TurinysTurinys 1Įvadas 21. Bendravimo ir komunikacijos apibūdinimas. 32. Bendravimas kaip socialinė komunikacija. 43. Klausymasis kaip socialinės komunikacijos dalis. 54. Klausymosi stiliai . 65. Klausymosi būdai …………………………………………………………………………………………………….. 6Apibendrinimas 11Literatūra 12ĮvadasąčęėįųūKodėl mums yra labai svarbu mokėti klausytis? Mes bendraujame, kalbamės, klausomės. Tik kakodėl daugiau dėmesio bendraudami skiriame kalbėjimui nei klausymuisi. O juk klausymasis yra tiek pat svarbi bendravimo dalis kaip ir kalbėjimas.Jei mes bendraudami tik kalbame, nesirūpindami, ar esame igirsti ir teisingai suprasti, o taip pat nesirūpindami, ar mes patys i tiesų igirdome ir teisingai supratome savo panekovą,- vargu ar toks bendravimas ilgai tęstųsi ir būtų vaisingas.Greičiausiai tokio bendravimo rezultatas – namus palikęs mylimas vyras, dėl “vienatvės dviese” besikamuojanti mona, į tėvus kaip į didiausius prieus iūrintys vaikai… Nesistengdami ir nemokėdami klausytis, monės kenčia patys ir skaudina kitus.Nemokėjimas klausytis lygiai taip pat kenkia ir dalykiniams santykiams. Blogai parayta darbo ataskaita, netiksliai suderintas susitikimo laikas, netiksliu adresu pasiųsta informacija – visa tai tik dėl to, kad kakas kako nesugebėjo tiksliai igirsti ir suprasti.Studentų ir dėstytojų bendravime mokėjimas klausytis taip pat yra labai svarbus, padedąs ivengti daugelio didesnių ir maesnių nesusipratimų. Tikslus klausymasis studentams ir dėstytojams padeda ne tik tiksliau suvokti gaunamą dalykinę informaciją, bet ir geriau suprasti ir geriau atlikti gaunamas uduotis, geriau suprasti panekovo motyvus ir tikslus. Labai svarbu ir tai, kad tinkamai klausydamiesi, mes parodome pagarbą panekovui jo asmenybei ir nuomonei, o tai yra viena svarbiausių sėkmingo bendravimo sąlygų.
“Dvi ausys ir vienas lieuvis mums duoti tam,kad daugiau klausytume ir maiau kalbėtume”Zenonas Stoikas(Graikų filosofas)1. Bendravimo ir komunikacijos apibūdinimas.Kadangi klausymasis yra bendravimo ir komunikacijos dalis, pirmiausia reikėtų isiaikinti, ką reikia ios dvi sąvokos ir koks yra tarp jų ryys.
Lietuvių mokslinėje literatūroje vartojamų bendravimo ir komunikacijos sąvokų aikinimas yra problematikas. Painiava pirmiausia kyla dėl to, kad mokslinėje literatūroje anglų ir vokiečių kalba “bendravimo” sąvokos apskritai nėra : paprastai čia vartojama “komunikacijos” sąvoka (angl. communication, vok. Komunikation). Be to, pačioje lietuvių psichologinėje, pedagoginėje, vadybinėje literatūroje nėra iki galo aikus komunikacijos ir bendravimo apibrėimas. Todėl vienais atvejais ios sąvokos vartojamos kaip sinonimai, o kitais – jos iskiriamos.iame darbe remiamasi poiūriu, kad bendravimas ir komunikacija nėra tapatūs reikiniai.Plačiausias, įvairiausius poiūrius apimantis komunikacijos apibrėimas būtų toks : komunikacija yra keitimosi informacija procesas. is procesas apima labai plačią sritį – visą gyvąją gamtą, pradedant primityviais organizmais ir baigiant mogumi, bei jo paties sukurtomis komunikacijos sistemomis. Pats lotynikas terminas communicatio reikia praneimą, susisiekimą, ryius, susiinojimą.Bendravimą galima apibūdinti kaip kontaktų tarp monių umezgimo ir palaikymo procesą, pasireikiantį komunikacija kaip pasikeitimu psichinės veiklos rezultatais (iniomis, mintimis, sprendimais, vaizdiniais, patirtimi, jausmais, nuostatomis ir kt.), sąveika kaip tarpusavio poveikiu bei keitimusi veiksmais, tarpusavio suvokimu bei supratimu.iame bendravimo apibrėime iskiriami trys jo aspektai – komunikacinis, sąveikos ir percepcinis. Socialinė komunikacija reikia keitimasis informacija, tarp dviejų ar daugiau monių. Nurodoma, kad keitimasis informacija yra ne iaip sau jos judėjimas, o monių nuomonių, kuriomis monės keičiasi, tikslinimas ir plėtimas. Komunikacinį bendravimo aspektą vėliau aptarsime plačiau, nes būtent komunikacijos dalis – informacijos priėmimas, t.y. klausymasis yra mūsų tyrimo objektas.Antrasis bendravimo aspektas – socialinė sąveika – apibūdina komunikacijos pagalba realizuojamą individų ar grupių abipusių poveikių vienas kitam sistemą, siekiant suderinti, koreguoti, keisti bendravimo partnerių veiksmus, elgesį, mintis, paiūras, jausmus ir kt. Čia pabrėiami du socialinės sąveikos momentai : 1) bendravimo partnerių abipusis poveikis , vienas kito keitimas ir 2) abipusių veiksmų derinimas, bendrų veiksmų organizavimas , suvienijant individualias pastangas.Galiausiai, bendravimas kaip socialinė percepcija apima kito mogaus vaizdinio susidarymo procesą. Socialinis suvokimas apima ne tik tai, kaip mogus suvokia kitą mogų, bet ir tai, kaip jis suvokia grupę, kaip grupė suvokia atskirą asmenybę, taip pat tarpusavio suvokimo reikinius.Ryys tarp ių bendravimo komponentų yra labai glaudus. I vienos pusės socialinė komunikacija ir socialinė percepcija yra būtinos monių sąveikos sąlygos : sąveiką įgalina jos metu vykstantis keitimasis informacija ir tarpusavio suvokimas Kita vertus, ir komunikacijos, ir percepcijos procesuose neivengiamai reikiasi tam tikra tarpusavio įtaka ir sąveika. Todėl galima sakyti, kad sąveikos procesas i dalies sutampa su komunikacijos ir percepcijos procesais.Analogikai socialinė komunikacija ir socialinė percepcija neįmanoma viena be kitos. Jos yra būtina viena kitos sąlyga ir taip pat i dalies sutampa..Įvertinant pateiktus komunikacijos ir bendravimo apibrėimus, galima daryti ivadą, kad bendravimas apima tik socialinių santykių sferą, o komunikacija vyksta ir socialinėse, arba monių, sistemose (socialinė komunikacija), į nesocialinėse (nesocialinė komunikacija). Tokiu būdu sritis, kurioje bendravimas ir komunikacija sutampa, yra socialinė komunikacija.2. Bendravimas kaip socialinė komunikacija.Kad geriau suprastumėme socialinę komunikaciją, pirmiausia panagrinėkime patį komunikacijos procesą.Komunikacija kaip procesas. Komunikacija yra nenutrūkstamas procesas. Neįmanoma tiksliai fiksuoti komunikacijos pradios ir pabaigos, galima tik stebėti ir analizuoti ją įvairiose laiko atkarpose. Tai, kad sunku iskirti io proceso sudedamąsias dalis ir kintamuosius, labai apsunkina komunikacijos analizę.Keitimosi informacija procesą, vykstantį tarp dviejų dalyvių, bando perteikti įvairūs tarpasmeninės komunikacijos modeliai.Interakcinio poiūrio atstovai komunikaciją lygina su teniso aidimu. Vienas pranea, kitas atsako, pirmasis priduria, ir taip toliau. Abu dalyviai be paliovos keičiasi siuntėjo ir priėmėjo pozicijomis. Tačiau čia priėmėjas nėra suprantamas kaip potencialus grįtamojo ryio davėjas. Komunikacinis procesas suprantamas kaip atitinkantis formulę “stimulas – reakcija”.Kiti tarpasmeninės komunikacijos modeliai, akcentuodami grįtamąjį ryį, demonstruoja siuntėjo ir priėmėjo keitimąsi vaidmenimis kaip ėjimą ratu. Vienas i jų vaizduoja, kad komunikacijos procesas nuolatos grįta į ieities taką, o tai realiai neįmanoma. Atsivelgiant į tai buvo pasiūlytas spiralinis komunikacijos modelis, kuriame komunikacijos procesas vaizduojamas kaip atviras, judantis į priekį ir kartu veikiamas jo dalyvių individualios patirties. Vėliau is modelis patobulintas, įtraukiant dar ir tokius veiksnius kaip socialinės ir kultūrinės aplinkos poveikis, t.y. įvedant dar vieną komunikacijos proceso elementą – aplinkos poveikį.Verbalinė ir neverbalinė socialinė komunikacija. monės komunikuoja odiu ir ratu, tai yra vienas kitam perduoda simbolius, kuriems priskiriama tam tikra reikmė. Socialinėje komunikacijoje naudojami ir kiti simboliai : mimika, gestai, judesiai, veido iraika, ir kt. Visa tai sudaro neverbalinę komunikaciją. Neįmanoma naudoti verbalinę komunikaciją, nenaudojant vienos ar kitos neverbalinės komunikacijos formos. Neverbalinė komunikacija visada veikia verbalinę komunikaciją.Vidinė ir iorinė socialinė komunikacija. Socialinėje komunikacijoje yra iskiriami tokie lygmenys : vidinis – intrapersonalinis ir iorinis – tarpasmeninis, asmenų – grupės, tarpgrupinis, grupės viduje, masinis (kultūrinis).Čia tikslinga plačiau aptarti intrapersonalinį (vidinį) lygmenį, be kurio negalima iorinė socialinė komunikacija, ir tarpasmeninį lygmenį kaip pagrindą visų kitų komunikacijos lygių analizei.Intrapersonalinė socialinė komunikacija. monės kuria, gauna, apdoroja informaciją savo vidinėje sistemoje, tai yra komunikuoja su pačiu savimi. Taip plėtojasi intrapersonalinė komunikacija, kurioje siuntėjas ir gavėjas yra tas pats asmuo. Reikmių kūrimą galima pavadinti ukodavimu, o informacijos interpretavimą – dekodavimu. Ukodavimo procese interpretuojamos savo reikmės apie tam tikrą situaciją, tai yra kuriama informacija. Dekodavimo metu informacija interpretuojama reikmėmis. Ukodavimo ir dekodavimo procesai suteikia galimybę monėms siųsti ir gauti informaciją.Tarpasmeninė socialinė komunikacija. i komunikacija vyksta tarp dviejų ir daugiau asmenų. Ji pagrįsta intrapersonaline komunikacija, nes asmuo pirmiausia komunikuoja su savimi, o tik po to su kitu asmeniu. ioje komunikacijoje būtinas dvipusis ryys. Tarpasmeninės komunikacijos dalyvis, naudodamas intrapersonalinę komunikaciją (ukoduoja ir dekoduoja informaciją, kurią būtina perduoti kitam asmeniui), perduoda informaciją įvairiais simboliais kitam asmeniui, o is dekoduoja gautą informaciją ir ukoduoja naują, kurią nori perduoti kaip atsakymą.3. Klausymasis kaip socialinės komunikacijos dalis.Komunikacija yra informacijos perdavimo, t.y. kalbėjimo, ir informacijos priėmimo, t.y. klausymosi, procesasNagrinėdamas klausymosi ypatumus, A.Istvud_as nurodo , kad yra didelis skirtumas tarp “girdėti” ir “klausytis. Nors i pirmo vilgsnio ios dvi sąvokos atrodo beveik niekuo nesiskiriančios, tačiau jos visikai skirtingos. “Girdėti” reikia mūsų ausies sandaros mechanizmo pagalba priimti į ausį mums siunčiamus garsus. Tai fiziologinė ypatybė. Kitaip tariant sugebėjimas įvairius garsus pagauti ausimi. ie ausies pagauti garsai eina į vidinę ausį, kuri atrodo kaip apverstas trimitas. Ja garsas nueina iki ausies būgnelio, o i ten toliau eina trejomis vidinės ausies atkarpomis iki “įrenginio”, kuris atrodo ir veikia kaip arfa.Jis pakeičia garsą (akustinį impulsą) nerviniu dirginimu, o is eina į tam tikrą smegenų dalį. Ten praneama, kad kakas yra girdima.“Klausytis” reikia įsisavinti tam tikrus mums reikalingus vertingus garsus, juos apibendrinti, analizuoti ir suprasti. Klausymasis yra susijęs su girdėjimu, bet tai jau ne fiziologinė, o psichologinė ypatybė. Čia svarbiausia igirstos informacijos supratimas. Kitaip tariant, interpretacija to , ką girdime. Interpretuoti iuo atveju reikia idėstyti, isiaikinti, ireikti tam tikru būdu ir t.t. Kalbant apie tai, kaip monės supranta tai , ką igirsta, skiriamos kelios io proceso fazės:1. Tikslas. Viso klausymosi proceso pradioje kalbėtojas turi tam tikrą tikslą (intenciją). odiu “tikslas” įvardijama motyvacija, noras, praymas,poreikis ir t.t. Tas tikslas gali turėti daugelį prasmių. Tai gali reikti, kad tas, kas turi tam tikrą tikslą, pasako ir jį atitinkantį odį.2. odis. Klausytojas turi suprasti, ką tam tikru odiu norėta pasakyti, ir is odis abiem pusėms turi reikti tą patį dalyką, turėti tą pačią prasmę.3. Aikinimasis. Kad pasakytas odis būtų teisingai suprastas, reikalinga teisinga jo interpretacija – isiaikinimas. Tai, ką girdi, klausytojas sulygina su tuo, ką ino, ir bando surasti tam tikrą panaumą.4. Supratimas. Kai klausytojas isiaikina igirstą odį ir suvokia jį, lieka paskutinė ir sunkiausia fazė : suprasti kalbėtojo tikslą, t.y. ką jis tuo pasakymu norėjo pasiekti.Klausymasis taip pat priklauso nuo mums pateiktos informacijos greičio ir mūsų protinio sugebėjimo gautą informaciją apdoroti. Normaliai mogus kalba madaug 25 odių per minutę greičiu, nors gali kalbėti ir 400 odių per minutę greičiu. Skirtumas tarp kalbėjimo ir informacijos suvokimo greičio gali tapti nesiklausymo prieastimi, ypač kai kalbama per lėtai ar per greitai. Taigi, klausymasis yra gan sudėtingas ir reikalaujantis daug pastangų procesas, sunkus darbas, gal dėl to ne daug kas i mūsų sugeba klausytis ar iklausyti.4. Klausymosi stiliai.Mūsų laikysena, akių kontaktas, sutelkiamas į panekovą dėmesys padeda mums efektyviau klausytis panekovo. Tačiau kiekvienas mogus skirtingai naudojasi iais sugebėjimais. Klausymo stilių apsprendia mogaus asmenybė, charakteris, interesai ir ketinimai, padėtis visuomenėje, lytis, amius. Daug kas priklauso ir nuo pokalbio situacijos ir atmosferos: vienaip bendraujama su mylimu mogumi, kitaip su namikiais, dar kitaip darbe, ir visikai skirtingai su virininku. Todėl galima iskirti kelis klausymosi stilius:Kategorikasis panekovas – klausosi vertindamas ir klausydamas vertina: “Na, tai, ką tu sakai, yra gerai…” arba “Tai yra netiesa …”Interpretuojantis panekovas – klausydamasis galvoja: “Jūs taip sakote tik todėl, kad a jausčiausi kaltas dėl …” arba “Man dabar aiku kodėl Jūs tai pasakėte…”Ujaučiantis panekovas – labai greitai sutinka su tuo, kas jam sakoma arba ireikia savo uuojautą kalbančiajam, sakydamas tokias pastabas : “Jūs visikai teisus…” arba “A jus ujaučiu…”.Analizuojantis panekovas – klausydamasis linkęs uduoti klausimus : “Kada tai įvyko?” arba “Pateikite man, praau, konkretų pavyzdį.”Klausymosi stiliai priklauso ir nuo kalbėtojo bei klausytojo uimamos padėties. Daniausiai dėmesingai klausosi tų, kurie uima auktas pareigas ar visuomeninę padėtį, o ypač tais atvejais, kai i vadovo kalbos norima igauti kokios nors naudos sau. Ir atvirkčiai, monės uimantys auktas pareigas, nėra tokie dėmesingi kaip jų pavaldiniai.Klausymosi stilių apsprendia ir tai, kas yra mūsų panekovas – vyras ar moteris. Atlikti tyrimai parodė, kad kuomet kalba vyras su vyru arba moteris su moterimi kalbama nepertraukiant vienas kito minčių. Tačiau kai kalba moterys ir vyras, vyras pertraukia moters kalbą du kartus daniau. Nustatyta, kad vyrai daugiau dėmesio skiria panekovui ir jo temai, o moterys daugiau dėmesio skiria pačiam bendravimui.5. Klausymosi būdai.A.Istvud_as iskiria tris pagrindinius klausymosi būdus : Pasyvus klausymasis; Aktyvus klausymasis; Empatikas klausymasis.Pasyvus klausymasis. yra pats papračiauisas i klausymosi būdų. Jam būdingas mokėjimas įdėmiai tylėti ir klausytis nenutraukiant panekovo savo pastebėjimais. Pasyviai klausantis reikia tiesiog įdėmiai klausytis panekovo, leisti jam suprasti, kad jo klausomasi, kad jis ne vienas bendrauja, kad jį supranta ir gali jam padėti. Pasyvus klausymasis reikalauja tam tikro dvasinio darbo, nes reikia sugebėti pokalbio metu igirsti būtent tą panekovo emociją ar jausmą, kurį jis norėjo perduoti. Pasyvus klausymas yra tinkamas tada, kai panekovas yra emocionalus, įsiaudrinęs, arba jam sunku ireikti savo mintis, kai jis nori būti iklausytas ir tuo momentu jo nedomina klausytojo nuomonė. Bendraujant su tokiu panekovu reikėtų leisti jam isinekėti, laikas nuo laiko įsiterpiant tokiais praneimais : “Aha…”; “A jus suprantu…”; “Taip …”, taip leidiant panekovui suprasti, kad jo klausomasi. Kadangi dauguma monių linkę kalbėti, o ne klausytis verta plačiau aptarti situacijas, kuriose naudinga panaudoti pasyvaus klausymosi būdus: 1) Kai panekovas nori gan aistringai pasisakyti kokiu nors klausimu arba pareikti savo nuomonę. Dauguma psichoterapeutų pradioje panekesio su savo pacientais pradioje naudoja pasyvų klausymosi būdą. Pasyvus klausymosi būdas tinka urnalistikoje imant interviu i panekovo ar priimant į darbą naują darbininką, kai norima apie panekovą suinoti kuo daugiau informacijos. Pasyvus klausymasis labai naudingas, kai norime iklausyti panekovo paiūrį apie vieną ar kitą jo mintį ar pasiūlymą. Tai labai naudinga komercinio panekesio metu, situacijoje, kai per trumpą laiko tarpą reikalingas tikslus abipusis supratimas.2) Kai panekovas nori aptarti jam rūpimus ar jį varginančius klausimus. Pavyzdiui kai panekovas niekaip neisprendia kakokios jam svarbios problemos, arba jaučiasi panekesio metu įeistas, arba jaučia jaudulį, baimę, nusivylimą, neapykantą. Tokiais atvejais pokalbio metu yra labai svarbu ir naudinga neįsiterpti į pokalbį, suteikiant panekovui galimybę isakyti savo jausmus. Pasyvus klausymasis tinka įtemptose situacijose.3) Kaip panekovui sunku ireikti savo rūpesčius ir problemas. iuo atveju pasyviai klausantis būtina minimaliai įsiterpti į pokalbį ir tuo pačiu padėti panekovui ireikti savo mintis.4) Bendraujant su mogumi uimančiu auktą postą ar visuomeninę padėtį, reikia sulaikyti emocijas panekesio metu. Labai danai monės, uimantys auktus postus, jaučiasi gana laisvai pokalbio metu, pertraukia panekovą, tokiu tonu rodydami savo auktesnę poziciją. Taigi pasyvus klausymasis labai tinka bendrauti su vadovu kritiko ar lemiamo pokalbio metu.Aktyvus klausymasis. Tai toks klausymosi būdas kaip pokalbio metu leidiama panekovui inoti, jog jo klausomasi ir jis suprantamas teisingai. Pagrindinis aktyvaus klausymosi bruoas yra pastovus isiaikinimas, ar teisingai suprantama panekovo perduodama informacija. Aktyvus klausymasis pasireikia tokiomis frazėmis : “Ar teisingai a Jus supratau,kad …?”;”Tuo tu nori pasakyti,kad…”Kitaip sakant, tu turėjai galvoje…” Labai svarbu yra tai ,kad aktyvusis klausymosi būdas padeda tiksliai suprasti panekovo siunčiamą informaciją. Sugebėjimas aktyviai klausytis labai sudėtingas, norint efektyviai ir tiksliai bendrauti, nepaisant visų sunkumų, kylančių bendravimo procese. Aptarsime kai kuriuos i ių sunkumų:1) Vieno odio dvireikmikumas. Visose kalbose yra odių, kuriuos galime suprasti dvireikmikai. Kartais bendraujant būna sunku nustatyti, ką tiksliai pasakytais odiais ar frazėmis norėta pasakyti. Siunčiantis signalą gali jį suprasti vienaip, o gaunantis signalą priimti ir suprasti jį kita reikme. Bus gaitamas laikas, kol abu pokalbio dalyviai isiaikins to odio prasmę. Todėl aktyviai bendraujant kartais klausiama ” Ką Jūs iuo odiu norėjote pasakyti ?”Taigi daug nesusipratimų vyksta tik dėl to, kad vieną ir tą patį odį galima suprasti skirtingai.2)… Kalbėtojo siunčiamų praneimų “ukodavimas”.Suteikiant tam tikrą prasmę siunčiamai informacijai, panekovui perduodama ukoduota informacija. Ne visada pavyksta ireikti siunčiamą informaciją taip, kad gaunantis asmuo ją suprastų teisingai, t.y. taip, kaip ją supranta siuntėjas. Tai viena i prieasčių, kodėl “ukoduotam” praneimui iifruoti panekovas turi naudotis grįtamuoju ryiu, t.y. pasitikslinti gautą informaciją.3) Sunkumas atvirai ir tiksliai isireikti. Dėl visuomenės nuostatų, normų ir reikalavimų paprastai kalbėtojas pradeda panekesį “aplinkiniu keliu”, todėl neretai sunku suprasti jo pokalbio temą ar ketinimus. Pavyzdiui pas psichologą atėjęs pacientas pradeda spręsti problemą kuri nėra jam labai svarbi, ir nėra tikroji jo atėjimo prieastis. Tik po kelių seansų, kai panekovas ima jaustis saugus ir ima pasitiki konsultantu, įsitikina, kad jį supranta, tada pradeda spręsti i tiesų jam rūpimą problemą.A.Istvud_as nurodo tokius pagrindinius aktyvaus klausymosi tipus:1) Pasitikslinimas – tai kreipimasis į panekovą klausimu siekiant geresnio jo supratimo. Tai leidia gautą informaciją suprasti kuo tiksliau. Pasitikslinant gautą informaciją, taip pat gaunama naujų duomenų apie jau suteiktą informaciją. “Praau patikslinti, ką Jūs turėjote omenyje ?”, “Ar čia ta problemos dalis kuri Jus jaudina?” Tokie klausimai ir kartu informacijos patikslinimas priverčia igirsti ir patikslinti siunčiamą panekovo informaciją. Tuo pačiu metu panekovas supranta, jog jis buvo suprastas teisingai.2) Perfrazavimas. Perfrazavimas – tai igirstos minties suformulavimas kitais odiais. Tai panekovo minčių formulavimas savais odiais, norint pasitikslinti, ar gerai suprasta jo mintis. A.Istvud,as pabrėia, kad perfrazavimas, reikalingas ypač tada kai panekovo odiai mums atrodo aikūs: “Ar gerai a Jus supratau…”, “Kaip a supratau …”, “Jūs sakote…”.Perfrazuojant yra ypač svarbu atrinkti tik pačias pagrindines mintis, pačius svarbiausius panekesio momentus, kadangi vietoj patikslinimo perfrazavimas gali tapti konflikto prieastimi. Perfrazuojant turi dominti panekesio esmė ir idėjos. Perfrazavimas leidia suprasti panekovui, jog jo klausomasi ir jis suprastas, pasijutęs nesuprastas, panekovas neatidėliodamas gali pataisyti klausytojo minčių eigą.Empatikas klausymosi būdas. Empatija reikia kito mogaus ireikto jausmo, nuotaikos, igyvenimo supratimą (neapykantos, nuoskaudos, diaugsmo),ir atitinkamą reagavimą, ireikiant savo jausmus tolygius panekovo jausmams. Būdamas empatikas mogus kito mogaus jausmus igyvena kaip savus, tarsi tie jausmai būtų jo paties. Empatikas klausymosi būdas yra toks, kuris leidia : 1) igyventi ir jausti tuos pačius jausmus, kuriuos jaučia ir igyvena panekovas; 2) ireikti, atvaizduoti tuos jausmus, suprasti panekovo būklę ir pasidalinti ja su panekovu. Empatiko klausymosi būdo tikslas – suprasti emocinę kito mogaus būklę ir tos būsenos reikmę jam, įsiskverbti į kito mogaus vidinių jausmų sistemą ir suprasti, kokius jausmus igyvena panekovas, suteikdamas informaciją panekesio metu.Empatikas klausymosi būdas – tai labai intymus klausymosi būdas, reikalaujantis didelio aktyvumo,pasiaukojimo, supratimo, netgi įsijautimo į vienas kito vaidmenis. Empatikas klausymasis yra ymiai sudėtingesnis nei aktyvus klausymasis, kadangi reikalauja ymiai daugiau pastangų bendraujant. is klausymosi būdas būtinas situacijose kurios yra emocikai įtemptos, pavyzdiui .: sprendiant tarpusavio konfliktus, sprendiant problemas ar vedant derybas. Empatinis klausymasis yra labai svarbus alinant tarpusavyje atsiradusias prieingas nuomones ir reguliuojant ikilusius konfliktus. Pasirengimas suprasti teiginius tų, su kuriais nesutariama, mums gali padėti tęsti bendravimą ir sumainti konflikto grėsmę.Pagrindiniai efektyvūs klausymosi principai ir įgūdiai. Aptariant efektyvų klausymąsi, J.Krivohlavy grindia jį tiksliais principais :1) Savo laiko skyrimas panekovui;2) Pagarbos parodymas jam;3) Skyrimas panekovo mintims vietos savo mintyse ir jausmuose;…4) Pasitikėjimo partneriu parodymas 5) R.Razauskas taip pat nurodo, kad mokėjimas klausytis – tai pirmiausia pagarba savo bendrakalbiui . Pagarba bendrakalbiui, pasak io autoriaus, reikia pagarbą jo asmeniui, svarstomam klausimui, jo nuomonei net ir tuo atveju, kai argumentai panekovui nepriimtini. Niekas taip neapsunkina pokalbio, kaip nepagarba panekovui, poiūris i “aukto” į partnerį.alia pagarbos būtina ir iankstinė teigiama nuostata panekovo ar jo aptariamos temos atvilgiu, klausytojas turintis ypač neigiamą iankstinį nusistatymą, tampa pernelyg kritikas kalbėtojui, linkęs neįvertinti informacijos.A.A. Rean tarp efektyvaus bendravimo ir tuo pačiu klausymosi principų ir taisyklių akcentuoja : 1) pagarbos rodymą partneriui, jo reikmingumo pabrėimą ir 2) suinteresuotumo partnerio problemomis parodymą.Tokiu būdu, apibendrinant įvairių autorių mintis, galima daryti ivadą, kad svarbiausi efektyvaus klausymosi principai yra :1) Pagarba panekovui;2) Suinteresuotumas ir dėmesys kalbėtojui;ie klausymosi principai realiame bendravime yra realizuojami klausymosi įgūdiai. Remiantis S.Deriabo bei R.Razausko nurodytomis klausymosi klaidomis, kurios i esmės reikia minėtų klausymosi principų paeidimą, galima iskirti tokius efektyvaus klausymosi įgūdius :I. Pagarba panekovui.1. Vertinimų ir skubotų ivadų vengimas;2. Vengimas pertraukti be reikalo, ubėgti į priekį partnerio kalbant;3. Vengimas kamantinėti klausant;4. Iankstinio neigiamo nusiteikimo panekovo atvilgiu vengimas;5. Nevaldomų neigiamų emocijų kalbėtojo atvilgiu suinteresuotumo ir Dėmesio panekovui vengimas; II. Suinteresuotumas ir dėmesys panekovui.6. Vengimas dirbtinai apsimesti, kad klausomasi panekovo.7. Vengimas, klausant partnerio, apgalvoti savo replikas, pasisakymus, patarimus.8. iūrėjimas panekovui į akis.Apibendrinimas1. Bendravimas tai socialinės komunikacijos pagalba realizuojama monių tarpusavio sąveika, kurios metu jie vienas kitą suvokia ir geriau paįsta. Taigi socialinė komunikacija yra bendravimo dalis ir kartu komunikacijos kaip keitimosi informacija plačiąja prasme dalis.2. Klausymasis kaip socialinės komunikacijos dalis reikia igirstos informacijos supratimą,tikslų jos interpretavimą. Pagrindiniai klausymosi būdai yra pasyvus, aktyvus ir empatikas klausymasis. 3. Pagrindiniai efektyvaus klausymosi principai yra pagarba kalbėtojui ir suinteresuotumas bei dėmesys jam. ie principai realizuojami tam tikrais klausymosi įgūdiais:1) pagarba kalbėtojui gali būti parodoma vertinimų ir skubotų ivadų vengimu; nepertraukinėjimu ir leidimu isisakyti iki galo; vengimu kamantinėti klausant; iankstinio neigiamo nusiteikimo vengimu; nevaldomų neigiamų emocijų kalbėtojo atvilgiu vengimu.2) Suinteresuotumas ir dėmesys kalbėtojui gali būti parodomas iūrėjimu į akis; vengimu klausant apgalvoti savo pasisakymus ar pataisymus; vengiant rodyti dirbtinį dėmesį.Literatūra1) Krivochlavy J. “Kalbėk a klausausi” V.1996m.2) Razauskas R.”365 Vadovo darbo dienos” V.1998m.3) “Tarptautinių odių odynas” V.1969m.4) N.Večkienė, B.Grebliauskienė, D.Sokolovienė, V.Chreptavičienė. “Komunikacija ir bendravimas: sampratų santykio problema socialinių mokslų vystymosi kontekste.”/ Socialiniai mokslai: Edukologija. K., 1996.-Nr.1(5).-P.42-52.