnykti savos tautos idėjoms. „ Tautos galias, potencialinę jų energiją paverčiant aktualine, drausminti svetimų gaivalų įtaką yra pagrindinės tautinės politikos pareigos ir sykiu pagrindiniai valstybės uždaviniai tautiniame auklėjime.“
Bažnyčia. Bažnyčia auklėdama apima visą žmogų, kaip asmenį, o kartu ir kaip tautietį. Ji auklėja žmogaus prigimtį ir tuo pačiu apima ir tautinės individualybės formavimą. Kiekviena bažnyčia prisitaiko prie savo tautos, jos papročių, polinkių. Prisitaikiusi ji perduoda visa tai naujai kartai ir tuo pačiu perduoda tautines auklėjimo idėjas. „Bažnyčia yra pirmesnė tautiško visuomeniškumo žadintoja negu valstybė.“ Bažnyčia remiasi Dievo įsakymais, kurie liepia mylėti savo artimą, kaip save. Šis įsakymas platesniąja prasme nusako santykį į savo tautą.
Tautinė bažnyčia auklėja tautiškumą, o antitautinė daro įtaką nacionaliniam auklėjimui.
Atsitiktiniai veiksniai. Šie veiksniai yra aplinka ir įvairios organizacijos. Auklėtinis gyvena konkrečiomis sąlygomis, jis priklauso šeimai, tam tikram miestui, kraštui ir tautai. Atsižvelgiant į skirtingas aplinkybes pasirenkami skirtingi metodai, skirtingos priemonės. „Aplinka verčia individualizuoti tautinį auklėjimą priemonių ir metodų atžvilgiu.“
Visos organizacijos yra reikšmingos tautiniam auklėjimui, jos ne tik formuoja tam tikrą tautinių individualybių požiūrį į tautą, bet ir įjungia jas į tautos visumą. „Organizacijos pažadina organišką tautos supratimą, kas turi nemažą reikšmę patriotiniam ir nacionaliniam auklėjimui: patriotiniam, nes tautą padaro labiau savą; nacionaliniam, nes žmogus tuo būdu yra labiau paskatinamas į kūrybinius žygius.“ Organizacijos padeda pasiekti aukštesnį kultūrinį lygį. Atsitiktiniai veiksniai turi atitikti prigimtinius ir pašauktinius veiksnius.

Išvados

Išanalizavus A. Maceinos tautinio auklėjimo sistemą padariau tokias išvadas:
• Tautinis auklėjimas yra sudėtinė pilnutinio auklėjimo dalis, kurios pagrindinis tikslas yra pilnutinė asmenybė. Tautinė individualybė (vidinis pradas) ir tautinis gyvenimas (išorinis pradas) yra du pagrindiniai tautinio auklėjimo pradai.
• A. Maceina tautinio auklėjimo tikslą išskiria į tiesioginį ir netiesioginį. Tiesioginis – tai pilnutinis žmogiškumas, o ne tiesioginis – pilnutinis gyvenimas. Tikslai išskiria tris pagrindines tautinio auklėjimo funkcijas: tautinių užuomazgų išvystymą, tautinių gėrybių perteikimą ir žmogaus prigimties tautinis pavidalą.
• Tautinio auklėjimo uždaviniai – tautiškas auklėjimas, patriotinis auklėjimas, nacionalinis auklėjimas – padeda siekti užsibrėžtų tautinių tikslų. Tautiškas auklėjimas vysto tautinę individualybę, patriotinis auklėjimas nustato tinkamus santykius su tautine individualybe, nacionalinis auklėjimas pakelia tautą į aukštesnį lygį.
• Šeima yra pagrindinis tautinio auklėjimo veiksnys, nes padeda tautiniam auklėjimui pagrindus, sukuria principus. Ji turėtų glaudžiai bendradarbiauti su kitu auklėjimo veiksniu – mokykla, kuri apima visus mokomuosius dalykus, mokyklos aplinką, struktūrą, mokytojo asmenybę.
• Valstybės taip pat yra vienas iš auklėjimo veiksnių, kurio funkcija yra tautos valdymas, bet bažnyčia pasak, A. Maceinos turi didesnę auklėjimo įtaką, nes bažnyčia auklėja žmogaus prigimtį ir tuo pačiu apima ir tautinės individualybės formavimą.
• A. Maceinos tautinio auklėjimo sistema buvo svarbi tada, kai tik kūrėsi nepriklausomos Lietuvos švietimo sistema, kuriai reikėjo tautinio palaikymo ir svarbi mūsų laikais, kai tarp tautų, valstybių vis mažiau lieka ribų. Verta išsaugoti savo tautiškumą, kad neišnyktų mažosios tautos, o tautinis auklėjimas turėtų tam padėti.

Literatūra:
1. A. Sverdiolas Kultūros filosofija Lietuvoje V., 1983m.
2. A. Maceina Pedagoginiai raštai K., 1990m.
3. A. Maceina Socialinis teisingumas K., 1938m.
4. Gairės K., 1992m.

Leave a Comment