TURINYS
ĮVADAS 1. Pagrindiniai bendravimo principai. 1.1. Žmogaus vertybės sąmprata. 1.2. Žmonių bendravimas kalbos ženklais. 2. Žmonių bendravimo būdai. 2.1. Asmeninė erdvė. 2.2. Akių kontaktas. 2.3. Veido išraiška. 2.4. Gestai. 2.5. Apranga ir išvaizda. 2.6. Prisilietimai. 2.7. Garsiniai būdai. 3. Žmogus tarp žmonių. 3.1. Pirmasis įspūdis. 3.2. ,,Sunkūs“ žmonės ir bendravimas. 3.3. Emocijos ir bendravimas. 3.4. Bendravimo efektyvumas. 4. Bendravimas – abipusis procesas. IŠVADOS. NAUDOTA LITERATŪRA.
ĮVADAS
Iš visų žmogaus sąvybių gebėjimas bendrauti yra patssvarbiausias. Bendraudami galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojamear jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Įvairiais būdaisperteikiame aplinkiniams savo požiūri į juos, o iš kitų žmonių galimesužinotiapie tai, kaip mes atrodome, ką kiti mano apie mus.Tik bendraudami žmonėsgali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis, padėti kitiems irieškoti pagalbos. Bendravimas – tai viena pagrindinių žmogaus vertybių. Juk kaip tikbendraujant iš kartos į kartą perduodama amžiais kaupta žmonių patirtis,žinios, kultūrinės tradicijos. Bendravimas tiesio-giai siejasi su jausmais.Bendraudami mes patiriame pačių įvairiausių emocijų: tiek teigiamų, tiekneigiamų. Bendravimas būna ir džiaugsmingas ir skausmingas, jis gali tieksuartinti žmones, tiek juos išskirti. Kartais mums bendrauti tampa sunku, nesiseka mums patiems arbapakankamų sugebėjimų neturi mūsų bendravimo partneriai.Tada mūsų gyvenimastampa sudėtingas, iškyla daug sunkumų. Dažnai, stengdamiesi išvengtinusivylimų, žmonės vengia bendrauti, bando užsisklęsti savyje. Taipelgdamiesi, mes užkertame sau kelią perduoti kitiems tokią informaciją,kokios patys norėtume. Tuomet visas išvadas apie mus aplinkiniai daronepriklausomai nuo mūsų, o mūsų elgesys veikia kitų žmonių elgesį taip patstipriai, kaip ir visais kitais bendravimo atvejais. Bendravimas labai plati sąvoka. Ji suprantama gana skirtingai.Dažniausiai yra manoma, kad bendravimas, tai – prasminga tarpusavio sąveika
tarp dviejų ar daugiau žmonių. Ši sąveika vyksta tiek kalbantis, tiek irbe žodžių, sąmoningai ir nesąmoningai, būnant dviese ar atsidūrus didelėježmonių grupėje. Bendravimas mus vienija. Į bendravimą dažniausiai žiūrime kaip į natūralų mums duotągebėjimą ir ne visi suprantame, kad bendravimo meno mums reikia nuolatmokytis. Svarbu, kad tos bendravimo pamokos mums būtų teisingos. Kaip susigaudyti tarpusavio santykių sistemoje? Kaip sugebėtisuprasti tuos signalus, kuriuos žmonės siunčia vieni kitiems? Kaipbendrauti neįžeidžiant kitų, nepažeidžiant visiems priimtinų bendravimotaisyklių? Kaip išmokti teisingai bendrauti? Tai klausimai, į kuriuosatsakymų ieško-siu žinomų psichologų: A. Suslavičiaus, A. Jasikevičiaus irkitų autorių knygose. Bandysiu išsiaiškinti, kodėl bendravimas laikomasžmogaus vertybe.Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių.Asmuo, bendraujantis su kitais, siekdamas geriau suprasti pašnekovą irsvarstomą problemą, pats atsiveria. Tik esant tokiam atsivėrimui,bendravimas turi prasmę. Bendraujant, turi būti paisoma asmeninės erdvės,besąlygiškos pagarbos kitam principo, suvokti, kad su manimi kalbantisasmuo – absoliuti verty-bė, visose situacijose galinti laisvai ir atsakingai rinktis. Bet koks manipuliacinis vienos ar kitos bendravimo technikosnaudojimas bumerangu grįžta ją naudojusiam, nes yra prarandamas trapustarpusavio pasitikėjimo ryšys, kurį atstatyti vėliau būna labai sunku, okartais net neįmanoma. Kalbėti , bendrauti reikia mokytis. Tam būtinos sąlygos: paveldėtasgebėjimas (dipozicija) kalbėti ir gebėjimas mąstyti. Kiekvienas žmogus yraunikali, nepakartojama asmenybė, turinti teisę į pagarbų elgiasį su ja.Žmogų reikia priimti tokį, koks jis yra. Palaikyti ryšį, keistis informacija – tai tik vienas iš bendravimoaspektų. Bendravimo ryšiai esti įvairaus pobūdžio, glaudumo. Bendraudamimes kartais džiaugiamės, kartais liūdime. Vieno žmo-gaus būsena, nuotaika
turi įtakos kito būsenai bei nuotaikai, ir atvirkščiai. Bendravimo įtaka di-džiulė, bet ne visada ji daro teigiamą poveikį. Ne vietoje ir ne laikuištartas žodis, patarimas gali būti suprastas kaip kritika, pastaba – kaippriekaištas, pokštas gali įžeisti. Vertybe vadiname tai, kas, žmogaus manymu, jo gyvenime yrasvarbiausia. Jei mes ką nors vertiname, tuomet ir manome, jog verta šitosiekti, tai daryti, ar turėti. Mes dedame daug pastangų, kad įgytume taikas vertringa. Ne visi žmonės orientuoti į tas pačias vienodas gyvenimovertybes. Tačiau, egzistuoja ir universalios vertybės, tai ką vertina visažmonija. Viena iš tokių universalių vertybių yra laikomas bendravimas. Mumsbūdinga stengtis palaikyti gerus santykius su kitais žmonėmis, rasti savovietą šeimoje, visuomenėje. Vieni skausmingiausių žmogaus išgyvenimų yravienatvės tuštumos jausmai, kuriuos sukelia kitų žmonių abejingumas,nedraugiškumas, bandymai nuo mūsų apsiriboti. Jeigu žmogui nesisekabendrauti, jeigu jam sunku patenkinti priklausymo kažkokiai žmonių grupeiporeikį, vargu, ar jis galės mylėti ir būti mylimas, atskleisti visus savotalentus ir sugebėjimus. A. Maslou poreikių teorija akivaizdžiai parodo, kokią svarbią vietąmūsų vertybių sistemoje užima bendravimas. Mes matome, jog tai tikraiuniversali vertybė – ji būdinga visiems arba beveik visiems žmonėms. Antra,tai vertybė, kurios nepasiekus, sunkiai įgyvendinami kiti svarbiausi žmo-gaus poreikiai – poreikis gerai vertinti ir gerbti save, pasiekti visiškąasmenybės saviraišką. Bendravimas – tai sunkiai įgyjama ir labai branginama vertybė.Harmoningi tarpusavio santy-kiai yra svarbesni už finansinę gerovę, aukštaspareigas, ar garsų vardą. Ši patirtis mus skatina ypatingai saugoti irpuoselėti tokią žmogaus vertybę kaip bendravimas. Žmonių bendravimas kalbos ženklais vadinamas kalbėjimu. Šiamebendravime visada dalyvauja dvi pusės: kalbantysis ir kalbėjimąsuprantantysis. Kad bendraujantys žmonės galėtų kalbėtis, jie turi mokėtitą pačią kalbą. Žmogus kiekvieną dieną sukuria naujos konstrukcijos sakiniųpats ir supranta kitų sukurtus ir pasakytus. Kad žmogus pradėtų kalbėti,pirmiausia jam turi atsirasti koks nors motyvas. Kalbant keičiasi mūsų kalbos tonas,balso tembras, veido išraiš- ka. Tai skatina mūsų pašnekovą geriau įsiklausyti į mūsų žodžius,artimiau ir laisviau bendrauti. Žmonių bendravimo būdų yra daug ir įvairių. Dažniausiai kasdieniniamegyvenime minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirma bendravimąžodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau normalaus pokalbio tarpdviejų žmonių metu tik trečdalį informacijos mes perduodame ir priimamežodžiais, o maždaug du trečdalius – kitais būdais. Iš jų svarbiausi: akiųkontaktas, veido išraiška, gestai, kūno kalba, apranga bei išvaizda, mūsųturimi daiktai, prisilietimai ir garsiniai būdai. Asmeninė erdvė – tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kuriąnuolatos, sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Ši erdvėpadidėja, arba sumažėja priklausomai nuo to , kur ir su kuo mes esame. Erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir kitų žmonių, yraišorinė mūsų vidinių jausmų išraiška. Ji daug ką pasako apie tai, kąjaučiame kitų žmonių atžvilgiu, ir ką, savo ruožtu,jie jaučia mums. Akių kontaktas – tai moralinis žvilgsnio laikas, laiko tarpas, perkurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,agresyviais ar familiariais. Žmonės dažnai ima jaustis nejaukiai, jei į juos žiūrime ilgesnį laiko tarpą. Ilgesnis akiųkontaktas tarp mūsų ir kitų žmonių, ypač tarp mūsų ir tų žmonių, kuriuospažįstame menkai arba visai nepažįstame sukelia nepatogumo jausmą. Akiųkontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kiti žmogumi požymis. Psichologas D.E. Hamačekas siūlo keletą patarimų, kaip sėkmingainaudoti akių kontaktą: 1. Tam, kad sėkmingai užmegztumėte gerus santykius su jums svarbiais žmonėmis, stenkitės ilgiau išlaikyti žvilgsnį su jais susitikę, prasilenkdami ar sveikindamiesi. 2. Žiūrėkite į žmogų, kuriam ką nors sakote ar kurio klausotės. Tiesiog parodykite jam, jog jo klausotės, kad jums tai, ką jis sako yra įdomu ir svarbu. 3. Kai tenka ką nors kritikuoti, akių kontaktas turi būti trumpesnis. Žmogus, kurį jūs kritikuo-jate, turi jausti tam tikrą saugumo pojūtį. Trumpesnis akių kontaktas suteikia daugiau saugumo ir kartu leidžia geriau įsiklausyti į tai, ką jam sakote. 4. Palaikydami akių kontaktą, turite daugaiu galimybių įrodyti, jog sakote teisybę. Aplinkiniai yra įpratę abejoti žodžiais žmogaus, kuris nežiūri į akis. Jei santykiai ir bendravimas yra labiau dalykinio, o ne asmeninio pobūdžio, akių kontakto laikas tai pat turėtų būti trumpesnis. Veido išraiška. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai būna mažiau išraiškingi, kiti labiau. Mokėjimas ,,skaityti“ aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu valdo. Tai mums padeda orientuotis, ko reikia vengti, kam turėtume padėti, su kuo verta bendrauti, o ko geriau nekalbinti. Veidas ne visada rodo tai , ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių: žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena, jis gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų, mes galime netei-singai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką. Paprastai tikros emocijos veide pasižymi tuo, jog pasireiškia iš karto, nedelsiant. Emocijoms nuslopinti arba jas pakeisti visada reikia šiek tiek laiko. Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška, bet ir galvosjudesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas. Gestai. Dažnai gestai palydi mūsų šnekamąją kalbą, gestais ją papildome ir paįvairina-me.Yra žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog yra neatsiejami. Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiams pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais, ką žmogus galvoja. Kūno kalba dažnai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei, todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali mums atskleisti gilesnius žmogaus jausmus. Kūno ženklai gali mums padėti, bet gali ir trukdyti. Padeda tuomet, kai pabrėžia ir sustiprina tai, ką norime perduoti žodžiais. Trukdo tais atvejais, kai nesiderina arba net tiesiogiai prieštarauja tam, ką sakome. Apranga ir išvaizda. Drabužiai yra tarsi informacijos perteikėjai. Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva, nešiojimo stiklius. Drabužiai nusako žmogaus socialinę padėtį, grupi- nę priklausomybę, agresyvumo laipsnį ir kt. Mūsų turimi daiktai.Daiktai gali rodyti žmogaus ketinimus, gali suteikti informaciją apie mūsų fizinę ir dvasinę būklę. Prisilietimai – tai vienas ankstyviausių ir paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų.Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artimumo arba agresijos pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepažįstamų žmonių. Psichologas R.Heslinas skiria penkis pagrindinius situacijų, kuriose naudojami prisilietimai, tipus: 1. Funkcinis / profesinis. 2. Socialinis/mandagumo. 3. Draugiškas/šiltas. 4. Meilės/intymumo/seksualinis. Garsiniai būdai. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsais vadinams paralingvistiniu Bendravimu. Tai -juokas, verksmas, kosėjimas, žiovavimas ir kt. Mūsųkalba turi būti su- prantama. Žmonių bendravimas , remiantis kalbos ženklų sistema,vadinamas kalbėjimu. Išorinis bendravimas yra skirtas išoriniam bendravimui, o vidiniskalbėjimui su pačiu sa- vimi. Kalbėti reikia pakankamai garsiai, kad pašnekovas girdėtų, irpakankamai aiškiai, kad suprastų, ką mes sakome. Kalbama turi būtitinkamu tempu, kad žmogus spėtų suprasti, apie ką šnekame. Svarbu pauzėstarp žodžių ir sakinių. Žodinio bendravimo būdai: 1. Įvertinamasis. 2. Aiškinamasis. 3. Palaikomasis. 4. Tyrinėjamasis. 5. Suprantamasis.Bendraujant visuomet reikalingas lankstumas, todėl geriausiayra naudoti įvairius bendravimo būdus.
Pirmasis įspūdis. Sutikus nepažįstamą žmogų pirmasis įspūdis apie jįformuojasi pagal tam tikrus dėsningumus. Dažniausiai dėmesį atkreipiame įfizines žmogaus sąvybes: patrauklumą, grožį. Fiziškai patrauklus žmogusatrodo nuoširdesnis, geresnis. Patraukliau atrodantys žmonės įgyja tamtikrą privalumą, lyginant su mažiau fiziškai patraukliais asmenimis. Musneabejotinai veikia ir socialiniai vaidmenys, kuriuos tie ar kiti asmenysatlieka visuomenėje. Tačiau teisingai suvokti kitą žmogų sunku dar ir dėlto, kad net patys doriausi ir nuoširdžiausi žmonės kartais yra priverstiapsimetinėti. Todėl, kad siekia sudaryti apie save kuo geresnį įspūdį.Pirmąjį įspūdį apie žmogų veikia keletas faktorių: 1.Išoriniai faktoriai 1) Savęs parodymas iš gerosios pusės. 2) Apgaulės faktorius. 2.Vidiniai faktoriai 1) Esame linkę neįvertinti kitų žmonių elgesio išorinių priežasčių bei sakyti, kad Toks yra jo charakteris, ir sykiu pervertinti savo elgesio išorines priežastys, bei sakyti, kad poelgius lemia aplinkybės. 2) Spręsdami apie žmones, svarbesnėmis laikome neigiamas, o ne teigiamas savybes.(Dažniau tam, kad palankiau įvertintume save). 3) Žmonės yra linkę klijuoti etiketes(Labiau pastebimos pageidaujamos savybės, nei nepageidaujamos). 4) Dėl akivaizdžiai pastebimų dalykų nepastebime svarbesnių, bet mažiau pastebimų dalykų. 5) Geriau sekasi pažinti į mus panašius žmones, o nepanašūs atrodo keistai. 6) Egzistuoja polinkis dėl kylančių nesėkmių kaltinti pačius jas patiriančius žmones.
Stebėti ir teisingai suprasti tai, ką matome,bendraudami sukitais žmonėmis, – nelengvas menas. Pagal F. Perausą žmonės yra: 1) Maistingi; 2) Nemaistingi. Nemaistingi – ,,sunkūs“ žmonės. Paprastai, jų akys primerktos lygtave tyrinėtų, smalsūs,
daug klausinėja, o klausimai siejasi su mūsų asmeniniu gyvenimu ir toksmandagumas peržen-gia ribas. Žvilgsnis yra įtemptas. Yra išskiriami pagrindiniai ,,sunkių „ – nemaistingų žmonių tipai: 1) Agresyvus žmogus – tankas. 2) Žmogus – snaiperis. 3) Žmogus – granata. 4) Išsišokėlis. 5) Visada sutinkantis su viskuo, bet dažnai negalintis išpildyti to ką apsiėmė. 6) Pažadukai arba padarysiu paskui. 7) Joks žmogus arba absoliutus tylenis 8) Žmogus – Ne. 9) Amžinai besiskundžiantis. Kyla klausimas, ką daryti bendraujant su tokiu žmogumi? Pagrindiniai du variantai : vengti tokių žmonių, arba pakeisti savosantykį į tą žmogų ir savo elgseną. ,,Sunkiu“ žmogumi dažniausiai jį daro, jo ypatingi poreikiai:atlikti tam tikrą užduotį,padaryti darbą geriau už kitus, poreikis turėti žmonių palankumą, poreikisgauti įvertinimą ir bū-ti įvertintam. Susidūrus su ,,sunkiais‘‘ žmonėmis rekomenduojama: išliktiramiems, atidžiai išklausyti, pabandyti suprasti jo paslėptus poreikius,numatyti kaip galima padėti patenkinti tuos poreikius. Konkrečiojesituacijoje geriausia yra: nekreipti dėmesio į įžeidinėjimus, nesivelti įgin-čus, negrasinti, nekaltinti, nemėginti jo nutraukti, nekalbėti su juo išaukšto. Nes įsivėlus į ginčą jis atsakys tuo pačiu ir situacija gali taptinevaldoma.Emocijos – tai tam tikru momentu kylantis išgyvenimas, kuris parodokaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių tenkinimu tuo metu.Jas paprastai sukelia ne pats įvykis, o po-žiūris į tą įvykį. Emocijos yraišreiškiamos mimika ir pantomimika. Emocijų atspindėjimas papildo žmogausžodinę informaciją, o kartais išduoda priešingus jausmus .Emocijųišreiškimas gali būti naudingas keletu aspektu: 1) Fizinė sveikata. 2) Išreiškiant emocijas kitam žmogui, pastarasis daugiau sužino apie mus ir leidžia geriau pažinti save. 3) Tinkama emocijų išraiška didina konfliktų sprendimo galimybes. Emocijos gali veikti žmogų silpninančiai (neigiamos emocijos) irskatinančiai (teigiamos emocijos). Pyktis – tai emocinė reakcija susidūrusi su kliūtimi, siekiant
patenkinti savo poreikius ar pasiekti kokius nors tikslus .Jį sukeliaišoriniai veiksniai: situacija, įžeidimas ,draudimas, apgaulė, kritika. Pyktis žmogų gali veikti pozityviai ir negatyviai. Vienas keliasyra užgniaužti pyktį, kitas išlieti, todėl yra svarbu, supykus, apsispręstiar kurstysime toliau pyktį ar stengsimės jį įveikti. Pavydas – tai kelių emocijų derinys: nepasitikėjimas, bejėgiškumas,įžeidimas, agresyvumas, baimė ko nors netekti. Pavydas keičia žmogausbendravimo stilių ir dažnai gali tapti asmenine savybe, kuri žmogų veiksdažniausiai. Bendravimo efektyvumas. Efektyviam bendravimui yra daugybė barjerų,tai: 1) Nerūpestingumas. Žmogus dažnai kalba nepagalvojęs, nerūpestingai. 2) Motyvuotas iškreipimas. Mūsų norai ir troškimai dažnai mus verčia girdėti tai, ką mes norime girdėti. 3) Rūpinimasis savimi. Kai kurie žmonės per daug galvoja apie save, kad efektyviai bendrautų. 4) Gynimasis. Dažnai bendravimo metu rūpinamasi tuo, kaip apsisaugoti nuo įskaudinimo. Bendravimui kaip ir bet kuriai veiklai reikalingi įgūdžiai ir stilius, kuriuos galima keisti ir niekada tai daryti nebus per vėlu. Efektyvaus bendravimo bruožai: 1) Konkretumas. Kalbant užuolankomis pailgėja pokalbio trukmė ir tai sunkina pokalbį. 2) Atsižvelgimas į klausytojo žinių rėmus. Reikia bendrauti kaip su sau lygiu, net jei tai vaikas, bei naudoti pašnekovui suprantamas frazes. 3) Būtina vengti emocijomis perkrautų žodžių. Efektyvus kalbėjimas yra tik viena efektyvaus bendravimo pusė. Kita pusė yra efektyvus klausimas. Efektyviai klausytis padeda: 1) Dėmesingas tylėjimas, linksėjimas, vienskiemeniai žodžiai. 2) Į pašnekovą nukreipta poza, ramūs judesiai, atvira veido išraiška. Apibendrinimas – kaip supratome pašnekovą ir jo kalbėjimo temą. 3) Emocinės būsenos konstatavimas. 4) Informacija apie savo pergyvenimus, kuri sumažina pokalbio įtampą.Efektyviai klausytis trukdo: 1) pašnekovo ignoravimas ir tik laukimas, savo nuomonės įterpimui. 2) Nuolatiniai vertinimai – pritarimas, nepritarimas. 3) Interpretacija pagal fizinį grožį.
4) Asmenybės įvertinimas. Vertinimas žmogaus, o ne to žmogaus nuomonės. 5) Dėmesio nukreipimas į kitą temą, galvojimas apie tai ką aš pasakysiu nesiklausant ką sako pašnekovas. 6) Bendravimo klimatas arba bendravimo atmosfera, parodanti jausmus, kuriuos išgyvena pašnekovai bendraudami.Bendravimas – tai abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bentviena iš pusių blogai funkcionuos, bendravimas sutriks. Dauguma žmonių,kuriems nesiseka bendrauti yra ir prasti klausytojai. Jie mėgsta kalbėti,tačiau nemėgsta klausyti .Kai nesiklausoma, nesugebama suteikti būtinopašnekovui atgalinio ryšio. Pasitaiko ir prastų kalbėtojų. Jie kalba pertrumpai, nuobodžiai, monotoniškai, nemoka perteikti informacijos.Bendravimui gali trukdyti bet kokie kraštutinumai. Tai gali būti :kaikalbėtojai neišsako savo nuomonės, nemoka naudotis nežodiniai signalais,nepaiso pokalbio tvarkos, kalba per tyliai arba per garsiai. Nesėkmingas bendravimas išsiskiria tuo, kad neduoda pašnekovuitinkamo atlygio. Bendravimo partneris nieko iš mūsų negauna. Nemokantystinkamai bendrauti žmonės nepaaiškina ir neatsiprašo už savo įsiterpimus įkito šneką ar už pokalbio metu padarytas klaidas. Blogas bendravimas yra ir nepasitikėjimo savimi beisavikontrolės įgūdžių neturėjimo pasekmė. Bendravimo nesėkmės gali kilti irdėl nemokėjimo deramai pasirodyti, tinkami pateikti save. Visa tai erzinaaplinkinius ir trukdo bendrauti.
IŠVADOS
Bendravimas – tai dviejų, ar daugiau žmonių tarpusavio sąveika,kurios metu perduodama informacija, patenkinami įvairūs poreikiai.Bendravimas padeda giliau pažinti save, suprasti tai kas mes esame ištikrųjų. Mes nuolat mokomės bendrauti, taisome savo bendravimo trūkumus.Privalome analizuoti save ir savo elgesį, pažinti savo silpnąsias irstipriąsias puses. Tik pažindami save turime galimybių keistis, o tuo pačiukeisti ir savo bendravimą.
Pagrindinės taisyklės bendraujant su kitais žmonėmis yra šios:atidžiai išklausyti savo pašnekovą, laikytis kalbos kultūros taisyklių,mokėti suvaldyti savo emocijas, nesusikurti sau bendravimo barjerų ,kuriekliudytų efektyviam bendravimui. Reikia mokėti išklausyti pašnekovą.Nedaryti klaidų pokalbio pradžioje, nerodyti savo išskirtinumo, nepagarbauselgesio su kitu žmogumi, nenaudoti grubaus, pašaipaus humoro. Lavinti savo bendravimo įgūdžius ir stilių, esant reikalui juos netgipakeisti. Bendrauti efektyviai: konkrečiai, atsižvelgiant į klausytojožinių rėmus ,vengti emocijomis perkrautų žodžių, reikia siekti, kad verbaliniai pranešimai derintųsi suneverbaliniais. Išmokti efektyviai klausytis pašnekovo: dėmesingai tylėti, linksėti,pritarti vienskieme-niais žodžiais, į pašnekovą reaguoti ramiais judesiais, atvira veidoišraiška. Reikia stengtis pašalinti tuos savo asmeninius bruožus, kurietrukdo efektyviai klausytis pašnekovo. Tie bruožai yra: pašnekovo ignoravimas, nuolatinis savo nuomonės įterpimas,nuolatinai verti-nimai, dėmesio nukreipimas į kitą temą, galvojimas apie tai ką ašpasakysiu, nesiklausantką šneka pašnekovas. Prisiminti, kad bet koks neatsargus pasakymas galibūti konflikto prie-žastis. Bendravimo atmosferą kuria patys žmonės, todėl reikia nesistengtivertinti kito žmogaus gyvenimo būdo, o parodyti susidomėjimą pačiu žmogumi,stengtis būti atviru, kiek leidžia jūsų santykiai, būti nuoširdiems .Elgtissu kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi ir išsaugotumdidžiausią savo vertybę – bendravimą.NAUDOTA LITERATŪRA
1. Maria Furst. Psichologija2. Antanas Suslavičius. Socialinė psichologija3. Aleksandra Jacikevičius. Siela, mokslas, gyvenimas.4. Aleksandras Jacikevičius. Žmonių grupių(socialinė)psichologija.