BAUSMĖ: AUKLĖJIMO PRIEMONĖ AR SMURTAS PRIEŠ VAIKUS?

BAUSMĖ: AUKLĖJIMO PRIEMONĖ
AR SMURTAS PRIEŠ VAIKUS?

Vilnius
2003

Turinys:

Įvadas..............................3
Vaikų bausmės.............................3
Fizinė bausmė – auklėjimas ar smurtas...............5
Bausmė Lietuvoje............................7
Išvados..............................8
Literatūra..............................9

Įvadas
Smurtas prieš vaikus, įprotis mušti juos ranka, diržu, lazda, rykšte ar kitokiais daiktais – nuo seno plačiai paplitęs reiškinys visame pasaulyje, iš kartos į kartą perduodamas klaidingas ir žalingas įsitikinimas, kad tik pliekiant vaiką rykšte ar diržu galima užauginti jį doru žmogumi. Todėl beveik visose šalyse bendras vaikų auginimo elementas, religinių įsitikinimų dalis bei vienas iš populiariausių vaikų auklėjimo būdų yra iki šiol plačiai praktikuojamas jų baudimas fizinėmis bausmėmis už beet kokius prasižengimus.
Kurdami Lietuvoje pilietinę lygių teisių ir galimybių visuomenę, turime kaip įmanydami stengtis, kad vaikas, pats mažiausias ir pažeidžiamiausias jos narys, realiai turėtų tokias pat teises kaip ir mes, suaugę žmonės. Kiekvienos valstybės demokratiškumo matas – pagarba jos piliečių, tarp jų ir vaikų, pilietinėms teisėms, įskaitant pagrindinę teisę į asmens neliečiamybę ir apsaugą nuo visų prievartos formų.
Pasauliui prireikė nemažai laiko suprasti, kad vaikas taip pat yra žmogus, kad jam nepakanka tik maisto ir stogo virš galvos. Žmonija turėjo nueiti ilgą kelią, kool suvokė, kad vaikas – lygiateisis visuomenės narys. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija buvo priimta 1950 metais, o Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija – tik 1989 metais. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija – tai elgesio su vaikais standartas visame pasaulyje. Konvencijos 19 straipsnyje aiškiai ir

r nedviprasmiškai pabrėžta. Kad vaikai ginami nuo bet kokios prievartos: ,,Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių siekdamos apginti vaiką nuo visų formų fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimo ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jų globojančio asmens.”

Vaikų bausmės
Kodėl vaikai mušami? Tėvų ar globėjų argumentai įvairūs, tačiau jie taip elgiasi nesigilindami ir tradiciškai: ,,iš meilės”, norėdami gero savo vaikui; tai esanti tėvų teisė ir jų sprendimas, kaip auklėti vaikus; ,,mane mušė ir aš mušu”, tai vienintelė priemonė priversti vaiką paklusti. Yra ir kita tiesa, dažniausiai nutylima, – labai dažnai fizinė bausmė tėra tik suaugusio žmogaus galimybė išlieti susikaupusias neigiamas emmocijas, nesugebant išspręsti asmeninių ar socialinių problemų.
Dabar tėvai dažniausiai baudžia savo vaikus dėl to, kad jie neklauso tėvų nurodymų, paliepimų, kad prieštarauja tėvų nuomonei, ginčijasi. Turbūt neužaugo nė vienas visada vykdęs savo tėvų valią vaikas. Ypač aktyvūs vaikai anksti turi savo nuomonę, požiūrį į supančią aplinką, jie siekia pažinti ir patirti atradimo džiaugsmą. Ginčuose turėtų laimėti išmintis, logika, bet jeigu jos stinga, tada diržas tampa vienintele išeitimi, turinčia paslėpti pasimetimą ir nenorą pripažinti savo pralaimėjimo. O ką reiškia ,,bausmė už melą”? Va

aikas kažką negero padarė, jam kažkas nepasisekė. Ar jis pasisakys tėvams? Ne, vaikas šito nepadarys, nes nepasitiki tėvais, netiki, kad bus suprastas, kad jam atleis, net jeigu jis pasakys, kad taip elgėsi be piktos valios. Vaikas ryžtasi kaip nors išsisukti, nutylėti, blogiausiu atveju – pameluoti, nes bijo diržo. Fizinės bausmės baimė verčia vaiką meluoti. Jeigu vaikas galėtų pasitikėti tėvų išmintimi ar atlaidumu, ar jis meluotų? Tad ką reiškia, kai tėvai pasako, kad mušė vaiką už melą? O iš kur atsiranda tas melas? Jį gimdo tėvų ir vaikų tarpusavio nepasitikėjimas ir baimė.
Rečiau vaikai baudžiami už prastus pažymius. Sociologinė apklausa rodo, kad net gavę prastesnį pažymį geri mokiniai kartais neišvengia bausmės. Vadinasi, kai kurių vaikų mokymosi motyvacijoje ima vyrauti ne žinojimo, o gero pažymio siekis.
Dažna vaikų melo ir bausmės priežastis – vaiko ,,dingimas” t.y. vaikas laiku negrįžta namo. Ne visada tėvams atžala pasako, kur buvo, ką veikė. Ar visada jis darė kažką blogo? Ir šiais atvejais dažniau kaltas ne vaikas, bet vaiko baimė ir nepasitikėjimas tėvais:jis jaučia, kad bus nesuprastas ir neišvengs bausmės.
Rečiausiai, tai rodo apklausos duomenys, vaikai baudžiami už tai, kad rūko, geria alkoholį, vartoja narkotikus, žodžiu, svaiginasi ir bendrauja su prastos reputacijos vaikų grupėmis. Iš įvairiausiais keliais plintančios informacijos manoma, kad sv
vaiginimasis narkotikais labai paplitęs, jų vaikai gali nusipirkti ir prie mokyklos.
Tačiau sunku pasakyti, ar visada tėvai greitai pastebi, kad jų vaikas pradėjo svaigintis. Dėl to kyla abejonių, nes prieš narkotikų vartojimą labai griežtai pasisakė apklausti nuo 10 iki 14 vaikai.

Tėvai vaikus baudžia, nes vaikai
1. Neklauso, prieštarauja;
2. Meluoja
3. Blogai mokosi
4. Negrįžta laiku namo
5. Vartoja narkotikus, alkoholį, rūko
6. Bendrauja su ,,bloga: kompanija

Vaikai savo vaikus baustų, jei jie:
1. Vartotų narkotikus, alkoholį, rūkytų
2. Bendrautų su ,,bloga: kompanija
3. Neklausytų, prieštarautų
4. Meluotų
5. Blogai mokytųsi
6. Ne laiku grįžtų namo

Taigi bausmių priežasčių hierarchiją vaikai ,,apverčia”. Apklausa parodo, kad vaikai linkę suprasti, kad tėvai nori gero savo vaikams, siekia apsaugoti juos nuo blogio. Taip mąstančių vaikų širdyse nėra pykčio, tik savo kaltės suvokimas ir dažnai noras išvengti klaidų, už kurias jie būtų baudžiami. Jeigu tėvai sugebėtų pažvelgti į tokių vaikų širdį ir protą, jie tikriausiai atsisakytų fizinių bausmių, nes juos suartintų gerumas, bet esama šeimų, kur tėvų ir vaikų meilės ryšiai pažeisti. Galbūt dėl tėvų žiauraus elgesio, nesitvardymo, kerštavimo vaikams už nesusiklosčiusį gyvenimą, girtuoklystes ydų vaikai užsidega neapykanta, noru keršyti. Juk jie iš artimiausių žmonių – tėvo ar mamos – patiria skaudžių, kartais nepelnytų smūgių.
Daugelis tėvų ir vaikų pripažįsta, kad mušimas įrodo tėvų bejėgiškumą, nes vaikas netampa geresniu, t.y. klusniai nevykdo tėvų valios, nėra nuolankus bestuburis aplinkiniams, prisitaikantis, pataikaujantis.

Fizinė bausmė – auklėjimas ar smurtas
Nė vienas iš

š daugelio tarptautiniu mastu atliktų tyrimų, susijusių su fizinių bausmių vaikams taikymu, nerodo, kad jos duotų ką nors gero. Tuo tarpu tūkstančiai tyrimų įrodė jų žalingumą.
• Įrodyta, kad fizinės bausmės nepadeda auklėti vaiko. Prievarta neskatina pagarbos, tolerancijos, noro elgtis taip, kaip iš jo reikalaujam. Vaiką gerai elgtis galima išmokyti ne smūgiais, o žodžiais, įtikinėjimais, gerais pavyzdžiais. Fizinių bausmių alternatyva – pozityvus požiūris į vaiko elgesį, jo drausmę. Efektyvi vaiko elgesio kontrolė nesiejama su jam galimos bausmės taikymu, o priklauso nuo to, kaip nustatomos tinkamo elgesio ribos. Todėl gera drausmė yra tokia, kuri galiausiai perauga į vidinę vaiko savidrausmę. Tai labai priklauso nuo suaugusiųjų gebėjimo vaikui išaiškinti, kokio elgesio jie tikisi ir kaip jie pasielgtų patys. Kitaip sakant, jeigu negalima įtikinti vaiko žodžiais, neįmanoma to padaryti mušant.
• Vaiko mušimas aiškiai nesuderinamas su visuotinai pripažintomis moralės normomis. Prieš mažą ir silpną naudojama fizinė jėga visose civilizuotose šalyse traktuojama kaip amoralus ir netinkamas bendravimo būdas. Smurtas ir jėga visuomet buvo laikomos blogiausiomis bet kokios problemos sprendimo priemonėmis, taikant jas vaikui negalima pašalinti blogybių, su kuriomis susiduriama ugdant jį šeimoje ir visuomenėje. Smurtu ir baime galima tik laikinai priversti vaiką paklusti tėvų reikalavimams, bet negalima išugdyti tinkamo elgesio įpročių.
• Vaiko mušimas – tai grubus vaiko, kaip žmogaus, teisės į fizinę neliečiamybę pažeidimas, t.y. suaugusiojo teisės, kurią saugo tarptautinės teisės aktai ir nacionaliniai įstatymai. Norime to ar ne, tačiau bausdami vaiką fizinėmis bausmėmis aiškiai pabrėžiame, kad faktiškai jo statusas visuomenėje yra kitoks (žemesnis) nei suaugusiojo. Tuo tarpu tarptautiniuose dokumentuose ir visų civilizuotų valstybių nacionaliniuose įstatymuose akcentuojama, kad vaikas yra lygiateisis visuomeninių santykių subjektas, tik dėl amžiaus jam taikomi tam tikri veiksnumo apribojimai.
• Fizinė bausmė sukelia vaikui ne tik fizinį skausmą, bet yra ir potencialus jo fizinio sužalojimo veiksnys. Suduoti vaikui smūgį pavojinga fiziškai, nes vaikas yra mažas ir silpnas, palyginus jį su ,,baudžiančiu” suaugusiuoju. Pažymėtina, kad fizinės bausmės tiek baudžiamam vaikui, tiek jo tėvams daro didelę ne tik fizinę, bet ir emocinę bei moralinę žalą. Kiekvieną kartą išplaktas vaikas ilgai jaučia pažeminimą, nepagarbą, nusivylimą, tėvų nemeilės požymius. Ir patiems tėvams paprastai nė kiek nepalengvėja pakėlus ranką prieš savo vaiką.
• Įvairiuose šalyse atlikti tyrimai patvirtina teiginius ir išvadas, kad suaugusiųjų žiaurumo, agresyvumo, kriminalinio smurto apraiškos – tai smurto ir prievartos pasekmės, susiformavusios jų sąmonėje ir psichikoje dar vaikystėje.
Seniai pastebėta, kad vaikams taikomos fizinės bausmės ne tik jų neugdo ir neauklėja, tačiau priešingai – žaloja morališkai, dvasiškai ir fiziškai. Todėl įvairių šalių visuomenė, neabejinga vaikų ir savo pačios likimui, pradėjo veikti, siekdama pakeisti vyriausybių ir plačiųjų visuomenės sluoksnių požiūrį į nesmurtinį vaikų ugdymą ir auklėjimą, pirmieji praktiniai žingsniai šia linkme buvo žengti po Pirmojo pasaulinio karo, nuo kurio nukentėjo ne tik daugybė suaugusiųjų, bet ir vaikų.
Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų centro ,,Vilmorus” bei visuomeninės organizacijos ,,Gelbėkit vaikus” atliktų apklausų duomenys leidžia realistiškiau aptarti vaikų mušimo problemą bei dar platesnę smurto prieš vaiku problemą Lietuvoje.
Mušamas vaikas patiria ne vien baimę ir fizinį skausmą, bet ir didelį pažeminimą tai verčia jį priešintis fizinei jėgai ir mušamojo nuomonei. Tinkamai progai pasitaikius, vaikas gali pradėti elgtis priešingai, nes toks vaikas net labai teisingų reikalavimų gali laikytis tik nuolat ,,kontroliuojamas diržo”.
Mušamas vaikas nėra mokomas spręsti, kas yra gerai, kas – blogai, tačiau verčiamas paklusti stipresniam. Vaikas suvokia, kad kažkas kitas suaugęs, atsako už jo veiksmus, jis pats to nesimoko. Toks vaikas, suradęs silpnesnių už save, gali reikalauti paklusnumo agresyviais būdais. Tai patvirtino apklausos rezultatai.
Apklausos rezultatai rodo, kad mažesni vaikai labiau tiki mušamų tėvų geranoriškumu. Vyresni vaikai kritiškiau vertina tėvų elgesį, kad tėvai gali mušti vaiką ne tik už jo blogą elgesį, bet ir dėl to, kad nekontroliuoja savo emocijų, lieja pyktį dėl asmeninių nesėkmių.
Pirmoji šalis, rimtai susirūpinusi vaikų teisinio statuso įtvirtinimu ir elgesio su jais humanizavimu, buvo Anglija. Šioje šalyje 1919 m. buvo įsteigta pirmoji pasaulyje vaikų teisių gynimo organizacija – sąjunga ,,Gelbėkit vaikus”, o jos steigėja Eglantyne Jelk parengė ir 1923 m. paskelbė pirmąją Vaikų teisių deklaraciją.
Daugelyje valstybių fizines bausmes taikyti vaikui draudžiama mokyklose, vaikų priežiūros bei ugdymo įstaigose ir kitose viešosiose vietose. Tačiau tik kelių šalių įstatymai visiškai draudžia taikyti vaikui fizines bausmes ir šeimose.
Švedija buvo pirmoji valstybė, uždraudusi tėvams bei globėjams bausti vaikus fizinėmis bausmėmis. Šis anksčiau plačiai šalyje praktikuotas vaikų baudimo būdas atsidūrė už įstatymo ribų 1979 m. liepos 1 d. Įsigaliojus Švedijos Rikstago (parlamento) priimtai Tėvų ir globėjų kodekso pataisai, kur nurodoma: ,,Vaikai turi teisę į globą, saugumą ir gerą auklėjimą. Su vaikais turi būti elgiamasi gerbiant jų asmenybę ir individualybę, jiems negalima taikyti fizinių bausmių ir žeminti jų orumo”. Šiuo Švedijos pavyzdžiu netrukus pasekė ir kitos Skandinavijos šalys. Tai nereiškia, kad valstybė kišis į šeimos reikalu, – norima apsaugoti vaiko, kaip ir kitų visuomenės narių, elementarias teises.

Padėtis Lietuvoje
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, vaiko mušimas yra įprastas reiškinys, nuo seno šalyje vyrauja nuomonė, kad be rykštės ir diržo neužaugs geras žmogus, kad vienas muštas vertas dešimties nemuštų ir pan. Todėl tėvai, nesusimąstydami apie vaiko mušimo prasmę ir pasekmes, pliekia jį už menkiausius nusižengimus, dažnai ir be jokio pagrindo. Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacijos ,,Gelbėkit vaikus” iniciatyva 1998 m. atlikta apklausa parodė, kad beveik pusė 10-14 metų apklaustų vaikų diržu ,,skatinami” geriau mokytis, nemeluoti, neprieštarauti tėvams ir t.t.
1992 m. sausio 8 d. Lietuva prisijungė, o 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Seimas ratifikavo Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. Konvencijos 19 str. kiekviena valstybė – dalyvė įpareigojama ,,apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo.”
Taigi Lietuva yra juridiškai įpareigota ir visiškai atsakinga tarptautinei bendruomenei už realią vaikų apsaugą nuo fizinio, psichologinio ir kitokio smurto. Tai suponuoja būtinybę sukurti bei taikyti veiksmingas teisines užkardas prieš vaikų prievartą ir smurtą šeimose, viešosiose vietose ir apskritai visuomenėje.
Siekdama aktyviai prisidėti prie šios sudėtingos problemos sprendimo, taip pat ir prie kitų Jungtinių Tautų vaiko konvencijos reikalavimų įgyvendinimo, Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija ,,Gelbėkit vaikus” 1998 m. pradėjo vykdyti programą ,,Prieš vaikų patiriamą smurtą”.

Išvados
Vaikai yra valstybės ir tautos ateitis, todėl kurdami Lietuvą be smurto ir prievartos privalome nedelsdami imtis reikiamų priemonių, kad būtų draudžiama ugdant, drausminant ar auklėjant vaikus taikyti kol kas plačiai praktikuojamas fizines bausmes ir kitokias smurto apraiškas.
Kiekvienas vaikų teises ginantis pilietis patvirtins, kad vaiko mušimas yra jo, kaip žmogaus, pagrindinių teisių pažeidimas ir nuolatinis žemo statuso patvirtinimas.
Padidėjus atsakomybei už elgesį su vaikais, ir suaugę žmonės būtų skatinami domėtis kitokiais auklėjimo metodais, laiku kreiptis pagalbos dėl asmeninių sunkumų. Mūsų visuomenė turi būti pasirengusi ginti savo silpniausius, t.y. tuos, kurie atsiduria situacijose, kai visiškai priklauso nuo suaugusiųjų gyvenimo aplinkybių, jų neišmanymo, girtumo, ar nuotaikos. Tai padrąsintų vaikus ir tėvus kurti bei palaikyti naują vertybių sistemą.

• Klausimai:
1. Kokios priežastys įtakoja bausti vaiką?
2. Kokios fizinių bausmių prieš vaiką pasekmės?
3. Ką patiria mušamas vaikas?
4. Koks požiūris į įvairiausio pobūdžio fizinį ir psichologinį smurtą yra Lietuvoje?
Literatūra:
1. D. Golemman Emocinis intelektas – Vilnius, 2001 m.
2. J. Gilligan Smurto prevencija – Vilnius 2002 m.
3. Vilniaus universitetas, Moterų studijų centras. Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje – Vilnius, 1197 m
4. Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija ,,Gelbėkit vaikus” (išleista Phare Pilietinės visuomenės plėtros programos lėšomis), Ar teisus stipresnis. Smurto prieš vaikus apžvalga Lietuvoje – Vilnius 1999 m.

Leave a Comment