TURINYS
1. ASMENINĖS POZICIJOS UGDYMO AKTUALUMAS LIETUVOS VISUOMENEI 12. ASMENINĖS POZICIJOS FORMAVIMAS (- IS) 12.1 Asmeninės pozicijos sąvoka 12.2 Asmeninės pozicijos parametrai. 12.3 Psichologinės asmeninės pozicijos formavimosi ypatybės 12.4 Psichologinės asmeninės pozicijos formavimosi ypatybės 12.5 Asmeninės pozicijos formavimosi teorijos 11. ASMENINĖS POZICIJOS UGDYMO AKTUALUMAS LIETUVOS VISUOMENEIPomodernistinė visuomenė, kurioje gyvename, pasižymi sparčia kaita, mažėja visuotinai priimtų tiesių bei aiškių orientacijų. Kartu ji skaidosi į atskirus visuomenės sluoksnius, kurie turi skirtingų vertybių prioritetą. „Visiškai priešingi gyvenimo būdai, žinių modeliai, vertybinės nuostatos arba konfliktuoja, arba gyvena viena greta kitos. Vis sunkiau pasiekti visuotinio susitarimo” (S. E. Fjeld, 1996). Kai tikrovė fragmentiška, žmogus nustoja mąstęs filosofiškai ir holistiškai. Pastebima tendencija priimti neapgalvotus sprendimus – juos diktuoja įsitikinimas, jog pasirinkimą lėmė tam tikra konkreti situacija ar įspūdis, kad pasielgta teisingai pagal aplinkybes. Keičiantis įprastam gyvenimo būdui, daugelis neįstengia pasirinkti veiklos srities, kuri sutaptų su asmens pasaulėžiūra ir tradicijomis. Tokie žmonių elgesio pavyzdžiai rodo silpną faktorių, kuris sąlygoja asmenybės veiklos, elgesio turinio ir pobūdžio pastovumą – t.y. asmeninę poziciją. Verindamas šiuolaikinę sociokultūrinę revoliuciją Lietuvoje, V. Šlapkauskas (1997, 150-151 p.) nurodo šešis sociokultūrinių procesų bruožus: visuomenės fragmentacija, sociokultūrinių procesų greitis, staigių pokyčių konkekstas, agresyvi sociokultūrinių procesų galia, nuosmukio pojūtis, skurdo kultūra. Pirma, Lietuvos piliečiai kelia vis mažiau bendrų tikslų ir juos įgyvendina, jų nesieja bendri projektai ir atsidavimas. Antram permanentinis gyvenimo tempo greitėjimas gimdo efemeriškumo pojūtį. Šis laikinumas lemia kraštutinius gyvenimo prasmės ieškojimo veiksmus: nuo pesimizmo, izoliacijos iki pilnutinio gyvenimo skonio pajautos imperatyvo Tai rodo ir Baltijos šalių tyrimai 1993 – 1995 m.: praeitis vertinama labiau už ateitį (V. Gaidys, 91-106 p.). Trečia, staigių polyčių kontekstas liečia visuomenės priimtų vertybių, o kartu ir su jomis susieto ugdymo dimensijas. Sociokultūrinis jaunimo ugdymas turi išspręsti naujo, dar nepažinto lygmens socializacijos ir adaptacijos problemas. Visomenėje dar nenusistovėję socialiniai veiklos modeliai, nėra orientyrų, kurie nurodytų šių problemų sprendimo efektyviausius kelius. Čia ir atsiremiame į asmens pozicijos ugdymo būtinybę. Ketvirta, sociokultūriniai procesai pasižymi agresyvia potencine galia. Pavyzdžiui, masinės vakarietiškos kultūros invazija tapo galinga politine, ekonomine, kontrakultūrine jėga, įtakojančia visuomenės gyvemino pokyčius. Penkta, apie 50 proc. Lietuvos vaikų gyvena žemiau skurdo ribos (Pereinamasis etapas Rytų ir Visurio Europos šalyse: „Vaikai pavojuje”, 1997), nuosmukio pojūtis įsivyrauja netgi ten, kur realiai nemažėja pajamos. Šešta, skurdo kultūroje „nesąmoningu, neplanuotu būdu ugdosi tam tikra asmenybė, besiskirianti nuo kitoms kultūroms būdingų asmenybės tipų” (V. Šlapkauskas, 1997, 150 p.). Greitų sociokultūrinių pokyčių užvaldytas žmogus skuba apsispręsti ir pasirinkti. Jaunimas dar neturi savo individualybės atskleidimo, socialinio statuso atradimo bei savo pozicijos apginties patyrimo. Socialinė aplinka juos taip pat verčia apsispręsti. Ilgainiui susiformuoja ne kritinis požiūris, bet nusivylimų grandinė, kuri išstumia bendražmogiškas vertybes. Žmogaus, bendruomenės nario, ir sociokultūrinės evoliucijos sąveikoje vyksta žmogaus dvasios pokyčiai ir buriasi pilietinė visuomenė. Būtent į pilietinės visuomenės, o kartu ir ją kuriančio pilietinio ugdymo (planuojama pilietinio ugdymo disciplina) idėją orientuojasi Lietuvos pedagogų bendruomenė. Šios idėjos atgarsių yra spaudoje, daug pranešimų IV tarptautinėje konferencijoje „Švietimo reforma ir mokytojų rengimas” Vilniuje 1997 m.: R. Bakutytės, V. Dumbliausko, R. Grigo, V. Šlapkausko, I. Zaleskienės. Studijuojama Vakarų Europos ir kitų šalių poloetinio ugdymo patirtis, ypač Prancūzijos, Olandijos, JAV, Norvegijos, Australijos, kur poloetinis ugdymas suvokiamas kaip visaapimantis asmenybės ugdymo procesas. Čia lyg suteikiamas prioritetas pilietiniam ugdymui prieš kitas ugdymo sritis. Manome, kad adekvačias ugdymo realybei proporcijas tarp pilietinio, dorinio, …estetinio, saviauklos ir kt. ugdymo išlaikytų integruojanti asmeninės pozicijos ugdymo idėja. Individualistine filosofija besivadovaujantis žmogus plačioje orentacijų ir elgsenos erdvėje tikisi materialios naudos, greitai įsitvirtinti, sulaukti pripažinimo ir atlygio už savo darbą. Etnocentristinė orentacija, tautinės savimonės palaikymas nekuria žemiškų gėrybių. Beje, bendrosios kultūros vertybes reikia nuolat naujai suvokti ir pritaikyti. Bet gyvendamas socialinėje aplinkoje ir toks asmuo yra priverstas valdyti savo egocentriškas orentacijas, pripažinti ir susitaikyti su bendruomeninio gyvenimo būtinybe. Santykiai su kitais žmonėmis iš piliečio reikalauja tam tikros kokybės – vertybių ir nuostatų, t.y. asmeninės pozicijos. Reikalinga bendroji, visus piliečius vienijanti, jiems vieni kitus suprasti, priimti (per vertybes ir nuostatas), suderinti interesus ir komunikuoti leidžianti kultūra, be kurios neįsivaizduojama ir pilietinė visuomenė. Šio bendro susitarimo siekimas – sociopsichopedagoginė problema. Ją spręsti galima plėtojant pilietinį ugdymą, veikiant asmenybės moralinį vystymąsi, formuojant ugdytinio asmeninę poziciją, pagrįstą bendražmogiškomis vertybėmis.2. ASMENINĖS POZICIJOS FORMAVIMAS (- IS)2.1 Asmeninės pozicijos sąvokaUgdymas vyksta žmonių, jų tarpusavio santykių bei objektyvių daiktų ir reiškinių aplinkoje. Pagal L. Jovaišą (1997, 58 p.) ši aplinka veikia ugdytinio asmenybės struktūras – biologinę, psichologinę, dvasinę. Kartu šie komponentai yra stipriai integruoti visubinėje asmenybėje, kad tarpusavyje nuolat sąveikauja, nors kiekvienas iš jų yra autonomiškas. Pedagoginiame procese ugdytojai orientuojasi į dvasinę ugdytinio asmenybės stuktūrą, kuri savo ruožtu veikia kitas. Veikimas per dvasinę asmenybės struktūrą ugdumui teikia sąmoningumo. Žmonių bendruomenė ir objektyvi tikrovė sukuria daugybės santykių terpę, kurioje ugdytinis sąveikauja su aplinka. Kiekvienas sąveikos aktas lavina ne tik vaiko pažinimą ir sąmoningumą, bei ir įpareigoja apsispręsti, t.y. nustatyti savo santykį su čia ir dabar esančiu objektu. Toks sprendimų procesas ilgainiui sukuria ne tik egzistencijos patirtį, požiūrius, nuostatas, bet ir asmeninę poziciją. Pedagogikoje ir psichologijoje pozicija (lot. positio – padėtis) – tai „ugdytojų ir ugdytiniių požiūrių ir nuostatų sistema, sąlygojanti veiklos bei elgesio pastovų turinį ir būdą kurio nors objekto atžvilgiu; tai psichologinis asmenybės dispozicijų komponentas (dispozicija – visuma pastovių vidinių dorinių, reguliuojančių žmogaus mąstymo ir elgesio kryptį: nuostatos, interesai, vertybinės orientacijos)” (L. Jovaiša, 1993,179p.).
B. Bitinas (1995, 12 p.) asmeninės pozicijos sąvoką atskleidžia per socialinę tikrovę, su kuria santykiauja auklėtinis, akcentuoja patirties įtaką: „asmenybės pozicija yra ankstesnės individo patirties, jo galimybių, anksčiau susidariusių poreikių ir siekių pagrindu susiformavęs požiūris į tą objektyvią padėtį, kurią jos užima jam prieinamuose socialiniuose santykiuose ir kurią jis nori užimti”. Ankstesnės patirties ir asmeninės pozicijos ryšys rodo, kad asmeninės pozicijos formavimasis – ilgas, tęstinis procesas. V. Žemaitis (1983, 241 – 242 p.) teigia, kad „asmenybės gyvenimą ir veiklos kryptingumą” išreiškia dorovinė asmenybės pozicija, kuri „kaip integralinė savybė, laiduoja elgesio nuoseklumą bei patvarumą”. Kartu jai būdingas viso žmonaus dorovinio pasaulio vientisumas, minties ir veiklos vieningumas. Dorovinę poziciją lemia „dorovinis įsitikinimas, pažiūros, elgesio įpročiai, charakterio savybės” (242 p.). Žemaitis dorovinę poziciją apibrėžia tomis pačiomis kategorijomis kaip L. Jovaiša ir B. Bitinas asmenybės poziciją, nurodo tuos pačius asmenybės pozicijos aktyvumo, patvarumo ir kryptingumo paramentrus kaip ir mįnėti autoriai. Pažymėtina, kad V. Žemaitis (1983) dorovinię asmenybės poziciją savitai traktuoja kaip sunkiai pasiekiamą dorovinę kokybę, būdingą subrendusiam žmogui, kuri gali ir neišsivystyti: „Ją žmogus sukuria mustatęs savo santykį su visuomeniniais interesais, giliai suvokęs savo paskirtį. (…) Žmogus, neišsiugdęs dorovinės pozicijos, neįgyja patvarios, nuoseklios elgesio linijos. Tokio žmogaus elgesys situacinis, nepatvarus, nepatikimas” (241 – 242 p.) .Šiame darbe asmeninę poziciją laikysime integraliniu asmenybės veiksniu, egzistuojančiu nuo pirmųjų asmens sąmonės pasireiškimų, kuris veikia asmens elgesį ir yra sąlygiškai pastovus, Šis veiksnys kinta integruojant ankstesnius požiūrius ir nuostatas su naujai susidariusiais spręsmo procese. Taip pat laikysimės platesnio asmeninės pozicijos apibrėžimo, tuomet dorovinę poziciją traktuosime kaip dalinę asmeninę poziciją. Taigi, asmeninė pozicija pasireiškia tuomet, kai asmuo (subjektas) yra santykyje su aplinka (objektu). Jų sąveikos metu iš naujo apsisprendžiama ir nustatomas santykis su turimu objektu (kartais su pačiu savimi). Padarytas sprendimas sustiprina turimą asmeninę poziciją arba ją keičia. Apsisprendimo pagrindas – ankstesni sprendimai, patirtis, poreikiai, siekiai, jų pasekmėje ausidarę požiūriai, nuostatos, vertybinės orientacijos. Asmeninė pozicija veikia asmens elgesį, veiklą, sąlygoja jų apstovumą, kryptingumą, sąmoningumą. Kai asmens elgesyje, veikloje pasireiškia minėtos savybės, asmeni…nė pozicija ypač sutvirtėja ir gali pasiekti naują kokybę – užimama asmeninė pozicija aukščiausios vertybės ir savo būties atžvilgiu. Formuojantis asmeninei pozicijai, kartu vyksta ir vertybių interiorizacija, nes asmeninė pozicija užimama objekto ir vertybės atžvilgiu.Asmeninės pozicijos formavimasis
Požiūriai
Patirtis Siekiai Nuostatos Asmeninė Gyvenimo pozicija filosofijos
Vertybinėsorientacijos kūrimas Pastovus, sąmoningas, kryptingas elgesys
Šiame darbe vartojame asmeninės pozicijos sąmoką, kuri kildinama iš asmens pozicijos. Pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje kartais dar įvardijama asmens ir asmenenybės sąvokų atskyrimo problema: A. Paškus (1990, 18 – 28 p.), V. Savickytė (1996, 18 – 21 p.), G. Allport (1961, 28 p.) ir kt. Pedagogikoje asmuo turi žmogaus kaip bendruomenės, grupės nario reikšmę (L. Jovaiša, 1993, 17 p.). Giminiška semantinė reikšmė ir asmenybės apibrėžime: „Asmenybė – individo savitumas, reikšmingų, pastovių jo savybių (įgimtų ir įgytų) sistema, nusakanti jo vietą, kurioje nors bendrijoje” (Psichologijos žodynas, 1993, 24 p.). Ortologijoje asmuo suvokimas kaip žmogiškosios būties pagrindas, psichologinės savybės neliečia jo kaip asmens, bet kaip asmenybę (A. Paškus, 1990, 19 p.). Pozicija pasireiškia kaip universali visų žmonių savybė. Trinarinėje asmenybės struktūroje (L. Jovaiša, 1997, 58 p.) asmeninė pozicija glūdi ne tik psichologinėje, bet ir dvasinėje plotmėje: dvasinė asmenybės struktūra dalyvauja transcendencinių vertybių interiorizacijoje, formuojantis religinei asmens pozicijai (B. Bitinas, 1996, 102 – 108, 113 p.). Asmeninės pozicijos formavimasis gali pereiti į būties problemų sprendimą, gyvenimo filosofijos kūrimą. Todėl šiame darbe nenorėta siaurinti asmeninės pozicijos pasireiškimo erdvės.2.2 Asmeninės pozicijos parametrai.Asmens ir socialinės aplinkos santykių išdava – dvasinėje asmenybės struktūroje susiformavusi asmeninė pozicija kaip tam tikras sąlygiškai nekintantis darinys. Socialinis asmeninės pozicijos formavimosi pobūdis inspiruoja prielaidą, kad kuo įvairesnė, daugialypiškesnė ugdytiniui prieinami socialiniai santykiai, tuo turtingesnė, gilesnė asmeninė pozicija. Ugdymui kaip auklėjimui ir akseologijai svarbu mustatyti, koks asmeninės pozicijos susiformavimo lygmuo yra kokybiškai paknkamas, kad būtų galima konstauoti ugdytinio asmeninės pozicijos susiformvimo faktą. Norint pažinti ir apibūdinti ugdytinio asmeninę poziciją, reikia išskirti esminius jo pasireiškimo požymius (parametrus). B. Bitinas (1995, 12 p.) pateikia keturis asmenybės pozicijos funkcinius parametrus:asmenybės kryptingumą,asmenybės pozicijos patvarumą,asmenybės aktyvumą,vertybių funkcionavimo sritį. Manome, kad šie parametrai objektyviai apibūdina asmeninės pozicijos susiformavimą ir jos sąlyginį pastovumą. Pagrindinis asmeninės pozicijos parametras – asmenybės kryptingumas, nusakntis į kokią aukščiausiąją vertybę asmenybė yra orientuora. Vertybė, pagal L. Jovaišą (1995, 149 p.), – „asmeniui reikšmingiausio dalyko išgyvenimas, orientuojantis jo mąstymą ir jausmus į aukščiausias objektyvias gėrybes”. Ši aukščiausioji vertybė dalinai pasireškia visuose asmens santykiuose su aplinka. „Vertybė – vertybinė santykio su daiktu kokybė” (N. Hartman, 1926 // 189 p.), „sąmonei besireiškianti reikšmė, arba reiškinys” (S. Pocius, 1996, 256 p.). Internalizuotos vertybės asmens sąmonėje klasifikuojamos, sisteminamos, nusistovi jų hierarchija. Asmeninėje pozicijoje vertybės pasireiškia kaip vertybinės nuostatos. S. Pocius, (1996, 257 p.) išskiria dvi vertybinių nuostatų rūšis: natūraliąją ir teorinę. „Šių dviejų nuostatų veikimas ir suteikia impulsus vienokio ar kitokio pobūdžio veiklai: natūraliosios nuostatos veikiamas žmogus grindžia savo santykius su kitais kasdieninėmis, praktiškai orientuotomis, subjektybiomis vertybėmis; teorinės nuostatos realizavimasis apima objektyviosiomis vertybėmis pagrįstą tarpusavio santykių etiką” (S. Pocius, 1996, 257 p.). Natūraliosios vertybinės nuostatos susidaro kai asmenį supati natūralioji aplinka vertinama kaip priemonė kasdieniškai naudingiems veiksmams realizuoti. Šių nuostatų sisidarymui būdingas subjektyvus vertinimas ir „vertybinių kontekstų išgyvenimas”, „subjektybių santykių su pasauliu patyrimas”, bet ne „racionalusis ir signifikacinis reiškinių suvokimas” (S.Pocius, 1996, 257 p.). Tikrovės reiškiniai šiame procese matuojami galimybės patenkinti asmens poreikius dydžiu. Natūraliąsias nuostatas inspiruoja žemesnio hierarchinio laipsnio asmens vertybių sistemoje vertybės.
Sąmoningai susilaikius nuo išankstinių subjektyvių praktiškai orientuotų prielaidų ir sprendimų, išsilaisvina dvasinė asmenybės struktūra, pasireiškianti grynosios sąmonės lauku (E. Husserl). Šis laukas yra teorinių vertybinių nuostatų, kurios inspiruoja aukščiausiosios asmens vertybės, susidarymo vieta. Teorinės vertybės nuostatos formuojasi per objektyvius, nepraktinius asmens santykius su aplinka ieškant tiesos, gėrio, grožio, vienio. Jos asmenį supančiam pasauliui suteikia vienokią ar kitokią reikšmę. Tiek natūraliosios, tiek teorinės vertybinės nuostatos įeina į asmeninės pozicijos struktūrą. Aukščiausiosios vertybės, formuojančios teorines vertybines nuostatas, kuria asmeninės pozicijos kryptingumą. Su pirmosios žmogaus sąmonės apraiškomis vaikystėje ima reikštis asmens kaip subjekto vertinimo fenomenas. N. Hartman (1926 // 183 p.) teigia, kad vertybinės visko, apie ką sprendžiame, pobūdis glūdi pačioje žmogaus sąmonėje. Pirmasis kryptingas pamatinis sąmonės pasirinkimo aktas – gėrio ar blogio pasirinkimas. Ši dilema iškyla ir vėliau, priimant svarbiausius žmogaus gyvenimo sprendimus, vykstamt psichologinei ir dvasinei motyvų kovai. Būties teorija (ontologija) teigia, kad gėris yra natūralus būties siekimo objektas – sąmoningas ar nesąmoningas… (A. Plėšnys, 1996 // 211 p.). N. Hartman (1926 // 199 p.) pažymi, kad asmens kaip vertybių turėtojo potencija dorovinės vertybėms yra žmoguje glūdinti moralinė esmė dar šiapus bet kokio konkretaus gėrio ar blogio. Kalbant apie asmenį, susiduriame su antrąja gėrio samprata – moraliniu gėriu (B. Blanshard, E. Durkheim, R. Perry). Moralinis gėris yra ir kaip vertybė, ir kaip laisvos žmogaus valios siekis. Pagal analitinį B. Blanshard (1961 // 73 p.) aiškianimą, gėris – žmogaus prigimtinis veržimasis siekio link, atitinkantis jo tikslus, „dorovė, provokuojanti spontaniškus troškimus” (E. Diurkheim, 1925 // 140 p.). A. Maslow (1959 // 345 p.) šią žmoguje slypinčią tendenciją įvardija kaip „savęs aktualizavimą, psichinę sveikatą, subrendimą, atskirai imant, kaip augimą kiekvienu ir visais savęs aktualizavimo aspektais”. Savęs aktualizacija pasireiškia kaip spaudimas, verčiantis siekti asmenybės vientisumo, individualumo, tiesos pažinimo, kūrybiškumo, būti geru ir kt. Čia svarbios ramybės, švelnumo, drąsos, pažinimo, dorumo, meilės, nesavanaudiškumo, gerumo verybės (A. Maslow, 1959 // 345 p.). Visuomenine prasme gėris – „harmoningas interesų santykis”, asneninių interesų konfliktą paverčiantis pozityvia bendravimo harmonija (P. Perry, 1954 // 159, 169 p.). Tuomet visuomenės kultūros ir jos institucijų funkcija tampa „visuotinio savęs aktualizavimo puoselėjimas” (A. Maslow, 1959 // 348 p.). Moralinis blogis – „galybė, ardanti natūraliąją tvarką ir kreipianti būtį nuo jos prigimtojo tikslo”, kuomet laisvai būnanti būtybė apsisprendžia „būties griovimo, nuasmeninimo kryptimi” (P. Plėšnys, 1996 // 213 p.). B. Bitinas (1996, 107 p.) teigia, kad vertybės egzistuoja tik susijungusios sisteminiais hierarchiniais ryšiais. Asmenybės vertybių sistemą išreiškia aukščiausioji vertybė. Aksiologijoje ir ugdymo filosofijoje yra daug vertybių klasifikavimo sistemų. Asmeninei pizicijai svarbus aukščiausiosios vertybės kriterijus, pagal kurį vertybių sistemos skirstomos į transcendentines, sociocentrines ir antropocentrines. Taip vertybių sistemas skirsto ir B. Bitinas (1996, 20 – 23 p.; 1995, 9 p.), glaudžiai susiedamas ugdymo filosofiją su ugdymo kaip auklėjimo procesu, kurio „tikslas – asmeninės pozicijos ugdymas” (1995, 10 p.). Transcendentinėje vertybių sistemoje aukščiausios gėriom tiesos, grožio, vienio vertybės. Vertinamas žmogaus gyvenimo prasmingumas ir išskirtinumas, jis orientuojamas į kilnius darbus, Šia vertybių sistema remiasi ir religinė pasaulėžiūra, kuri istoriškai susiklostė pirmoji. Religinėje vertybių sistemoje sukščiausiosios vertybės turi tąsą už žmogaus gyvenimo, visuomenės ribų. Dvasiniu ugdymu siekiama, kad ugdytinis artėtų prie absoliučios vertybės – transcendentinės Esybės. Per dalines bazines tikėjimo, meilės, vilties, nemirtingumo, atgailos ir kt. vertybes pasiekiama aukščiausioji vertybė, randama gyvenimo prasmė (B. Bitinas, 1995, 9 p.). Žemiškos vertybės nėra neigiamos, bet traktuojamos kaip laikinos. Bendrąją gyvenimo prasmės formuluotę religinėje pasaulėžiūroje konkretina asmens konfesinė priklausomybė. Sociocentrinei ir antropocentrinei pasaulėžiūrai svarbus santykis aš – kiti: pirmoji teikia prioritetą visuomenei, žmonijai, antroji – aukština individualybę. Pagal J. Laužiką (1993, 228 – 229 p.), vystantis visuomeniniams santykiams, žmogus vis labiau apvaldo gamtą ir kuria kultūrą, glaudžiau siejasi bendruomeniniais saitais, bendruomenė primeta asmeniui bendrąją valią ir reikaluja atitinkamai veikti bendruomenės labui. Nustatant asmens autonomijos – bendruomeninės priklausomybės santykį, abi pusės apsibrėžia tam tikromis teisėmis ir pareigomis, suderina dalinę priklausomybę ir laisves. Žmogus „yra tiek bendruomeniškas, jog savo priklausomybės bendruomenei nelaiko pavergimu, bet iš kitos pusės, jis yra tiek savarankiškas, pajėgus ir apsispresdęs, jog nori turėti savo laisvą dvasinių reikalų pasaulį” (J. Laužikas, 1993, 228 – 229 p.). Šie reiškiniai rodo, kad grynosios antropocentrinės ar sociocentrinė…s pasaulėžiūros laikymasis komplikuotų asmens gyvenimą. Visos sociocentrinės vertybių sistemos grindžiamos žmogaus ir žmonių grupių vertingumu. Sąvoka kiti implikuoja tiek šeimą, mylimus žmones, reikšmingus kitus, tiek dideles grupes – visuomenines, politines, religines bendrijas, įvairias socialines grupes, galiausiai visą žmoniją. Šiuo aspektu nagrinėjant sociocentrines vertybių sistemas, randama įvairių kokybinių ir kiekybinių variacijų: kokybinė – „Visumos interesas (t.y. moralinis) yra apimantis visus asmenis ir pranašesnis už kiekvieną dalį atskirai” (P. Perry, 1954 // 160 p.); kiekybinė – „Moralės srityje kiekvieno teiginio svoris yra proporcingas jo atstovaujamų interesų kiekiui” (P. Perry, 1954 // 160 p.). Kiekybiniu aspektu visuomenės moralė traktuojama kaip esanti aukštesnio lygmens, atskiras asmuo yra mažiau moralus, koekybiniu aspektu sociocentrinėje vertybių sistemoje aukščiausioji vertybė yra žmonija, gyvenimo prasmė – visos žmonijos gerovė. Pastarasis kriterijus per daug abstraktus, atitrauktas nuo kasdienės asmens būties, gali būti tik teorine vertybine nuostata. Iškeliant dalinės, nors ir didelės žmonių grupės vertybę (tautos, religinės ar politinės bendruomenės), galimi socialiniai konfliktai (B. Bitinas, 1996, 21 – 22 p.). „Bazinės vertybės – lygybė, brolybė, humaniškumas, solidarumas, santarvė, taika, darbas, kūryba ir pan. Pagrindinis prieštaravimas – tarp altruizmo ir egoizmo” (B. Bitinas, 1995, 9 p.). Viena iš socialiai naudingų ir neutralių vertybių sociocentrinėje vertybių sistemoje – pareigos ir atsakomybės vertybė, kuri gali būti laikoma ir aukščiausiąja. Antropocentrinėje vertybių sistemoje „aukščiausios vertybės ieškoma ne makrokosme (dvasiniame, socialiniame ar materialiniame pasaulyje), o mikrokosme – pačiame žmoguje, jo esmėje” (B. Bitinas, 1996, 22 p.). Visuomenės gerovė pasiekiama per asmens saviraišką ir savirealizaciją, gyvenimo prasmė – asmeninis tobulėjimas, savo prigimties atskleidimas ir vystymas. „Visų problemų ir idėjų centras – žmogus” (J. Laužikas, 1993, 222 p.). Bendras visų antropocentrinių sistemų bruožas – abstrakčių, konkretaus socialinių turinio nesaistomų vertybių dominavimas. Asmuo pasirenka vertybių socialinį turinį: kaip konkrečiose situacijose dera realizuoti atsakomybę, laisvę, pareigą, laimę, teisingumą, individualumą, naudą, malonumą ir kt. bazines antropocentrines vertybes (B. Bitinas, 1996, 22 p.). Kaip ir sociocentrinėje vertybių sistemoje, laisvei ir atsakomybei gali būti siteikiamas aukščiausios vertybės statusas, tik šiuo atveju asmuo atsakingas pats sau, o ne visuomenei. Antropocentrizmas paprastai grindžiamas teiginiu, kad „išreiškusių ir išplėtojusių savąsias galias individų bendrija yra visuotinės žmonių gerovės prielaida” (B. Bitinas, 1996, 21 – 22 p.). Kitas asmeninės pozicijos parametras – vertybių fukcionavimo sritis. Pagal jį skiriamos dalinės pozicijos, kurių svarbiausios: dorovinė, santykio su savimi, su aplinka (pasauliu), religinė, dalykinė, pilietinė, estetinė. Šios dalinės pozicijos išreiškia asmens požiūrį į konkrečius jo būties santykių objektus, pasireiškia, kai žmogus susiduria su tam tikros rūšies veikla ar situacija. Dorovinė pozicija – viena iš svarbiausių dalinių asmens pozicijų. Išrekidama esminius žmonių tarpusavio santykius, dorovinė pozicija daugiau ar mažiau įtakoja kitas dalines pozicijas – dalykinę, pilietinę, santykio su savimi, pasauliu. Galbūt todėl daug lietuvių autorių savo mintį fokuduoja būtent į dorovinį ugdymą ir dorovės pozicijos formavimą (Vydūnas, A. Maceina, S. Šalkauskis, J. Vabalas – Gudaitis, B. Kuzmickas, V. Žemaitis, J. Vaitkevičius, E. Martišauskienė, V. Aromavičiūtė), neišplečiant dorovinės pozicijos iki asmens pozicijos kategorijos. Dorovinės pozicijos sąvoka daugeliu atvejų platesnė nei dalinės dorovinės asmens pozicijos bei siauresnė nei asmens pozicijos. Pedagoginėje ugdymo tradicijoje Lietuvoje pabrėžiamos kitų žmonių prigimtinės teisės ir vertingumas, mažiau dėmesio lieka asmens santykiams su pačiu …savimi, su pasauliu apskritai. Dažnas teiginys: „apie asmenybės brendimą mokykloje galima kalbėti tik tuo atveju, kai ugdomas aiškią gyvenimo poziciją turintis žmogus. Todėl viso auklėjimo proceso šerfimi tampa dorovinis auklėjimas, o jo tikslu – aktyvios dorovinės pozicijos ugdymas” (V. Ambomavičiūtė, 1991, 126 p.). Čia asmens poziciją atitinkanti gyvenimo pozicija kreipiama į dorovinius žmogaus santykius su kitais. Dalinė dorovinė pozicija išreškia vieną iš žmogaus santykio su žmogumi aspektų – požiūrį į kitą asmenį, nepriklausomai nuo šio asmens požymių: amžiaus, lyties, rasės, socialinės padėites. „Dorovinė pozicija vertinama altruizmo – egoizmo skalė” (B. Bitinas, 1995, 13 p.). Dažnai ją galima įvardinti kaip tam tikrą gyvenimo principo formuluotę: Gera visa, kas nekenkia kitiems, Jei rūpinsies kitais, tai ir kiti tavimi pasirūpins, Mylėk kitą kaip pats save, Pasirūpink pats savimi ir kitiems bus geriau ir pan. Tai praktinė natūralioji vertybinė nuostata pakelta į teorinės nuostatos lygmenį. Natūraliai į dorovinę poziciją įeina ir požiūris į žmonių grupes, kaip į kitus asmenis. Žmogus atskiroms asmenų grupėms – šeimai, darbo kolektyvui, bendruomenei, tautai, valstybei – suteikia skirtingus prioritetus. Susidurdamas su socialiniu gyvenimu bei įvairiais kultūros reiškiniais, asmuo formuojasi piūrį į savo bei kitų žmonių ar jų grupių veiklą bei jos sukurtas gėrybes – mokslą, meną, mateialines vertybes. Šį požiūrį parodo asmens dalykinė pozicija, kuri neišvengiamai atsiranda per praktinį aplinkos įvertinimą tenkinant poreikius. Susidaro natūraliosios vertybinės muostatos, kurios yra didžioji dalykinės asmens pozicijos dalis. Sąveikoje su dorovine asmens pozicija žmonių veiklai ir jos gėrybėms suteikiama socialinė prasmė ir susiformuoja teorinės vertybinės nuostatOs. Teorinių dalykinės pozicijos vertybių nuostatų atsiradimui būtina ugdymo įtaka. Dalinę religinę pozicija nusako religinė pasaulėžiūra, tapatinimasis su religine bendruomene, religinių priedermių laikymasis. Religinė pozicija apima žmogaus santykio su žmogumi ir pasauliu kaip su Dievo kūriniais ir asmeninio santykio su Dievu aspektus (krikščioniškoje pasaulėžiūroje). Aukščiausiosios vertybės čia tos pačios kaip ir transcendentinėje vertybių sistemoje. Jei asmuo tiesiogiai nesitapatina su religine bendruomene, jis kuria savo tikėjimo filosofiją ir sudaro savą transcendentinę vertybių sistemą. Ji išreiškia asmens santykio su savo būtimi poziciją. Asmens požiūriu į save daug reikšmės turi psichologiniai asmenybės vystymosi ypatumai. Asmens santykio su pačiu savimi pagrindas – tai, kad žmogus pats sau yra vertybė. Rūpindamasis savimi, pagarba sau, siekimas save išreikšti, plėtoti savo galias – esminis šios pozicjos komponentas. Analizuodamas savo gyvenimą, ieškodamas jo prasmės žmogus susidaro ir teorines nuostatas apie save ir pasaulį (aplinką) apskritai. Pastarosios išreiškia asmens santykio su pasauliu poziciją. Pačios bendriausios teorinės nuostatos apie mus supantį pasaulį yra jo priėmimas kaip palankų, priešišką ar neutralų, kartais asmuo susiformuoja nihiristinę nuostatą, kartu užkirsdamas kelius sau tobulėti visuomenėje. E. Berne (1967) ir T. Harris (1967) apibūdina keturias egzistencines asmens pozicijas, kuriose susipina žmogaus nuostatos į save, į kitus žmones, į pasaulį:1) Man viskas gerai – Tau viskas gerai (I’m OK – You’re OK): asmuo patenkintas savo gyvenimu, kompetetingas, laimingas, pasitiki savimi ir kitaos: gyvenimas vertingas pats savaime, žmogus jaučia atsakomybę, kitus vertina pagal pasiekimus: kiti nei geresni, nei blogesni už jį, vertinamos gerosios žmonių savybės; tai pozicija su teigiamu „aš galiu” skriptu, toks asmuo gimęs ir augąs pasiekimams, kelia sau uždavinius ir juos palaipsniui realizuoja gyvenimo eigoje;2) Man viskas gerai – Tau viskas blogai (I’m OK – You’re not OK): žmogus jaučiasi aukštesnis už kitus, mano turįs teisę panaudoti kitus savo tikslams ar malonumams, kitiems nepripažįsta lygių teisių;3) Man viskas blogai -… Tau viskas gerai (I’m not OK – You’re OK): asmuo jaučiasi mažiau sugebančiu, žemesniu, negražiu ir nepopuliariu, dažnai būna drovus – taip save žemindamas labai kenčia; visi aplink esantys atrodo daug gudresni ir laimingesni;4) Man viskas blogai – Tau viskas blogai (I’m not OK – You’re not OK): nuvertinami tiek kiti, tiek pats asmuo; nei savyje, nei kituose neįžvelgiama gerų savybių, vien neigiamos; pasaulis atrodo pilnas blogio ir klastos. Žmogui, turinčiam stiprią asmeninę poziciją, pagriįstą humanistinėmis vertybėmis ir vaikystėje nepatyrusiam stiprių sukrėtimų, priimtina tik pirmoji pozicija. E. Berne (1967) teigia, kad šią poziciją galima pasiekti, nepaisant ankstyvųjų trūkumų, sąmoningau mąstymu ir apsisprendimu. Tai ilgo proceso, kuriant savo vidinį pasaulį, rezultatas. Valstybės ir tautos išlikimui svarbi pilietinė asmens pozicija – „sistema socialinių orientaacijų ir nuostatų, apibūdinančių individą kaip savosios šalies visuomenės narį. Pilietinės pozicijos atrultūroje aulščiausios vertybės funkciją atlieka aprisimta atsakomybė už visa, kas vyksta visuomenėje; kitame vertybių skalės poliuje – atsakomybės neigimas, jos proskyrimas objektyvioms, nuo asmeninių pastangų nepriklausančioms sąlygoms” (B. Bitinas, 1995, 13 p.). Tauta, visuomenė, valstybė yra suinteresuotos savo išlikimu, kaip ir visi šių bendruomenių nariai linkę jas palaikyti. Augdamas vaikas susiduria su įvairiais tautinės, pilietinės sąmonės pasireiškimais ir susipažįsta su tam tikrais lūkesčiais jo paties atžvilgiu. Parėmęs šias visuomenines normas asmuo susiformuoja tam tikras nuostatas, kurios įgalina jį daugiau ar mažiau jaustis atsakingu ir priimti tam tikrus savanoriškus įsipareigojimus tautos, valstybės labui. Grožis pasireiškia kaip viena iš esminių visuomenės vertybių, yra dvasinės kultūros komponentas, Grožiu kaip savybe pasižymi tiek gamta, tiek žmonės, tiek jų veiklos produktai. Todėl asmens požiūrį į grožį išreiškianti estetinė pozicija formuojasi lygiagrečiai su kitomis dalinėmis pozicijomis per konkrečius asmens socialinius, kultūrinius, pažinimo santykius. Ugdymui svarbus dalinės estetinės asmens pozicijos pasireiškimas žmogaus veikloje, elgesyje – gebėjimas grožį išgyventi, vertinti, tausoti. Vystantis asmens pozicijai, ryškėja asmeninės pozicijos patvarumo bei aktyvumo parametrai. Asmeninės pozicijos patvarumo parametras nusako, „kokiu mastu asmenybė yra autonomiška, savo elgsena patvirtina turimą poziciją” (B. Bitinas, 1995, 12 p.). Asmeninės pozicjos patvarumui avarbus vertybių internalizacijos lygis ir bendroji žmogaus nuostata sudėtingose situacijose vadovautis asmeninėmis ar situacinėmis nuostatomis. Asmeninės pozicijos aktyvumo parametras parodo, „kokiu mastu asmuo rodo iniciatyvą, siekdamas vertybių sistemos racionalumo įtvirtinimo” (B. Bitinas, 1995, 12 p.). Tiriant asmeninę poziciją, asmens vertybių tyrimas leidžia susidaryti asmens pozicijos vaizdą pagal asmenybės kryptingumo ir vertybių funkcionavimo srities parametrus. Norint tirti asmens poziciją pagal asmenybės aktyvumo ir asmeninės pozicijos aptvarumo parametrus, susiduriame su asmenybės elgesį matuojančių kriterijų problema….2.3 Psichologinės asmeninės pozicijos formavimosi ypatybėsAsmeninės pozicijos formavimosi prielaidos glūdi pačioje asmenybės prigimtyje, t.y. egzistuoja nuo žmogaus gimimo. A. Adler (1935 ; 1, 5 – 8 p.) teigia, kad paveldėjimas tik apdovanoja žmogų gabumais, aplinka tik suteikia jam įspūdžių, o jų patyrimas, interpretacija ir susidariusios nuostatos determinuoja asmens santykius su išoriniu pasauliu, Asmeninės pozicijos susidarymas per nuostatas, sąlyginis pastovumas ir laipsniška kaita grindžiami nuolatime sąmonės veikla – „giluminiais aprsminias procesais, per kuriuos išsikristalizuoja žmogaus sąmoningas santykis su tikrove”, asmenybei būdingu „aktyvumu ir kryptingumu” (G. MButkienė, A. Kepalaitė, 1996, 20 p.). Giluminiai prasminiai procesai kuria asmens suvokimo ir vertybinius santykius su aplinka, sąlygoja asmeninės pozicijos turinį ir pokyčius, o jos raišką ir sąlyginį pastovumą lemia asmenybės aktyvumas ir kryptingumas. Pažindamas realybę ir sąveikaudamas su ja, santykyje aš – objektas asmuo jau yra tam tikroje pozicijoje: objektas pažįstamas, kokybiškai įvertinamas. Individuali vertinimo patirtis ilgainiui ir sukuria tam tikrą kokybę (vertybę), kurios atžvilgiu vertinamos visos relybės apraiškos. Santykyje aš – objektas asmeniui būtina save suvokti, išskirti iš aplinkos. Tai vaikas išmoksta iki dviejų metų (R. Žukauskienė, 1996, 86 p.). Dar nesuvokdamas savęs, kūdikis vienaip ar kitaip (t.y. kokybiškai) reaguoja į aplinką: priima – atstumia, jam malonu – nemalonu ir pan. Tėvai garantuoja kūdiniui galimybę patenkinti bazinius poreikius ir saugumą. Šie du veiksniai veikia asmeninės pozicijos vystymąsi. „Bazinių poreikių patenkinimas suteikia mums daug viršūnės išgyvenimų, kurių kiekvienas yra absoliutus malonumas, tobulas savaime, ir vien jų gana, kad gyvenimas būtų vertinamas” (A. Maslow, 1959 // 344 p.). Pagal E. Erikson (1968) teoriją įpratimas, kad tėvai patenkina bazinius kūdikio poreikius, suteikia jam pasitikėjimo. „Motinos globa motyvuoja mus tyrinėti pasaulį” (S. Klein, 1982, 35 p.). Taip išsiskleidžia prigimtinis asmenybės aktyvumas. Vaikai iki dviejų metų pasižymi aktyvumu: patys organizuoja savo patirtį: adptuoja refleksus, stebi, pamėgdžioja, ieško naujų būdų savo tikslams pasiekti. Aktyvumas gali transformuotis į pasididžiavimą savimi ar gėdos jausmą (R. Žukauskienė, 1996, 152 p.). Savęs kaip veiksmų ir emocijų subjekto išgyvenimas dar neaiškus, ypatybės suvokiamos vėliau nei susiformuoja. Vaikas betarpiškai priima suaugusių vertinimą, dažna kritika gali pakenkti teigiamo požiūrio į save susiformavimui. Moralinės ir dalykinės dalinių asmens pozicijų užuomazga – elgesio su žmonėmis atskyrimas nuo elgesio su daiktais (Vygotskis, 1982). Ankstyvosios vailystės amžiuje (2 – 6 m.) spontaniška vaiko reakcija š aplinką pamažu keičiasi į prognozuojamą. Padidėja vaiko galimybė spręsti problemas, atsiranda poelgių, susijusių su vaiko asmenybe, o ne su momentiniu noru. Susidurdamas su įvairiomis situacijomis vaikas egocentriškas, nes nesupranta tikrosios daiktų, reiškinių esmės, klaidingai, įsivaizduoja, kad pasaulis egzistuoja dėl jo. Šiuo atveju santykio au pasauliu poziciją išreiškia natūralioji vertybinė nuostata, kad pasaulis turi tenkinti asmens poreikius. Jei tėvai savo atžalai nuolaidžiauja, lepina, vaikiškas egocentrizmas gali peraugti į egoistinę asmens poziciją, subrendęs žmogus gali nesusiformuoti teorinės ir grįžti prie natūraliosios vertybinės nuostatos. Aplinkinių meilės poreikis ir egocentrizmas šiame apžiuje natūraliai sutampa su antropocentrinių vertybių internalizacijos pradžia. Pagal E. Erikson teoriją (1968; 1980, 67 – 71 p.), 3 – 6 m. vaikas toliau formuoja savo autonomiškumą išgyvendamas iniciatyvumo – kaltės krizę: „Iš savitvardos jausmo, nepraradus savivertės, ateina patvarus autonomijos ir savigarbos pajautimas” E. Erikson, 1980, 67 p.). Priešingu atveju susiformuoja kaltės jausmas: „Kiekvieną kartą, kai vaikas supranta kritiką ar bausmę reiškinat, kad jie patys yra blogi, nesveika ar destruktyvi kaltė būna viso to išvada” (E. Erikson, 1980, 67 …- 68 p.). Todėl nuo pat ankstyvo amžiaus reikia kritikuoti poelgį, o ne asmenybę, nes gležnai vaiko psichikai sunku susitvarkyti su savyje slypinčiais negatyviais suaugusių vertinimais. Šiuo atveju tenka sutikti su psichologų tvirtinimu, kad vaiko asmenybė sisuformuoja apie penktus jo gyvenimo metus. Ypač svarbus teigiamos nuostatos į save susiformavimas, kuri kertinė asmeninėje pozicijoje. Turininga psichosocialinė patirtis ankstyvojoje vaikystėje turi įtakos asmens moralės raidai: gėrio, grožio, laisvės, dvasinės, psichologinės ir materialinės pilnatvės išgyvenimai ir teisingas vaiko auklėjimas vėliau įgalina pripažinti prigintinę teisę į šias gėrybes ir kitoems. Šią nuostatą ypač formuoja žaidimai su bendraamžiais kaip su sau lygiais ir tėvų paskatinimai būti draugišku, geranorišku žaidžiant. Kai kurie tėvai nesuvokia, kokią žalą padaro savo vaikams neleisdami dalytis žaislais, apskritai drausdami bendrauti, patardami atsikirsti kumščiais. Vaikas šiuo metu pradeda suprasti gero ir blogo elgesio požymius, pats linkęs rinktis gėrio poziciją, todėl toks suaugusių elgesys ne tik stabdo jo moralės raidą, bet ir supainioja vaiką. Jei vaikas per daug dosnus, geriau stiprinti jo dalykinę poziciją – jos vystymasis atitinka vaiko amžių: praktinis intelekto pobūdis įgalina vaiką suvokti daiktų savybes – vertę, naudą ir kt. Religinės pozicijos formavimaosi prafžia susijusi su ankstyvosios vaikystės, kūdikystės prisiminimais. Šių prisiminijų pagrindu Dievas gali asocijuotis su meile, motina (A. Paškus, 1990, 55 p.). Vėliau, vykstant socializacijos procesui, vaikas perima tėvų savybes, o kartu ir religiją, kartu su tėvais imasi religinės praktikos. A. Paškus teigia, kad Dievo sąvoka vaikui neaiški, jis nepajėgia sudėtingiau, atitraukčiau galvoti, Dievas gali būti savokiamas kaip toimas, artimas, mylintis, baudžiantis ar pildantis slapčiausius troškimus (1990, 55 p.). Viduriniosios vaikystės (7 – 11 m.) metu tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, todėl vaikas logiškiau reaguoja į aplinkos reikalvimus, geriau suvokia įvykių priežastis. Anot J. Piaget (1959), vaikas įsimena tas praktines situacijas, kai jo sprendimai buvo neadekvatūs ir siekia ieškoti universalesnių sprendimo būdų. Taip nuo spontaniškų sprendimų jis pereina prie sąlygiškai pastovių elgesio principų kūrimo. Taip randama emocinė – loginė pusiausvyra, kurios siekia asmenybė viduriniosios vaikystės amžiuje.2.4 Psichologinės asmeninės pozicijos formavimosi ypatybėsAsmeninės pozicijos formavimosi prielaidos glūdi pačioje asmenybės prigimtyje, t.y. egzistuoja nuo žmogaus gimimo. A. Adler (1935 ; 1, 5 – 8 p.) teigia, kad paveldėjimas tik apdovanoja žmogų gabumais, aplinka tik suteikia jam įspūdžių, o jų patyrimas, interpretacija ir susidariusios nuostatos determinuoja asmens santykius su išoriniu pasauliu, Asmeninės pozicijos susidarymas per nuostatas, sąlyginis pastovumas ir laipsniška kaita grindžiami nuolatime sąmonės veikla – „giluminiais prasminiais procesais, per kuriuos išsikristalizuoja žmogaus sąmoningas santykis su tikrove”, asmenybei būdingu „aktyvumu ir kryptingumu” (G. Butkienė, A. Kepalaitė, 1996, 20 p.). Giluminiai prasminiai procesai kuria asmens suvokimo ir vertybinius santykius su aplinka, sąlygoja asmeninės pozicijos turinį ir pokyčius, o jos raišką ir sąlyginį pastovumą lemia asmenybės aktyvumas ir kryptingumas. Pažindamas realybę ir sąveikaudamas su ja, santykyje aš – objektas asmuo jau yra tam tikroje pozicijoje: objektas pažįstamas, kokybiškai įvertinamas. Individuali vertinimo patirtis ilgainiui ir sukuria tam tikrą kokybę (vertybę), kurios atžvilgiu vertinamos visos relybės apraiškos. Santykyje aš – objektas asmeniui būtina save suvokti, išskirti iš aplinkos. Tai vaikas išmoksta iki dviejų metų (R. Žukauskienė, 1996, 86 p.). Dar nesuvokdamas savęs, kūdikis vienaip ar kitaip (t.y. kokybiškai) reaguoja į aplinką: priima – atstumia, jam malonu – nemalonu ir pan. Tėvai garantuoja kūdiniui galimybę patenkinti bazinius poreikius ir saugumą. Šie du veiksniai veikia asmeninės pozicijos vystymąsi. „Bazinių poreikių patenkinimas suteikia mums daug viršūnės išgyvenimų, kurių kiekvienas yra absoliutus malonumas, tobulas savaime, ir vien jų gana, kad gyvenimas būtų vertinamas” (A. Maslow, 1959 // 344 p.). Pagal E. Erikson (1968) teoriją įpratimas, kad tėvai patenkina bazinius kūdikio poreikius, suteikia jam pasitikėjimo. „Motinos globa motyvuoja mus tyrinėti pasaulį” (S. Klein, 1982, 35 p.). Taip išsiskleidžia prigimtinis asmenybės aktyvumas. Vaikai iki dviejų metų pasižymi aktyvumu: patys organizuoja savo patirtį: adptuoja refleksus, stebi, pamėgdžioja, ieško naujų būdų savo tikslams pasiekti. Aktyvumas gali transformuotis į pasididžiavimą savimi ar gėdos jausmą (R. Žukauskienė, 1996, 152 p.). Savęs kaip veiksmų ir emocijų subjekto išgyvenimas dar neaiškus, ypatybės suvokiamos vėliau nei susiformuoja. Vaikas betarpiškai priima suaugusių vertinimą, dažna kritika gali pakenkti teigiamo požiūrio į save susiformavimui. Moralinės ir dalykinės dalinių asmens pozicijų užuomazga – elgesio su žmonėmis atskyrimas nuo elgesio su daiktais (Vygotskis, 1982). Ankstyvosios vailystės amžiuje (2 – 6 m.) spontaniška vaiko reakcija š aplinką pamažu keičiasi į prognozuojamą. Padidėja vaiko galimybė spręsti problemas, atsiranda poelgių, susijusių su vaiko asmenybe, o ne su momentiniu noru. Susidurdamas su įvairiomis situacijomis vaikas egocentriškas, nes nesupranta tikrosios daiktų, reiškinių esmės, klaidingai, įsivaizduoja, kad pasaulis egzistuoja dėl jo. Šiuo atveju santykio au pasauliu poziciją išreiškia natūralioji vertybinė nuostata, kad pasaulis turi tenkinti asmens poreikius. Jei tėvai savo atžalai nuolaidžiauja, lepina, vaikiškas egocentrizmas gali peraugti į egoistinę asmens poziciją, subrendęs žmogus gali nesusiformuoti teorinės ir grįžti prie natūraliosios vertybinės nuostatos. Aplinkinių meilės poreikis ir egocentrizmas šiame apžiuje natūraliai sutampa su antropocentrinių vertybių internalizacijos pradžia. Pagal E. Erikson teoriją (1968; 1980, 67 – 71 p.), 3 – 6 m. vaikas toliau formuoja savo autonomiškumą išgyvendamas iniciatyvumo – kaltės krizę: „Iš savitvardos jausmo, nepraradus savivertės, ateina patvarus autonomijos ir savigarbos pajautimas” (E. Erikson, 1980, 67 p.). Priešingu atveju susiformuoja kaltės jausmas: „Kiekvieną kartą, kai vaikas supranta kritiką ar bausmę reiškinat, kad jie patys yra blogi, nesveika ar destruktyvi kaltė būna viso to išvada” (E. Erikson, 1980, 67… – 68 p.). Todėl nuo pat ankstyvo amžiaus reikia kritikuoti poelgį, o ne asmenybę, nes gležnai vaiko psichikai sunku susitvarkyti su savyje slypinčiais negatyviais suaugusių vertinimais. Šiuo atveju tenka sutikti su psichologų tvirtinimu, kad vaiko asmenybė sisuformuoja apie penktus jo gyvenimo metus. Ypač svarbus teigiamos nuostatos į save susiformavimas, kuri kertinė asmeninėje pozicijoje. Turininga psichosocialinė patirtis ankstyvojoje vaikystėje turi įtakos asmens moralės raidai: gėrio, grožio, laisvės, dvasinės, psichologinės ir materialinės pilnatvės išgyvenimai ir teisingas vaiko auklėjimas vėliau įgalina pripažinti prigintinę teisę į šias gėrybes ir kitoems. Šią nuostatą ypač formuoja žaidimai su bendraamžiais kaip su sau lygiais ir tėvų paskatinimai būti draugišku, geranorišku žaidžiant. Kai kurie tėvai nesuvokia, kokią žalą padaro savo vaikams neleisdami dalytis žaislais, apskritai drausdami bendrauti, patardami atsikirsti kumščiais. Vaikas šiuo metu pradeda suprasti gero ir blogo elgesio požymius, pats linkęs rinktis gėrio poziciją, todėl toks suaugusių elgesys ne tik stabdo jo moralės raidą, bet ir supainioja vaiką. Jei vaikas per daug dosnus, geriau stiprinti jo dalykinę poziciją – jos vystymasis atitinka vaiko amžių: praktinis intelekto pobūdis įgalina vaiką suvokti daiktų savybes – vertę, naudą ir kt. Religinės pozicijos formavimaosi prafžia susijusi su ankstyvosios vaikystės, kūdikystės prisiminimais. Šių prisiminijų pagrindu Dievas gali asocijuotis su meile, motina (A. Paškus, 1990, 55 p.). Vėliau, vykstant socializacijos procesui, vaikas perima tėvų savybes, o kartu ir religiją, kartu su tėvais imasi religinės praktikos. A. Paškus teigia, kad Dievo sąvoka vaikui neaiški, jis nepajėgia sudėtingiau, atitraukčiau galvoti, Dievas gali būti savokiamas kaip toimas, artimas, mylintis, baudžiantis ar pildantis slapčiausius troškimus (1990, 55 p.). Viduriniosios vaikystės (7 – 11 m.) metu tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, todėl vaikas logiškiau reaguoja į aplinkos reikalvimus, geriau suvokia įvykių priežastis. Anot J. Piaget (1959), vaikas įsimena tas praktines situacijas, kai jo sprendimai buvo neadekvatūs ir siekia ieškoti universalesnių sprendimo būdų. Taip nuo spontaniškų sprendimų jis pereina prie sąlygiškai pastovių elgesio principų kūrimo. Taip randama emocinė – loginė pusiausvyra, kurios siekia asmenybė viduriniosios vaikystės amžiuje. Viduriniojoje vaikystėje vaikas domisi ir intensyviai studijuoja vaikų ir suaugusių bei vaikų ar suaugusių tarpusavio santykius. Tarpasmeniniuose santykiuose vaikas ima suvokti save kaip veikėją ir kitus – atsirenka jam patinkančius bruožus, ima ieškoti savo ir kitų elgesio priežasčių, lygina save su kitais. Taip lavėja situacijos analizavimo galimybės, sukaupiama socialinė patirtis. Vaiko asmeninę poziciją veikia dvi įtakos, kurios tarpusavyje gali konfrontuoti: 1) suaugusių deklaruojamos tiesos, normos, vertybės; 2) vaikų visuomenės subkultūra. Pats vaikas tęsdamas savo autonomiškumo formavimąsi siekia bendravimo su bendraamžiais kaip su sau lygiais, todėl pradžioje buvusi stirpti tėvų įtaka silpnėja ir stiprėja bendraamžių. Vaikų tarpusavio santykiai pasižymi atsiribojimu nuo suaugusių. Čia pirmąkart išbandomos suaugusių jau įdiegtos vertybės, gėrio ar blogio pasirinkimas. Tai pasireiškia per vaikų sukurtas „nerašytas taisykles”. R. Žukauskienė (1996, 258 p.) teigia, kad „vaikų visuomenėje svarbiausios taisyklės yra tos, kurios reguliuoja elgesį”. Jei šios taisyklės patvirtina perimtas lygybės, teisingumo, nesavanaudiškumo, gerumo vertybes, tokie bandymai stiprina asmeninę poziciją – jos patvarumą ir aktyvumą – vaikas patikrina tikrovėje savo vertybines nuostatas. Kartais pasitaiko, kad vaikų visuomenėje tampa populiarūs elgesio modeliai, vertybės, priešiškos visuomenės moralei. Tokie modeliai ar vertybės yra suaugusių moralinių namų paneigimas, kaip pasipriešinimas visuomeninei gyvenimo tvarkai. Kartais vaikų (vėliau – paauglių) visuomenėje moralu demo…nstruoti jėgą, stipresniems tenka „liūto dalis”, perekiojami suaugusių vertybėmis besivadovaujantys vaikai. Jei priešiškumas suaugusių visuomenei nėra didelis, vaikų tarpusavio santykiai teigiamai veikia jų psichosocialinę raidą: „Vaikas, bendraudamas su bendraamžiais, gali lyginti savo ir kitų nuomonę, todėl asmeninės problemos išsprendžiamos vis teisingiau” (R. Žukauskienė, 1996, 231 p.). Kartu mažėja vaiko egocentrizmas, nes jis pradeda suprasti, kad į įvykius galima pažvelgti ir kitų akimis. Pažymėtina, kad grupės lyderio statusą dažnai užima vaikas, turintis stipresnę asmeninę poziciją, besiorientuojantis į aukščiausias vertybes. Jei toks vaikas turi komunikacinių sugebėjimų, jis sugeba įtikinti kitus, teisingai paskirstyti gėrybes ir žaidimo vaidmenis ir pan. To mokosi ir kiti grupės nariai, jų asmeninė pozicija taip pat stiprėja. Vaiko ir tėvų (globėjų) santykiai nuolat veikia asmenybės formavimąsi. Nuo tarpusavio bendravimo turinio didžia dalimi priklauso vaiko Aš vaizdas. Pagal E, Erikson (1963, 273 p.; 19800, 71 p.), kūdikystėje (iki 1m.) vaiko asmenybė kristalizuojasi apie įsitikinimą „aš esu tuo, kas man duodama”, vėliau (1 – 3 m.) – „ esu tuo, kuo aš noriu būti”, 3 – 6 m. vaiko – „esu tuo, ką galiu įsivaizduoti, kad būsiu”, viduriniosios vaikystės laikotarpiu (7 – 11 m.) – „esu tuo, ką išmokstu”. Jei tėvai priima savo vaiką ir jį palaiko, tai vaikas susiformuoja teigiamą nuostatą į save. Viduriniojoje vaikystėje tėvai turėtų vengti kritikuoti vaiko darbą, mokslo pasiekimus, nes šiuo metu vaikas formuojasi kompetenciją, o kartu ir dalykinės asmens pozicijos pagrindus. Pozityvus šio amžiaus krizės sprendimas leidžia vaikui pajusti darbo malonumą, sulaukti pagyrimo ar atlygio. 7 – 11 m. vaikas vis labiau suvokia savo temperamento, charakterio savybes, save apibūdina moralinėmis kategorijomis: aš geras, teisingas, sąžiningas ir pan. Sugeba skirti moralinių normų sistemą. Lygindamas save su kitais, vaikas pastebi patrauklius kitų bruožus, į juos orientuojasi, kurdamas jam reikšmingo idealo paveikslą. Šis paveikslas nėra vientisa ryški ir konkreti asmenybė iš prieinamos socialinės aplinkos kaip paauglystėje. Vaikas dažniausiai idealizuoja atskirus asmenis su jam patraukliais bruožasis: vaikas nori būti geras aportininkas kaip A. Sabonis, draugiškas, gabus kaip populiariausias klasės mokinys ar vyresnis visų mėgiamas brolis (sesuo), o profesiją rinktųsi kaip mamos (tėvo) ar mokytojo ir pan. Visuriniosios vaikystės amžiaus vaikas dar nėra pajėgus suvokti save integruotai kaip asmenybę, bet pradeda gana adekvačiai realybei pastebėti savo asmenybės bruožus. Tėvų, mokytojų ir vaikų santykiuose paerduodamos vertybinės orientacijos. Suaugusieji, auklėdami pradinuką, sukuria ištisą moralinių normų diegimo ir jų palaikymo sistemą, kurios paprasčiausias variantas- biheviorizmo principais grindžiami tėvų, vaiko ir mokytojų santykiai. Vaikui pateikiamos taisyklės, nurodomos pareigos, kurių kasdien reikia laikytis, keliami uždaviniai. Jei vaikas nesipriešina ir laikosi suaugusių nurodymų, jis mylimas, skatinamas, giriamas, priešingu atveju – baudžiamas, peikiamas, atstumiamas. Čia išnaudojamas vaiko poreikis būti mylimu, palaikomu. Ypač pradinukus auklėjantys tėvai verčia juos gerai mokytis, dažnai įvairius daiktus perka už nuopelnus moksle. Visų vaikų ir tėvų bei mokytojų santykiai kartoja šį modelį, tarpusavyje besiskirdami humaniškumo, prasmingumo, intensyvumo aspektu. Asmeninė pozicija pozityviai formuojasi, kai suaugusieji siekia ne aklo, bet protingo paklusnumo, atsižvelgdami į vaiko autonomiškumo ir kompetencijos formavimąsi. Tuomet vystosi ne tik gero elgesio įgūdžiai, bet ir vidinės psichologinės ir dvasinės asmenybės struktūros. Poreikis žinoti savo elgesio tikslą ir prasmę įgalina nuo natūraliųjų vertybių nuostatų vėliau pereiti prie teorinių vertybių nuostatų atsiradimo. Čia reikėtų prisiminti H. Sullivan (1953, 111 p.) asmenybės apibrėžimą: „Asmenybė – nuolatinis santykinai pasikartojančių tarpasmeninių situacijų…, kurios charakterizuoja žmogaus gyvenimą, modelis.” Viduriniojoje vaikystėje vaikas mokosi elgesio modelių, kuriuos vėliau kartoja būdamas suaugęs. Vienas iš tokių neigiamų konstruktų – išmoktas bejėgiškumas (C. Dweck, 1975, 674 – 685 p.). Vaikas savo socialinius samprotavimus nukreipia į sau ir kitiems palankių savo nesėkmės priežasčių aiškinimą. Ilgainiui vaikas gali susikurti ištisą teoriją savo nepasisekimams paaiškinti, rinktis lengviausias užduotis namie ir mokykloje. Dėsninga tokio ilgalaikio proceso pasekmė – trečiosios arba ketvirtosios egzistencinės pozicijos pagal E. Berne ir T. Harris (1967) užėmimas, kuomet: „Man viskas blogai – Tau viskas gerai (arba blogai)”. Abiem atvejais savimi nusiviliama, o kiti pervertinami arba iš jų tikimasi tik blogiausio. Tėvams ir mokytojams dalyvaujant vyksta pirminė vaiko socializacija, formuojasi jo požiūris į save, kitus, pasaulį. Pagal A. Paškų (1990) , religinė asmens pozicija priklauso nuo vaiko bei tėvų, o vėliau ir mokytojų santykių: stipri ir saugi emocinė jungtis su savo tėvais sąlygoja tvirtą ryšį su savo tėvų tikyba, „nepatyrus tokio emocinio ryšio ankstyvojoje vaikystėje, darosi sunku sudaryti meilės ryšį su „kitu”, nors tas kitas ir būtų Dievas – Asmuo” (65 p.). Vaiko moralės raida atsispindi ir jo santykiuose su Dievu: autorius teigia, kad 9 – 12 m. vaiko „maldos turinys nuo egocntrinių norų (žaislai, daiktai) pakrypsta į altruistinius ir dorinius rūpesčius (taika, kitų meilė …)” (65 p.). Paauglystėje (12 – 18 m.) atsiranda sugebėjimas mąstyti neatsižvelgiant į konkrečius faktus. Asmuo daugiau galvoja ne apie realybę, bet apie galimybę (R. Žukauskienė, 1996, 304 p.). Autorė taip pat pateikia kelis paauglio asmenybės raidos bruožus, kurie atsiranda išplėtus asmens psichosocialinėms galioms: galimybės planavimą, pasaulio tvarkos sistemų kūrimą, paauglio egocentrizmą (298 – 299; 304 – 305 p.). Paauglys sugeba pirmiau galvoti apie galimybę, o vėliau pagal galutinį rezultatą sudaryti sprendimų variantus. Asmeninei pozicijai tai svarbu, nes paauglys gali kelti sau tikslus ir pats viena ar kita kryptimi kreipti savo vystymąsi. Kartu paauglys sugeba mintyse patikrinti tokio plano teisingumą. Tokie planavimo sugebėjimai įgalina paauglį kurti įvairias pasaulio tvarkos sistemas, susijusias su morale, etika, religija. Tokios sistemos grindžiamos asmeniniu požiūriu į pasaulį, kitus žmones (pozicija), savomis vertybėmis. Dėl ribotos socialinės patirties tokios pasaulio tvarkos sistemos dažnai būna naivios, nepagrįstos, bet tokie bandymai rodo, kad stiprėja asmeninės pozicijos aktyvumo parametras. Kartais tokių teorjų kūrimo pasekmės būna asmens apsisprendimas dėl savo elgesio – asmuo ima praktiškai reikšti ir patvirtinti savo asmeninę poziciją (patvarumas). Teoriniai samprotavimai apie pasaulio tvarką išreiškia asmens poziciją į pasaulį apskritai ir skirti įsivaizduojamai klausytojų ir būsimų veikėjų auditorijai. Paauglys dažnai pergyvena savo reikšmingumo, pasiaukojimo kitų labui momentus, svajoja apie kilnius darbus (kaip juos supranta). Asmens sąmonėje vyksta intensyvus asmeninės pozicijos tikrinimo darbas, tolesnis savo santykio su kitais, pasauliu, savimi pačiu aiškinimasis, kad paaugliui atrodo, kad jis pats yra aplinkinių psichologinio pasaulio centras. Kitas paauglio įsivaizdavimas – kiti žmonės yra tam, kad palaikytų, įgyvendintų jo idėjas. Toks paauglio egocentrizmas nėra susijęs su egoistine asmens pozicija ir ilgainiui praeina. Pagrindinė paauglio socioalinė užduotis – identiteto įgijimas. „Esminė identiteto problemas yra asmenybės (ego) pajėgumas išlaikyti tapatumą ir nepertraukiamą beikeičiančios lemties akivaizdoje” (E. Erikson, 1964, 115 p.). Identitetas – tai ir asmeninės pozicijos patvarumas. Pagal C. Rogers (1961), tapatumas gali būti pasiektas tada, kai surandamas savo likimas – užimama pozicija savo gyvenimo atžvilgiu. Identiteto paieška siejama ir su perėjimu prie unikalios individualios požiūrių ir vertybių sistemos ir jos taikymu kasdieniniame gyveni…me – t.y. asmeninės pozicijos užėmimo. Savo požiūrių ir vertybių sistemos formavimo sąmoningumas priklauso nuo asmens atvirumo pačiam sau, savo patirčiai, savęs adekvataus priėmimo. Kartais asmuo mechaniškai perima tėvų pažiūras ar kitas jam patogias, dažnai tai susiję su žmogaus poreikiu matyti save geresniu, nei jis yra. R. Žukauskienė (1996) pastebi, kad tokie asmenys paprastai yra labai gynybiški, „saugo save nuo naujos gyvenimiškos patirties ir nuo tolesnio tobulėjimo, negali pasinaudoti savo pačių patirtimi ir realistiškai įvertinti savo galimybių” (314p.). Visuomenėje susiformavęs požiūris, kad reikia palikti laiko paaugliui spręsti psichosocialines problemas, eksperimentuoti su savo tapatumu, atlaidžiau vertinamos paauglių klaidos. Visuomenė identiteto paieškos procese pateikia amžinąsias funkcionalias vertybes bei socialines struktūras, vaidmenis, papročius, kurie padedapereiti iš paauglystės į suaugusio amžių. Jei visuomenėje vyksta greiti sociokultūriniai procesai, kaip dabar Lietuvoje, paaugliai dažnai nustoja pasitikėti suaugusių vertybėmis, orientacijomis. Dvasinės paauglio asmenybės struktūros yra veikiamos tų pačių procesų kaip ir psichologinės. Kalbėdamas apie paauglio santykius su tikėjimu, A. Poškus (1990) konstatuoja, kad paauglys – maištininkas ir pasaulėžiūros atžvilgiu: tuo metu jis atsikrato iš tėvų perimto Dievo įvaizdžio ir susiformuoja savąjį (68p.) autoritetais gali būti tik ryškios asmenybės, pasiekusios „gyvenimo ir tikėjimo sintezę” (68p.). Vienas iš identiteto paieškos aspektų – apsisprendimas dėl tikėjimo, pasaulėžiūros, taigi susiformuoja religinė asmens pozicija. Geresnį kontaktą su dievu lemia asmens polinkis į asmeninius ryšius, intymumą. A. Poškus mano, kad 16-19m. paauglio psichologinis sąmyšis aprimsta,emocinį netikrumą pakeičia minties netikrumas (68p.). Pereidamas iš paauglystės į suaugusiojo amžių asmuo įgyja savo vertybių sistemą ir prisiima atsakomybę už tolesnę savo asmenybės raidą. Susiformavusi asmens pozicija ima sąlygoti asmenybės mąstymą ir elgesį, ją įtvirtina ar palaipsniui keičia sąmoningi asmens sprendimai.2.5 Asmeninės pozicijos formavimosi teorijosAsmeninės pozicijos vystimąsi trys stambios veiksnių grupės: prigimtiniai, socialiniai, auklėjimo veiksniai. Nėra vieningos teorijos, kuri atskleistų kiekvieno iš šių faktorių svarbą asmenybės vystymosi procese ir asmeninės pozicijos formavimosi mechanizmus. B. Bitinas (1995, 15p.) teigia, kad žinomos asmenybės pozicijos teorijos ribotos, o pilnavertė teorija turėtų būti daugiafaktorinė – nagrinėti visus asmenybę veikiančius veiksnius kaip vieningą sistemą. Šiame darbe pasiremsime B. Bitino pateikta XXa. psichologijos teorijų santrauka asmenybės pozicijų formavimosi aspektu (1995, 15 – 26p.). Psichoanalitinė teorija. J. Froido psichoanalitinė asmenybės vystimosi teorija akcentuoja asmenybės biologinį pradą. Asmenybė suvokiama kaip trijų struktūrų vienovė: Id, Ego, Superego. Įgimtasis pradas (Id) pasireiškia kaip tam tikra psichinė energija, kurios pagrindinės formos – lytinis instinktas ir agresija. Ego formuojasi socializacijos procese, tai Id dalis pasikeitusi dėl išorinių poreikių. Ego atlieka Id aptarnavimo ir individo adaptavimosi prie aplinkos funlcijas. Ryškiausia Ego apraiška – žmogaus gebėjimas išskirti save iš aplinkos. Ego suprantama kaip sąmonės išraiška. Sąžinės ir idealo funkcijas atlieka Superego. Superego slopina, neutralizuoja ar transformuoja instinktyvias jėgas, kurios iš Id pereina į Ego ir ten suvokiamos bei perteikia Ego struktūrai pozityvius elgesio modelius, kuriuos toleruoja visuomenė. Dėl visuomenės normų ir vertybių perteikimo bei įtakos asmenybės elgesiui.Superego tapatus asmeninės pozicijos sąvokai. Pagal psichoanalitinę teoriją, pagrindines asmenybės saviraidos mechanizmas – kitų asmenų elgsenos bei savybių pasosavinimas, t.y. identifikavimasis. Už netinkamą elgesį vaikas baudžiamas, didėja jo agresyvumas, dėl kurio jis dar labiau baudžiamas. Ilgainiui vaikas išmoksta agresymą nukreipti į save (klati). Apie penktuosius vaiko gyvenimo metus susiformuoja patvarus kanalas, per kurį vaiko agresyvumas Superego dėka nukreipiamas prieš Ego ir vaikas ima pats save kontroliuoti pagal visuomenines normas. Ego idealą formuoja analitinis identifikavimasis, kurio varomoji jėga – libido energija, grindžiama meile. Vaikas tapatinasi su reikšmingų asmenų vaizdiniais, kaip padeda skirti skirtumą tarp savęs ir kitų, koks yra ir koks turėtų būti, artimas asmuo internalizuojamas pageidaujamo vaizdinio forma. Toks idealo priartinimas prie savęs vaikui padeda pamažu keistis į idealo pusę. Šiuolaikiniai psichoanalitinės teorijos atstovai be prigimties jėgų atsižvelgia ir į socialinius veiksnius, remiasi įgimtais socialiniais instinktais – baime, nerimu, savęs įtvirtinimo poreikiu, įgimtu dorovės pradu. Bet asmeninės pozicijos formavimosi esmė lieka ta pati: apie penktuosius vaiko gyvenimo metus susiformuoja asmeninės pozicijos pagrindas (sąžinė, kaltė), vėliau pats vaikas internalizuoja socialines normas ir vertybes per reikšmingų asmenų paveikslus. Auklėjimui svarbu išlaikyti tinkamą santykį tarp meilės ir bausmės ir pateikti pilnaverčių socialinės elgsenos modelių. Kognityvinio vystymosi teorija. Kognityvinio vystymosi teorija teigia, kad asmenybė formuojasi elgsenos schemų pagrindu per kognityvines asmens struktūras. Pagal J. Piaget, biologiniai veiksniai lemia sąmonės vidinio plano kognityvinių struktūrų susiformavimą, kas sąlygoja asmeninės vidinio plano formavimosi etapus: ikioperacinį, konkrečių operacijų, formalių operacijų. Ikioperaciniame etape (iki 7 m.) vaikas pajėgia suvokti aplinką tik savo požiūriu. Vaiko egocentriškumas trukdo vaikui spręsti paprasčiausias socialinės sąveikos problemas. Konkrečių operacijų etape (7-11 m.) vaikas pajėgia suprasti, kad yra skirtumo tarp realios situacijos ir to, kaip jis tą situaciją suvokia. Vaikas tam tikru laipsniu perima kitų asmenų vaidmenį. Formalių operacijų etape (nuo 12 m.) paaugliai sugeba operuoti žmogiškaisiais santykiais apskritai, konstruoti elgsenos principus, idealus. Pagal J. Piaget, asmens pozicija formuojasi dėl poreikio suderinti asmeninį požiūrį …į tikrovės reiškinius su kitų asmenų požiūriu. Toks asmeninės pozicijos aiškinimas pagrįstas intelektu. Emocijos, anot J. Piaget, taip pat vystosi etapais, vėliau jos jungiasi į sistemas, kurios vieną kitą kompensuoja, Organizuotos emocinės struktūros yra veiksmingos elgsenos reguliatorius, aukščiausias jo lygmuo – valia. J. Piaget teoriją išplėtė L. Kolberg, kuris siejo moralinę asmens raidą su jo biologiniu vystymusi. Pagal šią teriją išskiriami trys moralinio vystymosi etapai, kuriuos sąlygoja amžiaus ypatybės. Kiekvieno etapo dorovinė pazicija gali būti išreikšta dviem lygmeninis. Vaikystės (iki 10 m.) ikimoraliniame etape vaikas orientuojasi į paklusnumą kaip bausmės vengimą ir į tarpusavio santykių atsilyginimo abipusiškumą. Paauglystės iki 10 – 13 m. moralė apibrėžiama kaip konvencinė (sutartinė): asmuo orientuojasi į vaidmeninį prisitaikymą prie šeimos, draugų ir kt. artimų asmenų lūkesčių jų atžvilgiu bei supranta socialinės tvarkos palaikymo reikšmę. Paaugliui svarbu pasiekti tarpasmeninį susitarimą ir laikytis jo savo paties labui. Vyresniojo paauglio (nuo 13 m.) ir jaunuolio moralė vadinama postkonvencine (autonomiška). Asmuo orientuojasi į socialinį teisėtumą, jį priima kaip visų asmenų teisių turėti savus interesus suderinimo pagrindą. Kita orientacija postkonvenciniame etape į universalius etinius principus. Pagal L. Kolberg teoriją, asmeninės pozicijos formavimasis grindžiamas dorovinių sprendimų analize, kuri nesiejama su vertybių turiniu ir asmeninės pozicijos pasireiškimu žmogaus elgesyje. Prigimtinio dvasinio tobulumo koncepcija grindžiama teiginiu, kad vaiko dvasinė sfera potencialiai yra tobula. Socialiai vertingas asmenybės kryptingumas tokiu būdu atitinka vaiko prigimtį ir suaugusieji turi padėti jai atsiskleisti. Šią teoriją palaiko humanistinė pedagogika ir dalis genetikų, pastarieji teigia, kad evoliucijos procese žmogus perėmė iš gyvūnų ne tik konkurencijos, įsitvirtinimo grupėje, bet ir bendradarbiavimo, tarpusavio pagalbos instinktus. Manoma, kad vaikas pats pajėgus teisingai pasirinkti prioritetines vertybes, o jo asmeninės pozicijos nukrypimai – suaugusių poveikio padarinys. Socialinio išmokimo teorijos pripažįsta ne prigimtinių žmogaus jėgų, bet socialinio faktoriaus deminavimą asmenybės vystymesi. Viena iš jų, biheiviorizmo teorija, teigia, kad socialinių orientacijų ir nuostatų formavimosi mechanizmas – išmokimas. Asmeninė pozicija vystosi kaupiant ir analizuojant socialiai vertingo elgesio patirtį. Kartu veikiamas ir asmenybės elgesys – skatinamas tinkamas ir baudžiama už netinkamą elgesį. Ilgainiui kiekvienas suvokia, kad geras poelgis yra malonus ir išmoksta analizuotu savo elgesį, skatinti ir bausti pats save. Patvarią tinkamą elgseną stiprina ir tai, kad asmuo mato, kaip kiti lygiai taip pat palaikomi už socialiai vertingus ir baudžiami už žalingus poelgius. Biheiviorizmo požiūriu teigiamą asmenybės poziciją išreiškia tinkamas ir socialiai vertingas elgesys, mažiau dėmesio kreipiama į asmeninės pozicijos turinį: autonomiškos vertybių sistemos susiformavimą, asmens socialinio elgesio paskatas. Grupinio prisitaikymo teorija nagrinėja ne izoliuoto asmenspozicijos raidą, bet asmens, esančio naturalioje savo socialinėje aplinkoje (grupėje – šeimoje, kolektyve ir pan.), pozicijos vystymąsi. Atsižvelgiama į tai, kad asmuo vienaip elgiasi vienas, kitaip sutelktoje jam artimoje grupėje, dar kitaip atsitiktinių nepažįtamų žmonių apsuptyje. Todėl daroma prielaida, kad grupė turi esminę reikšmę asmenybės pozicijai susiformuoti. Grupė pateikia savo nariams socialines idėjas – grupės normas ir elgesio modelius, kurie veikia asmens poziciją, kai visi grupės nariai ima tikėtis iš asmens grupės normas atitinkančios elgssenos. Kai grupė neformali ir ją sudaro vienminčiai (t.y. adekvačios asmens pozicijos), tai susidariusi grupėje atmosfera įtvirtina kiekvieno iš grupės narių asmens poziciją. Asmuo taip pat prisitaiko prie savo vaidmens grupėje, kuris gali būti apibrėžtas ar yra tarpasmeninių san…tykių išraiška. Grupinio prisitaikymo teorija nenumato, kad asmenybės pozicijos struktūroje funkcionuoja normos, abstrahuotos nuo konkrečios grupės. Teorija ignoruoja, kad grupės poveikis priklauso nuo vertybių turinio. Ši teorija negali paaiškinti asmeninės pozicijos kryptingumo, kaip grupėje susidarp vienokių ar kitokių vertybių hierarchinė strultūra. Veiklos koncepcija neatskiria asmenybės nuo jos veiklos- vidinių varomųjų jėgų nuo elgesio modelių. Pagal veiklos koncepciją asmenybės veiklą stabilizuoja ir suteikia jai kryptį tam tikros psichologinės struktūros – nuostatos, įsitikinimai, įpročiai, emociniai santykiai. Iš kitos pusės, žmogus atsiduria įvairiausiose socialinėse situacijose, kurios skatina keisti vidines varomąsias jėgas. Asmeninės pozicijos vystymosi varomoji jėga – prieštaravimai tarp veiklos ir motyvų. Teorija teigia, kad asmenybės pozicija formuojasi tokios krypties, kuria asmuo veikia. Kuo intensyviau ir aktyviau žmogus užsiima tam tikra veikla, tauo spartesnė jo pozicijos raida. Pagal asmens amžių veiklos teorija nusako asmeninės pozicijos formavimosi etapus, kuriems būdingi asmeniui prieinami socialiniai santykiai ir vidiniai asmenybės vystymosi komponentai. Vaikystėje išryškėja bendravimo poreikis kaip pagrindinis vertybinio imlumo faktorius. Iki 3 m. per manipuliavimą su daiktais formuojasi poreikis keisti aplinką. Ikimokyklinio amžiaus vaiko asmenybės pozicija įgijusi struktūruotą pavidalą, nes asmenybės motyvai siejasi hierarchiniais ryšiais. Žaisdami vaikai prisiima suaugusių vaidmenis, išreikšdami jau turimą asmenybės poziciją. Vaikai pradeda vertinti save, vertybinis požiūris pamažu atsiskiria nuo betarpiškų emocinių išgyvenimų, vaikas išmoksta pavyzdžiui imti save. Mokykloje vaikas gauna pirmą socialinę užduotį, formuoja savo požiūrį į mokymąsi kaip pagrindinę veiklą, tai lemiamas asmenybės pozicijos komponentas. Paauglio asmenybės pozicijos vystymąsi nusako naujas santykis su suaugusiais – socialinio įsitvirtinimo poreikis, jo saugumo jausmas. Ankstyvosios jaunystės metais asmeninės pozicijos formavimąsi sąlygoja apsisprendimo situacija. Pozityviausia veiklos koncepcijoje – asmenybės komponentu kiekviename pilnaverčiu asmenybės komponentu kiekviename amžiaus tarpsnyje. Asmens amžiaus ypatybės ir būdinga pagrindinė veikla nėra absoliutus pozicijos formavimosi veiksnys, o tik sąlygoja šį procesą per vidinius veiksnius – turimą asmeninės pozicijos lygmenį ir individo socialinį aktyvumą. B. Bitinas (1995) konstatuoja, kad „asmenybės pozicijos raidos procesas yra save reguliuojantis, spiralės pavidalo: kiekviena aukštesnioji pakopa yra ne tik išorės bei vidinių determinantų pasekmė, bet ir iki tol pasiekto rezultato padarinys” (26 p.). Požiūris į asmeninės pozicijos raidą šiame darbe iš minėtų teorijų artimiausias asmenybės veiklos koncepcijos idėjoms, nes asmeninės pozicijos užuomazga laikytinas savęs išskyrimas iš aplinkos, kuris įvyksta baigiantis antriesiems vaiko gyvenimo metams.