Bendravimas

ĮŽANGA

Žmogaus kelias prasideda nuo to, kas arčiausia (nuo artimiausiųžmonių daiktų medžių), nuo tėviškės. Jis veda ir tolyn – į pasaulį, irgilyn į tautą, į jos kalbą kultūrą, į pažinimą. Kelias kyla į viršų(žmogus pasiekia dvasios aukštumas) ir krenta žemyn, kur viešpataujagalingas laikas ir visagalė mirtis. Kelias nėra tiesus, dažnai jis labaivingiuotas, žmogus neišvengiamai susiduria su kalte, nuodeme, blogiu,bausme. Jis pamato ,kad kelyje yra daug užtvarų, kad vieno laisvė susiduriasu kito laisve, kad būtinos sutartys, susitarimai, įstatymai. Tai irgikelio gairės.

BENDRAVIMO REIKŠMĖ ŽMOGAUS GYVENIME

Vertybe vadiname tai, kas, žmogaus manymu, jo gyvenime yrasvarbiausia, jei mes ką nors labai vertiname, tuomet manome, jog verta šitosiekti. Mes dedame daug pastangų, įgydami tai, kas vertinga. Kiekvienas išsavo patirties žinome, kokie įvairūs, nepanašūs vienas į kitą būna žmonės,todėl nenuostabu, jog jie gali būti orientuoti į nevienodas vertybes. Vienoasmens vertybė gali labai skirtis nuo kito asmens vertybių. Tačiau vienatokių universalių vertybių laikytinas bendravimas. Tai, ką mes laokomevertybėmis, padeda tenkinti svarbiausius mūsų poreokius. Pirmiausia žmogusstengiasi patenkinti savo fiziologinius poreikius: miego, kvėpavimo,maitinimosi ir kt. Paskui siekia aukštesnės pakopos – saugumo poreikiųtenkinimo. Kiekvienas žmogus nori jaustis saugiai. Trečioji pakopa, kuriosgalime siekti tada, kai mums niekas nebegresia, yra meilės irpriklausomybės poreikiai. Meilė – tai stiprus ir ilgalaikis ryšys tarp žmonių, sąlygotasabipusės simpatijos, pagarbos ir pasitikėjimo. Mes trokštame mylėti ir būtimylimi, rasti pasaulyje sau artimą, giminingą sielą. Kaip tik meilė irišlaiko žmonių giminės, šeimos visuomenės vienybę. Kai patenkinami meilėsir priklausomybės poreikiai, įmanoma siekti aukščiausiųjų – savęs vertinimoir saviraiškos – poreikių. Kitaip tariant jeigu žmogui nesiseka bendrauti,

jeigu jam sunku patenkinti priklausymo grupei ar grupėms poreikį, mylėti irbųti mylimam, jam vargu ar pavyks gerai save vertinti, jis negalėsatskleisti visų savo talentų ir sugebėjimų. Bendravimas tai tikrai univaersali vertybė – ji būdinga visiems arbabeveik visiems žmonėms. Antra, tai vertybė, kurios nepasiekus, sunkiaiįgyvendinami kiti svarbiausi žmogaus poreikiai – poreikis gerai vertinti irgerbti save, pasiekti visišką asmenybės saviraišką. Tenka rinktis, kuri iš bendravimo gijų turi gauti pirmenybę, kurispriklausomybės ryšys mums pasirodys besąs vertingesnis. Daugelispsichologinių problemų kyla dėl tokio pasirinkimo sudėtingumo, ypačpaaugliams ir jaunuoliams. Jei įvyksta vidinis konfliktas tarp skirtingotipo vertybių, pavyzdžiui, renkantis tarp draugystės ir meilės beipatogaus, sotaus gyvenimo, dažniau teisingesnis kelias yra atiduotipirmenybę bendravimui. Ne veltui liaudies išmintis sako, jog draugystėsnenusipirksi už pinigus. Dažniausiai kasdieniniame gyvenime minėdami bendravimą, turimegalvoje visų pirma bendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiaupsichologiniai tyrimai parodė, jog įprasto, normalaus pokalbio metu tarpdviejų žmonių metu tik apie tredždalį informacijos perduodame ir priimamežodžiais, o maždaug du tredždalius – kitais būdais. Iš jų svarbiausi yra: Asmeninės erdvės valdymas Akių kontaktas Apranga beiišvaizda Veido išraiška Mūsų turimidaiktai GestaiPrisilietimai Kūno kalba Garsiniaibūdai Asmeninė erdvė. Erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir kitų žmonių, yraišorinė vidinių jausmų išraiška. Ji daug ką pasako apie tai, ką jaučiamekitų žmonių atžvilgiu, ir ką, savo ruožtu, jie jaučia mums. Bendraudami suskirtingų kultūrų atstovais, neturime pamiršti, jog jų asmeninės erdvėssupratimas gali būti labai nevienodas. Akių kontaktas. Akių kontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimobendrauti su kitu žmogumi požymis. Akių kontaktu parodomas ketinimasužmegsti bendravimo ryšį, tačiau mes nežinome ką jis reiškia. Pašaliečiožvilgsnis yra visiškai suprantamas, nėra reikalo jo vengti – tiesiog į jįvienaip ar kitaip reaguojame. Akių žvilgsnis gali būti banaudotas irgrasinimui. Agresyvūs ir linkę dominuoti žmonės taip mėgsta žvelgtiatkakliu ir veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę mes nuleidžiame akis. Veido išraiška. Veido išraiška mums padeda orientuotis, ko reikiavengti, kam turėtume padėti, su kuo verta užmegsti pokalbį, o ko geriaunekalbinti. Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuonetikrų? Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, jog pasireiškia iš karto,nedelsiant. Ne veltui sokoma, kad pirmoji žmogaus reakcija yra patitikriausia. Bandydami nuslėpti neigiamus jausmus žmonės naudoja socialinęšypseną, jos nereikėtų painioti su tikrais jausmais, tačiau, be jos sunkuįsivaizduoti mandagų bendravimą ypač paslaugų, aptarnavimo, informacijostiekimo sferose. Be veido išraiško bendravimui reikalingus signalus mumssiunčia ir galvos judesiai: linkčiojimas, krypčiojimas, kraipymas,purtymas. Gestai. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti,perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir pan. Yragestų, kuriuos naudojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiams pakeisti.Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais, ką žmogusgalvoja. Žmogus dalyvaudamas svarbiame pokalbyje, gali stengtis atrodytiramus, tačiau pagal dažną kaklaraiščio taisymasi, švarko sagos siukiojimąar šukuosenos taisymą įžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogusnervinasi. Kūno kalba. Kuno kalba skirstoma į keturias pozas: Artėjimas – šita. Pasitraukimas – atšiauri. Išsiplėtimas – dominuojanti. Susitraukimas – paklūstanti. Mėgstamam žmogui stengiamęs pasirodyti palankiai, todėlkontroliuojame savo kūną tam, kad nebūtume pernelyg atsainūs. Uždaresni,nenorintys atsiveri žmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės ir sukryžiavękojas. Ne veltui sakoma, jog žmogui užsidarius nuo mūsų dvasiškai,užsisklaidžia ir jo kūnas. Kuno ženklai gali mums padėti ir trukdyti.Trukdo tais atvejais, kai nesiderina arba net tiesiogiai prieštarauja, ryamką sakome. Apranga bei išvaizda. Drabužiai nusako žmogaus socialinę padėtį,grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę orientaciją. Vien išaprangos atskirsime futbolo sirgalių, valstybės tarnautoją arba sunkiojoroko gerbėją ir pagal tai spresime, bendrauti su juo ar ne ir koks bus tasbendravimas. Ypač daug apie bendravimo pobūdį mums pasako uniforma. Mūsų turimi daiktai. Daiktai gaki suteikti informaciją apie mūsųfizinę būseną, sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda suvaikščiojimu susijusius sunkumus. Jie taip pat atskleidžia ir dvasinębūseną: rankoje laikoma gėlių puokštė – džiaugsmą susitikimo laukimą,kumštyje sugniaušta nosinė – sielvarto ašaras ir pan. Prisilietimai. Prisilietimai – tai vienas ankstyviausių irpapraščiausių noro bendrauti reiškimo būdų.. šiuolaikinėse kultūroseprisilietimų vengiama: jie savotiški tabu, kadangi neišvengiamai pažeidžiamūsų asmeninę erdvę. Atlikti bandymai rodo, jog prisilietimai ypač stipriaiišryškina kultūros skirtumus. Vieni prisilietimai yra suprantami kaipartumo arba agresijos pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarpnepažystamų žmonių. Pavyzdžiui prisilietimai, kuriuos patiriameaerpildytame autobuse, stovėdami eilėje arba patękę į spūstį, dažniausiainėra malonūs, tačiau jie toleruojami, priimami kaip neišvengiama būtinybė.Prisilietimo teisę pripažystame tam tikrų profesijų žmonėms, prisilietimaslaikomas normaliu reiškiniu daugumoje judriųjų žaidimų. Prisilietimaiskirstomi į penkis tipus: 1. Funkcinis/profesinis – tai, pavyzdžiui, gydytojo prisilietimasprie ligonio per medicinos apžiūrą. 2. Socialinis/mandagumo – rankos paspaudimas pasisveikinant. 3. Draugiškas/šiltas – patašnojimas per petį, apkabinimas. 4. Meilės/intymumo – pabučiavimas. 5. Seksualinis … Kaip matyti prisilietimais dažniausiai reikiami taeigiami jausmai. Garsiniai būdai. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsais vadinamasparalingvistiniu bendravimu. Tai – juokas, varksmas, kosėjimas, žiovavimasir kt. Prie šio bendravimo priskiriamos ir pauzės tačiau ne tarp žodžių arsakinių, o klbos pauzės, t, y. tylėjimas. Paralingvistinis bendravimas yralabai svarbus užmezgantir palaikant kontaktą su kūdikiais, dar nemokančiaiskalbėti. Vieniems žmonėms pauzė yra kaip priemonė savo žodžių reikšmingumuipabrėžti, kitiems, priešingai, rodo abejonę tuo, kas sakoma. Daug ką sakokallbėjimo garsumas. Garsiau šneka drąsesni, labiau savimi pasitikintysžmonės. Garsiau taip pat kalbama norint stipriau išreikšti jausmus – baimę,pyktį ir kt. Tyliau kalba ramesni, drovažesni žmonės. Tylesniu balsureiškiamos subtilesnės emocijos. Kada balso variacijų negirdime, t. y. kaižmogus viską sako vienodu, monotonišku balsu, galime manyti, jog jisjaučiasi prislėgtas, apimtas depresiškos nuotaikos. Ir atvirkščiai, kaipašnekovas vartoją intensyvią ir variacijų gausią šneką, galime spėti, jog– tai aktyvaus ir dominuojančio žmogaus tipas. Žmonių bendravimas kalbos ženklais vadinamas kalbėjimu.Bendraujantys žmonės turi kalbėti abiems suprantama kalba. Bendraujantiemsreikia žinoti, kokiais žodžiais viena ar kita kalba yra įvardijami žmonės,daiktai ar reiškiniai. Kalbėjimas gali būti ne tik išorinis bet ir vidinis.Galima kalbėti su pačiu savimi. Išorinis kalbėjimas skirstomas į sakytinįir rašytinį. Rašytinis kalbėjimas yra sudėtungesnis. Rašto kalbos sakiniaipaprastai esti ilgesni ir gramatiškai sudėtingesni negu sakytinės kalbos.Jo nevaržo tempas, kurio reikia laikytis kalbant. Kita vertus sakytiniskalbėjimas yra kur kas išraiškingesnis. Monologinis kalbėjimas esti tada,kai šneka vienas žmogus, o kiti, tik būdami klausytojais tik priima žodinęinformaciją. Dialoginio bendravimo metu partneriai vienas kitam perdavinėjapokalbio giją – ir patys kalba ir kitų kalausosi. Bendarujant derinamasi netik prie pokalbio stiliaus. Palaikomas ir jo turinys: mes linkčiojamegalva, parodydami, kadsuprantame pašnekovą, juokiamės iš komiškospasakojimo dalies, nutaisome susirūpinusį veidą, girdėdami liūdnasnaujienas. Pokalbį dažnai lydi gestai. Pagal pasirengimo laipsnį pokalbiaiskirstomi į tri grupes: 1.Pokalbis vyksta spontaniškai, t. y. nei vienas iš pašnekovų jam išanksto nesiruošė. 2.Vienas iš pašnekovų yra iš anksto apgalvojęs pokalbį, o kitas ne. 3.Abu pašnekovai yra iš anksto pasirengę pokalbiui. Jei pokalbio planai labai skiriasi, bendravimas gali nutrūkti. Kaisusitinka priešingi nesuderinamų pažiūrų žmonės, gali kilti konfliktas.Tačiau jis gali kilti tarp geriausiai sutariančių žmonių. Galimi kelikonflikto baigmės variantai: 1.Viena pusė laimi, kita – pralaimi. 2.Pralaimi abi pusės. 3.Abi pusės laimi. Bendravimui gali trukdyti bet kokie kraštutinumai, pavyzdžiui,pokalbis nuolat nuslysta į smulkias detales ir aplinkiniams sekti pokalbiogiją gali tapti varginančiu užsiemimu. Bendravimo nesėkmės gali kilti irdėl nemokėjimo pasirodyti, tinkamai pateikti save. Kartais žmonės rengiasine taip, kaip jiems derėtų, arba apsimeta ne tais kuo iš tikrųjų nėra, visatai erzina aplinkinius ir trukdo bendrauti. Taigi bendravimas – abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abipusės. Turi būti informacijos pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas irklausytojas. Jei bent viena iš pusių blogai funkcionuos bendravimassutriks.

Literatūra, kuria naudojomės: Rimantas Želvys – “Bendravimo psichologija”. Viktorija Daujotytė, Arvydas Šliogeris “Gairės”. Igoris Konas – “Draugystė”.