Nuo Putino Aistis suko atgal į folklorą, odį pervedė per sodiečio vaizduotei būdingas formas, pratęsė tą lyrizmo variantą, kurio itakų iekojome liaudies dainose. ( Viktorija Skrupskelytė )
Jonas Aistis pratęsė tyriausias lietuvių lyrikos tradicijas, į virūnes ikėlė mūsų eleginę (eleginis – graudus, liūdnas) poeziją, suteikė jai formos precizikumą, lankstumą ir spindėjimą, pagilino lietuvių poezijos kalbinį meistrikumą, parodė mums kuklų, o drauge pasakikai graų Lietuvos peizaą, alia savo individualios gėlos atverdamas kosminę tragediją ir sielvartą. ( A. Vaičiulaitis )
Tai vienas didiausių lietuvių lyrikų . J. Aisčio kūryba ir ji
is pats priskiriamas neoromantikams, tarp kurių: S. Nėris, A. Mikinis ir B. Brazdionis. Neoromantinei pasaulėjautai būdinga :
jausmo iauktinimas; pastanga atskleisti paslaptį; į mogų iūrima kaip į maą Visatą; garbinama stipri, laisva asmenybė; gamta artima paslapčiai; lyrizmo formas atnaujino i vidaus.
Noeromantikai nesiima tautos vedlio vaidmens, kaip tai darė Maironis ( romantikas ).Jie tiki taurios asmenybės galia ( pasaulis tobulėja kai asmenybė viesėja ). Kiekvienas, anot jų , susijęs su istoriniu procesu ir jame aktyviai dalyvauja.
J.Aistis: Groio mokėsi i gamtos. Jis- klasikinės harmonijos alininkas. Eilėratis artimas viduramių miniatiūrai.
Neniekina ti
ikrovės. Aistis pasiekė į auktą betikslės kūrybos, į liūdną, graudų ir tylų odio aidėjimą :
LYRIKOS GRAUDUMAS KYLA I LIETUVIŲ PASAULĖJAUTOS GELMIŲ
Aisčio pasaulėjauta yra miesto mogaus pasaulėjauta.
Kaip poetas, raydamas graudulingas eiles, atveria diaugsmą ?
Visas realybės netobulumas ir pasaulio bei mogaus egzistencijos tragikumas yra gi
Septyni sopuliai , seotynios psalmės Eilėratyje skausmas prilyginamas psalmei ( psalmė – biblijinių giesmių pavyzdiu sukurtas meldimo, padėkos ar lovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys, giesmė ) . Sopulys tampa savotika giesme, kūrėjo sielos psalme. ( 7 psalmės – atsikartoja septynių dienų motyvas – laikas, per kurį Dievas sutvėrė pasaulį. ) į skausmo ir nevilties jausmą poetas eilėratyje įvardina kaip savo pirmąją meilę :
Septynis sopulius , septynias psalmes Skausmas kaip ir meilė( kuriantys jausmai, sielą apvalantys igyvenimai, intensyviausias mogaus jutimas, kuomet jam atsiveria begalinės visatos paslaptys ir neisemiama prasmė ) yra sopulys. Poetui tai aukčiausia vertybė, to
odėl ią kančios būseną jis įvardija kaip meilę. I rezignacijos bei mokėjimo susitaikyti su likimu kyla kančios pragiedrėjimas ir sieloje įsivyrauja ramybė.
Eilėratis Ratelis taip pat atveria Aisčio graudulį dėl būties nykumo ir tuo pat metu, ties ta nykuma plazdantį diaugsmą. Pilki, juoduojantys pavasario laukai, ratelį dainuojantys vaikai kaip graudaus būties laikinumo metafora. Pasaulyje viskas vyksta pagal savo dėsnius, viskas turi savo ritmą, kuriam mogus neivengiamai paklūsta. Dainuojantys vaikai – toks nerūpestingumu , jaunatvika laisve bei skaidriu vaikiku diugesiu persmelktas vaizdas. Jis diugus, ta
ačiau rato įvaizdis sukuria iurpią mirties nuojautą, kaip ir apsnūdęs, dainuojančių vaikų link besiartinantis pavasaris, taip pat paymėtas inykimo enklu, nors pavasaris simbolizuotų naują pradią, atgimimą. Tačiau kiekvienas pavasaris nea mirtį : taip baugiai atsliūkindamas jis kartu su savimi nusinea praeitį. J. Aistis lyg stebėtojas, i alies velgia į pasaulį, tačiau tuo pat metu jo santykis su gamta, su pasauliu yra intymus, glaudus, artimas. Jo vilgsnis tampa kakaip keistai, lyg liūdnai globiančiu, globojančiu. Aistis myli gamtą , bet visame pasaulio ir mogaus gyvenime įvelgia gilią tragiką, tat kančios eėlis beveik visur virpa jo diaugsme. Kančią nugali diaugsmas, susitaikius su tikrove, ji ( kančia ) tampa skaidri. Anot B. Krivicko, Aisčio eilėračiuose kančią ir diaugsmą skiria juos keistai siejanti riba. Atsiranda savotika paralelė :
Mirtina kančia itinka kankinį didiausia įtampa periangiama riba didiausia įtampa ( diaugsmingos ekstazės, palaimos sritis : dangikoji viesa ir neemiki skambėjimai ulieja sielą jaučiama klaikuma kančia ( Remiantis eilėračiu v. Sebastijonas i rinkinio Be tėvynės brangios )
J. Aistis – vienas didiausių lietuvių lyrikų. Turėjo ypatingą įsigyvenimo, įsijautimo į tikrovę galią.Jo lyrikos graudumas, kylantis i lietuvių tautos pasaulėjautos gelmių, turi atsvarą – tyrą diaugsmą, spindi giedrumu. J. Aisčio lyrika tęsia klasikos tradicijas – siekia harmonizuoti santykius tarp ţmogaus ir pasaulio. Tuo pat ji moderni , tačiau prieinga avangardiniam modernizmui, siekiančiam tiesioginių efektų. Ap
