E.V.Franklis
„Žmogus ieško prasmės”
Knygos analize
V.E.Franklio pusiau memuarinė, pusiau analitinė knyga “Žmogus ieškoprasmės” yra, turbūt, viena iš įspūdingiausių ir įžvalgiausių mano skaitytųtokio tipo kūrinių (apie koncentracijos stovyklas). Jau pirmomis minutėmispaėmus iš pažiūros ploną knygutę, bet neapsakomai pilną savo turiniu, irvartant ją, į akis krinta unikali kūrinio struktūra: knyga sukomponuota išdviejų dalių, kurių pirmojoje “Vis vien gyvenimui sakyti TAIP”,retrospektyviu žvilgsniu piešiama Aušvico (Lenkija) koncentracijos stovyklair jos gyvenimas. Gyvenimas, kurį teko gyventi ir pačiam autoriui. Salia toV.E.Franklis kaip gydytojas-logoterapeutas, pagal savo sukurtą sistemąanalizuoja ir vertina šios egzistencijos aspektus. Antrojoje knygos dalyje,kuri vadinama “Logoterapijos santrauka”, autorius, kaip pats teigia,skaitytojų prašomas, pateikia logoterapijos kaip mokslo koncepciją,sutrumpindamas ją iki minimumo, bet pakankamai aiškiai, dar kartelįapibrėždamas (nes tai jau padarė pirmojoje dalyje) pagrindiniuslogoterapijos tikslus, jos vaidmenį žmogaus gyvenime. Grįžtant prie pirmosios knygos dalies, joje yra vaizduojamos trysfazės: atvykimas, gyvenimas stovykloje ir išvadavimas iš stovyklos. Jos,tarsi apibrėžia, to žiauraus mechanizmo, vadinamo koncentracijos stovykla,esmę. Ir kas yra įdomu, tai kad autorius, tiek pirmojoje dalyje tiekantrojoje, ne tik išdėsto savo prisiminimus, išgyvenimus ir faktus, betjuos praplečia ir savo logoterapine analize. Mano manymu, tikslesnisapibrezimas būtų, jog analizė, paremta prisiminimais, iliustruojama faktaisir išgyvenimais. O atrinktos iliustracijos puikiai atspindi tas tris fazes,kurias teko V.E.Frankliui išgyventi nacių Aušvico koncentracijosstovykloje. Staigus atplėšimas nuo tos aplinkos, kurioje esi praleidęs daugiau armažiau laiko, visuomet yra šokiruojantis, o juolab, kai prasidėjus karuidėl religinių ir socialinių aplinkybių esi paimamas nelaisvėn (kaip taiatsitiko V.E.Frankliui, nes jis buvo žydas ir gydytojas), šis šokas tik
įgauna neapčiuopiamus mastus. O baimė, sukelta nežinomybės, tiesiogžudanti. Patekęs į tą žudymo mechanizmą, esi priverstas ieškoti to prasmės,o neradęs, gali ieškoti būdo kaip įvykdyti savižudybę. Kalinčių žmoniųskausmas buvo nepakeliamas .E.Franklis supratęs, kad prasmės siekimas yramotyvuojanti jėga žmogaus gyvenime, niekada neprarado tikėjimo ir žinojo,kad visa tai turi prasmę, tik reikia ją surasti, o jei nepavyktų, tuomet –susikurti. Apatija – antroji stadija atsirandanti jau gyvenant stovykloje“būtinas mechanizmas psichikos savisaugai. Tikrovė aptemdoma. Visitroškimai ir jausmai susitelkia vienintelei užduočiai – savo ir kitųgyvasties išsaugojimui”. Man labai patiko Goltholdo Ephraino Lessingomintis, kad :” kas dėl kai kurių dakykų nepraranda proto, tas jo irneturi”. Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu. Aš tik galiuįsivaizduoti, kaip pati išgyvenčiau tokioje situacijoje, ar nepalūščiau,ar nežudytų manęs artimųjų ilgesys, bejegiškumo jausmas? Žmogus nuolatsusiduria su likimo išbandymais ir kiekvienoje situacijoje jis turiapsispręsti – paversti jam savo kentejimą vidine pergale ar ne. Žinoma,galite paklausti, ar kalinys laisvas pasirinkti prasmę? Nors kentėjimaskoncentracijos stovykloje ir beprasmiškas, tačiau kiekvienas savo būtiesįprasminimo momentas – darbas, pagalba nelaimės draugams ir k.t. – padėdavoišvengti dujų kameros. Prasmės siekimas skyrė gyvenimą ir mirtį. Gyvendamasstovykloje pagal tam tikras taisykles, kurios kai kada būna itin žiaurios,matydamas tam tikrus vaizdinius, nesikeičiančią aplinką, žmogus, tiesiogatbunka ir neprogresuoja, todėl karui pasibaigus ir žmogui išvydus laisvę,jam tenka visko mokytis iš naujo, o taip pat ir ta prasmė ar tikslas, kurispalaikė žmogaus egzistavimą netenka prasmės, nes reikia naujo. Aš sutinkusu V.E.Frankliu, kad žmogui reikia turėti prasmę, kad gyventų, bet manau,jog tam tikrais gyvenimo tarpsniais žmogus tą prasmę ne tik turi, bet irprivalo keisti, pritaikyti prie naujų savo gyvenimo aplinkybių. Antrojoje knygos dalyje “Logoterapijos santrauka”, V.E.Franklis dėstosavo sukurtos doktrinos – logoterapijos principus, tikslus, įtaką žmogausgyvenime. Logos (gr. l. – “prasmė”. Jo doktrina yra paremta Froido irAdlerio darbais, bet turi esminį skirtumą, “logoterapija nutolsta nuopsichoanalizės tuo, kad ji laiko žmogų būtybe, kurios pagrindinis rūpestis– siekti prasmės, o ne paprasčiausiai patenkinti savo instinktus beipotraukius<…>”. Pati logoterapija nukreipta ne tiek į asmenybės keitimą,kiek į savo gyvenimo gilesnį bei platesnį supratimą. Beje, skirtumaspabrėžtas ir trimis pagrindiniais logoterapijos principais, išdėstytais jaupirmojoje knygos dalyje: 1) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2)kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausiasgyvenimo variklis; 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybeatrasti prasmę ar ne. Bet labiausiai šie principai yra taikomi antrojojedalyje, jie praplečiami ir buvo taikomi V.E.Franklio pacientams, kurių nevienam jis padėjo surasti gyvenimo prasmę ir jos siekti, beje, juk toks iryra logoterapijos tikslas – “teikti pagalbą pacientui ieškančiam gyvenimoprasmės”. Pateikdamas ne vieną pavyzdį V.E.franklis sugeba parodyti, kaipnaudodamasis savo doktrina, sugebėjo “išplėsti paciento regėjimo lauką, kadjis suvoktų ir matytų visą potencialios prasmės spektrą”. Beje,V.E.Franklis prideda ir tai, kad gyvenimo prasmę galime atrasti trimisskirtingais keliais: 1)kurdami arba nuveikdami darbą; 2)ką nors patirdamiarba ką nors sutikdami; 3)priimdami nuostatą neišvengiamos kančiosatžvilgiu. Šį savo darbą norėčiau pabaigti Nyčės zodziais:„ Kas turi „KAM”gyventi, ištvers ir bet kokį „KAIP”. Taigi, vargas tiems, kurie nematotikslo prieš save. Tik perskaitęs šią knygą, kiekvienas, remdamasisV.E.Franklio sukurta logoterapijos doktrina, bei jos principais,iliustruotais pavyzdžiais, individualiai galės nuspręsti kas jam yragyvenimo prasmė, gyvenimo tikslas, kurio jis privalo siekti, kad gyvenimenejaustų “egzistencinio vakuumo”(beprasmybės ir nihilizmo), ši knyga,būtent tai ir skatina.