Bendravimas-didžiausia žmogaus vertybė

TURINYS

ĮVADAS

1. Pagrindiniai bendravimo principai.

1.1. Žmogaus vertybės sąmprata.

1.2. Žmonių bendravimas kalbos ženklais.

2. Žmonių bendravimo būdai.

2.1. Asmeninė erdvė.

2.2. Akių kontaktas.

2.3. Veido išraiška.

2.4. Gestai.

2.5. Apranga ir išvaizda.

2.6. Prisilietimai.

2.7. Garsiniai būdai.

3. Žmogus tarp žmonių.

3.1. Pirmasis įspūdis.

3.2. ,,Sunkūs“ žmonės ir bendravimas.

3.3. Emocijos ir bendravimas.

3.4. Bendravimo efektyvumas.

4. Bendravimas – abipusis procesas.

IŠVADOS.

NAUDOTA LITERATŪRA.

ĮVADAS

Iš visų žmogaus sąvybių gebėjimas bendrauti yra pats
svarbiausias. Bendraudami galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame
ar jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Įvairiais būdais
perteikiame aplinkiniams savo požiūri į juos, o iš kitų žmonių galime
sužinoti
apie tai, kaip mes atrodome, ką kiti mano apie mus.Tik bendraudami žmonės
gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis, paadėti kitiems ir
ieškoti pagalbos.

Bendravimas – tai viena pagrindinių žmogaus vertybių. Juk kaip tik
bendraujant iš kartos į kartą perduodama amžiais kaupta žmonių patirtis,
žinios, kultūrinės tradicijos. Bendravimas tiesio-giai siejasi su jausmais.
Bendraudami mes patiriame pačių įvairiausių emocijų: tiek teigiamų, tiek
neigiamų. Bendravimas būna ir džiaugsmingas ir skausmingas, jis gali tiek
suartinti žmones, tiek juos išskirti.

Kartais mums bendrauti tampa sunku, nesiseka mums patiems arba
pakankamų sugebėjimų neturi mūsų bendravimo partneriai.Tada mūsų gyvenimas
tampa sudėtingas, iškyla daug sunkumų. Dažnai, stengdamiesi išvengti
nusivylimų, žmonės vengia bendrauti, bando užsisklęsti savyje. Taip
elgdamiesi, mes užkertame sau keelią perduoti kitiems tokią informaciją,
kokios patys norėtume. Tuomet visas išvadas apie mus aplinkiniai daro
nepriklausomai nuo mūsų, o mūsų elgesys veikia kitų žmonių elgesį taip pat
stipriai, kaip ir visais kitais bendravimo atvejais.

Bendravimas labai plati sąvoka. Ji suprantama gana skirtingai.
Dažniausiai yra manoma, ka

ad bendravimas, tai – prasminga tarpusavio sąveika
tarp dviejų ar daugiau žmonių. Ši sąveika vyksta tiek kalbantis, tiek ir
be žodžių, sąmoningai ir nesąmoningai, būnant dviese ar atsidūrus didelėje
žmonių grupėje. Bendravimas mus vienija.

Į bendravimą dažniausiai žiūrime kaip į natūralų mums duotą
gebėjimą ir ne visi suprantame, kad bendravimo meno mums reikia nuolat
mokytis. Svarbu, kad tos bendravimo pamokos mums būtų teisingos.

Kaip susigaudyti tarpusavio santykių sistemoje? Kaip sugebėti
suprasti tuos signalus, kuriuos žmonės siunčia vieni kitiems? Kaip
bendrauti neįžeidžiant kitų, nepažeidžiant visiems priimtinų bendravimo
taisyklių? Kaip išmokti teisingai bendrauti? Tai klausimai, į kuriuos
atsakymų ieško-siu žinomų psichologų: A. Suslavičiaus, A. Jasikevičiaus ir
kitų autorių knygose. Bandysiu išsiaiškinti, kodėl bendravimas laikomas
žmogaus vertybe.

Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių.
Asmuo, bendraujantis su kitais, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir
svarstomą problemą, pats atsiveria. Tik esant tokiam atsivėrimui,
bendravimas tuuri prasmę. Bendraujant, turi būti paisoma asmeninės erdvės,
besąlygiškos pagarbos kitam principo, suvokti, kad su manimi kalbantis
asmuo – absoliuti verty-
bė, visose situacijose galinti laisvai ir atsakingai rinktis.

Bet koks manipuliacinis vienos ar kitos bendravimo technikos
naudojimas bumerangu grįžta ją naudojusiam, nes yra prarandamas trapus
tarpusavio pasitikėjimo ryšys, kurį atstatyti vėliau būna labai sunku, o
kartais net neįmanoma.

Kalbėti , bendrauti reikia mokytis. Tam būtinos sąlygos: paveldėtas
gebėjimas (dipozicija) kalbėti ir gebėjimas mąstyti. Kiekvienas žmogus yra
unikali, nepakartojama asmenybė, turinti teisę į pagarbų elgiasį su ja.
Žmogų reikia priimti tokį, koks jis yra.

Palaikyti ry

yšį, keistis informacija – tai tik vienas iš bendravimo
aspektų. Bendravimo ryšiai esti įvairaus pobūdžio, glaudumo. Bendraudami
mes kartais džiaugiamės, kartais liūdime. Vieno žmo-gaus būsena, nuotaika
turi įtakos kito būsenai bei nuotaikai, ir atvirkščiai. Bendravimo įtaka di-
džiulė, bet ne visada ji daro teigiamą poveikį. Ne vietoje ir ne laiku
ištartas žodis, patarimas gali būti suprastas kaip kritika, pastaba – kaip
priekaištas, pokštas gali įžeisti.

Vertybe vadiname tai, kas, žmogaus manymu, jo gyvenime yra
svarbiausia. Jei mes ką nors vertiname, tuomet ir manome, jog verta šito
siekti, tai daryti, ar turėti. Mes dedame daug pastangų, kad įgytume tai
kas vertringa. Ne visi žmonės orientuoti į tas pačias vienodas gyvenimo
vertybes. Tačiau, egzistuoja ir universalios vertybės, tai ką vertina visa
žmonija. Viena iš tokių universalių vertybių yra laikomas bendravimas. Mums
būdinga stengtis palaikyti gerus santykius su kitais žmonėmis, rasti savo
vietą šeimoje, visuomenėje. Vieni skausmingiausių žmogaus išgyvenimų yra
vienatvės tuštumos jausmai, kuriuos sukelia kitų žmonių abejingumas,
nedraugiškumas, bandymai nuo mūsų apsiriboti. Jeigu žmogui nesiseka
bendrauti, jeigu jam sunku patenkinti priklausymo kažkokiai žmonių grupei
poreikį, vargu, ar jis galės mylėti ir būti mylimas, atskleisti visus savo
talentus ir sugebėjimus.

A. Maslou poreikių teorija akivaizdžiai parodo, kokią svarbią vietą
mūsų vertybių sistemoje užima bendravimas. Mes matome, jog tai tikrai
universali vertybė – ji būdinga visiems arba beveik visiems žmonėms. Antra,
tai vertybė, kurios nepasiekus, sunkiai įgyvendinami kiti svarbiausi žmo-
gaus poreikiai –
poreikis gerai vertinti ir gerbti save, pasiekti visišką
asmenybės saviraišką.

Bendravimas – tai sunkiai įgyjama ir labai branginama vertybė.
Harmoningi tarpusavio santy-kiai yra svarbesni už finansinę gerovę, aukštas
pareigas, ar garsų vardą. Ši patirtis mus skatina ypatingai saugoti ir
puoselėti tokią žmogaus vertybę kaip bendravimas.

Žmonių bendravimas kalbos ženklais vadinamas kalbėjimu. Šiame
bendravime visada dalyvauja dvi pusės: kalbantysis ir kalbėjimą
suprantantysis. Kad bendraujantys žmonės galėtų kalbėtis, jie turi mokėti
tą pačią kalbą. Žmogus kiekvieną dieną sukuria naujos konstrukcijos sakinių
pats ir supranta kitų sukurtus ir pasakytus. Kad žmogus pradėtų kalbėti,
pirmiausia jam

turi atsirasti koks nors motyvas. Kalbant keičiasi mūsų kalbos tonas,
balso tembras, veido išraiš-

ka. Tai skatina mūsų pašnekovą geriau įsiklausyti į mūsų žodžius,
artimiau ir laisviau bendrauti.

Žmonių bendravimo būdų yra daug ir įvairių. Dažniausiai kasdieniniame
gyvenime minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirma bendravimą
žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau normalaus pokalbio tarp
dviejų žmonių metu tik trečdalį informacijos mes perduodame ir priimame
žodžiais, o maždaug du trečdalius – kitais būdais. Iš jų svarbiausi: akių
kontaktas, veido išraiška, gestai, kūno kalba, apranga bei išvaizda, mūsų
turimi daiktai, prisilietimai ir garsiniai būdai.

Asmeninė erdvė – tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kurią
nuolatos, sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Ši erdvė
padidėja, arba sumažėja priklausomai nuo to , kur

ir su kuo mes esame. Erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir kitų žmonių, yra
išorinė mūsų vidinių jausmų išraiška. Ji daug ką
ą pasako apie tai, ką
jaučiame kitų žmonių atžvilgiu, ir ką, savo ruožtu,
jie jaučia mums.

Akių kontaktas – tai moralinis žvilgsnio laikas, laiko tarpas, per
kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,
agresyviais ar familiariais. Žmonės dažnai ima

jaustis nejaukiai, jei į juos žiūrime ilgesnį laiko tarpą. Ilgesnis akių
kontaktas tarp mūsų ir kitų žmonių, ypač tarp mūsų ir tų žmonių, kuriuos
pažįstame menkai arba visai nepažįstame sukelia nepatogumo jausmą. Akių
kontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kiti žmogumi požymis.

Psichologas D.E. Hamačekas siūlo keletą patarimų, kaip sėkmingai
naudoti akių kontaktą:

1. Tam, kad sėkmingai užmegztumėte gerus santykius su jums svarbiais

žmonėmis, stenkitės ilgiau išlaikyti žvilgsnį su jais susitikę,

prasilenkdami ar sveikindamiesi.

2. Žiūrėkite į žmogų, kuriam ką nors sakote ar kurio klausotės. Tiesiog

parodykite jam, jog jo klausotės, kad jums tai, ką jis sako yra įdomu

ir svarbu.

3. Kai tenka ką nors kritikuoti, akių kontaktas turi būti trumpesnis.

Žmogus, kurį jūs kritikuo-jate, turi jausti tam tikrą saugumo pojūtį.

Trumpesnis akių kontaktas suteikia daugiau saugumo ir kartu leidžia

geriau įsiklausyti į tai, ką jam sakote.

4. Palaikydami akių kontaktą, turite daugaiu galimybių įrodyti, jog

sakote teisybę. Aplinkiniai yra įpratę abejoti žodžiais žmogaus, kuris

nežiūri į akis.

Jei santykiai ir bendravimas yra labiau dalykinio, o ne asmeninio

pobūdžio, akių kontakto laikas tai pat turėtų būti trumpesnis.

Veido išraiška. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako.

Vieni veidai būna mažiau išraiškingi, kiti labiau. Mokėjimas ,,skaityti“

aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos

tuo metu valdo. Tai mums padeda orientuotis, ko reikia vengti, kam

turėtume padėti, su kuo verta bendrauti, o ko geriau nekalbinti. Veidas

ne visada rodo tai , ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas

priežasčių: žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias

išgyvena, jis gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų, mes galime

netei-singai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką.

Paprastai tikros emocijos veide pasižymi tuo, jog pasireiškia iš

karto, nedelsiant. Emocijoms nuslopinti arba jas pakeisti visada reikia

šiek tiek laiko.

Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška,

bet ir galvosjudesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas.

Gestai. Dažnai gestai palydi mūsų šnekamąją kalbą, gestais ją

papildome ir paįvairina-me.Yra žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba

tiesiog yra neatsiejami. Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie

nėra skirti žodžiams pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais

signalais, pasakančiais, ką žmogus galvoja.

Kūno kalba dažnai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei,

todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali

mums atskleisti gilesnius žmogaus jausmus. Kūno ženklai gali mums padėti,

bet gali ir trukdyti. Padeda tuomet, kai pabrėžia ir sustiprina tai, ką

norime perduoti žodžiais. Trukdo tais atvejais, kai nesiderina arba net

tiesiogiai prieštarauja tam, ką sakome.

Apranga ir išvaizda. Drabužiai yra tarsi informacijos perteikėjai.

Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva, nešiojimo stiklius.

Drabužiai nusako žmogaus socialinę padėtį, grupi-

nę priklausomybę, agresyvumo laipsnį ir kt.

Mūsų turimi daiktai.Daiktai gali rodyti žmogaus ketinimus, gali

suteikti informaciją apie mūsų fizinę ir dvasinę būklę.

Prisilietimai – tai vienas ankstyviausių ir paprasčiausių noro

bendrauti reiškimo būdų.Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artimumo

arba agresijos pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp

nepažįstamų žmonių. Psichologas R.Heslinas skiria penkis pagrindinius

situacijų, kuriose naudojami prisilietimai, tipus:

1. Funkcinis / profesinis.

2. Socialinis/mandagumo.

3. Draugiškas/šiltas.

4. Meilės/intymumo/seksualinis.

Garsiniai būdai. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsais vadinams

paralingvistiniu

Bendravimu. Tai -juokas, verksmas, kosėjimas, žiovavimas ir kt. Mūsų
kalba turi būti su-

prantama. Žmonių bendravimas , remiantis kalbos ženklų sistema,
vadinamas kalbėjimu.

Išorinis bendravimas yra skirtas išoriniam bendravimui, o vidinis
kalbėjimui su pačiu sa-

vimi. Kalbėti reikia pakankamai garsiai, kad pašnekovas girdėtų, ir
pakankamai aiškiai, kad suprastų, ką mes sakome. Kalbama turi būti
tinkamu tempu, kad žmogus spėtų suprasti, apie ką šnekame. Svarbu pauzės
tarp žodžių ir sakinių.

Žodinio bendravimo būdai:

1. Įvertinamasis.

2. Aiškinamasis.

3. Palaikomasis.

4. Tyrinėjamasis.

5. Suprantamasis.

Bendraujant visuomet reikalingas lankstumas, todėl geriausia
yra naudoti įvairius bendravimo būdus.

Pirmasis įspūdis. Sutikus nepažįstamą žmogų pirmasis įspūdis apie jį
formuojasi pagal tam tikrus dėsningumus. Dažniausiai dėmesį atkreipiame į
fizines žmogaus sąvybes: patrauklumą, grožį. Fiziškai patrauklus žmogus
atrodo nuoširdesnis, geresnis. Patraukliau atrodantys žmonės įgyja tam
tikrą privalumą, lyginant su mažiau fiziškai patraukliais asmenimis. Mus
neabejotinai veikia ir socialiniai vaidmenys, kuriuos tie ar kiti asmenys
atlieka visuomenėje. Tačiau teisingai suvokti kitą žmogų sunku dar ir dėl
to, kad net patys doriausi ir nuoširdžiausi žmonės kartais yra priversti
apsimetinėti. Todėl, kad siekia sudaryti apie save kuo geresnį įspūdį.
Pirmąjį įspūdį apie žmogų veikia keletas faktorių:

1.Išoriniai faktoriai

1) Savęs parodymas iš gerosios pusės.

2) Apgaulės faktorius.

2.Vidiniai faktoriai

1) Esame linkę neįvertinti kitų žmonių elgesio išorinių priežasčių

bei sakyti, kad

Toks yra jo charakteris, ir sykiu pervertinti savo elgesio išorines

priežastys, bei sakyti, kad poelgius lemia aplinkybės.

2) Spręsdami apie žmones, svarbesnėmis laikome neigiamas, o ne

teigiamas savybes.(Dažniau tam, kad palankiau įvertintume save).

3) Žmonės yra linkę klijuoti etiketes(Labiau pastebimos

pageidaujamos savybės, nei nepageidaujamos).

4) Dėl akivaizdžiai pastebimų dalykų nepastebime svarbesnių, bet

mažiau pastebimų dalykų.

5) Geriau sekasi pažinti į mus panašius žmones, o nepanašūs atrodo

keistai.

6) Egzistuoja polinkis dėl kylančių nesėkmių kaltinti pačius jas

patiriančius žmones.

Stebėti ir teisingai suprasti tai, ką matome,bendraudami su
kitais žmonėmis, – nelengvas menas.

Pagal F. Perausą žmonės yra: 1) Maistingi;

2) Nemaistingi.

Nemaistingi – ,,sunkūs“ žmonės. Paprastai, jų akys primerktos lyg
tave tyrinėtų, smalsūs,
daug klausinėja, o klausimai siejasi su mūsų asmeniniu gyvenimu ir toks
mandagumas peržen-
gia ribas. Žvilgsnis yra įtemptas.

Yra išskiriami pagrindiniai ,,sunkių „ – nemaistingų žmonių tipai:

1) Agresyvus žmogus – tankas.

2) Žmogus – snaiperis.

3) Žmogus – granata.

4) Išsišokėlis.

5) Visada sutinkantis su viskuo, bet dažnai negalintis išpildyti to ką

apsiėmė.

6) Pažadukai arba padarysiu paskui.

7) Joks žmogus arba absoliutus tylenis

8) Žmogus – Ne.

9) Amžinai besiskundžiantis.

Kyla klausimas, ką daryti bendraujant su tokiu žmogumi?

Pagrindiniai du variantai : vengti tokių žmonių, arba pakeisti savo
santykį į tą žmogų ir savo elgseną.

,,Sunkiu“ žmogumi dažniausiai jį daro, jo ypatingi poreikiai:
atlikti tam tikrą užduotį,
padaryti darbą geriau už kitus, poreikis turėti žmonių palankumą, poreikis
gauti įvertinimą ir bū-
ti įvertintam. Susidūrus su ,,sunkiais‘‘ žmonėmis rekomenduojama: išlikti
ramiems, atidžiai išklausyti, pabandyti suprasti jo paslėptus poreikius,
numatyti kaip galima padėti patenkinti tuos poreikius. Konkrečioje
situacijoje geriausia yra: nekreipti dėmesio į įžeidinėjimus, nesivelti į
gin-
čus, negrasinti, nekaltinti, nemėginti jo nutraukti, nekalbėti su juo iš
aukšto. Nes įsivėlus į ginčą jis atsakys tuo pačiu ir situacija gali tapti
nevaldoma.

Emocijos – tai tam tikru momentu kylantis išgyvenimas, kuris parodo
kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių tenkinimu tuo metu.
Jas paprastai sukelia ne pats įvykis, o po-žiūris į tą įvykį. Emocijos yra
išreiškiamos mimika ir pantomimika. Emocijų atspindėjimas papildo žmogaus
žodinę informaciją, o kartais išduoda priešingus jausmus .Emocijų
išreiškimas gali būti naudingas keletu aspektu:

1) Fizinė sveikata.

2) Išreiškiant emocijas kitam žmogui, pastarasis daugiau sužino apie mus

ir leidžia geriau pažinti save.

3) Tinkama emocijų išraiška didina konfliktų sprendimo galimybes.

Emocijos gali veikti žmogų silpninančiai (neigiamos emocijos) ir
skatinančiai (teigiamos emocijos).

Pyktis – tai emocinė reakcija susidūrusi su kliūtimi, siekiant
patenkinti savo poreikius ar pasiekti kokius nors tikslus .Jį sukelia
išoriniai veiksniai: situacija, įžeidimas ,draudimas, apgaulė, kritika.

Pyktis žmogų gali veikti pozityviai ir negatyviai. Vienas kelias
yra užgniaužti pyktį, kitas išlieti, todėl yra svarbu, supykus, apsispręsti
ar kurstysime toliau pyktį ar stengsimės jį įveikti.

Pavydas – tai kelių emocijų derinys: nepasitikėjimas, bejėgiškumas,
įžeidimas, agresyvumas, baimė ko nors netekti. Pavydas keičia žmogaus
bendravimo stilių ir dažnai gali tapti asmenine savybe, kuri žmogų veiks
dažniausiai.

Bendravimo efektyvumas. Efektyviam bendravimui yra daugybė barjerų,
tai:

1) Nerūpestingumas. Žmogus dažnai kalba nepagalvojęs, nerūpestingai.

2) Motyvuotas iškreipimas. Mūsų norai ir troškimai dažnai mus verčia

girdėti tai, ką mes norime girdėti.

3) Rūpinimasis savimi. Kai kurie žmonės per daug galvoja apie save, kad

efektyviai bendrautų.

4) Gynimasis. Dažnai bendravimo metu rūpinamasi tuo, kaip apsisaugoti nuo

įskaudinimo.

Bendravimui kaip ir bet kuriai veiklai reikalingi įgūdžiai ir stilius,

kuriuos galima keisti ir niekada tai daryti nebus per vėlu.

Efektyvaus bendravimo bruožai:

1) Konkretumas. Kalbant užuolankomis pailgėja pokalbio trukmė ir tai

sunkina pokalbį.

2) Atsižvelgimas į klausytojo žinių rėmus. Reikia bendrauti kaip su

sau lygiu, net jei tai vaikas, bei naudoti pašnekovui suprantamas

frazes.

3) Būtina vengti emocijomis perkrautų žodžių.

Efektyvus kalbėjimas yra tik viena efektyvaus bendravimo

pusė. Kita pusė yra efektyvus klausimas. Efektyviai klausytis padeda:

1) Dėmesingas tylėjimas, linksėjimas, vienskiemeniai žodžiai.

2) Į pašnekovą nukreipta poza, ramūs judesiai, atvira veido išraiška.

Apibendrinimas – kaip supratome pašnekovą ir jo kalbėjimo temą.

3) Emocinės būsenos konstatavimas.

4) Informacija apie savo pergyvenimus, kuri sumažina pokalbio įtampą.

Efektyviai klausytis trukdo:

1) pašnekovo ignoravimas ir tik laukimas, savo nuomonės įterpimui.

2) Nuolatiniai vertinimai – pritarimas, nepritarimas.

3) Interpretacija pagal fizinį grožį.

4) Asmenybės įvertinimas. Vertinimas žmogaus, o ne to žmogaus

nuomonės.

5) Dėmesio nukreipimas į kitą temą, galvojimas apie tai ką aš

pasakysiu nesiklausant ką sako pašnekovas.

6) Bendravimo klimatas arba bendravimo atmosfera, parodanti jausmus,

kuriuos išgyvena pašnekovai bendraudami.

Bendravimas – tai abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi

pusės. Turi būti

informacijos pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent
viena iš pusių blogai funkcionuos, bendravimas sutriks. Dauguma žmonių,
kuriems nesiseka bendrauti yra ir prasti klausytojai. Jie mėgsta kalbėti,
tačiau nemėgsta klausyti .Kai nesiklausoma, nesugebama suteikti būtino
pašnekovui atgalinio ryšio. Pasitaiko ir prastų kalbėtojų. Jie kalba per
trumpai, nuobodžiai, monotoniškai, nemoka perteikti informacijos
.Bendravimui gali trukdyti bet kokie kraštutinumai. Tai gali būti :kai
kalbėtojai neišsako savo nuomonės, nemoka naudotis nežodiniai signalais,
nepaiso pokalbio tvarkos, kalba per tyliai arba per garsiai.

Nesėkmingas bendravimas išsiskiria tuo, kad neduoda pašnekovui
tinkamo atlygio. Bendravimo partneris nieko iš mūsų negauna. Nemokantys
tinkamai bendrauti žmonės nepaaiškina ir neatsiprašo už savo įsiterpimus į
kito šneką ar už pokalbio metu padarytas klaidas.

Blogas bendravimas yra ir nepasitikėjimo savimi bei
savikontrolės įgūdžių neturėjimo pasekmė. Bendravimo nesėkmės gali kilti ir
dėl nemokėjimo deramai pasirodyti, tinkami pateikti save. Visa tai erzina
aplinkinius ir trukdo bendrauti.

IŠVADOS

Bendravimas – tai dviejų, ar daugiau žmonių tarpusavio sąveika,
kurios metu perduodama informacija, patenkinami įvairūs poreikiai.
Bendravimas padeda giliau pažinti save, suprasti tai kas mes esame iš
tikrųjų. Mes nuolat mokomės bendrauti, taisome savo bendravimo trūkumus.
Privalome analizuoti save ir savo elgesį, pažinti savo silpnąsias ir
stipriąsias puses. Tik pažindami save turime galimybių keistis, o tuo pačiu
keisti ir savo bendravimą.

Pagrindinės taisyklės bendraujant su kitais žmonėmis yra šios:
atidžiai išklausyti savo pašnekovą, laikytis kalbos kultūros taisyklių,
mokėti suvaldyti savo emocijas, nesusikurti sau bendravimo barjerų ,kurie
kliudytų efektyviam bendravimui. Reikia mokėti išklausyti pašnekovą.
Nedaryti klaidų pokalbio pradžioje, nerodyti savo išskirtinumo, nepagarbaus
elgesio su kitu žmogumi, nenaudoti grubaus, pašaipaus humoro.

Lavinti savo bendravimo įgūdžius ir stilių, esant reikalui juos netgi
pakeisti. Bendrauti efektyviai: konkrečiai, atsižvelgiant į klausytojo
žinių rėmus ,vengti emocijomis perkrautų

žodžių, reikia siekti, kad verbaliniai pranešimai derintųsi su
neverbaliniais.

Išmokti efektyviai klausytis pašnekovo: dėmesingai tylėti, linksėti,
pritarti vienskieme-
niais žodžiais, į pašnekovą reaguoti ramiais judesiais, atvira veido
išraiška. Reikia stengtis pašalinti tuos savo asmeninius bruožus, kurie
trukdo efektyviai klausytis pašnekovo. Tie

bruožai yra: pašnekovo ignoravimas, nuolatinis savo nuomonės įterpimas,
nuolatinai verti-
nimai, dėmesio nukreipimas į kitą temą, galvojimas apie tai ką aš
pasakysiu, nesiklausant
ką šneka pašnekovas. Prisiminti, kad bet koks neatsargus pasakymas gali
būti konflikto prie-
žastis.

Bendravimo atmosferą kuria patys žmonės, todėl reikia nesistengti
vertinti kito žmogaus gyvenimo būdo, o parodyti susidomėjimą pačiu žmogumi,
stengtis būti atviru, kiek leidžia jūsų santykiai, būti nuoširdiems .Elgtis
su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi ir išsaugotum
didžiausią savo vertybę – bendravimą.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Maria Furst. Psichologija
2. Antanas Suslavičius. Socialinė psichologija
3. Aleksandra Jacikevičius. Siela, mokslas, gyvenimas.
4. Aleksandras Jacikevičius. Žmonių grupių(socialinė)psichologija.

Leave a Comment