Turinys
1. Įvadas………………………………………………………….22. Dėmesio funkcijos ir rūšys…………………………………….42.1. Dėmesio apibūdinimas……………………………………………..42.2. Dėmesio ryšys su psichiniais procesais……………………………42.3. Faktoriai, apsprendžiantys dėmesį…………………………………52.4. Dėmesio veiksniai………………………………………………….62.5. Dėmesio rūšys………………………………………………………83. Dėmesio ypatybės……………………………………………..103.1. Dėmesio platumas…………………………………………………103.2. Dėmesio perkėlimas………………………………………………113.3. Dėmesio intensyvumas……………………………………………113.4. Dėmesio patvarumas ir svyravimai………………………………123.5. Pripratimas, nuovargis ir monotoniškumas……………………….123.6. Išsiblaškymas……………………………………………………..134. Dėmesys ir asmenybė…………………………………………144.1. Individualūs dėmesio skirtumai ir tipai…………………………..144.2. Dėmesio patologija……………………………………………….144.3. Dėmesys ir veikla…………………………………………………144.4. Dėmesio lavinimas……………………………………………..…155. Išvados…………………………………………………………156. Literatūros sąrašas…………………………………………….16
ĮVADAS
Žmogų supanti aplinka kinta. Nepastovūs ir žmogaus organizmo procesai. Išorės ir vidaus pakitimai, sukeliantys vienokias ar kitokias organizmo reakcijas, psichologijoje ir fiziologijoje yra vadinami dirgikliais arba stimulais. Vieni dirgikliai individo gyvenime daugiau reikšmingi, kiti mažiau. Suprantama, kad skirtingo reikšmingumo stimulų sukeltos reakcijos bus skirtingo pobūdžio bei kiekybinių parametrų. Dirgiklio reikšmingumą matuojame informacijos kiekiu, kurį jis teikia individui. Jei poveikis yra ryškus, jis tampa atitinkamu žmogaus elgesio stimulu. Taip žmogų nuolat veikia išorinės ir vidaus informacijos srautas. Kaip žmogus nepasimeta tame informacijos antplūdyje? Kodėl jo elgesys netampa chaotišku? Kas padeda jam atrinkti tai, kas svarbiausia? Taip yra dėl to, kad egzistuoja mechanizmai, suteikiantys psichiniams procesams ir visai žmogaus veiklai atrenkamą pobūdį. Vienu metu žmogaus veikloje vyrauja vieni procesai, kitu – kiti. Šiuo momentu mano sąmonė sutelkta į rašomus žodžius. Kitas pavyzdys. Kažkas beldžiasi į duris. Įeina draugas. Nuošalyje lieka visa, kas ką tik buvo veiklos turiniu – aptariame eilinę “Žalgirio” krepšininkų pergalę. Iš sąmonės išfokusuojama ankstesnė veikla ir į jį nukreipiama nauja. Kas gi tas dalykas, esantis tarp suvokimo, mąstymo, atgaminimo judesių, emocinių pergyvenimų ir sąmonės? Tai yra dėmesys. Jis fokusuoja ir atrenka informaciją.Dėmesys nėra atskira atspindėjimo forma kaip pojūtis, suvokimas, atmintis ir t.t. Jis yra vienas iš pagrindinių bet kokių psichinių procesų ir bet kokios psichinės veiklos organizacijos mechanizmų. Taigi dėmesys yra psichinės veiklos organizavimas, kurio dėka sąmonę pasiekia reikšmingiausia šio momento veiklos grandis. Taigi šiame darbe ir apžvelgsime pagrindinius dėmesio ypatumus ir savybes.
Dėmesio funkcijos ir rūšysDėmesio apibūdinimasVeiksmai ir judesiai, atsakantys į įvairių dirgiklių poveikius, nėra chaotiški. Tam tikru dėsningumu jie nuosekliai seka vieni paskui kitus. Nervų sistema atrenka ir filtruoja tai, kas individui reikšminga, slopina reakcijas į nereikšmingus įvykius. Atrankos, filtracijos, susitelkimo funkcijas vykdo dėmesys – savitas individo nervų sistemos mechanizmas, užtikrinantis jam efektyvų psichinės veiklos organizuotumą. Taip galima apibūdinti gyvūno ir žmogaus dėmesį. Žinoma žmogaus dėmesys, palyginti su gyvūno dėmesiu, turi specifinių bruožų. Žmogus gali sąmoningai organizuoti psichinę veiklą, kad galėtų geriau pajusti ir suvokti išorinius poveikius, ryškiau įsivaizduoti prisimintiną įvykį, greičiau išspręsti uždavinį ir t.t.Tai, į ką sutelktas dėmesys (suvokiamas daiktas, jo vaizdas, veiksmas, mintis, emocinis išgyvenimas), vadinama dėmesio objektu, o visa, kas supa dėmesio objektą laike ir erdvėje, vadinama dėmesio fonu. Dėmesio objektas nuolat keičiasi, tai reiškia, kad jis yra dinamiškas. Dėmesys, panašiai kaip prožektoriaus šviesa: tai, kas apšviesta, – dėmesio objektas, kas tamsoje, – jo fonas.
Dėmesio ryšys su psichiniais procesais Dėmesys nėra atskiras psichinis procesas, tai konkrečių psichinių procesų, konkrečios veiklos organizuotojas. Pavyzdžiui, žmogus stebi parodoje paveikslą ir stengiasi suvokti jo kompoziciją, suprasti turinį. Kitų paveikslų jis tuo metu nemato arba mato neaiškiai, ne dėl to, kad tas vienintelis paveikslas jam reikšmingas, o dėl to, kad taip sudarytas žmogaus regėjimo organas. Vadinasi, regimojo suvokimo mechanizmas jau pats savaime įgalina atrenkamai išskirti vienus objektus ir prislopinti kitų poveikį. Specifinius selektyvumo mechanizmus turi atmintis, mąstymas, judėjimo sistema. Šiam atrankos mechanizmui talkina emocijų ir motyvų sistema. Prioritetą turi suvokimo objektai, tenkinantys konkrečius poreikius, padedantys siekti veiklos tikslų. Alkanam žmogui tokį prioritetą turės maistas, žinių ištroškusiam – mokslinė naujiena ir t.t.
Iš visų motyvų svarbiausią selektyvumo vaidmenį atlieka interesai ir su jais susijusi bendra smegenų aktyvacija. Mintys ar veiksmai, susiję su žmogaus interesais, žymiai lengviau virsta dėmesio objektu negu tokie reiškiniai, kuriais nesidomime. Žmogui būdingas smalsumas – poreikis domėtis visu tuo, kas nauja, pažinti tai, kas dar nepažinta. Smalsumas ir jo sukelta orientacinė-tiriamoji reakcija yra tarsi pirmasis adaptacijos prie aplinkos etapas, kitų poreikių tenkinimo prielaida. Antropogenezėje smalsumas virto žinių troškimu, o orientacinė-tiriamoji veikla – sudėtinga pažįstamąja veikla. Nėra nei praktinės, nei tuo labiau teorinės veiklos be pažinimo komponento ir kurioje nesireikštų pažįstamąją veiklą organizuojantis pradas – dėmesys. Su emocijų ir motyvų sistema bei pažinimo procesais glaudžiai siejasi kitas bendras psichinis reiškinys – valia. Žmogus dažnai patenka į konfliktines situacijas, kai susiduria keli motyvai ir tikslai. Reikia pasirinkti vieną kurį nors veikimo būdą ir atsisakyti kitų. Vyksta vadinamoji motyvų kova, kuri baigiasi apsisprendimu: “darysiu taip”, “eisiu ten” ir panašiai. Valios pastangomis sąmonė sutelkiama į dėmesio objektą, o fono įtaka automatiškai slopinama. Apsisprendimas – tai ne paprasta motyvų kovos išdava. Tai procesas, kurio metu individas ypač aktyvus. Suaktyvėja mąstymas, atmintyje atkuriamas įvykių reikšmingumas, gretinami ir lyginami tikslai, numatomos pasekmės ir t.t. Visa veikla primena uždavinio sprendimą, tik apsisprendimo procese ypatingas vaidmuo tenka dėmesiui. Psichika yra visybiška, neskaidoma. Negalima nuo jos atskirti ir selekcijos funkcijų. Taigi galima padaryti išvadą: dėmesys sujungia visus psichinius reiškinius vienai veiklai. Faktoriai, apsprendžiantys dėmesį Kokie veiksniai bei išorinių objektų požymiai lemia atrenkamą psichinių procesų organizaciją, kurios dėka vieni elementai išryškinami ir įsisąmoninami, o kiti slopinami? Tokių veiksnių yra daug, bet visus juos galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Vienai grupei skirsime faktorius, išplaukiančius iš konkrečių dėmesio pasireiškimo sferos ypatumų. Juos galima pavadinti specifiniais faktoriais. Jiems priklauso:1. stimulo pobūdis.2. Dėmesio objekto santykis su konkrečios veiklos tikslais.Antrą, nespecifinių, t.y. nepriklausančių nuo dėmesio pasireiškimo sferos ypatumų, faktorių grupę sudaro:1. dėmesio objekto santykis su asmenybės kryptingumu.2. Individo būsena3. Smegenų intaktiškumas.Dėmesio veiksniai Veiksniai, kurie skatina ar slopina psichinės veiklos selektyvumą, perėjimą nuo vienos veiklos į kitą, susikaupimą ir pasiskirstymą, vadinami dėmesio veiksniais. Juos galima skirstyti į dvi dideles grupes: į išorinius (priklausančius nuo situacijos) ir vidinius (priklausančius nuo individo) veiksnius. Išoriniai veiksniai Stimulo pobūdis, kaip dėmesį apsprendžiantis faktorius, veikia sensorinėje-percepcinėje dėmesio pasireiškimo sferoje. Įsivaizduokime situaciją – žmogų supanti aplinka monotoniška ir vienalytė. Žmogaus žvilgsnis klaidžiotų po visą regėjimo lauką. Monotonijos veikiamas, po kurio laiko jis pradėtų snausti. Štai viena monotoniškos aplinkos dalis pakito: tapo ryškesne, arba įgijo kitą atspalvį. Žmogus reagavo galvos pasukimu, žvilgsnio nukreipimu į pakitusią lauko dalį. Pakitusi aplinkos dalis atkreipė žmogaus dėmesį. Tačiau žmogus negyvena monotoniškoje aplinkoje. Pastarosios pakitimai labai įvairūs, besiskiriantys vieni nuo kitų energetiniais, laiko, spektro ir kitais parametrais. Tų parametrų kombinacijos ir suteikia kiekvienam stimului savitus “bruožus”. Kokių gi bruožų reikia stimului, kad būtų išskirtas iš masės kitų stimulų? Pirmiausia toks stimulas turi būti pakankamai stiprus. Subslenkstiniai stimulai neįsisąmoninami apskritai, todėl jie lieka už dėmesio sferos ribų. Slenkstiniai stimulai išskiriami iš fono, t.y. tampa dėmesio objektais tik didelių pastangų dėka. Dėl to žmogus, priverstas ilgesnį laiką aptikinėti silpnus stimulus, labai greitai pavargsta. Viršslenkstiniai stimulai patraukia žmogaus dėmesį lengviau, kai jų intensyvumas didesnis. Tokius stimulus žmogus lengviau išskiria iš fono. Taigi viena svarbiausių stimulo savybių, apsprendžiančių dėmesį, yra jo intensyvumas. Kitas, labai svarbus stimulo bruožas, padedantis sąmonę nukreipti į jį – naujumas. Įprastoje aplinkoje nauji įvykiai (naujas kaimynas, nauja mada ir t.t.) patraukia savo neįprastumu, sudomina žmones. Užrašykime skaitmenis:
Iš karto atkreipia jūsų dėmesį neįprastai, kitaip negu visi kiti, parašytas skaitmuo “4”. Svarbiu regėjimo dėmesio faktoriumi yra daiktų spalvingumas. Žmonės, ypač vaikai, pirmenybę teikia spalvotiems objektams. Atlikime paprasčiausią bandymą. Paimkime du (spalvotą ir nespalvotą) paveiksliukus ir parodykime vienerių metų kūdikiui. Vaikas ilgiau išlaiko pasukęs galvą ir nukreipęs akis į tą pusę, kurioje yra spalvotas paveiksliukas. Ketvirtas svarbus sensorinių-percepcinių procesų selektyvumo faktorius – stimulo struktūriškumas. Užrašykime tris raidžių eiles:1. ičėnežakalelgėraeių2. eglėžalčiųkaralienė3. eglė žalčių karalienėDauguma pirmiausia atkreips dėmesį į trečią eilutę, kurioje raidės išdėstytosne atsitiktine tvarka, o sujungtos į prasmingus struktūrinius vienetus – žodžius. Atsitiktinių garsų sekoje mes atkreipiame savo dėmesį į tuos, kurie jungiasi į struktūrinį vienetą, sakysim, melodiją arba jos atkarpą. Vidiniai veiksniaiAsmenybės kryptingumas (poreikiai, interesai) ir su juo susiję veiklos tikslai, priskiriami vidiniams veiksniams. Lengviau dėmesį patraukia objektai ar įvykiai, kurie yra veiklos tikslas, arba kurie palengvina jo siekimą. Tikslų žmogus siekia vidiniais ir išoriniais veiksmais. Buvę dažnai vartojami veiksmai yra automatizuoti, virtę įgūdžiais. Kuo labiau įgūdžiai įtvirtinti, tuo daugiau veiklos elementų pereina į nesąmoningų reiškinių sritį ir nebereikalauja sąmoningos kontrolės. Kartu sumažėja sąveikaujančių elementų skaičius dėmesio objekte: žmogui nebereikia nukreipti dėmesio į kiekvieną veiksmą, tik į patį tikslą. Kitaip būna mokantis, t.y. siekiant tikslų neautomatizuotais veiksmais, kai dėmesį reikia paskirstyti ir veiksmams, ir tikslui (pvz., grojant akordeonu arba spausdinant mašinėle, kai nėra tinkamų įgūdžių). Pradėjus vaiką mokyti, pirmiausia stengiamasi sudaryti elementarius ( rašymo, skaitymo, skaičiavimo ar grojimo) įgūdžius. (Čia dėmesio objektas ir tikslas yra patys veiksmai.) Svarbus dėmesio veiksnys yra emocinis pastiprinimas. Daiktai, įvykiai ar žmonės suvokiančiajam nėra neutralūs, o sukelia teigiamus arba neigiamus išgyvenimus (turi emocinį toną). Emocija – tai individo santykio su objektu išgyvenimas. Kuo jis stipresnis, tuo labiau suaktyvėja dėmesys.
Dėmesio objekto išskyrimas iš fono priklauso ir nuo subjekto būsenos. Miegant tik ypatingi dirgikliai gali tapti dėmesio objektu (labai stiprus garsas ir pan.). Paprastai tokiu atveju nubundama. Šiaip jie yra gana blyškūs, paryškinami tik nubudus, ėmus juos interpretuoti. Sapno turinį lemia neseni išgyvenimai, laukiami įvykiai, regėti ir neįprasti įvykiai ir kt. Sapnų metu vyksta ir tarpstimulinė sąveika. Smegenų aktyvumas ir tonusas gali susilpnėti dėl nuovargio, narkotikų veikimo arba ligos. Tokiais atvejais psichinių procesų atrenkamumas irgi susilpnėja. Dėmesys sutrinka ir po smegenų pažeidimų. Dėmesys visada sutelkiamas į veiklos tikslus. Jeigu veiklos tikslas – konkretaus veiksmo įsisavinimas, tai šitas veiksmas ir bus dėmesio objektu. Jeigu veiksmas yra tik priemonė kitiems tikslams pasiekti, tai jis tampa dėmesio fonu. Gali būti atvejų, kai dėmesį reikia paskirstyti ir į veiksmą ir į veiklos tikslą. Taip atsitinka tada, kai veiklos tikslai siekiami neautomatizuotais veiksniais. Psichinių procesų ir psichinės veiklos selektyvumo organizaciją galima analizuoti ne tik kokybiniu (dėmesio objekto išskyrimo iš fono) aspektu. Tiek psichologiniai, bandymai, tiek gyvenimo pavyzdžiai rodo, jog atrenkamumo organizaciją galima įvertinti ir kiekybiniais parametrais. Vieną veiklą galima realizuoti be didelio energijos eikvojimo, kitą – tik esant didelei psichologinei įtampai. Psichologija šitą kiekybinį psichinių funkcijų organizavimo aspektą atspindi sąvokomis “aktyvacija”ir “budrumas”. Terminu “aktyvacija” charakterizuojamas parėjimo procesas iš vieno (žemesnio) smegenų sujaudinimo lygio į kitą (aukštesnį) lygį. Elgsenos (psichinės veiklos) lygio aktyvacijai charakterizuoti taikomas terminas “budrumas”. Pastarasis yra, jeigu taip galima sakyti, nervinio proceso – aktyvacijos atspindys. Jeigu aktyvacija matuojama nervinių elementų ir centrų sužadinimo laipsniu, tai budrumas – psichinių procesų intensyvumu.Dėmesio rūšys Dėmesys, kaip psichinių procesų atrenkamumas reiškiasi įvairiomis formomis. Vienu atveju jis labiau selektyvus, kitu – labiau paskirstytas, trečiu – palaikomas valios pastangomis ir kt. Dėmesys pagal pasireiškimo formas (ir sritis) skirstomas į rūšis. Pagal platumą dėmesys skirstomas į selektyvų ir paskirstytą. Selektyvus dėmesys yra tada, kai sąmonė nukreipta į vienos rūšies veiklą ar informaciją, o paskirstytas – kai tenka atlikti du ar daugiau veiksmų arba suvokti informaciją, pateikiamą dviem ar daugiau kanalų (pvz., regai ir klausai, dešiniajai ir kairiajai ausims). Dėmesio objektu gali būti išorės ar organizmo pokyčių sukelti jutimo ir suvokimo reiškiniai, atminties vaizdiniai, intelektinės operacijos, mintys, protiniai veiksmai, emocinės reakcijos ir būsenos bei motoriniai veiksmai. Pagal šias pasireiškimo sritis dėmesys skirstomas į sensorinį, motorinį, emocinį ir intelektinį. Sensorinis dėmesys savo ruožtu skirstomas į regimąjį, girdimąjį, lytėjimo ir interocepcinį. Pagal išankstinį dėmesio krypties pasirinkimą ir valingą susikaupimo palaikymą dėmesys skirstomas į valingą ir nevalingą. Nevalingu dėmesiu vadinamas sąmonės nukreipimas į objektą be išankstinio ketinimo išskirti jį arba jo elementus iš aplinkos. Ši dėmesio rūšis dar vadinama refleksiniu dėmesiu, arba tiesiog orientaciniu refleksu. Pagrindiniai nevalingo dėmesio veiksniai yra stimulo naujumas, neįprastumas bei objektų judėjimas. Nevalingo dėmesio nervinis mechanizmas yra arba paveldimas (įgimti orientaciniai ir gynimosi refleksai, kylantys veikiant neįprastiems ir stipriems dirginimams), arba įgyjamas išmokimu (sąlyginis orientacinis ir gynimosi refleksas). Valingas dėmesys – iš anksto numatytas ir valios palaikomas dėmesio objekto išskyrimas iš aplinkos. Žmogus sąmoningai ir valingai stebi, seka, atlieka veiksmus. Nevalingą dėmesį lemia išorės veiksniai, o valingas dėmesys labiau priklauso nuo individualių, asmeninių veiksnių (sveikatos būklės, veiklos tikslų, motyvacijos stiprumo ir kt.). Svarbų vaidmenį, kontroliuodama valingą dėmesį, atlieka kalba. Vaikystėje kalbinės instrukcijos (“nesižvalgyk”, “susikaupk”, “daryk” ir pan.) gaunamos iš išorės – tėvų, auklėtojų. Pamažu, formuojantis kalbai, šios išorinės instrukcijos interiorizuojamos. Žmogus vidinio kalbėjimo komandos pats sau įsakinėja, įgyja veiklos organizavimo ir susikaupimo patyrimą. Neretai žmogui tenka nukreipti sąmonę į objektus ar įvykius, kurių dar nėra, bet kurie pasirodo tam tikru tikimybiniu dažnumu. Netikėtumams gali būti pasiruošęs lakūnas, vairuotojas ir daugelio kitų profesijų atstovai. Toks pastovus atidumas vienos ar kelių rūšių signalų srautui, vadinamas budrumu. Budrumas – tai ne paprastas būdravimas (nemiegojimas), o atrenkamoji, valios pastangomis palaikoma, pastovi parengties priimti signalus ir reaguoti į juos būsena. Valia čia itin svarbi, nes panašūs ir monotoniški signalai labai bukina dėmesį ir skatina snaudulį. N. Dobryninas aprašė vieną valingo dėmesio atmainą, kurią pavadino povaliniu (savaiminiu) dėmesiu. Veiklos pradžioje reikalingas valingas susikaupimas, o po kurio laiko valios pastangų lyg ir nebereikia, veikiama lyg ir savaime. Vadinasi, povalinis dėmesys – tai labai koncentruotas valingas dėmesys. Dėmesio objektu gali būti išoriniai arba vidiniai reiškiniai. Pagal tai dėmesys skirstomas į išorinį ir vidinį. Vidinis dėmesys – tai sąmonės nukreipimas į vidaus pasaulio įvykius. Vidinis dėmesys reiškiasi supratimu ir savimonės aktyvumu. Išorinio dėmesio objektai lokalizuoti išorėje. Išorinio ir vidinio dėmesio sąveika yra antagonistinė – jie vienas kitą slopina. Sunku sukaupti mintis ir tuo pat metu stebėti išorės įvykius. Štai kodėl ypač stipraus susikaupimo metu žmogus užsimerkia arba rankomis užsispaudžia ausis. Vidinį dėmesį palengvina reduktuoti veiksmai – lūpų judinimas, samprotavimas balsu, gestai, mimika. Žmogus gyvena visuomenėje. Masinės komunikacijos priemonės, bendras darbas ir mokymasis reikalauja ne tik individualaus bet ir kolektyvinio, suderinto susikaupimo. Todėl dėmesį dar skirstome į individualų, grupinį ir kolektyvinį. Individualus dėmesys – tai atskiro individo sąmonės nukreipimas į kokį nors daiktą ar veiklą. Grupiniu dėmesiu vadiname kelių individų sąmonės nukreipimą į bendrą veiklą.. Kolektyvinis dėmesys – tai ištiso kolektyvo (klasės, auditorijos) sąmonės sutelkimas bendrai veiklai. Dėmesio ypatybėsKaip matome, dėmesys pasireiškia įvairiomis formomis ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Dėmesio reiškinių įvairovę lemia ir jo ypatybių gausumas. Dėmesio ypatybė – tai bendriausias jo pasireiškimo įvairiose psichinės veiklos srityse bruožas. Pagrindinės dėmesio ypatybės yra: platumas (apimtis ir pasiskirstymas), perkėlimas, intensyvumas (koncentracija), patvarumas, atsparumas triukšmui ir svyravimai. Dėmesio platumasDėmesio platumą charakterizuoja sudedamųjų elementų kiekis dėmesio objekte. Sensorinėje-percepcinėje dėmesio pasireiškimo sferoje dėmesio platumui apibūdinti naudojama sąvoka “dėmesio apimtis”, t.y. tas objektų kiekis, kuris gali būti suvoktas trumpos ekspozicijos metu. Dėmesio apimčiai nustayti labai trumpai (apie 1/10 s) parodoma grupė objektų (skaičiai, raidės, daiktų atvaizdai). Tokio bandymo sąlygomis tiriamasis spėja suvokti tik kai kurios objektus. Kad būtų suvokta visa grupė objektų, reikia daugiau laiko. Sujungus objektus loginiais ryšiais (pavyzdžiui raides į žodžius), dėmesio apimtis padidėja. Tačiau tada žodis tampa jau atskiru objektu. Šiuo atveju visa elementų grupė yra jau atskiras informacinis vienetas. Vienalaikis dviejų veiklų ir jų elementų (operacijų, judesių, suvokimo aktų ir kt.) atlikimas vadinamas dėmesio paskirstymu. Simultaniškai derinti veiksmus reikalauja daugelis šiuolaikinių profesijų. Sunkiai derinamos panašios savo turiniu (interferuojančios) veiklos. Pavyzdžiui, neturint specialių įgūdžių, beveik neįmanoma rašant laišką mintyse skaičiuoti. O štai važiavimas dviračiu ir dainavimas – nesunkiai suderinamos veiklos. Dėmesio perkėlimas Dėmesio perkėlimu vadinamas sąmonės nukreipimas (perjungimas) nuo dėmesio objekto į foną arba iš pirmosios veiklos į antrąją. Tai viena esmingiausių psichikos procesų dinamikos ypatybių. Dėmesio perkėlimo sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių: veiklos ar veiksmų pobūdžio, individo santykio su veiklos tikslais, jo būsenos ir kt. Veiklos rūšių giminingumas dėmesio paskirstymą trukdo, o perkėlimą palengvina. Kai dėmesio objektas pakeičiamas su valios pastangomis, turint išankstinį tikslą, – dėmesio perkėlimas yra valingas. Nevalingą dėmesio perkėlimą skatina pašalinių įvykių poveikio stiprumas, jų naujumas, spalvingumas ir šiaip reikšmingumas. Dėl to sunkoka susikaupti triukšme arba kai ką nors skauda. Stiprūs išorės poveikiai susilpnina subjektyvius pojūčius, skausmą. Dėmesio perkėlimas ir paskirstymas dažniausiai reiškiasi kartu, vienas antrą papildydami. Todėl ne visai teisinga tvirtinti, kad automobilį ar lėktuvą žmogus valdo tik dėmesio paskirstymo dėka. Žmogus perkelia dėmesį per 0,1 – 0,2 s. Ilgesnėje laiko atkarpoje susidaro įspūdis, kad dėmesys nepaskirstytas. Dėmesio intensyvumas Dėmesio intensyvumas – tai jo sutelktumas (koncentracija) į objektą. Labai sutelktas dėmesys vadinamas koncentruotu, o mažai sutelktas – išblaškytu. Subjektyviai dėmesio koncentracija pasireiškia įsigilinimu, atsiribojimu nuo pašalinių poveikių. Fiziologiškai kontrastą tarp dėmesio objekto ir fono aiškiname indukcija: dėmesio objekto sukeltas jaudinimo židinys aplink save sukuria slopinimo zoną. Apie dėmesio sutelktumą galima spręsti iš jo atsparumo triukšmui. Atsparumas triukšmui yra individuali žmogaus savybė. Yra individų, kurių susikaupimas,veikiant distraktoriams, netgi didesnis. Sunku susikaupti, kai dėmesio objektas sudėtingas, turi daug elementų, kurie neaprėpiami vienu suvokimo aktu. Tuomet ir yra reikalingas dėmesio paskirstymas bei perkėlimas.Dėmesio patvarumas ir svyravimai Dėmesio patvarumas matuojamas laiku, per kurį individas išlaiko dėmesį, nukreiptą į tą patį objektą arba veiklą. Šią dėmesio ypatybę lemia ne tik pajėgumas išbūti susikaupusiam tam tikrą laiką, bet ir kiti veiksniai: veiklos pobūdis, jos ryšys su žmogaus poreikiais ir kt. Žmogus negali žvilgsniu ilgai fiksuoti tą patį objektą. Beveik nepastebimi akių judesiai nežymiai keičia objekto projekciją tinklainėje. Jei nebūtų šių judesių, dėl receptorių adaptacijos žmogus objekto nebematytų. Dėmesio patvarumą skatina teigiamos emocijos. Pripratimas, nuovargis ir monotoniškumas
Sąvoka “pripratimas” turi keletą prasmių. Buitiniame gyvenime pripratimas dažniausiai suprantamas kaip atitinkamo įgūdžio ar įpročio susidarymas. Šiuo atveju pripratimas sutampa su teigiamojo išmokimo sąvoka: išmokimas orientuotis naujoje situacijoje, prisitaikymas prie naujų aplinkybių, ir t. t. Tačiau psichologija pripratimo sąvoką naudoja siauresne – neigiamo išmokimo – prasme. Neigiamas išmokimas – tai išmokimas nereaguoti, užslopinti savo reakcijas į biologiškai nereikšmingus aplinkos poveikius. Viena iš pripratimo rūšių yra orientacinio ir sąlyginio refleksų užgesinimas. Kartojamo dirgiklio sukeliama gyvūno orientacinė reakcija palaipsniui nuslopinama (į dirgiklį nebekreipiama dėmesio). Tolesnis to paties dirgiklio kartojimas sukelia mieguistumą. Šis orientacinio reflekso išnykimas yra susijęs su vidiniu slopinimu, kuris iradijuodamas smegenų žieve, užslopina visas kitas jo zonas. Pripratimui būdingos šios savybės:1. dekremento (reakcijos mažėjimo) buvimas;2. dekrementas tuo didesnis, kuo didesnis kartojimo dažnumas;3. dekrementas tuo didesnis, kuo silpnesnis dirgiklis;4. pripratimo kreivės netolygumas;5. generalizacija (nuslopinus reakciją į vieną stimulą, kitas stimulas jau iš pat pradžių sukelia silpnesnę reakciją);6. pertrauka stimuliacijoje, ekstradirgikliai, dirgiklio parametrų pakeitimas sukelia dishabituaciją;7. atnrenkamumas (nežymus dirgiklio pakitimas sukelia dishabituaciją; pastaroji tuo ryškesnė kuo didesnis skirtumas tarp įprasto ir naujo dirgiklio);8. kaupimas (pakartotinos ritminio dirgiklio serijos didina pripratimą).Biologiniu požiūriu pripratimas turi labai didelę reikšmę: jis padeda atsiriboti nuo nereikšmingų poveikių ir sutelkti sąmonę į reikšmingus.Darbo psichologai atskirai negvildena pripratimo problemos. Jie kalba apskritai apie darbo monotoniškumo įtaką darbingumui ir produktyvumui. Monotoniškas darbas ne tik skatina pripratimo ir nuovargio išsivystymą, bet ir atsiranda vidinis nepasitenkinimas atliekama veikla. Išsiblaškymas Išsiblaškymas dažnai priešpastatomas dėmesiui. Iš tikrųjų išsiblaškymo ir dėmesio, kaip dviejų lygiaverčių psichologinių kategorijų priešpastatymas yra ne tik nevykęs, bet ir neteisingas, kadangi išsiblaškymas yra tik dėmesio savybės – dėmesio intensyvumo charakteristika, t. y. silpnas jo sutelkimo laipsnis į vieną kurį nors objektą. Tačiau dėl to dėmesys nevirsta priešinga sau kategorija – išsiblaškymu.
Išsiblaškymą reikėtų skirstyti į laikiną ir pastovų. Laikinas išsiblaškymas yra budrumo lygio funkcija toje budrumo kreivės dalyje, kurioje susilpnėja dėmesio selektyvumas. Išblaškytas dėmesys atsiranda dėl nuovargio, mieguistumo, labai didelio emocinio susijaudinimo ir t. t. Pastovus išsiblaškymas yra individuali savybė, priklausanti nuo nervinių procesų paslankumo, stiprumo ir jų indukcinių ypatumų. Pastovus išsiblaškymas būdingas nepusiausviram, silpnam nervų sistemos tipui. Esant labai dideliam dėmesio sutelkimo intensyvumui, atsiranda stiprus jaudinimo židinys, kuris užslopina ne tik aplinkinius smegenų punktus, bet ir tolesnius jų taškus. Taip atsiranda pseudoišsiblaškymas arba profesoriškas išsiblaškymas. Žmogus labai stipriai koncentruoja savo dėmesį į vieną kurį objektą arba veiklą ir nepastebi, kas dedasi aplinkui. Kita sąvoka, dažnai naudojama dėmesio individualiems skirtumams apibūdinti, yra dėmesingumas. Ši sąvoka, kaip ir išsiblaškymas, nėra vienareikšmė. Vienu atveju ji, kaip ir laikinos būsenos charakteristika, sutampa su vigilumo sąvoka, t. y. atidžiu ko nors stebėjimu arba atitinkamo signalo detekcija iš triukšmo.Dėmesys ir asmenybėDėmesys glaudžiai susijęs su kitais psichiniais procesais. Jis priklauso nuo žmogaus amžiaus, interesų, emocinės būsenos ir kt. Žmonių individualūs skirtumai lemia ir dėmesio skirtumus. Individualūs dėmesio skirtumai ir tipaiPirmiausia skiriasi žmonių dėmesio ypatybių kiekybiniai parametrai: regimojo dėmesio apimtis svyruoja nuo 3–4 iki 7–9 objektų, jo perkėlimas – nuo 70 iki 230 s , dėmesio patvarumas – nuo kelių sekundžių iki kelių valandų. Skiriasi žmonių dėmesio svyravimas, selektyvumas, intensyvumas, ir atsparumas triukšmui. Asmenis, turinčius gerą dėmesį, galima pavadinti dėmesingais. Dėmesio patologija Kraštutinius ir pastovius dėmesio funkcijų nukrypimus galima traktuoti kaip dėmesio susirgimus. Jie gali būti specifiniai, paliečiantys tiesioginius budrumo reguliacijos ir psichinių procesų atrenkamumo organizacijos mechanizmus, ir nespecifiniai, atsirandantys dėl sutrikimų konkrečioje dėmesio pasireiškimo sferoje. Analogiškai sutrinka intelektinis dėmesys, atsiradus defektams intelektinėje veikloje. Nespecifinių sutrikimų atveju budrumo reguliavimo valingo ir nevalingo dėmesio funkcijos normaliai veikiančiose sferose išlieka nepakitusios arba mažai pakitusios. Vienu atveju dėmesio funkcijų realizacija sutrinka dėl pernelyg išreikšto, ilgai trunkančio budrumo lygio padidėjimo (hyperaktyvacija) arba sumažėjimo (hipoaktyvacija). Kitu atveju – dėl nepakankamos arba pernelyg intensyvios dėmesio koncentracijos į objektą. Organinių smegenų susirgimų atveju dėmesio funkcijų sutrikimo pobūdis priklauso nuo pažeidimo lokalizacijos. Jeigu pažeidžiama arba kitokiomis priemonėmis blokuojama aktyvuojančioji retikulinė formacija, krenta smegenų tonusas, o tuo pačiu ir budrumo lygis. Dėmesys ir veiklaDėmesys glaudžiai susijęs su asmenybės kryptingumu. Viena vertus, interesai ir poreikiai lemia žmogaus dėmesio kryptingumą, o kita vertus, dėmesys yra lyg ir asmenybės kryptingumo palaikymo priemonė. Žmonės paprastai būna dėmesingi vienai ar kelioms veikloms. Dėmesio kryptingumas – tai nuolatinis tam tikrų domėjimosi objektų ir įvykių išsiskyrimas. Palengva domėjimasis vienais dalykais virsta įpročiu, dėmesys įgyja automatizmo elementų. Kiekviena veikla kelia ir savo reikalavimus dėmesiui. Antai mokslininko teoretiko darbas reikalauja patvaraus ir koncentruoto dėmesio, o mokytojo, ar vairuotojo – paskirstyto. Iš lentelės matome kaip apkraunamas dėmesys, dirbant įvairius darbus:Veiklos rūšis Dėmesio apkrovimas (viso veiklos laiko %)Valymas, grindų plovimas 9Sriegimas rankiniu būdu 13Dildymas rankiniu būdu 25Nesudėtingas vairavimas 35Tekinimo darbas 52Vairavimas mieste 59Spausdinimas mašinėle 73Kortelių dėliojimas abėcėlės tvarka 90Skaitymas 100
Dėmesio lavinimas Dėmesio lavinimu vadinamas asmenybei ir jos veiklai reikšmingų dėmesio rūšių ir ypatybių formavimas specialiomis priemonėmis. Negalima išlavinti dėmesio, izoliuoto nuo visos veiklos. Jis lavinamas konkrečioje veikloje.1. Pagrindinė valingo dėmesio formavimo prielaida yra atsakomybės jausmo ir valios ugdymas. Būtina pratintis dėmesingai, nesiblaškant dirbti.2. Svarbi dėmesio lavinimo prielaida yra protinis aktyvumas ir suinteresuotumas. Dažni mokytojo priminimai mokiniui būti dėmesingam, įspėjimai ir nuobaudos niekada neatstos iš vidaus kilusio aktyvumo.3. Geras mokymo (darbo) proceso organizavimas – jo dinamiškumas, ritmiškumas, logiškumas, vaizdingumas, tikslus vaidmenų ir pareigų paskirstymas – skatina dėmesio lavinimą bei įprotį dirbti dėmesingai.
4. Dėmesingumą lavina mokymas stebėti, t. y. aplinkos reiškiniuose aptikti naujus faktus, nustatyti tarp jų priežastinius ryšius. 5. Lavinti atskiras dėmesio ypatybes galia ir specialiu treniravimu.IŠVADOS
Kaip jau supratote, žmogų nuolatos veikia daugybė išorinės ir vidinės tikrovės reiškinių. Kiekvienu momentu aiškiai juntami tik kai kurie iš jų, o visi kiti yra arba visai nepastebimi, arba suvokiami labai neaiškiai. Jeigu pavyzdžiui, mes esame prie jūros ir stebime tolumoje boluojančias bures, tai mažai tepastebėsime jūros smėlį, čia vaikščiojančius žmones ir visa kita. Iš sudėtingos aplinkos žmogus pasirenka kai kuriuos objektus, kurie tada būna aiškiai, iki galo suvokiami. Tas atrinkimas vyksta ir įsisąmoninant savo vidinio gyvenimo reiškinius: žmogus pasirenka, ką prisiminti, vaizduotis, kokias problemas spręsti, jam iškyla vienokių ar kitokių emocijų ir pan. Ties pasirinktu išorinės ar vidinės aplinkos objektu žmogus ilgesnį ar trumpesnį laiką susitelkia, ignoruodamas visa, kas yra ne pasirinktas objektas. Daiktai ir reiškiniai, į kuriuos nukrypsta psichinė veikla, yra vadinami dėmesio objektais, o visa kita – dėmesio fonu. Dėmesys į rūšis skirstomas pagal asmenybės iniciatyvos ir valios dalyvavimo lygius pasirenkant objektus ir susitelkiant ties jais. Tuo pagrindu išskiriamos nevalingumo, valingumo ir savaiminio dėmesio rūšys. Dėmesys yra įvairiapusis reiškinys, kurį sudaro keletas būdingų pasireiškimo savybių: patvarumas, apimtis, paskirstymas, perkėlimas, atitraukimas ir kitos. Įvairūs dėmesio trūkumai yra viena iš svarbiausių moksleivių nepažangumo priežasčių mokykloje. Dėmesys gali būti lavinamas tobulinant visos asmenybės savireguliaciją tikslingai organizuotos mokymosi ir darbo veiklos procesuose.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. A. Jacikevičius, A. Gučas, E. Rimkutė Bendroji psichologija. Vilnius “Mokslas” 1986. 2. Aleksandras Jacikevičius Siela mokslas gyvensena (Psichologijos studijų pradžiai). Vilnius “Žodynas”, 1994.
3. A. Bagdonas Eksperimentinė dėmesio psichologija Vilniaus V. Kapsuko universitetas 19744. Psichologija studentui.