bendravimas

2740 0

Turinys

Turinys 1

Įvadas 2

1. Bendravimo ir komunikacijos apibūdinimas. 3

2. Bendravimas kaip socialinė komunikacija. 4

3. Klausymasis kaip socialinės komunikacijos dalis. 5

4. Klausymosi stiliai . 6

5. Klausymosi būdai .............................. 6

Apibendrinimas 11

Literatūra 12Įvadas

ąčęėįųū

Kodėl mums yra labai svarbu mokėti klausytis? Mes bendraujame, kalbamės, klausomės. Tik kakodėl daugiau dėmesio bendraudami skiriame kalbėjimui nei klausymuisi. O juk klausymasis yra tiek pat svarbi bendravimo dalis kaip ir kalbėjimas.

Jei mes bendraudami tik kalbame, nesirūpindami, ar esame igirsti ir teisingai suprasti, o taip pat nesirūpindami, ar mes patys i tiesų igirdome ir teisingai supratome savo panekovą,- vargu ar toks bendravimas ilgai tęstųsi ir būtų vaaisingas.Greičiausiai tokio bendravimo rezultatas – namus palikęs mylimas vyras, dėl “vienatvės dviese” besikamuojanti mona, į tėvus kaip į didiausius prieus iūrintys vaikai. Nesistengdami ir nemokėdami klausytis, monės kenčia patys ir skaudina kitus.

Nemokėjimas klausytis lygiai taip pat kenkia ir dalykiniams santykiams. Blogai parayta darbo ataskaita, netiksliai suderintas susitikimo laikas, netiksliu adresu pasiųsta informacija – visa tai tik dėl to, kad kakas kako nesugebėjo tiksliai igirsti ir suprasti.

Studentų ir dėstytojų bendravime mokėjimas klausytis taip pat yra labai svarbus, padedąs ivengti daugelio didesnių ir maesnių nesusipratimų. Tikslus kllausymasis studentams ir dėstytojams padeda ne tik tiksliau suvokti gaunamą dalykinę informaciją, bet ir geriau suprasti ir geriau atlikti gaunamas uduotis, geriau suprasti panekovo motyvus ir tikslus. Labai svarbu ir tai, kad tinkamai klausydamiesi, mes parodome pagarbą panekovui jo asmenybei ir

r nuomonei, o tai yra viena svarbiausių sėkmingo bendravimo sąlygų.

“Dvi ausys ir vienas lieuvis mums duoti tam,

kad daugiau klausytume ir maiau kalbėtume”

Zenonas Stoikas

(Graikų filosofas)1. Bendravimo ir komunikacijos apibūdinimas.

Kadangi klausymasis yra bendravimo ir komunikacijos dalis, pirmiausia reikėtų isiaikinti, ką reikia ios dvi sąvokos ir koks yra tarp jų ryys.

Lietuvių mokslinėje literatūroje vartojamų bendravimo ir komunikacijos sąvokų aikinimas yra problematikas. Painiava pirmiausia kyla dėl to, kad mokslinėje literatūroje anglų ir vokiečių kalba “bendravimo” sąvokos apskritai nėra : paprastai čia vartojama “komunikacijos” sąvoka (angl. communication, vok. Komunikation). Be to, pačioje lietuvių psichologinėje, pedagoginėje, vadybinėje literatūroje nėra iki galo aikus komunikacijos ir bendravimo apibrėimas. Todėl vienais atvejais ios sąvokos vartojamos kaip sinonimai, o kitais – jos iskiriamos.

iame darbe remiamasi poiūriu, kad bendravimas ir komunikacija nėra tapatūs reikiniai.

Plačiausias, įvvairiausius poiūrius apimantis komunikacijos apibrėimas būtų toks : komunikacija yra keitimosi informacija procesas. is procesas apima labai plačią sritį – visą gyvąją gamtą, pradedant primityviais organizmais ir baigiant mogumi, bei jo paties sukurtomis komunikacijos sistemomis. Pats lotynikas terminas communicatio reikia praneimą, susisiekimą, ryius, susiinojimą.

Bendravimą galima apibūdinti kaip kontaktų tarp monių umezgimo ir palaikymo procesą, pasireikiantį komunikacija kaip pasikeitimu psichinės veiklos rezultatais (iniomis, mintimis, sprendimais, vaizdiniais, patirtimi, jausmais, nuostatomis ir kt.), sąveika kaip tarpusavio poveikiu bei keitimusi veiksmais, tarpusavio suvokimu bei supratimu.

iame bendravimo ap

pibrėime iskiriami trys jo aspektai – komunikacinis, sąveikos ir percepcinis. Socialinė komunikacija reikia keitimasis informacija, tarp dviejų ar daugiau monių. Nurodoma, kad keitimasis informacija yra ne iaip sau jos judėjimas, o monių nuomonių, kuriomis monės keičiasi, tikslinimas ir plėtimas. Komunikacinį bendravimo aspektą vėliau aptarsime plačiau, nes būtent komunikacijos dalis – informacijos priėmimas, t.y. klausymasis yra mūsų tyrimo objektas.

Antrasis bendravimo aspektas – socialinė sąveika – apibūdina komunikacijos pagalba realizuojamą individų ar grupių abipusių poveikių vienas kitam sistemą, siekiant suderinti, koreguoti, keisti bendravimo partnerių veiksmus, elgesį, mintis, paiūras, jausmus ir kt. Čia pabrėiami du socialinės sąveikos momentai : 1) bendravimo partnerių abipusis poveikis , vienas kito keitimas ir 2) abipusių veiksmų derinimas, bendrų veiksmų organizavimas , suvienijant individualias pastangas.

Galiausiai, bendravimas kaip socialinė percepcija apima kito mogaus vaizdinio susidarymo procesą. Socialinis suvokimas apima ne tik tai, kaip mogus suvokia kitą mogų, bet ir tai, kaip jis suvokia grupę, kaip grupė suvokia atskirą asmenybę, taip pat tarpusavio suvokimo reikinius.

Ryys tarp ių bendravimo komponentų yra labai glaudus. I vienos pusės socialinė komunikacija ir socialinė percepcija yra būtinos monių sąveikos sąlygos : sąveiką įgalina jos metu vykstantis keitimasis informacija ir tarpusavio suvokimas Kita vertus, ir komunikacijos, ir percepcijos procesuose neivengiamai reikiasi tam tikra tarpusavio įtaka ir sąveika. Todėl galima sakyti, kad sąveikos procesas i dalies sutampa su
u komunikacijos ir percepcijos procesais.

Analogikai socialinė komunikacija ir socialinė percepcija neįmanoma viena be kitos. Jos yra būtina viena kitos sąlyga ir taip pat i dalies sutampa.

.Įvertinant pateiktus komunikacijos ir bendravimo apibrėimus, galima daryti ivadą, kad bendravimas apima tik socialinių santykių sferą, o komunikacija vyksta ir socialinėse, arba monių, sistemose (socialinė komunikacija), į nesocialinėse (nesocialinė komunikacija). Tokiu būdu sritis, kurioje bendravimas ir komunikacija sutampa, yra socialinė komunikacija.2. Bendravimas kaip socialinė komunikacija.

Kad geriau suprastumėme socialinę komunikaciją, pirmiausia panagrinėkime patį komunikacijos procesą.

Komunikacija kaip procesas. Komunikacija yra nenutrūkstamas procesas. Neįmanoma tiksliai fiksuoti komunikacijos pradios ir pabaigos, galima tik stebėti ir analizuoti ją įvairiose laiko atkarpose. Tai, kad sunku iskirti io proceso sudedamąsias dalis ir kintamuosius, labai apsunkina komunikacijos analizę.

Keitimosi informacija procesą, vykstantį tarp dviejų dalyvių, bando perteikti įvairūs tarpasmeninės komunikacijos modeliai.

Interakcinio poiūrio atstovai komunikaciją lygina su teniso aidimu. Vienas pranea, kitas atsako, pirmasis priduria, ir taip toliau. Abu dalyviai be paliovos keičiasi siuntėjo ir priėmėjo pozicijomis. Tačiau čia priėmėjas nėra suprantamas kaip potencialus grįtamojo ryio davėjas. Komunikacinis procesas suprantamas kaip atitinkantis formulę “stimulas – reakcija”.

Kiti tarpasmeninės komunikacijos modeliai, akcentuodami grįtamąjį ryį, demonstruoja siuntėjo ir priėmėjo keitimąsi vaidmenimis kaip ėjimą ratu. Vienas i jų vaizduoja, kad komunikacijos procesas nuolatos grįta į ieities taką, o tai realiai neįmanoma. Atsivelgiant į tai bu
uvo pasiūlytas spiralinis komunikacijos modelis, kuriame komunikacijos procesas vaizduojamas kaip atviras, judantis į priekį ir kartu veikiamas jo dalyvių individualios patirties. Vėliau is modelis patobulintas, įtraukiant dar ir tokius veiksnius kaip socialinės ir kultūrinės aplinkos poveikis, t.y. įvedant dar vieną komunikacijos proceso elementą – aplinkos poveikį.

Verbalinė ir neverbalinė socialinė komunikacija. monės komunikuoja odiu ir ratu, tai yra vienas kitam perduoda simbolius, kuriems priskiriama tam tikra reikmė. Socialinėje komunikacijoje naudojami ir kiti simboliai : mimika, gestai, judesiai, veido iraika, ir kt. Visa tai sudaro neverbalinę komunikaciją. Neįmanoma naudoti verbalinę komunikaciją, nenaudojant vienos ar kitos neverbalinės komunikacijos formos. Neverbalinė komunikacija visada veikia verbalinę komunikaciją.

Vidinė ir iorinė socialinė komunikacija. Socialinėje komunikacijoje yra iskiriami tokie lygmenys : vidinis – intrapersonalinis ir iorinis – tarpasmeninis, asmenų – grupės, tarpgrupinis, grupės viduje, masinis (kultūrinis).

Čia tikslinga plačiau aptarti intrapersonalinį (vidinį) lygmenį, be kurio negalima iorinė socialinė komunikacija, ir tarpasmeninį lygmenį kaip pagrindą visų kitų komunikacijos lygių analizei.

Intrapersonalinė socialinė komunikacija. monės kuria, gauna, apdoroja informaciją savo vidinėje sistemoje, tai yra komunikuoja su pačiu savimi. Taip plėtojasi intrapersonalinė komunikacija, kurioje siuntėjas ir gavėjas yra tas pats asmuo. Reikmių kūrimą galima pavadinti ukodavimu, o informacijos interpretavimą – dekodavimu. Ukodavimo procese interpretuojamos savo reikmės apie tam tikrą situaciją, tai yra kuriama informacija. Dekodavimo metu informacija interpretuojama reikmėmis. Ukodavimo ir dekodavimo procesai suteikia galimybę monėms siųsti ir gauti informaciją.

Tarpasmeninė socialinė komunikacija. i komunikacija vyksta tarp dviejų ir daugiau asmenų. Ji pagrįsta intrapersonaline komunikacija, nes asmuo pirmiausia komunikuoja su savimi, o tik po to su kitu asmeniu. ioje komunikacijoje būtinas dvipusis ryys. Tarpasmeninės komunikacijos dalyvis, naudodamas intrapersonalinę komunikaciją (ukoduoja ir dekoduoja informaciją, kurią būtina perduoti kitam asmeniui), perduoda informaciją įvairiais simboliais kitam asmeniui, o is dekoduoja gautą informaciją ir ukoduoja naują, kurią nori perduoti kaip atsakymą.3. Klausymasis kaip socialinės komunikacijos dalis.

Komunikacija yra informacijos perdavimo, t.y. kalbėjimo, ir informacijos priėmimo, t.y. klausymosi, procesas

Nagrinėdamas klausymosi ypatumus, A.Istvud_as nurodo , kad yra didelis skirtumas tarp “girdėti” ir “klausytis. Nors i pirmo vilgsnio ios dvi sąvokos atrodo beveik niekuo nesiskiriančios, tačiau jos visikai skirtingos.

“Girdėti” reikia mūsų ausies sandaros mechanizmo pagalba priimti į ausį mums siunčiamus garsus. Tai fiziologinė ypatybė. Kitaip tariant sugebėjimas įvairius garsus pagauti ausimi. ie ausies pagauti garsai eina į vidinę ausį, kuri atrodo kaip apverstas trimitas. Ja garsas nueina iki ausies būgnelio, o i ten toliau eina trejomis vidinės ausies atkarpomis iki “įrenginio”, kuris atrodo ir veikia kaip arfa.Jis pakeičia garsą (akustinį impulsą) nerviniu dirginimu, o is eina į tam tikrą smegenų dalį. Ten praneama, kad kakas yra girdima.

“Klausytis” reikia įsisavinti tam tikrus mums reikalingus vertingus garsus, juos apibendrinti, analizuoti ir suprasti. Klausymasis yra susijęs su girdėjimu, bet tai jau ne fiziologinė, o psichologinė ypatybė. Čia svarbiausia igirstos informacijos supratimas. Kitaip tariant, interpretacija to , ką girdime. Interpretuoti iuo atveju reikia idėstyti, isiaikinti, ireikti tam tikru būdu ir t.t.

Kalbant apie tai, kaip monės supranta tai , ką igirsta, skiriamos kelios io proceso fazės:

1. Tikslas. Viso klausymosi proceso pradioje kalbėtojas turi tam tikrą tikslą (intenciją). odiu “tikslas” įvardijama motyvacija, noras, praymas,poreikis ir t.t. Tas tikslas gali turėti daugelį prasmių. Tai gali reikti, kad tas, kas turi tam tikrą tikslą, pasako ir jį atitinkantį odį.

2. odis. Klausytojas turi suprasti, ką tam tikru odiu norėta pasakyti, ir is odis abiem pusėms turi reikti tą patį dalyką, turėti tą pačią prasmę.

3. Aikinimasis. Kad pasakytas odis būtų teisingai suprastas, reikalinga teisinga jo interpretacija – isiaikinimas. Tai, ką girdi, klausytojas sulygina su tuo, ką ino, ir bando surasti tam tikrą panaumą.

4. Supratimas. Kai klausytojas isiaikina igirstą odį ir suvokia jį, lieka paskutinė ir sunkiausia fazė : suprasti kalbėtojo tikslą, t.y. ką jis tuo pasakymu norėjo pasiekti.

Klausymasis taip pat priklauso nuo mums pateiktos informacijos greičio ir mūsų protinio sugebėjimo gautą informaciją apdoroti. Normaliai mogus kalba madaug 25 odių per minutę greičiu, nors gali kalbėti ir 400 odių per minutę greičiu. Skirtumas tarp kalbėjimo ir informacijos suvokimo greičio gali tapti nesiklausymo prieastimi, ypač kai kalbama per lėtai ar per greitai.

Taigi, klausymasis yra gan sudėtingas ir reikalaujantis daug pastangų procesas, sunkus darbas, gal dėl to ne daug kas i mūsų sugeba klausytis ar iklausyti.4. Klausymosi stiliai.

Mūsų laikysena, akių kontaktas, sutelkiamas į panekovą dėmesys padeda mums efektyviau klausytis panekovo. Tačiau kiekvienas mogus skirtingai naudojasi iais sugebėjimais. Klausymo stilių apsprendia mogaus asmenybė, charakteris, interesai ir ketinimai, padėtis visuomenėje, lytis, amius. Daug kas priklauso ir nuo pokalbio situacijos ir atmosferos: vienaip bendraujama su mylimu mogumi, kitaip su namikiais, dar kitaip darbe, ir visikai skirtingai su virininku. Todėl galima iskirti kelis klausymosi stilius:

Kategorikasis panekovas – klausosi vertindamas ir klausydamas vertina: “Na, tai, ką tu sakai, yra gerai.” arba “Tai yra netiesa .”

Interpretuojantis panekovas – klausydamasis galvoja: “Jūs taip sakote tik todėl, kad a jausčiausi kaltas dėl .” arba “Man dabar aiku kodėl Jūs tai pasakėte.”

Ujaučiantis panekovas – labai greitai sutinka su tuo, kas jam sakoma arba ireikia savo uuojautą kalbančiajam, sakydamas tokias pastabas : “Jūs visikai teisus.” arba “A jus ujaučiu.”.

Analizuojantis panekovas – klausydamasis linkęs uduoti klausimus : “Kada tai įvyko?” arba “Pateikite man, praau, konkretų pavyzdį.”

Klausymosi stiliai priklauso ir nuo kalbėtojo bei klausytojo uimamos padėties. Daniausiai dėmesingai klausosi tų, kurie uima auktas pareigas ar visuomeninę padėtį, o ypač tais atvejais, kai i vadovo kalbos norima igauti kokios nors naudos sau. Ir atvirkčiai, monės uimantys auktas pareigas, nėra tokie dėmesingi kaip jų pavaldiniai.

Klausymosi stilių apsprendia ir tai, kas yra mūsų panekovas – vyras ar moteris. Atlikti tyrimai parodė, kad kuomet kalba vyras su vyru arba moteris su moterimi kalbama nepertraukiant vienas kito minčių. Tačiau kai kalba moterys ir vyras, vyras pertraukia moters kalbą du kartus daniau. Nustatyta, kad vyrai daugiau dėmesio skiria panekovui ir jo temai, o moterys daugiau dėmesio skiria pačiam bendravimui

.5. Klausymosi būdai.

A.Istvud_as iskiria tris pagrindinius klausymosi būdus :

 Pasyvus klausymasis;

 Aktyvus klausymasis;

 Empatikas klausymasis.

Pasyvus klausymasis. yra pats papračiauisas i klausymosi būdų. Jam būdingas mokėjimas įdėmiai tylėti ir klausytis nenutraukiant panekovo savo pastebėjimais. Pasyviai klausantis reikia tiesiog įdėmiai klausytis panekovo, leisti jam suprasti, kad jo klausomasi, kad jis ne vienas bendrauja, kad jį supranta ir gali jam padėti. Pasyvus klausymasis reikalauja tam tikro dvasinio darbo, nes reikia sugebėti pokalbio metu igirsti būtent tą panekovo emociją ar jausmą, kurį jis norėjo perduoti.

Pasyvus klausymas yra tinkamas tada, kai panekovas yra emocionalus, įsiaudrinęs, arba jam sunku ireikti savo mintis, kai jis nori būti iklausytas ir tuo momentu jo nedomina klausytojo nuomonė. Bendraujant su tokiu panekovu reikėtų leisti jam isinekėti, laikas nuo laiko įsiterpiant tokiais praneimais : “Aha.”; “A jus suprantu.”; “Taip .”, taip leidiant panekovui suprasti, kad jo klausomasi.

Kadangi dauguma monių linkę kalbėti, o ne klausytis verta plačiau aptarti situacijas, kuriose naudinga panaudoti pasyvaus klausymosi būdus:

1) Kai panekovas nori gan aistringai pasisakyti kokiu nors klausimu arba pareikti savo nuomonę. Dauguma psichoterapeutų pradioje panekesio su savo pacientais pradioje naudoja p

. . .

Join the Conversation