Turinys
Įvadas………………………………………………………………2Bendravimas jaunose šeimose…………………………………….3Bendravimas brandžiose šeimose…………………………………6Bendravimas vyresnio amžiaus šeimose………………………….9Literatūros sąrašas………………………………………………..11ĮvadasŠeima – viena seniausių visuomenės institucijų. Psichologija, jeigu ją apibrėžtume ne tik kaip mokslinę discipliną, bet ir kaip psichologinę galvoseną, bandymus suprasti ir panaudoti psichologinius dėsningumus, yra viena seniausių pažinimo sričių. Ankstyviausiuose žmonijos istorijos pėdsakuose ( maginiuose ritualuose, mituose ir kt. ) aptiktume “psichologinių rekomendacijų”, turėjusių sustiprinti ir saugoti šeimą. Tačiau profesionalios psichologinės paramos šeimai istorija tesiekia tik XX a. antrąją pusę.Paskutiniais dešintmečiais Lietuvoje, o ir visame pasaulyje vis sparčiau plečiasi įvairių institucijų ( pedagoginių, juridinių, genetinių konsultacijų, pažinčių tarnybų ir t.t. ), turinčių teigti paramą šeimai, veikla. Suprantama, jog kiekviena iš jų vadovaujasi savita darnios ir nedarnios šeimos bei paramos jai samprata. Tačiau kaip tik psichologiniai sutuoktinių, tėvų ir vaikų santykių aspektai paprastai nulemia šeimos gyvenimo sėkmės ir nesekmės suvokimą. Todėl nekyla abejonių, kad įviarių sričių specialistai, dirbantys su šeima, turi gerai išmanyti šeimos psichologiją, nespecifinius ( nuraminimo, tikėjimo savo jėgomis, palaikymo, aktyvumo skatinimo ir pan. ) bei specialius, naudojamus profesionalų, paramos būdus. Tai leistų jiems tiksliau įvertinti šeimos situaciją, efektyviau derinti profesinę tam tikros pakraipos paramą šeimai su nespecifine psichologine parama, efektyviau panaudoti profesionaliu konsultacijų galimybes. Todėl galima tikėtis, kad čia pateikiama psichologinės paramos šeimai teorijų ir praktikos apžvalga reikalinga šiandieninėje šeimos satykių sparčių transformacijų situacijoje.Bendravimas jaunose šeimosePastebėtina, kad jaunų žmonių šeimos susiduria su savitomis problemomis ir, lyginant su kitomis, yra mažiau stabilios. Išsiskiria emociniai ir veiklos uždaviniai, kuriuos turėtų išspręsti jaunavedžiai. Psichologinė santuokos esmė – viešas poros santykių pripažinimas, jų ir jau palaikomų su kitais žmonėmis santykių derinimas. Šis derinimas ne visada sklandus. Kartais tam nepasiruošę jaunavedžiai, kartai kiti gali nepritarti ar prieštarauti santuokai. Todėl ir net tada, kai vedybinio partnerio pasirinkimo problema daugmaž sėkmingai išspręsta, pora gali susidurti su sunkumais, kuriems įveikti reikia profesionalios paramos.
Vienas iš būdingesnių sunkumų, kylančių sudarant santuoką, yra tėvų nepritarimas ar priešinimasis. Dauguma tėvų nori, kad vaikų santuoka būtų laiminga, todėl stabdo jų požiūriu skubotus pasirinkimus ir ketinimą tuoktis ir taip rūpinasi būsimos šeimos stabilumu bei gebėjimu atlikti visas savo funkcijas. Tačiau tiksliai įvertinti, ar vaikų sprendimas kurti šeimą pagrįstas, ar skubotas, ar tinkamai pasirinktas vedybinis partneris, sunku. Tiek vaikų pasirinkimo, tiek tėvų priešinimosi klaidos gana lengvai įveikiamos sužadėtuvių procese apsvarsčius vedybinį pasirinkimą, jaunos šeimos perspektyvas. Tačiau šis procesas gali būti išardomas ir vaikų, kurie skuba registruoti santuoką, ir tėvų, kurie vietoj svarstymo paskelbia kategoriškas, menkai argumentuotas nuomones. Tai komplikuoja būsimų jaunavedžių ir jiems artimų žmonių santykius. Jaunų žmonių nuo tėvų psichologinė priklausomybė, pasireiškia bandymais vadovautis nekritiškai perimtomis jų nuostatomis, o ne savais sprendimais ar jausmais, polinkių šeimyninius ritualus sutapatinti su realybe, bandymais išlaikant parodomąjį lojalumą tėvams kurti savą, autonomišką gyvenimą. Šią vaikų priklausomybę palaiko ir stiprina tėvų išgyvenamas nesaugumas, kuris skatina nuolat kontroliuoti vaikus ir priešintis jų savarankiškumui. Kontrolę stiprina, o suaugusių vaikų psichologinės problemas dar labiau komplikuoja jų prieštaringas požiūris į autonomiją, noras naudotis globos privilegijomis vienose srityse ir būti visai savarankiškiems kitose. Didžioji jaunavedžių dalis pradeda gyvenimą savo tėvų namuose ir gauna iš tėvų piniginę paramą. Emocinės ir materialinės jaunos šeimos priklausomybės kontekstas rodo, kad dėl jo galimi tėvų ir suaugusių vaikų konfliktai, kurių sprendimas – tai savitas, paspartintas brandos įgijimo kelias. O psichologinė branda pasiekiama sunkiau nei materialinis savarankiškumas. Jaunavedžiai ar būsimi sutuoktiniai turi menką bendrų sprendimų priėmimo patirtį. Konkrečiuose šeimos gyvenimo klausimuose neretai paaiškėja, jog sprendimui padaryti sutuoktiniai jau ankščiau turėjo pakankamai reikalingos informacijos, tačiau nepriėjo prie bendrų išvadų, nes nederino savo nuomonių, bandė spręsti ne kartu, o vienas už kitą. Kartais šis nesugebėjimas netikras, slepiantis egoistinius motyvus, nenorą dėl santuokos atsisakyti kurių nors privilegijų ar interesų. Santuokinio gyvenimo pradžioje kinta sutuoktinių jausmų intensyvumas, nustatinėjama erdvinė ir psichologinė distancija tarp jaunavedžių ir jų tėvų šeimų, kuriamas intymumas. Maža dalis šeimų faktiškai išyra per kelias savaites po santuokos. Pagrindinė tokių greitų ištuokų priežastis – nauja, nepalanki informacija apie sutuoktinį. Kita, dažnesnė jaunų sutuoktinių problema – erdvinis ir psichologinis distasncijos nuo tėvų šeimos nustatymas. Kaip jau minėta, gan didelis jaunavedžių skaičius gyvena su vieno iš jų tėvais. Net jei tėvai teigiamai vertina santuoką, gali kilti nedidelių bendro gyvenimo problemų, kurių ignoravimas netikėtai sukelia jaunavedžių konfliktą. Svarbu ne tiek konstatuoti emocinio bendravimo padėtį prieš santuoką, kiek matyti jos kitimo tendencijas po jos. Žmonos po vedybų nusivilia vyro jausmais, o vyrai, priešingai, labiau patenkinti žmonos jausmais, skirtais jiems. Taip pat galima pasakyti, kad dalis sutuoktinių yra nepatenkinti emociniu bendravimu su sužadėtiniu ar sužadėtine. Emoci…nis jaunavedžių artumas yra labai svarbus jų santykių raidos veiksnys, nes paprastai didesnėje dalyje šeimų gana greitai po santuokos gimsta kūdikis. O tai verčia prisiminti ir derinti naujus tėvo ir motinos vaidmenis, prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo, kuris pasižymės didesniais fiziniais ir psichiniais krūviais, bendro sutuoktinių laisvalaikio, bendravimo už šeimos ribų apribojimais, vienatvės, intymumo stoka. Po gimdymo vyro ir žmonos aktyvumo galimybės gerokai pasikeičia. Iki vaiko gimimo abudu jaunavedžiai galėjo daugmaž vienodai dirbti, mokytis, bendrauti su draugais, ilsėtis. Po kūdikio gimimo net ir labai padedantis žmonai vyras ir toliau dirba, susitinka su draugais, o moteris turi kurį laiką rūpintis vien vaiku. Be to, kūdikio gimimas savotiškai atskiria jaunus tėvus vieną nuo kito. Jų bendros veiklos galimybės vienose srityse išauga, bet susiaurėja kitose. Visa tai sukuria sąlygas ir palankiai, ir nepalankiai jų santykių raidai. Santykių raidos kryptis priklauso nuo daugelio veiksnių. Vienas iš svarbesnių – jaunavedžių ankstesnio bendravimo patirtis. Jei ji pozityvi, tai yra jaunavedžiai buvo atidūs vienas kitam, išmoko suprasti ir atsižvelgti vienas į kito emocijas, bendrai sprendė šeimos reikalus, stengėsi vienas kitam padėti, tai kūdikio gimimas stiprina jų ryšius. Jie ir toliau dalyjasi savo išgyvenimais, plečia vienas kito akiratį ir interesus, suteikia vienas kitam emocines ir dalykinės informacijos apie ganėtinai tolimas sritis, tokias kaip kūdikio vystymasis, išgyvenimai jį prižiūrint ir profesinė karjera, su ja susiję išgyvenimai. Taip pradinis jaunavedžių vaidmenų išsiskyrimas pavirsta priešingybe, dar labiau sustiprina jų bendrumą. Jaunavedžiams yra labai svarbus bendravimo emocinis tonas. Daugelis jų teigiamai vertina vienas kitą, domisi kito emocijomis ir mintimis, supranta, kad potencialiai turi perspektyvą tobulinti savo santykius. Šiame palankiame emociniame fone net ir labai dideli nesutarimai beveik be išimčių pasireiškia tiek vienoje šeimos veiklos srityje. Todėl jaunavedžiai, stipriai konfliktuojantys, pavyzdžiui, dėl buitinių nesutarimų, gali būti patenkinti savo laisvalaikiu, intymiais santykiais ir kt. Tai esminė ypatybė skirianti jaunas šeimas nesutariančias šeimas nuo ilgiau kartu gyvenusių nesutariančių sutuoktinių, kurių šeimuose konfliktas paprastai išplinta į visas ar daugelį šeimos veiklos sričių.Bendravimas brandžiose šeimoseNagrinėjant buitines, seksualines, vaikų auklėjimo ir priežiūros problemas, reikia aptarti šeimyninio bendravimo sutrikimus. Tačiau šie sutrikimai buvo ne vienintelė sunkumų priežastis. Sutuoktiniams nepavyko pasiekti tarpusavio supratimo dėl kurių nors ganėtinai konkrečių veiksmų. Galima ir priešinga situacija, kai dėl įvairių sprendimų nesutarimų nekyla, bet jų bendras priėmimas, kasdieninio bendravimo atmosfera ar, kitaip sakant, šeimos psichologinis klimatas yra nepriimtinas šeimos nariams. Čia reikia pasakyti, kad psichologinio klimato sąvoka veikiau yra metafora nei griežtas terminas, bet ji paranki apibūdinant šeimos narių būsenų, nuotaikų ir pasitenkinimo tarpusavio santykiais visumą. Tačiau turinti savo “temą” šeiminė sąveika gali patenkinti vienus ir nepatenkinti kitų jos dalyvių ( pvz.: vyras patenkintas buitinių pareigų paskirstymu šeimoje, o žmona – ne ). Tuo tarpu psichologinis šeimos klimatas, šeiminis bendravimas daro kone vienodą įtaką visų šeimos narių savijautai, nes labai retai kada ir labai trumpai vienam šeimos nariui šeiminė sąveika nuolat kels teigiamas, o kitam neigiamas emocijas. Ši aplinkybė leidžia greitai ir pakankamai tiksliai diagnozuoti šeiminio bendravimo sunkumus. Čia taip pat pravartu skirti sunkumus, kurių atsiradimą sąlygojo šeimos raida ir nuolatinius poros bendravimo sunkumus. Pastarieji, ypač jei ikivedybiniai ryšiai truko ilgesnį laiką, paprastai liūdija sudėtingą ir prieštaringą šeiminių santykių motyvaciją. Pastebima, kad daugelis porų santykių raidoje buvę arba ilgos, bet ne artimos pažinties, arba artimų santykių nutrūkimo laikotarpiai. Sutuoktiniai tarsi nepastebėjo šio potencialios nedarnos signalo, laikė tai ne asmeninių savybių, o atsitiktinių aplinkybių pasekme. Kalbant apie bendravimo sunkumų turėjusias šeimas, galima nurodyti tokius didesnei jų daliai būdingus požymius : 1) abipusis poros atraktyvumas; 2) partnerio nevisiškas atitikimas šeimines ekspektacijas. Šių požymių visuma sukuria savitą šeimos psichologinį klimatą, kuriame jie vienas kitą slopina. Reikšminga to klimato ypatybė – sutuoktinių nesugebėjimas įsivaizduoti ir planuoti savo santykių ir šeimos ateities. Nors aukštas tarpusavio sutuoktinių vertinimas pats savaime yra palankus šeimos raidai, tačiau, iš sutuoktinių neadekvačiai menkinant save ir dėl to išaukštinant kitą, kyla nuolatinė įtampa, laukimas, kad neužtarnauta laimė baigsis. Todėl į kasdieninius, smulkius bendravimo ir bendradarbiavimo nesklandumus reaguoja kaip į dėsningą per didelės sėkmės žlugimo signalą. Suprantama, toks reagavimas suteikia smulkiam nesutarimui kitą prasmę ir kliudo jį įveikti. Nemaža dalis sutuoktinių prieštaringai suvokia šeimines pareigas ir teises. Jie mano turį teisę reikalauti iš sutuoktinio, jog šis savo jausmus skirtų tik jam, būtų ištikimas ir pan. Tačiau patys napripažįsta pareigos nebeieškoti geresnio partnerio. Antra vertus, atsisako tokių paieškų ( pvz.: “į šokius nebevaikščiosiu”, “pasimatymų neskirsiu” ), tačiau tuo pat metu viliasi, kad aplinkybės, atsitiktinumai ( pvz.: “negali sužinoti, gal sutiksi tokį žmogų, kad viskas pasikeis”, “pati nesisiūlysiu, bet šeima – ne vienuolynas” ) lyg ir savaime paįvairins šeimos gyvenimą, leis pakartoti malonesnes ikivedybinio bendravimo situacijas. Dėl aptariamų nuostatų prieštaringumo jos tiksliai neformuluojamos ir gali būti rekostruotos lyginant vienas kitą neigiančius pasisakymus. Tačiau toks nevisiškas šių nuostatų įsisąmoninimas šeimos gyvenime yra dar žalingesnis, nes kliudo jas patenkinti, o drauge kuria pastovų bendravimu šeimoje nepasitenkinimą, kuris gali trukti keliolika metų. Tikėtina, jog tam tikrose ribose klaidingi tarpusavio vertinimai būdingi daugeliui sutuoktinių bei šeimos narių. Tačiau jei šie vertinimai iš esmės klaidingi, tai susidūrusi su naujais stresoriais šeima gali staiga prarasti gebėjimą organizuoti savo veiklą. Gana dažnai tie nauji stresoriai susiję su perėjimu iš vienos šeimos raidos etapo į kitą. Brandžioje šeimoje jais paprastai tampa …jauniausio vaiko mokymosi pradžia arba šeimos aplinkos pakitimai. Pažymėtina, kad šie stresoriai neretai tarsi pastume į krizę ilgesnį laiką besitęsiančius konfliktinius santykius. Toks postūmis gali būti net ir esant didelei sutuoktinių nedarnai, kilusiai dėl akivaizdžiai ardančių šeimą priežasčių ( pvz.: girtavimo, neištikimybės ). Sutuoktinių bendravimui, labai reikšminga yra sutuoktinių bendrų malonių išgyvenimų, teigiamų emocijų patirtis. Ją remdamiesi, “grįžę į ikivedybinį bendravimą” vėl sparčiai “pereina” šeimos raidos etapus, tampa brandžia šeima. Tam kartais užtenka pakartoti abiem sutuoktiniams malonų elgesį, atgaivinti pirmaisiais santuokos metais buvusius ritualus. Šeimai stokojant teigiamos bendravimo patirties, kai sąveikų joje atsikartojimas tik iš dalies tenkino siauras poreikių grupes, ji savo raidos etape, kurį pavadinome brandžia šeima, dažniausiai susiduria su naujais, negatyviais santykių vertinimais.Bendravimas vyresnio amžiaus šeimoseŠis etapas prasideda vaikams pasiekus dalinę nepriklausomybę nuo tėvų, kai tėvų ir vaikų tarpusavio įtaka pasiekia lygsvarą. Patikimiausias tokios vaikų nepriklausomybės požymis gali būti naujos šeimos sukūrimas, po kurio jų tėvai tarsi grįžta į pradinę genetinės šeimos padėtį, kai ją sudarė sutuoktinių pora. Svarbiausi aptariamo etapo uždaviniai – suteikti naują turinį visoms šeimos funkcijoms, priderinti jas prie pasikeitusių sutuoktinių poreikių ir patvirtinti santuokinius įsipareigojimus bei teises. Šie uždaviniai, kaip ir bet kurio kito šeimos raidos etapo uždaviniai, nėra lengvi, tačiau gana dažnai suvokiami kaip paprasti, išsisprendžiantys tarsi savaime. Nemažą vyresnio amžiaus žmonių šeimų nestabilumo priežasčių dalis priklauso nuo ankstesniuose šeimos raidos etapuose neišspręstų konfliktų. Be to, tie konfliktai vieno ar abejų sutuoktinių neretai suvokiami kaip mažai reikšmingi, prie jų tarsi priprantama. Tačiau atsiradus naujam, šeiminę situaciją destabilizuojančiam veiksniui šie konfliktai sustiprėja arba aiškiau įsisąmoninami, o tai ir paskatina šeimos iširimą. Toks naujas, šeiminę situaciją destabilizuojantis veiksnys gali būti ir teigiamas ( pvz.: anūkų gimimas, šeimos materialinės būklės pagerėjimas ), ir neigiamos ( pvz.: vieno iš sutuoktinių liga, bedarbystė ) jos gyvenimo permainos. Tačiau visais atvejais galima konstatuoti, jog sutuoktiniai susvetimėjo, nenori ir nesugeba palaikyti asmeniškai reikšmingus tarpusavio santykius. Būdingas daugeliui kitų vyresnio amžiaus žmonių šeimų aspektas – sutuoktinių bendravimo šabloniškumas. Per ilgus bendro gyvenimo metus ne vienoje šeimoje kasdieninės situacijos ir reakcijos į jas kartojasi itin dažnai ir tampa gerai žinomos. Tai kuria šeimos stabilumo įspūdį. Tačiau šioje situacijoje slypi ir konflikto užuomazgos. Pastovus šeimos gyvenimo ritmas, pasikartojanti sąveika neskatina intensyvesnio bendravimo. Todėl sutuoktiniai suvokia vienas kitą kaip visiškai numatomą ir nuolat gauna savo “įžvalgumo” patvirtinimus. Bet naujose, neįprastose situacijose neretai paaiškėja, kad toks partnerio elgesio, minčių ir emocijų numatymas buvo klaidingas. Tai gali būti suvokta kaip apgaulė, tyčinis kenkimas ir pan. Ši suvokimo klaida remiasi mažai įsisąmonintomis nuostatomis, jog partneris, kurio elgesys nuolat buvo “numatomas”, turi taip pat elgtis ir naujomis sąlygomis. Kartais jam net nepasakomi pageidavimai dėl elgesio, o nukrypęs nuo jo, jis susilaukia pasmerkimo.Taigi bendravimas vyresnio amžiaus sutuoktinių poroje, kaip jau buvo minėta, dažnai yra šabloniškas. Nebeatitinka naujų šeimos gyvenimo sąlygų ir yra sunkiau koreguojamas. Iš to išeitų, kad lemiantis vyresnio amžiaus žmonių šeimos stabilumo veiksnys yra sutuoktinių požiūris į esamus ir būsimus tarpusavio santykius. Psichologo vaidmuo šioje situacijoje gali tapti prieštaringu, nes požiūrio įsisąmoninimas neretai destabilizuoja šeimą, kurioje santykių pastovumas rėmėsi vieno ar abiejų sutuoktinių savigarbos smukimu, nuolatiniu psichiniu ir fiziniu nuovargiu, asmeninių perspektyvų neigimu,depresija. Visa tai kūrė santykius, nepatenkinančius vieno ar abiejų sutuoktinių, tačiau ir kliudė juos keisti ar nutraukti. Patys sutuoktiniai šiuos santykius, savo padėtį šeimoje aiškina nepalankiomis aplinkybėmis, pareiga, savo menkavertiškumu. Jų požiūriui turi įtakos ir nuomonė apie vidutinę šeimą, daugumos žmonių santykius. Taigi asmenybiškai žalingos nuostatos, objektyviai bloga šeiminė situacija ir požiūris, jog reikia kentėti, jog neužsitarnauta nieko geriau, gali palaikyti santuokinių ryšių pastovumą.Literatūros sąrašas1. G. Navaitis “Psichologinė parama šeimai” 1996m. Šiauliai2. Christian Buttner “Gyvename su agresyviais vaikais” 1998m. Vilnius