Derybų menas konfliktiškose situacijose

DERYBŲ MENAS KONFLIKTINĖSE
SITUACIJOSE

Vilnius
2003

Turinys

Įvadas.............................3
Konflikto samprata.....................4
Žmonės ir konfliktai....................4
Elgesys konfliktuose.....................6
Reziume...........................7
Literatūros sąrašas.....................8

Įvadas.
Tikras dialogas įmanomas tik tuomet, kai gerbiamas derybininkų individualus charakteris ir kai kiekvienas yra pasiruošęs pripažinti ir pašalinti jėgos skirtumą, ypač susitikimo metu. Kuo labiau skiriasi nuomonės, tuo didesnis poreikis palaikyti intensyvesnius kontaktus ir skirti daugiau dėmesio vienas kito pozicijai ir jausmams. Bet tikrovėje tai pasirodo labai sudėtinga. Vis dėlto klausytis kito skirtingos nuomonės, atsižvelgti į jo argumentus ir konstruktyviai susidoroti su įtampa yra įmanoma. Žinoma, tai sekasi tuo lengviau, kuo mažiau skiriasi ppožiūriai.
Suvokę savo poreikius, norus, įsitikinimus ir atsakomybę, galime imtis pačios problemos. Ar norime konflikto? Dažnai būna būtent taip. Tačiau, jeigu norime atsikratyti priešiškumo ar bent jau toliau jo neaštrinti, ar išvis užkirsti jam kelią, esame pajėgūs sukurti ir tokį scenarijų. Turėdami noro ir būdami nusiteikę tartis taikingai, galime surasti tiesą. Būdami atviri ir dori, galime sukurti tokią atmosferą, kurioje kitas žmogus jausis saugus ir taps toks pat pažeidžiamas. Jei nori suprasti bei pripažinti, kad ir kitas žmogus tau priimtinas, ar nee, gali skatinti tarpusavio supratimą ir galiausiai suteikti galimybę abiems pusėms susitarti.
Konfliktuojančios pusės turi perduoti kaleidoskopą iš rankų į rankas ir padiskutuoti apie tai, ką jos matė. Stebėjimo skirtumai pasidaro akivaizdūs, kai žmonės įsisąmonina faktą, kad sukimas ar netgi lengvas kaleidoskopo ju

udinimas kuria skirtingus variantus. Individo žvilgsnis į konfliktą priklauso nuo perspektyvos, kurią jis pasirinko.
Įsiklausydami į vienas kito nuomonę, pastatymas save į oponento vietą ir pripažindami kito pozicijos garbingumą, žmonės atsisako pasmerkimo ir pamažu keičia savo požiūrį į problemą tiek, kad ji pradeda atrodyti kitaip. Tuomet atsiranda galimybė formuoti bendrą požiūrį į konfliktą. Galima pradėti derėti dėl esminių skirtumų. Konfliktuojančios pusės greit įsitikina, kad jų požiūriai gali būti interpretuojami kaip skirtingi ir priklausantys nuo matymo perspektyvos.
Paprastai derybos yra laikomos diskusijų procesu, kuriame dalyvauja dvi ar daugiau šalių, siekiančių savo tikslų. Derybos gali būto savanaudiškas veiksmas, kurio metu kiekvienai šaliai rūpi tik jos reikalai. Jos gali būti naudingos ir abiem šalims, jei kiekviena vienodai atsižvelgia į abiejų derybose dalyvaujančių šalių poreikius. Tačiau tradiciškai derybos suprantamos kaip derėjimosi ar koonflikto sprendimo procesas, kuriame turi dalyvauti abi šalys.
Gyvenimas be konfliktų neįsivaizduojamas. Žmogui tenka apginti savo nuomonę, jei ji skiriasi nuo kitų. Frustracijos generuoja įtampą, didinančią žmogaus agresyvaus elgesio tikimybę. Nugyventi amželį be konfliktų nepavyks. Tai būtų netgi neįdomu.

Konflikto samprata.
Geriausias būdas išspręsti konfliktą – jo išvengti. Mes visi esame girdėję šį posakį, tačiau gyvenimo patirtis rodo, kad ne visada pavyksta to principo laikytis: kai du žmonės vienu metu pretenduoja į vieną ir tą patį, konfliktas tampa neišvengiamas.
Konfliktas – tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar po

ožiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai. Konflikto terminas yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio, conflictus, kuris reiškia susidūrimą.
Situacija vadinama prieškonfliktine, jeigu:
• Esant priešpriešai (tikslų, interesų ir t. t.) mes neišgyvename neigiamų emocijų (pvz. diskusijų metu).
• Nemalonūs jausmai yra išgyvenami, nors mes jų išoriškai neparodome ir atvirai neišsakome savo priešingų pozicijų.
Beje, konfliktai – tai ne visada tai, kas yra ,,neteisinga”, agresyvu ir pan., Konfliktai gali atlikti ir teigiamą vaidmenį:
• Konfliktas – santykių, procesų vystymosi šaltinis
• Konfliktas –signalas asmenybei keistis
• Konfliktas –galimybė suartėti
• Konfliktas –galimybė ,,išelektrinti” įtemptus santykius
Pagrindiniai konfliktų tipai yra tokie:
1. vidiniai asmenybės konfliktai
2. socialiniai konfliktai:
• tarpasmeniniai
• tarpgrupiniai
• tarptautiniai
Žmonės ir konfliktai
Kad ir kaip būtų gaila, neįmanoma įsivaizduoti gyvenimo be konfliktų paprasčiausiai todėl, kad žmonės teikia pirmenybę savo reikalams ir interesams. Todėl galima sakyti, kad konfliktai iki tam tikro laipsnio yra neišvengiami.
Analizuodami konfliktus, mes skiriame konflikto esmę (šaknis, prasmę, priežastis, sukėlusias konfliktą) ir konfliktišką elgesį (ginčus, kovos būdus). O pats konfliktas yra ypatingai subjektyvus dalykas. Kas nors jį galėtų apibūdinti kaip įžeidimo ar užgautumo jausmą, kurį sukėlė kažkas kitas. Tai iš dalies paaiškina neigiamą nusistatymą konfliktui. Daug skausmo ir kančios yra suteikta žodyje ,,konfliktas”. Jis asocijuojasi su ,,grėsmė” ir ,,nesaugumu”. Mes matome, kad žmonės aiškina situacijas ir kitų žmonių elgesį labai skirtingai. Atskiras žmogus gali įžiūrėti arba neįžiūrėti kito el
lgesyje piktų kėslų. Mes pastebime, kad žmonės, kurie nusiteikę konfliktuoti, dažnai mažiau paiso užgautumo ir įžeidimo jausmų.
Nenuostabu, kad daugelis žmonių neturi supratimo, kaip pozityviai elgtis kilus konfliktui. Mes matome daug daugiau blogų pavyzdžių žmonių elgesio konfliktinėje situacijoje negu gerų. Kitoks konflikto suvokimas leidžia veikti ir mąstyti kitaip – kaip jis gali būti panaudotas konstruktyviai (pavyzdžiui, konfliktai reikalingi, kai grupė žmonių turi apsispręsti tarp kelių pasirinkimų).
Per amžius mūsų kultūra ir mūsų religija tikina, kad konfliktus geriausia apeiti. Šiandieniniame pasaulyje konfliktai iškyla žymiai greičiau, taigi mes turime atsiliepti į būtinybę apmastyti ,,konflikto” vietą mūsų visuomenėje. Mokymasis spręsti konfliktus kažkas daugiau už individualų mokymosi procesą, tai dalis kovos už asmeninio ir socialinio išsivadavimo procesą. Mokant žmones žiūrėti į konfliktus kaip į iššūkį – kaip kurti geresnius savitarpio santykius ir geresnį sambūvį – mes turėtume pagalvoti apie baimės jausmą, kuris atsiranda kylant konfliktams. Konfliktų baimė gali būti dėl nepakankamo žinojimo, kaip susidoroti su savo jausmais ir elgtis pačių konfliktų atžvilgiu.
Konfliktai sukelia stiprius jausmus, tokius kaip kančia, bejėgiškumas, neviltis, nuoskauda. Kiekvienas iš šių jausmų naujai nušviečia konfliktą. Vienas gali bijoti kito reakcijos arba įtūžti dėl to, kad jie nebuvo taręsi dėl sprendimo.
Žmonės taip pat bijo konfliktų sudėtingumo, jo esmės neaiškumo, antagonisto įvaizdžio. Kadangi taikūs tarpusavio santykiai gali būti kuriami per konfliktus, o
ne šalia jų, būtina išsiaiškinti, kaip konfliktai funkcionuoja ir kaip žmonės gali tvarkytis su jais. Elgesio konfliktuose patyrimas ir įgūdžiai pasiekiami per žmonių apmąstymus, pratybas ir įvairių vaidmenų atlikimą konkrečioje situacijoje.
Kartais konfliktų neįmanoma išvengti. Jūsų santykiai su kitu žmogumi nepalieka jums jokio kito pasirinkimo, kaip tik pradėti konfliktą. Arba konfliktas sukelia gilų nusivylimą. Ši situacija dažniausiai paskatina nevalingą reakciją, kai žmogus pasiruošęs panaudoti ir gėrį, ir blogį, kad tik pasiektų pergalę. Vildamiesi nepralaimėti savo priešininkui pradedame konfliktą Rembo stiliumi. Atvira kova nelabai tikėtina, bet kadangi nė viena pusė nenori konflikto pralaimėti, eskalacija neišvengiama.
Pastaroji patirtis gali taip įpratinti mus prie formulės arba pergalė arba pralaimėjimas, kad mūsų įtarimai, priešiškumas ar pesimizmas gali pasiekti tokią proporciją, kai mes nustojame tikėti galimybe pozityviai spręsti konfliktą. Pralaimėjusieji žiūri į laimėtojus kaip į agresyvius, šiurkščius, pasipūtusius ir visagalius individus laimėjusieji tiki, kad pralaimėję yra pasyvūs, silpni ir per daug gležni, kad susidorotų su konfliktu
Pralaimėjimas konflikte ar jo vengimas sukelia gilią kančią. Štai tada, kai ši kančia tampa nebepakeliama, mes suvokiame, kiek daug turime sumokėti už tai, kad sprendžiame konfliktus tokiu būdu.
Elgesys konfliktuose
Kaip žmonės reaguoja į konfliktus, labai priklauso nuo dviejų bazinių motyvų, esančių žmogiškosios veiklos ištakose: rūpinimasis (santykiai su) kitais ir siekimas savo tikslų ir interesų. Pakankamai dažnai mes žinome tik vieną būdą kaip elgtis konfliktuose ir beveik arba visiškai neturime supratimo apie kitų būdų išvystymą.
Pabėgimas
Žmogus jaučiasi negalįs kaip nors paveikti situaciją ir linkęs pasitraukti į užnugarį.
Jėgos taikymas
Jeigu įmanoma, konfliktas sprendžiamas demonstruojant jėgą arba pasirėmus valdžia.
Dangstymas-pasidavimas
Kadangi viena pusė baiminasi būti izoliuota, atviro konflikto išvengiama. Nuo pat pradžių ji pasiduoda visiems priešininko reikalavimams arba siekia paviršutiniškos darnos, kuri pasiekiama dangstant nuomonių skirtumus.
Kompromiso pasirinkimas
Kai užimama vidurio pozicija, nėra laimėjusios ar pralaimėjusios pusės.
Konfrontacija
Šiame lygmenyje individas yra pakankamai užtikrintas, kad keltų savo interesus. Čia taip pat akivaizdus atvirumas oponento norams.
Svarbiausia yra atsisakyti įprastinio vienodo būdo ir, priklausomai nuo situacijos, išmokti pritaikyti kitus.
Tam, kad subręstume perėjimui iš neigiamo konflikto į teigiamą veiklos ir gyvenimo būdą, reikalingos tokios nuostatos ir įgūdžiai:
• skirtumų pripažinimas
Tai reikalauja atviro mąstymo. Jei žmogus yra pasiruošęs pripažinti tiek savo, tiek kitų žmonių idėjas, tai subrandina klausimą apie skirtingų idėjų pagrįstumą ir tuo pačiu apie priėjimą prie reikalo iš skirtingų padėčių.

• Ieškant bendrų pranašumų
Dėmesys turėtų būti sutelktas ties tuo, kaip išreikšti kiekvienos pusės individualius poreikius. Konflikto sprendimui, taip pat ir asmeninio artumo išsaugojimui svarbu, kad kiekvienas susimąstytų, kokie poreikiai jam rūpėjo konflikto ankstyvojoje stadijoje.
• Stiprinti save ir kitus reguliuojant konfliktus
Kadangi konfliktai sukelia stiprius jausmus, svarbu, kad dalyvaujančios juose šalys turėtų būti tikros, kad turi galimybių išspręsti problemą ir kad kiekviena pusė – ne tik stipresnė ir labiau patyrusi – mokytųsi, kaip reguliuoti konfliktus.
Reziume
Jeigu norime veiksmingai valdyti konfliktą, kuriame patys dalyvaujame, turime išsiugdyti tam tikrų nuostatų ir įgūdžių. Vienintelis būdas tai padaryti – savęs kontroliavimas ir praktika. Mes turime suvokti, kad tiesa nėra tik mūsų pusėje. Jei mes esame pasiruošę įveikti ribotą mąstymo būdą ir stengiamės būti objektyvūs, taip pat jei norime rimtai priimti kitų žmonių patirtį, mes turime didesnę galimybę užkirsti kelią konfliktams ir susidoroti su jais. Tokia gyvenimo vizija padeda nugalėti klaidingą ,,savo tiesos ir vidinės moralės” jausmą, kuri verčia mus laikyti kitus iš prigimties klystančiais. Netgi tuomet, kai sutinkame oponentą, kurio tiesa tėra tik ,,išorinis blizgesys”, turime išlaikyti pagarbią laikyseną.
Galų gale konfliktas tėra tiktai žmogaus energijos forma. Kalbėdami apie konfliktą, iš tikrųjų kalbame apie gyvenimą. Ir mokymasis, kaip reaguoti į konfliktą taikos, o ne karo labui, išmoko mus lygiai taip pat reaguoti ir į gyvenimą.
Vienus konfliktas baido, kitus patraukia. Mėgstantys iššūkį turi progą įtvirtinti savo asmenybę. Nuo žmogaus vertybinių orientacijų priklauso, kaip jis žiūri į konfliktą. Sakykim, žmogus vertybe laiko rungtyniavimą, o ne bendradarbiavimą. Toks nusistatymas gali būti pagrįstas įsitikinimu, kad gyvenimas yra kova (taip sakė K. Marksas), arba dar blogiau, kad žmogus žmogui yra vilkas (taip sakė anglų filosofas T. Hobsas (Hobbes). Senovės graikų mąstytojai Heraklitas ir Pitagoras tvirtino, kad visko, kas egzistuoja, pagrindas yra priešybės. Vienas filosofijos dėsnių taip ir vadinasi: priešybių vienybės ir kovos dėsnis. Pripažįstant tokią koncepciją, vidinių prieštaravimų draskoma visuomenė yra normalus reiškinys. Aristotelis, priešingai, buvo tos nuomonės, kad poliarizacija visuomenę ardo. Jis pabrėždavo ne tai, kas žmones skiria, o tai, kas vienija. Aristotelio nuomone, visi kraštutinumai yra ydos ir su jais reikia kovoti. Harmonijos receptas – mokėti surasti ,,aukso vidurį” tarp dviejų kraštutinumų.

Literatūros sąrašas

1. B. De Angelis, Tegul meilė tęsiasi amžinai, Kaunas 1999 m.
2. V. Barvydienė, J. Kasiulis Vadovavimo psichologija, Vilnius, 1998 m.
3. D. Carnegie, Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms, Kaunas, 2001 m.
4. J. Edelman., M. B. Crain Derybų kelias, Vilnius 1997 m.
5. B. Everard, G. Morris, Efektyvus mokyklos valdymas, Poligrafija ir informatika,1997 m.
6. M. Fiurst, Psichologija, Vilnius, 2000 m.
7. A. Jacikevičius, Žmonių grupių psichologija, Vilnius, 1995 m.
8. A. Suslavičius Socialinė psichologija, Kaunas, 1995 m.
9. Vilniaus pedagoginis universitetas, Konfliktai ir bendradarbiavimas, Vilnius, 1996 m.
10. Lietuvos konfliktų prevencijos centras ir asociacija, Konflikto valdymas, Vilnius 1996 m.
11. Kauno technologijos universitetas, Bendravimo psichologija, Kaunas, 2001 m.
Kauno technologijos universitetas, Psichologija studentui, Kaunas, 2000 m

Leave a Comment