Įvadas.Žmonės skiriasi vienas nuo kito daugeliu asmenybės savybių. Kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į aplinkos poveikius. Mums visiems būdingas santykių su aplinka įvairumas, asmenybės ypatybių bei savybių įvairumas. Didžiausią reikšmę turi asmenybės ypatumai, kurie žmogų apibūdina kaip visuomenės narį. Žmogui būdinti tam tikri santykiai su kitais žmonėmis, jis visuomet užima tam tikrą padėtį visuomeninių santykių sistemoje.Asmens ypatybės, išreiškiančios žmogaus santykius su aplinka, sudaro tam tikrą derinį, kuris yra ne žmogaus atskirų ypatybių suma, bet vieninga visuma. Ta visuma sudaro žmogaus charakterį.Charakteriu vadinama visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, išskiriančių tam tikrą žmogų, kaip visuomenės narį, išreiškiančių jo santykį su aplinka ir pasireiškiančių jo elgesyje, poelgiuose.Charakteris yra glaudžiai susijęs su žmogaus sugebėjimais ir temperamentu. Sugebėjimų formavimą sąlygoja kūrybinė pažiūra į darbą, aistringas troškimas ir mokėjimas ieškoti to, kas yra nauja, originalu, entuziazmas, kūrybinė drąsa, savojo darbo, kaip didelio visuomeninio reikalo dalies, supratimas, nenutrūkstamo ryšio su kolektyvu jautimas, troškimas dirbti jo gerovei, tikėjimas savo jėgomis ir galimybėmis, susijęs su nuolatiniu nepasitenkinimu savo laimėjimais, didelis reiklumas sau, mokėjimas kritiškai žiūrėti į savo darbą. Sugebėjimų vystymasis yra glaudžiai susijęs su mokėjimu atkakliai nugalėti sunkumus, nenusiminti, ištikus nepasisekimams, dirbti organizuotai, rodyti iniciatyvą. Temperamentas taip pat daro įtakos charakteriui, suteikia „atspalvį“ vienokiems ar kitokiems charakterio bruožams. Tačiau ir temperamentas persitvarko charakterio įtakoje: stipraus charakterio žmogus gali „pažaboti“, nuslopinti kai kurias neigiamas savo temperamento puses.Temperamentas – individo psichikos ypatybių, nuo kurių priklauso psichinės veiklos dinamika (intensyvumas, tempas, ritmas), visuma. Tai įgimta ir santykiškai pastovi asmens savybė.
Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos asmenybės savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių ir dėl to yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir organizuotas ugdymas jas mažai keičia.Temperamento sąvoką IV a. pr. m. e. sukūrė Hipokratas. Jis teigė, kad temperamento tipą lemia keturių pagrindinių žmogaus kūno skysčių (kraujo, gleivių, juodosios ir geltonosios tulžies) santykis. Hipokratas skyrė šiuos temperamento tipus: flegmatiką, choleriką, melancholiką, sangviniką. Tokie temperamento tipai skiriami ir šiandieninėje psichologijoje, tik kitaip aiškinamos temperamentą lemiančios priežastys.Toliau pamėginsiu aptarti charakterį ir jo bruožus, temperamentą ir jo tipus atskirai bei išskirti jų skirtumus.1. Charakteris.Nė vienas tik ką gimęs kūdikis nėra iš karto darbštus ar tingus, sąžiningas ar veidmainys, drąsus ar bailus, drausmingas ar nesusivaldantis. Tų ypatybių fatališkai nenulemia jo nervų sistemos ypatybės. Charakteris susiformuoja gyvenimo eigoje, jis priklauso nuo žmogaus gyvenimo kelio, atspindi jo gyvenimo sąlygas ir būdą. Žmogaus santykių su aplinka sistema susidaro pačios aplinkos įtakoje.Tačiau ne tik aplinka gali keisti žmones, bet ir žmonės aktyviai veikia aplinką, ją keičia, nugali ir pertvarko nepalankias gyvenimo aplinkybes. Ne išorinės sąlygos, ne pati aplinka, o žmogaus veikla tam tikromis sąlygomis, jo sąveika su aplinka vaidina lemiamą vaidmenį charakterio formavimuisi. Charakteris susidaro ir kinta praktinėje žmogaus veikloje, jo praktinėje, gyvenimiškoje patirtyje. Kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimo ir veiklos sąlygos, jo gyvenimo kelias turi individualaus savitumo ir yra nepakartojami. Tai sąlygoja individualių charakterių įvairumą. Kita vertus, žmonių, kurie gyvena ir vystosi vienodomis visuomeninėmis sąlygomis, charakteriai turės bendrų bruožų, atspindinčių bendras, tipingas jų gyvenimo aplinkybes. Kiekvieno žmogaus charakteris yra individualių ir tipiškų bruožų vienybė.
Žmogus gyvena tam tikroje visuomeninėje santvarkoje, kuri turi savo ypatybių. Tipiški charakteriai yra tam tikrų visuomeninių istorinių sąlygų produktas (pavyzdžiui, komunizmo kūrimas).Charakterio pasireiškimai gali keistis priklausomai nuo situacijų, asmenų, su kuriais bendraujama, emocinių būsenų ir kitų konkrečių poveikių. Išorinėmis išraiškomis žmogus gali ir maskuoti tikruosius savo charakterius bruožus; tingus dėtis darbščiu, veidmainis apsimesti nuoširdžiu ir pan. Tačiau, kad ir kaip tobulai būtų apsimetinėjama, žmogus vis tiek tam tikromis sąlygomis parodo savo tikrąjį veidą. Dažniausiai tai atsitinka ekstremaliomis situacijomis (esant pavojui, konfliktui ir pan.). Taigi, geriausiai žmogaus charakterio bruožus galima pažinti asmenybei grėsmingose situacijose.1.1. Charakterio struktūra.
Charakterio struktūrą sudaro įvairių asmenybės psichinių reiškinių individualios ypatybės (pažinimo, jausmų, valios ypatybės, temperamentų, nuostatų, sugebėjimų, bendravimo, veiklos manieros ir kt.).Svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Kai jos tampa ryškios ir būdingos tai asmenybei, vadinamos charakterio bruožais.
Psichologinėje literatūroje išskiriamos šios charakterio bruožų grupės: Charakterio bruožais gali tapti nuostatos, išreiškiančios pažiūrą į visuomenę ir į kitus žmones (humaniškumo, kolektyviškumo, draugiškumo, niekinimo, smerkimo, egoizmo ir kt. bruožai). Nuostatos savo asmenybei gali pasireikšti kuklumo ir išpuikimo, savigarbos, mažavertiškumo, egocentriškumo ir kitais bruožais. Nuostatos darbui gali formuoti darbštumo ir tingumo, darbo sąžiningumo, kūrybiškumo, iniciatyvumo, aplaidumo ir kitus bruožus. Įvairių charakterio bruožų atsiranda dėl nuostatų daiktams (daiktų saugojimo tvarkingumas ir jų kokybės priežiūra, taupumas, daiktų pamėgimas ir kolekcionavimas ir kt.) Dėl nuostatų spręsti pasaulio bei žmogaus problemas (dėl nuostatų religijai, mokslui ir pan.) formuojasi sudėtingesni charakterio bruožai.Charakterio pagrindu laikoma valia, nes valingieji charakterio bruožai teikia jam tvirtumo, pastovumo, organizuotumo, savireguliacijos ypatybių.
Valingosios žmogaus ypatybės – tai pasiruošimas, mokėjimas ir įpratimas sąmoningai valdyti savo elgesį, savo veiklą sutinkamai su tam tikrais principais, nugalint kliūtis, kurios trukdo pasiekti užsibrėžtus tikslus. Charakterio struktūroje išsiskiria ne tik atskiros nuostatas išreiškiančios savybės ir jų kompleksai, bet ir savybės, būdingos kaip visumai. Tokios visus charakterio bruožus siejančios savybės yra: charakterio vientisumas, pastovumas, aktyvumas ir charakterio tvirtumas. Charakterio vientisumas pasireiškia vidine vienove, kai charakteryje nėra prieštaraujančių bruožų.1.2 Valingieji charakterio bruožai.
Galima išskirti šiuos pagrindinius valinguosius charakterio bruožus:Tikslingumas – kai žmogus reguliuoja savo elgesį, norėdamas jį nukreipti pastoviam gyvenimo tikslui siekti. Tikslingam žmogui būdinga tai, kad jis turi pagrindinį tikslą, yra pasiruošęs atiduoti visas savo jėgas ir sugebėjimus jam pasiekti.Savarankiškumas – kai žmogus tvirtai laikosi savo pažiūrų ir įsitikinimų, jis nepasiduoda įkalbinėjimams daryti tai, kas neatitinka jo įsitikinimų. Tačiau savarankiškas žmogus neatmeta svetimos įtakos, jis visada pasiruošęs išnagrinėti kitų žmonių patarimus, kritiškai juos įvertinti ir priimti, jei jie yra išmintingi ir jam priimtini. Čia pasireiškia ir neigiami charakterio bruožai: jei žmogus kategoriškai atmeta viską, ką siūlo kiti žmonės, pasireiškia negatyvizmas; ir atvirkščiai, jei žmogus yra lengvai įteigiamas, tai liudija apie valios silpnumą.Ryžtingumas – tai mokėjimas ir įpratimas laiku, net sunkiomis aplinkybėmis pagrįstai apsispręsti ir pradėti vykdyti tai, kas nuspręsta. Tai aiškiai pasireiškia sudėtingose situacijose, kai reikia pasirinkti vieną galimybę iš kelių ir tai susiję su šiokia ar tokia rizika. Būtinas ryžtingumo požymis yra mokėjimas laiku ir energingai imtis vykdyti sprendimą. Neryžtingas žmogus, net ir apsisprendęs, negali prisiversti savo sprendimą vykdyti.
Atkaklumas – tai mokėjimas ir įpratimas vykdyti iki galo tai, kas yra nuspręsta, pasiekti užsibrėžtą tikslą, nugalėjus visokias kliūtis ir sunkumus, kurie trukdo jį pasiekti. Svarbu ne tik pradėti veikti, bet ir ištverti bei atlikti savo uždavinį iki galo. Atkaklumas pasireiškia sugebėjimu sėkmingai dirbti ne tik tada, kai darbas yra lengvas ir įdomus, bet ir tada, kai jis yra sunkus, nuobodus, keblus. Čia gali pasireikšti neigiamas charakterio bruožas – užsispyrimas. Atkaklus žmogus siekia tikslo, kuris aiškiai yra teigiamas, o užsispyrėlis siekia neprotingų tikslų, jo veiksmai yra nenaudingi, kartais net absurdiški ir net kenksmingi.Santūrumas ir savitvarda – mokėjimas ir įpratimas kontroliuoti savo elgesį, valdyti save, savo judesius, savo kalbą, susilaikyti nuo veiksmų, kurie tomis sąlygomis laikomi nereikalingi arba žalingi. Santūrus žmogus moka sulaikyti jausmus, suvaldo savo nuotaiką, nedaro impulsyvių veiksmų. Toks žmogus yra ištvermingas, moka suimti save į rankas, išlikti pakantus ne tik trumpalaikiams, bet ir ilgalaikiams dirgikliams. Drausmingumas yra savo elgesio derinimas su visuomenės taisyklėmis ir reikalavimais. Drausmingas žmogus visada pasiruošęs atiduoti visas savo jėgas ir energiją, kad laiku, tiksliai ir kuo geriau atlikti patikėtą užduotį.Drąsa ir narsumas yra žmogaus pasiruošimas ir mokėjimas siekti tikslo, nepaisant pavojaus gyvybei ar asmeninei gerovei. Priešingas, neigiamas žmogaus ypatumas yra bailumas. Baime dėl savo sveikatos savo veiksmuose vadovaujasi silpnavalis žmogus.Charakterio pastovumas lemia asmenybės santykių su aplinka ir pačiu savimi vienodumą. Pavyzdžiui, jei žmogus yra sąžiningas, tai galima laikyti, kad jis liks garbingas, laikysis tiesos, neišduos savo vertybių, nors grėstų ir nemalonios pasekmės. Charakterio kitimams daro įtaką konfliktinės situacijos, sukrėtimai ir kitos ekstremalios situacijos. Tokiomis sąlygomis ne tik pasireiškia tikrosios charakterio savybės, bet jos ir keičiasi. Pavyzdžiui, agresyvus užpuolimas gali palikti nuolatinio būgštavimo, nepasitikėjimo kitais asmenimis savybių.
Charakterio aktyvumas pasireiškia asmenybės veiklumu, o charakterio jėga padeda energingai siekti užsibrėžtų tikslų, ginti savo pažiūras ir įsitikinimus, įveikti veikloje iškylančias kliūtis.1.3 Charakterių klasifikacija.Charakterių klasifikacija yra labai skirtinga ir nė viena nėra plačiai pripažinta.Kiekvieno žmogaus charakteryje išsiskiria individualūs, tik tai asmenybei būdingi ir bendri – tipiški tam tikrai grupei bruožai. Pavyzdžiui kiekvienas 15- metis asmuo, be savo individualių bruožų, turės paauglystės amžiui, savo lyčiai būdingų ir kitų (rasinių, tautinių ir pan.) jo grupėms tipiškų charakterio savybių.Kartais žmonių charakteristikoms parenkami grožinėje literatūroje sukurti charakterių tipai: Don Kichotas, Hamletas ir kt.Iki XIX a. charakteriai buvo grindžiami atskirų visuomenėje esančių profesijų tipiškų savybių išskyrimu: pirklio, didžiūno, veidmainio ir pan. Lafateras (XVIII a.) žmogaus charakterį siejo su veido išraiška, struktūra. Jis teigė, kad žmogaus charakteris turi tų gyvūnų savybių, į kuriuos panašūs jo veido bruožai: liūto, avies, žiurkės ir pan.XX a. E. Krečmerio suformuota teorija apie charakterio ryšius su kūno formomis susilaukė didelio dėmesio. Jis teigė, kad apkūnūs žmonės yra linksmesni, mėgsta bendrauti, greičiau prisitaiko prie aplinkos, o vertikaliai ištįsusio kūno žmonės dažniau būna uždari, santūrūs, sentimentalūs, dirglūs ir pan.Psichologas Z. Froidas charakterius skirstė remdamiesi instinktiniais pasąmonės potraukiais (erotinis tipas, prisiverčiantis tipas ir narcistinis tipas).Šiuolaikinėje charakterologijoje gana paplitusios kultūrinės – socialinės psichologijos atstovų charakterių klasifikacijos. Jos remiasi pažiūra, kad charakterį nulemia tam tikroje visuomenėje susiklosčiusios kultūrinio gyvenimo formos: ekonomika, mokslas, religija, valstybė ir kt.
2. Temperamentas
Charakteris yra glaudžiai susijęs su temperamentu. Temperamentas savotiškai „nuspalvina“ asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras, keičia veiklą. Temperamento savybės daugiausia priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių ir dėl to yra pačios pastoviausios.Temperamento tipų pavadinimai išlikę nuo Hipokrato laikų: Cholerikas (gr. chole – tulžis), kurio organizme vyraujanti tulžis; Sangvinikas (lot. Sanguis – kraujas); Flegmatikas (gr. flegma – gleivės); Melancholikas (gr. melas chole – juodoji tulžis).Pavadinimai išliko tie patys, tačiau ši hipotezė, apie skysčių santykį žmogaus organizme, jau seniai atmesta. Nors pripažįstama, kad temperamentų įvairovė yra gerokai platesnė, negu Hipokrato išskirtieji tipai, tačiau išsamesnės, visų pripažintos temperamentų klasifikacijos nėra. Suprantama, kad ne visus žmones galima suskirstyti pagal keturis temperamentus. Tik nedaugelis yra gryni nurodytųjų tipų atstovai. Paprastai supratimas apie žmogaus temperamentą susidaro kai kurių jam būdingų psichologinių ypatybių pagrindu.Sangviniku vadinamas gyvas, judrus, ieškantis naujų įspūdžių, greitai reaguojantis į aplinkinius įvykius, palyginti lengvai pergyvenantis nesėkmes ir nemalonumus asmuo. Jis yra labai energingas ir darbingas. Sangvinikas dažnai nėra pastovus: džiaugiasi ir juokiasi, tačiau greit gali nuliūsti iki ašarų, supykti dėl menkniekių ir greitai pamiršti nuoskaudas.Flegmatiku laikomas lėtas, ramus, pastovių siekimų ir nuotaikų žmogus. Tai gana uždari žmonės, kurių emocijos menkai pasireiškia išoriškai. Flegmatiško temperamento atstovai nerodo didesnio aktyvumo ieškodami veikimo tikslų, tačiau pradėtus darbus paprastai užbaigia ištvermingai ir tiksliai.Choleriku vadinamas greitas, smarkus žmogus, sugebantis atsiduoti kokiam nors reikalui su ypatinga aistra, bet neturintis pusiausvyros, linkęs į audringus emociškus pratrūkimus, staigius nuotaikos pakitimus. Jų emocijos stipriai pasireiškia išoriškai. Cholerikai siekia pirmauti ir stipriai priešinasi viskam, kas jam trukdo.
Melancholikas yra lengvai įskaudinamas, linkęs giliai pergyventi net nežymius įvykius. Šie žmonės tingiai reaguoja į aplinką, jiems trūksta energijos, ištvermės ir pasitikėjimo savimi. Melancholikai intravertiški, vengia triukšmo, susibūrimų, draugijų, todėl jiems sunku užmegzti kontaktus ir bendrauti didesnėse žmonių grupėse.3. Charakterio ir temperamento skirtumai.
Artimiausius ryšius charakteris turi su temperamento ypatybėmis. Temperamentas, išreikšdamas dinaminę asmenybės pusę, savaip nuspalvina visas charakterio savybes. Pavyzdžiui, paėmus paprasčiausią charakterio savybę – darbštumą, suprantama, kad sangviniko, flegmatiko, choleriko ir melancholiko darbštumas bus skirtingas savo tempais, pastovumu ir kitomis temperamentų charakteristikomis.To paties temperamento pagrindu gali formuotis skirtingi charakterio bruožai – ir darbštūs, ir tingūs pasitaiko visų temperamentų tipų žmonės. Charakterio valingųjų bruožų dėka žmogus gali reguliuoti savo temperamento pasireiškimus.Kaip jau minėjau, charakteris susidaro ir kinta praktinėje žmogaus veikloje, jo praktinėje, gyvenimiškoje patirtyje, formuojasi viso gyvenimo eigoje. Charakterio kintamumas yra būtina jo formavimosi ypatybė. Tuo tarpu temperamentų pakeisti neįmanoma. Tam ir nėra pagrindo, nes žmonės, būdami skirtingų temperamentų geriau adaptuojasi prie gamtinės ir visuomeninės aplinkos, vieni prie kitų. Tačiau visi ugdymo ir saviugdos tikslai vis tiek vienaip ar kitaip yra siekimas mažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus. Kiekvienas sangvinikas saviugdos procese turi siekti tapti pastovesniu, cholerikas santūresniu, flegmatikas energingesniu, o melancholikas drąsesniu.
Naudotos literatūros sąrašas:
1. Antinienė D., Ausmanienė N. ir kiti. Psichologija studentui. Kaunas, Technologija, 2000.2. Jacikevičius A. Psichologijos įvadas studijų pradžiai. Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius, 1995.3. Psichologijos žodynas. Vilnius, 1993.4. Smirnovas A. A. ir kiti. Psichologija. Vilnius, 1960.