Charakterio bruožai – jų įtaka žmogaus gyvenime

TURINYS

ĮVADAS..............................3
Temperamentas. Pagrindinės jo savybės............................4
Temperamento įtaka žmogaus gyvenime ir veikloje......................5 Charakteris. Charakterio bruožų įtaka žmogaus veiklai ir asmenybei............6
Charakterių klasifikacija..............................7
Charakterio ypatybių formavimasis..............................8
IŠVADOS..............................9
LITERATŪRA..............................10

Žmogus jau gimsta su jam būdingomis tam tikromis savybėmis. Tai priklauso nuo genotipo – unikalaus kiekvienam skirtingo genų derinio. Ar tai reiškia, kad tos savybės vyraus jo asmenybėje? Taigi , norint geriau pažinti kas asmenybėje yra įgimta, o kas susiformuoja raidos procese, verta prisiminti ir plačiau pakalbėti apie charakterį ir temperamentą .
Žmonės skirtingi ne tik gyvenime susidariusiais asmenybes bruožais, įpročiais, elgsena. Žmogus jau giimęs turi individualių savybių, kurios jį skiria nuo kitų žmonių. Viena reikšmingiausių pasižyminti dideliu pastovumui turinti įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms, yra temperamentas. Temperamentas nelemia žmogaus asmenybės visumos, turinio, tačiau turi didelę įtaką jos savybių formai: atsiradimui, vystymuisi ir trukmei, intensyvumui, išorinei išraiškai. Vieni žmonės greitai ir stipriai reaguoja į įvairaus gyvenimo reiškinius, įvykius, aiškiai rodo pasitenkinimą , džiaugsmą, liūdesį, o kitų reakcija lėta, vos pastebima; vienų reakcijos stiprios ir ilgai trunkančios, kitų, nors ir audringos, tačiau trumpos; viieni žmonės labai jautrūs, kiti – mažiau.
Jau antikos medicinos buvo pastebėta , kad atskirų žmonių psichinių reiškinių ypatybės gali skirtis. Senovės Graikijos gydytojas Hipokratas V amžiuje pieš mūsų erą sukūrė teoriją, kuri davė pradžią mokslui apie temperamentus. Hipokratas teigė, kad žmogaus temperamentas pr

riklauso nuo pagrindinių jo organizmo syvų (skysčių) proporcijos. Šita teorija jau senai atmesta ir iš tų laikų liko tik pagrindiniai temperamentų pavadinimai: cholerikas, kurio organizme vyrauja tulžis(gr. chole – tulžis), lietuviškai tokie žmonės dar vadinami „tulžingais“, sangvinikas, jei organizme vyrauja kraujas ( lot. sanguis – kraujas), flegmatikas, kuris daugiau turįs gleivių ( gr. flegma – gleivės ), ir melancholikas, jei skysčių proporcijoje daugiau juodosios tulžies ( gr. melas chole – juodoji tulžis).
Kadangi iš visų psichinių reiškinių išoriškai ryškiausiai yra pastebimi emocijų pasireiškimai, tai vienokios ar kitokios temperamento savybės labiausiai atsispindi asmenybės jausminiame gyvenime. Tačiau temperamentas, savotiškai „ nuspalvina“ asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras, keičia veiklą. Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių ir dėl to yra pačios pastoviausios. Soocialinė aplinka ir organizuotas ugdymas jas mažai tepakeičia.
Charakteris taip pat yra viena iš seniausiai pastebėtų ir mėgintų aprašyti asmenybės savybių. Pats žodis yra kilęs iš senovės graikų kalbos, lietuviškai reiškia bruožas, antspaudas. Dar IV amžiuje prieš Kristų senovės graikų rašytojas Teofrastas aprašė net 31 žmonių tipą, kai vyrauja kokia nors savybė. Per prabėgusius šimtmečius apie charakterį parašyta daugybė darbų . Seniai buvo suprasta, kad, suvokiant žmogaus charakterį, galima numatyti, kaip jis pasielgs vienokiomis ar kitokiomis situacijomis.
Vokiečių filosofas I. Kantas gana iš
šsamiai išskyrė temperamento tipų kraštutines, labiausiai išreikštas savybes:
– cholerikas: greitai užsiplieskia ir greitai nurimsta, greiti veiklos tempai, tačiau trūksta ištvermės; mėgsta pripažinimą, pagyrimus, yra išdidus, savimyla, kartais šykštus; elgiasi rafinuotai ir ceremoningai; kiti gali jo nemėgti dėl polinkio vadovauti, pasipūtimo; jis staigus, nekantrus, nesutramdomas; didelis aktyvumas lemia jo siekimų ir interesų pastovumą; cholerikui sunku perkelti dėmesį.
– sangvinikas: labai reaktyvus, linksmas, nerūpestingas, optimistas, mėgsta bendrauti ir yra mėgiamas; visada pasirengęs padėti kitiems, todėl kartais pažada, negalvodamas, ar galės ištesėti pažadą; nemėgsta monotonijos, linkęs dažnai keisti veiklą, todėl ypatingų laimėjimų gali ir nepasiekti; labai aktyvus, energingas ir darbingas gali ilgai dirbti nepervargdamas, energingai imasi naujo darbo; jis gerai tvardo savo jausmus ir nevalingas reakcijas; lengvai suartėja su naujais draugaus, pripranta prie naujų reikalavimų ir aplinkos, greitai pereina nuo vieno darbo prie kito, nesunkiai įgyja ir pakeičia įgūdžius; lankstaus proto.
– melancholikas: jautrus, nereikšmingi įvykiai gali sujaudinti iki ašarų, greitai užsigaunantis, nepatiklus, neaktyvus, neenergingas, neatkaklus, nuolat randa priežasčių nerimauti, įžvelgti sunkumus ir kliūtis; ko nors imdamasis daugiausia galvoja ne apie sėkmę, o apie tai, kaip išvengti nesėkmės; turi stiprų pareigos jausmą, todėl, prieš pažadėdamas ilgai svarsto, ar tikrai galės ištesėti;
– flegmatikas: šaltakraujis, neemocingas, nelengvai susijaudina, bet sunkiai ir nusiramina; sunku prajuokinti, supykinti ar nuliūdinti; ramus lieka ir tu
urėdamas didelių nemalonumų, veikia lėtai, bet ištvermingai, yra valingas ir principingas; taktiškas, atsargus, nemėgsta viešumo; pasižymi kantrumu, ištverme, susivaldymu; sunkiai prisitaiko prie naujos aplinkos bei keičia įgūdžius ir įpročius, sunkiai susidraugauja, lėtai reaguoja į išorinius įspūdžius.
Užsienio literatūroje, ypač remiantis vokiečių psichiatro E. Krečmerio ir amerikiečių psichologo V.Šeldono teorijomis, dažnai teigiama, kad atitinkamo temperamento žmogui tinka tik tam tikras darbas, profesija, specialybė. Šiuose teiginiuose yra šiek tiek tiesos, tačiau tik kraštutiniais atvejais. Melancholikas – silpno nervinio tipo atstovas – negali sėkmingai dirbti prie sudėtingo valdymo pulto, taip pat daugelyje kitų profesijų, kur galimos avarijos, reikia staigaus ir tikslaus sprendimo, greitos reakcijos.
Tačiau daugelyje profesijų sėkmingai gali prisitaikyti visų temperamentų atstovai. Universaliausias būdas prisitaikyti – tai susidaryti individualų veiklos stilių. Iš kai kurių psichologų pateiktų duomenų galima matyti, kaip sėkmingai dirbančios daugiastaklininkės, šaltkalviai derintojai, įvairūs kiti darbininkai, pasirenka tokią individualią judesių ir veiksmų sistemą, kuri geriausiai suderinama su jų temperamento ypatybėmis.
Pavyzdys iš mokymosi proceso: mokinys melancholikas rašydamas rašinį daug laiko gaišta planui sudaryti, savo juodraščiui taisyti ir tik po to perrašo į švarraštį, o sangvinikui – beveik iš viso nereikia juodraščio.
Individualiam veiklos stiliui susidaryti būtina sąlyga yra sąmoningas, kūrybiškas požiūris į veiklą. Šio stiliaus racionalumui turi įtakos ir žmogaus protiniai sugebėjimai.
Individualų veiklos stilių žmogus susikuria paprastai pats, savo iniciatyva. Ta
ačiau svarbu, kad mokytojai ar darbo organizatoriai, keldami reikalavimus, atsižvelgtų į asmens temperamentą. Pavyzdžiui, neigiamas melancholiko darbo ir elgesio įvertinimas, griežtesnė pastaba jį slegia, sukelia ilgus neigiamus išgyvenimus, o jeigu tai dažnai kartojasi, ugdo nepasitikėjimą savo jėgomis. Su sangviniku reikia elgtis priešingai. Sangvinikas greitai pamiršta nemalonumus, todėl, jo pražangą įvertinus griežtai, susilaukiama teigiamų rezultatų.
Veikloje temperamento trūkumus galima įveikti, sudarant tinkamus veiklos motyvus, nes veiksmingi motyvai gali tiesiog pakeisti žmogaus elgesį: jis gali pasielgti visiškai priešingai savo temperamentui. Kai kurias temperamento savybes, tačiau toli gražu ne visas, galima iš dalies pakeisti auklėjimu. Pavyzdžiui, režimas, fizinis grūdinimasis gali padidinti melancholiko darbingumą.

Nors temperamentas turi nemažai įtakos žmogaus veiklai, tačiau pabrėžtina, kad veiklos sėkmė daugiausia priklauso nuo kitų struktūrinių asmenybės komponentų. Temperamentas paprastai siejasi su veiklos bei asmenybės dinamine forma, o asmenybės turinį lemia jos kryptingumas ir gyvenime susiformavę charakterio bruožai.
Charakteris – unikalių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei būdingais poelgiais, visuma. Charakteris formuojasi temperamento pagrindu. Tai, kas įgimta, tarsi padengiama auklėjimo, patirties sluoksniu. To paties temperamento žmonės, augantys skirtingoje aplinkoje, gali turėti visiškai skirtingus charakterius. Tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos ir kokios slopinamos. Pavyzdžiui, švelniai skatinamas melancholiško temperamento vaikas ima domėtis aplinka, įžvelgti gerąsias aplinkos savybes, išmoksta būti atviresnis, drąsiai jaučiasi. Tačiau už jautrumą ir atsargumą pašiepiamam vaikui gali susiformuoti nepasitikėjimas savimi, aplinka, stiprus nerimas ir kaltės jausmas. Į igimtas vaiko temperamento savybes reikėtų itin atsižvelgti jį auklėjant, ugdant naudingus bruožus, tačiau ir nereikalauti iš vaiko to, ko jis nesugeba: iš choleriko – ilgai ir kruopščiai dirbti, netriukšmauti, o iš flegmatiko – būti judriam ir energingam.
Panašiose situacijose žmonės veikia ir elgiasi skirtingai, savitai. Pavyzdžiui, gatvėje kažko nepasidaliję susipešė vaikai. Praeiviai reaguoja įvairiai: vieniems peštynės sukelia šypseną, kiti susijaudina, bet tik pasyviai stebi, treti puola vaikus skirti, taikyti, juos sugėdina ir t.t. skirtingi žmonių poelgiai tam tikromis tipiškomis aplinkybėmis priklauso nuo skirtingų jų charakterio bruožų. Žmonės skiriasi charakterio bruožais, tačiau ne kiekviena žmogaus individuali savybė priskirtina charakteriui: su žmogaus charakteriu nesiejame nei proto savybių, nei atminties, dėmesio, suvokimo skirtybių. Charakterio bruožai yra savybės, atspindinčios žmogaus nuostatas. Šioms savybėms būdingas tam tikras pastovumas, pasikartojimas panašiomis tipiškomis aplinkybėmis.
Asmenybė turi daug jai būdingų nuostatų į įvairaus gyvenimo reiškinius, tačiau psichologijoje visus charakterio bruožus priimta grupuoti į keturias sistemas. Tai charakterio bruožai, išreiškiantys asmenybės nuostatas į: kolektyvą ir atskirus žmones( nuoširdumas, jautrumas, reiklumas, pasipūtimas ir t.t.); darbą( darbštumas, pareigingumas, atsakingumas); daiktus( rūpestingas arba nerūpestingas elgimasis su daiktais, tvarkingumas, nevalyvumas); patį save ( kuklumas, išdidumas, savimeilė, garbėtroška, savikritiškumas). Visos šios nuostatos susidaro veikiamos socialinės aplinkos. Jas suformuoja visuomeniniai santykiai, būdingi atitinkamai visuomenės klasei. Dar tiesiau ir intensyviau šias nuostatas veikia tarpusavio santykiai kolektyve, mažoje grupėje, šeimoje.
Asmenybės savybės iš dalies priklauso ir nuo to, kuris iš didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Kairysis kontroliuoja loginį mąstymą, dešinysis intuityvų mąstymą, kūrybingumą, todėl smarkesnis vieno ar kito iš pusrutulių išsivystymas gali lemti žmogaus polinkį į konkrečią veiklos rūšį.
Įgimtos fizinės savybės ( išorės bruožai, klausos, regos, judėjimo duomenys) taip pat įtakoja asmenybės formavimąsi.
Šiuolaikinėje charakteriologijoje gana paplitusios yra kultūrinės – socialinės psichologijos atstovų charakterių klasifikacijos. Jos remiasi pažiūra, kad charakterį nulemia tam tikroje visuomenėje susiklosčiusios kultūrinio gyvenimo formos: ekonomika, mokslas, menas, religija, valstybė ir kt. būdingas šiuo požiūriu yra E. Šprangerio duotas individualybių suskirstymas į šešis tipus:
– praktikas, tai žmogus krypstąs į ekonomiką, vadovaujasi naudos principais, egoistas ir į viską žvelgia šeimininko akimis.
– teoretikas, tai žmogus, kuriam svarbiausi loginiai ryšiai, intelektinės konstrukcijos, jis individualus ir nepraktiškas.
– estetas, tai žmogus, kuris džiaugiasi gyvenimo žaismu, jis nevertina praktinio gyvenimo ir nesugeba teoriškai mąstyti.
– religingas žmogus.
– valdingas, besiveržiantis vadovauti. Žinios, įgūdžiai, kiti žmonės jam tik priemonės pasiekti vado poziciją.
– socialus žmogus, savo gyvenimo tikslą surandantis kitų laimėje, susilieja su visuomene. Šis tipas yra retas.
Kiekvieno žmogaus charakterio bruožai reiškiasi tam tikra išorine forma, kuri priklauso nuo jo emocinės struktūros. Emocijų stiprumą, trukmę daugiausia lemia aukštosios nervinės veiklos tipas. Todėl turintys tuos pačius charakterio bruožus, bet skirtingų temperamento tipų atstovai elgsis gana skirtingai. Šios skirtybės bus ypač ryškios emocionalumu. Pavyzdžiui, sangvinikas ir melancholikas nuoširdumą, draugiškumą ir kitus charakterio bruožus reiškia skirtingai: sangvinikas juos parodo atvira šypsena, gyva kalba, mimika ir pantomimika, o melancholikas – daug santūriau, droviau.
Atskiri charakterio bruožai nėra atsitiktiniai – jie priklauso vienas nuo kito, yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą lemia – taigi sudaro visybišką charakterio bruožų organizaciją, kuri vadinama charakterio struktūra. Todėl, žinodami vienus žmogaus charakterio bruožus, galime numanyti ir kitus, mums nežinomus. Pavyzdžiui, jeigu žinome, kad žmogus yra garbėtroška, pasipūtęs, tai nesunku spėti, kad jis netrokšta kitiems sėkmės, yra linkęs niekinti jų laimėjimus.
Charakterio ypatybės formuojasi tik aktyvioje žmogaus veikloje: ikimokyklinukui žaidžiant, moksleiviui – mokantis, sportuojant, suaugusiajam – dirbant. Charakteris reiškiasi pastoviais, įsitvirtinusiais veiklos būdais tam tikromis tipiškomis aplinkybėmis. Kad šie veiklos būdai visada pasireikštų tipiškomis aplinkybėmis ir būtų pastovūs, jie turi tapti automatizmais. Yra keletas tokių psichinių automatizmų. Vienas iš jų yra įpročiai. Jie tik tada tampa charakterio komponentu, kai remiasi sąmoninga žmogaus nuostata. Be darbo įpročio nesusiformuos žmogaus charakterio bruožas – darbštumas ir t.t. Svarbus automatizmų šaltinis yra mėgdžiojimas, sekimas kieno nors pavyzdžiu. Ypač didelį poveikį žmogaus charakterio bruožams susidaryti turi konfliktinės situacijos. Reikšmingi charakterio pakitimai dažnai įvyksta, pavyzdžiui, kai vaikas pereina į kitą mokyklą ir čia pajunta visiškai kitą požiūrį į save. Suaugusiųjų charakterio bruožus kartais keičia įvairūs sukrėtimai, traumos. Tačiau tam tikrų stiprių poveikių rezultatas įvairiems žmonėms gali būti labai įvairus, netgi netikėtas. Pavyzdžiui, yra pastebėta, kad patirta skaudi neteisybė vienus žmones daro piktus, užsidariusius, amoralius, o kitus – jautresnius, aktyvesnius, praplečia jų interesus. Žinoma, šioms permainoms turi įtakos ir ankstesnis žmogaus elgesys bei auklėjimas.

IŠVADOS

1. Žmogus, jau gimęs turi individualių savybių, kurios jį skiria nuo kitų žmonių – tai temperamentas.
2. Veikloje temperamento trūkumus galima įveikti, sudarant tinkamus veiklos motyvus.
3. Charakteris formuojasi temperamento pagrindu. Kalbėdami apie temperamentus, susiduriame su vertinimo problema: vieniems iš jų priskiriami „geri“, o kitiems „ blogi“ bruožai. Tokie vertinimai nėra teisingi, kadangi nėra nei absoliučiai blogų, nei pernelyg gerų temperamento bruožų. Kiekvienas temperamentas turi savo privalumų ir tie patys bruožai gali būti skirtingai vertinami skirtingose situacijose. Nuo to priklauso, kokie charakterio bruožai susiformuoja jų pagrindu.
4. Išskiriami šeši charakterio tipai: praktikas, teoretikas, estetas, religingas žmogus, valdingas žmogus ir socialus žmogus.
5. Charakterio ypatybės formuojasi tik aktyvioje žmogaus veikloje. Jo formavimąsi veikia pasaulėžiūra, jausmai, intelektas, aplinka. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose, todėl verta nagrinėti juos ne pavieniui, o kaip visumą. Charakteris pasireiškia visoje asmenybės veikloje, elgesyje, netgi išvaizdoje, kalboje, bendravime. jo savybes gali formuoti ne tik aplinka, bet ir pats žmogus jas sąmoningai keisdamas ir tobulindamas.

LITERATŪRA

1. Jacikevičius A. „Siela, mokslas, gyvensena“. Vilnius, „Žodynas“, 1994.
2. Jacikevičius A. „Bendroji psichologija“ Vilnius, leidykla „Mokslas“, 1986.
3. Psichologija studentui. KTU, Psichologijos katedra, 2000.

Leave a Comment