Descartes: sampratvimas apie metodą ir metafiziniai apmąstymai.

Rene’ Descartes
Metafiziniai apmąstymai

Pojūčiai mūsų neklaidina, bet remdamiesi vien jais, negalime atskirti budėjimo nuo sapno. Norint turėti naudos, ankstesnes savo nuomones reikia laikyti ne tik abejotinomis, bet ir klaidingomis. Turiu rimtai pamėginti atsikratyti ankstesnių nuomonių ir pradėti viską iš naujo nuo pačių pagrindų. Nuovoka įtikina mane, jog privalau nesikliauti ne visai tikrais ar bent kiek abejotinais dalykais, lygiai kaip ir tais, kurių netikrumas akivaizdus. Norint jas paneigti, nebūtina nagrinėti kiekvieną iš jų atskirai, nes tai būtų begalinis darbas. Siugrovus pamatus, griūva viisas pastatas. Lig šiol laikiau esant tikra ir pagrįsta, tačiau pojūčių apgaulingumu man teko įsitikinti ne kartą, o apdairumas reikalauja niekada nepasitikėti. Galbūt pojūčiai mus apgaudinėja tik silpnai juntamuose ir labai tolimuose dalykuose, bet yra dar daug kitų, kuriais abejoti neprotinga, nors ir jie suvokiami pojūčiais. Tačiau turiu atsižvelgti į tai, kad esu žmogus, todėl miegodamas esu pratęs sapnuoti tokius pačius, o kartais netgi mažiau įtikėtinus dalykus, nes tie, kuriuos įsivaizduoja pamišėliai nemiegodami. Vis dėlto reikia pripažinti, kad mūsų sapnuojami dalykai prrimena paveikslus, sukurtus nusižiūrėjus kažką realaus ir tikro. Juk net dailininkai, stengdamiesi nupiešti keistas figūras, nesugeba sukurti visiškai naujos kūno formos. Netgi jei jų vaizduotė būtų tokia nepaprasta, vis vien spalvos, kuriomis jie tapo, visada bus tikros. Dėl tos pačios pr

riežasties būtina pripažinti , kad jeigu net tokie bendri dalykai, kaip kūnas, akys ir pan., kurie yra tikri ir realūs ir kuriuos sumaišius, kaip ir sumaišius tikras spalvas, mūsų prote atsiranda tiek tikrų ir realių, tiek pramanytų ir fantastiškų dalykų vaizdiniai. Manau, neapsiriksime, padarydami išvadą, kad fizika, astronomija, medicina ir kiti mokslai, priklausą nuo sudėtingų dalykų stebėjimo, yra labai abejotiniai ir netikri, o aritmetika, geometrija ir kiti mokslai, tiriantys tik labai paprastus ir bendrus dalykus, turi kažką tikro ir neabejotino. Vis dėlto aš jau seniai esu įsitikinęs, jog yra visagalis Dievas, sukūręs mane tokį, koks esu. Tačiau iš kur man žinoti ar Dievas ir manęs nesutvėrė tokio, kad klystukiekvieną sykį, sudėdamas du ir tris, skaičiuodamas kvadrato kraštines. O gal Dievas nepanoro, kaad aš taip apsirikinėčiau , tačiau Dievas sukūrė mane klystantį, prieštarautų Dievo gerumui, jam turėtų prieštarauti ir mintis, kad Dievas man leidžia retkarčiais klysti. O juk aš negaliu būti tikras, kad jis to neleidžia. Turbūt atsirastų žmonių, kurie greičiau paneigtų visagalio būvimą, negu visus kitus dalykus laikytų netikrais. Tačiau neprieštaraukime jiems dabar, o jų naudai netgi tarkime, kad visa, kas čia pasakyta apie Dievą, – pasaka . kad ir kažin kokiu būdu, anot jų, būčiau pasiekęs savo būklę ir būtį, ar priskirtume tai li
ikimui arba lemčiai, ar atsitiktumui, ar dar kokiu nors būdu, kadangi apsirikimas ir klydimas yra trūkumas, tai ko silpnesnis bus kūrėjas, kuriam jie priskirs mano kilmę, tuo didesnė tikimybė, kad aš netobulas ir nuolat klystantis. Todėl, manau, pasielgsiu teisingai, jei, sąmoningai pripažindamas priešingą požiūrį, apgausiu save ir kuriam laikui tarsiu, kad visos tos nuomonės perdėm klaidingos ir pramanytos, kol pagaliau nenukreipsiu savo senųjų ir naujųjų taip, kad jie negalėtų nusverti mano įsitikinimo nei į vieną, nei į kitą pusę. Tokiu būdu aš išlaisvinsiu savo protą nuo blogų įpročių ir neišklysiu iš teisingo kelio, leidžiančio pažinti tiesą. Esu įsitikinęs, kad šis kelias nėra pavojingas ar klaidus, juk čia kalbama ne apie veikimą, o tik apie samprotavimą ir pažinimą. Laikysiu, jog dangus, oras, žemė, spalvos, forma, garsai ir visi kiti, kureis jis naudojasi, spęsdamas žabangas mano patiklumui. Tarsiu, jog visai neturiu rankų, akių, kūno, kraujo, pojūčių, o tik klaidingai galvoju juos turįs. Aš atkakliai laikysios šios minties, ir jeigu nepajėgsiu pasiekti tiesos, vis dėlto galėsiu kuriam laikui susilaikyti nuo sprendimo, visos dodžiojo klaidintojo gudrybės, negalės nieko man įteigti.
Kol nebus rasta kas nors tikra, reikia atmesti visa, kas bent truputi abejotina. Tačiau, norsabejojame viskuo, negalime abejoti tuo, kad esame ir kad teiginys “Aš esu” – teisingas. Įs
sitikinus savo buvimu, reikia ištirti, koks esi. Iš viso to, kuo tarėmės esą, nesame niekas, išskyrus tai, kad mes – mąstantis daiktas. Kodėl manoma, kad lengviau pažinti kūniškus daiktus negu šį mąstantį daiktą. Mintys apie jutiminių dalykų pažinimą, tiriant vaško gabalą. Kas yra šis vaško gabalas, mes suvokiame tiktai protu. Kodėl ji rodo, jog mes turime dvasią. Galėčiau puoselėti dideles viltis, jei man pavyktų rasti bent vieną tikrą ir neabejotiną dalyką. Visi dalykai, kuriuos matau – klaidingi, ir tikinu save, jog niekada nebuvo to , ką atkurdavo mano apgaulinga atmintis. Galvoju, jog neturiu jokių pojūčių, jog kūnas, figūra, tįsumas, judėjimas ir vieta – tai tik mano išmonė. Tačiau iš kur gali žinoti, ar nėra kokio nors dalyko ir kuriuo nebūtų galima abejoti. Ar tik nebus koks nors dievas ar kokia galinga jėga įdėjusi šias mintis į mano protą? Juk galbūt aš ir pats sugebu jas kurti. Todėl ar tik nebūsiu ir aš pats koks nors daiktas? Tačiau aš jau paneigiau turįs bet kokius pojūčius ir kūną. Argi aš taip priklausau nuo pojūčių ir kūno, kad negalėčiau be jų būti? Bet juk aš įsitikinau, kad pasaulyje visiškai nieko nėra. Tad argi neįsitikinau, kad ir manęs nėra? Anaiptol. Tačiau yra kažkoks labai galingas ir gudrus apgavikas, visą savo iš
šmonę naudojantis tam, kad galėtų visą laiką mane apgaudinėti. Bet, jeigu jis mane apgaudinėja, nėra abejonės, jog aš esu. O kas yra žmogus? Anksčiau maniau turįs veidą, rankas, be to, galvojau valgąs, vaikščiojąs, mąstąs ir visa tai priskyriau sielai. Kas yra siela, įsivaizduodavau ją kaip kažką labai retą ir subtilų, artimą vėjui, liepsnai pasklidusį stanbiausiose mano kūno dalyse. Žinoma, kūno prigimtimi neabejojau ir galvojau, kad puikiai ją pažįstu. Bet kas gi aš pats, jeigu tariu esant kažkokią labai galingą ir, jei taip galima sakyti, gudrią bei klastingą dvasią, kuri visas savo išgales ir išmonę naudoja man apgauti? Galiu tvirtinti turįs bent vieną iš tų požymių, kuriuos priskyriau kūno prigimčiai? Pereikime prie sielos požymių ir pasižiūrėkime, ar aš turiu bent kurį iš jų. Pirmieji iš jų – tai sugebėjimas judėti ir maitintis. Tačiau, jeigu tiesa, kad aš neturiu kūno, tai tiesa ir tai, kad negaliu maitintis ir judėti. Kitas sielos požymis – sugebėjimas justi, bet juk negalima justi be kūno. Dar vienas požymis – sugebėjimas mąstyti. Aš esu, egzistuoju, kol mąstau, nes dabar įsivaizduoju tik tai, kas neišvengiamai tikra. Taigi, tiesą sakant, aš esu tik mąstantis daiktas, t.y. dvasia (esprit), supratimas (entendement) arba protas (raison). Aš visai ne tas narių junginys, kuris vadinamas žmogaus kūnu, ne retas, svarbus oras, paplitęs visuose tuose nariuose, ne vėjas, dvelksmas, nes jau tariau, kad visa tai – niekas. Vis dėlto – tai kažkas. Bet galbūt teisinga todėl, kad jie man nežinomi, iš tikrųjų nesiskiria nuo man žinomo “aš”. Mano asmenybės pažinimas tikrai nepriklauso nuo man nežinomų dalykų. Vadinasi, jis nepriklauso nuo nieko, ką galiu prasimanyti savo vaizduote. Taigi aš puikiai žinau, kad nieko iš to, ką galiu suvokti vaizduote, negalina priskirti savęs paties pažinimui. Tai verta prisiminti todėl, jog protą reikiaatpratinti nuo tokio pažinimo būdo, kad jis pats galėtų aiškiai pažinti savo prigimtį. O kas yra mąstantis daiktas? Matau šviesą, girdžiu triukšmą bei juntu šilumą. Tai negali būti netikra, ir būten tai aš vadinu jutimu. Tai ne kas kita, kaip mąstymas. Pavyzdžiui, paimkime gabaliuką vaško. Pagaliau jis turi visus požymius, iš kurių galima pažinti kūną. Tačiau, taip kalbėdamas, priartinsiu jį prie ugnies, ir jame likęs skonis pranyks, kvapas išsisklaidys, spalva pasikeis, forma dings. Tad reikia sutikti, kad vaizduotė taip ir nepadės man suprasti, kas yra vaškas. Tai gali padaryti tik protas. Juk mes sakome matą tą patį vašką, kai jis mims prieš akis, užuot laikę, kad tai tik ta pati spalva ir ta pati forma. Todėl aš beveik linkęs padaryti išvadą, jog vašką pažįstame ne tiktai protu, bet ir akimis. Tiktai savo proto sugebėjimu spręsti suprantu tai, ką, kaip man atrodė, aš matau akimis. Tad kas gi ta dvasia? Negi aš, rodos, taip aiškiai ir tiksliai suvokęs vaško gabalą, napažįstu savęs paties ne tik teisingiau ir tikriau, bet aiškiau bei tiksliau? Jei aš manau, jog vaškas yra todėl, kad jį lyčiu, išplaukia ta pati išvada, būtent, kad aš pats esu. Jei manyčiau, kad tuo, jog yra vaškas, mane įtikina vaizduotė ar kokia nors kita priežastis, tai ir vėl prieičiau prie tos pačios išvados. Juk visos priežastys, padedančios pažinti ir suvokti vaško arba kokio nors kito daikto prigimtį, daug aiškiau įrodo mano dvasios prigimtį. Dabar man jau aišku, jog kūnai, tiesą sakant, pažįstami ne pojūčiais ar sugebėjimu įsivaizduoti, bet tiktai protu ir kad apie juos žinome ne todėl, kad juos matome ar liečiame, bet todėl, kad mąstome arba suprantame mintimis.
Atsiriboję nuo pojūčių, mes labai aiškiai pažįstame save kaip mąstantį daiktą. Kaip atsitinka, kad sprendimuose mes darome klaidas. Kaip iš mūsų pačių gali kilti idėjos apie žmones, augalus ir gyvūnus. Begalybę, t.y. Dievą, suvokiame tikra idėja. Netgi jei mes nesuprastume begalybės, ji būtų teisinga. Nesvarbu, kokia prielaida pasiremtume, neįmanoma, kad Dievo idėja kiltų iš mūsų. Pirmoji preižastis. Antroji priežastis: nors mes ir manytume, jog buvome vis1 laiką, mūsų gyvenimo trukmė rodo, kad yra mus gimdanti priežastis. Neįmanoma, kad ji būtų kas nors kita, o ne Dievas. Dievo idėjamums yra įgimta. Iš čia ir paaiškėjo, kad Dievas nėra apgavikas. Tai ir yra didžiausias gyvenimo gėris. Žinoma, kadangi aš neturiu jokio pagrindo tikėti, jog yra kažkoks mane apgaudinėjantis Dievas, ir kadangi dar neperžiūrėjau argumentų, teigiančių, jog Dievas yra, abejojimo priežastis, priklausanti tik nuo šios nuomonės, yra labai nepagrįstair metafiziška. O jei pasirodys, kad Dievas yra, turiu įsitikinti, ar jis gali būti klaidintoju. Kai kurios mano mintys yra tarsi tokie daiktų vaizdai, ir būten jas reikėtų vadinti idėjomis. Be to, vienos idėjos man atrodo įgimtos, kitos – svetimos, atėjusios iš išorės, trečios – mano paties sugalvotos ir sukurtos. Kas verčia tikėti, kad idėjos, kurios, man atrodo, kyla iš kokių nors už manęs esančių daiktų, yra į juos panašios. Pirmoji priežastis ta, jog man atrodo, kad tai man yra įteigusi prigimtis, o antrąją sudaro asmeninė patirtis, liudijanti, kad šios idėjos nepriklauso nuo mano valios, kadangi labai dažnai jos atsiranda prieš mano valią. Pavyzdžiui, dabar, noriu aš to ar ne, jaučiu šilumą ir todėl įsitikinu, kad šį pojūtį sukelia kitas daiktas, kuris nuo manęs skiriasi būten šiluma ugnies, prie kurios aš sėdžiu. Pagal antrąją priežastį, idėjos turi ateiti iš šalies, kadangi jos nepriklauso nuo mano valios. Pavyzdžiui, lig šiol man atrodydavo, kad, man miegant, idėjos susidaro be išorinės pagalbos daiktų, į kuriuos jos panašios. Pastebėjau didelį skirtumą tarp daikto ir jo idėjos. Idėja, kuria suvokiu Viešpatį Dievą turi daugiauobjektyvios tikrovės negu idėjos, atspindančios baigtines substancijas. Akivaizdžiai rodo, kad veikianti ir visuotinė priežastis privalo būti mažų mažiausiai tokia pat reali kaip jos darinys. Juk iš kur, jei ne iš priežasties, vyksmas gali gauti realumą? Tai rodo ne tik tai, kad neegzistuojantis negali nieko sukurti, bet ir tai, kad tobulesnis, t.y. turintis daugiau realumo, dalykas negali išplaukti iš mažiau tobulo ar priklausyti nuo jo. Taigi tarp visų manyje esančių idėjų, išskyrus tą, kurią aš įsivaizduoju kaip save patį ir kuri nekelia jokių sunkumų, dar yra idėja, reiškianti Dievą, ir kitos idėjos, reiškiančios kūniškus ir negyvus daiktus, dar kitos – angelus, gyvulius, ir pagaliau žmonių, panašių į mane, idėjos. Juk, nors substancijos idėja turėčiau todėl, kad aš pats esu substancija, vis dėlto, būdamas ribota būtybe, negalėčiau turėti beribės substancijos idėjos, jei man jos nesuteiktų kokia nors tikrai beribė substancija. Man tereikia tai gerai suvokti ir pripažinti, jog visi dalykai, kuriuos aiškiai suprantu ir kuriuose yra šiek tiek man žinomos tobulybės ir begalybė nežinomų, formaliai ir eminentiškai yra Dievuje tam, kad mano idėja apie jį būtų aiškesnė ir suprantamesnė už visas kitas, esančias mano prote. Ir pagaliau argi tai, kad mano žinojimas nuolat didėja, nėra tikras ir nesugriaunamas įrodymas, kad jis nėra tobulas? Nepasieks tokios tobulybės, kad jau nebegalėtų toliau didėti. Tačiau, jei aš nepriklausyčiau nuo nieko kito, o būčiau savęs paties kūrėjas, tai niekuo neabejočiau ir net tokių norų man nekiltų. Pagaliau man netruktų jokios tobulybės, nes duočiau sau visas tobulybės, kurių idėjas turiu, ir todėl būčiau Dievas. Turiu idėją visų tobulybių, kurias aš prikiriu Dievui. Paskui reikia ištirti, ar ši priežastis atsiranda pati savaime ar iš ko kito. Jeigu ji atsiranda iš savęs, tai dėl anksčiau nurodytų priežasčių išeina, kad ji – Dievas. Bet jeigu ta priežastis atsiranda ne savaime, o dėl kitos priežasties, tais pačiais sumetimais vėl reikės klausti, ar ta antroji priežastis yra atsiradusi savaime, ar dėl kitos priežasties, ir taip toliau, kol pagaliau prieisime prie paskutinės priežasties – Dievo. Tikrain4ranieko keisto, kad Dievas, kurdamas mane, suteikė man šią idėją, tarsi autorius žymę savo kūriniui. Tai reiškia, kad, mąstydamas apie save, aš ne tik suprantu, jog esu daiktas netobulas, nepilnas ir priklausomas nuo kažko kito, be paliovos norintis ir siekiantis ko nors geresnio ir didesnio už save patį, bet ir žinau, kad tas, nuo ko priklausau, turi visus didžius dalykus, kurių aš siekiu ir kurių idėjas turiu, ne tik neapibrėžtai ir pomtencialiai, bet ir aktualiai ir neribotai naudojasi jais, ir todėl jis yra Dievas. Didžiausia būsimo gyvenimo palaima yra ne kas kita kaip dieviškos didybės stebėjimas, mus verčia patirti didžiausią palaimą, kokią tik galime pajusti šiame gyvenime.

I. Kantas
Grynojo proto kritika

Joks pažinimas laiko atžvilgiu nėra pirmesnis už patyrimą ir kiekvienas pažinimas nuo jo prasideda. Ar egzistuoja toks nuo patyrimo ir netgi nuo visų juslinių įspūdžių nepriklausomas pažinimas vadinamos apriorinėmis. Todėl tolesniame tyrime apriorinėmis mes vadinsime ne tokias žinias, kurios nepriklauso nuo vienokio ar kitokio patyrimo, bet tokias, kurios visiškai nepriklauso nuo bet kokio patyrimo. Empirinės žinios, arba tokios, kurios tegalimos a posteriori, t.y. per patyrimą. Įprastinis ntelektas niekada be jų neapseina. Pirma, jei yra teiginys, kuris mąstomas kartu su jo būtinumu, tai jis yra apriorinis sprendinys. Antra, patyrimas savo sprendiniams niekada nesuteikia tikrojo arba griežto visuotinumo, o tik sąlygišką ir palyginamąjį , jei koks sprendinys mąstomas kaip griežtai visuotinis, t.y. taip, kad nenumatoma jokios išimties galimybė, tai jis neišvestas iš patyrimo, bet yra visiškai apriorinis. Norint surasti pavyzdį miksluose, tereikia nurodyti visus matematikos teiginius, norint pateikti pavyzdį iš įprasčiausio intelekto taikymo, juo gali pasitarnauti teiginys, kad kiekvienas kitimas turi turėti priežastį. Juk iš kur pats patyrimas įgytų tikrumą, jei visos taisyklės, kurių jis laikosi, savo ruožtu būtų empirinės, taigi atsitiktinės, ir todėl jas vargu ar būtų galima laikyti pirmaisiais pagrindiniais teiginiais. Jei jūs iš savosios empirinės sąvokos atmesite visas savybes, kurias žinote iš patyrimo, tai vis dėlto jūs negalėsite iš jo atimti tos savybės, dėl kurios mąstote jį kaip substanciją arba kaip priklausantį tam tikrai substancijai. Jūs turite pripažinti , kad ji a priori yra jūsų sugebėjime pažinti. Ir kaip tik šiam pastarajam pažinimui, kuris išeina už jutimais suvokiamo pasaulio, kur patyrimas negali būti nei vadovu, nei patikrinimo priemone, priklauso mūsų proto ieškojimai. Šios neišvengiamos paties grynojo proto problemos yra Dievas, laisvė ir nemirtingumas. O mokslas, kurio galutinis tikslas – visomis savo priemonėmis siekti iš esmės tik šių problemų išsprendimo, vadinamas metafizika, jos metodas iš pradžių dogmatinis, t.y. ji, kupina pasitikėjimo, imasi spręsti, iš anksto nepatikrinusi proto sugebėjimo ar nesugebėjimo atlikti tokį didį sumanymą. Matematika mums teikia puikiausią pavyzdį, kaip toli mes galime nueiti pažindami aprioriškai, nepriklausomai nuo patyrimo. Tiesa, objektai ir pažinimas jai rūpi tik tiek, kiek jie gali būti atvaizduoti stebėjime. O tai, kas išvaduoja mus nuo bet kokio rūpesčio bei įtarimo ir paperka tariamu nuodugnumu, yra štai kas. Žymią, o galbūt ir didžiausią, mūsų proto veiklos dalį sudaro objektų sąvokų, kurias mes jau turime, skaidymas. Tai protas, pats to nepastebėdamas, jų vardu pakiša visai kitos rūšies teiginius, kuriuose prie turimų sąvokų jis būten aprioriškai prijungia joms visai svetimas sąvokas, nors nežino, kaip prie jų priėjo ir netgi mintyse nekelia tokio klausimo. Taigi analitiniai sprendiniai (teigiamieji) yra tie, kuriais predikato ir subjekto ryšys mąstomas be tapatybės , turi būti vadinami sintetiniais. Pirmuosius taip pat būtų galima vadinti aiškinamaisiais, antruosius – išplečiančiaisiais sprendimais. Pavyzdžiui, kai aš sakau: “Visi kūnai tįsūs”, tai šis sprendinys yra analitinis, nes man nereikia išeiti už sąvokos, kurią aš jungiu su žodžiu “kūnas”, kad surasčiau tįsumo ir kūno sąsają, bet reikia tik suskaidyti tą savoką. Vadinasi, tai – analitinis sprendinys. “Visi kūnai turi svorį, tai čia predikatas yra kaškas visa kita negu tai, ką aš mąstau pačia kūnu savoka. Vadinasi, tokio predikato prijungimas teikia sintetinį sprendinį. Patyrimo sprendiniai, kaip tokie, visi yra sintetiniai. Kad kūnas tįsus – tai teiginys, nustatytas a priori, o ne patyrimo sprendinys. Bet aprioriniai sintetiniai spreniniai visiškai neturi šios pagalbinės priemonės. Imkime teiginį: “visa, kas vyksta, turi savo priežastį”. To, kas vyksta, savoką aš mastau, tiesa, egzistavimą, už kurį pirmesnis yra laikas ir t.t., ir iš čia galima išvesti analitinius sprendimus. Visi matematikos sprendiniai yra sintetiniai. Pirmiausia reikia pažymėti, kad tikrieji matematikos teiginiai visada yra aprioriniai, o ne empiriniai sprendiniai, nes juose slypi būtinumas, kuris negali būti kildinamas iš patyrimo. Iš pradžių galima pamanyti, kad teiginys 7+5=12 yra grynai analitinis. Tai, kad 5 turėjo būti pridėti prie 7, aš, tiesa, mąsčiau sumos = 7+5 sąvoką, bet nemąsčiau, kad ši suma lygi 12. Vadinasi, aritmetikos teiginys visada yra sintetinis, ir tuo galima dar aiškiau įsitikinti paėmus kiek didesnius skaičius. Lygiai taip pat nė vienas grynosios geometrijos pagrindinis teiginys nėra analitinis. Kad tiesi linija, jungianti du taškus, yra trumpiausia, tai – sintetinis teiginys, nes mano tiesės sąvoka nusakomas ne dydis, o tik kokybė. Vadinasi, trumpiausio sąvoka visiškai pridedama, ir jokiu skaidymu jos negalima gauti iš tiesios linijos sąvokos. Gamtos mokslą sudaro aprioriniai sintetiniai sprendiniai kaip principai. Kaip pavyzdį: perduodant judėjimą, veiksmas ir atoveiksmis visada turi būti vienas kitam lygūs. Aiškus ne tik abiejų teiginių būtinumas, taigi jų apriorinė kilmė, bet ir tai, kad jie yra sintetiniai teiginiai. Metafizika turi apimti apriorines sintetines žinias. Joje mes ketiname a priori išplėsti savo pažinimą. Tad metafizika, bent pagal savo tikslą, susideda išimtinai tik iš apriorinių sintetinių teiginių. Tad tikrąjį grynojo proto uždavinį nusako klausimas: kaip galimi aprioriniai sintetiniai sprendiniai? Kaip galima grynoji matematika? Kaip galimas grynasis gamtos mokslas? Betgi šią pažinimo rūšį taip pat reikia laikyti tam tikra prasme duota. Metafizika egzistuoja jei ne kaip mokslas, tai vis dėlto kaip natūralus polinkis. Kaip galima metafizika kaip natūralus polinkis, t.y. kaip iš bendražmogiško proto prigimties kyla klausimai, kuriuos grynasis protas kelia sau ir į kuriuos bando pagal išgales atsakyti skatinamas savo paties poreikio. Ar pasaulis turi pradžią, ar jis egzistuoja amžinai, visada atsirasdavo neišvengiamų prieštaravimų, tai negalima vien tik natūraliu polinkiu metafizikai. Kaip galima metafizika kaip mokslas? Tad proto kritika galų gale būtinai veda į mokslą, tuo tarpu dogmatinis proto taikymas be kritikos veda į skepticizmą. Tad galima ir reikia laikytis nesėkmingais visus ligšiolinius bandymus dogmatiškai sukurti metafiziką. Kur kas daugiau ištvermės reikės, kad mumyse pačiuose slypintys sunkumai ir išorinis pasipriešinimas nesukliudytų kitu metodu pagaliau prisidėti prie žmogaus protui būtinai reikalingo mokslo sėkmingumo. Protas yra sugebėjimas, teikiantis mums apriorinio pažinimo principus. Todėl grynasis yra tas protas, kuriame glūdi aprioriniai kokio nors dalyko besąlygiško pažinimo principai. Mokslą tik aptariantį grynąjį protą, jo šaltinius ir ribas, mes galime laikyti grynojo proto sistemos propedeutika. Tokia propedeutika turėtų būti vadinama ne doktrina, bet tik grynojo proto kritika. Aš vadinu transcendentaliniu kiekvieną pažinimą, kuriam apskritai labiau rūpi ne objektai, bet būdas, kuriuo mes pažįstame objektus, kiek šis būdas turi būti galimas a priori. Tokių sąvokų sistema būtų vadinama transcendentaline filosofija. Toks mokslas turėtų visiškai apimti ir analitinį, ir apriorinį sintetinį pažinimą, vadinasi, mūsų tikslui jis yra per didelės apimties. Dabar mes užsiimame kaip tik šiuos tyrimus, kurį iš esmės turime vadinti ne doktrina, bet tik transcendentaline kritika, nes jo tikslas – ne išplėsti pačias žinias, o tik jas sutvarkyti ir pateikti visų apriorinių žinių vertingumo arba nevertingumo kriterijų. Tyrimo objektas čia yra ne daiktų prigimtis, o intelektas, kuris sprendžia apie daiktų prigimtį. Juo labiau čia reikia tikėtis ne grynojo proto knygų ir sistemų kritikos, bet tik paties grynojo proto sugebėjimo kritikos. Transcendentalinė filosofija yra idėja mokslo , kuriam grynojo proto kritika turi architektoniškai, t.y. remdamasi principais, apmesti išsamų planą, laiduodama visų šį pastatą sudarančių dalių užbaigtumą ir patikimumą. Pati ši kritika dar nevadinama transcendentaline filosofija. Tad grynojo proto kritikai priklauso visa, kas sudaro transcendentalinę filosofiją. Nors aukščiausieji moralės pagrindiniai teiginiai yra apriorinės žinios, vis dėlto jos nepriklauso transcendentalinei filosofijai. Šios sąvokos būtinai turi įeiti į pareigossąvoką, arba kaip kliūtis, kurią reikia įveikti. Todėl transcendentalinė filosofija yra grynojo, vien tik spekuliatyviojo proto filosofija. Egzistuoja du žmogiškojo pažinimo kamienai, kurie galbūt išauga iš vienos bendros, bet mums nežinomos šaknies – juslumas ir intelektas. Transcendentalinė jutimų teorija turėtų sudaryti mokslo apie pradus pirmąją dalį, nes sąlygos, tik kuriomis objektai egzistuoja žmogiškajam pažinimui, yra pirmesnės už sąlygas, kuriomis jie mąstomi.

Rene’ Descartes
Samprotavimas apie metodą

Sveika nuovoka – geriausiai pasaulyje suprantamas dalykas, nes kiekvienas mano jog turįs tiek, kad net tie, kurie sunkiai pasitenkina kitais dalykais, jos parastai netrokšta daugiau, negu turi. Atskirti tikra nuo netikra sveika nuovoka arba protu , natūralus dalykas visiems žmonėms. Ypač vertinau iškalbingumą ir mėgau poeziją, tačiau aš maniau, kad jie abu yra proto dovana, o ne stropumo pasekmė. Malonumą turėjau, domėdamasis matematikos mokslais, tačiau tada dar nesuvokiau jų tikro panaudojimo, manydamas, kad jie padeda tik mechanikai. Aš gerbiau mūsų teologiją, tačiau analizė galima ir sėkmė čia įmanoma tik su nepaprasta dangaus pagalba. Apie filosofiją pasakyčiau nebent tiek: aš nesitikėjau pasiekti ko nors daugiau už kitus. Visuomet nepaprastai norėjau išmokti skirti tikra nuo netikra, kad man pačiam būtų aiškūs mano veiksmai ir kad galėčiau tvirtu žingsniu eiti per gyvenimą. Aš pradėjau visiškai netikėti tuo, kuo buvau tikinamas ir pavyzdžiu, ir įpročiu. Šitaip po truputį išsivadavau iš daugelio klaidų, galinčių užtemdyti mūsų natūralią šviesą ir padaryti mus nebesugebančius išgirsti proto balso.

Leave a Comment