Aristotelis

TURINYS:

I) Aristotelio filosofijos vieta filosofijos istorijoje....2
II) Istorinė apžvalga.................2
III) Aristotelio siela..................3
1)sielos apibrėžimas, pagr. Sugebėjimai ir dalys..3
2)maitinančioji siela...............5
3)juntančioji siela................6
4)mąstančioji siela................7
a) pasyvusis protas;
b) aktyvusis protas;
c) proto funkcijos ;
IV) Sugebėjimas judinti kūną................8
V) Išvados.....................9

I) Aristotelio filosofijos vieta filosofinėje istorijoje

Aristotelio gyvenimas ir filosofinė kūryba (384-322 m. pr. m. e.) sutampa su tuo laikotarpiu , kai graikų valstybės – miestai pergyveno labai sunkią krizę: nepaliaujami tarpusavio karai , politinių partijų vidinės kovos, stiprėjo antagonizmas tarp vergvaldžių ir vergų. Savo filosofijoje Aristotelis svyravo tarp materializmo ir idealizmo. Aristotelis buvo vienas is tų filosofų, kuris suprato, kokia rimta yyra ekonominė ir politinė krizė. Besirūpindamas savo tautos likimu, jis ėmėsi uždavinio: pasiūlyti tokias reformas, kurios galėtų įveikti krizę (veikalas “Politika”). Jis manė, jog esamas socialinio ir politinio gyvenimo blogybes galima pasalinti ir paliekant vergovinę santvarką. Aristotelis savo reformomis norėjo jai suteikti tik didesnį pastovumą bei atsparum¹.

Tačiau ypatinga Aristotelio filosofijos reiksmė glūdi ne jo pažiūrose į ekonomius ir politinius klausimus. Ji iskyla pirmiausia tuose veikaluose, kuriuose Aristotelis atskleidžia pagrindinį savo mąstymo užmojį – sukurti, tokį universalų mokslą, kuris suvestų visus jo pirmtakų iieskojimus ir laimėjimus į sistemingą vienybę.

Aristotelio – įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo bruožai , jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryskiai pasirodo traktate “Apie sielą” . Tai vienas is jo žymiausių veikalų, turėjęs įtakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir na

aujaisiais laikais psichikos supratimui.

II) Istorinė apžvalga.

Norint issiaiskinti traktato “Apie sielą” vedamąsias mintis , reikia atkreipti dėmesį į jo pirmtakų pažiūras. Sigeras Brabantietis (Vakarų Europos filosofas, gyvenęs Viduramžiais) sako: “Sielą reikia suprasti kaip natūralaus kūno, potencialaus gyventi, veiksmą ir formą arba isbaigtumą. Aisku, jog vieninga būtis atsiranda is sielos ir kūno be ko nors trečio, kas būtų tos vienybės priežastis”. Viduramžių filosofo Tertuliano traktate “Apie sielą” , randame tokius žodžius: “Juk ir mokymas apie sielą atsirado is filosofinių mokslų tų žmonių, kurie maiso vandenį su vynu. Vieni nesutinka, kad siela nemirtinga, kiti tvirtina ją esant daugiau negu nemirtinga; vieni nagrinėja jos turinį, kiti – formą, treti – ir kito sutvarkymą. Vieni jos pradžią mato vienur, kiti pabaigą įžiūri kitur.” Tertuliano manymu, kadangi gyvybę mes pripažįstame nuo pradėjimo akkimirkos, tad ir siela turinti atsirasti nuo pradėjimo akimirkos.Renesanso filosofas Pjetras Pomponacis teigia, kad pirmą vietą tarp materialių daiktų užima siela , ir ji , būdama susieta su nematerialiais daiktais, yra tarpinė grandis tarp materialių ir nematerialių daiktų.

Visumoje egzistuoja tokia nuomonė, jog visa, kas turi sielą, skiriasi nuo to kas neturi sielos daugiausia dviem požymiais: judėjimu ir jutimu. Galime teigti, jog tie tyrinėtojai, kurie kreipia dėmesį į turinčią sielą kūnų judrumą, ją ir laikė judriausiu kūnu, o tie, kuriems rūpėjo kūnų, turinčių si

ielą, sugebėjimas suvokti ir pažinti tikrovę, mano, kad siela savyje turi daiktų pradus. Vieni mano, kad tokių pradmenų yra daug, kiti – kad tik vienas. Kaip pavyzdį galime paimti Empedoklo nuomonę, jog siela susidaro is visų elementų ir kiekvienas elementas yra siela. Demokritas sako, kad siela esanti tam tikra ugnis ir siluma. Kadangi jo filosofijoje pasaulis sudarytas is atomų, tai ugnis ir siela susidaro is tų atomų, kurie yra rutulio fomos, nes tokie atomai dėl savo formos lengviausiai visur prasiskverbia ir, patys judėdmi, judina kitus.

Pagal Platoną siela yra sudaryta is elementų, nes panasus pažįstamas per panasų. Tačiau tarp filosofų yra ir priestaravimų. Ypač tarp tų filosofų, kurie priskiria pradams kūniską prigimtį, su tais, kurie laiko juos bekūniais, ir su tais, kurie sudaro siuos pradus is priesingų elementų misinio, kadangi pagal nustatytus pradus jie apibūdina sielą. Dėl to, kai kurie sielą laikę ugnimi, nes ugnis yra tas elementas, kuris susidaro is smulkiausių dalelių ir yra labiausiai nekūniskas, be to, ugnis pati juda ir judina visa kita. Pasak Demokrito, siela sutampa su protu, o protas susidaro is pirmapradžių bei nedalomų kūnų ir gali judėti tik dėl jų sudarančių dalelių mažumo ir dėl jų formos, kuri, be abejo, yra rutulinė.

Heraklitas pripažįsta sielą pirmaprade, ta
apatindamas ją su garavimu, is kurio susideda visi kiti daiktai. Judinančia jėga sielą laikė tip pat ir Talesas, nes priskyrė sielą magnetui dėl to, nes sis traukia geležį. Diogenas tapatina sielą su oru, laikydamasis tos nuomonės, kad oras susideda is smulkiausių dalelių ir yra visų daiktų pradas. Pasak Akmeono siela yra nemirtinga todėl, kad ji panasi į nemirtingas esybes, o tas panasumas priklauso nuo to, kad ji amžinai juda, nes visa, kas dieviska, nepaliaujamai juda – saulė, mėnulis, žvaigždės ir visas dangus.

Is viso sito mes prieinam tokią isvadą: tie filosofai,kuriems pradai yra priesybės, sielą sudaro is priesybių. O tie, kurie pripažysta pradu tik vieną priesybę, pav. silta arba salta, tapatina ją su siela. Jie sieja savo pažiūras su daiktų pavadinimais: tie, kurie teigia, kad siela yra siluma, mano, kad žodis “dzen” (gyventi) atsirado is žodžio “dzein” (virti) . O tie, kurie tapatina sielą su salčiu, mano, kad siela (psiche) yra gavusi savo pavadinimą nuo kvėpavimo ir jį lydinčio atsalimo (psichros – saltas). Taigi, tokios yra senovės filosofų pažiūros į sielą.

III) Aristotelio siela.

1) Sielos apibrėžimas, pagr. sugebėjimai ir dalys.

O kaip sielą apibrėžia Aristotelis? Remdamasis bendrais savo filosofijos metodologijos principais , Aristotelis analizuoja ir žmogų , kuriame mato du komponentus : kūną ir sielą . Santykis tarp tų komponentų atitinka santykį tarp f

formos ir materijos. Sielą Aristotelis aiskina natūraliai , remdamasis gamtamoksliniais principais . Ji yra kūne . Ji yra gyvybės ir judėjimo priežastis . Visa , kas gyva turi sielą . Augalai turi maitinančią sielą , vegetatyvinę jėgą , kuri tvarko maitinimosi ir dauginimosi funkcijas . Gyvulių sielos sudėtingesnės . Jose prie vegetatyvinių funkcijų prisideda dar juslė , geismingumas , sugebėjimas judėti . O žmogaus sieloje prie funkcijų , būdingų visai gyvajai gamtai, prisideda dar protas , kurį kurį Aristotelis skirsto į pasyvų ir aktyvų . Savo mokymu apie sielą Aristotelis bando isaiskinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kuri skiria gyva nuo negyva. O tai, ką siela apiformina yra organinis kūnas – tai toks kūnas, kuris turi visus organus, reikalingus gyvybei issaugoti. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukstesnio laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei funkcijomis, susideda is nevienodų elementų. Taigi, siela yra gyvybės pradas, pirmiausia – grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visos giminės buvimą – būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. Maitinančioji arba gimdančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukstesniems gyvūnams – tiek gyvuliams, tiek žmogui. Tačiau Aristotelis aiskiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, neatskiriamas nuo kūno.Galime paimti pavyzdį: sakykim, kad akis yra tam tikras gyvis, tai regėjimas būtų jo siela, kadangi regėjimas ir yra akies esmė. Netekusi regėjimo, akis jau nėra akis, jai lieka tik akies pavadinimas.

Siela apibrėžiama tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, mąstymu ir judėjimu. Pavyzdžiui, pasirodo, jog kai kurie augalai būdami supjaustyti, nenustoja gyvybės, nors jų dalys ir atsiskiria vienos nuo kitų. Todėl galime spręsti,kad kiekviename tokiame augale siela yra viena, nors potencialiai jų yra daug. Tą patį galima pastebėti ir supjausčius kurį nors vabzdį į dalis – nes atskiros dalys nenustoja justi ir judėti erdvėje. Bet apie protą bei mąstymą negalime nieko panasaus pasakyti, nes jie yra visai kitokios rūsies sielos sugebėjimai, kurie gali reikstis be materijos.

Siela – neatskiriama nuo kūno, galėtume papildyti tokiu teiginiu: bet koks kūnas negali įsigyti bet kokios sielos. Žinome, kad augalams priklauso tik maitinantysis sugebėjimas, visi gyvūliai turi bent vieną jutimų rūsį – būtent lytėjimą. (Visi gyvuliai minta sausu ir drėgnu, siltu ir saltu maistu, o sios savybės suvokiamos lytėjimui padedant). Kai kurie gyvuliai sugeba judėti, kiti – dar ir protauti ir mąstyti, kaip pavyzdžiui, žmogus arba galbūt kitos arba tos pačios arba aukstesnės prigimties būtybės.

Norint suprasti kas yra siela būtina reikia atskirai isaiskinti kiekvieną gyvių rūsį – kokia yra jo siela (augalo, žmogaus ar gyvulio siela). Jei be maitinančios sielos negali atsirasti juntančioji, tai kaip augaluose maitinančioji siela veikia be juntančiosios? Be lytėjimo neatsiranda nė viena pojūčių rūsis, o lytėjimas gali būti atskirtas nuo jų, nes yra daug gyvių, kurie neturi nei regėjimo, nei klausos, nei uoslės. Ir pagaliau, kodėl mažiausiai yra tų, kurie apdovanoti mąstymu ir protavimu?

2) Maitinančioji siela.

Norint nagrinėti skirtingus sielos sugebėjimus, reikia visų pirma nustatyti, kas yra kiekvienas sugebėjimas, o paskui, kokios yra jų isvestines savybės, ir kokias dar mes be tų aptinkame. Turime apibrėžti kiekvieno sugebėjimo esmę, kas yra mąstančioji arba juntančioji arba maitinančioji siela, tai anksčiau tenka tenka nusakyti , kas yra mąstymas ir jutimas, nes aktai ir veiksmai loginiu požiūriu turi pirmenybę pries potencijas. Taigi vertėtų kalbėti apie maitinimąsi ir gimdymą, nes maitinančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir kitoms būtybėms; tai yra pirmykstis ir bendriausias sielos sugebėjimas, kurio pagalba visos būtybės gali gyventi. Sis sugebėjimas pasireiskia gimdymu ir naudojimusi maistu. Visiems gyviams, kurie yra susiformavę ir nesuluosinti natūraliausias veiksmas yra gimdyti panasų į save: augalui – augalą, gyvuliui – gyvulį; tai ir yra tas tikslas, kurio visos būtybės siekia. Is pradžių kalbant apie maitinimą, reikia paminėti, jog paprasčiausių kūnų pasaulyje dažniausiai yra taip, kad vienas maitina, o antras yra maitinamas. Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad panasūs kūnai minta panasiais ir auga panasių dėka, o kiti , priesingai, laikosi tos nuomonės, kad kaip tik priesybės viena kitą maitina.

Kadangi niekas, kas neturi gyvybės, nesimaitina, tai turintis sielą kūnas ir bus tai, kas maitinasi. Turįs sielą kūnas yra tam tikra kiekybė – maistas yra augimo priemonė, o kiek gyvas kūnas yra individuali substancija – maistas yra maitinimo priemonė , nes maitinimas islaiko gyvio substanciją , ir ji gyvuoja kol maiyinasi.

Be to, maitinimas yra gimdymo veiksnys; bet gimsta ne tas kūnas, kuris maitinasi, o kitas, kuris yra panasus į pirmąjį. Taigi, netekęs maisto gyvis nebegali gyventi. Todėl reikia skirti tris dalykus: visų pirma – kas maitinasi, antra – kuo maitinasi, ir trečia – kas maitina. Tai, kas maitina, yra pirminė siela (maitinančioji siela), kas maitinasi – turintis ją kūnas, o kuo maitinasi – maistas.Randame dar vieną teiginį: kadangi kiekvienas maistas turi būti virskinamas, o virskinimą sukelia siluma, todėl visos turinčios sielą būtybės turi savyje silumos.

3) Juntančioji siela.

Jutimas reiskiasi judėjimu ir tam tikra pasyvia būsena, nes atrodo, kad jis yra tam tikras pasikeitimas. Kai kurie filosofai mano, kad tik panasus patiria panasaus poveikį. Be mitimo ir gimdymo siela pasižymi dar kitais naujais sugebėjimais: jusle, judrumu, jautrumu, įvairių rūsių siekimu, potraukiais. Laikydamas juslę svarbiausiu gyvūnų sielos sugebėjimu, Aristotelis vadina ją juntančiąja siela. Lytėjimas yra kaip tik ta juslė, kurios pagalba gyvūnai suvokia bendriausias fizinio pasaulio priesybes – silumą, saltį, sausumą, drėgmę, be to ir kūno esmines savybes: kietumą, minkstumą, svorį ir kt. Lytėjimas yra kiekvieno gyvulio gyvybės būtina sąlyga.

Regėjimo objektas yra tai, kas matoma, o matome pirmiausia spalvą. Tačiau spalvas nematysime be sviesos, todėl pirmiausia turime apibrėžti kas yra sviesa. Sviesa – tai kažkas permatoma, o apskritai sviesa yra tamsos priesybė. Negalime pritarti Empedoklui, kuris tvirtina, kad sviesa sklinda per tam tikrą laiko tarpą erdvėje tarp dangaus ir žemės, bet, esą, mes to vyksmo nepastebime. Taip pat ir Demokritas neteisingai sprendžia, tvirtindamas, kad jei tarpinė erdvė būtų tusčia, tai galima būtų ryskiai pamatyti net danguje esančią skruzdėlę. Bet tatai neįmanoma, nes regėjimas vyksta tik tada, kai regėjimo organas patiria tam tikrą poveikį. Aplamai, tai, kas matoma sviesoje, yra spalva. Jos nesimato be sviesos, nes spalvos esmė yra kaip tik ta, kad ji sugeba judinti, kas aktualiai permatoma. Tai mums gali įrodyti toks eksperimentas: jei padėsime spalvotą daiktą ant pačios akies, tai nieko nematysime. Is tikrųjų spalva judina permatomą aplinką, pav. orą, o jis savo ruožtu judina jutimo organą.

Norint nustatyti, kas yra klausa, turime nustatyti kas yra garsas ir balsas. Garsas visada atsiranda tada, kai tam tikras daiktas veikia kurį nors kitą tam tikroje aplinkoje. Garsą sukelia dūžis, todėl esant tik vienam daiktui, garsas negali atsirasti. Jis neatsiranda susiduriant kai kuriems daiktams, pav. vilnai. Beje, jis girdimas ne tik ore, bet ir vandenyje, tačiau ne taip aiskiai. Visgi turime pabrėžti, kad nei oras, nei vanduo nėra lemiamoji garso priežastis. Jo atsiradimo sąlyga: kietų kūnų susidaužimas tarpusavyje ir su oru. Pats oras yra begarsis, nes lengvai issisklaido. Kai jam kas nors trukdo sklaidytis, jo judesys tampa garsu.

Balsas – tai ir yra garsas, kurį skleidžia sielą turinčios būtybės. Kas neturi sielos, niekada neturės ir balso. Negyviems daiktams tik analogiskai priskiriamas balsas, pavyzdžiui, sakoma, kad lyra, fleita ir kiti instrumentai skleidžia tam tikrą garsą. Balsas yra garsas, kurį kuria pats gyvis ir ne bet kokia kūno dalimi – nes balsą gali skleisti tik tie gyvuliai, kurie kvėpuoja oru. Tam reikia, kad garso skleidėja būtų sielą turinti būtybė, dar daugiau – tokia, kurios veikla būtų lydima kokių nors vaizdinių, nes balsas yra garsas, kuris turi tam tikrą prasmę. Žinome, kad negalima kalbėti nei įkvepiant, nei iskvepiant, bet tik sulaikant kvėpavimą, nes tada galima įkvėptam orui suteikti atitinkamą judesį. Žuvys yra bebalsės – nes jos neturi gerklės, nes neįkvepia ir neiskvepia oro , ir nekvėpuoja.

Pagal traktato autoriaus “Apie sielą” Aristotelio – žmogus silpnai suvokia kvapus ir kvėpuojančių objektų suvokimas visuomet yra lydimas malonumo ar nemalonumo jausmų, todėl žmogus net negali lygintis su daugelio gyvulių uosle. Uostoma tik kažkokiai tarpinei aplinkai padedant, o tai yra būtent oras arba vanduo, nes vandenyje gyvenantieji gyvuliai, tiek bekraujai, tiek turintieji kraują, užuodžia kvapus, taip pat ir tie, kurie gyvena ore. Skonio pojūčiuose nedalyvauja jokia tarpinė aplinka. Bet nėra nieko, kas be drėgmės galėtų sukelti skonio pojūtį – kas ragaujama, turi savyje drėgmę. Paprasto skonio rūsys yra priesingos – visų pirma, saldumas ir kartumas, nuo jų priklauso kita priesybė – riebumas ir sūrumas, artimi saldumui ir kartumui. Visų skonių tarpinę vietą užima astrumas, aitrumas,
rūgstumas.

4) Mąstančioji siela.

Didesnis juslių issivystymo arba tobulėjimo lygis pasireiskia naujo sugebėjimo – vaizduotės atsiradimu. Ji labai ryskiai pasirodo aukstesnių gyvulių ir žmonių psichiniame gyvenime, bet Aristotelis linkęs į tą nuomonę, kad neapibrėžtoje ir neryskioje formoje, ji priklauso ir žemesniesiems gyvuliams. Dažniausiai Aristotelis apibrėžia vaizduotę kaip sugebėjimą, kurio dėka sieloje atsiranda ir issilaiko objektų vaizdiniai, patiems objektams nebeveikiant jutimo organo. Ypatinga vaizduotės rūsis yra atmintis, kur vaizdinys gauna lyg ir papildomą apibrėžimą – laiką ir yra suvokiamas kaip anksčiau patirto įspūdžio atvaizdas. Su atmintimi siejasi ir prisiminimas, t. y. gautų praeityje įspūdžių atgaminimas. Aristotelis skiria dar protinę vaizduotę, kuri yra susijusi su mąstymu. Sios vaizduotės ypatingą funkciją galima isaiskinti tik proto pagalba. Protu skiriasi mąstančioji siela nuo juntančiosios, ir protas priklauso tiktai žmogui.

Jutiminis suvokimas ir mąstymas nėra tas pats dalykas. Jutiminis suvokimas priklauso visiems gyviams, o mąstymas – tiktai nedideliam skaičiui. Bet ir mąstymas (jis gali būti teisingas arba klaidingas), pirmiausia reiskiasi samprotavimu, žinojimu, teisingu manymu, o antra – jų priesybėmis. Vadinamasis protas, t. y. tas sugebėjimas, kuriuo siela protauja ir sprendžia, nėra jokia aktualybė, kol jis nemąsto. Todėl būtų neteisinga manyti, kad jis yra susimaisęs su kūnu, nes siuo atveju jis turėtų įgauti tam tikrą kokybę, pavyzdžiui, saltumą arba siltumą, ar, panasiai kaip juslė, turėtų turėti kokį nors organą. Bet is tikrųjų taip nėra. Protas – mąstęs ką nors ypatingai sunkaus, lengvesnį dalyką mąsto po to ne blogiau, bet, galbūt, dar geriau. Is tikrųjų, juslė yra susijusi su kūnu, o protas atskirtas nuo jo.

Tik protas sugeba pažinti daiktų esmę. Tuo jis skiriasi nuo jutiminio suvokimo, kuriam priimtinos tik jutiminės formos. Proto objektai yra pačios daiktų formos, atskirtos nuo bet kokios materijos. Aristotelis teigė, kad protas negali turėti jokio rysio su materija ir nereikalingas jokio materialaus organo formoms pažinti. Aristotelis sprendžia sį klausimą analogiskai jutiminiam suvokimui. Protas santykiauja su savo objektu panasiu būdu kaip jutiminis suvokimas su savuoju. Prote randame du veiksnius, kurie mąstančiojoje sieloje atlieka tokį vaidmenį, kaip gamtoje materija ir forma. Todėl tenka skirti aktyvųjį ir pasyvųjį protą. Aktyvusis protas, mąstydamas formas, mąsto ir pats save, nes mąstydamas jis sutampa su savo objektu, o pasyvusis – be aktyviojo negali veikti, jis yra mirtingas ir žūva kartu su žmogaus kūnu. Aktyvusis protas žmogaus sieloje yra visų formų forma ir auksčiausias nejudamas pradas. Protas, kaip ir juslė, pažįsta savo objektus dvejopu būdu: arba tiesiogine intuicija, arba sprendimo būdu. Sprendimas gali būti klaidingas arba teisingas. Pasak Aristotelio, protas remiasi patyrimo sukauptais atminties vaizdiniais ir, palugindamas juos, nustato bei iskelia, kas juose yra bendra.

Dar viena protinio pažinimo rūsis yra tiesioginė intelektinė intuicija. Jos objektai yra vieninės abstrakčios sąvokos arba formos. Prie intelektinės intuicijos objektų priklauso:
matematikos vientisiniai dydžiai;
visos abstrakčios formos, kurios mąstomos be jokio rysio su materija;
neigiamos sąvokos, kurios mąstomos, paneigiant jų pozityvinę priesybę.

IV) Sugebėjimas judinti kūną.

Be mitimo, jutimo ir mąstymo, sielai, Aristotelio manymu, priklauso dar ketvirta funkcija – sugebėjimas judinti kūną ir tuo vadovauti jo praktinei veiklai. Pirminė gyvūnų ir žmonių judesių priežastis yra siekiamieji objektai (gėrybės ir blogybės). Bet sie siekimai skiriasi vieni nuo kitų priklausomai nuo to, ar jie iskyla gyvūno juntančioje ar žmogaus mąstančioje sieloje, ar juos sukelia juslėmis suvoktas objektas ar atgaivintas atminties vaizdas, ar pagaliau proto samprotavimai. Vadinasi, pagaliau yra tik vienas judėjimo pradas: siekimas. Kaskart, kai judėjimas vyksta protaujant, jis vyksta ir norint. Bet is kitos pusės – siekimas gali judinti kūną ir priesinga proto nurodymams kryptimi, nes ir geismas yra tam tikras siekimas.Todėl tikras judintojas visada yra pats siekiamasis objektas. Taigi, tenka skirti tris veiksnius: pirma – kuris judina, antra – kuo judina, trečia – kuris judinamas. Kas pats juda ir judina yra siekimo jėga, tai, kas judinama, yra pats gyvis. Taigi gyvis judina pats save tiek, kiek jis sugeba (ko nors) siekti.

V) ISVADOS

Is viso to galime padaryti to, kas buvo pasakyta apie sielą, santrauką. Is tikrųjų visi daiktai yra arba jutimo objektai, arba proto objektai: jutimas tam tikru būdu sutampa su juntamuoju daiktu, žinojimas – su pažįstamuoju objektu. Sielą galime palyginti su ranka – kaip ranka yra visų įrankių įrankis, taip protas – visų formų forma. Tas, kuris nieko nejunta, negali nieko nei ismokti, nei suprasti; o tas, kuris protu įžvelgia ką nors, būtinai turi naudotis vaizdiniais, nes vaizdiniai yra panasūs į pojūčius, kuriems trūksta tik materijos.

Naudotos literatūros sąrasas:
1. Aristotelis “Apie sielą”. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Vilnius – 1959m.
2. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika.

Leave a Comment