Pastaraisiais metais tiek moksliniuose darbuose, tiek populiarioje spaudoje daug rašoma apie rūgštaus lietaus įtaką aplinkai. Labiausiai nuo jo kenčia Skandinavijos, Centrinės Europos ir Šiaurės Amerikos šalys. Tačiau ir Lietuvą, kurioje vyrauja vakarų ir pietvakarių vėjai, pasiekia rūgštūs lietūs, susidarę virš Centrinės Europos. Lietuvos pramonės įmonės kasmet į atmosferą išmeta200 tūkst. tonų sieros dioksido ir 40 tūkst. tonų azoto oksidų. Jie, jungdamiesi su atmosferos drėgme, iškrinta ant žemės paviršiaus rūgščiais krituliais. Sieros dioksidas turi didžiausią reikšmę susidarant tokiam lietui. Vandenilio jonų koncentracija (pH) juose siekia 4,35-4,63. O juk švarių kritulių pH – 5,6.Rūgštūs lietūs. Ką apie juos žinome?“Tylioji krizė”,”Nematomas priešas”,”Šliaužianti katastrofa”,”Mirtis iš dangaus” – tokiais išraiškingais žodžiais aprašomas gamtinės aplinkos rūgštėjimo procesas, kurio pasekmes jau patyrė Skandinavijos šalys, beveik visa Centrinė Europa, o taip pat JAV ir Kanada. Rūgštūs lietūs – pagrindinis aplinkos rūgštėjimo kaltininkas. Jie dvejopai veikia gamtinę aplinką: tiesiogiai ir netiesiogiai. Tiesioginis rūgščių lietų poveikis stebimas augmenijai, ypač miškams, statiniams, žmogui. Rūgštys ardo lapų (spyglių) apsauginę vaškinę plėvelę, patekdamas per poras į vidų, išplauna maistines medžiagas (Ca, Mg, Na). Rūgščių veikiamos statybinės medžiagos suyra, pavirsdamos minkštu gipsu, rūdyja metalinės konstrukcijos. Nepalankiai rūgštiniai teršalai (tiek dujiniai, tiek aerozoliniai) veikia žmogų, sukeldami kvėpavimo takų susirgimus ir kitokias ligas. Patekusios rūgštys į dirvą ir ežerus, pakeisdamos jų cheminę sudėtį, veikia fauną ir florą. Toks poveikis vadinamas netiesioginiu. Žuvų nykimo priežastimi laikomas joninis Al, kuris yra stiprus nuodas daugeliui organizmų. Jis, kaip ir kiti sunkieji metalai, patenka iš ežero dugno. Kitaip sakant, veikiant rūgštims, šie metalai tampa “judriais” jonais. Panašūs procesai vyksta dirvoje. Lietuvoje atlikti agrocheminio dirvožemio tyrimai parodė, kad, nepaisant gausaus dirvų kalkinimo 1968-1975m. ir 1977-1981 m., dirvų rūgštingumas daugelyje rajonų padidėjo.
1. Padidėjo rūgštingumas2. Padidėjo rūgščių dirvų plotai3. Pagrindiniai atmosferos teršėjai
Gruntiniai vandenys, filtruodamiesi per rūgštėjančią dirvą, parūgštėja, užsikrečia sunkiaisiais metalais. Esant vandens pH vertei mažiau nei 5,2, jame yra padidintos joninių kadmio, valio, aliuminio, švino koncentracijos. Geriamo vandens kokybė priklauso nuo gruntinio vandens kokybės. Žinoma, kad kadmis sunkiai pasišalina iš organizmo ir, susikaupdamas inkstuose, pažeidžia jų funkcionalumą. Ne mažiau kenksmingas žmogui ir aliuminis, kurio dirvoje yra gana dideli kiekiai. Patekęs į geriamąjį vandenį, o toliau į kraują, žalingai veikia kaulus ir smegenis.Švinas ir varis rūgščiu vandeniu “išplaunami” iš vandentiekio vamzdžių. Žinome, kad padidinti švino bei vario kiekiai geriamajame vandenyje skatina nervų sistemos ligas.Atmosferos dinaminės savybės padeda teršalams joje sklaidytis. Tam dar padeda ir aukšti kaminai: “pakeldami” teršalus aukščiau nuo žemės paviršiaus gerokai sumažina jų koncentracijas ir išsklaido didesniame tūryje.Be žmogaus gaminamų teršalų į atmosferą sieros ir azoto junginiai nuolat patenka iš gamtinių šaltinių (vulkanai, gaisrai, dirva, vandens telkiniai). Patekę į atmosferą dujiniai SO2 ir NO2 egzistuoja joje vieną ar keletą parų, nukeliaudami šimtus ir tūkstančius kilometrų nuo savojo šaltinio. Atmosferai, veikiant saulės radiacijai, kitoms cheminėms priemaišoms ir drėgmei, iš SO2 ir NO2 susidaro praskiestos sieros ir azoto rūgštys (H2SO4 ir HNO3). Žinoma, kad kas patenka į atmosferą, tas grįžta į dirvas, vandens paviršių, aišku, papildomai užteršdami juos. Susidariusios atmosferoje rūgštys ir ištirpusios vandens lašuose (debesyje ir po juo) iškrenta ant žemės paviršiaus “šlapių” iškritų pavidale. Yra ir “sausos” iškrytos: rūgštiniai oksidai gali grįžti į žemę savo pirminiame dujiniame pavidale. Rūgščių lietų formavimosi procesas yra sudėtingesnis nei čia aprašytas. Be sieros ir azoto rūgščių, kurios atmosferoje dominuoja, yra druskos rūgštis (HCl), organinės rūgštys, o taip pat šarmų, kurie gali visiškai arba dalinai neutralizuoti šias rūgštis.
Vienintelis kelias aplinkos rūgštėjimo procesui sustabdyti – tai teršalų išmerimų sumažinimas. Tai galima pasiekti tobulinant kuro degimo technologijas, valant iš kaminų išeinančius degimo produktus, mažinant sieros kiekį kure, o taip pat ir kuriant pramonines technologijas su mažesnėmis energijos sąnaudomis.NAUDOTA LITERATŪRA
Kęstutis Kadūnas “Rūgštūs lietūs, dirva ir požeminis vanduo”
D. Šapauskienė “Anotacinė ataskaita. Tema: Rūgštinių iškritų dėsningumų ir laikinų tendencijų Lietuvoje tyrimas”