Mokymosi motyvacija

TURINYS

Įvadas 2 psl.
1. Motyvacija. Motyvacijos teorijos 3 psl.

1.1 Mokymosi poreikio susiformavimo mechanizmas 5 psl.

1.2 Mokymosi motyvacijos rūšys 6 psl.
2. Mokymosi klasifikacija ir suaugusiųjų mokymosi ypatumai 9 psl.

2.1 Mokymosi klasifikacija 9 psl.

2.2 Dirbančiųjų mokymosi ypatumai 10 psl.
3. Šiuolaikinio požiūrio į mokymąsi atspindžiai visuomenėje 11 psl.

3.1 Mokymasis visą gyvenimą 11 psl.

3.2 Besimokančios organizacijos 12 psl.

3.3 Žinių (besimokanti) visuomenė 14 psl.
4. Dirbančiųjų mokymosi motyvacijos tyrimai Lietuvoje 15 psl.
Išvados 17 psl.
Naudoti informacijos šaltiniai 18 psl.

ĮVADAS

Pereinant į Žinių amžių, keičiasi požiūris į tai, kas yra mokymasis, kur, kaip ir kuriems tikslams jis vyksta. Vis labiau tikimasi, kad mokymo ir mokymosi metodai bei sąlygos prisitaikys prie gana prieštaringų interesų, poreikių ir reikalavimų.
Žinių ekonomikos sąąlygomis žmogiškųjų resursų plėtojimas ir naudojimas yra lemiamas veiksnys, išlaikant konkurencingumą. Šiame kontekste diplomai, sertifikatai ir kiti kvalifikaciją liudijantys dokumentai yra svarbūs darbdaviams ir individams darbo rinkoje bei įmonėje. Darbdaviams vis labiau reikia kvalifikuotų darbuotojų. Didėja konkurencija dėl darbo vietų. Todėl kyla pripažinto mokymosi poreikis.
Anksčiau perėjimas iš švietimo ir mokymo į darbo rinką įvykdavo tik kartą žmogaus gyvenime – kai jis, jaunuolis, baigdavo mokyklą ar universitetą ir ieškodavo darbo. Kartais dar prireikdavo profesinio ugdymo. Šiandien suvokiame, kad žinių, įgūdžių ir sąvokų, kuurias įgyjame vaikystėje ir jaunystėje, mokykloje, kolegijoje ar universitete, neužteks visam gyvenimui. Siekiant įgyvendinti mokymąsi visą gyvenimą, labai svarbu integruoti mokymąsi į suaugusiųjų gyvenimą. Būtina, kad visuomenė išmoktų mokytis ir teigiamai žiūrėtų į mokymąsi.
Jei žmonės norės mokytis, jie susiplanuos nuoseklią mokymosi veiklą. Ta

ačiau jie nenorės mokytis, jeigu ankstesnė mokymosi patirtis buvo nesėkminga ir asmeniškai neigiama. Jie nenorės tęsti mokslo, jei galimybės praktiškai neprieinamos laiko, vietos ar pasiūlos prasme. Jie neturės mokymosi motyvų, jeigu jo turinys ir metodai neatitinka jų kultūrinių perspektyvų ir gyvenimiškos patirties. Jie nenorės gaišti laiko, dėti pastangų ir pinigų į tolesnį mokymąsi, jei anksčiau įgytos žinios, įgūdžiai ir patyrimas tinkamai nepripažįstamas dėl asmeninių priežasčių ar neįvertinamas darbe. Individuali mokymosi motyvacija ir įvairios mokymosi galimybės yra esminės sąlygos mokymuisi visą gyvenimą sėkmingai vykti.
Švietimas ir mokymas tapo svarbesni nei bet kada anksčiau. Nuo jų priklauso žmonių šansai įsitraukti į gyvenimą, jame dalyvauti ir kilti. Vis sudėtingesnis jaunų žmonių perėjimas nuo mokymosi prie darbo. Tai rodo, kas laukia įvairaus amžiaus žmonių ateityje. Užimtumas yrra, be jokios abejonės, svarbiausias sėkmingo mokymosi rezultatas. Tačiau visuomeninis aktyvumas reiškia daug daugiau nei apmokamas darbas. Mokymasis atveria kelius į patenkinamą ir produktyvų gyvenimą šalia asmens darbinės veiklos.

1. Motyvacija. Motyvacijos teorijos.

Motyvacija apibūdinama kaip noras kažką padaryti, jį lemia veiksmo galimybė patenkinti poreikį. Tai vienas iš svarbesniųjų žmogaus elgesį lemiančių veiksnių. Motyvacija suteikia energijos, nukreipia link tikslo žmogaus veiklą. Motyvai visada susiję su asmens poreikiais.
Poreikiai – tai, ko individui subjektyviai ar objektyviai reikia jo fiziniam ar psichiniam (dvasiniam) komfortui.
Nepatenkintas poreikis sukelia įtampą, kuri sk

katina tam tikras žmogaus paskatas. Pastarosios sužadina konkrečius tikslus, kuriuos įgyvendinus, patenkinamas poreikis ir sumažinama įtampa. Aprašytas elementarus motyvacijos procesas grafiškai pavaizduotas 1 paveiksle.

Nepatenkintas
poreikis

Įtampa

Paskatos

Paieška

Patenkintas poreikis Sumažėjusi
įtampa

1 pav. Elementarus motyvacijos procesas (S. T. Robbins, 2003)

Be to motyvai dar susiję ir su žmogaus interesais, vertybėmis, pažiūromis, įsitikinimais. Kartais motyvacijai impulsą suteikia jausmai ir emocijos arba asmenybės, charakterio bruožai. Motyvacijos pagrindas, kertinis akmuo – kryptingumas ir veržlumas.
Psichologai teigia, kad poreikis susiformuoja, kai žmogus jaučia fiziologinį arba psichologinį kažko tai trūkumą. Motyvacijos teorijos leidžia suklasifikuoti poreikius į dvi grupes:
 pirminius poreikius;
 antrinius poreikius.
Pirminiai poreikiai savo prigimtimi yra fiziologiniai ir, kaip taisyklė, įgimti. Tai maisto, vandens, oro, miego, sekso poreikiai.
Antriniai poreikiai savo kilme yra psichologiniai: pasisekimo, pagarbos, prisirišimo, valdžios, priklausomumo poreikiai. Šie poreikiai paprastai siejami su patirtimi. Kadangi žmonių sukaupta patirtis yra skirtinga, todėl antriniai atskirų žmonių poreikiai skiriasi daug labiau negu pirminiai (B. Leonienė, 1997).
Poreikių neįmanoma akivaizdžiai pastebėti ar pamatuoti. Apie jų egzistavimą galima spręsti tik iš žmonių elgesio, nes būtent poreikiai motyvuoja konkrečius žmonių veiksmus.
Žmogaus jaučiamas poreikis skatina jį veikti, ką nors daryti. Tikslas šiuo atveju yra suprantamas kaip poreikio patenkinimo įrankis, būdas. Atsižvelgdamas į poreikių patenkinimo laipsnį, žmogus pats nusprendžia, kaip jam reikėtų elgtis ateityje.
Motyvacijos teorijų gausa liudija, kad žmogų nuo seno domino poreikių prigimtis, jų įtaka žmogaus ve

eiklai, jo elgesiui. Pagal tai, kuo grindžiamas žmogaus elgesys darbe ir kokios vidinės tokio elgesio priežastys, motyvacijos teorijas priimta skirstyti į dvi pagrindines kryptis:
 turinines – motyvacijos turinį analizuojančias teorijas;
 procesines – motyvacijos procesą analizuojančias teorijas (I. Bučiūnienė, 1996).

Dirbančiųjų mokymas suprantamas kaip asmenų su patirtimi mokymas, kur suderinama patirtis ir teorinės žinios arba kaip mokymasis visą gyvenimą. Jų mokymosi motyvacija yra palyginti mažai tyrinėta. Tačiau mokymosi motyvai visada susiję su pagrindinių fiziologinių ir aukštesniųjų (dvasinio augimo) poreikių tenkinimu, orientuoti į gyvenimą.
Dirbančiųjų mokymosi motyvacijos atsiradimui pagrįsti labiausiai tinkančiomis teorijomis yra:
 McClellando poreikių teorija;
 priežasčių aiškinimo teorija;
 teorija, pagrįsta M. Csikszentmihalyi‘o darbais.
McClellando poreikių teorija teigia, kad šių laikų visuomenėje pirminiai žmonių poreikiai yra patenkinti. Jo nuomone, energingai veikti žmones skatina:
 Pasiekimų poreikis. Tai siekimas pranokti kitus, pasiekti kuo geresnius rezultatus, (vertinant pagal tam tikrus standartus), pastangos išsikovoti sėkmę. Žmonės, turintys tokį poreikį, siekia asmeninių tikslų, bet ne atlygio už sėkmę.
 Valdžios poreikis. Tai troškimas daryti poveikį ir turėti įtaką kitiems žmones bei juos valdyti. Žmonės, turintys tokį poreikį, pirmenybę teikia konkurencingoms ir nuo užimamos padėties priklausomoms situacijoms, linkę vadovauti ir rūpintis prestižu.
 Poreikis priklausyti. Tai draugiškų ir artimų žmogiškųjų santykių troškimas. Žmonės, turintys tokį poreikį, ieško draugystės ir situacijų, kuriose bendradarbiaujama, o ne konkuruojama. Jiems svarbūs santykiai, grindžiami tarpusavio supratimu.
Svarbiausias šios teorijos aspektas – laimėjimo (a

arba sėkmės) poreikis. Tai noras savo darbą atlikti iki galo ir sėkmingai.
Pagal priežasčių aiškinimo teoriją menka laimėjimų motyvacija pasižymi tie žmonės, kurie savo sėkmes laiko atsitiktinėmis, o nesėkmes pateisina sugebėjimų stoka. Aukšta laimėjimų motyvacija pasižymintys žmonės sėkmes sieja su savo sugebėjimais, o nesėkmes – su pastangų stoka.
1.1. Mokymosi poreikio susiformavimo mechanizmas.

E. Jensen teigia, kad žmogaus smegenims patinka mokytis ir žmogus nusiteikęs mokytis didžiąją savo gyvenimo dalį. Susiduriant su nuolat besikeičiančia aplinka, kyla natūralus noras ją pažinti, ištirti ir prisitaikyti. Galima teigti, jog mokymosi poreikis yra reakcijos į aplinkos pažinimą ir jos pokyčius išraiška.
Mokymosi motyvacija perkelia individą iš nuobodulio į susidomėjimą. Daugeliui tenka, labai įsigilinus į mokomąjį dalyką, pajausti džiaugsmą, nors pakankamai greitai perprasti mokomojo dalyko ir nepavyksta. Mokymosi motyvacija teikia energijos ir daro individo veiklą kryptingą.
Sparčiai besikeičiant organizacijų valdymui, gamybai, prekybos organizavimui, kada naudojamos naujos technologijos, diegiami inovaciniai procesai, kompiuterizuojamos darbo vietos, keičiasi ir darbo vietų, įgūdžių bei patirties reikalavimai. Mokymasis panaikina atsirandančius skirtumus tarp turimų ir reikalingų žinių bei patirties. Poreikio mokymuisi atsiradimas schematiškai pavaizduotas 3. paveiksle.

TURIMOS ŽINIOS IR ĮGŪDŽIAI
SPRAGA
REIKALINGOS ŽINIOS IR ĮGŪDŽIAI

MOKYMAS

3. pav. Poreikio mokymuisi atsiradimas
Poreikis mokymuisi yra proporcingas turimų žinių ir įgūdžių bei reikalingų žinių ir įgūdžių skirtumui. Mokymosi objektas tiesiogiai turi būti susijęs su iškilusia problema, nes tikimasi, jog naujos žinios ir įgūdžiai padės ją išspręsti. Mokymasis laikomas priemone užsibrėžtiems tikslams pasiekti, o ne tikslu.
Priimta manyti, kad viskas, ką žmogus daro, yra nukreipta kokių nors poreikių patenkinimui. Pagal A. Maslowo poreikių piramidę saugumo poreikis priskiriamas žemesniam lygiui. Tačiau jis labai svarbus mokymosi motyvacijai žmogaus gyvenime. Mokymasis turi įtakos saugumo poreikių tenkinimui: „nemokėsi – nedirbsi, nedirbsi – neturėsi pragyvenimo šaltinio“. Rūpinimasis ateitimi, noras, kad tavo ar tavo šeimos gyvenimas būtų pastovus, kad galima būtų numatyti į priekį – motyvai, priskiriami dažnam besimokančiajam. A. Maslowo poreikių piramidė, modifikuota A. A. Root (N.L. Gage, D.C. Berliner, 1994), ir jų ryšys su mokymosi poreikio atsiradimu pateiktas 4. paveiksle.

Saviraiška:

tapimas tuo, kuo žmogus iš tikrųjų

nori tapti.

Estetiniai poreikiai Estetiniai poreikiai:
Teigiamas visų dalykų, su kuriais gyvenime susiduriama, tvarkos ir pusiausvyros vertinimas, grožio jausmas ir meilė viskam.

Gerų veiklos rezultatų, intelektualiniai poreikiai Poreikis suprasti:
abstrakčiomis teorijomis reiškiamos žinios apie ryšius, sistemas ir procesus; žinių ir mokslo teiginių jungimas į plačias sistemas.

Žinių poreikis:
noras gauti informacijos ir mokslo, žinoti, kaip ką daryti, žinoti daiktų, reiškinių ir simbolių reikšmę.

Bendravimo socialiniai poreikiai Poreikis būti gerbiamam:
noras, kad kiti pripažintų tave esant unikalią asmenybę, turinčią savitų gabumų, vertingų savybių, noras būti savitam, skirtingam nuo kitų.

Poreikis priklausyti kokiai nors grupei:
noras būti priimtam į kokią nors grupę, žinoti, kad kiti žino tave esant grupės nariu ir pageidauja, kad būtum su jais.

Fiziologiniai, organizaciniai poreikiai Saugumo poreikiai:
rūpinimasis ateitimi, noras, kad tavo ar tavo šeimos gyvenimas būtų pastovus, kad galima būtų numatyti į priekį.

Gyvybiniai poreikiai:
rūpinimasis šios dienos egzistencija, galimybė pavalgyti, kvėpuoti, gyventi šią akimirką.

4. pav. Poreikių piramidė ir jų ryšys su mokymosi poreikio atsiradimu

Pateiktame paveiksle matyti, kad mokymasis turi įtakos visų lygių poreikiams. Kai žemesnio lygio poreikiai patenkinti, atsiranda intelektualiniai, estetiniai ir saviraiškos poreikiai. Stipriausi suaugusiųjų mokymosi poreikiai po praktinių yra savigarba, saviraiška ir pažinimo malonumas.

1.2. Mokymosi motyvacijos rūšys

Kai dirbantysis jaučia, kad jis negali iki galo išreikšti savęs kaip asmenybės, nes neturi pakankamai žinių, įgūdžių ir mokėjimų, jis nusprendžia mokytis, dažnai norėdamas pagilinti specialybei reikalingas žinias, įgyti naujų įgūdžių.
Kartais suaugęs žmogus mokosi vien saviugdos tikslais, tenkindamas kitus savo poreikius, kartais – dirbdamas tokioje organizacijoje, kur mokymasis suprantamas kaip natūralus ir nuolatinis procesas. Paprastai tokiose organizacijose dirbantieji turi daug galimybių įgyti naujų įgūdžių, mokymas aukštai vertinamas ir skatinamas, o apsikeitimas žiniomis laikomas norma.
Dirbantieji turi žinoti priežastis, skatinančias juos mokytis, nes jie jau turi įgiję praktinės patirties, o mokymąsi paprastai laiko problemų sprendimo ar optimaliausių rezultatų pasiekimo būdu. Mokymosi motyvacijai svarbi žmogaus asmeninė patirtis ir poreikiai, asmenybės ir charakterio bruožai bei interesai. Besimokančiųjų mokymosi motyvaciją stiprina įvairūs tinkamai organizuoti veiksniai pačiame mokymo procese (laisvai prieinama mokymosi medžiaga, mokymo metodai ir pan.).
Priimta išskirti dvi pagrindines motyvacijos rūšis:
1. Išorinė motyvacija;
2. Vidinė motyvacija.
Išorinė motyvacija – tai trumpalaikis, išnykstantis kartu su išorinio stimulo aktualumo dingimu, veiksnys. Vaikams išoriniu motyvu gali būti liepimas, reikalavimas mokytis, baimė būti nubaustam. Suaugusiesiems toks motyvas neveiksnus.
Suaugusiems būdingi tokie išoriniai motyvai, kaip geresnio darbo, didesnio atlyginimo gavimas, noras gauti atestatą, diplomą ar pažymėjimą. Įtaką daro darbo rinkos reikalavimai.
Dirbančiuosius mokytis skatina daugiau vidiniai, nei išoriniai motyvai. Teigiama, kad motyvacijos kitimas iš išorinės į vidinę yra pagrindinis brandos požymis. I. Bučiūnienė teigia, kad vidinė motyvacija yra individo tobulėjimo šaltinis, nes ji turtina asmenybę, skatina kvalifikacijos augimą, plečia individualias žinias, sugebėjimus.
Dirbančiųjų mokymosi poreikius M. Knowlesas skirsto į šešias tarpusavyje susijusias grupes. Jos pateikiamos 5 paveiksle.

5 pav. Dirbančiųjų mokymosi motyvacija (pagal M. Knowlesą)

Socialinių ryšių poreikiai pasireiškia bendravimo, narystės poreikiais. Motyvuotas mokymuisi žmogus siekia aukštesnių pareigų darbe, aukštesnio statuso visuomenėje, profesionalaus tobulėjimo bei konkurencingumo mažėjimo. Kompetencija yra svarbi daugeliui žmonių. Tik žmogus, tapatinantis save su kompetencija, pasiekimais darbe arba moksle, bus motyvuotas mokytis ir išsaugoti kompetentingo asmens vardą.
Kiekvienam žmogui būdingas kontaktų siekimas su kitais žmonėmis, noras priklausyti grupei, būti pripažintu ir gerbiamu, būti priimtu tokiu, koks jis yra.
Vidinė motyvacija gali būti labai įvairi ir kiekvienam žmogui yra individuali.
Mokymosi motyvacijos, susijusios su gyvenimo prasmės ir žmogiškųjų vertybių įsisąmoninimu, lygmenyje žmogus pats pasirenka tikslą, deda pastangas jam realizuoti ir kontroliuoja, kaip jam pavyko pastarąjį pasiekti ir koks pasiekimo rezultatas.
Vienas iš pačių svarbiausių dirbančiųjų mokymosi motyvų – savigarba, kuri stimuliuoja aktyvumą, siekiant rezultatų bei savęs vertinimas.
Išoriniais lūkesčiais gali būti noras atitikti reikalavimus, patenkinti vadovų lūkesčius ar rekomendacijas. Laimėjimų ir lūkesčių motyvacijai būdinga sėkmės viltis ir nesėkmės baimė bei jos emocijos. Dažnos nesėkmės sukuria nesėkmės baimės ir vengimo motyvaciją, kuri silpnina norą mokytis.
Socialinės gerovės siekimas – tai galimybė geriau padėti visuomenei, jai tarnauti, dalyvauti visuomeninėje veikloje ar darbe.
Noras atsiskirti nuo kasdienybės, išvengti nuobodulio, galimybė suteikti kontrastą kitoms gyvenimo detalėms – taip pat gali stimuliuoti norą mokymuisi.
Be to dirbantieji, susidomėję mokslu, siekia žinių dėl asmeninių interesų, mokosi dėl mokymosi, patenkina savo smalsų protą. Nors smalsumas – vienintelis išskiriamas poreikis, daugiau būdingas ankstyvajai vaikystei, kada vaikas tyrinėja pasaulį. Suaugusiųjų motyvacijai šis poreikis nėra toks aktualus ir juntamas. Išmokimą lydi džiaugsmas, kuris dar vadinamas vidiniu pastiprinimu.
Priimta manyti, jog žmogus nuolat norės mokytis, kai kuri nors mokymosi dalis taps jo veiklos motyvu. Tokiais motyvais gali būti mokymosi rezultatai, mokymosi tikslai bei pats mokymosi procesas.

2. Mokymosi klasifikacija ir suaugusiųjų mokymosi ypatumai

2.1. Mokymosi klasifikacija

Mokymasis – tai tikslinga besimokančiojo sąveika su mokymosi šaltiniais, įsisavinant mokslo, technikos, meno ir darbo žinias, išmokstant (įvaldant) intelektualius ir praktinius veiksmus, plėtojant savo fizines ir dvasines jėgas (L. Jovaiša, 1997).
Mokymasis padeda individui prisitaikyti prie aplinkos ir ją valdyti. Norėdamas prisiderinti prie besikeičiančių sąlygų, individas keičia savo elgesį, tuo pačiu tapdamas atsakingu piliečiu ir produktyviu darbuotoju.
Metodinėje literatūroje pateikiamos trys pagrindinės tikslingos mokymosi veiklos kategorijos:
1. Formalusis mokymasis;
2. Neformalusis mokymasis;
3. Informalusis arba neformalusis savaiminis mokymasis arba savišvieta (Faktų suvestinė: žmonių išteklių plėtra ir mokymasis visą gyvenimą Lietuvoje, 2003).
Formalusis mokymasis – tai nustatytos struktūros aplinkoje vykstanti sisteminga mokymosi veikla, kuri yra tiesiogiai orientuota į mokymąsi tikslų, laiko ir aprūpinimo prasme. Mokymas vyksta švietimo ir mokymo įstaigose. Formalųjį mokymąsi asmuo renkasi tikslingai. Užbaigus mokymo programą, išduodamas valstybės pripažintas dokumentas.
Neformalusis mokymasis yra dalis planingos veiklos, kuri nėra tiesiogiai orientuota į mokymąsi tikslų, laiko ir aprūpinimo prasme. Mokymas vyksta šalia pagrindinių švietimo ir mokymo sistemų darbo vietose, organizacijose taip pat tokiose organizacijose ir tarnybose, kurios įkurtos formalioms mokymo sistemoms papildyti. Neformalųjį mokymąsi asmuo renkasi tikslingai. Užbaigus mokymo programą, valstybės pripažintas dokumentas paprastai nėra išduodamas.
Informalusis arba neformalusis savaiminis mokymasis – tai kasdieninės veiklos pasekmė. Toks mokymasis nėra sistemingas tikslų, laiko ir aprūpinimo prasme. Tokio mokymosi asmuo nesirenka tikslingai, apgalvotai, todėl kai kurie žmonės, papildantys savo žinias ir įgūdžius, gali jo nepripažinti. Mokslo užbaigimo dokumentu šis mokymasis nefiksuojamas.

2.2. Dirbančiųjų mokymosi ypatumai

M. Knowles manymu, suaugusiųjų mokymasis suprantamas kaip procesas, kurio eigoje suaugusieji tobulina patirtį ir tokiu būdu įgyja naujų žinių, pagilina supratimą, įgūdžius, praplečia požiūrį, interesus ir normas konkrečioje srityje.
Išskirčiau keturis esminius motyvus, kurie skatina suaugusiųjų motyvaciją nuolatiniam kvalifikacijos tobulinimui:
 Konkurencingumas darbo rinkoje;
 Karjeros keitimas;
 Naujos žinios ir informacija bei darbo įgūdžiai;
 Mokymosi prieinamumas.
Nustatyta, kad nekvalifikuotų arba menkai kvalifikuotų darbuotojų paklausa nuolat mažėja. Darbdaviai, besirenkantys darbuotojus, vis dažniau reikalauja sugebėjimo mokytis, sparčiai įgyti naujų žinių ir įgūdžių, mokėti naudotis nauja informacija, greitai prisitaikyti prie pasikeitimų. Daugumos profesijų specialistų įsidarbinimo galimybės dabar priklauso nuo to, ar jie nuolat tobulina savo sugebėjimus, profesinius įgūdžius.
Informacinės technologijos, nauji mokymosi metodai priartina mokymąsi prie kiekvieno besimokančiojo.
Prieinamumas – tai daugialypė sąlygų, garantuojančių efektyvų mokymąsi ir asmeniškai bei visuomeniškai palankius jo rezultatus, visuma (R. Laužackas, V. Tūtlys ir kt., 2003).
Paprastai suaugę žmonės mokosi ruošdamiesi turintiems įvykti pasikeitimams, jiems jau įvykus, ar jų metu. Pasikeitimais, susijusiais su mokymosi motyvacija, gali būti naujos pareigos, darbo netekimas, nauji reikalavimai turimai darbo vietai, gyvenamosios vietos keitimas, asmeninės netektys ir pan. Teigiama, kad mokymosi objektas turi būti tiesiogiai susijęs su iškilusia problema. Naujų žinių ieškoma supratus, jog pokyčiai yra neišvengiami ar jau vyksta, o naujos žinios – vienas iš veiksnių, padėsiantis išsisukti iš susidariusios padėties.
Suaugusiems patinka ir dažniausiai naudojamas individualus arba savarankiškas mokymosi procesas. Jam būdingas pritaikymas prie asmeninių besimokančiojo reikmių, pageidaujamo mokymosi tempo bei laiko, naudojimasis keliomis mokymosi priemonėmis, bendravimas su patarėjais, „žinių šaltiniais“, „įkvėpėjais“ ir pan. Mokymosi priemonės turi atsakyti į klausimą „kaip tai daroma?“, programos turinys neatitrūkęs nuo praktikos, aplinka patogi ir fizine, ir psichologine prasme.
Nors suaugusiems vis labiau patinka tokie mokymosi būdai, kai instruktoriaus dalyvavimas nebūtinas (programinė įranga, televizija, mokomoji medžiaga, nuotolinės paskaitos), aukštai vertinamos paskaitos ir seminarai bei tinkama dėstytojų kvalifikacija ir kompetencija ar galimybė pabendrauti su jais individualiai. Daugelis besimokančiųjų ir dirbančiųjų suaugusiųjų laiko stoką išskiria kaip pagrindinę problemą, iškylančią besimokant (V.Jakštaitė, 2000).
Suaugusiųjų mokymas turi būti nukreiptas į problemų sprendimą, pritaikytas konkretiems poreikiams bei organizuojamas taip, kad būtų galima savarankiškai reguliuoti naujų žinių įsisavinimo procesą (V. Jakštaitė, 2000).
Šiandien žmonija gyvena sudėtingame socialiniame ir politiniame pasaulyje, kur vyrauja žiniomis grindžiama visuomenė ir ūkis, ateities planavimas, aktyvi visuomeninė veikla. Besikeičiantys reikalavimai darbo vietoms, naujos technologijos ir informacija, užimtumo problemos reikalauja pastovaus savo turimų žinių ir įgūdžių įvertinimo bei atnaujinimo. Todėl vis dažniau sutinkamos naujos sąvokos – mokymasis visą gyvenimą, nuolatinis mokymasis, besimokanti organizacija ir žinių visuomenė.

3. Šiuolaikinio požiūrio į mokymąsi atspindžiai visuomenėje

3.1. Mokymasis visą gyvenimą

Mokymasis visą gyvenimą – tai mokymosi veikla, vykstanti visą gyvenimą, siekiant tobulinti žinias, įgūdžius ir kompetenciją asmeninėje, pilietinėje, socialinėje ir/arba su darbu susijusioje perspektyvoje (Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2001).
Europos Bendrijų paskelbtame Mokymosi visą gyvenimą memorandume pabrėžiama, kad toks mokymasis – tai „pagrindinis dalykas, siekiant pilietiškumo, stiprinant visuomenės sanglaudą ir didinant užimtumą“. Mokymasis visą gyvenimą (nuolatinis mokymasis) didina ekonominį konkurencingumą bei padeda išsaugoti darbo vietą.
D. Beresnevičienės teigimu, nuolatinis mokymasis – tai visą gyvenimą trunkantis mokymasis, skatinamas atitinkamos aplinkos (kintančių gyvenimo sąlygų) bei vidinio individo poreikio mokytis. Nustatyta, kad nuolatinį mokymąsi sąlygoja keli pagrindiniai veiksniai: išorinė aplinka, technika ir technologija, vidinė organizacijos aplinka bei žmonių individualūs charakteriai.
Žmonės turi būti pasiruošę aptarnauti naujas technologijas, teikti modernius patarnavimus, priimti ekonomiškus, šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius sprendimus. Derama profesinė kvalifikacija būtina valstybės pažangos sąlyga. Be to tai žmogaus egzistencijos ir gero gyvenimo lygio sąlyga.
Daugeliu atvejų darbo rinkos dalyviams nepakankama kvalifikacija kaip tik ir yra pagrindinė neigiamo darbdavio atsakymo priežastis.
Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikti tyrimai nustatė tokius pagrindinius darbdavių reikalavimus dirbantiesiems:
 Aukšta kvalifikacija;
 Darbo kompiuteriu pagrindai;
 Užsienio kalbos žinios;
 Iniciatyvumas ir sugebėjimas priimti sprendimus (H. Aleknienė, 2002).
Suaugusiojo suvokimas, jog jis privalės nuolat rūpintis savo išsilavinimu, palengvina gyvenimą, nes padeda prisitaikyti prie nuolat kintančios visuomenės, aplinkos reikalavimų, didėja pasitikėjimas savimi, savęs vertinimas.
Organizacijai, norinčiai išsilaikyti ir sėkmingai vystyti savo veiklą, reikia mokėti lanksčiai ir greita reaguoti į besikeičiančius aplinkos reikalavimus. Jai būtina nuolat tobulėti. Beieškant naujų sėkmingų reagavimo į aplinkos pokyčius būdų, atsirado besimokančios organizacijos samprata. Darbas besimokančioje organizacijoje gali būti svarbiu motyvu keisti požiūrį į mokymąsi, kelti savo kvalifikaciją, tobulinti įgūdžius bei nuolat atnaujinti žinias.

3.2. Besimokančios organizacijos

Žinių įgyjama mokymosi procese, kuris dažniausiai suvokiamas kaip individualios žmogaus pastangos, siekiant įgyti tam tikrą žinojimą. Individualus mokymasis yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga organizacijos mokymosi procese, nes jis negali tinkamai paveikti sudėtingo dinamiško socialinės sąveikos organizacijos viduje ir išorėje. Dėl šios priežasties organizacijos mokymosi negalime laikyti paprasta individualių mokymosi procesų (kartu ir įgyjamų žinių) suma (R. Balvočiūtė, 2003).
Besimokančia organizacija vadinama organizacija, sugebanti nuolatos prisitaikyti prie pokyčių. Organizacijos, kaip ir žmonės, sąmoningai ar nesąmoningai, nuolat mokosi. Mokymasis suprantamas kaip ilgalaikis procesas, organizacijos kasdienio gyvenimo dalis. Šiame procese dalyvauja visi organizacijos nariai (6 paveikslas).

BESIMOKANTI ORGANIZACIJA
MOKYMOSI GALIMYBĖS VISIEMS
KOMPETENCIJOS KĖLIMAS, KVALIFIKACIJOS TOBULINIMAS

Individo Padalinio

Organizacijos

6 pav.Mokymosi svarba besimokančioje organizacijoje
Organizacijos gyvybingumas ir veiklos efektyvumas priklauso ne tik nuo fizinių ar finansinių faktorių, bet didele dalimi ir nuo darbuotojų sugebėjimo lanksčiai keisti savo požiūrį, greitai reaguoti į naujus keliamus reikalavimus, kuriuos sąlygoja sparčiai besikeičianti aplinka. Tai akivaizdžiai liudija tradicinio ir naujojo požiūrio į aplinką skirtumai, pateikiami 7 paveiksle.

TRADICINIS POŽIŪRIS NAUJAS POŽIŪRIS
 Studijas seka darbas
 Pasaulis vertinamas kaip stabili ir prognozuojama aplinka
 Vadovai siekia numatyti „teisingą“ strategiją
 Darbuotojai vertinami kaip lengvai pakeičiami žmonės
 Organizacijos dydis vertinamas kaip svarbus konkuravimo veiksnys
 Kontrolė ir biurokratija – esminiai organizacijos elementai
 Būdinga suplanuota karjera, apibrėžti vadovavimo metodai
 Apibrėžiami formalūs santykiai su kitomis organizacijomis
 Skatinamas konkuravimas  Skatinamas nuolatinis mokymasis
 Pasaulis vertinamas kaip chaosas, pilnas nenuspėjamų pokyčių
 „Teisingą“ strategiją keičia „lanksčios“ strategijos idėja
 Darbuotojai vertinami kaip turintys svarbių žinių ir įgūdžių
 Organizacijos didumas daugeliu atveju laikomas kliuviniu
 Kontrolė ir biurokratija trukdo prisitaikyti ir tobulėti
 Individualus mokymasis, emocinės brandos akcentavimas
 Ribos tarp organizacijos ir jos aplinkos nėra griežtai apibrėžtos
 Dominuoja bendradarbiavimo nuostata
7 pav. Seno ir naujo tipo požiūrių į aplinką skirtumai organizacijose

Pastebima, kad besimokančiose organizacijose, kurių darbuotojams būdingas naujasis požiūris į aplinką, mokomasi būti atviri vieni kitiems, kartu kuriama ir siekiama bendros vizijos. Tokiose organizacijose apsikeitimas žiniomis laikomas norma, todėl kiekvienas darbuotojas turi daugiau galimybių įsigyti naujų žinių ir įgūdžių. Darbas besimokančioje organizacijoje suteikia žmogui galimybę nuolat tobulėti, keistis, nebijoti pokyčių, nesėkmių ar naujovių. Organizacijai mokymasis sudaro galimybes:
 būti lanksčiai, išgyventi keičiant savo veiksmus ir kartu keičiantis pačiai;
 suvokti savo veiksmų prasmę ir jų skirtumus nuo anksčiau atliktų veiksmų;
 užtikrinti, kad žinios galės būti panaudotos atliekant tikslingus veiksmus visoje

organizacijoje.
Tačiau besimokančia organizacija tampama ne iš karto. Tokios organizacijos kūrimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis tam tikro jos išjudinimo, kuris suprantamas kaip poveikis organizacijai iš vidaus ar iš išorės, skatinantis atitinkamai veiklai – besimokančios organizacijos kūrimui. Išjudinimui reikalingos atitinkamos sąlygos: visuminė organizacijos vizija, aiškūs tikslai, paslanki struktūra, optimalus procesas motyvuojant darbuotojus tobulėti (V. Targamadzė, 1996).

3.3. Žinių (besimokanti) visuomenė

Pastaruoju metu vis didesnė dalis visuomenės supranta, jog žinios įgyja vis didesnę reikšmę darbo našumui, konkurencingumui ir ekonomikos plėtrai. Žinių visuomenė, žinių ekonomika, informacinė visuomenė, informacinė ekonomika – dabar labai dažnai girdimos sąvokos.
Be abejonės informacinė visuomenė skatina mokymosi motyvaciją. Teigiama, kad informacinė visuomenė buvo XX a. paskutinio dešimtmečio iššūkis. Ji suprantama kaip atvira, išsilavinusi visuomenė, kuri naudojasi informacinėmis technologijomis.
D. Juknys teigia, kad informacinės visuomenės rodikliai Lietuvoje gerėja – pažanga spartesnė nei buvo tikėtai. Informacinių technologijų rinka auga daugiau nei 25% kasmet, interneto vartotojų gretos jau siekia 21%, apie 45% gyventojų naudojasi mobiliaisiais telefonais. Verslininkai daugiau pinigų išleidžia kompiuterinei įrangai ir darbuotojų elektroniniam raštingumui kelti, intelektinė nuosavybė pradėta vertinti kaip prekė, mažėja naudojamos nelegalios programinės įrangos skaičius (D. Juknys).
Šiuo metu vis dažniau kalbama apie žinių visuomenę. Informacinė visuomenė laikoma pastarosios viena iš sudėtinių dalių, kaip ir inovacijos, švietimas, mokslas.
Žinių visuomenės samprata skiriasi nuo informacinės visuomenės, nes skiriasi žinių ir informacijos samprata. Turimos žinios yra gebėjimas pažinti tikrovę, leidžia atlikti intelektinius ar fizinius veiksmus. Informacija yra pasyvūs struktūrizuoti duomenys, kol jų nenaudoja kas nors, žinantis, kaip juos apdoroti ir interpretuoti (E. Vilkas, 2003). Todėl žmogus su savo žiniomis, savo kompetencija ir kvalifikacija iškyla į pirmą vietą.
Įprasta manyti, kad ekonomika, kurios dinamiką lemia investicijos ne į fizinį kapitalą, o į žinių kūrimą ir mokymą, yra žinių ekonomika.
Žinių ekonomika – ekonomikos sistema, kurioje žinių kūrimas, jų perdavimas mokslo ir švietimo keliu, sklaida, pasitelkiant naujausias informacines technologijas ir jų komunikacines priemones, panaudojamos diegiant inovacijas gamybos ir paslaugų sferoje (B. Leonienė, 2003, neskelbta).
G. Steponavičienės nuomone, žinių ekonomika neišreiškiama kompiuterių ar mobiliųjų telefonų skaičiumi tūkstančiui gyventojų ar elektroninių kontraktų skaičiumi. Žinių ekonomika yra ekonomikos kokybinis įvertinimas, rodantis, jog savo ekonominėje veikloje didelė visuomenės dalis naudoja žinias ir taip susitvarko su kintančios aplinkos iššūkiais. Žinias jie naudoja, kaip jiems atrodo geriausia –automatizuotai, investuoja į technologijų kūrimą, arba jas perka.
Naujosios technologijos, inovaciniai projektai bei didėjantys kompiuterių, mobiliųjų ir interneto paslaugų vartotojų skaičiai savaime nesukurs modernesnės žinių ir turtingų piliečių visuomenės, konkurentiškos ir klestinčios ekonomikos. Tai priklausys nuo to, kaip greitai visi visuomenės nariai suvoks žinių svarbą ir išmoks pasinaudoti naujomis galimybėmis.
Žinių (besimokanti) visuomenė leis Lietuvai sėkmingiau konkuruoti globalioje rinkoje, sustiprins visuomenės ir individo pasitikėjimą savo galiomis, kels valstybės institucijų autoritetą, pagarbą amžinosioms žmogiškosioms vertybėms, skatins visuomenės santarvę.

4. Dirbančiųjų mokymosi motyvacijos tyrimai Lietuvoje

Specialiai dirbančiųjų mokymosi motyvacija nebuvo tirta. Alytaus darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnyba 2003 metais tyrė suaugusiųjų mokymosi motyvaciją. Gautus rezultatus adaptavus dirbančiųjų mokymosi motyvacijos tyrimui, galima išskirti bruožus, būdingus Lietuvos verslo įmonėse dirbančių asmenų mokymosi motyvacijai.
Lūkesčių, su kuriais siejamas mokymasis, pasiskirstymas pagal aktualumą pateikiamas 8 paveiksle.

mokymasis padeda lengviau susirasti darbą 58%

mokymusi siekiama pagerinti profesinius įgūdžius 42%

mokymusi siekiama įgyti kvalifikacijos pažymėjimą 42%

mokymasis suteikia daugiau pasirinkimo galimybių, renkantis darbą 41%

mokymasis suteikia naujos informacijos 26%

mokymasis padeda gauti geresnį darbą 24%

mokymasis padeda gauti didesnį atlyginimą 22%

mokymasis suteikia daugiau pasitikėjimo savimi 21%

išmokstama naujų darbo metodų 18%

8 pav. Su mokymusi siejami lūkesčiai (Alytaus darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnyba)

Tyrimas parodė, kad suaugusiųjų motyvacijai svarbios ir vidinės ir išorinės aplinkybės. Net 92 % respondentų pažymėjo, kad jiems svarbu gauti kvalifikacijos pažymėjimą, kurio pagalba tikimasi daugiau galimybių naujo ar geresnio darbo paieškoje. Svarbus ir besimokančiųjų kompetencijos didėjimas ir dėstytojų kvalifikacija.
Tyrime buvo nustatyta, jog mokymosi motyvaciją skatina įvairių priemonių naudojimas mokyme ir mokymo metodų įvairovė, laisvai prieinama mokymosi medžiaga ir besimokantiems teikiama pagalba, aktyvus besimokančiųjų dalyvavimas procese (paskaitose, seminaruose, pratybose ir pan.) ir lankstus darbo grafikas. Profesinį orientavimą ir kompetencijos įvertinimą vertingu mokymuose pažymėjo 21% respondentų.
Tyrime buvo pastebėta, kad respondentai, kurie anksčiau yra dalyvavę mokymo programose, pasižymi pozityvesniu požiūriu bei didesne mokymosi motyvacija.
Kauno darbo biržoje atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad svarbiausias mokymosi motyvaciją slopinantis faktorius yra paties suaugusiojo požiūris į mokymąsi. Tyrime buvo nustatyti tokį požiūrį lemiantys veiksniai:
 nuostata dėl amžiaus apribojimų;
 aplinkinių vertinimo baimė;
 neigiama ankstesnio mokymosi patirtis;
 nepasitikėjimas savimi. (G. M. Linkaitytė, 2003).

Švietimo ir mokslo ministerijos atliktas švietimo paslaugų vartotojų socialinio portreto tyrimo rezultatai parodė, kad išsilavinę žmonės sudaro nežymią bedarbių dalį. Tyrime dalyvavo 25,7% respondentų, neturinčių specialybės ir 12% respondentų, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Per pastaruosius 10 metų 61,2% respondentų neįgijo naujos specialybės ar netobulino kvalifikacijos. Pagrindinės priežastys, dėl kurių respondentai nesimokė:
 materialinis nepriteklius 48%;
 dėl šeimyninės padėties ( vaikų auginimas) 27%;
 negalia 6,5%;
 laiko stoka 4,9%;
 dėl amžiaus 3,8%.
Daugiau nei pusė apklaustųjų nežinojo, kokios jų galimybės pasinaudoti švietimo būdais.
Tyrimo organizatoriai teigia, kad tyrimo duomenys leidžia įžvelgti pozityvią socialinių paslaugų vartotojų nuomonių kaitą, vertinant švietimą kaip savo problemų sprendimo galimybę.

IŠVADOS

1. Žinių ekonomikos sąlygomis žmogiškųjų resursų plėtojimas ir naudojimas yra lemiamas veiksnys, išlaikant konkurencingumą darbo rinkoje. Darbdaviams vis labiau reikia kvalifikuotų darbuotojų, didėja konkurencija dėl darbo vietų, todėl kyla pripažinto mokymosi poreikis. Švietimas ir mokymas tapo svarbesni nei bet kada anksčiau. Nuo jų priklauso žmonių šansai įsitraukti į gyvenimą, jame dalyvauti ir kilti.
2. Sparčiai besikeičiant organizacijų valdymui, gamybai, prekybos organizavimui, kada naudojamos naujos technologijos, diegiami inovaciniai procesai, kompiuterizuojamos darbo vietos, keičiasi ir darbo vietų, įgūdžių bei patirties reikalavimai. Suaugusiųjų mokymas suprantamas kaip asmenų su patirtimi mokymas, kur suderinama patirtis ir teorinės žinios arba kaip mokymasis visą gyvenimą.
3. Mokymosi motyvacija perkelia individą iš nuobodulio į susidomėjimą. Daugeliui tenka, labai įsigilinus į mokomąjį dalyką, pajausti džiaugsmą. Mokymosi motyvacija teikia energijos ir daro individo veiklą kryptingą.
4. Nuolatinis mokymasis – tai visą gyvenimą trunkantis mokymasis, skatinamas atitinkamos aplinkos (kintančių gyvenimo sąlygų) bei vidinio individo poreikio mokytis. Nustatyta, kad nuolatinį mokymąsi sąlygoja keli pagrindiniai veiksniai: išorinė aplinka, technika ir technologija, vidinė organizacijos aplinka bei žmonių individualūs charakteriai.
5. Besimokančiose organizacijose apsikeitimas žiniomis laikomas norma, todėl kiekvienas darbuotojas turi daugiau galimybių įsigyti naujų žinių ir įgūdžių. Darbas besimokančioje organizacijoje suteikia žmogui galimybę nuolat tobulėti, keistis, nebijoti pokyčių, nesėkmių ar naujovių.
6. „Žinių ekonomika neišreiškiama kompiuterių ar mobiliųjų telefonų skaičiumi tūkstančiui gyventojų ar elektroninių kontraktų skaičiumi. Žinių ekonomika yra ekonomikos kokybinis įvertinimas, rodantis, jog savo ekonominėje veikloje didelė visuomenės dalis naudoja žinias ir taip susitvarko su kintančios aplinkos iššūkiais.“ (G. Steponavičienė)

NAUDOTI INFORMACIJOS ŠALTINIAI

1. Aleknienė H. Kvalifikacija – patikimas ginklas darbo rinkoje//Karjera ir vadyba, 2002-11-07 Nr. 45
2. Beresnevičienė D. Nuolatinis mokymasis Lietuvoje. Lietuvos Informacijos instituto spaustuvė. Vilnius, 1995
3. Bučiūnienė I. Personalo motyvavimas. Kaunas, 1996
4. Dessler G. Personalo valdymo pagrindai. Poligrafija ir informatika, 2001
5. Gage N. L., Berliner D. C. Pedagoginė psichologija. Vilnius, 1994
6. Jakštaitė V. Dideli mokiniai – dideli vargai//Vadovo pasaulis, 2000 Nr. 7-8
7. Juknys D. Informacinės visuomenės galvosūkiai//NK verslas, 2003 Nr.3 prieiga per internetą www.verslas.banga.lt
8. Leonienė B. Darbuotojų vadyba. Kaunas, 2001
9. Lukauskaitė K. Besimokanti organizacija//Vadovo pasaulis. 2000 Nr. 7-8
10. Robbins S. T. Organizacijos elgsenos pagrindai. Poligrafija ir informatika, 2003
11. Suaugusiųjų motyvavimo mokytis strategijos, integruojant Rytų, Vakarų ir Centrinės Europos patirtį. Alytaus darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnyba, 2003
12. Targamadzė V. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos išjudinimo į besimokančią organizaciją sąlygos//Socialiniai mokslai. Edukologija, 1998 Nr. 2(15)
13. http://www.smm.lt/veiklos_planai_ir_programos/docs/memorandumas.doc
14. www.lrinka.lt
15. www.verslas.banga.lt

Leave a Comment