Bendrieji auklėjimo metodai, formos ir priemonės

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………3I.Auklėjimo sąvoka………………………………………………………………………………..4II.Bendrieji auklėjimo metodai……………………………………………………………………52.1.Rodomieji auklėjimo metodai…………………………………………………………………52.1.1.Teigiamų pavyzdžių demonstravimas……………………………………………………….52.1.2.Pavyzdžio metodika…………………………………………………………………………62.2.Sakytiniai auklėjimo metodai …………………………………………………………………82.2.1.Monologo metodika………………………………………………………………………….…………………92.2.2.Anticipacija…………………………………………………………………………………112.2.3.Auklėjamoji konsultacija…………………………………………………………………..112.2.4.Tikinimo metodas………………………………………………………………………….122.2.5.Dialogo metodika……………………………………………………………………………..……………….122.3.Veikdinimo metodika…………………………………………………………………………162.3.1.Auklėtinių veiklos ir santykių organizavimas………………………………………………172.4.Stimuliaciniai metodai……………………………………………………………………….182.5.Renginio metodika……………………………………………………………………………202.6.Reikalavimo metodas…………………………………………………………………………21III.Auklėjimo formos…………………………………………………………………………….223.1.Rodomosios auklėjimo formos………………………………………………………………223.2.Sakytinės auklėjimo formos………………………………………………………………….233.3.Nesusirinkiminio arba negrupinio pobūdžio sakytinės auklėjimo formos…………………..243.4.Veikdinamosios auklėjimo formos…………………………………………………………..25IV.Auklėjimo priemonės…………………………………………………………………………26V.Išvados…………………………………………………………………………………………28VI.Naudota ir cituota literatūra…………………………………………………………………..30

Įvadas

Auklėjimas – tai žmogaus socializacijos vyksmas, kurio metu žmogų veikia kryptinga, tikslinga ugdytojų ir chaotiška fizinės bei socialinės aplinkos įtaka. Todėl “ auklėjimas yra būtinas ir tą būtinumą nulemia sudėtinga žmogaus prigimtis”(Jovaiša L.,2001). Darbo tikslas:-išsianalizuoti bendruosius auklėjimo metodus, formas ir priemones. Uždaviniai:-aptarti auklėjimo sąvoką;-aptarti bendruosius auklėjimo metodus;-aptarti auklėjimo formas;-aptarti auklėjimo priemones.

Siekdama įgyvendinti savo tikslą ir uždavinius remsiuosi šiais autoriais:Jovaiša L.,Adamonienė R.,Dumčiene a. ir Tilindiene I.,Žiliene A. bei Bitinu B.

Auklėjimo sąvoka

Dažniausiai auklėjimas yra suprantamas kaip bendravimas, bendradarbiavimas bei sąveika. Pasak Jovaišos L.(2001),auklėjimas yra pagalba ir vadovavimas žmogui santykių su aplinka metu, remiantis vertingiausiais kriterijais arba gyventi remiantis aukščiausiomis vertybėmis, t.y. auklėjimas – žmogaus santykių su aplinka, su jo paties veikla ir su savimi ugdymas. Todėl galima teigti, kad “ auklėjimas nėra kažkas skirtinga nuo žmogaus ugdymo, apskritai – jis integruojamas į visą ugdymo vyksmą”(Jovaiša L.,1995). Bitino B.(2004) teigimu, auklėjimas yra tikslinga ir sisteminga ugdomoji veikla, kuria siekiama valdyti asmenybės pozicijos kaip vertybinių orientacijų sistemos vystymąsi. Platesne prasme, auklėjimas yra vertybinių ir adekvačių santykių su savimi ir esamybe ugdymo vyksmas. Auklėjimo tikslas – sudaryti sąlygas darniai asmenybei bręsti, jai padėti vertingai gyventi ir vadovauti jos adekvačiai savivokai ir saviraiškai. Kitaip tariant, auklėjimo tikslas – išugdyti asmenybę. Kaip teigia Bitinas B.(2004), auklėjimo tikslas yra auklėtojo susidarytas tobulo auklėtinio vaizdinys, lemiantis jo organizuojamą auklėjamąją veiklą, t.y. tikslas išreiškiamas vaizdinį konkretinančia derama asmenybės pozicija. Auklėjimo esmė –“ žmogaus dorinimas”(Jovaiša L.,1995). “Nuolatinė žmogaus sąveika su aplinka lemia žmogaus galimybes pasirenkant vertybes”(Žilienė A.,2003). Auklėjimo erdvė – “visuma parametrų(auklėtojas, auklėtinis, auklėjimo tikslai), nusakančių auklėjimo funkcionavimą visuomenėje(Bitinas B., 2004). Auklėjimo vyksmas turi dvi puses, t.y. išorinę ir vidinę. Išorinė auklėjimo pusė matoma auklėjimo veikloje(pagalbos, vadovavimo, bendravimo veiksmai, auklėtinių aktyvumas ir saviaukla). Vidinė, priešingai nei išorinė, auklėjimo pusė nėra matoma, kadangi ją sudaro psichiniai ir dvasiniai auklėtinių procesai, savybės ir būsenos.

Bendrieji auklėjimo metodai

Auklėjimo metodai – praktiniai auklėtojo ir auklėtinio veiksmai, kurie palengvina auklėjimo turinio kaip visuomeninės patirtie perdavimą, pasisavinimą ir panaudojimą.Tais metodais bandoma pasiekti auklėjimo tikslus. Vienokiais metodais naudojamas žodis kaip auklėjimo priemonė, kitokiais – veiksmas, pavyzdys. Nuo turinio sudėtingumo, nuo auklėtinių patirties priklauso metodų pasirinkimas ir jų taikymas.Anot Bitino B.(2004), auklėjimo metodas – tai teoriškai įprasmintas auklėjimo priemonės naudojimo būdas, reiškiamas kaip dalinių metodinių būdų sistema.

I.Rodomieji auklėjimo metodai

Rodomieji auklėjimo metodai turi tikslą formuoti auklėtinių dvasines vertybes ir dorovinį elgesį teigiamais pavyzdžiais. Šio metodo pagrindas yra tai, kad vaikai nuo pat mažens mokosi mąstyti ir veikti nesąmoningai imituodami kitus ir identifikuodami save su suaugusiais.

1.1.Teigiamų pavyzdžių demonstravimas

Jovaiša L.(1997) ir Žilienė A.(2003)kaip rodomąjį auklėjimo metodą išskiria teigiamų pavyzdžių demonstravimą. Teigiamų pavyzdžių demonstravimas ir stebėjimas būna dvejopas, t.y. asmeninis pavyzdys ir kitų elgesio stebėjimas. Anot Žilienės A.(2003), asmeninis pavyzdys, kaip metodas, veikia tada, kai auklėtojas naudoja tam tikrą pedagoginio elgesio būdų sistemą. Auklėtojo asmeninio pavyzdžio taikymas reikalauja iš auklėtojo(pedagogo) profesionaliai naudoti saviraiškos priemones:kalbą, valią, jausmus, charakterį, temperamentą, sugebėjimus, žinias. Vadinasi, asmeninis pavyzdys yra geriau dinamiškas, valdomas, kuriamas savęs vaizdas kitiems ir sau. Todėl asmeninis pavyzdys turi įtaigavimo jėgą. Asmeninis pavyzdys atsirenkamas iš artimos žmonių aplinkos, todėl juo nebūtinai tiri būti auklėtojas, juo taip pat sėkmingai gali būti ir tėvai ar kokie nors kiti asmenys. “Asmeninio pavyzdžio vaidmuo aiškus iš to fakto, kad suvoktas, patrauklus, emociškai išgyventas geras pavyzdys padeda formuotis vertingoms asmenybės savybėms. O,blogas pavyzdys – blogoms, žalingoms.Ir labai dažnai jis turi lemiamą reikšmę asmenybės vystymuisi. ”(Jovaiša L.,1997). Anot autoriaus, elementaraus asmeninio pavyzdžio poveikio stiprinimo būdas yra saikingi ir tinkami santykiai su auklėtiniais.

1.2. Pavyzdžio metodika

Jau vėlesniojoje savo knygoje “Hodegetika”, Jovaiša L.(2003)išskiria Teigiamų pavyzdžių demonstravimą kaip atskirą metodiką, ir ją išplečia šiek tiek plačiau, t.y. jis neapsiriboja vien asmeniniu pavyzdžiu, ir pavadina ją pavyzdžio metodika. Bitinas B.(2004) teigia, kad pavyzdys – tai pedagogiškai įprasmintas ir auklėtiniams pateiktas socialiai vertingo elgesio siektinas modelis, išreikštas konkretaus asmens ar situacijos lygmeniu.

Pavyzdys – veiksminga pradinė auklėjimo priemonė, kokiais nors būdais panaudojama auklėjimo tikslu, tampa auklėjimo metodu. Pavyzdžio metodikos psichologinis pamatas yra toks pats kaip ir teigiamų pavyzdžių demonstravimo, t.y. kad vaikų, paauglių ir jaunuolių pasąmonė turi ypatybę identifikuoti save su kitais, perimti kitų mąstymo būdą, kalbėseną, elgseną, gestikuliaciją ir pan. Anot Jovaišos L.(2003), taip jie lavinasi ir auklėjasi. Pasak jo, yra patrauklių pavyzdžių, kuriuos siekiama imituoti, mėgdžioti, darytis į juos panašiam. Pavyzdžiai būna labai įvairūs, todėl keletą jų aprašysiu remdamasi Jovaišos L.(2003) suskirstymu:•natūralusis pavyzdys – imamas iš gamtos, tiesiogiai stebimos žmogaus veiklos ar elgesio, nes visos tikrovės neįmanoma stebėti, matome tik fragmentus, t.y. pavyzdžius;•realijų pavyzdžiai – tai pavyzdžiai, kurių stebėjimas įtikina, pvz:įvairūs gamtos reiškiniai(lietus, žaibas, žiema), kurie apibūdina visumą, kurioje gyvename; arba kaip kuriamas gėris, kaip randasi blogis, sprendžiame iš realybės pavyzdžių, o tie pavyzdžiai ir yra realijos;•pirmavaizdis(prototipas) – tai autentiškas kokių nors daiktų ar reiškinių pavyzdys. Pirmavaizdis nesutampa su realybės vaizdu, bet jis yra pirmasis pradas realybei rastis, pirmasis pavyzdys, mokantis, kaip realybę suprasti;•idealinis pavyzdys – jis jau yra susietas su žmogaus asmeniu, kuris įkūnija idealą, pvz.:katalikams idealas yra šventasis ir pan.Idealiniai pavyzdžiai vienaip ar kitaip gerbiami, kartais net ir garbinami;•asmeninis pavyzdys;•pirmtako pavyzdys – jis sukelia gyvą susidomėjimą kalbamuoju klausimu, t.y. pvz.: jeigu Mažvydas yra lietuviškos raštijos pradininkas, tai Donelaitis – lietuvių poezijos pirmtakas. Anot Jovaišos L., auklėjimo reikalui pirmtako pavyzdžių nedaug. Jie parodo, kaip kukli, bet gera pradžia duoda impulsą plačiai žmonijos veiklai, ilgam įkvepia tobulintis;•provaizdis – tai ko nors pirmykštės būklės vaizdas, pateiktas kaip pavyzdys to, kaip atrodė pradinė, pirmykštė būklė, siekiant palyginti ją su šia diena. Provaizdis leidžia įsitikinti, kad žmonija per amžius per amžius keitėsi išlaikydama tai, kas pastovu ir nekintama;•modelinis pavyzdys – tai padidintas ar pamažintas, išryškinantis ar sumenkinantis daiktų, reiškinių, įvykių ar ženklų vaizdas. Modelis daromas pagal originalą arba originalas pagal modelį. Ženkliniai modeliai vaizduojami simboliais, t.y. sutartiniais ženklais, reiškiančiais kokią nors sąvoką ar prasmę. Modelinis pavyzdys gali būti statiškas(pvz.:kryžiaus ženklas) arba dinamiškas(pvz.:spektaklis, filmas, grožinės literatūros kūriniai ir pan). Nesimboliniai modeliai daromi iš daiktų ar veiksmų. Modelinių pavyzdžių taikymas auklėjant reikalauja specialaus pasirengimo, todėl tam reikia laiko;•iliustracinis pavyzdys – jis taikomas kai norima iliustruoti pasakojimą, aiškinimą, paskaitą žodiniais pavyzdžiais, paveikslais, schemomis, lentelėmis ir pan., tuomet žodinė informacija tampa daug ryškesnė ir įtikinamesnė. Taip pat iliustracinis pavyzdys taikomas ir tada, kai rodoma, kaip atlikti kokį nors veiksmą ar poelgį, paryškinti tai, kas kalbėta;•paveikslas – paveikslas kaip pavyzdys ypač veiksmingas doriniam ir estetiniam auklėjimui. Menas veikia jausmus, o meniniam paveiksle labai dažnai galima įžvelgti vertybes, kurių auklėtiniai dažnai nepajėgia suvokti;•projektas – projektas kaip pavyzdys dažniausiai yra kokios nors idėjos, minties ar sumanymo galimas įgyvendinti žodinis ar grafinis vaizdas. Įvairūs projektai kyla pokalbiuose, diskusijose. Auklėjimo vyksme dažnai yra projektuojamos pačių auklėtinių iškeltų sumanymų įgyvendinimo galimybės. Taikant projektų metodą lavinamas savarankiškas mąstymas, valia įveikti sunkumus, kol sukuriamas aiškus būsimos veiklos ar elgesio vaizdas, nes sukurtas projektas tampa pavyzdžiu kaip toliau elgtis ir veikti;•planas – planas kaip pavyzdys yra panašus į projektą, t.y. jei projektas yra galimybių vaizdas, tai planas suprantamas kaip praktiškas galimybių įgyvendinimo žodinis ar grafinis vaizdas;•demonstravimas – jis naudojamas, kai rodomasis pavyzdys laikomas auklėjimo šaltiniu, t.y. kai stebimasis pavyzdžio turinys teikia informaciją, reikalingą konkrečiam auklėjimo tikslui pasiekti.

II.Sakytiniai auklėjimo metodai

Sakytiniai auklėjimo metodai – tai žodiniai auklėjimo metodai, kuriais siekiama įtikinėti. Anot Žilienės A.(2003), psichologinis jų pagrindas yra akustinių, neverbalinių įspūdžių išgyvenimas, formuojantis vertybinius nusiteikimus. Tuo tarpu Bitinas B.(2004) sakytinius auklėjimo metodus įvardija kaip verbalinius auklėjimo metodus. Jis teigia, kad verbalinių auklėjimo metodų paskirtis yra perteikti auklėtiniams visuomenės sukauptą ir apibendrintą socialinio elgesio patirtį. Šie metodai įgalina auklėtoją iš gausios socialinės patirties atrinkti ir savo auklėtinius supažindinti su ta informacija, kuri yra aktualiausia, geriausiai atitinka jų amžiaus ir individualias savybes, jų išsiauklėjimą ir poreikius. Jis taip pat išskiria tokius verbalinio auklėjimo metodų tikslus:– visuomenės gyvenimo ir žmonių tarpusavio reiškinių nagrinėjimas;– etinių, ideologinių ir politinių teiginių pagrindimas ir įrodinėjimas;– visuomeninio gyvenimo įvykių bei žmonių elgesio vertinimas;– tinkamo elgesio sudėtingose situacijose parinkimo būdų ir kriterijų svarstymas;– auklėtinių skatinimas vadovautis socialiai vertingais elgesio motyvais. Taikant sakytinius auklėjimo metodus, žodis yra naudojamas ne tik informacijai perteikti, bet ir nurodymams, koks elgesys turi būti konkrečioje situacijoje, pamokoma padarius klaidą, patariama, kai nepajėgia jo nors pasirinkti, paaiškinama, kai kas nors nesuprantama žmonių tarpusavio santykiuose ir pan. Žodis taip pat naudojamas, kai auklėtojas moko, kaip galima numatyti savo elgesio ar veiklos rezultatus, iš anksto suvokti ir numatyti savo elgesį, savo ateitį, jeigu atitinkamai tvarkys savo darbą ir elgesį šiandien, kadangi auklėtiniams sunku yra numatyti, kad jų ateitis priklauso nuo šiandien.

Sakytiniams auklėjimo metodams galima priskirti monologo ir dialogo metodikas, kurios skyla į dar smulkesnes.

2.1.Monologo metodika

Taip pat toje pačioje savo knygoje, t.y. „Hodegetika“(2003), Jovaiša L. mini ir išskiria tokią auklėjimo metodiką kaip monologo metodika, kai tuo tarpu ankstesnėse savo knygose, tokiose kaip „ Edukologijos pradmenys“, tokios kaipo metodikos išvis nėra išskirta, čia yra viena bendra, t.y. sakytinės auklėjimo metodikos. Monologas – tai vieno žmogaus kalbėjimas. Šiuo metodu daugiausiai naudojamasi, nors jis yra varginantis, kadangi reikia įtempti dėmesį. Psichologinis monologo pamatas, anot Jovaišos L.(2003), yra sąmonės negalia pažinti tikrovę vien pojūčiais gaunama informacija. Klaba yra gilesnis tikrovės pažinimo šaltinis ir sąmonės išreiškėja, todėl žmonės gali sąmoningai bendrauti. Kalba perteikia visuomenės kultūros vertybes, kurios yra reikalingos auklėtiniams. Todėl monologą labai tinka naudoti perteikiant vertybes tiems, kas jų neturi ir kas nedaug apie jas yra tegirdėjęs. Tačiau yra ir kitų kalbos panaudojimo metodų. Monologas labai dažnai yra suprantamas kaip vieno žmogaus kalbėjimas, nekreipiant dėmesio į trukmę, todėl yra Jovaišos L.(1997,2003) išskirti keli sakymo metodai:•nurodymas – tai toks metodas, kai kas nors parodoma ir paaiškinama(pvz.:auklėtojas sako: “Eikite prie pašto,jo kieme yra muziejus”). Nurodymai duodami, kai auklėtiniams neaišku kas darytina ir kaip darytina. Jei dažnai naudojamasi nurodymu, tai vėliau jis virsta nurodinėjimu, o nurodinėjimas sukelia įkyrumo jausmą ir auklėtinių nepasitenkinimą. Nurodymas taikomas taip pat ir tada, kai reikia trumpai pasakyti, kaip elgtis konkrečioje situacijoje(pvz.:”Kai baigsime tvarkyti parką, surinkite visus įrankius, nuneškite juos sargui ir nepamirškite padėkoti”);•patarimas – jis teikiamas kai jo prašoma arba kai aišku, kad auklėtiniai neįveiks užduoties. Patarimai turi būti korektiški, nepažeisti auklėtinių orumo, nepaneigti jų nevykusių pastangų ar jas pajuokti. Patarimais taip pat negalima ir mėgautis, t.y. jų neduoti, kai kas nors įveikiama pačių jėgomis, nes kitaip auklėtiniai gali susidaryti neigiamą nuostatą į auklėtoją;•pamokymas – tai trumpas paaiškinimas to, ko auklėtiniai nesupranta ar nemoka daryti. Juo siekiama duoti informacijos dorovės, estetinių santykių, kultūringo elgesio klausimais. Pamokymas neturėtų virsti pamokslavimu, moralizavimu bei nežadinti gėdos jausmo dėl nežinojimo. Pamokymas siejamas su veiklos ar elgesio padarinių numatymu. Mokiniai dažnai negalvoja apie savo veiksnių padarinius, t.y. apie tai kas bus paskui kai jie vienaip ar kitaip pasielgs. Todėl tokiais atvejais jie labai dažnai pridaro klaidų. Todėl auklėtojas turėtų iš anksto suvokti, kuo gali baigtis to ar kito sumanymo įgyvendinimas;•pasakojimas – tai toks metodas, kai žodžiu vaizdžiai ir emocingai atskleidžiamas temos turinys. Tema kyla dažniausiai spontaniškai, iš pokalbių turinio, asociacijų su juo arba iš anksto sugalvojama pagal auklėtinių poreikius ir interesus. Pasakojimas gali būti: siužetinis(kada atskleidžiama įvykių, nutikimų, nuotykių, legendų, padavimų eiga ir raida, sekamos pasakos), aprašomasis(jis nušviečia daiktų ar reiškinių požymius, sakoma, kaip kas atrodo, kokių turi ypatumų), aiškinamasi, mišrus. Jovaiša L.(2003) išskiria tam tikrus kriterijus, kurių reikėtų laikytis, kad pasakojimas būtų veiksmingas, t.y. filosofiniai(pasakojimas turi skelbti tiesą, būti teisingas, ugdyti optimalią pasaulėjautą bei sveiką pasaulėžiūrą), psichologiniai(pasakojimas turi būti įsimintinas, emocingas, skatinti klausytojų valios sprendimus būti dorus, žadinti vaizduotę, estetinius išgyvenimus), loginiai(pasakojimas turi būti nuoseklus, pagrįstas, be minties prieštaravimų ir įtikinėjantis), kalbiniai(pasakojimas turi būti gramatiškai taisyklingas, fonetiškai raiškus, stilistiškai sklandus, be barbarizmų, gerai kirčiuojamas) ir didaktiniai(pasakojimas turi būti turiningas, išsamus, aprūpintas auklėjimui reikalingomis vaizdinėmis ir techninėmis priemonėmis, atsižvelgiantis į auklėtinių individualybę, intelektinius sugebėjimus, poreikius ir interesus ir pan.).;•prakalba – ji paprastai būna proginė. Prakalbai reikia iš anksto pasirengti, t.y. sutvarkyti išvaizdą, numatyti tinkamą kalbėjimo vietą, taip pat apgalvoti prakalbos turinį, kurį reikia pasirašyti, išmokti, bet prakalbos metu nesinaudoti tekstu. Prakalbos turinys neturi būti ilgas, bet apimti svarbiausius momentus, kurie reikalauja ryškaus pasisakymo, o tą ryškumą lemia trumpos ir konkrečios mintys;•paskaita – tai mokslinės, meninės, techninės, religinės, ekonominės, socialinės ar kultūrinės tematikos informacijos perteikimo metodas, dažniausiai taikomas aukštesniųjų klasių auklėtiniams ar aukštųjų mokyklų studentams. Paskaita yra nenutraukiamas, nuoseklus ir ilgesnės trukmės pasakojimas, kuris vadovaujasi tais pačiais kriterijais kaip ir pasakojimas. Šis metodas pasirenkamas, kai auklėtiniams kyla noras plačiau susipažinti su kokiu nors minėtų sričių klausimu, o jam nušviesti reikia ir žinių papildomų, ir kompetencijos. Paskaitos konspektą arba planą pasirašo paskaitos vedantysis, o tą planą sudaro temos aktualumas, problema, problemos sprendimo galimybės, temos aiškumo variantai(galimybės) bei jų vertingumas, taip pat faktai, pavyzdžiai, teiginiai ir jų analizė, bei apibendrinimas. Patartina po paskaitos leisti duoti klausimus, į juos atsakoma ir daromos galutinės išvados;•pranešimas – jis naudojamas norint sudaryti galimybę auklėtiniams viešai atsiskaityti už atliktus socialinius, kultūrinius darbus ar išnagrinėtas knygas ir pan. Parašomas pranešimo tekstas, kuris skaitomas konferencijoje. Po pranešimo gali vykti diskusija.

2.2.Anticipacija

Jovaiša L.(1997,2003) ir Žilienė A.(2003) sakytiniams auklėjimo metodams priskiria ir tokį metodą kaip anticipaciją(anticipuoti – iš anksto numatyti ir suvokti). Anticipacija – būtinas bendravimo su mokiniais būdas arba metodas, kadangi mokiniai ne visada pajėgūs prieš pradėdami veiklą ar pasirinkdami elgesio būdus suvokti ar numatyti jų rezultatus, todėl dažniausiai auklėtojams tenka sužadinti auklėtinių veiklos ir elgesio anticipaciją, mokyti numatyti padarinius, sudaryti tokį planą, kuris užtikrintų gerus elgesio ir veiklos rezultatus. “Kad auklėtinių anticipacinio suvokimo bemąstymo sužadinimas būtų veiksmingas,auklėtojui turėtų rūpėti taip pagrįsti ir aiškinti tam tikro elgesio neišvengiamumą,kad juo patikėtų ir įsisavintų jo prasmę. Tada anticipacija įgyja motyvacinę jėgą”(Žilienė A., 2003). Anticipacija yra svarbi ir reikalinga probleminių arba kitaip, sunkiai auklėjamų vaikų ar paauglių perauklėjimui bei elgesio korekcijai. Pasak Jovaišos L.(1997), dirbant su tokiais vaikais ar paaugliais darbą reikėtų pradėti nuo elgesio sutrikimų diagnozės, t.y. pokalbio apie blogų įpročių, apie dorovinio nepatvarumo, emocinio netolygumo kilmę ir vystymąsi. Visa tai žinant, sužadinami motyvai elgtis taip, kaip buvo elgiamasi iki sutrikimo, taip pat padedama numatyti saviauklos tikslus bei uždavinius, sudaryti saviauklos priemonių planą ir pan. O visa tai padeda savikorekcijai, be kurios neįmanomas perauklėjimas. Savo knygoje “ Hodegetika”(2003) Jovaiša L. apie anticipaciją sako, kad mokymas įvertinti situacijas, svarstyti veiklos ir elgesio galimybes, įsivaizduoti ateitį, situacijų kitimą bei rezultatų pakitimo vertingumą – svarbiausi šio metodo panaudojimo būdai.

2.3.Auklėjamoji konsultacija

Įvairiais asmenybės psichinio gyvenimo sunkumų atvejais, labai svarbi yra auklėjamoji konsultacija. Auklėjamoji konsultacija – t.y. pokalbis turint tikslą įveikti dorovinio ir kultūrinio brendimo sunkumus, formuoti tinkamus tarpusavio santykius su aplinka. Anot Žilienės A.(2003), auklėjamoji konsultacija turėtų pakeisti moralizavimą – įkyrų ir žalingą žinomų reikalavimų kartojimą. Pasak Žilienės A.(2003), iš pedagogo – konsultanto reikalaujama į mokinių elgesio “nelygumus”, klaidas ir pražangas žiūrėti kaip į vystymosi sunkumus, kuriuos įveikti gali tik pats mokinys. Todėl pokalbis turėtų būti vedamas taip, tarsi mokinys iš šalies pažvelgtų į save, į savo psichinį gyvenimą, “aiškindamasis tikrąsias gyvenimo ir elgesio vertybes, savo galias bei perspektyvas”(Jovaiša L.,1997). Kaip ir daug kur, taip ir čia, dideli vaidmenį vaidina pastangos kurti ir formuoti save. O pagrindinis savęs kūrimo veikėjas – savimonė, nuo kurios priklauso, kuo asmenybė save laiko, o nuo to kaip ji pažįsta save priklauso ir tai, kaip asmenybė tvarko savo tarpusavio santykius su aplinka. Todėl auklėjamoji konsultacija bus veiksminga tik tuomet, kai pedagogui pavyks pasiekti savimonės gelmes, kai pavyks padėti auklėtiniui adekvačiai suvokti save bei teisingai vertinti savo tarpusavio santykius su aplinka.

2.4.Tikinimo metodas

Žilienė A.(2003) Jovaiša L.(1997) labai panašiai pateikia tikinimo metodo sampratą. Jau vėlesniame savo leidinyje “Hodegetika”(2003), Jovaiša L. neišskiria tikinimo metodo kaip atskiros metodikos, bet jį prišlieja prie sakymo metodų, t.y. prie monologo metodikos, ir pavadina įtikinėjimo kalba, kuri yra specialiai skiriama svarbiems auklėjimo uždaviniams spręsti, t.y. kai auklėjamojoje klasėje ar grupėje iškyla reikalas formuoti teisingas nuostatas į elgesį, į pažiūrų svarbą, į būtinumą keisti elgesio ar gyvenimo būdą. Tikinimo metodas – t.y. formuojamas auklėtinio įsitikinimas. Pirmiausia, anot autorių, perteikiam teisinga ir pagrįsta informacija svarbiausiais būties ir žmogaus egzistencijos klausimais. Po to jau yra formuojamos pažiūros, kurių pagrindas yra pasitikėjimas informacija, nepaisant to, kad yra dar ir kitokia informacija tuo pačiu klausimu. Pasitikėjimas – “ tai tikrumas su tam tikra rizika”(Žilienė A.,2003). Todėl, pasak autorės, pažiūrose yra informacijos, kuri ne visai atitinka kitą informaciją. Pažiūros vėliau pereina į įsitikinimus, kuomet prieštaringa informacija mažiau prieštaringa. Įsitikinimas – “tai pažiūra, tapusi individui absoliučiu žinojimu ir emociniu išgyvenimu”(Žilienė A.,2003). Todėl tokiam įsitikinimui suformuoti neužtenka paprastos informacijos, argumentų, griežtų bei logiškų samprotavimų, kadangi įsitikinimų tvirtumas visuomet patikrinamas praktika.

2.5.Dialogo metodika

Dialogo metodiką Jovaiša L. nurodo tik savo vėlesniame darbe(”Hodegetika”), kai tuo tarpu ankstesniuose savo leidiniuose jos kaipo atskiros išvis nemini. Dialogas – dviejų ar kelių asmenų pokalbis, dažniausias bendravimo metodas, kuris mokykloje pasireiškia kaip auklėjantis. Dialogo vyksmo ypatumai.Mokykloje dialogas dažniausiai vyksta klausimų – atsakymų būdu, kitur – natūraliai bendraujant keičiamasi teiginiais. Ano Jovaišos L.(2003), toks vyksmas yra psichologiškai sudėtingesnis, t.y. jeigu į mokytojo klausimą reaguojama išmokta informacija, žiniomis, tai keičiantis teiginiais žodinė informacija yra sudėtingesnė, o be to, prie jos dar prisišlieja ir ne žodinė informacija(veido išraiška, gestikuliacija ir pan.), todėl pašnekovams tenka gilintis į viens kito mintis, jausmus ir vienaip ar kitaip į viską reaguoti. “Auklėtojui dialogo vyksmo ypatumai kelia naujų uždavinių todėl, kad auklėtojas paprastai yra pokalbio vadovas, kuriam svarbu veikti ne tik auklėtinio dvasinį gyvenimą, bet ir kurti jame tikrumo savo mintimis jausmą bei pasitikėjimą savimi”(Jovaiša L.,2003). Todėl yra išskiriami tam tikri dialogo ypatumai, keliantys auklėtojui naujus uždavinius:•auklėtinio minčių refleksija – tai toks dialogo ypatumas, kuris reikalauja adekvataus auklėtinio teiginių atspindėjimo sąmonėje. Auklėtiniai daug kalba, todėl kartais yra sunku suvokti, ką jie nori pasakyti. O taip atsitinka todėl, pasak Jovaišos L.(2003), kad jų mintis darko įvairūs jausmai ir išorės dirgikliai. Todėl yra labai svarbu įsiklausyti į auklėtinio kalbėjimą ir pasistengti suprasti pagrindinę mintį bei apmąstyti, t.y. reflektuoti ir tik po to jau tęsti pokalbį. O tai jau sudaro sąlygas ir galimybę auklėtojui parodyti, kad jis suprato tai, ką auklėtinis jam norėjo pasakyti. Jeigu jis suabejoja, ar tiksliai yra supratęs tą mintį, tuomet jau auklėtojas bando viską perfrazuoti ir aiškintis kartu su auklėtiniu, kas parodo auklėtiniui, kad auklėtojas nori jį suprasti. O jau vėliau, kai viskas išsiaiškinama, auklėtojas turi pateikti apibendrinimus, iš kurių auklėtinis pats bando daryti išvadas;

•auklėtinio jausmų refleksija – t.y. stebėjimo ir mąstymo dalykas, kadangi čia jau reikia išskirti nuotaikas, tam tikrus afektus, nusiteikimą, abejingumą, emocijas, baimę ir pan. Jiems atpažinti yra išskiriami tokie rodikliai kaip:– mimika(lengvai išreiškia įvairias emocijas);– pantomima(reiškiasi judesių ir veiksmų būdu: agresyvumas, sielvartas, pasitikėjimas ir pan.);– balso intonacija;– sakinių emocinis krūvis(padeda atpažinti auklėtinio jausmų krūvį, pvz.: “Juk galėjau ne taip piktai pasakyti” – kaltės jausmas ir pan. Taip pat būna ir sudėtingesnių jausmų, kada vienu metu yra išgyvenami keli jausmai, pvz.: “Aš nieko blogo nepadariau, o jis mane veltėdžiu išvadino” – pasididžiavimas ir įsižeidimas, pyktis);•klausinėjimas per auklėjamąjį pokalbį. Yra dvi klausimų rūšys, t.y. atviri ir uždari klausimai.Uždarieji – tai kai reikalaujama vieno atsakymo, o atvirieji – kai leidžiama plačiau pasisakyti. Anot Jovaišos L.(2003), uždarieji klausimai nėra tokie informatyvūs, kaip atvirieji. Jovaiša L.(2003) pateikia tokias klausimų taisykles, kurios teikia tam tikrų patarimų, kaip vesti dialogą klausimais:– pokalbį derėtų vesti atviraisiais klausimais;– uždaruosius klausimus vertėtų vartoti kuo rečiau, t.y. tik tuomet, kai yra būtina sužinoti vieną ar kitą faktą, vietą laiką ar tęsti pokalbį;– klausimais turėtų būti išsiaiškinama tai, kas rūpi auklėtiniui;– pokalbio metu reikėtų leisti auklėtiniui išsiklabėti apie rūpimus klausimus, problemas ir sunkumus;– kalbant su auklėtiniu reikėtų įsigilinti į atskirus pavyzdžius, požiūrius, problemų kilmę ir situacijas;– reikia auklėtiniui parodyti, kad tau rūpi jo problema;– nereikėtų užduoti sunkių klausimų, ypač su žodžiu”kodėl”. O prasmes ir priežastis reikėtų stengtis suvokti iš aplinkybių;– nevertėtų klausimais egzaminuoti, labiau reiktų palengvinti pokalbį užvedamaisiais klausimais bei trumpais intarpais;– niekada nereikėtų paneigti pašnekovo minties ir sudaryti sąlygas rinktis kitokį mąstymą; •aulėtojo laikysena per pokalbį. Visų pirma, anot Jovaišos L.(2003), reikėtų pasirūpinti pokalbio atmosfera – pasitikėjimo, laisvumo, paprastumo bei pagarbos santykiais. O visų antra, reikia rasti tinkamą vietą pokalbiui ir pasirinkti tinkamą laiką, kurie užtikrina gerą atmosferą, t.y. patogi sėdėsena, neskubėjimas, jaukumas ir pan. Pokalbio metu reikia daryti pertraukėles, kurių metu gali vykti pasikeitimas trumpa informacija. Ilgesniam pokalbiui turėtų būti sėdima netoli vienas kito. Pokalbio metu taip pat turėtų būti ir akių kontaktas. Taip pat šiuo atveju netinka ir gestikuliacija, kadangi auklėtinis turi jausti, kad yra dėmesingai klausomas. Kaip jau minėjau, dialogas vyksta ne tik kalbantis ar diskutuojant dviems žmonėms, kartais dialogas gali vykti ir grupėje.Grupinio pokalbio ypatybės. Labai dažnai grupėje yra svarstomi įvairūs klausimai, tada daugelis dažniausiai nori pasisakyti, išreikšti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Tuomet jau kyla diskusija. Todėl tokiam pokalbiui yra reikalingas organizuotumas, kuriam sustiprinti visų pirma yra paskelbiama pokalbio tema ir išrenkamas pokalbio vadovas, kuriuo dažniausiai būna pats auklėtojas. Yra išskiriami 7 pasisakančiųjų tipai;– filosofas (tai nuolat keliantis klausimą asmuo, kuriam suteikiama galimybė pačiam išreikšti savo nuomonę);– realistas (jis galvoja kaip tai galima būtų padaryti, ko reikėtų imtis, ir jo nuomonė yra visuomet išklausoma);– žinovas (jis dažniausiai visais klausimais stengiasi pareikšti savo asmeninę nuomonę, ir jis visada padeda detaliau svarstyti klausimą);– abejingasis (jis dažniausiai ironizuoja ir menkina svarstomų klausimų rimtumą, ir taip pat visuomet sudaro galimybę pabrėžti tų klausimų svarbą);– apsidraudėlis (tai paprastai tylintis ir vengiantis kvailai pasisakyti asmuo, todėl jį dažnai tenka skatinti išreikšti savo nuomonę);– išsišokėlis (dažniausiai į temą įsiterpiantis kitais klausimais, ir trukdantis pokalbio eigą, todėl jam dažniausiai pasiūloma grįžti prie temos);– visuomenininkas (tai asmuo, teigiantis svarstomų klausimų aktualumą, dalykiškai ir geranoriškai vertinantis pasiūlymus bei numatantis aktyvumo galimybes. Todėl dažniausiai siūloma juo remtis ir padėti surasti jam planų įvykdymo partnerių). Prieštaravimai, anot Jovaišos L. (2003),pokalbyje yra neišvengiami. Ir jie dažniausiai kyla dėl skirtingų siekių, interesų, skirtingo patyrimo bei charakterio ypatybių. Todėl sprendžiant prieštaravimus, visų pirma, reikia atsižvelgti į tai, kas prieštarauja ir kokiais motyvais, o tam reikia gerai pažinti auklėtinius. Jovaiša L.(2003) išskiria 6 pagrindinius prieštaravimų sprendimo būdus:– jei prieštaravimai pagrįsti, reikėtų atidėti juos spręsti vėlesniam laikui arba išvis nesiimti jų sprendimo, motyvuojant kodėl taip daroma;– prieštaravimas neatmetamas, bet, remiantis objektyviu būtinumu, grindžiamas panašus teiginys ar reikalavimas, ir tuomet sudaroma galimybė kitaip mąstyti;– jei prieštaravimai pokalbio temą kreipia kita linkme, tada yra siūloma grįžti prie klausimo esmės;– jei prieštaravimai neesminiai, galima jų negirdėti, tačiau nereikia jų ir atmesti;– prieštaraujantis teiginys ar klausimas neutralizuojamas kitu, t.y. priešingu teiginiu ar klausimu;– pasinaudoti prieštaravimais klausimo sprendimo naudai.

Dialogo rūšys:– laisvasis pokalbis (kada vyksta pašnekesys įvairiomis temomis, susietomis su auklėjimo ir saviauklos klausimais);– diagnostinis pokalbis (juo siekiama pagrindinius individualybės vidaus gyvenimo ypatumus, kuriais būtų galima paaiškinti elgesį);

– informacinis pokalbis (jis naudojamas tada, kai auklėtinio elgesys gali būti sunormuotas bei adekvatus tuo atveju, kai jis pasinaudoja teisinga bei patikima informacija);– probleminis pokalbis (jo tikslas – padėti spręsti asmenines problemas, pertvarkyti požiūrius, jausmus, įpročius ar elgesį);– aptariamasis pokalbis (jo tikslas – vertinti teatrų spektaklius, parodas, ekskursijų objektus, skaitytas knygas. Paprastai tokie aptarimai vyksta grupėje). Pasak Jovaišos L.(2003), auklėjamieji dialogai yra įdomesni ir veiksmingesni negu monologo metodai, todėl dialogas dažniausiai suprantamas kaip pokalbis, kuriuo siekiama bendro sprendimo.

III.Veikdinimo metodika

Tiek Žilienė A., teik Jovaiša L., pateikia veikdinimo metodiką, kaip auklėjimo metodą. Žilienė A.(2003) veikdinimo metodiką skirsto į praktinio elgesio patirties kaupimą ir į pratinimo metodą, o Jovaiša L.(1997,2001) skirsto į auklėtinių veiklos ir santykių organizavimą, kurį dar skiria į praktinio elgesio patirtie kaupimą. Adamonienė R. ir jos kolegos (2003) prie praktinių metodų dar priskiria ir elgesio bei veiklos formavimo metodą, kurį aš priskirčiau prie auklėtinių veiklos ir santykių organizavimo. Veikdinamaisiais metodais siekiama kaupti patirtį, įtraukiant auklėtinius į praktinę veiklą, ugdančią jų pažiūras, įsitikinimus ir elgesį. Anot Jovaišos L.(2001), psichologinis jų pagrindas yra asmenybės veikla ir santykiai, nes asmenybės veiklos psichologiją sudaro tokie klausimai kaip: – suvokimas, atmintis, išmokimas;– mąstymas ir intelektas;– motyvacija, emocijos ir valia. O visa tai nagrinėja socialinė psichologija, kuri duoda pagrindą veikdinamiesiems metodams panaudoti, ir ji leidžia suprasti, kokius vidinius veiksnius būtina sukelti, kad žmogus veiktų pagal visuotines vertybes. Anot Jovaišos L.(2003), auklėtinių veiklos ir santykių organizavimas neapsiriboja vien tik veiksmais ar operacijomis, tam reikalingas dar ir žodis, kuris pirmiausia turi būti natūralus ir paprastas tam, kad jį suvoktų; ryškus ir vaizdus tam, kad jį įsimintų; pagrįstas tam, kad jį suprastų ir susimąstytų; emocingas tam, kad sužadintų elgesio motyvus; tvirtas tam, kad nukreiptų valią ryžtingai ir galėtų ištvermingai veikti. Remdamasi Adamoniene R. ir jos kolegomis(2003), taip pat Jovaiša L.(1997,2001) bei Žiliene A.(2003), auklėtinių veiklos ir santykių organizavimą suskirstyčiau į :•praktinį elgesio patirties kaupimą – jis pradedamas nuo socialinių įpareigojimų, kadangi jau šeimoje vaikas yra skatinamas padėti kitiems ir tvarkytis namuose. Jaunimo organizacijos taip pat teikia atsakingus visuomeninius įpareigojimus, kurie kartu yra tam tikra veiklos programa, už kurios vykdymo rezultatus auklėtinis turi atsiskaityti. Esant įpareigojimų kontroliavimui yra ugdomi tokie dalykai kaip drausmingumas ir atsakomybė bei gebėjimas vertinti kitų ir savo veiksmus. O praktinės veiklos ir jos rezultatų vertinimas tampa svarbiu metodu, formuojančiu auklėtinių filosofinę bei dorovinę sąmonę. Ir labia dažnai tie įpareigojimai virsta socialinėmis pratybomis,kaupiančiomis socialinės veiklos patirtį. Be įpareigojimų labai svarbūs yra ir reikalavimas, kuris yra būtinas drausmės normoms vykdyti. Nors reikalavimas yra žodinis, bet jo esmę sudaro ne žodžio panaudojimas, o tam tikras būtino elgesio sužadinimas. Įpareigojimai ir reikalavimai sudaro auklėtiniui naujas ir netikėtas situacijas, kuriose jis turi veikti pagal įpareigojimus ir reikalavimus. Taip atliekamas tam tikras socialinis vaidmuo, kuriame užsimezga nauji santykiai su aplinka ir pajuntamas naujas statusas grupėje ar klasėje, o visa tai kartu ugdo aktyvią asmenybę kaip aktyvų ir iniciatyvų veikėją. Todėl būtent tai yra svarbu ir reikalinga asmenybės socialiniam auklėjimui;•elgesio ir veiklos formavimo metodą – tai daugiau praktinis metodas, pagal kurį žmogus yra veiklos, taip pat ir pažintinės , subjektas. Todėl pažinimo procese jis ne tik stebėtojas, bet ir veikėjas. Prie elgesio ir veiklos formavimo metodo priskiriama: įtraukimas į veiklą, žaidimas, rėmimasis patirtimi, įvairūs pratimai ir pan. Visa tai, pasak Adamonienės R.ir jos kolegų(2003), yra naudojama elgesiui formuoti;•pratinimo metodas – kaip teigia Žilienė A.(2003), tai metodas, naudojamas tiek ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjime, tiek auklėjant ir vyresniuosius. Pratinimo metodas yra glaudžiai susijęs su socialinių įpareigojimu. Šis metodas – tai auklėtinių veiklos organizavimo metodas, tiesiogiai formuojantis elgesio mokėjimus ir įpročius. Šio metodo paskirtis – suformuoti tam tikrus elgesio stereotipus, tipinį elgesį pasikartojančiose situacijose. O pagrindinė pratinimo priemonė –rėžimas, kuris yra sudaromas namuose ir ugdymo institucijoje, o tai parodo, kad rėžimas numato auklėtinių gyvenimo ir veiklos tvarką, kurios jie turi laikytis. Rėžimas taip pat dar ir reguliuoja darbo bei poilsio laiką. Tačiau rėžimas nėra ribojamas. Taip pat gali būti ir drausmės rėžimas, kuris apibrėžia auklėtinių santykius bei elgesį pamokų metu ar su draugais.Anot Žilienės A.(2003), pratinant yra taikomos specialios pratybos, kurios yra savotiška elgesio “gimnastika”, kuri ypač reikalinga įsisavinant etiketo taisykles bei sudėtingesnes elgesio normas. Tuo tarpu Bitinas B.(2004) kaip pratinimo metodų metodą, be režimo, dar išskiria ir elgesio pratimus. Šie pratimai anot jo yra pagrindinis elgesio įgūdžių, mokėjimų ir įpročių ugdymo metodas.Jis išskiria kelias elgesio pratimų dalis:– auklėtiniams perteikiami elgesio normos ir pavyzdžiai;– organizuojamas elgesio formų kartojimas natūraliose arba specialiai sudarytose sąlygose;– elgesio kontrolė ir savikontrolė;– nuolat koreguojamas įpročių formavimasis, atsižvelgiant į pasiektus rezultatus, t.y. pratimams suteikiama kūrybiškumo.

IV.Stimuliaciniai metodai

Anot Jovaišos L.(2001) stimuliaciniai metodai būna tada, kai naudojant žodį, veiksmą ar daiktus, įprasminamas ir įtvirtinamas dorinis elgesys arba kiti auklėtinio santykiai su aplinka. Yra teigiamas ir neigiamas stimuliavimas, tačiau abu jie turi vieną tikslą, t.y. įprasminti ir įtvirtinti elgesį. Stimuliavimas pasireiškia paskatinimais, pritarimais, pagyrimais, gero elgesio palaikymu, parodytu pasitikėjimu ir pan.

Kaip teigia Jovaiša L.(2003), auklėtinių veiklą stimuliuoja pati veikla, jeigu ji yra sėkminga ir atitinka jo interesus. Tačiau būtina imtis ir tos veiklos, kurios nesinori, o tada jau reikia imtis stimulo prieš veiklą ar elgesį ir po veiks ar elgesio. Prieš veiklą ar elgesį skatinama tokiais būdais(Jovaiša L.(2003)):– įkvėpimu, kai sukeliamas teigiamas jausmas, entuziazmas ir uždegama troškimu būti pažintam;– pažadu atlyginti;– pažadu įvykdyti norus;– pasitikėjimo pareiškimu;– socialiniu palaikymu to, ką auklėtinis gerai padarė;– sėkmės organizavimu, kai kas nors nesiseka;– perspektyvos vertingumu;– įtraukimu į įdomią veiklą. Po veiklos ar elgesio skatinama tokiu būdu(Jovaiša L.(2003)):– pritarimu;– padėka;– pagyrimu;– apdovanojimu. Yra išskiriamos dvi skatinimo ir bausmių rūšys:– individuali – individualiai skatinama ar baudžiama, kai atskirai, niekam nedalyvaujant, sakoma, kokia paskata ar bausmė skiriama auklėtiniui ir kodėl tai daroma;– vieša – tai kai viešai stimuliuoja grupės akivaizdoje, pranešant tėvams, globėjams, visai mokyklai ar įstaigai. Kad stimuliavimas būtų veiksmingas, laikomasi teisingumo, savalaikiškumo, asmenybės orumą saugančių kriterijų. Todėl, pasak Jovaišos L.(2003), reikia:skatinant:– apgalvoti, ar skatinama tikrai už vertingą elgesį ar veiklą;– apgalvoti ar tikrai aprinkti geriausi auklėtiniai, ar nebus nuskriaustų ir nepatenkintų;– apgalvoti ar tinkamas laikas pagyrimui ar padovanojimui;– atsižvelgti į aplinkybes ir asmenybės ypatumus skatinant prieš veiklą ar elgesį;baudžiant:– nenubausti teisiojo;– parinkti bausmės dydį;– žiūrėti, kad nebūtų per lengvai ar per sunkiai nubaustas;– neįžeisti baudžiamojo;– neatidėlioti bausmės skelbimo ir vykdymo;– nebausti susierzinus;– apgalvoti ar vaikas laikys bausmę pelnyta;– nebausti dažnai, nes pasijus nesaugus;– bausmė turi kelti kaltės ir atgailos jausmą;– bausmė turi kelti norą taisytis;– nebausti grupės už vieno ar kelių auklėtinių padarytas pražangas;– vengti viešųjų bausmių. Žilienė A.(2003), remdamasi Šalkauskiu S., stimuliacinius metodus skiria į : • tetinį metodą – tai mokymo metodas, kuris teikia, todėl jį galima būtų vadinti teikiamuoju metodu. Teikiamojo metodo atveju aktyvus visų pirma yra mokytojas, o mokinys tik įsisavina pateiktas žinias;•heuristinį metodą – tai metodas, kuriuo yra randama, išrandama ar surandama. Šiuo atveju aktyvus visų pirma yra mokinys. Šis metodas reikalauja didesnio pasiruošimo mokytis, negu tetinis metodas. Tetinis ir heuristinis metodai yra pateikiami mokymosi procesui realizuoti, bet ir auklėjimo procese yra pritaikomi ir išskiriami šie mokymo ir mokymosi veiksniai:– stebėjimas;– vaizdavimas;– aiškinimas;– idėjos įsisąmoninimas;– įsiminimas;– pritaikymas bei panaudojimas.

V.Renginio metodika

Renginio metodiką pateikia ir apžvelgia tik Jovaiša L.(2003), kai tuo tarpu kiti autoriai jos kaipo tokios visiškai nemini. Renginys – tai auklėjimo vyksmo forma, kai panaudojant auklėjimo turinį, principus ir metodus, yra siekiama vertingo tikslo. Auklėjimo renginiai skirstomi pagal tai, kokie auklėjimo metodai dominuoja ir kokiais būdais įsisavinamas auklėjimo turinys. Renginiuose dažniausiai dominuoja šie auklėjimo metodai:•rodomieji;•sakytiniai;•veikdinamieji. Remiantis jais, renginiai yra klasifikuojami į :•rodomuosius auklėjimo renginius(televiziją, kino bei teatrų lankymas, parodos);•sakytinius auklėjimo renginius(susirinkimai mokykloje, įvairūs pokalbiai, moksleivių spauda);•veikdinamuosius auklėjimo renginius(įvairios situacijos, mokinių savivalda).

VI.Reikalavimo metodas Bitinas B.(2004) kaip auklėjimo metodą išskiria reikalavimo metodą. Reikalavimas, anot jo, yra vienareikšmis elgesio normų pateikimas auklėtiniams. Elgesio normos taip pat yra reikalavimai,kuriuos apibendrinta forma visuomenė pateikia savo nariams, kitaip tariant tai elgesio normos yra nuasmeninti reikalavimai. Pagal savo turinį reikalavimai gali būti įvairaus sudėtingumo ir nevienodai apibendrinti. Patys paprasčiausi reikalavimai yra tam tikro poelgio skatinimas, toliau sektų įprastų elgesio formų reikalavimas. Reikalavimas gali būti tiesioginis arba netiesioginis. Tiesioginis reikalavimas vyrauja klasikinio ugdymo sąlygomis, t.y. kiekviena ugdymo institucija turi priėmusi visiems privalomas elgesio normas, kurių vykdymas siejamas su tiesioginiais reikalavimais. Jie dažniausiai būna teigiami, t.y. jais yra skatinamas pozityvus elgesys. Tuo tarpu netiesioginis reikalavimas būna ypač vertingas, kai auklėtojo ir auklėtinių santykiai nusistovėję, kur reikalaujama jau žinomos veiklos ir elgesio. Juo skatinama pati veikla ar elgesys. Netiesioginio reikalavimo turinys panašus kaip ir tiesioginio, tačiau čia jau auklėtiniams suteikiama tam tikra laisvė spręsti, laikytis ar nesilaikyti teikiamos elgesio normos.

Auklėjimo formos

Apžvelgdama auklėjimo formas rėmiausi Žiliene A. (2003) bei Jovaiša L.(1997,2001). Viename savo leidinyje(2001) Jovaiša L. auklėjimo organizavimo formas vadina auklėjimo lytimis, ankstesniame savo leidinyje(1997) jis jas vadina tiesiog auklėjimo organizavimo formomis. Auklėjimo organizavimo formos yra skirstomos ir klasifikuojamos pagal auklėjimo metodus, t.y.:– rodomosios auklėjimo formos(vaizdinės);– sakytinės auklėjimo formos(klasės susirinkimai, klasės auklėtojo valandėlės ir pan.);– nesusirinkiminio arba negrupinio pobūdžio auklėjimo formos(jomis lengviau einasi atsižvelgti į individo poreikius ir interesus arba sudaryti sąlygas efektyvumui reikštis);– veikdinamosios auklėjimo formos(jų tikslas – sudaryti sąlygas įgyti praktinę išsiauklėjimo patirtį). Rodomosios auklėjimo formos yra šios:•televizija – tai viena iš žiniasklaidos formų, kuri tinka vykdant lavinimo ir auklėjimo uždavinius, kuri juos vykdo jai prieinamomis priemonėmis(žodžiais, veiksmais, vaizdais). O geras ir tinkamas šių priemonių panaudojimas veikia auklėtinių protą, jausmus ir valią bei formuoja pažiūras, įsitikinimus, dorinius bei estetinius sprendimus, kaupia informacinę patirtį. Stebimos laidos, anot Jovaišos L.(1997,2001), turi būti įprasminamos padedant suvokti jų asmeninę reikšmę saviauklai;

•kino, teatrų spektaklių žiūrėjimas – tai anot Žilienės A.(2003) yra gana stiprus auklėjimo veiksnys, kuriuo reikia tinkamai naudotis atsižvelgiant į auklėtinių amžių ir individualias savybes. Spektaklius, kaip ir kino filmus reikia pasirinkti, atsižvelgiant į auklėtinių amžių ir individualias kiekvieno savybes bei įvertinti kino filmų ar spektaklių turinį, idėją bei auklėjamąjį poveikį. Spektaklį, o ypač kino filmą yra svarbu tinkamai parinkti, kadangi daugelis kino filmų netinka paaugliams, nes juose formuojamas iškreiptas požiūris į žmonių tarpusavio santykius. O tinkamai parinkto spektaklio ar kino filmo lankymas įgyja auklėjamąją reikšmę tuo atveju, jei tam žiūrėjimui pasirengta ir jo rezultatai bus aptarti. Dramos, muzikiniai ar judesio spektakliai, anot Žilienės A.(2003), sukelia atskiriems individams nemažai skirtingų minčių, idėjų ar jausmų. Kartasi visa tai neatspindi spektaklio tikrovės, todėl yra būtina ją aptarti, vertinti, daryti adekvačias išvadas;•parodų lankymas – jis taip pat yra efektyvus auklėjimo veiksnys tik tuomet, kai laikomasi tam tikrų reikalavimų kaip ir spektaklio žiūrėjime. Parodos būna nuolatinės, kurios vyksta muziejuose, parodų rūmuose ir yra kaskart atnaujinamos bei laikinos. Auklėjamąją reikšmę turi visos parodos, o ypač tokios kaip memorialinių, meninių muziejų, mokyklų ir užmokyklinių įstaigų laikinos teminės parodos. Parodas kaip ir spektaklius tikslinga yra lankyti ne vieną kartą, o pastoviai ir reguliariai. Didžiausią auklėjamąją reikšmę turi pačių moksleivių jėgomis organizuojamos parodos;•ekskursijos – auklėjamosios ekskursijos šiek tiek skiriasi nuo mokomųjų ekskursijų. Auklėjamosios ekskursijos gali būti: iškyla ar išvyka prie objekto, kur vedama auklėjamoji valandėlė; arba įžymių žmonių, gamtos ar istorijos paminklų lankymas, kuris palieka neišdildomą įspūdį. Sakytinės auklėjimo formos yra šios:•visos mokyklos susirinkimai – tai susirinkimai, kuriuos organizuoja ugdymo įstaigos vadovybė, klasės ar mokinių grupė, platesniu, negu vienos klasės mastu. Šių susirinkimų tematika yra įvairi, pvz.: mokslo metų pradžios ar pabaigos šventės, susirinkimai visos mokyklos uždavinių vykdymo klausimais, įvairių švenčių minėjimai, susitikimai su kviestais žmonėmis ir pan. Bendri mokyklos renginiai yra tos mokyklos tradicija, ryški ir įvairiapusė savo turiniu, apeigomis ir spalvomis. Kiekviena mokykla sukuria originalius tų švenčių ar renginių scenarijus, kuriuos kasmet papildo ir atnaujina. Ir jie turi nemažą trauką, nes į juos susirenka ne tik moksleiviai bet ir jų tėvai bei mokytojai;•klasės susirinkimai – klasės susirinkimų tikslas – t.y. formuoti moksleivių savaveiksmį kolektyvą ir panaudoti jį asmenybės auklėjimui. Tam yra sudaroma klasės moksleivių savivaldi organizacija, kurios priekyje yra klasės seniūnas. Klasės susirinkimai vedami reguliariai ir jiems iš karto yra suplanuojama susirinkimų tematika. Klasės auklėtojas čia jau yra kaip konsultantas ir nukreipėjas;•auklėtojo valandėlė – ji šiek tiek skiriasi nuo klasės susirinkimų, kadangi čia jau aktyviausiais yra klasės auklėtojas. Šios valandėlės tikslas – formuoti auklėtinių pažiūras ir įsitikinimus, etinę ir estetinę sąmonę bei jausmus, padėti susiorientuoti aplinkoje ir savyje, planuoti dabarties ir ateities veiklą. Yra išskiriami šie auklėtojo valandėlių metodai: individualios klasės ar grupės vadovo kalbos,pasaulėžiūriniai ir etiniai disputai(diskusijos), politologinės diskusijos, savidrausmės ir saviauklos problemų aptarimai, pokalbiai apie kultūrą, pokalbiai apie profesijos pasirinkimą, filmų, knygų, parodų, spektaklių aptarimai, įžymių žmonių biografijų nagrinėjimas. Klasės auklėtojo valandėlės vyksta reguliariai. Yra skiriamos tam tikros pokalbių rūšys: – drausmės pokalbis – anot Žilienės A.92003), sąmoninga drausmė yra viso auklėjamojo darbo rezultatas. Jai ugdyti yra svarbios specialios auklėjimo priemonės, t.y. supažindinimas su mokinio taisyklėmis, mokyklos vidaus tvarka, dienos režimo(mokymosi, darbo ir poilsio taisyklių) įgyvendinimas, elgesio kontrolė ir pan. Drausmės pokalbis auklėtojo valandėlių metu turi tikslą ugdyti organizuotą, sąmoningą asmenybę, gebančią savarankiškai reguliuoti savo elgesį pagal bendras gyvenimo, mokymosi ir darbo normas. Klasės auklėtojo valandėlių metu vyksta frontaliniai( kai aktyviausias klasės auklėtojas, kuris kalba visai klasei ), kolektyviniai( kai aktyviausi klasės mokiniai. Todėl pokalbis vedamas taip, kad klasės mokiniai spręstų klasės auklėtojo numatytą pokalbio uždavinį ar problemą ) arba individualūs pokalbiai( kai pokalbis vedamas su mokiniais ir su jų tėvais, ir šio pokalbio tikslas – nustatyti ir įvertinti vidines ir išorines nedrausmingumo priežastis, daryti poveikį saviauklai bei savidrausmei );– pokalbis apie kultūrą – juo siekiama sukelti susidomėjimą kultūros vertybėmis, mokyti jomis naudotis ir elgtis pagal humanistinės kultūros pavyzdžius. Pokalbiui temos parenkamos iš įvairių sričių, pvz.: asmens higienos, buities kultūros, santykių ar elgesio kultūros, mokslo ir technikos pasiekimų, meno, papročių kultūros, religinės kultūros ir pan. Šių pokalbių metodika taip pat yra gana įvairi, pvz.: derinamas klasės auklėtojo žodis su įvairių kultūros reiškinių stebėjimu, jie analizuojami bei vertinami. Bet svarbiausias metodas čia yra demonstravimas, o vaizdumas yra būtinas kaip pokalbių šaltinis;– profesinio orientavimo pokalbis – juo siekiama padėti moksleiviams apsvarstyti, kur toliau mokytis, kodėl ir ką daryti. Svarstymai padeda apsispręsti, bet tam reikia laiko, kadangi apsisprendžiama ne iš karto. Nesusirinkiminio arba negrupinio pobūdžio auklėjimo formos yra šios:
•individualūs auklėjamieji pokalbiai – juos sudaro diagnostiniai, informaciniai, formuluojamieji bei konsultaciniai psichopedagoginius pokalbiai.Diagnostiniais pokalbiais siekiama pažinti individualybės vidaus gyvenimo ypatumus, kuriais galima būtų paaiškinti elgesį. Šiuo pokalbiu skverbiamasi į mokinio savimonę taip giliai, kiek leidžiasi pats mokinys ir niekada neperžengiama asmeninio intymumo riba. Tai būtina tam, kad būtų užtikrintas sėkmingas auklėjimas. Informaciniai pokalbiai, kurie yra naudojami tada, kai auklėtinio elgesį gali pakeisti teisinga bei patikima autoritetinga informacija, kuri padeda pakeisti auklėtinių požiūrius ir santykius su aplinka. Formuluojamieji pokalbiai – jų tikslas – pertvarkyti požiūrius, jausmus, įpročius ir elgesį. O tai įmanoma tik tuo atveju, kai gerai pažįstamas auklėtinis, ir jei jis supranta savo trūkumus ir siekia juos įveikti. Konsultacinis psichopedagoginis pokalbis, kurio tikslas padėti mokiniui pačiam įveikti savo veiklos ir elgesio trūkumus, adaptuotis konkrečioje aplinkoje, palengvinti būklę. Toks pokalbis, anot Žilienės A.(2003), gali būti sėkmingas tik tuomet, jei sudaromos sąlygos laisvai išsakyti ir parodyti savo jausmus. Tinkamas bendravimas yra būtina konsultacinio pokalbio sąlyga, o norint konsultuoti reikia išsiaiškinti problemą, ištirti tikrąją priežastį iš daugumos, padėti auklėtiniui suprasti save ir kitus, susiplanuoti saviauklą, stebėti auklėtinio veiklą ar elgesį ir vadovauti jo tolesniam adekvačiam vystymuisi;•radijas – jis tapo puikiu informacijos šaltiniu ir įvairius dvasinės kultūros poreikius tenkinančia priemone. Vis dėlto radijo ugdomasis efektas žymiai mažesnis, negu gali būti;•mokinių spauda ir informacinės technologijos – mokinių spauda(knygos, žurnalai, laikraščiai, bukletai ir brošiūros ir pan.)palyginti su radiju reikalauja žymiai didesnių vidinių pastangų ja naudotis. Anot Jovaišos L.(2001), spausdintu žodžiu labiau yra tikima nei sakytiniu, tai reikia įsidėmėti auklėjant. Auklėtojo uždavinys čia būtų teisingai ir kryptingai nurodyti auklėtiniams spaudos ir kitų informacijos priemonių panaudojimą kaip informacijos šaltinį. Veikdinamosios auklėjimo formos yra šios:•nuolatinės veikdinimo formos – pagal ilgalaikius įpareigojimus skirstomos į:– buityje – higieniškos mitybos ir derinimosi prie ekologinių gamtinės ir kultūrinės aplinkos sąlygų organizavimas, pagalbos šeimos ūkiui ir viens kitam organizavimas, tarpasmeninių dorinių ir estetinių santykių kūryba, etiketo ir mandagumo mokymas, šeimos vidaus tvarkos režimo įgyvendinimas;– mokykloje – mokyklos vidaus tvarkos režimo įgyvendinimas, mokinio taisyklių įgyvendinimas, dorovės principų įgyvendinimas, aktyvaus dalyvavimo jaunimo organizacijose skatinimas, aktyvaus dalyvavimo popamokinėje veikloje organizavimas;– laisvalaikiu – aktyvaus poilsio organizavimas;•situacinio veikdinimo formos – jos reikalauja iš pedagogo orientacijos ir sumanumo konkrečiose mokymo, darbo ir poilsio sąlygose sukurti situacijas, kurios darytų teigiamą poveikį asmenybės vystymuisi. Čia yra naudojamas situacijų sudarymo metodas. Veikdinant mokinius per pamokas, sudaromos tokios auklėjimo situacijos: grožio, tvarkingumo, planingumo, išbaigtumo skiriant klasės ir namų darbus; išmokimo, dalykinio taisyklingumo ir teisingumo; vykdymo punktualumo bei reguliarumo; atsakingumo už įpareigojimus ir pan.;•be šių dviejų išvardintų Jovaiša L.(2001,1997) dar išskiria mokinių savivaldą.Tai mokyklos ir klasės bendruomenės gyvenimo organizavimo priemonė; •Žilienė A.(2003), dar išskiria ir auklėtinių saviauklą. Saviaukla – tai yra savęs tobulinimas visuomeninio auklėjimo procese. Kitaip tariant, saviaukla – tai savimonė ir gebėjimas save valdyti, susiję su asmeninio tobulėjimo perspektyvomis. Saviauklą lemia auklėtinio gebėjimas analizuoti save ir įžvelgti tobulinimosi rezultatus. Yra išskiriami penki saviauklos etapai:tobulinimosi tikslų suvokimas  pirminės tobulinimosi programos sudarymas  numatyto saviauklos plano išbandymas ir koregavimas  praktinės veiklos organizavimas  rezultatų apibendrinimas.

Auklėjimo priemonės

Kaip teigia Bitinas B.(2004), auklėjimo priemonė – auklėjimo tikslams realizuoti skirtas pedagoginis ‘instrumentas”; visuotinai pripažintos auklėjimo priemonės yra pavyzdys, žodis, veikla ir bendravimas. Auklėjimo priemonių, anot Jovaišos L.(1997,2001), sutinkame visur, t.y. gamtinėje, istorinėje, kultūrinėje bei socialinėje aplinkoje, kadangi būtent aplinka yra visuotinai pripažintas ugdymo veiksnys, kuris veikia konkrečiais daiktais ir reiškiniais, jų atvaizdais ar pavyzdžiais aktualiose situacijose. Auklėjimo rezultatus lemia pačiame žmoguje(auklėtinyje ir auklėtojuje) glūdinčios priemonės, kurias asmenybė naudoja savirealizacijai, t.y. protas, vertybės motyvacija, vidiniai ir išoriniai veiksniai, veikla, savireguliacija ir pan. Jovaiša L.(1997) pateikia tokią lentelę, kurioje sugrupavo auklėjimo priemones:

Elementariosios Išvestinės SudėtingosGamtinės daiktasreiškinys vaizdasįvykis būtybėsituacijaSocialinės informacijakomunikacija idėjaetalonas, norma kultūrasantykiaiAsmenybinės motyvasveikla vertybėveikla savireguliacijaprotas

Auklėjimo priemonės naudojamos kokiu nors būdu. Vieni būdai stiprina priemonės efektyvumą, o kiti – silpnina. “Būdas – tai metodo elementas, kai priemonių naudojimo būdai sujungiami į vieningą ir darnią sistemą, sąlygojamą auklėjimo tikslo, jie sudaro auklėjimo metodą, žymintį tam tikrą kelią, kurį turi nueiti auklėtojas, formuodamas asmenybę arba kurį nors bruožą, tobulindamas ar keisdamas elgesį”(Žilienė A.,2003).

Išvados

1. Tiek Jovaiša L., tiek Žilienė A. labai panašiai aprašo auklėjimo metodus, formas ir priemones.2. Vis dėlto galima teigti, kad auklėjimas – tai žmogaus socializacijos vyksmas, kurio metu žmogų veikia kryptinga, tikslinga ugdytojų ir chaotiška fizinės bei socialinės aplinkos įtaka. Todėl “ auklėjimas yra būtinas ir tą būtinumą nulemia sudėtinga žmogaus prigimtis”(Jovaiša L., 2001).3. Auklėjimo metodas – teoriškai įprasmintas auklėjimo priemonės naudojimo būdas, reiškiamas kaip dalinių metodinių būdų sistema(Bitinas B., (2004).

4. Bendrieji auklėjimo metodai yra:– rodomieji(teigiamų pavyzdžių demonstravimas bei pavyzdžio metodika);– sakytiniai(monologo metodika, anticipacija, auklėjamoji konsultacija, tikinimo metodas, dialogo metodika);– veikdinimo metodika(auklėtinių veiklos ir santykių organizavimas);– stimuliavimo metodika;– renginio metodika;– reikalavimo metodas. 5. Auklėjimo formos:– rodomosios(televizija, kino, spektaklių žiūrėjimas, parodų lankymas, ekskursijos);– sakytinės(visos mokyklos susirinkimai, klasės ar grupės susirinkimai, auklėtojo valandėlė);– nesusirinkiminio arba negrupinio pobūdžio auklėjimo formos(individualūs auklėjamieji pokalbiai, radijas, mokinių spauda bei informacinės technologijos);– veikdinamosios auklėjimo formos(nuolatinės veikdinimo formos pagal ilgalaikius įpareigojimus bei situacinio veikdinimo formos,mokinių savivalda bei auklėtinių saviaukla).6. Auklėjimo priemonės – tai materialinės, socialinės ir idealinės tikrovės daiktai ir reškiniai, naudojami auklėjimo tikslais, t.y. auklėjimo priemonės gali būti:gamtinės, socialinės bei asmenybinės. Taip pat jos gali būti: elementarinės, išvestinės bei sudėtingos.

Naudota ir cituota literatūra1.Adamonienė R., Daukilas S., Krikščiūnas B., Maknienė I., Palujanskienė A.Profesinio ugdymo psichologija ir pedagogika. – Utena:Indra, 2003 m;2.Bitinas B.Hodegetika/Auklėjimo teorija ir technologija. – Vilnius:Kronta, 2004 m;3.Dumčienė A., Tilindienė I.Auklėjimo teorijos seminarai. – Kaunas:LKKA, 2004 m;4.Jovaiša L.Edukologijos pradmenys. – Kaunas:Technologija, 1997 m;5.Jovaiša L.Edukologijos pradmenys. – Šiauliai:ŠU, 2001 m;6.Jovaiša L.Hodegetika. – Vilnius:Agora, 2003 m;7.Žilienė A.Hodegetika. – Utena: 2003 m.