moralės sąvokos ir funkcijos

VERSLO ETIKA
Moralės sąvokos ir funkcijos
Savarankiškas namų darbas

Vertinimas______________________

Vilnius
2005

ĮVADAS

Verslo etika – viena iš jauniausių ir sparčiausiai besiplėtojančių mokslo sričių. Vakaruose šios disciplinos kursai dėstomi ne tik verslo mokyklose, bet ir solidžiuose universitetuose, kur jau senai tapo neatsiejama ekonomistų, vadybininkų, organizacijų valdymo bei viešojo administravimo specialistų rengimo dalimi.
Verslo etika kelia gana opius klausimus, susijusius su specifine verslo praktika ir veikla bei jo priimtinumu visuomenei. Pavyzdžiui, ar verslas privalo laikytis tam tikrų moralinių reikalavimų, kurių laikosi visuomenė ar tam tikros grupės, jeigu jis savo veikla daaro poveikį jų interesams? Ar gali didelė komercinė organizacija savo elgesį grįsti teisingumo principais? Ar verslo organizacijos turi moralinius įsipareigojimus tautinių mažumų ir aplinkos išsaugojimo atžvilgiu, koks tų įsipareigojimų turinys?
Tai tik menka dalelė klausimų, į kuriuos verslo etika stengiasi rasti atsakymus. Kadangi pati verslo etikos, kaip srities, prigimtis yra kontroversiška, tai nėra vieno universalaus jos nagrinėjamų klausimų sprendimo. Norint rasti atsakymą, reikia ne tik žinių, verslo funkcionavimo ypatumų supratimo, bet ir kūrybiškumo, gebėjimo analizuoti. Verslo etikos studijavimas nereiškia paprasto moralizavimo. Verslo ettika nepateikia universalių receptų ir vertinimų, kas yra dora ar nedora konkrečioje situacijoje. Taip pat ji nesiekia įvertinti ir požiūrių, pvz., kad vienas požiūris yra geresnis už kitą, ir todėl galėtų būti sektinu pavyzdžiu. Greičiau verslo etika stengiasi savaip susieti mo

oralės koncepciją, atsakomybės suvokimą ir sprendimų priėmimą pačioje organizacijoje. Kitais žodžiais tariant, supažindinti su esamais požiūriais ir analizuoti savo bei kitų elgesį priimant sprendimus įvairiose verslo situacijose, remiantis esamomis ir išpažįstamomis vertybėmis.
Etinės problemos yra žmonių bendravimo rezultatas. Tik bendraudamas, sueidamas į kontaktą su kitais žmonėmis ir siekdamas apginti savo interesus, individas priima sprendimus, kurie gali būti vertinami etiniu požiūriu.

1
MORALĖ IR ETIKA

Moralė ( lot. mos, mores – reiškia paprotys, įprotis, iš to moralis – teisingas, moralus) yra vienas iš svarbiausių visuomeninių institutų ir pagrindinių normatyvinio žmonių elgesio reguliavimo būdų. Kartu tai ypatinga visuomeninės sąmonės forma ir visuomeninių santykių ( moralinių santykių) rūšis, kurią tyrinėja etikos mokslas.
Kur pasireiškia moralė:
 formaliai atliekant veiksmus;
 jausmų plotmėje
 siekiant tikslų;
 per įpročius ir papročius;
 žmogaus gyvenimo būde;
 socialinėse institucijose.
Moralinis vertinimas pirmiausia paliečia poelgius ir tik paaskui asmenis bei socialinius darinius: mes vertiname savo pačių ( ar kitų) poelgius kaip gerus ar blogus, juos giriame ar peikiame, jiems pritariame arba juos smerkiame. Asmenis taip pat vertiname moralės požiūriu: juos vadiname gerais arba blogais, moraliais ar nemoraliais, sąžiningais arba nesąžiningais. Galiausiai mūsų moralinis vertinimas aprėpia ir socialinius darinius, kaip antai: santykius socialinėje sferoje, institucijas, struktūras, tvarkymosi formas bei įstatymus, kuriuos sakome esant teisingus arba neteisingus, humaniškus arba nehumaniškus. Moraliniu požiūriu asmenis vertiname dėl jų poelgių, o socialinius darinius dė

ėl to, kad jie yra poelgių rezultatai ir kad juos galima sukurti poelgiais.
Pagrindinės moralės sąvokos:
 pareiga
 atsakomybė
 sąžinė
 valia
 teisingumas
 savęs vertė.
Atsakomybė – tai viena iš svarbiausių moralės sąvokų, nes tik ji veda žmoniją į ateitį.
Etika (moralės filosofija) tai mokslinė disciplina, kuri tyrinėja socialinę moralę. Etika – tai nuolat kylantis klausimas: ar tai, kas yra, taip ir turi būti? Jeigu taip, tai ar aš galiu už tai
2
atsakyti? Mano atsakymas į situaciją, kurią aš matau, kartu yra ir mano atsakomybė, o mano kritinis potencialas kyla iš mano vertybinio potencialo, nes klausdamas savęs, aš vadovaujuosi savo asmeninėmis vertybėmis, savo pasaulėjauta. Taigi atsakomybė – tai žmogaus reakcija į situaciją. Laikyti žmogų atsakingu už savo poelgius, vadinasi, tikėtis gauti iš jo protingą atsakymą į klausimą, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip. Dorovinė atsakomybė reiškia, kad žmogus ar žmonių grupė turi teigiamą požiūrį į pareigą, savanoriškai pripažįsta objektyvią būtinybę. Dorovinė atsakomybė reiškia, kad žmogus, atlikdamas tam tikrą veiksmą ar priedermę, nesieja jų su išorinėmis sankcijomis, utilitariniais tikslais, o remiasi tik laisva savo valia ir vykdo įsipareigojimus.
Profesinėje etikoje yra vartojamos asmeninės ir kolektyvinės dorovinės atsakomybės sąvokos, kurios yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Ypatingą vaidmenį vaidina asmeninė atsakomybė. Iš tikrųjų, nors kolektyvas ir yra doroviškai atsakingas už kiekvieno savo nario elgesį, tačiau pirmiausia už savo poelgius atsako asmenybė. Ji atsako už
ž tai, ką laisva valia pasirinko, už visuomeninio vaidmens įgyvendinimo sėkmę. Mes esame atsakingi už savo elgesį, taip pat už santykius institucijose, kuriose esame, dirbame.
Todėl mes kalbame apie individualiąją etiką (asmens moralė) ir struktūrinę etiką (santykių etiką). Santykių etika yra socialinės kultūros rezultatas, tai visuomenės dorovės normų laikymasis. Santykiai nėra amžini, jie kuriami. Už juos yra atsakingi žmonės, kurie yra, veikia, dirba kartu.
Taip pat mes galime kalbėti apie esamos situacijos individualias ir struktūrinės keitimo galimybės. Pavyzdžiui, sutikęs vargšą, galime jį pamaitinti, duoti kelis litus, aprengti, t.y. mes asmeniškai, individualiai tam kartui išsprendžiame problemą. Tačiau galime pasielgti ir kitaip – pasistengti paveikti visuomenines struktūras, kad pasikeistų vargstančiųjų padėtis.
Dorovinės vertybės moralės filosofijoje grupuojamos įvairiai. Paprastai skiriamos sąmonės, charakterio, elgesio vertybės. Pirmosios – tai doroviniai idealai, normos, principai, gėrio, žmoniškumo, teisingumo ir kitos sąvokos. Nuo žmogaus santykio su jomis priklauso jo socialinis vertingumas, jo gyvenimo ir elgesio prasmingumas. Žmonių poelgiai, realūs jų doroviniai santykiai taip pat turi vertybinės reikšmės, nes jais žmogus išreiškia ir realizuoja save kaip asmenybę, veikia visuomeninį gyvenimą, stiprina arba silpnina esamus visuomeninius santykius, padeda arba kliudo dorovinei pažangai. Žmogus paprastai realizuoja dorovines vertybes konfliktinėse gyvenimo situacijose, priimdamas etiškus sprendimus, kur jam tenka doroviškai apsispręsti. Būtina tam sąlyga – kad šiuos sprendimus žm
mogus darytų sąmoningai,
3
savarankiškai, laisva valia ir būtų doroviškai už juos atsakingas.
Skirtinguose žmogaus praktinės veiklos srityse susiformavo skirtingos ir savitos vertybės: teorinės, ekonominės, estetinės, socialinės, politinės, religinės. Dorovinių vertybių savitumas priklauso nuo dorovės, kaip tam tikro kultūros reiškinio, savitumo. Dorovė neprievartiniu, dvasiniu būdu reguliuoja žmonių poelgius bei santykius, taip pat mintis ir jausmus. Ji įpareigoja, ragina žmones deramai elgtis ir gyventi, kreipiasi į jų sąžinę, laisvą valią, atsakomybės jausmą.
Žmogaus etinių vertybių pasaulis yra toks platus ir įvairus, kad aprašyti jo beveik neįmanoma. Vienos jų laikomos fundamentaliomis, universaliomis, nes sudaro žmogiškosios būties pagrindą, – tai gėris, tiesa, meilė, grožis, o kitos – specifinės – tautinės, taikomos įvairiomis socialinėms grupėms, organizacijoms.
Filosofinėje literatūroje galima rasti daug vertybės apibrėžimų, tačiau mums priimtiniausias Rokeacho apibrėžimas:
Vertybė – tai ilgalaikis tikėjimas tuo, kad tam tikras veiklos principas ar egzistencinis idealas yra asmeniškai ar visuomenine prasme pirmenybinis kokių nors alternatyvų arba priešingų veiklos principų ar egzistencinių idealų atžvilgiu.
Dorybė – nėra moralės sinonimas. Moralinė dorybė yra įgyta savybė, kuri skatina protingą, gerą poelgį. Tai gėrio darymas kitam žmogui. Ji plaukia iš individo ir yra nukreipta į kitą. Pavyzdžiui, pareiga kaip dorybė. Ji kyla visada, kai žmogus suvokia savo paskirtį, žinodamas moralės reikalavimą, jį vykdo savo noru, geranoriškai ( motinos, dukters, studentės pareiga: nenorime, bet turime). Dorybių yra daug: protingumas, teisingumas, drąsa, santūrumas ir kt. Pavyzdžiui, protingumas, kaip praktinio proto dorybė, yra žmogaus savybė, kuri padeda jam orientuotis situacijoje pagal aplinkybės, numatant pasekmes priimti teisingą sprendimą geram tikslui pasiekti.
Dorovė – tai moralė, tapusi visuomenine norma.
Ji yra sąlygota istorinių, sociokultūrinių aplinkybių. Žmonijos raidoje tokios sąvokos kaip teisingumas, pareiga, laisvė egzistavo visada. Tai bendražmogiškos kategorijos, tačiau istorijos būvyje jos kito.
Visų pirmą ją formavo vyraujanti socialinių santykių forma. Viena dorovė buvo matriarchato sąlygomis, kai moteris dominavo visuomenėje, visai kita pradėjo formuotis patriarchalinėje visuomenėje. Tai ypač reikšmingai palietė vyro ir moters santykius. Tačiau
4
perėjimas iš bendruomeninės prie vergovinės sistemos iš esmės pakeitė dorovės ir moralės sąvokas bei jų taikymą. Atsirado kelios moralės ir kelios dorovės, priklausančios nuo klasės, kuriai atstovauja žmogus. Santykiškai išvystytoje graikų demokratijoje laisva moteris neturėjo pilietinių teisių, net jei ji buvo aukšto pareigūno žmona. Dorovės normos irgi nebuvo griežtai reglamentuotos dėl labai skirtingų jų interpretacijų skirtingose situacijose.
Labai savitos yra moralės ir dorovės sąvokos skirtingose religijose, ypač tose, kurios turi dievų panteoną. Ten kiekvienas dievas kuria savitą moralės kodeksą, kurio atitikmenimis naudojasi žemėje žmogiškieji „dievai“. Vis labiau dominuojantis monoteizmas – krikščionybėje, islame, zoroastrizme ir kt. darė moralės ir dorovės normas vis nuoseklesnes ir vientisesnes: Mozės dekalogas yra klasikinis to pavyzdys. Universalėdamos moralės, dorovės normos tampa privalomos vis didesniam skaičiui žmonių, visai visuomenei ir tai keičia ne tik visuomeninius santykius, bet ir visuomenės kultūrą, jos vystymąsi, civilizacijos raidą.

MORALĖS FUNKCIJOS
Norint geriau suvokti moralės esmę, reikia išsiaiškinti funkcijas, kurias ji atlieka. Daugeliu atveju skiriamos 5 funkcijos: vertinamoji, pažintinė, pasaulėžiūrinė, auklėjamoji ir reguliatyvinė.
Vertinamoji moralės funkcija. Reikia pastebėti, kad vertinamoji funkcija būdinga ne tik moralei, bet ir menui, religijai, teisei, politikai ir kitoms žmogiškosios veiklos sritims. Kyla klausimas: kaip pasireiškia moralės vertinamoji funkcija, kokia jos specifika?
• Pirmiausia – moralinis vertinimas vyksta per ypatingų moralinių sąvokų – gėris, blogis, teisingumas, sąžinė, pareiga – prizmę. Kitaip tariant, moralinė esamybė lyginama su tuo, kokia ji turėtų būti.
• Moralinis vertinimas yra universalus ir taikomas visoms žmogiškosios veiklos sritims. To negalima pasakyti, pavyzdžiui, apie teisę. Vargu ar Baudžiamojo kodekso požiūriu galima įvertinti žmogaus netaktą, šiurkštumą ir pan. taip pat ne visur galimi ir politiniai vertinimai.
• Moralinis vertinimas visada remiasi individo moraliniais įsitikinimais ir visuomenės nuomonės autoritetu. Kitaip tariant, čia svarbu visuomenės požiūris į poelgį, jo viešas įvertinimas, o ne tik teisėsaugos organų. Neatsitiktinai visuomenės nuomonė apie padarytą nusikaltimą, jo vertinimas, turi įtakos ir
5
teismui priimant konkretų sprendimą.
Pažintinė funkcija. Nors ji neturi tokios svarbos kaip vertinamoji, bet glaudžiai su ja susijusi. Kai individas vertina kitų žmonių poelgį, jis neišvengiamai patiria tam tikrą supratimą, ką išgyvena tas žmogus, kuris taip pasielgė, t.y. jis tarsi įsijaučia į to žmogaus padėtį ir jo vaidmenį. Kai moralės požiūriu vertinami egzistuojantys papročiai, tradicijos, tai kartu mes suvokiame, kokiu mastu valstybės ( ir atskirų jos pareigūnų) veiksmai atitinka aukščiausias vertybės ir strateginę visuomenės vystymosi kryptį. Be to, nedera pamiršti, jog individo moralinė kokybė yra vienas svarbiausių bet kokio pažinimo, taip pat ir mokslinio, sąlygų. Mokslininkas, neturintis objektyvumo, linkęs į apgaulę, faktų falsifikavimą, garbėtroška, gali siekdamas egoistinių tikslų, iškreipti mokslinių tyrimų rezultatus, apgauti draugus, bendruomenę ir netgi sukelti grėsmę jos egzistavimui. Tiesa, pažintinė moralės funkcija reiškiasi, kitaip nei pažinimas moksle. Moralės srityje nėra griežtų ribų, tos ribos gana sąlyginės. Svarbiausią vaidmenį pažinime vaidina jausmai, tikėjimas, intuicija. Tuo tarpu moksliniame pažinime dominuojantis vaidmuo tenka protui.
Pasaulėžiūrinė funkcija. Kaip sakėme, moralės negalima suprasti vien tik kaip paprastą normų taisyklyną. Ji turi pagrįsti pačias moralines normas, argumentuoti, kodėl jų dera laikytis, ( t.y. moralinė sąmonės kalba apie aukščiausias vertybės, klausimus, kurie liečia žmogaus gyvenimo prasmę). To negalima padaryti neišsiaiškinus ( nors ir labai paviršutiniškai, iš dalies, kaip buvo praeityje) žmogaus vietos šiame pasaulyje. Rusų rašytojas N. Bulgakovas yra pastebėjęs, kad žmogus galėtų suprasti save, jis turi turėti supratimą apie pasaulį, kaip visumą – žinoti, kokia jo substancija, ar turi žmogus tikslą, ar turi kokią nors vertę mūsų gyvenimas, darbai, kokia gėrio ir blogio prigimtis.
Įsivaizdavimai apie pasaulį apskritai (pasaulėžiūra) negali būti grindžiama tik atskirų mokslų išvadomis ( jų rinkiniu), tai visada būtų tik vaizdo dalis. Mokslinis pasaulio vaizdas ir pasaulėžiūra nėra tas pats. Pasaulėžiūra formuojama ne tik remiantis žiniomis ( įvairių mokslų faktais), bet joje glūdi ir sudėtinga jausmų gama, kuri išreiškia savotišką pasaulio vaizdą. Moralinėje sąmonėje pasaulėžiūra susidaro per specifinę sąvokų prizmę: pasaulis laikomas geru, blogu ir neutraliu ( pagal santykį su žmogumi). Priklausomai nuo to, kokį supratimą apie pasaulį turi žmogus, kaip supranta savo vietą jame, didele dalimi priklauso ir jo požiūris į gyvenimą, laimę, gėrį, blogį.
Auklėjamoji funkcija. Tai viena iš svarbiausiu moralės funkcijų. Be auklėjimo neįmanomas tikslingas visuomenės sugyvenimas, taip pat asmenybės kūrimas ir tobulinimas.
6
Auklėjimo proceso centre visada yra individo moralinis auklėjimas, kuris būtent kuria dvasinį asmenybės pagrindą. Be moralinio auklėjimo dvasinis asmenybės augimas yra neįmanomas. Taip pat neįmanomas ir visuomenės tobulėjimas.
Reguliatyvinė funkcija. Ši funkcija – tai savotiška visų ankščiau minėtų funkcijų sintezė. Juolab kad galiausiai moralės tikslas – kreipti individo poelgius ir veiksmus, jiems vadovauti ir juos reguliuoti. Tiesa, individo veiksmus reguliuoja ir kreipia ne tik moralė, bet ir teisė, religija, menas, politinė sąmonė. Tačiau būtent moralė suteikia žmogui svarbiausius, giluminius vertybinius orientyrus. Tik moralinės vertybės yra žmogaus dvasinio pasaulio pagrindas ir daro esminį poveikį jo politinėms pozicijoms, vertinant vienus ar kitus meno kūrinius, religinius mokymus ir pan.
Reguliatyvinę moralės specifiką sudaro keli momentai.
1. Moralė reguliuoja visas žmogaus veiklos sritis ( to negalima pasakyti apie teisę, politiką ir kt.)
2. Moralė kelia žmogui maksimalius reikalavimus, reikalauja siekti moraliniu idealu, t.y. lygiuotis į aukščiausias vertybės, kurios nėra jau taip lengvai kiekvienam pasiekiamos.
3. Reguliatyvinė moralės funkcija egzistuoja tik besiremdama į viešosios nuomonės autoritetą ir paties individo moralinį įsitikinimą ( pirmiausia – sąžinę). Jokių išorinės prievartos priemonių, kurios padėtų „įtikinti“, – moralė neturi.
Nors moralė vaidina svarbų reguliatyvinį vaidmenį visuomenės moraliniame gyvenime, bet ji nėra visagalė. Tai rodo daugybė nusikaltimų ir moralinių veiksmų kasdieniniuose žmonių santykiuose. Tokio elgesio priežasčių daug. Ne visi žmonės turi išvystyta moralinę sąmonę, neretai ji gan skurdi, nes žmonės kur kas svarbesni atrodo kasdieniniai dalykai. Be to, ir kasdieninis nelengvas gyvenimas neretai slopina moralinę sąmonę ir moralinius jausmus. Kita vertus, įsitraukdami į visuomenės gyvenimą, atlikdami įvairius vaidmenis, žmonės akivaizdžiai pajunta moralaus elgesio svarbą. Nuo tokio elgesio ima priklausyti ir jų profesinė karjera. Taigi moralė, moralus elgesys tampa svarbia konvertuojama „valiuta“. Tai ryšku ir verslo pasaulyje.

7
IŠVADOS

Etikos mokymo uždavinys koncentruojamas į sąmonės (savimonės) formavimą, kai asmens intelektas vystomas iki tokio lygio, kol žmogus supranta (suvokia, pajunta) kitą bei egzistuojančias objektyvias etines dilemas; todėl siekiama, kad individas susipažintų su elgesio dėsningumais, jų priežastiniais ryšiais, dorovinių santykių modeliais, elgesio terapijos galimybėmis ir pajėgtų pats savarankiškai priimti sprendimus. Verslo etika, besikoncentruojanti į dalykinio gyvenimo praktiką, plėtojanti deskriptyvųjį etikos diskursą – tai daugumai mentališkai svetima, nedoktrininė etika, todėl šiandien supažindinimas su jos paradigma reikalauja šalutinės informacijos, specialių aiškinimų, istorinių bei teorinių ekskursų, multi disciplininių traktuočių, papildomo nagrinėjamų problemų detalizavimo. Tik tai padeda „tirpdyti kietus riešutėlius“ – tradicionalizmo stereotipus, paskatina susimąstyti, kritiškai pažvelgti į save ir aplinką, atrasti sau dorovines problemas ten, kur jų anksčiau „nematyta“ ir tokiu būdu pagaliau tapti savarankišku moralės subjektu – autonomiška, mąstančia, sava galva sprendžiančia bei atsakingai veikiančia asmenybe.

8
LITERATŪRA

1. Vyšniauskaitė D. Kundrotas V. Verslo etika. – Kaunas. Technologija, 1999;
2. Pruskus V. Verslo etika. – Vilnius, 2003

Leave a Comment