E.V.Franklis
„Žmogus ieško prasmės”
Knygos analize
V.E.Franklio pusiau memuarinė, pusiau analitinė knyga “Žmogus ieško prasmės” yra, turbūt, viena iš įspūdingiausių ir įžvalgiausių mano skaitytų tokio tipo kūrinių (apie koncentracijos stovyklas). Jau pirmomis minutėmis paėmus iš pažiūros ploną knygutę, bet neapsakomai pilną savo turiniu, ir vartant ją, į akis krinta unikali kūrinio struktūra: knyga sukomponuota iš dviejų dalių, kurių pirmojoje “Vis vien gyvenimui sakyti TAIP”, retrospektyviu žvilgsniu piešiama Aušvico (Lenkija) koncentracijos stovykla ir jos gyvenimas. Gyvenimas, kurį teko gyventi ir pačiam autoriui. Salia to
V.E.Franklis kaip gydytojas-logoterapeutas, pagal savo sukurtą sistemą analizuoja ir vertina šios egzistencijos aspektus. Antrojoje knygos dalyje, kuri vadinama “Logoterapijos santrauka”, autorius, kaip pats teigia, skaitytojų prašomas, pateikia logoterapijos kaip mokslo koncepciją, sutrumpindamas ją iki minimumo, bet pakankamai aiškiai, dar kartelį apibrėždamas (nes tai jau padarė pirmojoje dalyje) pagrindinius logoterapijos tikslus, jos vaidmenį žmogaus gyvenime.
Grįžtant prie pirmosios knygos dalies, joje yra vaizduojamos trys fazės: atvykimas, gyvenimas stovykloje ir išvadavimas iš stovyklos. Jos, tarsi apibrėžia, to žiauraus mechanizmo, vadinamo koncentracijos stovykla, esmę. Ir kas yra įdomu, tai kad autorius, tiek pirmojoje dalyje tiek antrojoje, ne tik išdėsto savo prisiminimus, išgyvenimus ir faktus, bet juos praplečia ir savo logoterapine analize. Mano manymu, tikslesnis apibrezimas būtų, jog analizė, paremta prisiminimais, iliustruojama faktais ir išgyvenimais. O atrinktos iliustracijos puikiai atspindi tas tris fazes, kurias teko V.E.Frankliui išgyventi nacių Aušvico koncentracijos stovykloje.
Staigus atplėšimas nuo tos aplinkos, kurioje esi praleidęs daugiau ar mažiau laiko, visuomet yra šokiruojantis, o juolab, kai prasidėjus karui dėl religinių ir socialinių aplinkybių esi paimamas nelaisvėn (kaip tai atsitiko V.E.Frankliui, nes jis buvo žydas ir gydytojas), šis šokas tik įgauna neapčiuopiamus mastus.
O baimė, sukelta nežinomybės, tiesiog žudanti. Patekęs į tą žudymo mechanizmą, esi priverstas ieškoti to prasmės, o neradęs, gali ieškoti būdo kaip įvykdyti savižudybę. Kalinčių žmonių skausmas buvo nepakeliamas .E.Franklis supratęs, kad prasmės siekimas yra motyvuojanti jėga žmogaus gyvenime, niekada neprarado tikėjimo ir žinojo, kad visa tai turi prasmę, tik reikia ją surasti, o jei nepavyktų, tuomet –
susikurti. Apatija – antroji stadija atsirandanti jau gyvenant stovykloje “būtinas mechanizmas psichikos savisaugai. Tikrovė aptemdoma. Visi troškimai ir jausmai susitelkia vienintelei užduočiai – savo ir kitų gyvasties išsaugojimui”. Man labai patiko Goltholdo Ephraino Lessingo mintis, kad :” kas dėl kai kurių dakykų nepraranda proto, tas jo ir neturi”.
Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu. Aš tik galiu įsivaizduoti, kaip pati išgyvenčiau tokioje situacijoje, ar nepalūščiau, ar nežudytų manęs artimųjų ilgesys, bejegiškumo jausmas? Žmogus nuolat susiduria su likimo išbandymais ir kiekvienoje situacijoje jis turi apsispręsti – paversti jam savo kentejimą vidine pergale ar ne. Žinoma, galite paklausti, ar kalinys laisvas pasirinkti prasmę?
Nors kentėjimas koncentracijos stovykloje ir beprasmiškas, tačiau kiekvienas savo būties įprasminimo momentas – darbas, pagalba nelaimės draugams ir k.t. – padėdavo išvengti dujų kameros. Prasmės siekimas skyrė gyvenimą ir mirtį.
Gyvendamas stovykloje pagal tam tikras taisykles, kurios kai kada būna itin žiaurios, matydamas tam tikrus vaizdinius, nesikeičiančią aplinką, žmogus, tiesiog atbunka ir neprogresuoja, todėl karui pasibaigus ir žmogui išvydus laisvę, jam tenka visko mokytis iš naujo, o taip pat ir ta prasmė ar tikslas, kuris palaikė žmogaus egzistavimą netenka prasmės, nes reikia naujo.
Aš sutinku su V.E.Frankliu, kad žmogui reikia turėti prasmę, kad gyventų, bet manau, jog tam tikrais gyvenimo tarpsniais žmogus tą prasmę ne tik turi, bet ir privalo keisti, pritaikyti prie naujų savo gyvenimo aplinkybių.
Antrojoje knygos dalyje “Logoterapijos santrauka”, V.E.Franklis dėsto savo sukurtos doktrinos – logoterapijos principus, tikslus, įtaką žmogaus gyvenime. Logos (gr. l. – “prasmė”. Jo doktrina yra paremta Froido ir
Adlerio darbais, bet turi esminį skirtumą, “logoterapija nutolsta nuo psichoanalizės tuo, kad ji laiko žmogų būtybe, kurios pagrindinis rūpestis
– siekti prasmės, o ne paprasčiausiai patenkinti savo instinktus bei potraukius<…>”. Pati logoterapija nukreipta ne tiek į asmenybės keitimą, kiek į savo gyvenimo gilesnį bei platesnį supratimą. Beje, skirtumas pabrėžtas ir trimis pagrindiniais logoterapijos principais, išdėstytais jau pirmojoje knygos dalyje: 1) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2)
kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis; 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne. Bet labiausiai šie principai yra taikomi antrojoje dalyje, jie praplečiami ir buvo taikomi V.E.Franklio pacientams, kurių ne vienam jis padėjo surasti gyvenimo prasmę ir jos siekti, beje, juk toks ir yra logoterapijos tikslas – “teikti pagalbą pacientui ieškančiam gyvenimo prasmės”. Pateikdamas ne vieną pavyzdį V.E.franklis sugeba parodyti, kaip naudodamasis savo doktrina, sugebėjo “išplėsti paciento regėjimo lauką, kad jis suvoktų ir matytų visą potencialios prasmės spektrą”. Beje,
V.E.Franklis prideda ir tai, kad gyvenimo prasmę galime atrasti trimis skirtingais keliais: 1)kurdami arba nuveikdami darbą; 2)ką nors patirdami arba ką nors sutikdami; 3)priimdami nuostatą neišvengiamos kančios atžvilgiu.
Šį savo darbą norėčiau pabaigti Nyčės zodziais:„ Kas turi „KAM”
gyventi, ištvers ir bet kokį „KAIP”. Taigi, vargas tiems, kurie nemato tikslo prieš save. Tik perskaitęs šią knygą, kiekvienas, remdamasis
V.E.Franklio sukurta logoterapijos doktrina, bei jos principais, iliustruotais pavyzdžiais, individualiai galės nuspręsti kas jam yra gyvenimo prasmė, gyvenimo tikslas, kurio jis privalo siekti, kad gyvenime nejaustų “egzistencinio vakuumo”(beprasmybės ir nihilizmo), ši knyga, būtent tai ir skatina.