E.V.Franklis ”Zmogus iesko prasmes”

E.V.Franklis

„Žmogus ieško prasmės”

Knygos analize

V.E.Franklio pusiau memuarinė, pusiau analitinė knyga “Žmogus ieško
prasmės” yra, turbūt, viena iš įspūdingiausių ir įžvalgiausių mano skaitytų
tokio tipo kūrinių (apie koncentracijos stovyklas). Jau pirmomis minutėmis
paėmus iš pažiūros ploną knygutę, bet neapsakomai pilną savo turiniu, ir
vartant ją, į akis krinta unikali kūrinio struktūra: knyga sukomponuota iš
dviejų dalių, kurių pirmojoje “Vis vien gyvenimui sakyti TAIP”,
retrospektyviu žvilgsniu piešiama Aušvico (Lenkija) koncentracijos stovykla
ir jos gyvenimas. Gyvenimas, kurį teko gyventi ir pačiam autoriui. Salia to
V.E.Franklis kaip gydytojas-logoterapeutas, pagal savo sukurtą sistemą
analizuoja ir vertina šiios egzistencijos aspektus. Antrojoje knygos dalyje,
kuri vadinama “Logoterapijos santrauka”, autorius, kaip pats teigia,
skaitytojų prašomas, pateikia logoterapijos kaip mokslo koncepciją,
sutrumpindamas ją iki minimumo, bet pakankamai aiškiai, dar kartelį
apibrėždamas (nes tai jau padarė pirmojoje dalyje) pagrindinius
logoterapijos tikslus, jos vaidmenį žmogaus gyvenime.

Grįžtant prie pirmosios knygos dalies, joje yra vaizduojamos trys
fazės: atvykimas, gyvenimas stovykloje ir išvadavimas iš stovyklos. Jos,
tarsi apibrėžia, to žiauraus mechanizmo, vadinamo koncentracijos stovykla,
esmę. Ir kas yra įdomu, tai kad autorius, tiek pirmojoje dalyje tiek
antrojoje, ne tik išdėsto savo prisiminimus, išgyvenimus ir ffaktus, bet
juos praplečia ir savo logoterapine analize. Mano manymu, tikslesnis
apibrezimas būtų, jog analizė, paremta prisiminimais, iliustruojama faktais
ir išgyvenimais. O atrinktos iliustracijos puikiai atspindi tas tris fazes,
kurias teko V.E.Frankliui išgyventi nacių Aušvico koncentracijos
stovykloje.

Staigus atplėšimas nuo tos aplinkos, kurioje esi praleidęs daugiau a

ar
mažiau laiko, visuomet yra šokiruojantis, o juolab, kai prasidėjus karui
dėl religinių ir socialinių aplinkybių esi paimamas nelaisvėn (kaip tai
atsitiko V.E.Frankliui, nes jis buvo žydas ir gydytojas), šis šokas tik
įgauna neapčiuopiamus mastus. O baimė, sukelta nežinomybės, tiesiog
žudanti. Patekęs į tą žudymo mechanizmą, esi priverstas ieškoti to prasmės,
o neradęs, gali ieškoti būdo kaip įvykdyti savižudybę. Kalinčių žmonių
skausmas buvo nepakeliamas .E.Franklis supratęs, kad prasmės siekimas yra
motyvuojanti jėga žmogaus gyvenime, niekada neprarado tikėjimo ir žinojo,
kad visa tai turi prasmę, tik reikia ją surasti, o jei nepavyktų, tuomet –
susikurti. Apatija – antroji stadija atsirandanti jau gyvenant stovykloje
“būtinas mechanizmas psichikos savisaugai. Tikrovė aptemdoma. Visi
troškimai ir jausmai susitelkia vienintelei užduočiai – savo ir kitų
gyvasties išsaugojimui”. Man labai patiko Goltholdo Ephraino Lessingo
mintis, kad :” kas dėl kai kurių dakykų nepraranda proto, tas jjo ir
neturi”. Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu. Aš tik galiu
įsivaizduoti, kaip pati išgyvenčiau tokioje situacijoje, ar nepalūščiau,
ar nežudytų manęs artimųjų ilgesys, bejegiškumo jausmas? Žmogus nuolat
susiduria su likimo išbandymais ir kiekvienoje situacijoje jis turi
apsispręsti – paversti jam savo kentejimą vidine pergale ar ne. Žinoma,
galite paklausti, ar kalinys laisvas pasirinkti prasmę? Nors kentėjimas
koncentracijos stovykloje ir beprasmiškas, tačiau kiekvienas savo būties
įprasminimo momentas – darbas, pagalba nelaimės draugams ir k.t. – padėdavo
išvengti dujų kameros. Prasmės siekimas skyrė gyvenimą ir mirtį. Gyvendamas
stovykloje pagal tam tikras taisykles, kurios ka
ai kada būna itin žiaurios,
matydamas tam tikrus vaizdinius, nesikeičiančią aplinką, žmogus, tiesiog
atbunka ir neprogresuoja, todėl karui pasibaigus ir žmogui išvydus laisvę,
jam tenka visko mokytis iš naujo, o taip pat ir ta prasmė ar tikslas, kuris
palaikė žmogaus egzistavimą netenka prasmės, nes reikia naujo. Aš sutinku
su V.E.Frankliu, kad žmogui reikia turėti prasmę, kad gyventų, bet manau,
jog tam tikrais gyvenimo tarpsniais žmogus tą prasmę ne tik turi, bet ir
privalo keisti, pritaikyti prie naujų savo gyvenimo aplinkybių.

Antrojoje knygos dalyje “Logoterapijos santrauka”, V.E.Franklis dėsto
savo sukurtos doktrinos – logoterapijos principus, tikslus, įtaką žmogaus
gyvenime. Logos (gr. l. – “prasmė”. Jo doktrina yra paremta Froido ir
Adlerio darbais, bet turi esminį skirtumą, “logoterapija nutolsta nuo
psichoanalizės tuo, kad ji laiko žmogų būtybe, kurios pagrindinis rūpestis
– siekti prasmės, o ne paprasčiausiai patenkinti savo instinktus bei
potraukius<.>”. Pati logoterapija nukreipta ne tiek į asmenybės keitimą,
kiek į savo gyvenimo gilesnį bei platesnį supratimą. Beje, skirtumas
pabrėžtas ir trimis pagrindiniais logoterapijos principais, išdėstytais jau
pirmojoje knygos dalyje: 1) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2)
kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias
gyvenimo variklis; 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe
atrasti prasmę ar ne. Bet labiausiai šie principai yra taikomi antrojoje
dalyje, jie praplečiami ir buvo taikomi V.E.Franklio pacientams, kurių ne
vienam jis padėjo surasti gyvenimo prasmę ir jos siekti, beje, juk toks ir
yra logoterapijos tikslas – “teikti pagalbą pacientui ieškančiam g
gyvenimo
prasmės”. Pateikdamas ne vieną pavyzdį V.E.franklis sugeba parodyti, kaip
naudodamasis savo doktrina, sugebėjo “išplėsti paciento regėjimo lauką, kad
jis suvoktų ir matytų visą potencialios prasmės spektrą”. Beje,
V.E.Franklis prideda ir tai, kad gyvenimo prasmę galime atrasti trimis
skirtingais keliais: 1)kurdami arba nuveikdami darbą; 2)ką nors patirdami
arba ką nors sutikdami; 3)priimdami nuostatą neišvengiamos kančios
atžvilgiu.

Šį savo darbą norėčiau pabaigti Nyčės zodziais:„ Kas turi „KAM”
gyventi, ištvers ir bet kokį „KAIP”. Taigi, vargas tiems, kurie nemato
tikslo prieš save. Tik perskaitęs šią knygą, kiekvienas, remdamasis
V.E.Franklio sukurta logoterapijos doktrina, bei jos principais,
iliustruotais pavyzdžiais, individualiai galės nuspręsti kas jam yra
gyvenimo prasmė, gyvenimo tikslas, kurio jis privalo siekti, kad gyvenime
nejaustų “egzistencinio vakuumo”(beprasmybės ir nihilizmo), ši knyga,
būtent tai ir skatina.

Leave a Comment