Darbo psichologija

Darbo psichologija yra taikomosios psichologijos šaka ir prasideda nuo XIX a. Ji tiria dirbančio žmogaus psichinės veiklos ypatumus, lemiančius jo darbo našumą. Ji padeda žmogui pasirinkti tinkamiausią profesiją, įstaigoms ir įmonėms – sudaryti palankią aplinką gamybai, vengti žmogaus darbą neigiamai veikiančių reiškinių, organizuoti gamybinį mokymą.

Darbo psichologijos tyrimų tikslas–išaiškinti, kas lemia žmogaus darbo efektyvumą, pateikti rekomendacijų, kaip pagerinti darbo organizavimą ir ekonominiu, ir psichologiniu požiūriu ir išnaudoti profesinės veiklos sąlygas. Svarbiausia gamybinis darbas pagal specialybę. Tai ne tik padidins darbo našumą, gausins prrodukciją, gerins jos kokybę, bet ir žmogus bus labiau patenkintas darbu, kai darbas nekenks jo sveikatai, leis taikyti savo sugebėjimus, parodyti kūrybiškumą.
Darbo psichologijos istorija užsienyje
Vienas pirmųjų darbo organizavimu susidomėjo amerikietis inžinierius Frederikas Teiloras. Jo darbo organizavimo sistema tapo iš esmės darbininkų prakaito varymo sistema, tačiau vertinga buvo jo iškelta mokslinio įmonių valdymo idėja, paskatinusi mokslininkus tirti žmonių darbą ir jo sąlygas atsižvelgiant į žmogaus savybes. Tokie tyrimai davė pradžią ir darbo psichologijai.
Amerikiečių psichologas Dilis Skotas kritikavo F. Teiloro sistemą kaip žalingą žmmogaus sveikatai. Jis teigė, kad, atsižvelgiant į žmogaus psichinės veiklos ypatumus, darbo našumą galima padidinti 50%.
D.Skotas remdamasis psichologijos žiniomis siūlė šias priemones darbo našumui didinti:
1. sudaryti geras darbo sąlygas;
2. rūpintis aplinka: šviesa, šiluma, triukšmas.
3. teisingai atlyginti už darbą..

O kad pagerintų žmonių darbą, D.Skotas nurodė ši

ias savybes:

1. polinkis sekti – iš darbo aplinkos reikia šalinti visa, kas rodo blogą pavyzdį – visus tinginius, simuliantus ir pan. Būtina rodyti didelio darbo našumo pavyzdžius.

2. solidarumo jausmas – geresnių rezultatų pasiekiama draugiškai dirbant, atsižvelgiant į darbininkų interesus, žmoniškai su jais elgtis.
4. dėmesio koncentravimas dirbant – sudarytos tokios darbo sąlygos, kurios padėtų koncentruoti darbininko dėmesį į atliekamą darbą.

F. Džilbertas sudarė specialią ženklų sistemą, kuria buvo fiksuojami darbininkų judesiai ir tai per pus padidino darbo našumą.
Bostono profesorius F. Parsonas sakė, kad reikia tirti visas profesijas įvairiais aspektais, išaiškinti reikalavimus, perspektyvas.
Vokiečių psichologas H. Miunsterbergas taip pat tyręs profesinės atrankos klausimus 1912m. išleido knygą “Psichologija ir ekonominis gyvenimas”, kuri padėjo psichotechnikos, kaip savarankiško mokslo, pagrindą. Knygoje apibūdinamas psichotechnikos mokslo turinys, metodai ir psichologijos problemos: profesinė atranka, konsultavimas ir mokymas; darbo racionalizavimas; koova su profesiniu nuovargiu ir nelaimingais atsitikimais; psichologinis poveikis; psichinė higiena;psichoterapija.
Psichologų V.Davidovič, J.Špigelio, S.Archangelskio pasiūlė darbo ritminimo metodą, kuris didino darbininkų darbo našumą.
Pirmieji darbo saugos įstatymai išleisti 1802 m. Anglijoje (krašte, kur pramonė buvo išvystyta geriausiai), kai prieš karinę tarnybą tikrinant dirbančių jaunuolių buvo pastebėta sutrikimų. Vargu ar “Etikos ir sveikatos įstatymas” apsaugo vaikus nuo įdarbinimo.
Darbo psichologija Lietuvoje
Darbo psichologija Lietuvoje pradėta domėtis po Pirmojo pasaulinio karo.Vienas iš jos pradininkų buvo J. Vabalas-Gudaitis. Jis teigė, kad reikia daryti psichologinę žmonių atranką da

arbui pagal jų polinkius ir gabumus. Nemažai dėmesio skyrė žmogaus įgimtų savybių tyrimo testų sistemai sudaryti.
A.Gučas domėjosi ne tik profesijų psichologine analize, bet ir tyrė aplinkos įtaką žmogaus darbui, fizinei ir psichinei sveikatai ir nusprendė, kad būtina gerinti darbo sąlygas. Gučas pabrėžė, kad darbo sėkmė, rezultatai priklauso ne tik nuo veiklos sąlygų, bet ir nuo dirbančiojo individualių savybių. Tinkama profesinė atranka ir konsultacija, A. Gučo nuomone, naudinga trimis aspektais:
1. asmeniniu – padidina darbo našumą ir pasitenkinimą darbu;
2. ekonominiu – teisingiau paskirstoma darbo jėga;
3. kultūriniu – pakelia įvairių sričių specialistų kvalifikaciją.
A.Gučas tyrė ir aplinkos įtaką žmogaus darbui, fizinei ir psichinei sveikatai. Jis pabrėžė, kad darbo sąlygos, įrankiai, darbo vietos įrengimas veikia žmogaus fiziologines ir psichines funkcijas ir daro įtaką darbo našumui, todėl būtina gerinti darbo sąlygas.
Po karo sparčiai vystėsi profesinio orientavimo darbai. Juos 1957 m. pradėjo S. Kregždė ir L. Jovaiša. L.Jovaiša tyrė mokinių profesinius interesus ir profesinį apsisprendimą. S.Kregždė nagrinėjo bendrojo lavinimo mokyklų mokinių ir studentų profesinių interesų dėsningumus. 1967m. buvo sudaryta Respublikinė tarpžinybinė moksleivių profesinių orientavimo taryba, kurios pirmininkas buvo S.Kregždė.
Darbo psichologija nuolat vystosi, jos turinys vis plečiasi. Nuo darbo judesių elementų ir sugebėjimų matavimų darbo psichologai perėjo prie darbininko asmenybės ir jos santykių su socialine aplinka tyrimų. Liverpulio profesorius L. Hernšou pasakė, kad da
arbo psichologija turi rūpintis darbininkų gerove, o ne kaip didinti pramoninkų pelną.
Darbo psichologijos tyrimo metodai:
Pagal tyrimo tikslus visi psichologiniai metodai skirstomi į:
· tiriamuosius – tikslas yra atskleisti dar nežinomus žmogaus psichikos dėsningumus.
· bandomuosius – tiria įvairius psichinius procesus, jų ypatumus, būsenas, asmenybės savybės tiriamos, norint nustatyti, ar jie atitinka profesijos keliamus reikalavimus.

1. Stebėjimas –žmogaus elgesio (judesių, veiksmų, gestų, mimikos, kalbos) sistemingas stebėjimas ir registravimas.
Kito asmens stebėjimas vadinamas objektyviu stebėjimu, arba ekstrospekcija, o savęs stebėjimas – savistaba, arba introspekcija.
2. Anketos – padeda gvildenti problemą, pasitelkiant daugelio žmonių apklausos duomenimis.
3. Eksperimentas: loboratorinis – atliekamas specialiose patalpose. Šiuo metodu tiksliai apskaičiuojama ir išorinius poveikius, ir atsakomąsias reakcijas į tuos dirgiklius. Natūralusis-atliekamas žmogui įprastomis gyvenimo ir darbo sąlygomis.
4. Darbo metodas – tiriamos profesijos, pats tirdamas psichologas gali pajusti tokius žmogaus veiklos ypatumus, kurių jis nepastebėtų iš šalies.
5. Pokalbis – iš anksto numatytais klausimais iš įvairių asmenų renkami duomenys apie dominančią problemą.
6. Testas – metodas, kai iš duoto uždavinio sprendimo rezultatų daromos išvados apie žmogaus psichines funkcijas, asmenybės savybes, jų išsivystymo lygį.
7. Veiklos produktų analizė – metodas, kai apie žmogaus sugebėjimus ir įgūdžius, pažiūrą į darbą, patį darbą bei su juo susijusią žmogaus psichinę veiklą sprendžiama iš jo darbo rezultatų.
L.Vekeris pabrėžia, kad žmogaus darbo rezultatai labai priklauso nuo jo psichinių procesų, skatinančių ir organizuojančių elgesio aktą, išorinį veiksmą. Darbo psichologijos uždavinys – išaiškinti žmogaus psichinių pr

rocesų, būsenų ir asmenybės savybių įtaką jo veiklai.
Psichinis pažinimo procesai – dėmesys ir mąstymas:

1. Dėmesys – savita ir sudėtinga psichikos savybė.

Skiriamos šios dėmesio rūšys:
· Nevalingas – psichikos sutelkimas į kurį nors objektą be išankstinio ketinimo.
· Valingas – tai sąmoningas psichinės veiklos sutelkimas į kurį nors objektą, turint aiškų tikslą.
· Savaiminis – tai valingo dėmesio forma. Čia psichiniai procesai organizuojami sąmoningai, bet vykti jie gali be didesnių valios pastangų.

2. Mąstymas – darbo proceso psichologinis komponentas. Svarbus vykdant operacijas, ir planuojant darbą, kontroliuojant rezultatus. Darbo planavimas – mąstymo veikla. Planuojant remiamasi ir jutiminiais duomenimis, atmintyje turimomis žiniomis, vaizdais.

Darbas ir žmogaus emocijos

Anglų psichologas J.M.Freizeris siūlo kandidatus į profesiją tirti penkiais aspektais:
1. pirmo įspūdžio (aiški kalba, tvarkinga apranga, mokėjimas išklausyti pašnekovą);
2. kvalifikacijos ( reikalingos tam tikros žinios, mokėjimas ir įgūdžiai);
3. sumanumo ir sugebėjimų (susidūrimas su iš anksto nenumatytomis situacijomis turi sugebėti susiorientuoti ir greitai spręsti, ką toliau daryti);
4. motyvai ir siekimai (kas skatina žmogų pasirinkti darbą, nes tai lemia jo požiūrį į darbą, pastovumą);
5. prisitaikymas (žmogaus sugebėjimas prisitaikyti prie darbo sąlygų).

Darbe žmogui kyla specifinių emocinių pergyvenimų; juos lemia darbo eiga, rezultatai, sąlygos, kurios padeda arba trukdo atlikti uždavinį.

Emocinės įtampos pergyvenimas lemia žmogaus veiksmus:
1. sutrinka judesiai; jie pasidaro staigūs, nesuderinti, nekoordinuoti
2. sutrinka psichinė veikla: susilpnėja dėmesys, užmirštama veiksmų seka ir jų atlikimo tvarka, lėčiau priimami sprendimai.

Ergonomika – tai mokslas apie darbą, tiriantis žmogaus fizines, fiziologines ir psichines galimybes darbo procese, darbo priemonių ir darbo aplinkos įtaką žmogaus organizmui.

Emocinė įtampa sukelia vegetatyvinius sutrikimus: keičiasi veido spalva, padažnėja kvėpavimo ritmas, širdies plakimas, pradeda drebėti pirštai, gausiai prakaituojama, džiūsta burna.

Vienas iš labiausiai nepageidaujamų reiškinių veikloje ar darbe yra emocinis stresas – visuma apsauginių fiziologinių reakcijų, atsirandančių žmogaus organizme kaip atsakas į nepalankių veiksnių poveikį ir sukeliantis žmogaus organizmui įtampos būseną. Stresą sukelia: perkrovimai, laiko deficitas, blogas vadovavimas, netikėti pokyčiai darbe, frustracijos
Frustracija – tai žmogaus psichinė būsena, kai kelyje į tikslą pasitaiko žmogui atrodanti neįveikiama kliūtis (kvalifikacijos stoka), o aplinkybės neleidžia atsisakyti šio tikslo (darbo).
Tipiškas elgesys frustracijos metu yra agresija. Tai žmogaus reakcija į tikrą ar tariamą grėsmę, kilus konfliktui, kuris gali pasireikšti net kito asmens puolimu, pavartojant fizinę jėgą.

Viena svarbiausių darbo psichologijos problemų yra darbo nuovargis. Kai darbas laiku nenutraukiamas arba per trumpas poilsio laikas ir organizmo funkcinė būsena visiškai neatkuriama, susidaro specifinė būsena – pervargimas. Lengvas pervargimas visai natūralus prieš atostogas. Aiškus pervargimas būna, pažeidus darbo psichologines sąlygas. Sunkus pervargimas – jau liga – išsekimo neurozė.

Darbo funkcinis komfortas – tai dirbančiojo būsena, kai darbo priemonės ir sąlygos atitinka funkcines žmogaus galimybes, o pats darbas teikia profesinį, psichologinį ir dvasinį pasitenkinimą, susidaro palankūs santykiai su bendradarbiais, mažina nuovargį, monotomiją, stresą, bet nemažina darbingumo ir neblogina sveikatos.

Funkcinis diskomfortas – kurio metu žmogus veikiamas pirmiausia psichinio nuovargio (dirba su per didelėmis pastangomis, su per dideliu rūpesčiu laukia rezultato) ir psichinės įtampos (perdidelis darbo krūvis, sunkios užduotys, baimė suklysti.).

Darbo simplifikacija (supaprastinimas) – nesudėtingas darbas sudaro prielaidas dirbančiajam tolti nuo kilnaus darbo tikslo, patiria monotonijos būseną, abejingumas, apatija, nesidomėjimas ir nepasitenkinimas darbu.

K.Platonovas išskiria tris nuovargio rūšis:
1. fizinis (ilgai dirbant sutrinka žmogaus fiziologinės funkcijos);
2. protinis;
3. emocinis nuovargis;

Nuovargio požymiai:
1. bendro ar lokalinio pavargimo jutimas;
2. bejėgiškumas;
3. pasitikėjimo savimi sumažėjimas;
4. tirpsta galūnės;
5. noras nutraukti darbą, pakeisti jo ritmą;
6. ima skaudėti galvą, ūžti smilkiniuose, sutrikti regėjimas.

Ferė tyrimai parodė, kad fizinis darbas skatina protinį darbą, o sunkus – jį trukdo.

K.Platonovo nuomone, darbo psichologijoje reikėtų laikytis neigiamai žmogaus sveikatą ir darbingumą veikiančių faktorių klasifikacijos. Nurodomi tokie nepalankūs faktoriai:
· Darbo organizavimo: per ilgas darbo laikas, per didelis darbo intensyvumas, neracionalus darbo režimas, ilga ir priverstinė vienoda kūno poza, per didelė atskirų organų ir sistemų (kvėpavimo organų, centrinės nervų sistemos, jutimo organų) įtampa;
· Paties darbo proceso: nepalankios meteorologinės sąlygos (nenormali oro sudėtis, nepalanki temperatūra), spinduliavimas, triukšmas ir vibracija.
· Darbo vietos sanitarinių sąlygų: apšildymo, apšvietimo ir kubatūros trūkumai.

Norint išvengti šių nepalankių faktorių turėtų būti:
1. patogiai įrengtos darbo vietos;
2. pakankama erdvė būtiniems judesiams;
3. geras informacinis ryšys (regimasis arba girdimasis) tarp vadovų ir valdinių;
4. racionaliai išdėstyti darbo vietas, techniką, energijos šaltinius, kitą įrangą ir informacinius šaltinius visoje darbo zonoje (patalpose);
5. garantuoti norminį visų darbo vietų ir informacijos šaltinių apšvietimą (natūralų bei dirbtinį);
6. patogus įrengimų išdėstymas;
7. garantuoti leistiną triukšmo foną ir vibracijas visose darbo vietose;
8. sudaryti palankią psichologinę atmosferą visuose veiklos (darbo) lygiuose.

Modernesnė veikla naudojant kompiuterius, komunikavimo priemones, naujas technologijas, žymiai keičia socialinių darbų pobūdį, dėl ko didėja nervinė–psichinė įtampa, žmonės dažniau serga somatinėmis ligomis.

Nuovargis

Darbo rezultatai priklauso nuo žmogaus darbingumo, kuris kinta per darbo dieną. Tai rodo darbo našumas, operacijų atlikimo trukmė.
Pamainos pradžioje darbo našumas kyla, kol pasiekia maksimalų lygį ir toks būna ilgesnį ar trumpesnį laiką. Neilgai trunka pastovus maksimalus darbo našumas prieš pietų pertrauką. Visai prieš pat pertrauką našumas smunka, o po pietų pertraukos – šiek tiek padidėja, kol prasideda jo kritimo periodas. Kai kurie autoriai nurodo, kad po pietų pertraukos dėl nuovargio darbo našumas visą laiką mažėja. Nors kartais darbo dienos pabaigoje pastebimas šioks toks jo pakilimas.

y

A

60

20 x

1 2 3 4 5 6 7

Pamainos darbo našumo kreivė. X ašyje – darbo valandos, y ašyje – darbo našumas procentais (palyginus su vidutiniu darbo našumu – 100%); A – pietų pertrauka.

Atskiromis savaitės dienomis darbo našumas taip pat nevienodas. Pirmąją savaitės dieną jis nedidelis, toliau didėja, trečiadienį pasiekia maksimumą, o paskui pradeda mažėti: ketvirtadienį dar nežymiai, o vėlesnėmis savaitės dienomis – jau labai aiškiai.

y

110

100

1 2 3 4 5 6 x

Savaitės darbo našumo kreivė. X ašyje – savaitės dienos, y ašyje – darbo našumas procentais (palyginus su žemiausiu darbo našumu – 100%).

Pastebėtas tam tikras darbo našumo dinamikos dėsningumas, kuriuo remiantis išskiriami 3 nuoseklūs darbingumo periodai:
1. kylančio darbingumo (įsitraukimo į darbą);
2. maždaug pastovaus didelio darbingumo periodas, kuris gali turėti aiškų arba nelabai išsiskiriantį maksimumą;
3. mažėjančio darbingumo periodas.
Kai darbas laiku nenutraukiamas arba per trumpas poilsio laikas ir organizmo funkcinė būsena visiškai neatkuriama, susidaro specifinė būsena – pervargimas. Darbo nuovargis yra viena svarbiausių darbo psichologijos problemų.

Darbo kolektyvo narių santykiai
Darbo psichologijoje dažniausiai kalbama apie tris valdymo stilius: autokratinį, demokratinį ir liberalinį, arba nesikišimo. Todėl buvo patvirtinta, kad demokratinė valdymo forma geriausiai veikia individo elgesį ir duoda geriausius rezultatus. Ji sudaro palankiausias sąlygas kiekvienam pareikšti savo nuomonę ir išklausyti kitus. Kiekvienas kolektyvo narys dalyvauja priimant nutarimus ir todėl jaučia didesnę atsakomybę už jų įvykdymą. Atskiram individui rodomas dėmesys ir pagarba daro teigiamą įtaką jo elgesiui, tvirčiau susieja jį su kitais grupės nariais. Šis vadovavimo stilius formuoja sveiką darbo kolektyvą, tačiau šiuo stiliumi dirbti vadovui yra sunkiau.
Darbo procesas, analizė

Vienas iš sunkiausių dalykų gamybiniame darbe yra tai, kad čia darbas labai diferencijuotas. Tiek iš vertikaliosios (darbo pasidalijimas pagal rangus), tiek iš horizontaliosios struktūros (darbo užduočių pasidalijimas) matyti, kaip sunku apžvelgti įvairius konkrečios įmonės darbus.

Darbų technologijos kortelė, kuri apima visus pagrindinius dėmenis:
1. darbo vieta:vietos ypaumai;
2. darbo našumas :dalyvavimas (atsakomybė, motyvacija, energijos sąnaudos.);
3. darbo priemonės : materialūs dalykai (medžiagos, mašinos, darbo instrukcijos.);
4. darbo pasiskirstymas : užduočių išdėstymas ( užduotys, eigos planai, laiko limitas, įsipareigojimai.);
5. darbo aplinka: veiklos vieta ( darbo erdvės apipavidalinimas, darbo grupės, bendros ar atskiros darbo vietos .);
6. darbo eiga: eigos analizė (produkcijos išleidimo planai, tinkliniai grafikai, priežiūra, akordinis apmokėjimas.);
7. darbo reikalavimai: psichologinės prielaidos, funkcijų paskirstymas, kvalifikacija, klaidų analizė.
8. darbo įvertinimas: kontroliavimas (rezultatų matavimo sistema, apskaičiavimai.);
9. darbo sunkumai: sunkumų analizė, pavojingumas, dėmesio įtampa, kokybės reikalavimai, nelaimingų atsitikimų analizė.);
10. darbo sąlygos: išorinės prielaidos (užmokestis, poilsio laikas, darbo vietos saugumas.).

Darbo sunkumai

Darbo psichologui darbo sunkumų analizė ypač svarbi dėl darbo saugumo. Ji tikrina sritis, kurios gali būti nelaimingų atsitikimų priežastimi:
1. Rizikingumą rodo klaidų tikimybė, t.y. kiek gali būti padaryta rimtų klaidų. Psichologai stengiasi profilaktiškai sistemingai šalinti nelaimingų atsitikimų priežastis.
2. Itin sunkios klimato sąlygos, pvz., Arkties jūrų žvejams; tai gali pakenkti jų sveikatai. Didesnis ar mažesnis šalčio, karščio, drėgmės, užterštumo ir kt. Pavojus gresia ne tik kraštutinių profesijų žmonėms
3. Susikaupti ypač sunku, kai stiprūs pašaliniai dirgikliai (pvz., triukšmas) ir kartu darbas pavojingas (pvz., galima susižeisti ir sužeisti kitus). Visą laiką būti dėmesingam neįmanoma, dėmesys svyruoja tam tikrais dienos, savaitės ar kt. laikotarpiais)
4. Psichiniai sunkumai patiriami ne tik protiniame darbe; fizinis darbas irgi tam tikras informacijos apdorojimas, priklausantis nuo dirbančiojo atsakomybės bei įsitraukimo į darbą.
Po kiekvieno nelaimingo atsikimo kinta kartojimosi rizika; taigi darbo saugumas labai sudėtinga pusiausvyra, kuri gali būti išsaugota tik kiek įmanoma mažinant riziką.

Darbas yra būtinybė, kad žmogus pragyventų:
· Yra visuomeninių ir kultūrų pagrindas, nes jis teikia bendro tikslo siekimo ir gyvenimo prasmės pajautimą;
· Yra kūryba, nes tenkina kūrybos poreikį ir suteikia džiaugsmą;
· Yra sveikatos šaltinis, nes nedirbantis žmogus yra fizinis ir dvasinis ligonis;
· Yra gėris, nes jis išreiškia žmogiškąją vertę;
· Yra pašaukimas, nes darbo imasi žmogus norėdamas išreikšti save, padėti kitiems ir padaryti savo gyvenimą prasmingą;
· Yra asmenybės savikūra, nes nedirbantis nekuria pats savęs;
· Gali būti šventas ar prakeiktas, nes jis arba palaiko žmogiškumą, įprasmina žmogaus būtį, arba tampa asmenį alinančiu, griaunančiu, beprasmiu procesu.

Netekęs darbo žmogus patiria ne tik finansines, bet ir sunkias psichologines pasekmes. Žmogaus psichologinę reakciją į bedarbystę sunkina šie veiksniai:
1. labai ribotos piniginės lėšos;
2. netenka gyvenimo perspektyvos, kuri susijusi su profesija;
3. bedarbystė veda prie socialinės izoliacijos, sunku užmegsti naujus kontaktus;
4. dažnai patiria socialinę diskriminaciją;
5. bedarbis nesijaučia svarbus visuomenės narys, tą jausmą jam iš esmės teikdavo darbas;
6. daugumai vyrų bedarbystę dar labiau apsunkina tai, kad jie netenka tradicinio šeimos maitintojo vaidmens.

Didžiąją dalį laiko suaugęs žmogus praleidžia darbe. Darbo laikas paprastai formuoja dienos ir gyvenimo struktūrą. Užimama pozicija suteikia socialinę vertę, visuomenės pripažinimą. Dauguma socialinių suaugusio žmogaus sąveikų vyksta jo darbo aplinkoje. Apmokėjimas už darbą leidžia geriau ar prasčiau patenkinti materialinius poreikius. Tačiau daugeliui tai nėra vienintelis motyvas dirbti. Tyrimai rodo, kad dauguma žmonių, turėdami pragyvenimui užtenkamai lėšų, vis tiek dirbtų. Krizės, kurios ištinka netekusį darbo žmogų, rodo, koks svarbus ir būtinas yra darbas.

Jokie kiti gyvenimo dalykai taip nepririša žmogaus prie realybės kaip darbo sureikšminimas, darbas pastato žmogų į labai konkrečią realybės vietą – tarp žmonių. Tai, kad galima didžiąją dalį libido – narcisistinius, agresyvius ir netgi erotinius jo elementus – perkelti į profesinę veiklą ir su ja susijusius žmonių santykius, ne mažiau vertinga už faktą, kad darbas įtvirtina ir pateisina būtį visuomenėje. Ypatingą pasitenkinimą teikia laisvai pasirinkta profesinė veikla – dėl sublimacijos esami poreikiai, kūno sandaros skatinami troškimai tmpa naudingi. Tačiau žmonės retai mano, kad darbas veda į laimę. Jie nesiveržia prie darbo taip, kaip veržiasi prie kitų galimybių patirti pasitenkinimą (S. Freud, 1974).

Išvados:

Darbo psichologija prasidėjusi nuo XIX amžiaus, tiria dirbančio žmogaus psichinės veiklos ypatumus, lemiančius jo darbo našumą. Darbo istorija prasidėjo ne tik užsienio psichologų F.Teiloro, D. Skoto, F. Džilberto, V. Davidovičio, J. Špigelio, S. Archangelskio pastebėjimais ir metodais, bet ir Lietuvoje pradėjus domėtis po Pirmojo pasaulinio karo pradininkai buvo J.Vabalas-Gudaitis, Gučas.

Nustatyti darbo psichologijos tyrimo metodai:
a. stebėjimas;
b. anketos;
c. eksperimentas;
d. darbo metodas;
e. pokalbis;
f. testas;
g. veiklos produktų analizė.
Žmogaus darbo rezultatai priklauso nuo jo psichinių procesų, tokių kaip:
a. emocinė įtampa;
b. stresas;
c. frustracija;
d. darbo nuovargis;
e. pervargimas;
f. darbo funkcinis komfortas;
g. funkcinis diskomfortas;
h. darbo simplifikacija.
Visus šiuos psichinius procesus lemia darbo eiga, rezultatai, sąlygos.
Darbo rezultatai priklauso nuo žmogaus darbingumo, kuris kinta per dieną:
a. kylantis darbingumas;
b. pastovus didelis darbingumas;
c. mažėjantis darbingumas.
Norint sudaryti palankią psichologinę atmosferą darbe, turėtų vyrauti demokratinė valdymo forma, kuri sudaro palankiausias sąlygas kiekvienam pareikšti savo nuomonę ir išklausyti kitus. Darbe užimama pozicija suteikia socialinę vertę, visuomenės pripažinimą. Darbas arba palaiko žmogiškumą, įprasmina žmogaus būtį, arba tampa asmenį alinančiu, griaunančiu, beprasmiu procesu.
LITERATŪRA:
1. J. Lapė “Darbo psichologija” V., 1980.
2. V. Kučinskas “Socialinis darbas švietimo sistemoje” K., 2000.
3. Helmut Benesch “Psichologijos atlasas” II tomas, V., 2002.
4. Maria Furst “Psichologija” V., 1999.

Leave a Comment