Bendraamžių įtaka paauglių asmenybės formavimuisi

BENDRAAMŽIŲ ĮTAKA PAAUGLIŲ ASMENYBĖS FORMAVIMUISI

Įvadas

Manau ši tema visada buvo aktuali, yra aktuali ir bus aktuali. Paauglystė yra ypatingas amžius, kada žmogus ieško savęs, kovoja ne tik su aplinka, pačiais artimiausiais, brangiausiais žmonėmis, bet ir pačiu savimi. Šiame amžiaus tarpsnyje svarbu pasirinkimas: paauglys visada renkasi, jis visada dvejoja, abejoja.. jį beveik visada lydi klausimas ką pasirinkti, pvz.: ar eiti į kasdieninį užklasinės veiklos užsiėmimą ar su įkalbinėjančiais draugais į kiemą.
Turbūt visi su manimi sutiks, kad būtent šiame gyvenimo periode labai svarbi draugų, beendraamžių įtaka. Kažkur nublanksta dar taip neseniai labiausiai mylimi ir brangiausi tėvai, nuo kurių nenorėjo nė per žinksnį atsitraukti, kuriais buvo beatodairiškai pasitikima.
Šiame darbe paanalizuosiu kokią įtaką paauglių asmenybės formavimuisi daro bendraamžiai, kurie šiame tarpnyje yra pastovūs palydovai.

Tapatumo jausmas

Paauglys ne pats pasiskiria vietą bendravimo sistemoje, ją parenka draugai atsižvelgdami į tam tikrus veiksnius, kurių jie patys tiesiogiai nesuvokia.Kokie tie veiksniai, kurie lemia mokinio socialinį statusą bendruomenėje?

Remiantis įvairių šalių mokslininkų nuomone, išskiriami skirtingi veiksniai, lemiantys socialinį statusą kolektyve.

M.Barkauskaitė knygose ,,Mokinių tarpusavio santykiai’’ irr ,,Paaugliai: sociapedagoginė dinamika ‘’ išskiria:
1) nuo paties mokinio priklausą individualūs veiksniai: išvaizda (anatominiai duomenys ir apranga), lytis, amžius, charakteris, temperamentas, gabumai, pažangumas, inteligencija, informuotumas arba mokinio išprusimas;
2) išoriniai veiksniai ,turintys įtakos mokinio statusui: klasės ypatumai, mokytojas, draugai, šeima , bendravimo patirtis.

Individo galutinis tikslas, ku

urio jis siekia – tapti pačiu savimi: kiekvienas žmogus galų gale klausia, – kas aš esu?, kaip galiu tapti savimi?

Remiantis C.Rogerso mintimis, tapatumo jausmas leidžia mums pamatyti save tokius, kokie mes esame: kuo mes buvome,kas mes esame šiandien ir kuo būsime rytoj. Ypač aktuali tapatumo paieška paauglystėje siekiančiam identifikuoti savo vaidmenį suaugusiųjų visuomenėje. ,,Sėkmingai asmeninis tapatumas pasiekiamas tada kai tampama visiškai funkcionuojančia asmenybe’’(R.Žukauskienė , 1996 p.313).

C.Rogerso nuomone, ar tampama visiškai funkcionuojančia asmenybe dalinai priklauso nuo pasirengimo būti atviriems patirčiai. Pauglystė – tai laikas tokiam atvirumui pasiekti . Paauglys linkęs eksperimentuoti naujomis idėjomis siekia pažinti skirtingus gyvenimo aspektus.

,,Žmogų augti skatina ir tam sąlygas sudaro besąlygiškos pagarbos nuostata, t.y. vertinantis, ne smerkiantis ar teisiantis, bet priimantis požiūris į jo jausmus, poreikius, norus, jo pasirinktas vertybes, tokioje aplinkoje žmogus vis laabiau tampa pats savimi: jis ,,nusimeta’’ kaukes, atsisako,,fasadinio’’elgesio, jam primestų nuomonių bei įsitikinimų, eina tikrosios savasties link’’(V.Lepeškienė,1996,p.14). Mokytojas turi padėti paaugliui tapsmo procese ir į jį žiūrėti, kaip į unikalų, nepakartojamą, todėl besąlygiškai vertingą. Nieko negali būti blogiau, kaip bausti žmogų norint jį ko nors išmokyti. Tik pozityvi pažiūra visada suteikia jėgų veiklai. V. Satir nuomone,visų tarpusavio nesusipratimų, nesugebėjimo mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis – nelygiateisiškas bendravimas.

Paauglys pereina prie asmeninės, individualios pažiūrų sistemos,kuri panaudojama jo gyvenimiškai patirčiai interpretuoti. Šiuo požiūriu yra įd
domi Adlerio ,,gyvenimo stiliaus teorija’’, kurioje iškeliamos individualios žmogaus galimybės, individualios pažiūros. ,,Prasmingas savęs atradimas priklauso nuo didėjančio protinio brendimo laipsnio, savo galių bei talentų tobulėjimo ir pasaulėžiūros plėtotės. ’’(G.Butkienė, A.Kepalaitė, 1996,p.64).

Tačiau ne visų paauglių vertybių sistema būna unikali. Nemaža jų dalis tiesiog mechaniškai kartoja savo tėvų pažiūras, vertybes, įsitikinimus paprastai yra gynybiški, tie kuriems nepavyksta pasiekti asmeninės idealų sistemos paprastai saugo save nuo naujos gyvenimiškos patirties, tolesnio tobulejimo ,negali pasinaudoti savo patirtimi ir įvertinti savo galimybių. Šie paaugliai iškreipia realybę, kuria steriotipus, ribotus problemų sprendimo būdus.

Pauglio tapatumo raidoje reikia atsižvelgti į daugelio procesų raidos sąveiką: fizinį brandumą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą.

Remiantis Eriksono teorija, paauglystė – tai tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodas. Eriksonas lemiamais raidos proceso veiksniais laikė ne tik paties individo brendimą ir vidinį dinamizmą, bet tokią pat reikšmę skyrė socialinės aplinkos sąlygoms. Psichoanalitikas paauglystę vertina kaip svarbiausia formuojantis tapatumui. ,,Tik paaugliui suteikiama tiek daug laiko tyrinėti, įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu. Jis, norėdamas išspręsti kylančias problemas, turi nemažai laiko svarstyti, mąstyti..’’ (R.Žukauskienė,1996 p.316)

Tačiau ne visi paaugliai pasinaudoja jiems skirtu laiku. Jie priiima sprendimus skubotai, perdaug anksti pereina į suaugusių visuomenę visai tam nepasiruošę. Tokie paaugliai neišmėgina savo unikalaus asmeninio tapatumo ir priima jam priskiriamus vaidmenis ,tėvų vertybes.

Kai kurie paaugliai patiria ta
apatumo difuziją, prisiėmę kelis skirtingus tikslus ar vertybes ( tėvų, bendraamžių ar platesnės visuomenės) nesistengia surasti savo tapatumo ir tada sunku vykdyti įprastinius šiam amžiui keliamus reikalavimus (atlikti mokyklines užduotis,susirasti draugų,mąstyti apie ateitį). Paauglys, kuriam nesiseka išspręsti tapatumo krizės, būna visiškai pasimetęs ,nesupranta, kas jis, kuo nori būti, koks jis kitų žmonių akyse.

Galimas trečias paauglio tapatumo variantas. Tai neigiamas identiškumo krizės sprendimo būdas, kai paauglys renkasi negatyvų tapatumą. Jis negali atlikti vaidmenų, kurių iš jo tikisi tėvai, visuomenė, jis elgiasi priešingai, negu iš jo reikalaujama.

Paauglys, pereidamas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su bendraamžiais, įgyja daugiau nepriklausomybės, paauglys nori vis daugiau priimti bendraamžių vertybių, siekia kažką drauge veikti. Bendraamžiai labai paveikia paauglio socialinį gyvenimą , todėl kai kurie autoriai kalba apie paaugliams būdinga atskirą visuomenę. Mead teigia, kad spartūs socialiniai pokyčiai sukelia atotrūkį tarp kartų ir todėl didėja bendraamžių grupės įtaka paauglio socializacijai.

Paauglių grupių fenomenas daugelyje visuomenių yra universalus. Jos egzistuoja Vakarų ir Rytų šalyse. Nustatyta, kad labai svarbūs paauglio santykiai šeimoje, nes kuo jie blogesni tuo paauglį labiau veikia bendraamžiai. Šeimose, kurios nuo mažens neskatina vaiko veiklumo, gebėjimo įveikti kliūtis, nežadina domėjimosi šeimos reikalais, buitimi, neugdo socialinių įgūdžių, neskatina mokymosi motyvacijos, paaugliai dažnai įpranta tingėti. Tai yra vienos iš pagrindinių pr
riežaščių konfliktams kilti šeimoje.

Vienas svarbiausių paauglio socializacijos veiksnių yra bendraamžių grupė. Patekęs į asocialią grupę, veikiamas jos normų ir vertybių, paauglys savo poelgiais gali peržengti ne tik moralės, bet ir įstatymų normas. Taigi kuo ilgiau paauglys būna, bedrauja su asocialios grupės nariais, tuo ilgiau jis priima šios grupės vertybes, nuostatas ir normas. Išskiriamos trys paauglių bendravimo grupės:
1) didelė bendruomenė – dažniausiai sutelkiama bendrų interesų, renginių;
2) nedidelė grupė – paauglio bendravimo nedidelis ratas socialinėms pažiūroms ir asmeniniams vertinimas plėtoti;
3) maža grupė – artimiausi draugai;

Kaip formuojasi draugystės raida?

Colemanas paauglių draugystės raidą suskirsto į 3 etapus:
1) 10 – 11m. vaikai pradeda draugauti žaisdami (draugas tas su kuriuo patinka žaisti).Jų draugystė nenutrunka net perėjus į kitą mokyklą.
2) 14 – 15 m. paauglių draugystę sieja abipusis pasitikėjimas .Pagrindinė tikro draugo savybė šiuo laikotarpiu – nuoširdumas,jautrumas, pasitikėjimas, o nepriimtinos – atstūmimas, išdavystė ir kt.
3) 18 – mečių draugystę sieja bendri interesai ir bendras veiklos suvokimas, padidėja pakantumas individualiems skirtumams ir mažeja baimė būti draugų užmirštam.

Mokykliniais metais grupės skiriasi pagal priklausomybę lyčiai, berniukai draugauja didelėse grupėse, o mergaitės buriasi į mažas grupeles ar poras. Mergaičių draugystei būdingesnės emocijos: įtampa, pavydas, konfliktai, atstumimas. Jos išgyvena pavydo jausmą ir baimę būti atstumtoms, todėl, anot Colemano, jų socializacijai svarbus artimumo ir priklausomybės siekimas. Berniukų draugiški santykiai orientuoti į bendrą veiklą , o mergaičių į socialinį pasitenkinimą , abipusį artumą.

Paauglių draugystė tampa vis artimesnė. Mergaitės labiau negu berniukai linkusios kurti mažas, išskirtines ir labiau integruotas grupes. Jos, pasirinkdamos drauges, daugiau dėmesio skiria socialinei patirčiai, o berniukai gali nekreipti dėmesio į socialinius skirtumus. Jie atsižvelgia į sportinius sugebėjimus, ypatingus socialinius įgūdžius.

14 – 16m. mergaičių draugystė yra stipresnė, abipusiškesnė nei berniukų. Jos stengiasi išlaikyti paslaptį, būti viena į kitą panašios keičiasi drabužiais. Mergaičių draugystė už berniukų yra brandesnė, tobulesnė, jos sugeba apie tai kalbėti, analizuoti. Berniukų draugystė ne tokia stipri, bet ji stabilesnė, patvaresnė, trunka ilgiau.

Darugystė su priešingos lyties atstovais prasideda apie 11 – 12 metus. Tai skatina rūpinimąsį savo išvaizda, patrauklumu. Mergaitės šiais metais dažnai lenkia berniukus ūgiu, būna stambesnės, na, o berniukai dėl mažo ūgio nertai pergyvena, jaučiasi nevisaverčiai. Iš pradžių domėjimasis priešinga lytimi išreiškiamas gana keistais „užkabinėjimais“, vėliau santykiai keičiasi:išnyksta nuoširdumas, atsiranda susikaustymas, nedrąsumas. Varžymasis, nepastovumas, įtampa. Iki aštuntos klasės retai kada užsimezga rimtos draugystės. Įpusėjus ankstyvosios paauglystės laikotarpiui tarp berniukų ir mergaičių užsimezga romantiški santykiai, simpatija. Domėjimasis priešinga lytimi mobilizuoja paauglio asmnybę, gebėjimus, žadina troškimą būti gersniam, paslaugesniam.

Paauglių grupes galima skirstyti į artimų draugų grupę (2 – 9 žmonės) ir platesnę grupę, kurią sudaro geri pažįstami (15 – 30). Platesnėje grupėje pradeda bendrauti priešingų lyčių paaugliai.

Pauglių tapsmui bendravimas bendraamžių grupėje yra labai svarbus įgyjant socialinę patirtį, laisvėjant nuo šeimos, formuojant individualią pažiūrų sistemą. Paauglys kuris yra nepriimtas į grupę – izoliuotas ar atstumtas , patiria neigimas emocijas, žemą savęs vertinimą ir t.t.Todėl nepaprastai svarbu išryškinti teigiamas jo savybes, ugdyti pasitikejimą savimi, ruošti integracijai į bendraamžių tarpą.

Leave a Comment